Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Policijos licencijuojamos veiklos informacinėje sistemoje (toliau - PLVIS) buvo gautas perspėjimas apie R. V. atžvilgiu priimtą teismo procesinį sprendimą baudžiamojoje byloje Nr. 1-03-2-00199-22. Kaip nustatyta, 2023-09-28 Kauno apygardos teismo nuosprendžiu (toliau - Nuosprendis) baudžiamojoje byloje Nr.1-102-493/2023, kurioje R. V. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK) 253 straipsnio 2 dalį (Neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis) ir 255 straipsnio 1 dalį (Šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų laikymo, nešiojimo ar gabenimo taisyklių pažeidimas), vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 str. 5 d. 1 p. ir 2 p., R. V. buvo išteisintas. Dėl veikos, numatytos LR BK 253 str. 2 d., R. V. išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, o dėl veikos, numatytos LR BK 255 str. 1 d., išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismo nuosprendis įsiteisėjo 2024-05-07 (2024-05-07 Lietuvos apeliacinio teismo nutartis).

2024- 05-08 per PLVIS buvo gautas R. V. prašymas dėl Leidimo galiojimo pratęsimo. Sutinkamai su Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos tvarkos aprašo 50 punktu, (toliau – ir Aprašas, patvirtintas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003-06-23 įsakymu Nr. V- 362 „Dėl fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos tvarkos aprašo patvirtinimo“), buvo atlikti privalomi patikrinimai. Atliekant patikrinimą, buvo remiamasi ir Nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis, o būtent, kad „atliktos 2020-11-24 kratos metu, adresu (duomenys neskelbtini) nerakintame metaliniame seife (raktai nuo seifo buvo padėti ant seifo viršaus) buvo rasti ir išimti pareiškėjui priklausantys ginklai ir šaudmenys, t. y. kombinuotas šautuvas „Blaser BBF 95“, Nr. 464069, lygiavamzdis šautuvas „IZH 27 EM“, Nr. 9159272, graižtvinis šautuvas „KO 44“, Nr. DX1955, pistoletas „Glock 17“, Nr. (duomenys neskelbtini) lygiavamzdis šautuvas „B. F. Evolve“, Nr. 113MR11066, mažos galios revolveris „ME 38 Compact G“, Nr. 024950, graižtvinis šautuvas „H. K. SLB 2000 Target“, Nr. 142000048, lygiavamzdis šautuvas „Beretta S 686 E“, Nr. N35924S, 1028 vnt. šovinių (.223REM), 48 vnt. šovinių (9x19), 23 vnt. šovinių (12 kal.), 30 vnt. šovinių (7,62x54R), 43 vnt. šovinių (.3006). Padėti ant seifo buvo rasti ir išimti 7 vnt. šovinių (12 kal.) ir vienas graižtvinio šautuvo šovinys. Gyvenamojo namo pirmame aukšte esančiame kambaryje ant lovos ir ant grindų prie spintelės rasti ir išimti 40 vnt. šovinių (9x19) ir 50 vnt. šovinių (6xC). Atlikus kratą name, esančiame (duomenys neskelbtini)., gyvenamojo namo patalpoje buvo rastas ir išimtas dėklas su jame buvusiu graižtviniu šautuvu „Sauer 202 Synchro XC“, Nr. 162320DE, kuris buvo su šoviniu ginklo vamzdyje ir dėtuve su dviem šoviniais, kuri buvo įstatyta į ginklą, bei plastikinis laikiklis su trimis vienetais šovinių. Namo garaže, stalo lentynoje rasti ir išimti 26 vnt. šovinių (.308Win), garaže esančioje spintoje, maiše, rasti ir išimti 120 vnt. šovinių (12 kal.), 4 vnt. šovinių (9x19), 4 vnt. šovinių (.3006), 101 vnt. ir ginklo dėtuvė su 25 vnt. šovinių (.223Rem), 10 vnt. ir ginklo dėtuvė su 9 vnt. šovinių (6xC). Garaže esančioje spintoje rasta ir išimta: medžiaginis dėklas su jame buvusiu graižtviniu šautuvu „(duomenys neskelbtini) Nr. 22F000524, dėtuvė su 1 šoviniu (Norma 308), dėtuvė su 19 vnt. šovinių (.243Win), dėtuvė su 6 vnt. šovinių (.308Win); medžiaginis dėklas su jame buvusiu graižtviniu šautuvu „Saiga M3 EXP 01“, Nr. H08160759 su į ginklą įstatyta dėtuve su 8 vnt. šovinių (.223Rem), 2 vnt. šovinių (.3006), 14 vnt. šovinių (5,6x52R); medžiaginis dėklas su jame buvusiu graižtviniu šautuvu „Remington 700“, Nr. G6839319 su į ginklą įstatyta dėtuve su 5 vnt. šovinių (.243Win) ir 15 vnt. šovinių.

Kaip jau minėta, pats pareiškėjas buvo nurodęs nuolatinę ginklų laikymo vietą – (duomenys neskelbtini). Tačiau, kaip matyti iš Nuosprendžiu nustatytų faktų, ginklai rasti ne tik šiuo adresu (laikyti pažeidžiant šaunamųjų ginklų ir šaudmenų laikymo taisykles, laikomi nerakintame seife, šaudmenys rasti įvairiose namo vietose, raktai nuo seifo padėti ant seifo viršaus), bet ir kitu adresu (duomenys neskelbtini) esančio gyvenamojo namo patalpoje. Jokių duomenų apie pareiškėjo pateiktą pranešimą dėl pasikeitusios ginklų laikymo vietos ar prašymą leisti ginklus laikyti laikinoje ginklų laikymo vietoje nenustatyta. Darytina išvada, kad pareiškėjas laikė ginklus ir šovinius su policija nesuderintoje vietoje, kuri neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų ginklams ir šaudmenis laikyti.

Teismo vertinimu, tiek atsakovas, tiek Komisija pagrįstai sprendė, kad tokie pareiškėjo veiksmai sukėlė grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai, nes iš nustatytų ir nepaneigtų kitais įrodymais faktinių aplinkybių, fiksuotų Nuosprendyje, matyti, kad ginklai ir šoviniai buvo palikti lengvai prieinamoje vietoje, neužtikrinant jų saugojimo. Toks pažeidimas kelia grėsmę Įstatymo saugomoms visuotinėms vertybėms. Ir šiuo atveju nėra lemianti aplinkybė (kuria remiasi pareiškėjas), kad jis Nuosprendžiu buvo išteisintas dėl nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 253 straipsnio 2 dalyje ir 255 straipsnio 1 dalyje. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - LVAT) formuojama praktika, priimant sprendimą dėl galimybės asmeniui gauti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, pakanka nustatyti grėsmę, kurią asmuo kelia ar dėl tam tikrų objektyvių apie jį esančių duomenų buvimą, gali kelti, ir šiuo atveju įstatymo leidėjas nereikalauja padarinių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2422-602/2021).

Įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (GŠKĮ 1 straipsnio 1 dalis). GŠKĮ analizė patvirtina, kad įstatymo leidėjas yra išsamiai diferencijavęs sąlygas ir nustatęs platų ratą atvejų, kada asmeniui gali būti neišduodamas arba panaikintas leidimas nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis, t. y. nustatęs griežtus reikalavimus asmenų elgesiui laikant ir nešiojantis šaunamuosius ginklus, taip pat griežtus reikalavimus juos, kaip asmenybes, charakterizuojančioms aplinkybėms, kurios leidžia spręsti apie asmenų patikimumą ir nuspėjamumą turint ginklą. GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos yra imperatyvios ir įstatymų leidėjas nesuteikia diskrecijos teisės viešojo administravimo subjektui (šiuo atveju atsakovui), kuriam suteikti įgaliojimai taikyti šią normą, pasirinkti kitokį elgesio variantą, išskyrus normoje nurodytą leidimo nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis neišdavimą, jeigu nustatoma bent viena iš nurodytų alternatyvių aplinkybių.

LVAT praktikoje pripažįstama, jog teisės aktų nuostatos, numatančios griežtus reikalavimus ginklų apyvartai, visų pirma skirtos prevencijai, nes šaunamieji ginklai yra ypatingi ribotos civilinės apyvartos objektai, jų savininkams ir naudotojams keliami specialūs reikalavimai, kurių tikslas užtikrinti visuomenės saugumą, išvengti šaunamojo ginklo patekimo pas asmenis, kurie neturi teisės jais naudotis bei tuo pačiu išvengti paties netinkamo šaunamojo ginklo panaudojimo. Prevenciniai šaunamųjų ginklų apyvartos reikalavimų tikslai suponuoja šaunamojo ginklo savininkų ir naudotojų aukštesnį atsakomybės standartą negu kitais, įprastų neribotos civilinės apyvartos objektų atvejais, jiems keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-843- 492/2015).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013-01-25 nutarime konstatavo, jog ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Įstatymų leidėjas privalo laikytis Konstitucijos, nustatydamas įstatyme įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka įgyjamos teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones, privalo paisyti proporcingumo principo. Konstitucinis proporcingumo principas yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, dėl ko įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmens teisių labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam tikslui pasiekti, nesudarytų prielaidų piktnaudžiauti teise.

Remiantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 7 ir 10 punktais, ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, neturintis Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytus reikalavimus atitinkančių sąlygų laikyti ginklą (7 p.), bei apie kurį policijos įstaiga turi duomenų, kad jis gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policijos įstaiga nurodo atsisakymo išduoti leidimą laikyti ginklus, leidimą nešiotis ginklus ar sprendimo panaikinti šių leidimų galiojimą motyvus (10 p.).

Nagrinėjamu atveju ginčijamu sprendimu buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus remiantis surinktais duomenimis apie pareiškėjo padarytus administracinius nusižengimus. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas eilę kartų buvo baustas administracine tvarka (per penkerius pastaruosius metus bent dvidešimt devynis kartus: vienuolika kartų už greičio viršijimą, tris kartus už vairavimą rankomis naudojantis mobiliojo ryšio priemone, po du kartus už vairavimą transporto priemonės, kurios privalomosios techninės apžiūros galiojimo laikas pasibaigęs, už tai, kad sankryžą pravažiavo esant draudžiamam šviesoforo signalui, už reklamos naudojimo reikalavimų ir draudimų nesilaikymą ir kt.).

Teismo vertinimu, šiuo atveju byloje nustatyti pareiškėjo padaryti administraciniai nusižengimai neabejotinai yra duomenys, charakterizuojantys pareiškėją kaip asmenį, linkusį pažeidinėti nustatytą tvarką, kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Pažymėtina, kad jau vien Kelių eismo taisyklių pažeidimai viršijant leistiną greitį yra vertintina kaip grėsmė kitų asmenų ar pareiškėjo gyvybei ar sveikatai, viešajai tvarkai bei visuomenės saugumui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog tam, kad būtų galima taikyti Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą, t. y. konstatuoti, kad asmuo kelia (gali kelti) grėsmę, nebūtina nustatyti, jog asmuo būtent padarė nusikalstamą veiką ar kitokio pobūdžio teisės pažeidimą. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktui taikyti pakanka nustatyti aplinkybes, kurios sudaro pagrindą išvadai, kad asmuo gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019-01-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-575/2019, 2019-09-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1846-520/2019, 2022-09-19 nutartį Nr. eA-668-815/2022).

Atsižvelgiant į nustatytą pareiškėjo daromų pažeidimų kiekį, vertybes ir teisinius gėrius, į kuriuos kėsintasi nurodytais pažeidimais, konstatuotina, jog pareiškėjo veiksmai teisės ir moralės požiūriu nepriimtini, pareiškėjas akivaizdžiai yra linkęs pažeidinėti teisės aktais nustatytas taisykles, kas patvirtina jo neatsakingumą, nepagarbą įstatymams, nusistovėjusiai tvarkai ir moralės normoms.

Teismas pažymi, kad pareiškėjo nuolat daromi teisėtvarkos pažeidimai, tarp jų daugkartiniai nustatyto greičio viršijimo atvejai, kiti kelių eismo taisyklių pažeidimai kelia pavojų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, pažeidžia Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme įtvirtintus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus, keliamus ginklo turėtojui, ir charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį kelti grėsmę Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme išvardytiems teisiniams gėriams. Be to, kaip nustatyta, pareiškėjas ginklus laikė, pažeisdamas Įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 32 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Darytina išvada, kad nustatytos faktinės aplinkybės sudarė pagrįstą pagrindą atsakovui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 7 ir 10 punktu ir 40 straipsnio 1 dalies 6 punktu, panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus bei paimti ginklus ir šaudmenis.

Pažymėtina, kad fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos, negali įsigyti ir turėti atitinkamų ginklų bei šaudmenų, kaip nustatyta ir Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Atmestini pareiškėjo argumentai, kad jį charakterizuojantys faktai buvo padaryti praeityje ir nėra aktualūs, nes visos administracinės nuobaudos yra įvykdytos, o dalis nebegalioja. Kaip matyti iš bylos duomenų, per gana trumpą laikotarpį, t. y. nuo 2019 m. iki 2023 m., pareiškėjas pagal ANK buvo baustas 29 kartus už įvairių taisyklių pažeidimus, tarp jų už nustatyto greičio viršijimą, todėl šiuo atveju negalima teigti, kad padaryti teisės pažeidimai yra praradę aktualumą Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo prasme. Pareiškėjo argumentai, kad jo padaryti įstatymų pažeidimai nekelia jokio pavojaus visuomenei ir nerodo jo pavojingumo yra nepagrįsti. Teismo vertinimu, nurodyti pareiškėjo nusižengimai, jų kiekis, pastovumas, taikytos administracinės atsakomybės neefektyvumas, nesulaikant pareiškėjo nuo pažeidimų pasikartojimo, jo paties požiūris į pažeidimus kaip mažareikšmius ir į savo atsakomybę bei tolesnį įstatymų laikymąsi, charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį sąmoningai nesilaikyti teisės aktuose numatytų reikalavimų, ignoruoti bendro gyvenimo teisinėje valstybėje ir saugioje visuomenėje taisykles.

Teismas taip pat nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad dėl 2020-11-24 netinkamai laikytų ginklų pareiškėjas nebuvo patrauktas nei baudžiamojon, nei administracinėn atsakomybėn, minėti ginklai buvo laikomi patalpose, į kurias faktiškai pašaliniai asmenys pateikti negalėjo ir tai neturėjo būti vertinama kaip pažeidimas ar keliama grėsmė žmonių gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Nustatytos byloje aplinkybės (kratų metu nustatytos ginklų laikymo vietos ir saugojimo pobūdis) sudaro pagrindą remtis Įstatymo 32 straipsnio 3 dalimi, numatančia, kad ginklų, šaudmenų savininkai ir naudotojai privalo užtikrinti, kad ginklai ir šaudmenys būtų saugomi pagal tokiam saugojimui nustatytus reikalavimus. Pagal Įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, A, B, C kategorijų ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų, jų dalių savininkas, valdytojas, naudotojas privalo įsirengti nustatytas sąlygas atitinkančią ginklui, ginklo priedėliui, šaudmenims, jų dalims laikyti vietą ir laikytis ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų, jų dalių laikymo reikalavimų.

Kaip nustatyta iš bylos medžiagos, pareiškėjas jam priklausančius ginklus ir šaudmenis laikė, pažeisdamas šaunamųjų ginklų ir šaudmenų laikymo taisykles: dalis ginklų ir šaudmenų buvo laikomi nerakintame seife, šaudmenys rasti įvairiose namo vietose, raktai nuo seifo padėti ant seifo viršaus; dalis ginklų ir šaudmenų buvo laikomi ne nuolatinėje, su policijos įstaiga nesuderintoje, ginklų laikymo vietoje, neturint įrengtos ir Ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų, jų dalių laikymo, saugojimo ir laikino saugojimo reikalavimus (Reikalavimai, patvirtinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. 5-V-180, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2019 m. spalio 7 d. įsakymo Nr. 5-V-739 redakcija) atitinkančios metalinės spintos (seifo). Kaip nustatyta iš Nuosprendžio, vienas iš ginklų buvo rastas su šaudmeniu vamzdyje.

Taigi, pareiškėjas, palikdamas ginklus ir šaudmenis nerakintame seife, o dalį šaudmenų ir kambaryje ant lovos ir grindų, lengvai prieinamoje vietoje, neužtikrino jų saugojimo, taip pat neužtikrino ginklų ir šaudmenų saugojimo, ginklus ir šaudmenis palikdamas su policijos įstaiga nesuderintoje ginklų laikymo vietoje bei neturėdamas Reikalavimuose numatytų sąlygų ginklams laikyti.

Darytina išvada, kad tokiu savo elgesiu pareiškėjas kelia grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai, kadangi ginklai ir šaudmenys yra padidinto pavojaus šaltinis, o toks jų palikimas lengvai prieinamose vietose, neužtikrinant ginklų ir šaudmenų saugojimo, reikšmingai padidino pavojų ginklų laikymo vietoje kartu gyvenantiems asmenims.

Pažymėtina, kad teisė turėti ginklą nėra absoliuti, nes tai susiję su žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumu, todėl valstybė kontroliuoja ginklų ir šaudmenų apyvartą, nustato griežtus reikalavimus subjektams, norintiems gauti leidimus nustatytų kategorijos ginklams įsigyti, laikyti, nešioti ir naudoti.

Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodomi argumentai apie sprendimo panaikinti leidimą laikyti (nešioti) ginklus nesuderinamumą su Europos Žmogaus teisių teismo formuojama praktika, neproporcingumą ar prieštaravimą Konstituciniam teisinės valstybės principui yra deklaratyvūs ir nesudaro pagrindo nukrypti nuo Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme įtvirtintų reikalavimų ir netaikyti Įstatyme įtvirtintų teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimų.

Teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktą rašytinę medžiagą, konstatuoja, kad Departamentas tinkamai vertino visą PLVIS esančią medžiagą dėl baudžiamojoje byloje pareiškėjo atžvilgiu nustatytų faktinių aplinkybių, duomenų, nustatytų atlikus kratą, taip pat informaciją apie administracinius nusižengimus ir buvo nustatytos esminės svarbios aplinkybės, leidusios atsakovui taikyti Įstatymo normas, numatančias leidimų laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimą.

Komisija savo sprendime, išsamiai ir detaliai išanalizavusi tiek pareiškėjo skundo argumentus, tiek atsakovo pateiktą medžiagą ir poziciją, bei teisės normas, teisminę praktiką, konstatavo, kad atsakovas pagrįstai taikė Įstatymo nuostatas dėl leidimo panaikinimo.

Teismas vertina, kad ginčijamuose sprendimuose (tiek atsakovo, tiek Komisijos) aiškiai yra nurodytas faktinis, teisinis priėmimo pagrindas, nes išvados apie pareiškėjo keliamą ir galimą pavojų padarytos remiantis ne vien tik pareiškėjo padarytų pažeidimų įvardijimu, bet išanalizavus ir nurodžius, kaip šie faktai apibūdina pareiškėjo asmenybę, jo požiūrį į galiojančius įstatymus ir valstybėje nustatytą tvarką, iš ko pagrįstai nuspręsta apie keliamą ir galimą kelti pareiškėjo pavojų visuomenei. Todėl ginčijami sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimus dėl tinkamo motyvavimo. Vien tai, jog pareiškėjo netenkina Sprendimų motyvai ir policijos turimų duomenų vertinimas kitaip, nei mano jis, nesuteikia pagrindo pripažinti ginčijamus aktus neteisėtais ar nepakankamai motyvuotais ir dėl to juos panaikinti.

Apibendrinus, daroma išvada, kad skundžiami sprendimai yra pagrįsti, teisėti ir teisingi, o pareiškėjui pritaikyta poveikio priemonė atitinka teisės aktų reikalavimus. Byloje kokių tai išskirtinių aplinkybių, kurios sudarytų prielaidas manyti, kad pareiškėjui galimai yra paskirta neproporcinga, o tuo pačiu ir neteisinga poveikio priemonė, nenustatyta. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytų išvadų, todėl teismas jų plačiau nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo R. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.