Kauno apygardos teismo nutartis

2021-03-29 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-187-397/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2020-09-18Kauno apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-03-29Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-03-29
Bylos Nr.
1A-187-397/2021
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-24451-2019-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jūratė Jakubonienė, Algirdas Remeika, Gytis Večerskas
Kaltinamasis
M. L.
Nukentėjusysis
R. T.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-187-397/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-24451-2019-1Procesinio sprendimo kategorija 2.4.7 (S)
Kauno apygardos teismasNuTARTiSLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. kovo 29 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Jūratės Jakubonienės, Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algirdo Remeikos

sekretoriaujant Santai Golovkaitei,dalyvaujant prokurorei Vilijai Šalčiuvienei,išteisintajam M. L. ir jo gynėjai advokatei kristinai Česnauskienei,nukentėjusiajai R. T.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios R. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2020 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo M. L. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. M. L., teismui buvo atiduoti kaltinant jį tuo, kad jis 2019 m. birželio 11 d., apie 15 val., (duomenys neskelbtini), prie gyvenamojo namo laiptinės, žodinio konflikto metu, ranka sugriebė už suknelės, ties iškirpte, ir stipriai trenkė į mūrinę sienelę, esančią tarp durų į rūsį ir durų į laiptinę nukentėjusią R. T., dėl to nukentėjusi trenkėsi nugara į sienelę ir patyrė fizinį skausmą.

2. Kauno apylinkės teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį, padarė išvadą, jog nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme objektyvių ir neginčijamų duomenų apie tai, jog M. L. sukėlė fizinį skausmą R. T., nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, M. L. išteisino jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Šalies argumentai

3. Apeliaciniame skunde nukentėjusioji R. T. prašo, panaikinti 2020 m. gruodžio 10 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują, pripažinti M. L. kaltu, padarius nusikalstamą veiką BK 140 straipsnio l dalyje, paskirti bausmę bei tenkinti jos civilinį ieškinį, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą -3000 Eur .

3.1. Skunde nurodė, jog teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį motyvavo neva nuosekliais M. L. parodymais bei jo pakviestais liudytojais - jo draugės A. V. bei A. B., nors ir jie paties įvykio nematė. Tačiau apeliantės pakviesti liudytojai L. K. ir I. I. patvirtino, kad buvo riksmas ir triukšmas. Nuosprendyje akcentuojama, kad nukentėjusiosios kūno nebuvo mėlynių, todėl negalima tvirtinti, kad buvo sukeltas fizinis skausmas, tačiau teismas visiškai nevertino, kad ją išvežė greitosios pagalbos automobilis. Atlikus eilę tyrimų neurologai nustatė apatinės kūno dalies bei dubens sumušimus, kurie galėjo pasireikšti po stūmimo į sienelę. Kaltinamasis neneigė, kad gal galėjo netyčia pastumti R. T. į sieną. Teismas tai konstatuoja kaip netyčinius veiksmus.

3.2. Teismas skundžiamame nuosprendyje akcentavo, kad aplinkybės, kurių metu R. T. patyrė fizinį skausmą nepatvirtino kaltinamasis M. L. bei liudytojai. Skundo autorė negali sutikti su teismo išsakyta nuomone, kad dėl nukentėjusiosios ir kaltinamojo konfliktiškų santykių, ji turėjo motyvą ir tikslą jį apkalbėti. Apeliantės teigimu, ji ne be pagrindo bijo M. L., nes ir toliau ji psichologiškai traumuojama. Jos sveikata ypatingai pablogėjusi, ji yra siunčiama dėl invalidumo nustatymo.

Atsiliepimas

4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.

Šalies argumentai

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusioji pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis ir jo gynėja bei prokurorė prašė nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

6. Nukentėjusiosios R. T. apeliacinis skundas atmetamas.

7. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nukentėjusiosios R. T. apeliaciniame skunde iš esmės keliamas įrodymų vertinimo klausimas, ginčijant galutinę žemesnės instancijos teismo padarytą išvadą dėl M. L. išteisinimo.

8. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veikoje (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 5 dalį, teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę, teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose.

9. Nors nukentėjusiosios apeliaciniu skundu teigiama, kad apylinkės teismas, išteisindamas M. L. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, aukščiau aptarto teisinio reguliavimo nesilaikė, įrodymus vertino selektyviai (rėmėsi tik išteisintojo ir jo pakviestų liudytojų parodymais), dėl to padarė klaidingas išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, jų vertinimo taisyklių nepažeidė, juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo ir M. L. teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados bei motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus – M. L. kaltinančius įrodymus. Teismo nuosprendyje išsamiai išdėstyti argumentai dėl M. L. išteisinimo yra racionalūs, logiški, jų pakanka išteisinamajam nuosprendžiui pagrįsti. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nukentėjusiosios lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio prieštaringumą ar nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės.

10. M. L. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad 2019-06-11, apie 15 val., (duomenys neskelbtini) , prie gyvenamojo namo laiptinės, žodinio konflikto metu, ranka sugriebė už suknelės, ties iškirpte, ir stipriai trenkė į mūrinę sienelę, esančią tarp durų į rūsį ir durų į laiptinę nukentėjusią R. T., dėl to nukentėjusi trenkėsi nugara į sienelę ir patyrė fizinį skausmą.

11. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, jog byloje nėra jokių patikimų ir abejonių nekeliančių įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų, kad M. L. padarė jam kaltinimo inkriminuojamus veiksmus ir dėl jo veiksmų nukentėjusi R. T. jautė fizinį skausmą. Teismo vertinimu šios faktinės aplinkybės nepatvirtino nei pats M. L., nei byloje apklausti liudytojai.

12. Kaip pagrįstai konstatuota ir skundžiamame nuosprendyje, kaltinimas M. L. dėl fizinio skausmo sukėlimo R. T. yra grindžiamas tik pačios nukentėjusios parodymais, kurie yra tik iš dalies nuoseklūs dėl įvykio aplinkybių, tačiau bylos faktiniai duomenys jų nepatvirtina, jog stiprus fizinis skausmas jai buvo padarytas būtent M. L. tyčiniais veiksmais. Tiek apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme M. L. kategoriškai neigė naudojęs smurtą prieš nukentėjusią R. T., nurodydamas, jog tik ranka netyčia galėjo kliudyti R. T. kūną, siekdamas nutraukti jos neteisėtus veiksmus. M. L. teigimu, prieš išeidamas iš laiptinės jis ištraukė naujai padėtą plytą, tačiau R. T. vėl pasiėmė plytgalį ir juo parėmė lauko duris. Jis bandė plytą ištraukti, o R. T. bandė plytą padėti. Tada tarp jų įvyko fizinis kontaktas, kurio metu R. T. nesusivaldė ir rankomis bandė jį sustabdyti, taip jam trukdydama išimti plytą. Jis ją atstūmė ir liepė rankas laikyti prie savęs. Tada R. T. pradėjo rėkti, kad jis ją stumdo ir pasakė, kad iškvies policiją. Nepripažįsta, kad konflikto metu ranka sugriebė už R. T. suknelės ir ją stipriai trenkė į mūrinę sienelę. Vienintelis jo judesys buvo rankos mostas, kuriuo niekaip negalėjo nukentėjusiai sukelti fizinio skausmo (......). Pirmosios instancijos teismas vertindamas M. L. duotus parodymus, pagrįstai pažymėjo, jog kaltinamasis, tiek apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu, davė išsamius, nuoseklius, vienas kitam neprieštaraujančius parodymus, jo nurodytos aplinkybės nėra paneigtos byloje surinktais duomenimis, todėl jais netikėti ir nesivadovauti, teismas neturi pagrindo.

13. Tai, kad M. L. elgesyje nebuvo jokių veiksmų, dėl kurių nukentėjusioji galėjo patirti skausmą patvirtino ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausti liudytojai A. V. ir A. B.. Liudytoja apklausta A. V. parodė, jog lipant laiptais į butą, išgirdo kaip kaimynė, gyvenanti pirmame aukšte, pradėjo rėkauti, plūstis necenzūriniais žodžiais, reikšti jiems priekaištus, kad vėl ištraukė plytą ir uždarė duris. Po kurio laiko M. išėjo iš savo buto, o ji liko jame. Vėliau nulipusi iki pirmo aukšto pamatė, kaip M. vėl išima iš lauko durų plytą, o kaimynė tuo metu čiumpa plytą ir jie susistumdo. Girdėjo, kaip moteris rėkia, kad ją muša. Tada ji pasakė kaimynei, kad jos niekas neliečia (t. 2 b. l. 92). Liudytoju apklaustas A. B. parodė, jog atvykus apžiūrėti nuomojamą butą kieme pamatė, kaip iš pirmos laiptinės išėjo moteris, kuri vartojo necenzūrinius žodžius. Jis sėdėjo automobilyje ir stebėjo kas vyks toliau. Moteris nuo žemės pasiėmė plytą ir grįžo prie laiptinės. Jai iš paskos ėjo vaikinas, kurio atžvilgiu moteris vartojo necenzūrinius žodžius. Moteris rankoje turėtą plytą padėjo prie lauko durų, taip norėdama atremti duris. Tik moteriai padėjus plytą, vaikinas, kuris ėjo iš paskos, lenkėsi paimti plytą. Vaikinui imant plytą, moteris bandė jam sutrukdyti. Tuo metu vaikinas ranka mostelėjo, tačiau jokių smūgių moteriai nesudavė. Moteris toliau vartojo necenzūrinius žodžius vaikino atžvilgiu. Nematė, kad vaikinas būtų sugriebęs moterį už suknelės ir stūmęs ją į sieną (t. 2 b. l. 105). Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį nepagrįstai rėmėsi liudytojų A. V. bei A. B. parodymais, tačiau aukštesnysis teismas netikėti minėtų liudytojų parodymais, neturi jokio pagrindo, kadangi jie atitinka nuoseklius M. L. parodymus.

14. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu taip pat liudytojomis buvo apklaustos L. K. ir I. I., kurios apeliantės teigimu patvirtino, kad buvo riksmas ir triukšmas, tačiau kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, minėtos liudytojos paties konflikto, kurio metu pasak nukentėjusios ji buvo stipriai pastumta į sieną, nematė. Liudytoja apklausta L. K. parodė, jog įvykusio konflikto metu buvo pas kaimynę I. I.. Sėdėjo balkone, kuris išeina į kiemo pusę. Vienu metu išgirdo duslų trenksmą ir kaimynės R. klyksmą. Atsistojusi balkone pamatė, kaip R. lyg būtų išstumta iš laiptinės, o M. išėjo užsimojęs, rankoje laikydamas akmenį. Po to, ji nusileido į kiemą, kur matė R., M. ir R. 2 vaikus. M. su R. ginčijosi dėl laiptinės lauko durų (t. 2 b. l.93). Liudytoja apklausta I. I. tik patvirtino, jog sėdint balkone išgirdo pirmame aukšte šurmulį bei R. T. balsą, kuri sakė kviesti policiją. Girdėjo kaip ji ginčijosi su M. Kad M. ką nors laikytų rankose nematė, taip pat nematė, kad M. rankomis būtų sugriebęs R. ir ją pastūmęs (t. 2 b. l. 93). Liudytoju pirmosios instancijos teisme apklaustas policijos pareigūnas V. V. parodė, kad buvo gautas pranešimas, kad (duomenys neskelbtini), prie pirmos laiptinės kaimynas puolė pranešėją, trenkė į sieną. Kadangi Panemunės policijos komisariate dėl R. T. ir M. L. konflikto jau buvo atliekamas tyrimas, todėl nuvyko minėtu adresu, kur jau buvo atvykusi greitoji pagalba, kurios automobilyje buvo moteris, kaip paaiškėjo R. T., ji sėdėjo ir verkė. Medikai sakė, kad ji nesumušta, bet išsiveš į ligoninę, nes jai sukilęs spaudimas (t. 1 b. l. 92-93).

15. Nors nukentėjusioji tiek 2019 m. birželio 11 d. pareiškime, tiek apklausiama pirmosios intancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog jai padėjus akmenį prie laiptinės durų bei pamačius prieš save stovint M. L., jis jai nieko nesakęs, ranka sugriebė už suknelės ir stipriai pastūmė į mūrinę sienelę, esančią tarp durų į rūsį ir durų į laiptinę, ko pasekmėje ji nugara trenkėsi į sienelę ir pajuto stiprų fizinį skausmą visoje nugaroje nuo kryžkaulio iki kaklo, tačiau kaip jau minėta bylos faktiniai duomenys nepatvirtina, jog stiprus fizinis skausmas jai buvo sukeltas būtent M. L. tyčiniais veiksmais. Pirmosios intancijos teismas įvertinęs nukentėjusiosios duotus parodymus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu, padarė pagrįstą išvadą, jog R. T. parodymai dėl įvykio aplinkybių viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. Atkreiptinas dėmesys, jog iškvietimo metu pati nukentėjusioji R. T. atvykusiems policijos pareigūnams nurodė, jog smurtas prieš ją panaudotas nebuvo (t. 1, b. 1. 6), pokalbio Bendrajam pagalbos centrui metu medikų pagalbos atsisakė, tačiau jau vėliau 2019 m. birželio 11 d. pareiškime apklausiama policijos pareigūnų, nukentėjusioji pakeitė savo nuomonę ir nurodė, jog M. L. ranka sugriebė jai už suknelės ties iškirpte ir stipriai pastūmė į mūrinę sienelę, ko pasėkoje ji nugara trenkėsi į šia sienelę (t. 1 b. l. 7-8). Be to, pažymėtina, jog minėtame 2019 m. birželio 11 d. pareiškime, nukentėjusioji taip pat nurodė, kad jai pradėjus rėkti, iš buto išbėgo jos sūnus M. D. bei šį įvykį matė kieme buvusi jos dukra U. D., tačiau jau 2019 m. spalio 3 d. papildomai apklausta, R. T. teigė, kad jos vaikai M. D. ir U. D. šio įvykio nematė (t. 1 b. l. 159-160). Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog R. T. nurodytos esminės aplinkybės prieštarauja ne tik tarpusavyje, bet ir objektyviems byloje surinktiems duomenims, todėl priimdamas procesinį sprendimą nukentėjusiosios parodymus vertino bendrame ištirtų įrodymų kontekste ir rėmėsi jais tiek, kiek juos patvirtino kiti objektyvūs bylos faktiniai duomenys. Pažymėtina, jog nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių apie jos atžvilgiu panaudotą smurtą nepagrindžia ir VTMT Kauno skyriaus teismo medicinos eksperto 2019 m. birželio 12 d. išvada Nr. G1465/2019(02), kurioje nurodyta, jog R. T. galvoje, lūpose, kakle, viršutinėse galūnėse, liemens srityje sužalojimų nėra. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje išvadoje taip pat nurodyta, jog nukentėjusioji ekspertui nerodė kitų kūno vietų, motyvuodama tuo, kad sužalojimų kitose vietose nėra (t. 1 b. l. 39-40). Akcentuotina ir tai, jog 2019 m. spalio 18 d. papildomoje specialisto išvadoje Nr. pG2799/2019(02) (taisytas) taip pat nurodoma, jog tiek medicininiuose dokumentuose, tiek teismo medicinos tyrime duomenų apie objektyvius sužalojimus bei sveikatos sutrikdymą nėra, sumušimo diagnozė nustatyta tik iš nukentėjusiosios pasakojimo (t. 1 b. l. 187-188). Pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas Gregoire Abi Chaker šią išvadą patvirtino, bei nurodė, kad nėra galimybės nustatyti, jog nukentėjusi R. T. jautė skausmą (t. 2 b. l. 104-105). Taigi, apibendrindamas visa, kas išdėstyta aukščiau, apygardos teismas pripažįsta, jog byloje surinktų ir teisingai įvertintų įrodymų pagrindu konstatavęs, kad ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme objektyvių ir neginčijamų duomenų apie tai, jog M. L. sukėlė fizinį skausmą R. T., nenustatyta, apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą išteisinti M. L., nesant jos veikoje jam inkriminuoto BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.

16. Pažymėtina, kad sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Paminėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nukentėjusioji, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados.

17. Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas Kauno apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti ar keisti nukentėjusiosios apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nukentėjusiosios R. T. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Jūratė JakubonienėAlgirdas RemeikaGytis Večerskas