Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-06-26 · Civilinė byla Nr. 2A-910/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-06-26
Bylos Nr.
2A-910/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Konstantinas Gurinas, Donatas Šernas, Egidija Tamošiūnienė
Atsakovas
R. D.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS(S)NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. birželio 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Šerno, Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. D. ir R. D. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-1153-343/2013 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Giluminiai gręžiniai“ ieškinį atsakovams R. D., R. D. dėl juridinio asmens dalyvių ir įmonės vadovo atsakomybės

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartimi (įsiteisėjusia 2011 m. gruodžio 1 d. Lietuvos apeliaciniam teismui palikus ją galioti) iškėlė ieškovui UAB „Giluminiai gręžiniai“ bankroto bylą (1 t., 45 b. l.). Paskirtas įmonės bankroto administratorius nustatė, kad įmonė nekilnojamojo turto ir transporto priemonių neturi.

Atsakovai R. D. ir R. D. buvo ieškovo UAB „Giluminiai gręžiniai“ akcininkais, kurie 2011 liepos 22 d. pardavė UAB „Credoinvest limited“ 100 procentų UAB „Giluminiai gręžiniai“ akcijų (1 t., 46 b. l.). Be to, atsakovas R. D. laikotarpiu nuo 2007 m. spalio 17 d. iki 2011 m. liepos 28 d. buvo UAB „Giluminiai gręžiniai“ direktoriumi, o nuo 2011 m. liepos 28 d. iki 2011 m. gruodžio 1 d., t.y. iki įsiteisėjo nutartis iškelti bankroto bylą, įmonės direktoriumi buvo P. Z..

Šalies argumentai

Ieškovas BUAB „Giluminiai gręžiniai“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Bankrotas“, 2012 m. gruodžio 13 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino (2 t., 4-11 b. l.), prašydamas pripažinti 2011 m. liepos 22 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kuria R. D. ir R. D. pardavė N. Z. registruotai bendrovei „Credoinvest limited“ 100 paprastųjų vardinių UAB „Giluminiai gręžiniai“ akcijų, niekine, negaliojančia nuo sudarymo dienos; priteisti iš atsakovų R. D. ir R. D. 1 408 349 Lt, nustatant, kad nurodyta suma išieškoma nepakankant UAB „Giluminiai gręžiniai“ turto atsiskaityti su kreditoriais bankroto byloje (subsidiariai) CK 1.81str., 2.50str., 2.87str., 6.245str., 6.248 str., 6.249str., 6.263 str. pagrindu.

Nurodė, kad nuo 2011 metų kovo mėnesio įmonė nebemokėjo darbo užmokesčio daliai savo darbuotojų, 2011 metų gegužės - birželio mėnesiais buvo parduotos įmonės transporto priemonės. Vienam iš įmonės kreditorių pateikus pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Giluminiai gręžiniai“, atsakovai 2011 m. liepos 22 d. sudarė UAB „Giluminiai gręžiniai“ akcijų perleidimo sutartį su N. Z. registruota bendrove „Credoinvest limited“. 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartimi Kauno apygardos teismas, iškeldamas bankroto bylą, UAB „Giluminiai gręžiniai“ nemokumą konstatavo 2009 metų balanso pagrindu.

Administratoriui įmonės dokumentai perduoti nebuvo, nei su R. D., nei su nauju akcininku administratoriui susisiekti nepavyko. Dalį dokumentų administratorius gavo iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos, o 57 segtuvai tebėra R. D. žinioje. Atsakovai, matydami, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pažeidė ir kitas pareigas, nes nesudarė 2010 m. balanso, taip pat pažeidė pareigą elgtis sąžiningai ir niekinio sandorio pagrindu perleido akcijas „Credoinvest limited“. Akcijų pardavimo sutartis buvo skirta vieninteliam tikslui – apsunkinti bankroto administravimo tvarką – paslėpti bendrovės turtą ir dokumentus. Toks sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl laikytinas niekiniu nuo jo sudarymo momento. Tokių atsakovų veiksmų pasėkoje kreditoriniai reikalavimai išaugo iki 1 408 349 Lt. Bankroto administratoriaus surinkti įrodymai patvirtina, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais dėl nesąžiningų šio juridinio asmens dalyvių veiksmų, kurie pasireiškė įmonės turto išpardavimu, įmonės ūkinę veiklą atspindinčių dokumentų nuslėpimu, užkertant kelią įmonės sudarytų sandorių įvertinimui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2013 m. spalio 29 d. sprendimu BUAB „Giluminiai gręžiniai“ ieškinį tenkino ir: pripažino 2011 m. liepos 22 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kuria R. D. ir R. D. pardavė N. Z. registruotai bendrovei „Credoinvest limited“ 100 paprastųjų vardinių UAB „Giluminiai gręžiniai“ akcijų, niekine ir negaliojančia nuo sudarymo dienos; priteisė ieškovui BUAB „Giluminiai gręžiniai“ iš atsakovų R. D. ir R. D. solidariai 1 408 349 Lt, nustatant, kad priteista suma išieškoma nepakankant UAB „Giluminiai gręžiniai“ turto atsiskaityti su kreditoriais bankroto byloje (subsidiariai); priteisė valstybei iš atsakovų po 9 058,10 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas vertino, kad nors 2011 m. liepos 22 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje yra nurodyta, jog ji sudaryta Kaune, tačiau nėra duomenų, kad pirkėjo atstovas P. Z. Lietuvoje lankėsi laikotarpiu nuo 2011-07-01 iki 2011-08-31 (2 t., 82 b, .l.). Be to, „Credoinvest limited“ 2012-10-19 buvo išbraukta iš bendrovių registro (1 t., 137 b. l.). Teismas konstatavo, kad įmonės direktorius ir akcininkai yra atsakingi prieš kreditorius už tai, kad įmonei bankroto byla iškelta tik 2011-12-01, nes atsakovai, matydami, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, įmonei esant nemokiai jau 2009 metais, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nors jų tokia pareiga yra imperatyviai nustatyta Įmonių bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ) 8 str. Teismas nurodė, kad akcijų pardavimo sandoris buvo sudarytas prieš 3 dienas iki ieškinio pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo teisme dienos, atsakovams jau prieš daugiau nei mėnuo žinant, kad du kreditoriai ketina inicijuoti įmonei bankroto bylą. Sandorio sudarymo metu įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai už 2010 metus nebuvo sudaryti ir pateikti juridinių asmenų rejestro tvarkytojui, veikloje naudoti transporto priemonės ir traktorius jau buvo parduoti, kitoks turtas nerastas, ir todėl įmonės savininkai eliminavo kreditorių galimybę patenkinti bent minimalią kreditorinio reikalavimo dalį; nemokamas darbo užmokestis darbuotojams, pateikta Lietuvos Kolpingo kolegijos 752 543,25 Lt pretenzija, kreditorių finansiniai reikalavimai jau buvo ženkliai padidėję. Teismas, įvertinęs nurodytas faktines aplinkybes, sprendė, kad yra pakankamai duomenų konstatuoti, kad akcijų pardavimo sutartis buvo skirta vieninteliam tikslui – apsunkinti bankroto administravimo tvarką, įmonės veiklos nustatymą ir žalos kreditoriams mąstą, paslėpti bendrovės turtą ir dokumentus, eliminuoti galimybę įmonės administratoriui patikrinti įmonės sandorius; išvengti asmeninės materialinės atsakomybės prieš kreditorius. Teismo manymu, toks sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl yra niekinis ir negalioja nuo jo sudarymo momento (CK 1.81 str. 1d.).

Kadangi BUAB „Giluminiai gręžiniai“ veikla nėra pripažinta pasibaigusia, tai teismas sprendė, kad įmonės dalyviai - akcininkai (atsakovai R. D. ir R. D.) pagal juridinio asmens prievolę - kreditoriniai reikalavimai 1 408 349 Lt, atsako savo turtu solidariai, o jų abiejų atžvilgiu taikytina subsidiari atsakomybė su įmone (CK 2.50 str.). Teismas laikė, jog atsakovų nesąžiningumas pasireiškė tuo, kad jie, 2009 metais matydami įmonės nemokumą, nevykdė ĮBĮ 8 str. 1d. nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, o toliau tęsė įmonės veiklą, samdė darbuotojus, sudarinėjo sutartis ir didino kreditorinius įsiskolinimus. Teismas pažymėjo, kad įmonės akcininkai dirbo įmonėje: R. D. - direktoriumi, o R. D. – direktoriaus pavaduotoja, jie yra sutuoktiniai. Todėl teismas padarė išvadą, kad apie visus įmonės reikalus jiems abiems buvo žinoma. Įmonės savininkai suprasdami, kad neatsiskaičius su kreditoriais bus keliama bankroto byla, veikdami nesąžiningai pardavė visą įmonės turtą, tačiau su kreditoriais vis tiek neatsiskaitė. Siekdami išvengti materialinės atsakomybės, sudarė akcijų perleidimo kompanijai, esančiai N. Z., sutartį. R. D. nesąžiningumas pasireiškė ir tuo, kad ji nurodė, jog turėtas įmonės dokumentų bylas perdavė naujo akcininko direktoriui P. Z., nors šiam faktui pagrįsti jokių įrodymų nepateikė, todėl teismas šį argumentą atmetė.

Teismas, įvertinęs aukščiau nurodytas faktines bylos aplinkybes ir įrodymus, sprendė, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais dėl nesąžiningų šio juridinio asmens dalyvių (atsakovų) veiksmų, kurie pasireiškė įmonės turto išpardavimu, niekinio įmonės akcijų perleidimo sandorio sudarymu, įmonės ūkinę veiklą atspindinčių dokumentų nuslėpimu, užkertant kelią įmonės sudarytų sandorių įvertinimui, įmonės debitorių išaiškinimui. Nustačius, kad atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jų kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neturi įrodinėti, kad bendrovės vadovas, akcininkai yra kalti. Atsiradusi žala šiuo atveju yra įsiskolinimas įmonės kreditoriams, kuris palyginus su 2009 metų duomenimis išaugo ir šiuo metu sudaro 1 408 349 Lt (2 t., 85 b. l.). Priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėto veiksmo - nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo yra akivaizdus: įmonė, būdama nemoki, sudarinėjo sandorius, samdė darbuotojus, nors neturėjo lėšų atsiskaityti su jais ir t.t. ir tokiu būdu buvo padaryta žala kreditoriams.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Analogiškais apeliaciniais skundais atsakovai R. D. ir R. D. prašo: 1) panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimą; 2) priteisti iš ieškovo visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:

1. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl akcijų perleidimo sandorio pripažinimo niekiniu. Vien faktas, jos atsakovai prieš mėnesį sužinojo apie kreditoriaus ketinimą inicijuoti įmonei bankroto bylą neįrodo, kad atsakovai siekė apsunkinti bankroto procesą bei išvengti atsakomybės. Bendrovės kreditoriaus ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo Kauno apygardos teisme buvo gautas 2011-07-21 ir tik 2011-07-25 teisėjas nusprendė priimti šį ieškinį. Tokiu būdu, iki 2011-07-26 atsakovai neturėjo jokios galimybės gauti pranešimus iš teismo apie pareikštą ieškinį. Todėl 2011-07-22 parduodami UAB „Giluminiai gręžiniai“ akcijas, nežinodami apie ieškinį, tik realizavo savo teisę disponuoti turtu – įmonės akcijomis. Atsakovai, matydami, kad bendrovei reikalingos finansinės investicijos, visas bendrovės akcijas pardavė bendrovei „Credoinvest Limited“, kuri patikino, jog investavus į bendrovę reikalingas lėšas, toliau vykdys ūkinę komercinę veiklą. Todėl, apelianto manymu, šis sandoris negali būti niekiniu, prieštaraujančiu viešajai tvarkai ir gerai moralei. Sudarius sandorį su bendrove „Credoinvest Limited“ įmonė buvo parduota su visomis savo teisėmis ir pareigomis. Nuo akcijų perleidimo sandorio ir atšaukimo iš direktoriaus pareigų R. D. ir R. D. nebuvo susiję su UAB „Giluminiai gręžiniai“. Atsakovai negali atsakyti už naujų įmonės savininkų neveikimą. Visos atsakovų turėtos įmonės dokumentų bylos buvo perduotos naujo akcininko direktoriui, todėl nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai dėl atsakovų nesąžiningumo. Atsakovai negali atsakyti už tai, kad naujieji įmonės savininkai neįgyvendino savo tikslo atstatyti įmonės mokumą, grąžinti skolas.

Žemesnės instancijos teismas

2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino šalių atliktus veiksmus ir nepagrįstai laikė, jog yra visos civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos. Atsakovas R. D., būdamas įmonės direktoriumi, siekdamas, jog įmonė vėl pradėtų pelningai veikti, ėmėsi įvairių priemonių, viena iš kurių buvo transportų priemonių išpardavimas. Šios technikos netekimas negalėjo apsunkinti tolimesnės įmonės veiklos. Nėra jokių įrodymų, kad vykdomos ūkinės-komercinės veiklos metu atsakovai būtų blogai organizavę valdymą, sudarę įmonei nenaudingus sandorius, iššvaistę turtą. Už UAB „Giluminiai gręžiniai“ buhalterinę apskaitą ir finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą buvo atsakinga UAV „Vitija“, kuriai buvo perduota visa atitinkama dokumentacija. Atsakovai neveikė nesąžiningai, dėjo maksimalias pastangas grąžinti įmonei stabilumą, atsiskaityti su kreditoriais, sudarinėjo naudingus įmonei sandorius, samdė žmones, t. y. atsakovai veikė išimtinai įmonės naudai ir siekė išvengti bankroto, nepadarė bendrovei jokios žalos. Tai, kad atsakovams to padaryti nepavyko, negalima laikyti, jog atsakovai atliko neteisėtus veiksmus. Tai, kad kreditoriai pateikė pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo nereiškia, jog atsakovai žinojo, kad su įmonėmis neatsiskaitys, nes sudarydami ginčijamus sandorius atsakovai veikė tiek bendrovės, tiek jos kreditorių interesais, siekė atkurti mokumą, o ne paversti bendrovę nemokia. Aplinkybė, kad įmonė tapo galbūt nemoki savaime nereiškia neteisėtų veiksmų ir nėra pagrindas atsakovų civilinei atsakomybei atsirasti. Teismas nusprendęs, jog yra visos sąlygos atsakovų civilinei atsakomybei atsirasti, bei nusprendęs iš jų solidariai priteisti žalos atlyginimą, priėmė nepagrįstą sprendimą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas BUAB „Giluminiai gręžiniai“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Bankrotas“, prašo palikti Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo šiuos argumentus:

1. Atsakovai R. D. ir R. D., sudarydami ginčijamą 2011-07-22 sutartį, tikrai žinojo apie gręsiančią įmonei bankroto bylą, nes net du kreditoriai jau buvo pateikę UAB „Giluminiai gręžiniai“ pranešimus apie ketinimą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, be to atsakovas gavo ir kreditoriaus ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo kopiją. Atsakovai neturėjo jokio racionalaus ekonominio argumento akcijų perleidimo sandorio sudarymui, nes įmonės turtas buvo išparduotas, įmonei pareikštos didelės finansinės pretenzijos. Akcijų pardavimo užsienio bendrovei sandoris buvo skirtas apsunkinti bankroto proceso eigą, ūkinės veiklos rezultatų nustatymą.

2. Priešingai nei teigia apeliantai, yra įrodymų, jog jie elgėsi netinkamai. Atsakovai neperdavė įmonės turto bankroto administratoriui, taip pat nėra įrodymų, jog turtas perduotas ir naujam savininkui ar jo paskirtam direktoriui. Atsakovas R. D., būdamas teisės aktų bei įmonės įstatų įpareigotas racionaliai naudoti bendrovės lėšas ir turtą, šio turto neišsaugojo, t. y. atliko neteisėtą veiklą.

Šalies argumentai

3. Apeliantai nepagrindė savo teiginio, jog naujasis savininkas investavo į bendrovę, toliau stengėsi vykdyti ūkine-komercinę veiklą. N. Z. įmonė „Credoinvest Limited“ neturėjo jokio racionalaus ekonomine logika pagrįsto intereso pirkti nemokią, veiklos nevykdančią ir didelius finansinius įsipareigojimus turinčią įmonę UAB „Giluminiai gręžiniai“. Atsakovas R. D. ignoravo pareigą nepažeisti kreditorių interesų, o R. D., eidama direktoriaus pavaduotojo pareigas, atliko veiksmus, būdingus įmonės vadovui, todėl abu atsakovai turi prisiimti atsakomybę.

4. Nesutinka su apeliantų argumentu, jog pardavę akcijas jie negali atsakyti už naujųjų įmonės savininkų neveikimą. Atsakovai turėjo matyti įmonės nemokumą iš karto po 2009 metų finansinės atskaitomybės sudarymo, t. y. R. D. būnant direktoriui, o R. D. būnant akcininke. Prieštaraujantis viešajai tvarkai sandoris, kuriuo apeliantai pardavė jiems priklausančias akcijas, įvyko jau esant pateiktam kreditoriaus pareiškimui dėl bankroto bylos iškėlimo. Apeliantų atsakomybė kyla ne tik iš ĮBĮ 8 str., bet ir iš CPK 2.50 str. 3 d., t. y. jie privalo subsidiariai atsakyti prieš kreditorius, kadangi BUAB „Giluminiai gręžiniai“ negali įvykdyti savo prievolių, o atsakovai valdydami akcijas atliko nesąžiningus veiksmus.

5. Nesutinka su apeliantų argumentu, jog nebuvo įrodyta būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga – žalos atsiradimas, kadangi vien tai, jog įmonėje nebeliko turto ir ji nebegali atsiskaityti su kreditoriais, yra pripažintina žala. Atsakkovams laiku kreipusis dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės turto pakaktų atsiskaityti su kreditoriais.

6. Apeliantų teiginiai, jog jie dėjo maksimalias pastangas atstatyti įmonės mokumą, nepagrįsti jokiais įrodymais, o apeliacinis skundas grindžiamas tik formaliais teiginiais.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Ieškinio reikalavimas atlyginti žalą atsakovams R. D. ir R. D., kaip buvusiems akcininkams, o R. D. papildomai – ir kaip buvusiam BUAB ,,Giluminiai gręžiniai“ vadovui, grindžiamas tuo, kad jie pažeidė įstatymo nustatytas pareigas, elgėsi nesąžiningai, padarė žalos bendrovei ir jos kreditoriams.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl įmonės buvusio vadovo ir akcininko dvejopos atsakomybės: 1) dėl atsakomybės kylančios iš Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo; 2) dėl civilinės atsakomybės už veiksmus, atliktus siekiant sumažinti bendrovės turtą, išvengti atsiskaitymo su kreditoriais bei nuslėpti vykdytos ūkinės veiklos pėdsakus.

Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl to, kad skundžiamame teismo sprendime netinkamai aiškintos ir taikytos sandorio pripažinimo niekiniu bei akcinės bendrovės vadovo atsakomybę už jo veiksmais padarytą žalą bendrovės kreditoriams reglamentuojančios teisės normos.

Dėl akcijų perleidimo sandorio pripažinimo niekiniu

Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl akcijų perleidimo sandorio pripažinimo niekiniu. Apeliantai teigia, kad iki kreditoriaus ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo teisme dienos 2011-07-26 jie neturėjo jokios galimybės gauti pranešimus iš teismo apie pareikštą ieškinį, todėl 2011-07-22 pardavė UAB „Giluminiai gręžiniai“ akcijas, nežinodami apie ieškinį.

Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliantų teiginiais. Pirma, ginčo laikotarpiu net du kreditoriai buvo pranešę UAB „Giluminiai gręžiniai“ apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo: 2011-06-09 apie tokį savo ketinimą pranešė įmonės kreditorius UAB „Transrifus“, o 2011-07-04 – kreditorius Lietuvos Kolpingo fondas. Kaip teisingai savo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė ieškovas, kreditorius UAB „Transrifus“ prieš pateidamas ieškinį, inicijuojantį bankroto bylą, išsiuntė registruotu paštu šio ieškinio kopiją UAB „Giluminiai gręžiniai“ veikos vykdymo vietos adresu, taip įvykdydamas ĮBĮ 6 str. 4 d. numatytą kreditoriaus, inicijuojančio bankroto bylą, pareigą. Antra, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, akcijų pardavimo sandoris buvo sudarytas prieš tris dienas iki ieškinio pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo teisme dienos. Trečia, sudarytas akcijų perleidimo sandoris buvo visiškai nesusijęs su ekonominiu naudingumu pirkėjui „Credoinvest limited“. UAB „Giluminiai gręžiniai“ buvo ilgą laiką nemokėjusi atlyginimų savo darbuotojams nuo 2011 m. kovo mėn. (1 t., 25-27 b. l.), veikloje naudotos transporto priemonės buvo visiškai išparduotos, įmonei buvo pareikštos didelės finansinės pretenzijos. Vertinant paminėtus kreditorių įspėjimus bendrame UAB „Giluminiai gręžiniai“ ekonominės situacijos kontekste matyti, jog N. Z. bendrovei „Credoinvest limited“ buvo visiškai neracionalu pirkti praktiškai žlugusios ir tuščios įmonės akcijas. Sandorio sudarymo metu UAB „Giluminiai gręžiniai“ finansinės atskaitomybės dokumentai buvo sudaryti tik už 2009 metus, jokių naujesnių finansinių dokumentų nėra. Sunkiai tikėtina, jog pirkėjas, įsigydamas įmonę ir turintis ketinimų vykdyti realią ūkinę-komercinę veiklą, nebūtų norėjęs susipažinti su įmonės finansine dokumentacija ir už 2010 bei 2011 metus, įvertinti jos turtą, verslo perspektyvas. Ketvirta, 2011-07-22 sutartyje yra nurodyta, jog ji sudaryta Kaune, tačiau nėra duomenų, kad pirkėjo atstovas P. Z., pasirašęs sutartį, lankėsi Lietuvoje laikotarpiu nuo 2011-07-01 iki 2011-08-31 (2 t., 82 b. l.). Svarbu paminėti ir tai, kad N. Z. įmonė „Credoinvest limited“ 2012-10-19 buvo išbraukta iš bendrovių registro (1 t., 137 b. l.). Penkta, atsakovai visiškai nepagrindė savo deklaratyvaus teiginio, kad akcijų pirkėjas „Credoinvest Limited“ siekė investuoti į perkamą bendrovę reikalingas lėšas, toliau vykdyti ūkinę komercinę veiklą. Tokios pirkėjo pareigos nenumatytos nei akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje, nei pagrįstos kitais objektyviais įrodymais. Šešta, nors apeliantų teigimu, nuo akcijų perleidimo sandorio ir atšaukimo iš direktoriaus pareigų R. D. ir R. D. nebuvo susiję su UAB „Giluminiai gręžiniai“, tačiau jie nepaaiškina, kodėl tuomet jau po akcijų pardavimo ir R. D. atleidimo iš direktoriaus pareigų, t. y. atsakovams jau neturint jokių įgaliojimų, jie iki 2011 m. rugsėjo mėn. atsiėminėjo įmonės buhalterinius dokumentus iš UAB „Vitija“, tvarkiusios įmonės buhalterinę apskaitą (1 t., 51, 53-54, 57, 61 b. l.).

Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalykų konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; kt.).

Apeliantų teiginys, jog visos turėtos įmonės dokumentų bylos buvo perduotos naujo akcininko direktoriui, yra taip pat deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais įtikinamais įrodymais. Perduotų naujajam savininkui dokumentų sąrašas pateiktas teismui tik kartu su apeliaciniu skundu (2 t., 132-133 b. l.), kartu nepaaiškinant, kodėl tas sąrašas nebuvo pateiktas teismui anksčiau. Apelianto R. D. trumpalaikiai sveikatos sutrikimai nepaaiškina, kodėl šis sąrašas nebuvo pateiktas pirmosios instancijos teismui per visą bylos nagrinėjimo laikotarpį, juolab, kad byloje dalyvauja ir jo sutuoktinė R. D., jie abu atstovaujami advokato. Be to, minėtame perduodamų dokumentų sąraše nėra dokumentus priėmusio asmens vardo ir pavardės, įmonės antspaudo, todėl lieka neaišku, kokiam konkrečiam asmeniui dokumentai perduoti. Svarbu ir tai, jog apeliantai visiškai nepaneigė, ir net neginčijo, pirmosios instancijos teismo išvados, kad naujojo savininko atstovo P. Z. Lietuvoje nurodytu laikotarpiu nebuvo.

Teisėjų kolegija palaiko pirmosios instancijos teismo išvadą, jog, įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, yra pakankamai duomenų konstatuoti, kad akcijų pardavimo sutartis buvo skirta vieninteliam tikslui – apsunkinti bankroto administravimo tvarką, įmonės veiklos patikrinimą ir žalos kreditoriams mąstą, paslėpti bendrovės turtą ir dokumentus, eliminuoti galimybę įmonės administratoriui patikrinti įmonės sandorius; išvengti asmeninės materialinės atsakomybės prieš kreditorius. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad toks sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl yra niekinis ir negalioja nuo jo sudarymo momento (CK 1.81 str. 1d.).

Dėl atsakovų atsakomybės

Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga bei įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino atsakovų atliktus veiksmus ir pagrįstai laikė, jog yra visos civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos.

Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Atsakovų veiksmai, dėl kurių padidėjo įmonės nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas.

Pagal ĮBĮ 8 str. įmonės direktorius ir akcininkai yra atsakingi prieš kreditorius už tai, kad įmonei bankroto byla iškelta tik 2011-12-01 (apeliaciniam teismui palikus galioti apygardos teismo nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo), nes atsakovai, matydami, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, įmonei esant nemokiai jau 2009 metais, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nors jų tokia pareiga yra imperatyviai nustatyta ĮBĮ, kurio 8 str. nustato, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.

Taigi, atsakovų teisinė atsakomybė kyla iš ĮBĮ 8 str. numatytos pareigos – nustačius, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, atsakovai turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Materialinė atsakomybė taikytina ir įmonės savininkų atžvilgiu. Antai, CK 2.50 str. nustato, kad kai juridinis asmuo negali įvykdyti savo prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. Kaip teisingai savo sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, kadangi BUAB „Giluminiai gręžiniai“ veikla nėra pripažinta pasibaigusia, tai juridinio asmens (UAB „Giluminiai gręžiniai) dalyviai – akcininkai (šios bylos atsakovai R. D. ir R. D.) pagal juridinio asmens prievoles atsako savo turtu solidariai, o jų abiejų atžvilgiu taikytina subsidiari atsakomybė su įmone. UAB „Giluminiai gręžiniai“ nemokumas yra konstatuotas Kauno apygardos teismo 2011-09-19 nutartimi (įsiteisėjo 2011-12-01 Lietuvos Apeliaciniam teismui palikus šią nutartį nepakeistą) remiantis 2009 metų balanso duomenimis.

Apeliantai nurodė, jog ėmėsi įvairių priemonių atkurti įmonės mokumą, neveikė nesąžiningai, dėjo maksimalias pastangas grąžinti įmonei stabilumą, atsiskaityti su kreditoriais, sudarinėjo naudingus įmonei sandorius, samdė žmones, t. y. atsakovai veikė išimtinai įmonės naudai ir siekė išvengti bankroto, nepadarė bendrovei jokios žalos. Taigi, atsakovai neginčija, jog buvo pastebėję įmonės veiklos rezultatų blogėjimą, tačiau neva siekė ją išgelbėti. Teisėjų kolegija mano, jog tokie apeliantų teiginiai prieštarauja surinktai medžiagai bei byloje nustatytoms aplinkybėms. Apeliantai visiškai nepagrindžia tokių savo teiginių, nepaaiškina, kokiu būdu transporto priemonių išpardavimas, naujų sandorių sudarinėjimas ir darbuotojų samdymas, žinant, kad įmonė yra sunkioje materialinėje padėtyje ir tikriausiai negalės atsiskaityti, galėjo būti naudingas tiek pačiai įmonei, tiek ir jos kreditoriams. Atsakovų veiksmai, po kurių įmonėje visiškai neliko turto (joks turtas nebuvo perduotas bankroto administratoriui) ir praktiškai jokių dokumentų, negali būti pripažinti sąžiningais ir apdairiais. Atkreiptinas dėmesys, jog vertinant atsakovų elgesį būtina atsižvelgti į tai, ar jų vietoje kitas protingas ir apdairus bendrovės savininkas tokiomis sąlygomis būtų elgęsis analogiškai, sudarinėtų panašius sandorius, samdytų naujus darbuotojus, išparduotų visas transporto priemones, taip pat, atsižvelgiant į bendrovės įprastą veiklos praktiką, prisiimtų tokią pat neprotingai didelę nuostolių bendrovei atsiradimo riziką.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad kuo labiau įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų - kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti. Tai, kad tiesioginių prievolinių santykių tarp bendrovės vadovo ir kreditoriaus nėra, o fiduciarinės pareigos atsiranda pablogėjus įmonės finansinei būklei, suponuoja, kad vadovo atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai bendrovė nebepajėgi pati patenkinti kreditoriaus reikalavimų. Tai reiškia, kad bendrovės vadovo, kaip ir jos dalyvio, atsakomybė yra subsidiaraus pobūdžio (CK 6.245 straipsnio 5 dalis).

Nagrinėjamuoju atveju atsakovai sudarytais sandoriais bei kitais veiksmais nuosekliai ir kryptingai siekė dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Atsakovai, nei kaip įmonės vadovai, nei kaip savininkai, ne tik laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau nepaliko įmonėje praktiškai jokio turto.

ĮBĮ 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas bankrotas – tai nemokios įmonės būsena, kai įmonei teisme yra iškelta bankroto byla arba kreditoriai įmonėje vykdo bankroto procedūras ne teismo tvarka. Šio straipsnio 8 dalyje išdėstyta įmonės nemokumo sąvoka – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

Įmonės nemokumas yra objektyvi būklė, kai įmonė nebegali (nebegalės) atsiskaityti su kreditoriais – tai suponuoja žinančių įmonės padėtį vadovo ir savininkų teisinę pareigą kreiptis į teismą su pareiškimu iškelti bankroto bylą. Kauno apygardos teismas, iškeldamas bankroto bylą, 2011-09-19 nutartyje (civilinė byla Nr. B2-2990-510/2011) ištyrė paskutinį VĮ Registrų centrui pateiktą 2009 metų UAB „Giluminiai gręžiniai“ balansą ir nustatė, kad tuo metu į balansą įrašyto turto vertė buvo 490 795 Lt, o vien bendrovės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai siekė 402 845 Lt. Apygardos teismas sprendė, kad jau 2009 m. įmonė buvo nemoki. Apeliacinės instancijos teismas 2011-12-01 nutartimi paliko galioti apygardos teismo nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo. Tokiu būdu įmonės vadovas R. D., taip pat ir akcininkė R. D., pažeisdami ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo; nepaisydami to, atsakovai 2011-07-22 akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė turėtas UAB „Giluminiai gręžiniai“ akcijas N. Z. bendrovei „Credoinvest limited“, kurio direktorius P. Z. nuo 2011-07-28 tapo ir UAB „Giluminiai gręžiniai“ direktoriumi. Teisėjų kolegija pažymi tai, kad atsakovai, prieš parduodami akcijas žinojo apie kreditorių ketinimus kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Giluminiai gręžiniai“.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai sprendė, jog atsakovai buvo nesąžiningi, nes jie, žinodami apie įmonės nemokumą nuo finansinės ataskaitos už 2009 metus, nevykdė ĮBĮ 8 str. 1d. nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, o toliau tęsė įmonės veiklą, samdė darbuotojus, sudarinėjo sutartis ir didino kreditorinius įsiskolinimus. Teisėjų kolegija palaiko pirmosios instancijos teismo išvadą, jog atsakovai, kaip įmonės savininkai, žinodami, kad neatsiskaičius su kreditoriais bus keliama bankroto byla, veikdami nesąžiningai pardavė visą įmonės turtą, tačiau su kreditoriais vis tiek neatsiskaitė. Dabartiniu metu bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma sudaro apie 1,4 milijono Lt, t. y. dėl atsakovų veiksmų įmonės skolos nuo 2009 metų padidėjo beveik 1 milijonu Lt, o įmonės turtas nuo beveik pusės milijono sumažėjo iki nulio. Tokiu būdu įrodyta, kad atsakovų veiksmais buvo realiai pabloginta įmonės padėtis, ir šioje byloje yra aiškus tiek nuostolių faktas (žala įmonei ir jos kreditoriams), tiek ir jų dydis. Atsakovas R. D. buvo įmonės direktoriumi, o jo sutuoktinė R. D. – direktoriaus pavaduotoja, todėl apie visus įmonės reikalus jiems buvo žinoma. Atsakovai, siekdami išvengti materialinės atsakomybės, visas akcijas pardavė N. Z. kompanijai, kurios atstovų ilgą laiką nepavykdavo rasti (pvz. pranešimai bankroto byloje įteikti viešojo apskelbimo būdu), o netrukus ir pati užsienio kompanija buvo išregistruota. Be to, abiejų atsakovų nesąžiningumas pasireiškia ir tuo, kad jie nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, jog įmonės turtą bei finansinę dokumentaciją perdavė naujam savininkui, apie ką apeliacinės instancijos teismas jau pasisakė anksčiau. Dėl atsakovų neteisėtų veiksmų BUAB „Giluminiai gręžiniai“ turtas dabartiniu metu yra lygus nuliui, todėl kreditorių interesai atgauti skolas negali būti patenkinti. Bankroto administratorius negali patikrinti bendrovės sandorių per 36 mėn. (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p.), negali identifikuoti įmonės skolininkų, negali atkurti įmonės ūkinės veiklos rezultatų, kadangi beveik visi dokumentai jam neperduoti. Atsakovams laiku kreipusis dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės turto užtektų atsikaityti su kreditoriais. Nevykdydami įstatyme nustatytos pareigos, atsakovai toliau vykdė ūkinę veiklą, kurios metu prisiėmė naujus įsipareigojimus ir neišsaugojo turto, taip padidindami kreditorių reikalavimų sumą iki 1,4 milijono Lt. Tokia yra ir kreditorių patirta žala dėl atsakovų neteisėtų veiksmų ir neveikimo.

Apeliantai nurodė, jog negali atsakyti už naujų įmonės savininkų neveikimą, t. y. kad naujieji įmonės savininkai neįgyvendino savo tikslo atstatyti įmonės mokumą, grąžinti skolas. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu teiginiu, kadangi nagrinėjamuoju atveju žala padaryta dar iki įmonės pardavimo, bankroto byla iškelta tik 2011 m. remiantis dar 2009 m. finansinės atskaitomybės duomenimis, t. y. nuo 2009 m. iki pat akcijų pardavimo 2011 m. būtent atsakovai buvo įmonės savininkais, todėl jie negali gintis tuo, jog žalą padarė tik naujieji savininkai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos duomenis, pirmosios instancijos teismo argumentus vertina kaip pakankamus ir teisiškai pagrindžiančius išvadą dėl atsakovų veiksmais ieškovui padarytos žalos buvimo. Negali būti pripažinti teisėtais atsakovų veiksmai toliau tęsiant įmonės veiklą ir išparduodant turtą neesant tam jokio pagrįsto poreikio (nemokant darbuotojams atlyginimų, neatsiskaitant su kreditoriais). Kolegija pažymi, kad visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, jog ginčijami atsakovų veiksmai buvo ne epizodiški, o nuoseklūs ir tęstiniai – įmonės turtas išpardavinėtas iki pat akcijų perleidimo sandorio, o įmonės dokumentaciją atsakovai pasiėmė net ir pardavę akcijas. Nors atsakovai ir aiškino, kad jų veiksmus sąlygojo poreikis tęsti įmonės veiklą, tačiau jokių įrodymų, kad tokie jų veiksmai buvo ekonomiškai pagrįsti byloje nesurinkta, kas leidžia daryti labiau tikėtiną prielaidą dėl apeliantų aiškinimų nepagrįstumo. Tokiu būdu atsakovų aiškinimas, kad jie veikė bendrovės interesais, yra paneigtas. Teisėjų kolegijos nuomone, nustačius faktą, kad bendrovei nebuvo poreikio toliau tęsti veiklą, darytina išvada, kad ginčijami atsakovų veiksmai sukėlė bendrovei realią ir pagrįstą žalą.

Atsakovai nepateikė jokių dokumentų, nesudarė įmonės finansinės atskaitomybės nei už 2010, nei už 2011 metus, vedė bylą per atstovą ir patys nepateikė jokių paaiškinimų teisme nei apie įmonės veiką, nei apie sandorių naudingumą įmonei, nepateikė jokio aiškaus pagrindo, pagrįsiančio akcijų pardavimą N. Z. bendrovei prieš pat bankrotą ir žinant apie kreditorių ketinimus, nepaaiškino, kokiais racionaliais išskaičiavimais buvo grįstas akcijų pirkimo-pardavimo sandoris, nepagrindė koks įmonės turto bei dokumentų likimas. Apeliaciniame skunde atsakovų teiginiai yra ganėtinai formalūs, neparemti jokiais įtikinamais įrodymais. Atsakovai neįvykdė savo procesinės pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo argumentus. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ištyrė bylos duomenis dėl atsakovų, kaip juridinio asmens vadovo ir dalyvių, civilinės atsakomybės sąlygų, dėl ko priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant kilusį tarp šalių ginčą ir bylos galutiniam teisiniam rezultatui, todėl dėl jų kolegija nepasisako, o E. Ž. Teismo praktikoje nurodyta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgement of 19 Decembre 1997, Reports 1997-VIII, p 2930 per 59-60).

Teisėjų kolegija, palaikydama pirmosios instancijos teismo motyvus, sprendžia, kad atsakovai R. D. ir R. D., būdami vieninteliais įmonės savininkais, ir eidami įmonėje atitinkamai direktoriaus bei direktoriaus pavaduotojos pareigas, tuo pačiu būdami sutuoktiniai, atlikdami ieškovo ginčijamus veiksmus viršijo normalią verslo riziką, veikė savo asmeniniais interesais, o padarytos bendrovei žalos faktas yra aiškiai nustatytas. Atsakovai nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių jų kaltę dėl žalos kreditoriams atsiradimo, todėl kaltės prezumpcija byloje nenuginčyta (CPK 178 straipsnis). Nustatęs visus atsakovų atsakomybės sąlygas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai žalos atlyginimą priteisė.

Kadangi teisėjų kolegija nenustatė pagrindų, įtvirtintų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, bei CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 338 str.), o atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nėra pagrindo, todėl Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 83 str. 1 d. 8 p., nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami asmenys, kuriems iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus.

Nors Kauno apygardos teismas 2013-12-03 nutartimi (2 t., 178 b. l.) atidėjo apeliantams R. D. ir R. D. žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo dienos, tačiau nagrinėjamuoju atveju apeliacinį skundą padavė atsakovai byloje pagal bankrutuojančios bendrovės ieškinį, todėl vadovaujantis minėtu teisiniu reglamentavimu, apeliantai turi būti atleisti nuo žyminio mokesčio.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Konstantinas GurinasDonatas ŠernasEgidija Tamošiūnienė