- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2016-09-26
- Bylos Nr.
- 1A-492-149/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 01-10-1-00713-2014-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Leonarda Gurevičienė (pirm.), Vladislavas Lenčikas, Jolanta Čepukėnienė
- Nuteistasis
- A. U.
- Nukentėjusysis
- A. Ž.
- Advokatai
- Remigijus Merkevičius
Teisėjas R.Rainys Teisminio proceso Nr. 01-10-1-00713-2014-1
2016 m. rugsėjo 26 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. U. gynėjo advokato Remigijaus Merkevičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-04-27 nuosprendžio, kuriuo A. U. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 228 str. 1 d. ir nuteistas 100 MGL (3766 eurų) dydžio bauda.
Taip pat šiuo nuosprendžiu iš A. U. priteista: Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai 22,76 eurai;
A. Ž. naudai 196,23 eurai turtinei ir 5000 eurų neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. U. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautoju – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės ketvirtos kuopos 3 būrio patruliu, 2014-07-01 tarnybos metu apie 01.30 val. gavęs pranešimą apie galimai padarytą administracinės teisės pažeidimą ir tarnybiniu automobiliu atvykęs į eismo įvykio vietą Ateities – Kalvarijų gatvių sankryžą, Vilniuje, netoli P.Smuglevičiaus g. namo Nr. 1 pamatė einantį A. Ž., kuriam liepė sustoti, o šiam išsigandus ir pradėjus bėgti, pastarąjį pasivijo, A. Ž. nesipriešinant, tyčia, suvokdamas, kad asmuo neatlieka jo kaip policininko atžvilgiu jokių aktyvių pasipriešinimo veiksmų, nesant jokio pagrindo nepagrįstai panaudojo fizinės prievartos veiksmus ir fizinį smurtą, t. y. paėmęs už A. Ž. kairės rankos, ją užlaužė ir spaudė pastarąjį link žemės, po ko šis pats atsigulė, dešinę ranką pakišdamas po pilvu, tada jis daugiau nei du kartus smogė kumščiu A. Ž. į kairės pusės žandikaulį ir į kairę ausį, po to 3-5 kartus – į dešinįjį šoną ties kepenų sritimi ir per šonkaulius, po to ne mažiau nei du kartus kumščiu smogė į galvos sritį ir ne mažiau nei du kartus – į dešinįjį šoną, tokiu būdu šiais savo veiksmais nukentėjusiajam A. Ž. padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodine kraujosruva kairės ausies kaušelyje, odos nubrozdinimu kairiame skruoste su aplinkine poodine kraujosruva pereinančia į kairės akies apatinį voką, poodine ir odinėmis kraujosruvomis kairėje požandikaulinėje srityje, odos nubrozdinimu dešiniame dilbyje, dešinio riešo sąnario srityje bei kairėje plaštakoje, poodine ir odinėmis kraujosruvomis krūtinės ląstos dešinėje pusėje, A. Ž. paprašius surasti nukritusius akinius, tyčia užmindamas batu sulaužė akinius ,,Ray Ban“ 196,23 eurų vertės, taip viršijo savo, kaip statutinio valstybės tarnautojo, 1999-07-08 Valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 2 str. 6 p. suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus jam nepavaldžių asmenų atžvilgiu, šio įstatymo 15 str. 1 d. 1, 3, 4 ir 5 p. numatytus reikalavimus laikytis LR Konstitucijos ir įstatymų, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba ir 2000-10-17 Policijos veiklos įstatymo Nr. VIII-2048 21 str. (Policijos pareigūno pareigos) 1 d. 1 p. „gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises bei laisves“ numatytus reikalavimus, tokiais savo veiksmais, nesuderinamais su Lietuvos policijos pareigūno vardu, sumenkino policijos, kaip valstybės institucijos, įvaizdį ir autoritetą, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, tuo padarydamas didelę neturtinę žalą valstybei bei didelę fizinę ir moralinę žalą A. Ž. teisėms, numatytoms LR Konstitucijos 21 straipsnyje, nurodančiame, jog draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis.
2016-06-13 Vilniaus apygardos teisme gautas nuteistojo A. U. gynėjo advokato Remigijaus Merkevičiaus apeliacinis skundas, kuriuo prašoma panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-04-27 nuosprendį, ir A. U. atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas nurodo, jog apkaltinamasis nuosprendis A. U. atžvilgiu yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes priimtas remiantis prielaidomis, spėlionėmis, kurios grindžiamos selektyviais įrodymais – vienus įrodymus suabsoliutinant, o kitus ignoruojant, nutylint svarbias aplinkybes ir pan.
Nurodo, kad teismas netyrė ir nevertino, kad A. U. veikė sutinkamai su Policijos veiklos įstatymo nuostatomis, taip pat netyrė ir nevertino nukentėjusiojo A. Ž. elgesio, kuomet policijos pareigūnas A. U. balsu prisistatė ir pareikalavo sustoti, tačiau nukentėjusysis A. Ž. nepakluso ir ėmė bėgti nuo policijos pareigūno, kuris, bėgdamas iš paskos ir nesiliaudamas kartoti esąs policijos pareigūnas, reikalavo sustoti.
Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nevertino, jog policijos pareigūnams, tame tarpe ir A. U., buvo pranešta, jog, padarę eismo įvykį, iš automobilio pasišalino keturi asmenys, buvo nurodyta jų pasišalinimo kryptis. Tuo metu, kai buvo gaudomas A. Ž., buvo sulaikyti tik du vaikinai, todėl policijos pareigūnai pagrįstai galvojo, kad ir A. Ž. yra tiriamojo įvykio dalyvis, nes jis, kaip ir prieš tai sulaikytieji, nepakluso teisėtiems policijos pareigūno reikalavimams sustoti ir bėgo nuo pastarojo, tuo padarydamas teisės pažeidimą ir tokiais veiksmais tik patvirtindamas pareigūnų įtarimą, kad jis yra susijęs su tiriamu įvykiu ir siekia išvengti sulaikymo. Ir net tuomet, kai buvo sugautas ir pargriautas ant žemės, priešinosi policijos pareigūnui, neleisdamas uždėti jam antrankius. Tokiais savo veiksmais nukentėjusysis A. Ž., apelianto manymu, nesielgė, kaip įprastai elgtųsi niekuo dėtas pareigingas pilietis.
Apelianto teigimu, teismas besąlygiškai pasitikėjo nukentėjusiojo parodymais, kad jis, neva, manė, kad jį persekiojo plėšikas, kad reikalavimą sustoti girdėjo, tačiau žodžio „policija“ neišgirdo, nors kiti šiame įvykyje tiesiogiai dalyvavę asmenys tai aiškiai girdėjo net būdami su ausinėmis. Teismas nevertino, kad, sugretinus nukentėjusiojo A. Ž. ir kitų asmenų parodymus susidaro įspūdis, jog visi aplinkiniai girdėjo ir suvokė, kad šaukia ir bėga policijos pareigūnas, negirdėjo ir nesuprato tik vienas A. Ž., kuris ne tik nestojo, bet ir, nepaklusęs teisėtam policijos pareigūno reikalavimui, pasileido bėgti, tokiu elgesiu tik sustiprindamas policijos pareigūno A. U. įsitikinimą, kad A. Ž. yra galimas teisės pažeidėjas, susijęs su tiriamu įvykiu ir pabėgęs iš įvykio vietos tokiu būdu stengiasi išvengti sulaikymo. Atkreipia dėmesį, kad po to, kai buvo sulaikytas A. S., kitų vaikinų paieškose dalyvavo tik du policijos pareigūnai – A. U. ir M.Bagušauskas. Teigia, jog teismas nevertino ir tos aplinkybės, kad A. Ž. ir sulaikymo metu aktyviais veiksmais siekė ištrūkti, o pargriautas, neleido uždėti antrankius, laikė ranką po savimi, po pilvu, dėl ko buvo panaudoti koviniai veiksmai ir uždėti antrankiai. Pažymi, kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė vienintelio nukentėjusiojo parodymais, nepagrįstai atmesdamas ne tik A. U. bei ir įvykį mačiusio kito pareigūno M.Bagušausko parodymus, bet ir kitų įvykyje dalyvavusių policijos pareigūnų parodymus. Taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis A. U. tarnybiniu pranešimu dėl Š. M. sulaikymo, nepagrįstai Š. M. sulaikymo aplinkybes sutapatino su A. Ž. sulaikymo aplinkybėmis, nors apie A. Ž. sulaikymą šiame pranešime net neužsiminta – A. U. apie pastarojo sulaikymo aplinkybes nurodė atskirame tarnybiniame pranešime. Apeliantas taip pat nurodo, jog neginčijamų duomenų, patvirtinančių, kad pargriautam ir besipriešinančiam, gulinčiam ant pilvo A. Ž. smūgius ranka sudavė būtent A. U.. Nurodo, kad pats nukentėjusysis neneigė, jog nematė, kas jam smūgiavo, taip pat patvirtino, kad jį sulaikant dalyvavo ne vienas A. U.. Teigia, jog teismas nevertino faktinių bylos aplinkybių, kuriomis nustatyta, jog, sulaikant A. Ž., įvykio vietoje buvo mažiausiai du pareigūnai. Atkreipia dėmesį į tai, kad A. Ž. atpažino A. U., kaip asmenį, kuris jį sumušė, praėjus beveik 3,5 mėnesiams nuo įvykio, tuo pačiu apeliantas pažymi, kad atpažinimas vyko kitomis aplinkybėmis (atpažinimo metu A. U. buvo be policininko uniformos) be to prieš tai, apelianto teigimu, nukentėjusysis A. Ž. nei karto nebuvo apklaustas apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti jį sumušusį asmenį, todėl, apelianto manymu, buvo pažeistos BPK 191 str. 2 d. nuostatos. Nurodo ir tai, kad atpažinime dalyvavo tik A. U., o kiti įvykyje dalyvavę policijos pareigūnai pateikti atpažinimui nebuvo. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nevertino, kad A. U. su A. Ž. bendravo ne tik sulaikymo vietoje, bet ir policijos komisariate, kai rašė tarnybinį pranešimą, todėl A. Ž. A. U. būtent tuomet galėjo įsiminti labiau nei kitus įvykyje dalyvavusius policijos pareigūnus, ir tai visiškai nėra susieta su A. Ž. sumušimu. Teigia, jog teismui nesukėlė pagrįstų abejonių nukentėjusiojo parodymai, apie tai, kad jis nematė policijos pareigūnų uniformos, šviesą atspindinčios liemenės, nepastebėjo naudojamo žibinto, negirdėjo šauksmų, kad jį vejasi policijos pareigūnas ir reikalavimų sustoti, tačiau puikiai įsidėmėjo vos akimirką matyto atbėgusio policijos pareigūno veidą. Apeliantas teigia, jog teismas nevertino ir tos aplinkybės, kad, mėginat ištraukti po pilvu laikomą A. Ž. ranką, A. U. pastebėjo ketvirtąjį iš įvykio vietos pabėgusį vaikiną – Š. M. – ir, palikęs policijos pareigūnui M.Bagušauskui ant žemės paguldytą A. Ž., ėmė vytis bėgantį Š. M., todėl teismas turėjo vertinti, jog ne A. U., o, galimai, M.Bagšauskas pakėlė nuo žemės A. Ž. ir nuvedė jį prie tarnybinio automobilio, juo labiau pirmosios instancijos teismas nenustatė, kas, jeigu ne A. U., sulaikė Š. M.. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas A. U. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo grindė vienintelio nukentėjusiojo A. Ž. prieštaringais parodymais, visiškai ignoruodamas tą aplinkybę, kad A. Ž. padaryti kūno sužalojimai ir akinių sulaužymas buvo ne bereikalingo sumušimo, sąmoningo smurtavimo padarinys, o mėginimo, panaudojant fizinę jėgą ir kovinius imtynių veiksmus, pargriauti policijos pareigūno teisėtiems reikalavimams nepaklususį A. Ž. ant žemės, ištraukti jo dešinę ranką ir uždėti jam antrankius pasekmė. Šią aplinkybę, apelianto teigimu, patvirtina ir specialisto išvada. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas taip pat netyrė ir nevertino A. Ž. akinių sulaužymo būdo ir mechanizmo, juolab, pasak apelianto, niekas, apart paties nukentėjusiojo, neapžiūrėjo tariamai sulaužytų akinių jų sulaužymo vietoje, nes, kaip nurodė pats nukentėjusysis, jis, išėjęs iš policijos komisariato dar kartą nuvyko į įvykio vietą, ten surado sulaužytus akinius ir perdavė juos policijai. Šios aplinkybės, apelianto manymu, patvirtina tą aplinkybę, jog A. U. neturi nieko bendro su A. Ž. akinių sulaužymu – nei sąmoningu jų sumindžiojimu, nei nesąmoningu jų sulaužymu sulaikant nukentėjusįjį.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė bei nukentėjusysis ir jo atstovė prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. U. gynėjo advokato Remigijaus Merkevičiaus apeliacinis skundas tenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (29 straipsnio 1 dalį, 30 straipsnio 1 dalį, 31 straipsnio 2 dalį, 109 straipsnio 1 dalį), konstitucinius teisinės valstybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, teisėtumo, teisingumo ir kitus principus teismai inter alia (be kita ko) yra valstybės institucija, kuri vykdydama teisingumą ir padėdama valstybei užtikrinti asmenų, visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi, kartu privalo apsaugoti asmens teises ir teisėtus interesus. Tai lemia ir tam tikrus teismo įgaliojimus baudžiamajame procese. Teismas baudžiamajame procese turi būti ir nešališkas arbitras, objektyviai vertinantis baudžiamojoje byloje esančius nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių duomenis (įrodymus) ir priimantis teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo, ir kartu teismas, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą, turi aktyviai veikti baudžiamajame procese – apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, nagrinėti baudžiamąją bylą taip, kad joje būtų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas. Teismas privalo būti ir lygiai teisingas visiems baudžiamajame procese dalyvaujantiems asmenims (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d., 2008 m. gegužės 28 d. ir kiti nutarimai).
Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).
Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina išnagrinėti teisiamajame posėdyje įrodymai, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-629/2006).
Dėl apeliacinio skundo argumentų
BK 228 straipsnyje („Piktnaudžiavimas“) nustatyta baudžiamoji atsakomybė už valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimą, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, juridinis, fizinis asmuo ar kitas šiame straipsnyje numatytas subjektas. BK 228 straipsnyje numatyto piktnaudžiavimo objektyvieji požymiai pasireiškia: pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; pavojingais padariniais – nurodytos didelės žalos kilimu; priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu.
Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui, o įgaliojimų viršijimas – įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas. Įgaliojimų viršijimas padaromas tik neteisėtu veikimu. Paprastai tai būna veiksmai, priklausę kitų institucijų ar įstaigų kompetencijai; veiksmai, kuriems atlikti reikalingas specialus sprendimas ar leidimas, veiksmai, kurie nebuvo būtini ir kuriuos atlikti buvo galima tik įstatyme ar kitame teisės akte numatytais atvejais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2007, 2K-283/2013).
Taikant BK 228 straipsnį žala suprantama kaip turtinio ar kitokio pobūdžio žala, dėl kurios nukenčia valstybės, juridinio, fizinio asmens ar kito šiame straipsnyje numatyto subjekto turtinė padėtis arba (ir) padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Kitokio pobūdžio žala gali būti pripažįstama ir fizinė, moralinė, organizacinė bei kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms (juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan.). Kvalifikuojant piktnaudžiavimą pagal BK 228 straipsnį, šia veika padaryta žala turi būti pripažinta didele. Didelės žalos požymis yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes: žalos pobūdį, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos trukmę, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, kaltininko einamų pareigų svarbą ir pan. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Konstitucijoje įtvirtintų teisių ar laisvių pažeidimo, ja sumenkinamas valstybės institucijos autoritetas, sutrikdomas šios ar kitos organizacijos darbas ir pan. Toks pažeidimas, autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-7-335/2013).
BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinas subjektyvusis požymis yra kaltė, kuri turi pasireikšti tiesiogine ar netiesiogine tyčia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-335/2013). Kaltininkas tyčia piktnaudžiauja tarnybine padėtimi tuo atveju, kai supranta, jog naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numato, kad dėl to gali atsirasti didelė žala valstybei, juridiniam, fiziniam asmeniui ar kitam šiame straipsnyje numatytam subjektui, ir šios žalos nori (tiesioginė tyčia) arba nenori, bet sąmoningai leidžia jai atsirasti (netiesioginė tyčia). Šio nusikaltimo tyčinės kaltės turinį sudaro asmens psichinis santykis su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100/2014). Atitinkamai šios nuostatos taikytinos ir sprendžiant dėl baudžiamosios atsakomybės už tarnybinių įgaliojimų viršijimą (BK 228 straipsnio 1 dalis). Kaltininkas tyčia viršija įgaliojimus tada, kai suvokia, kad jo veiksmai pavojingi ir peržengia kompetencijos ribas, numato, kad dėl tokio elgesio neišvengiamai atsiras arba realiai gali atsirasti didelė žala, nori tokių padarinių arba, jei ir nenori, sąmoningai leidžia arba netrukdo jiems atsirasti.
Kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartą yra pažymėta, kad kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-102/2015).
Žemesnės instancijos teismas
Pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo, yra didelės žalos požymis. Teismai, taikydami BK 228 straipsnį, pripažįsta žala ne tik turtinio, bet ir kitokio pobūdžio žalą, dėl kurios nukenčia valstybės, Europos Sąjungos, tarptautinės viešosios organizacijos, juridinio ar fizinio asmens turtinė padėtis arba (ir) padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Turtine žala pripažįstamas turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), negauta nauda ar negautos pajamos, kurios būtų gautos, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Kitokio pobūdžio žala – fizinė, moralinė, organizacinė ar kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms – asmens sveikatai, garbei, orumui, juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan. Didelės žalos požymis yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju, taikant BK 228 straipsnį, nustatinėjamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, t. y. į kilusios žalos pobūdį, pažeistų interesų teisinės apsaugos ypatybes, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, padarytos veikos neigiamą poveikį institucijos, kurioje dirba kaltininkas, reputacijai, valstybės autoritetui ir pan. Taigi didelės žalos požymis, žymintis padidintą piktnaudžiavimo pavojingumą ir nustatantis takoskyrą tarp baudžiamosios ir drausminės atsakomybės, turi būti pagrįstas byloje esančių duomenų visumos vertinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-263/2010, 2K-161/2012, 2K-316/2013, 2K-100/2014). Kitokio, t. y. neturtinio, pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo arba piktnaudžiaujant tarnyba dar ir dėl kitos nusikalstamos veikos padarymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-638/2005, 2K-108/2009, 2K-31/2010, 2K-302/2011, 2K-7-335/2013).
Pagal formuojamą teismų praktiką asmenų, kurie padaro žalą, vykdydami profesines pareigas, tačiau neviršydami įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų įgaliojimų, baudžiamoji atsakomybė šalinama visais atvejais taikant BK 30 straipsnį. Jame nėra nustatytų jo taikymo išimčių. Dėl to, remiantis šiuo straipsniu, pareigūnas neturi būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir padaręs didesnę žalą (pavyzdžiui, sunkų sveikatos sutrikdymą), jeigu vykdydamas profesines pareigas neperžengia teisės aktuose nustatytų ribų.
Taigi, sprendžiant apie policijos pareigūnų veiklos teisėtumą, visų pirma vadovaujamasi Policijos veiklos įstatymo nuostatomis.
Pagal Policijos veiklos įstatymą pagrindiniai policijos uždaviniai yra: 1) žmogaus teisių ir laisvių apsauga; 2) viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas; 3) neatidėliotinos pagalbos teikimas asmenims, kai ji būtina dėl jų fizinio ar psichinio bejėgiškumo, taip pat asmenims, nukentėjusiems nuo nusikalstamų veikų, kitų teisės pažeidimų, stichinių nelaimių ar panašių veiksnių; 4) nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija; 5) nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas; 6) saugaus eismo priežiūra (5 straipsnio 1 dalis). Policijos veiklos įstatymas suteikia policijos pareigūnui įgaliojimus, įgyvendinant policijos uždavinius, reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą (16 straipsnio 1 dalis).
Policijos pareigūnas, užtikrindamas jam pavestų policijos uždavinių įgyvendinimą, turi teisę 1) pagrįstai įtardamas, jog padarytas administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika, tikrinti su tuo susijusio asmens, transporto priemonės, krovinių dokumentus ir laikinai, kol bus priimtas sprendimas, juos paimti; 2) įstatymų nustatyta tvarka sulaikyti ir pristatyti teisėtvarkos pažeidėjus į policijos ar kitų teisėsaugos institucijų tarnybines patalpas jų asmenybei nustatyti, taip pat protokolams, aktams, pranešimams surašyti, asmenims ir jų turimiems daiktams apžiūrėti; 3) persekiodamas asmenį, įtariamą padarius nusikalstamą veiką, ar nusikaltėlį, besislepiantį nuo teisėsaugos institucijų, taip pat siekdamas užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai, bet kuriuo paros laiku įeiti į fiziniams ir juridiniams asmenims priklausančias gyvenamąsias ar negyvenamąsias patalpas, teritorijas, sustabdyti bei patekti į transporto priemones; 4) šio įstatymo ketvirtajame skirsnyje numatytais atvejais panaudoti šaunamuosius ginklus, fizinę bei kitokią prievartą (Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies atitinkami punktai). Policijos pareigūnas taip pat turi teisę tikrinti transporto priemonę vairuojantį asmenį, įtardamas, jog jis yra apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar toksinių medžiagų ar paveiktas vaistų, neleisti tokiam asmeniui, taip pat asmeniui, neturinčiam teisės vairuoti arba dėl sveikatos būklės keliančiam pavojų saugiam eismui, transporto priemonės vairuoti (Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Policijos pareigūnas privalo: 1) gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises bei laisves; 2) gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai (Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).
Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnyje, apibrėžiančiame prievartos rūšis ir bendrąsias jų panaudojimo sąlygas, šio straipsnio 1–5 dalyse, nustatyta:
1. Policijos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Prievarta, galinti sukelti kūno sužalojimų ar mirtį, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai įvykdyti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos. Prievartos rūšį ir jos panaudojimo ribas pasirenka policijos pareigūnas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį bei individualias pažeidėjo savybes. Naudodami prievartą, policijos pareigūnai privalo stengtis išvengti sunkių pasekmių.
2. Policijos pareigūnas įstatymų numatytais atvejais ir tvarka gali panaudoti psichinę ar fizinę prievartą, šaunamąjį ginklą bei sprogstamąsias medžiagas.
3. Psichinė prievarta šiame įstatyme suprantama kaip įspėjimas apie ketinimą panaudoti fizinę prievartą, šaunamąjį ginklą ar sprogstamąsias medžiagas. Psichinei prievartai prilyginamas šaunamojo ginklo demonstravimas bei įspėjamieji šūviai, tačiau šias psichinės prievartos priemones galima naudoti tik šio įstatymo 25 straipsnio 2 ir 4 dalyse išvardytomis sąlygomis.
4. Fizinė prievarta šiame įstatyme suprantama kaip:
1) bet kokio pobūdžio fizinės jėgos bei kovinių imtynių veiksmų naudojimas;
Žemesnės instancijos teismas
2) specialiųjų priemonių, t. y. policijos ginkluotėje esamų lazdų, antrankių bei surišimo priemonių, dujų, tarnybinių šunų, transporto priverstinio sustabdymo bei kitų įstatymais leidžiamų ir vidaus reikalų ministro įsakymu patvirtintų, policijos aktyvios ir pasyvios gynybos priemonių naudojimas.
5. Prieš naudodamas fizinę prievartą arba šaunamąjį ginklą, policijos pareigūnas privalo įspėti apie tokį ketinimą, suteikdamas asmeniui galimybę įvykdyti teisėtus reikalavimus, išskyrus atvejus, kai delsimas kelia grėsmę pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai arba toks įspėjimas yra neįmanomas.“
Pagal Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio 7 dalį policijos pareigūnas, panaudojęs prievartą nepažeisdamas šio įstatymo reikalavimų ir padaręs žalą įstatymų saugomoms vertybėms, atsakomybėn netraukiamas.
Byloje nagrinėjamo įvykio metu galiojusios Policijos patrulių veiklos instrukcijos (patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660) nustatyta, kad patrulio pareigūnai, sulaikydami ir pristatydami į policijos įstaigą asmenis, įtariamus teisės pažeidimo padarymu, šaunamąjį ginklą, fizinę ir kitą prievartą naudoja Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, atsižvelgdami į pažeidimo pobūdį, jo pavojingumo laipsnį, pažeidėjo elgesį ir kitas aplinkybes bei situaciją (123 punktas).
Policijos veiklos įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad policija savo veikloje vadovaujasi Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis bei kitais teisės aktais. Pagal šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalį policijos veikla grindžiama, be kita ko, pagarbos žmogaus teisėms, prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos proporcingumo principais.
Kolegijos vertinimu A. U. nagrinėjamo įvykio metu Policijos veiklos įstatymo bei galiojusių Policijos patrulių veiklos instrukcijos nuostatų nepažeidė.
Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis A. Ž. nepakluso teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams, dėl ko buvo panaudota fizinė prievarta ir specialiosios priemonės pažeidėjui sutramdyti, ko pasėkoje galėjo atsirasti nežymus sveikatos sutrikdymas. Byloje nėra duomenų, kad A. U. ar bet kuris kitas policijos pareigūnas, veikdami tiesiogine tyčia, siekė pakenkti būtent A. Ž.. Kolegija kategoriškai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. S. prisipažinus kad jis vairavo automobilį ir padarė eismo įvykį ir jį perdavus kelių policijos ekipažui, nebuvo jokio būtino reikalingumo ieškoti ir sulaikinėti kitus asmenis, galimai važiavusius automobilyje. Kolegijos vertinimu, tokia teismo išvada ydinga ir logine ir teisine prasme, kadangi, ja vadovaujantis, iš vis nereikėtų sulaikinėti grupės asmenų, galimai padariusių administracinį teisės pažeidimą ar nusikalstamą veiką ir besišalinančių iš įvykio vietos, jeigu, sulaikius pirmąjį asmenį, jis policijos pareigūnui prisipažintų padaręs šią veiką, kadangi, apylinkės teismo vertinimu, šiuo prisipažinimu policijos pareigūnas turėtų besąlygiškai tikėti. Apylinkės teismas visiškai nevertino, kad nukentėjusysis A. Ž. įvykio aplinkybių kontekste atitiko požymius asmens, kurį policijos pareigūnai turėjo teisę sustabdyti, jį patikrinti, tikslu nustatyti jo asmens tapatybę bei ryšį su galimai padarytu teisės pažeidimu, dėl kurio jie ir buvo iškviesti į įvykio vietą. Taigi, policijos pareigūnas, vykdydamas iš įvykio vietos pasišalinusių keturių asmenų sulaikymą, neturėjo ir negalėjo numatyti, kad iš įvykio vietos bėgantis A. Ž., kuris nevykdo teisėtų policijos pareigūno reikalavimų sustoti bei priešinasi sulaikomas nėra vienas iš keturių pasišalinusių iš įvykio vietos asmenų.
Baudžiamasis procesas yra išimtinio pobūdžio priemonė, kuri pradedama tik esant pakankamam pagrindui bei nusikalstamos veikos sudėčiai, ko nagrinėjamu atveju nenustatyta.
Žemesnės instancijos teismas
Iš specialisto išvados Nr. G 949/15 (01) matyti, kad: 1. A. Ž. padaryta poodinė kraujosruva kairės ausies kaušelyje, odos nubrozdinimas kairiame skruoste su aplinkine poodine kraujosruva, pereinančia į kairės akies apatinį voką, poodinė ir odinės kraujosruvos kairėje požandikaulinėje srityje, odos nubrozdinimai dešiniajame dilbyje, dešinio riešo sąnario srityje bei kairėje plaštakoje, poodinė ir odinės kraujosruvos krūtinės ląstos dešinėje pusėje, nuo trauminių poveikių kietu buku, neribotą bei ribotą, bukabriaunį paviršių turinčiu daiktu (daiktais). Galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2014-07-01). VšĮ VUL Santariškių klinikos konsultacinėje poliklinikoje nustatytas lengvas galvos smegenų sukrėtimas sužalojimu nevertinamas, nes diagnozė nepagrįsta objektyviai neurologiniais požymiais. Sužalojimai tiek visumoje, tiek kiekvienas iš jų atskirai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Ilgesnis nei 10 dienų užtrukęs gydymas neatitinka A. Ž. nustatytų sužalojimų pobūdžio, rėmėsi tik subjektyviais nukentėjusiojo skausminiais nusiskundimais bei išoriniu estetiniu pokyčiu (Išliekančia poodine kraujosruva veide), todėl vertinant sveikatos sutrikdymo mastą neimta domėn (žr. Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių p. 12); 2. A. Ž. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytomis aplinkybėmis; 3. Sužalojimai padaryti nemažiau nei 22-jų trauminių poveikių pasekoje. Ne eilės tvarka: 1) vienas trauminis poveikis į kairės ausies kaušelio sritį, padarant poodinę kraujosruvą kairės ausies kaušelio srityje, būdinga smūgio sudavimui ( pvz., kumščiu); 2) vienas trauminis poveikis į kairį skruostą, padarant odos nubrozdinimą su aplinkine poodine kraujosruva kairio skruosto srityje, pereinančia į kairės akies apatinį voką, būdinga griuvimui bei atsitrenkimui kairiu skruostu į kietą buką šiurkštų paviršių ( pvz., žemės danga); 3) vienas trauminis poveikis į kairės pusės požandikaulinę sritį, padarant poodinę ir odines kraujosruva minėtoje kūno srityje, galėjo būti padaryta suduodant (pvz., ranka) ar spaudžiant (pvz., rankos pirštu); 4) vienas trauminis poveikis į krūtinės ląstos dešinę pusę, padarant poodinę ir odines kraujosruvas minėtoje kūno srityje, būdinga smūgio sudavimui (pvz., ranka);5) nemažiau vieno trauminio poveikio į dešinio riešo sąnario sritį, padarant odos nubrozdinimus minėtoje kūno srityje, būdinga nuo antrankių poveikio;6) devyni trauminiai poveikiai į dešinio dilbio sritį, padarant odos nubrozdinimus minėtoje kūno srityje, būdinga nuo antrankių poveikio;7) septyni trauminiai poveikiai į kairės plaštakos nugarinio paviršiaus sritį, padarant odos nubrozdinimus minėtoje kūno srityje, būdinga nuo antrankių bei pirštų nagų poveikio;8) vienas trauminis poveikis į kairės plaštakos delninį paviršių, padarant odos nubrozdinimą minėtoje kūno srityje, būdinga griuvimui bei atsitrenkimui kairiu delnu į kietą buką neribotą paviršių (pvz., žemės danga). 4. Klausimas, ar A. Ž. jam nustatytus kūno sužalojimus galėjos pasidaryti pats sau spręstinas, pateikus konkrečias nukentėjusiojo savęs žalojimo aplinkybes. 5. Sužalojimų vietose požymių, leidžiančių nustatyti žalojusį objektą, nėra. (t. 1, b.l. 47-49)
Taigi, specialisto išvada nepaneigia, kad nežymūs nubrozdinimai ant A. Ž. kūno yra jo sulaikymo metu vykusių grumtynių ir panaudotų kovinių imtynių (pargriovimo, prispaudimo ir laikymo keliais bei antrankių uždėjimo) pasekmė. Neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad A. Ž. buvo mušamas be jokio pagrindo, byloje nėra. A. Ž. parodymus ir teismo išvadas paneigia ir kito sulaikytojo I. J. parodymai. Be to, pirmosios instancijos teismo posėdyje specialistei dr. J.Grincman-Dorošenko uždavus klausimą, ar nukentėjusysis A. Ž. galėjo po to, kai buvo pagriautas ant žemės įsidėmėti jį mušančio/(-ių) pareigūno/(-ų) veidą/ (-us), specialistė atsakė, kad žmogui gulinčiam kniūbsčiam ant žemės, papildomai dar spaudžiamam į nugarą, kad nesikeltų, tiek su akiniais matant puikiai, tiek be akinių matant silpnai (turinti ir silpnesnį šoninį regėjimą) yra sudėtinga įžvelgti mušantį asmenį ar mušančius asmenis (t. 2, b.l. 48-50).
Iš A. Ž. 2017-07-02 pareiškimo matyti, kad 2014-06-01 apie 1.30 val. išėjęs iš savo draugės namų, (duomenys neskelbtini), kur jiedu žiūrėjo futbolo rungtynes, ir eidamas link namų, Rugių g. 17-22, Vilniuje, išgirdo keistą automobilio užimą, kuris jam pasirodė gąsdinantis, todėl pasijautė nesaugiai. Eidamas link Kalvarijų g., maždaug už 30 metrų pamatė prie verslo centro (Kalvarijų 300) vaikštantį nematytą vyrą, pabijojo būti užpultas, todėl paspartino žingsnį. Aplink nesimatė jokių automobilių ar policijos ekipažų. Eidamas takeliu išgirdo kaip išbėga vyras nuo Genetikos klinikos pastato (Smuglevičiaus g. 1), kuris pradėjo šaukti, kad sustotų. Neišgirdo aiškaus pasakymo ir prisistatymo, kad tai policija. Dėl prasto apšvietimo nematė nei vyro veido nei aprangos, nei šviesą atspindinčios liemenės. Kadangi buvo įbaugintas, pradėjo bėgti, nubėgęs 3-5 metrus atsisuko ir apšviestoje gatvės dalyje pamatė policijos pareigūną. Supratęs, kad tai ne užpuolikas, sustojo ir iškėlė rankas į viršų. Pareigūnas neprisistatė, kad yra iš policijos, ir liepė jam gultis ant žemės. Nors nesipriešino, policininkas jį pargriovė ant žemės užlaužęs ranką, kelis kartus smogė į galvą ir dešinį šoną. Paklaustas kodėl bėgo, atsakė, kad manė, jog jį vejasi plėšikas, tai įžeidė policininką, šis jam gulinčiam smogė kelis kartus į galvą ir dešinį šoną. Atbėgęs antras policininkas jam uždėjo antrankius. Jam atsistojus su juo liko smurtą prieš jį naudojęs policininkas, o antrankius uždėjęs nuėjo link policijos automobilių. Jam buvo nukritę akiniai, be jų blogai matė, paprašė policininko surasti akinius, šis juos rado, užlipo ant jų ir tyčia sutraiškė. Buvo nuvestas prie policijos automobilių, kiti policininkai klausė kodėl bėgo, jiems aiškino, kad jų neatpažino ir išsigando. Policininkai klausė kas jį sumušė, pasakius, kad jį laikantis policininkas, šis grasinančiu tonu pasakė „Kas tave mušė“, bijodamas pasakė, kad nugriuvo. Jį atvedęs policininkas paklausė sulaikyto asmens ar jį pažįsta, šiam atsakius, kad ne, jį sumušęs policininkas šiam smogė į galvą. Paleistas iš policijos komisariato kartu su tėvu rado sulaužytus akinius (t. 1, b.l. 9-10).
Ikiteisminio tyrimo metu, apklaustas 2014-07-07, A. Ž. parodė, kad 2014-06-01 apie 1.30 val. išėjęs iš savo draugės namų, (duomenys neskelbtini), kur jiedu žiūrėjo futbolo rungtynes. Eidamas link namų, Rugių g. 17-22, Vilniuje, išgirdo keistą automobilio užimą, kuris jam pasirodė gąsdinantis, todėl pasijautė nesaugiai. Eidamas link Kalvarijų g., maždaug už 30 metrų pamatė prie verslo centro (Kalvarijų 300) vaikštantį nematytą vyrą, pabijojo būti užpultas, todėl paspartino žingsnį. Aplink nesimatė jokių automobilių ar policijos ekipažų. Eidamas takeliu išgirdo kaip išbėga vyras nuo Genetikos klinikos pastato (Smuglevičiaus g. 1), kuris pradėjo šaukti, kad sustotų. Neišgirdo aiškaus pasakymo ir prisistatymo, kad tai policija. Dėl prasto apšvietimo nematė nei vyro veido nei aprangos, nei šviesą atspindinčios liemenės. Kadangi buvo įbaugintas, pradėjo bėgti, nubėgęs 3-5 metrus atsisuko ir apšviestoje gatvės dalyje pamatė policijos pareigūną. Supratęs, kad tai ne užpuolikas, sustojo ir iškėlė rankas į viršų. Pareigūnas neprisistatė, kad yra iš policijos, ir liepė jam gultis ant žemės. Jis nesuprato, kas vyksta ir kuo nusikalto, ir nors nesipriešino, prieš jį buvo panaudota fizinė jėga, jis buvo pargriautas ant žemės – pareigūnas, paėmęs jį už kairės rankos ir ją užlaužęs, spaudė jį prie žemės, todėl jis gulėsi pats, bijodamas pargriūti. Jo dešinė ranka liko po pilvu tikrai ne dėl to, kad jis norėjo pasipriešinti. Jam gulint ant žolės, policijos pareigūnas daugiau nei du kartus smogė į kairės pusės žandikaulį, po to 3-5 kartus į dešinį šoną ties kepenų sritimi. Paklaustas pareigūno, kodėl bėgo, atsakė, jog pamanė, kad jį persekioja užpuolikas, dėl ko jam vėl buvo smogta į galvą ir į dešinį šoną. Tuomet atbėgo kitas pareigūnas, jam buvo uždėti antrankiai ir liepta atsistoti. Jį sulaikė vienas pareigūnas, kuris išbėgo iš už namo kampo, ir prieš jį vartojo fizinę jėgą, kitas pareigūnas jį surakino ir nuvedė prie tarnybinių automobilių. Šalia daugiau nieko nebuvo. Atsistojęs pamatė, kad policijos ekipažai atsirado prie Kalvarijų ir P.Smuglevičiaus gatvių sankirtos. Atsikėlęs suvokė, kad pametė akinius ir paprašė pareigūno juos surasti, nes blogai mato. Akinių ieškojo abudu. Juos aptikęs pareigūnas, šviesdamas prožektoriumi, tyčia ant jų atsistojo ir juos sutraiškė. Tada jį nusivedė prie kitų policininkų. Pastarieji pradėjo jo klausinėti, kodėl jis bėgo ir vėl atsakė, kad buvo išsigandęs ir neatpažino. Taip pat buvo užklaustas, kas jį mušė. Atsakė, kad jį mušė jį laikantis pareigūnas. Tada jį laikantis pareigūnas atsisuko į jį ir grasinančiu tonu paklausė ,,Kas tave mušė?!“ Išsigando ir todėl jam teko pasakyti, jog tiesiog parkrito ant žolės. Automobilyje sėdėjo kitas įtariamasis, kurio buvo paklausta ar jie pažįstami. Sulaikytasis pasakė, kad nepažįsta ir kad jis yra ne prie ko. Tada jį laikantis ir jį sumušęs pareigūnas smogė tam vaikinui į galvą, nors jo rankos buvo surakintos ir jis nesipriešino. Po to jis (A. Ž.) buvo pasodintas į kitą automobilį, kur sėdėjo kitas įtariamasis. Automobilyje buvo keturiese – du pareigūnai (tas kuris jį surakino ir kitas su kuriuo neteko bendrauti), įtariamasis ir jis. Tada jį nuvežė į Vilniaus miesto pirmąjį policijos komisariatą Po to, kai jį iš PK pasiėmė tėvas, jiedu nuvažiavo į sulaikymo vietą ir surado visiškai sulaužytus akinius. Dėl sulaužytų akinių jam padaryta 700 Lt žala (t.1. b.l. 22-24).
Ikiteisminio tyrimo metu, apklaustas po asmens parodymo atpažinti 2014-10-13, A. Ž. vėl pakeitė savo parodymus ir parodė, kad jį sumušė, akinius jam sulaužė ir prie automobilių, kurių buvo mažiausiai du, jį nuvedė, būtent, A. U.. Prie automobilių vienas iš pareigūnų jo paklausė, kas jį sumušė, į ką jis atsakė, kad jį sumušė pareigūnas, kuris dabar jį laiko, t.y. A. U.. Tuomet A. U. atsisuko į jį ir grasinančiu tonu paklausė: „Kas tave sumušė?“, jis išsigando ir pasakė, kad pats parkrito ant žolės (t., b.l. 25-26).
Apklaustas teismo posėdyje A. Ž. parodė, kad tuo metu kai jį paguldė ant žemės ir jam buvo užlaužta ranka, kito policininko nematė, bet jis ir nesidairė. Vėliau išgirdo, kad atėjo kitas policininkas, kuris ištraukė jo dešinę ranką ir tada buvo uždėti antrankiai. Po to atėjo dar keli policininkai ir jį vedė iki automobilio. Kai suprato, kad neturi akinių, jie galimai nukrito sulaikymo metu, paprašė leisti juos susirasti, nes be jų nemato, A. U. leido jam ieškoti akinių, švietė žibintuvėliu, o kai juos surado, mano, jog ant jų tyčia užmynė. Kai jį nuvedė prie automobilio ir atidarė galines duris, automobilyje sėdėjo vaikinas, kurio paklausė, ar jiedu pažįstami. Jis vaikiną matė pirmą kartą, vaikinas taip pat pasakė, kad jo nepažįsta, kad su jais nebuvo, tuo metu A. U. trenkė tam vaikinui, o jį nuvedė prie kito automobilio. Kai prie automobilio vienas iš policininkų paklausė, kas jį sumušė, jis atsakė, kad sumušė jį atvedęs policininkas. Tas policininkas grasinamu balsu paklausė: „Kas sumušė?“. Tuomet jis išsigando ir nutylėjo, nes bijojo tokių pačių veiksmų kaip sulaikymo metu. Taip pat parodė, jog jam visi smūgiai buvo suduoti, kai jis buvo ant žemės, jis žinojo, kas jį sulaikė, tačiau buvo prispaustas prie žemės, todėl fiziškai negalėjo matyti, kas jam sudavė smūgius. Kai jį pakėlė prie jo buvo vienas policininkas ir tai buvo A. U.. Taip pat patvirtino, jog ikiteisminio tyrimo metu jis davė teisingus parodymus, būtent taip ir buvo. Advokatui paprašius ir teisėjui pagarsinus A. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nukentėjusysis patvirtino, kad, jo manymu, ikiteisminio tyrimo metu buvo jo parodymų surašymo netikslumai, viskas buvo taip, kaip jis sako dabar: prie jo buvo tik vienas policininkas, kuris jį sulaikė, paguldė ir tik jis nuvedė jį (A. Ž.) prie tarnybinio automobilio.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Taigi, teismas savo išvadas turi grįsti patikimais įrodymais, taip pat turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti teismui padaryti nuosprendyje išdėstytas išvadas. Kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas, t. y. aprašomojoje jo dalyje turi būti pateikta įrodymų analizė visais klausimais, kurie išsprendžiami nuosprendžiu. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai turi būti patikrinti ir įvertinti teismo.
Nukentėjusiojo argumentus, ir jų pagrindu padarytas pirmosios instancijos teismo išvadas, kad A. Ž. sumušė, jo akinius tyčia sulaužė ir prie policijos automobilio jį nuvedė A. U. paneigia faktinės bylos aplinkybės, kurias patvirtina byloje esantys įrodymai – ne tik A. U., bet ir visų sulaikyme dalyvavusių policijos pareigūnų (P.Putčenko, M.Bagušausko, S.Levickij, P.Lozarionok, E.Zenkausko) parodymai, kuriais netikėti apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo, kadangi byloje nėra duomenų, kad šie pareigūnai būtų iš anksto priešiškai nusiteikę A. Ž. atžvilgiu, norėtų jį apkalbėti ar kitaip jam pakenkti.
A. U. ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neneigė, kad sulaikymo metu pargriovė nepaklususį teisėtiems reikalavimams A. Ž., tačiau neigė, kad pakėlė A. Ž., jį mušė, sulaužė jo akinius, nes jo tuo metu įvykio vietoje nebuvo, o tai, kad A. Ž. įvykio vietoje buvo su akiniais, nežinojo.
Faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad 2014-07-01 apie 1.30 val. iš VPK OVS gautas pranešimas, kad Ateities g. ir Kalvarijų g. sankryžoje girtas vairuotojas sukėlė autoįvykį. Pirmieji į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai A. U. ir P.Putčenko automobiliu, kurio šaukinys AP-1745. Nurodytoje vietoje pamatė automobilį „Audi“ v/n (duomenys neskelbtini) ir šalia jo stovinčią keturių asmenų kompaniją, kurie, pamatę policijos pareigūnus, puolė bėgti. Į įvykio vietą taip pat atvyko pastiprinimas – policijos ekipažai: AP-1744 (M.Bogušauskas ir S.Levickij) ir AP-1716 (E.Zeniauskas ir P.Lozarionok).
Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme A. U. parodė, kad 2014-07-01 naktį buvo gautas iškvietimas, kad yra avarija, vietoje yra avarijos sukėlėjai, automobilis išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir įvažiavo į stulpą ar tai į bordiūrą. Kadangi jis su P.Putčenko buvo netoli, todėl pirmi reagavo į iškvietimą. Privažiavus prekybos centrą „Norfa“, pastebėjo automobilį, šalia jo stovinčius 4 vaikinus, kurie juos pamatę, pradėjo bėgti. Jis su P.Putčenko iššoko iš automobilio ir pradėjo juos vytis, sulaikė pirmą vaikiną, kuriam uždėjo antrankius, pas jį rado dujų balionėlį. P.Putčenko nusivedė pirmą vaikiną, tuo metu atvažiavo S.Levickij su M.Bagušausku. Jis (A. U.) su M.Bagušausku toliau persekiojo įtariamuosius, švietė prožektoriais. Vienas vaikinas pradėjo bėgti ne nuo jų, o į juos, bet ten buvo kažkokia tai viela, į kurią jis atsitrenkė ir nugriuvo, ten ir buvo sulaikytas. Ir pirmu ir antru atveju jis panaudojo savo antrankius. Toliau su M.Bagušausku ėjo šalia namų, švietė prožektoriais, M.Bagušauskas užėjo už namo. Tuo metu jis pamatė einantį A. Ž., sušuko „stok, policija“, tačiau jis pradėjo bėgti. Kiek kartų šaukė „stok, policija“ ir „policija“, tiksliai neatsimena, bet A. Ž. bėgo iki tol, kol jį pasivijęs parvertė ant žemės. A. Ž. nebuvo pasisukęs priekiu, nes tada jį būtų vertęs nugara į žemę. A. Ž. pasakojimas, kad jis buvo į jį atsisukęs yra nelogiškas, nes tuomet jis turėtų pribėgti prie pastarojo, jį apsukti, versti ant žemės ir dar kartą apsukti. Kadangi A. Ž. veidu pasisukęs nebuvo, jis užlaužė jam ranką, galėjo truputį spirti į koją, nes taip įprasta, kad žmogus tikrai griūtų ant žemės. A. Ž. nugriuvo veidu ant žemės. Tada pribėgo M.Bagušauskas, vaikiną prispaudė keliais, ištraukė jo dešinę ranką, nes ji buvo pakišta po savimi. Jiems uždėjus vieną antrankių žiedą, jis pastebėjo ketvirtą vaikiną, ir nubėgo paskui jį, toliau A. Ž. sulaikinėjo M.Bagušauskas. Jis (A. U.), prie „Maxima“ pasivijęs, sulaikė ketvirtą vaikiną ir jį perdavė atvažiavusiems 1 kuopos pareigūnams, o jį patį (A. U.) pasiėmė P.Putčenko, ir jie visi kartu su M.Bagušausku ir P.Putčenko toliau ieškojo įtariamųjų. Kelis žmones buvo sustabdę, tačiau jie nematė, kad kažkas būtų bėgęs, todėl paieška buvo nutraukta ir jie nuvažiavo į 1 komisariatą. Pirmame komisariate jis vienintelis bendravo su sulaikytaisiais vaikinais surašinėjo visų jų duomenis, taip pat ir A. Ž.. taip pat parodė, jog A. Ž., gulėdamas ant žemės, nieko paklausti negalėjo, o jis neturėjo laiko jam atsakyti – viskas įvyko labai greitai: parvertė, uždėjo antrankių vieną kilpą ir nubėgo sulaikyti kito įtariamojo. Po to su A. Ž. bendravo tik komisariate. Sulaikant A. Ž., savo įgaliojimų neviršijo, panaudojo tiek jėgos, kiek tai numatyta instrukcijoje ir įstatymuose. Nei vieno iš įtariamųjų prie policijos automobilio nevedė.
Apklaustas teismo posėdyje liudytoju Mantas Bogušauskas parodė, kad 2014 metais jis dirbo Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinėje 4 kuopos 1 būrio patruliu. 2014-07-01 kartu su S.Levickij gavo pranešimą, kad Ateities – Kalvarijų gatvių sankryžoje įvykio eismo įvykis, iš kurio vietos pasišalino 4 asmenys, buvo duoti požymiai, kad vaikinai tamsiai apsirengė ir bėga tarp namų link Kalvarijų g. Atbėgęs pamatė, kad A. U. sulaiko vieną asmenį, todėl jis nubėgo toliau. Tuo metu išgirdo, kaip A. U. šaukė bėgančiam vaikinui „stok, policija“, jis švietė žibintuvėliu, pakartotinai šaukė, kad „stok, policija“, bet vaikinas toliau bėgo, nestojo, nevykdė teisėtų A. U. reikalavimų. A. U., prisivijęs A. Ž., bandė jį pagriebti už rankos, A. Ž. priešinosi sulaikymui, muistėsi. Tada pamatė, kad A. U., panaudojęs kovinius imtinių veiksmus, pargriovė A. Ž., kuris toliau muistėsi, priešinosi sulaikymui. Tuomet jis pribėgo ir pareikalavo, kad A. Ž. duotų kitą ranką, bet A. Ž., bandė slėpti ranką, jos nedavė, todėl jo ranką ištraukė ir uždėjo antrankius. A. U. nubėgo toliau, o jis A. Ž. nuvedė prie tarnybinio automobilio ir perdavė kolegoms. Viskas buvo atlikta teisėtai ir teisingai. Jeigu žmogus yra adekvatus, jis niekada nebėgs nuo policijos, sustos ir pateiks savo duomenis. Nematė, kad A. Ž. būtų sustojęs ir pakėlęs rankas. Tą vakarą jie tikrino ne vieną žmogų, visi – adekvatūs, sustoja, pateikia dokumentus ir eina toliau savo reikalais. A. Ž. veiksmai buvo neaiškūs ir neadekvatūs, be to, jis dar ir priešinosi, nevykdė teisėtų policininkų reikalavimų. Apie A. Ž. sumušimą nieko nežino, jėgų buvo panaudota tiek, kiek jų reikėjo A. Ž. sulaikyti. Asmeniškai nematė, kad kas nors iš kolegų, ar A. U. būtų naudojęs fizinę jėgą daugiau nei reikėjo jo sulaikymui.
Atsakydamas į prokurorės klausimus M.Bogušauskas parodė, kad nuo A. U. ir A. Ž. bėgo apie 10 metrų atstumu, pastoviai juos stebėjo ir matė, kaip A. U. pagriebė A. Ž. už rankovės, bet pastarasis pradėjo muistytis, bandė išvengti sulaikymo, tuomet A. U. pargriovė jį ant žemės, A. Ž. gulėdamas ant žemės, toliau priešinosi, todėl jį sulaikinėjo kartu su A. U.. Kai A. Ž. ranka buvo ištraukta ir uždėti antrankiai, A. U. pamatė dar vieną įtartiną asmenį ir nubėgo paskui jį, o jis tuo metu per raciją pranešė, kad reikalinga pagalba, nes yra vienas sulaikytas, o kitą įtariamąjį nusivijo A. U., tuomet nuvedė A. Ž. prie tarnybinio automobilio ir perdavė jį kolegoms. Po A. Ž. sulaikymo tą vakarą buvo sulaikytas dar vienas asmuo, kurį sulaikė A. U..
Kai atvedė A. Ž., policijos automobilyje jau buvo sulaikytas vairuotojas, vairavęs Audi automobilį, per galvą jis niekam netrenkė, apie tai, kad sulaikymo metu jam buvo sulaužyti akiniai, sužinojo daug vėliau, kai įvykis buvo nagrinėjamas Vilniaus aps. VPK Vilniaus m Pirmajame komisariate.
Apklaustas teismo posėdyje liudytoju P.Putčenko patvirtino tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes ir parodė, kad pirmą įtariamąjį (automobilio Audi vairuotoją) sulaikė vienas arba su A. U.. Su sulaikytuoju liko prie tarnybinio automobilio, o A. U. nubėgo sulaikinėti kitų įtariamųjų. Tą naktį buvo sulaikyti 3-4 vaikinai. Jis A. U. pasiėmė nuo parduotuvės „Maxima“. Į komisariatą važiavo tušti. Komisariate sulaikytuosius matė, bet jų veidų neįsidėmėjo, jokių nusiskundimų iš sulaikytųjų negirdėjo, jam asmeniškai tikrai niekas nesakė, kad yra sumuštas.
Apklaustas teismo posėdyje liudytoju Edgaras Zeniauskas patvirtino tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes, kad nukentėjusįjį A. Ž., gim. 1994 m., sulaikė policijos ekipažas AP-1744 (M.Bogušauskas), o Š. M. sulaikė policijos ekipažas AP-1745 (A. U.). Apklaustas teismo posėdyje liudytoju Pavel Lozarionok parodė, kad jis su Edgaru Zeniausku atvyko policijos automobiliu, kurio šaukinio neatsimena, teisės pažeidimą padariusių asmenų sulaikyme nedalyvavo, tik vežė į komisariatą sulaikytuosius Š. M. ir A. Ž.. Jeigu žmogus pristatomas į komisariatą su akivaizdžiais sužalojimais, tai yra įrašoma į tarnybinį pranešimą. Jeigu to nėra įrašyta, vadinasi jokių sužalojimų nesimatė. Pavel Lozarionok taip pat patvirtino, kad jeigu tarnybiniame pranešime nurodyta, kad A. Ž. sulaikė AP-1744 (M.Bogušauskas), reiškia, kad jį sulaikė būtent tas Patrulių rinktinės ekipažas. Šie liudytojų parodymai patvirtina kito liudytojo M.Bogušausko ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotus parodymus bei tarnybiniame pranešime nurodytas A. Ž. sulaikymo aplinkybes, taip pat tai, kad A. Ž. A. U., tik padėjo sulaikyti, po to nusivijo ir sulaikė Š. M., o jis (M.Bogušauskas) tuo metu nuvedė A. Ž. prie policijos automobilio AP-1716 ir perdavė jį pareigūnams pristatymui į Vilniaus m. 1 PK (t.1., b.l. 68, 70, t.2, b.l. 83).
Iš A. U. tarnybinio parnešimo matyti, kad jis sulaikė tris asmenis (I. J., kuris priešinosi sulaikomas, ir A. S. bei Š. M., kurie sulaikomi nesipriešino). A. S. slėpėsi krūmuose, pamatęs policijos pareigūną, puolė bėgti, bet iš karto buvo sulaikytas ir jam buvo uždėti antrankiai, jis prisipažino, kad, būdamas išgėręs, vairavo draugo automobilį Audi 80 v/n (duomenys neskelbtini) ir padarė eismo įvykį. A. S. buvo perduotas eismo priežiūros ekipažui V-1832. S. M. buvo pastebėtas S.Smuglevičiaus g., kai, pamatęs A. U., ėmė bėgti link Kalvarijų g. į reikalavimus „stok policija“ nereagavo, nors A. U. juos reiškė bent tris kartus. Supratęs, kad pabėgti nepavyks, vaikinas sustojo, jam buvo liepta atsigulti ant žemės, tuo metu privažiavę policijos ekipažas AP-1716 uždėjo vaikinui antrankius ir pristatė jį į policijos komisariatą (t.2, b.l. 74). Ikiteisminio tyrimo metu 2014-07-03 apklaustas Š. M. parodė, kad jis policijos pareigūnui nesipriešino, nesikeikė, nešaukė, nesistumdė. Kad jam buvo tris kartus reikalaujama sustoti negirdėjo, nes buvo su ausinėmis. Kai tik reikalavimą išgirdo, iškart sustojo (t.2, 95, 96).
Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas A. U. tarnybiniame pranešime nurodytą Š. M. sulaikymo epizodą klaidingai interpretavo, kaip A. Ž. sulaikymo epizodą ir dėl to padarė neteisingas išvadas. Be to, apylinkės teismas nepagrįstai savaip interpretavo ir vėlesnius (2014-09-08) Š. M. parodymus (t.1, b.l. 60), kur jis teigia, kad, kai jį sulaikė maždaug už 100 metrų, matė, kaip pareigūnai sulaiko vaikiną, kurio jis nepažinojo. Viso sulaikymo jis nematė, todėl negali paaiškinti, kokius veiksmus naudojo policijos pareigūnas. Pastarojo nepažintų, nes atstumas buvo didelis. Vaikinas jam sakė, kad pareigūnai sulaužė jo akinius. Matė, kad vaikino veidas – raudonas, policijos pareigūnams sakė, kad šio vaikino su jais nebuvo, tačiau jį vis tiek sulaikė (t.1, b.l. 60). Atkreiptinas dėmesys, kad apylinkės teismas nevertino, kad Š. M. A. Ž. sulaikymo epizodą matė dar būdamas nesulaikytas, kai po to buvo pastebėtas ir sulaikytas A. U.. Tą aplinkybę, kad Š. M. sulaikė A. U., neginčijamai patvirtina byloje esantys įrodymai. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo posėdyje Š. M. apklaustas nebuvo, kadangi Š. M. į paskirtą teismo posėdį neatvyko, atvesdinti jo nebuvo galimybės, nes jis pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų – nuo 2016-02-11 jam paskelbta paieška dėl galimai nusikalstamos veikos padarymo (t.3, b.l. 16). Be to, pirmosios instancijos teismas nevertino ir tos aplinkybės, jog pats nukentėjusysis A. Ž. parodė, kad jis buvo atvestas prie policijos automobilio, kuriame sėdėjo tik vienas jam nepažįstamas vaikinas, kuriam jį atvedęs pareigūnas sudavė per galvą ir šis vaikinas buvo ne Š. M., o I. J.. Šią aplinkybę taip pat patvirtina byloje esantys įrodymai, kurių pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino.
Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu I. J. parodė, kad, jam sėdint policijos automobilyje, policijos pareigūnai atvedė jam nepažįstamą vaikiną, tuomet jis (I. J.) pasakė, kad šis neturi su jais nieko bendro, už ką jį (I. J.) atvedęs pareigūnas sudavė jam delnu per galvą. Kadangi jam neskaudėjo, delnu per galvą sudavusiam pareigūnui pretenzijų neturi. Nepažįstamą vaikiną atvedęs pareigūnas paklausė pastarojo, jeigu jis nekaltas, kodėl tuomet bėgo, jis atsakė, kad išsigando. Po šių žodžių vaikiną atvedęs policijos pareigūnas trenkė pastarajam į krūtinės ląstą ir nuvedė prie kito automobilio. Kaip atrodė jam ir vaikinui sudavę pareigūnai, apibūdinti negali. Jis buvo vežamas vienas. Kaip buvo sulaikyti Andrejus ir Šarūnas, nematė. Šarūną kartu su nepažįstamu vaikinu matė tik policijos komisariate. Pretenzijų niekam neturi (t.1, b.l. 61-62).
Taip pat pirmosios instancijos teismas nevertino, kad Š. M. ir A. Ž. į policijos komisariatą pristatė policijos pareigūnų ekipažas AP-1716 (E.Zeniauskas ir P.Lozarionok).
Faktinėmis bylos aplinkybėmis taip pat nustatyta, jog prieš kitus sulaikytuosius ir nesipriešinančius asmenis (A. S. ir Š. M.) kovos veiksmų A. U. nevartojo (t.2, b.l. 93-96, 109-111). Be to, nukentėjusiojo A. Ž. parodymai prieštarauja ir liudytojo I. J. parodymams. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad A. Ž. nieko nemini apie tai, kad po to, kai jis buvo atvesdintas prie policijos automobilio, jį atvedęs pareigūnas jam sudavė smūgį į krūtinės ląstą.
Pažymėtina ir tai, kad apylinkės teismas netyrė ir nevertino A. Ž. akinių galimo sulaužymo aplinkybių, apsiribodamas vienintelio nukentėjusiojo parodymais, visiškai nevertindamas, kad akiniai taip pat galėjo būti sulaužyti A. Ž. veidu griūnant ant žemės, kas galėjo būti kraujosruvos kairės ausies kaušelyje, odos nubrozdinimo kairiame skruoste su aplinkine poodine kraujosruva, pereinančia į kairės akies apatinį voką, poodinės ir odinės kraujosruvos kairėje požandikaulinėje srityje atsiradimo priežastimi. Taip pat nepaneigta versija, kad ant akinių galėjo užminti pats nukentėjusysis A. Ž.. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tiek A. U., tiek M.Bogušauskas apklausti ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje parodė, jog nematė, kad A. Ž. būtų su akiniais, Šiame kontekste pažymėtina ir tai, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad sulaužyti A. Ž. akiniai būtų pateikti ikiteisminiam tyrimui ir jie būtų apžiūrėti. Sulaužytų akinių nuotrauką A. Ž. pateikė tik praėjus savaitei nuo įvykio, kartu su 2014-07-07 pareiškimu. Be to, kolegija taip pat kritiškai, kaip neatitinkantį BPK 191 str. 2 d. reikalavimų, vertiną ikiteisminio tyrimo metu atliktą procesinį veiksmą – asmens parodymą atpažinti. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad iš visų sulaikyme dalyvavusių pareigūnų atpažinime dalyvavo tik A. U., kurį nukentėjusysis galėjo atsiminti, kaip vienintelį iš visų sulaikyme dalyvavusių pareigūnų, kadangi tik jis komisariate bendravo su A. Ž. ir kitais sulaikytaisiais. Pats A. Ž. patvirtino, jog be A. U. negalėtų atpažinti nei vieno įvykyje dalyvavusio policijos pareigūno.
Pirmosios instancijos teismas, ignoruodamas faktines bylos aplinkybes ir policijos pareigūnų parodymus, apsiribojo tik nukentėjusiojo A. Ž. sulaikymo aplinkybės vertinimu, ją selektyviai išskirdamas iš bendro įvykio konteksto, tarsi policijos pareigūnas A. U., atsitiktinai patruliuodamas, be jokio pagrindo sugalvojo sulaikyti A. Ž., prieš kurį, piktnaudžiaudamas tarnyba, vėlgi, be jokio pagrindo panaudojęs fizinę jėgą, jį sulaikė, po to, turėdamas iš anksto susiformavusią tyčią sulaužyti A. Ž. akinius, padėjo A. Ž. iš pradžių suieškoti pamestus akinius, o kai juos surado, demonstratyviai tyčia ant jų užmynė ir juos sulaužė.
Apylinkės teismas visiškai ignoravo tą aplinkybę, kad tuo metu, kai buvo sulaikytas A. Ž., vyko galimai teisės pažeidimą padariusių 4 asmenų grupės sulaikymo operacija, o įvykio vietoje atsidūręs A. Ž., elgdamasis neadekvačiai, nepakluso teisėtiems A. U. reikalavimams bei pasipriešino sulaikomas.
Kolegija taip pat kritiškai vertina nukentėjusiojo A. Ž. argumentus, kad jis po šio įvykio nepasitiki policijos pareigūnais ir bijo vaikščioti tamsiu paros metu, kadangi faktinėmis bylos aplinkybėmis, kurias patvirtina ir A. Ž. parodymai, nustatyta kad A. Ž. dar iki įvykio buvo veikiamas fobijų, dėl ko neadekvačiai vertino situaciją, tai patvirtina jo veiksmai įvykio metu ir atliekant ikiteisminį tyrimą – išgirdęs kažkokį neaiškų jam ūžesį, išsigando ir paspartino žingsnį, išgirdęs atbėgančio žmogaus žingsnius, puolė bėgti, bijo atsisukti, nematė apšviestoje vietoje policijos pareigūno, apsirengusio specialia šviesą atspindinčia uniforma bei negirdėjo jo nuolatinių teisėtų reikalavimų „Stok policija“, sulaikomas muistėsi ir neleido uždėti antrankių. Bijojo būti apklausiamas administracinėje byloje, nurodė vadovautis jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, ikiteisminio tyrimo metu bijojo akistatos su A. U.. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal savo amžių ir išsilavinimą nukentėjusysis A. Ž. negalėjo nesuvokti, kad yra stabdomas policijos pareigūno, taip pat byloje nėra duomenų, kad A. Ž. sulaikymo metu nesuvokė savo veiksmų ir negalėjo jų valdyti. Kolegija atmeta kaip nepagrįstus A. Ž. atstovės argumentus, kad A. U. nešaukė „stok policija“, juos paneigia byloje esantys įrodymai. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, kad A. Ž. atžvilgiu iškart po jo sulaikymo (2014-07-01) buvo pradėta administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 2 d. teisena, po ko 2014-07-09 jau pagal A. Ž. 2014-07-07 pareiškimą Vilniaus aps. Nusikaltimų tyrimo valdyboje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-00713-14 dėl to, kad 2014-07-01 apie 1.30 val. Vilniaus aps. VPK Patrulių rinktinės pareigūnas, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, sumušė A. Ž. ir tyčia sulaužė jo akinius. Taip pat pagal A. Ž. pareiškimus ir skundus nepagrįstai buvo inicijuoti tarnybiniai patikrinimai bei ikiteisminiai tyrimai dėl jam (A. Ž.) galimai daromo poveikio, buvo reikalaujama nušalinti pareigūnus, inicijavusius jam administracinę teiseną, abejojama jų nešališkumu, taip pat inicijuotas ikiteisminis tyrimas dėl dokumentų klastojimo bei A. U. galimo poveikio policijos pareigūnams, skundai dėl pernelyg ilgo ikiteisminio tyrimo ir pan. Pažymėtina, kad visi šie skundai ir pareiškimai su juose nurodytais argumentais buvo atmesti kaip nepagrįsti. Kolegija tokiuose A. Ž. veiksmuose įžvelgia siekį paveikti ikiteisminį tyrimą sau naudinga linkme ir tokiu būdu išvengti jam gresiančios administracinės atsakomybės. Tai patvirtina ir A. Ž. atsiliepimo į apeliacinį skundą niekuo nepagrįsti argumentai, kad A. U. neteisėtais veiksmais siekė užgniaužti ikiteisminį tyrimą, jį vilkino, perspėjo, kad bus sunku eiti prieš sistemą, kad jo advokatas nepriklausomai nuo sprendimo apylinkės teisme sutvarkys šį reikalą Vilniaus apygardos teisme, jam nereikės teisinių argumentų, nes yra kitų priemonių, ir jis bus išteisintas.
Iš dalies atnaujinus įrodymų tyrimą ir papildomai apklausus A. Ž. apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusysis vengė atsakyti į teismo ir gynėjo užduotus klausimus, teigė, jog negali nieko konkretizuoti, tikslinti, plačiau komentuoti, klaidinti teismą, nes jo yra klausiama to, dėl ko jis jau yra išsakęs savo poziciją, parodė, kad pilna apimtimi patvirtina visus savo ankstesnius parodymus. Taip pat nei nukentėjusysis, nei jo atstovė neatsakė į A. U. gynėjo advokato R.Merkevičiaus klausimą, koks poveikis buvo ar yra daromas nukentėjusiajam.
Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no.33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), o nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamojoje bylose Nr. 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-475/2014, 2K-283/2015).
Taigi, kolegijos vertinimu, dėl to, kad pirmosios instancijos teismas, ne tik kad padarė neteisingas išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, bet ir, nepašalinęs akivaizdžių prieštaravimų, apkaltinamąjį nuosprendį grindė išimtinai prieštaringais nukentėjusiojo A. Ž. ir pasislėpusio nuo ikiteisminio tyrimo Š. M. parodymais bei prielaidomis, nevertindamas kitų byloje esančių įrodymų, paneigiančių A. U. kaltę bei patvirtinančių kitas reikšmingas bylai aplinkybes, ir tuo pačiu pažeisdamas in dubio pro reo principą, darytina išvada, jog toks teismo nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl yra naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis A. U. atžvilgiu, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltino ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kolegijos vertinimu, yra pagrindas atnaujinti administracinę bylą A. Ž. atžvilgiu dėl administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 2 d., galimo padarymo, kadangi vienintelis bylos nutraukimo motyvas, kad A. Ž. buvo sulaikytas per klaidą, nepaneigia jo kaltės dėl teisėtų policijos pareigūno reikalavimų nevykdymo. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad policijos pareigūnas, nutraukdamas administracinio teisės pažeidimo bylą ir vadovaudamasis tik išimtinai A. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, klaidingai interpretavo aplinkybes, padarydamas niekuo nepagrįstą išvadą, kad A. Ž. veiksmuose nėra tyčios išvengti sulaikymo. Atkreiptinas dėmesys, kad tuo metu galiojusio Lietuvos ATPK 187 str. 2 d. redakcijoje numatytos bent dvi alternatyvios veikos, užtraukiančios administracinę atsakomybę, o būtent: policijos ar Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos, Viešojo saugumo tarnybos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Valstybės saugumo departamento, valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymas, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimas, reiškiamas žodžiu ar kūno gestais, įžeidžiančiu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu. Teisėto policijos reikalavimo nevykdymo motyvai – apsvaigimas nuo alkoholio, narkotikų, baimė, priešiškumas policijos pareigūnui ar nepasitikėjimas policijos pareigūnu, įsitikinimas savo teisumu ir pan. – veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, į juos tik atsižvelgiama parenkant nuobaudos dydį.
Pažymėtina ir tai, kad nebuvo vertinama ir ta aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnės 2014-08-01 nutarimu buvo priimtas sprendimas pratęsti A. Ž. administracinės nuobaudos skyrimo terminą, motyvuojant tuo, kad, siekiant nustatyti, ar A. Ž. padarė administracinio teisės pažeidimą, numatytą ATPK 187 str. 2 d., tikslinga sulaukti, kol bus priimtas sprendimas ikiteisminiame tyrime Nr. 10-1-00713-14. Taigi, iš to kolegija sprendžia, jog tik ta aplinkybė, kad A. U. 2014-09-11 buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, iš esmės lėmė Vilniaus aps. VPK Vilniaus m. 1 PK Viešojo skyriaus viršininko Gintaro Mažinto 2014-10-02 sprendimą nutraukti administracinio teisės pažeidimo teiseną A. Ž. atžvilgiu. Pažymėtina, jog vėliau, nesigilinant į šio sprendimo priėmimo aplinkybes bei motyvų nebuvimą, šiuo nutarimu jau buvo pasiremta tame pačiame ikiteisminiame tyrime Nr.10-1-00713-14 surašant kaltinamąjį aktą, palaikant kaltinimą teisme, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, bei ginant savo pozicijas apeliacinės instancijos teisme.
Nagrinėjamu atveju kolegija netirs ir nevertins, ar A. Ž., nurodydamas, kad jį sumušė ir akinius demonstratyviais tyčiniais veiksmais sulaužė A. U., veikė sąmoningai, tokiu būdu siekdamas išvengti administracinės atsakomybės, ar jausdamas asmeninį priešiškumą policijos pareigūnui, inicijavusiam ir dalyvavusiam jo sulaikyme, ar sąžiningai klydo, nurodydamas, kad jį sulaikė, būtent A. U., į šiuos klausimus turėtų atsakyti ikiteisminis tyrimas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 1 d. 3 p., 329 str. 1 d. 1 p,
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-04-24 nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį A. U. atžvilgiu, kuriuo išteisinti A. U. pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d., kadangi nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Byloje pareikštus civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.