- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-04-08
- Bylos Nr.
- e2S-999-852/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-36571-2019-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrius Verikas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Dental investments“
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybei
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Andrius Verikas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dental investments“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 1 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dental investments“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl periodinės kompensacijos už naudojimąsi servitutu priteisimo, trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Dental investments“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą, ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašydama: 1) Priteisti jai iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – atsakovė) 6 proc. (8 280 Eur) dydžio nuo žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) vidutinės rinkos vertės, periodinę kompensaciją, mokamą vieną kartą per metus iki einamųjų metų gruodžio 31 d., nustatant, kad žemės sklypo vertei pasikeitus, atitinkamai (taikant 6 proc. tarifą) mokėtinos kompensacijos dydis perskaičiuojamas; 2) Priteisti jai iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
2. Atsakovė ir trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimais prašė atmesti patikslintą ieškinį kaip nepagrįstą.
3. Ieškovė ir atsakovė dubliku bei tripliku palaikė anksčiau teiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstytas pozicijas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. vasario 1 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės ir perdavė civilinę bylą Nr. e2-519-931/2021 pagal ieškovės UAB „Dental Investments“ patikslintą ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl periodinės kompensacijos už naudojimąsi servitutu priteisimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
5. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad teismo sprendimo priėmimas, pažeidžiant bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisykles yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (CPK 36 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 22 straipsnio 2 dalis). Pažymėjo, kad, išėjus į sprendimų priėmimo kambarį, paaiškėjo, jog siekiant priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ieškovės prašomos nustatyti kompensacijos už naudojimąsi žemės sklypui 2007 m. kovo 2 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 2.3-1914-01 nustatytu neatlygintinu servitutu, būtina analizuoti tiek servituto nustatymo aplinkybes, tiek remtis Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541. Taip pat paaiškėjo, kad ieškovė su iš dalies analogišku ieškiniu kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydama: 1) Panaikinti 2007 m. kovo 2 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr. 2.3-1914-01 2 punktą dalyje, kurioje nustatyta, kad visame sklypo plote suteikiama teisė įrengti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus, tiesti kelius bei eiti ir važiuoti transporto priemonėmis bet kuriuo paros metu (tarnaujantis daiktas) neatlygintinai; 2) Tuo atveju, jei teismas netenkintų pirmojo reikalavimo, pakeisti 2007 m. kovo 2 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr. 2.3-1914-01 2 punkte nustatytą servitutą iš neatlygintinio į atlygintinį; 3) Priteisti ieškovei iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos periodinę 6 proc. dydžio nuo žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vidutinės rinkos vertės kompensaciją, sudarančią 8 280 Eur, už naudojimąsi ieškovei priklausančiam žemės sklypui nustatytu servitutu, mokamą vieną kartą per metus iki einamųjų metų gruodžio 31 d., nuo ieškinio pareiškimo dienos iki servituto pabaigos. Pažymėjo, kad specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2019 m. kovo 19 d. nutartimi teismingumo byloje Nr. T-24/2019 nurodė, kad ginčijamas servitutas yra nustatytas administraciniu aktu, t. y. 2007 m. kovo 2 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 2.3-1914-01, ir ieškovė visų pirma siekia šio administracinio akto panaikinimo, todėl tokio reikalavimo nagrinėjimas yra teismingas administracinių teismų kompetencijai. Specialioji teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalis nustato, kad, kai servitutas nustatomas administraciniu aktu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui atlyginama sunaikintų sodinių, pasėlių, iškirsto miško rinkos vertė bei nuostoliai, atsiradę dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą praradimo. Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui dydis apskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Šią teisės normą įgyvendina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtinta Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodika. Specialioji teisėjų kolegija sprendė, kad ir alternatyvieji patikslinto ieškinio reikalavimai yra susiję su viešosios teisės normų taikymu ir yra teismingi administraciniams teismams, todėl konstatavo, kad nagrinėjamas ginčas yra priskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovė po specialiosios teisėjų kolegijos nutarties vėl kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą su tapačiu reikalavimu – priteisti ieškovei iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos periodinę 6 proc. dydžio nuo žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vidutinės rinkos vertės kompensaciją, sudarančią 8 280 Eur, už naudojimąsi ieškovei priklausančiam žemės sklypui nustatytu servitutu, mokamą vieną kartą per metus iki einamųjų metų gruodžio 31 d., nuo ieškinio pareiškimo dienos iki servituto pabaigos. Pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. birželio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-360-241/2017 nurodė, jog sprendžiant dėl pagrindo atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl servituto ir/ar specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nustatymo, turi būti konstatuotas nuostolių faktas ir jų ryšys su savininko nuosavybės teisės suvaržymu. Nuostoliai dėl nurodytų daikto savininko teisių suvaržymų gali pasireikšti kaip daikto nuvertėjimas, patirtos ar būsimos išlaidos. Nuostolių kompensacija, kaip asmens turtinių interesų gynimo būdas, taikomas tada, kai neįmanoma tiksliai nustatyti savininko nuostolių arba sunku juos nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009). Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė priteisti ne nuostolius ir neįrodinėjo nei nuostolių fakto, nei nuostolių dydžio, o siekia kad būtų priteista būtent kompensacija. Taigi ieškovė šiuo reikalavimu iš esmės siekia pakeisti servituto pobūdį iš neatlygintinio į atlygintinį ir siekia, kad jai būtų priteista periodinė kompensacija už naudojimąsi jai priklausančiam žemės sklypui nustatytu servitutu ir, kaip nurodė specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2019 m. kovo 19 d. nutartimi teismingumo byloje Nr. T-24/2019, toks reikalavimas teismingas administraciniam teismui.
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
6. Ieškovė pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 1 d. nutartį.
7. Ieškovė nurodo, kad, pirma, priešingai nei teigiama ginčijamoje nutartyje, ieškovė kompensacijai apskaičiuoti neprašo taikyti teisės aktuose reglamentuojamos nuostolių dėl konkretaus servituto nustatymo apskaičiavimo metodikos nuostatas. Antra, pažymėjo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog ieškovė po specialiosios teisėjų kolegijos nutarties, vėl kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą su tapačiu reikalavimu. Nurodė, kad reikalavimas nėra tapatus, ankstesnėje byloje buvo reiškiamas reikalavimas panaikinti 2007 m. kovo 2 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymą Nr. 2.3-1914-01 bei pakeisti servitutą, tuo tarpu šioje byloje toks reikalavimas nereiškiamas. Šioje byloje pareikštas vienintelis reikalavimas priteisti iš atsakovės 6 proc. (8 280 Eur) dydžio nuo žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) vidutinės rinkos vertės, periodinę kompensaciją, mokamą vieną kartą per metus iki einamųjų metų gruodžio 31 d., nustatant, kad žemės sklypo vertei pasikeitus, atitinkamai (taikant 6 proc. tarifą) mokėtinos kompensacijos dydis perskaičiuojamas. Trečia, - Lietuvos Aukščiausiame Teisme buvo nagrinėjama analogiška byla, kai ieškovui priklausančiam žemės sklypui 2001 m. gegužės 14 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos įsakymu Nr. 1531‑41 buvo nustatytas servitutas, suteikiant teisę kitiems asmenims eiti, važiuoti prie jiems nuosavybės teise priklausančių arba jų naudojamų pastatų ir įrenginių, taip pat naudotis žemės sklypo dalimi aptarnaujant bei remontuojant šiuos pastatus ir įrenginius (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-86-469/2015). Šioje byloje buvo suformuotas analogiškas reikalavimas, t. y. priteisti periodinę kompensaciją už naudojimosi servitutu. Minėta byla buvo nagrinėjama civiline tvarka visų instancijų teismuose, t. y. reikalavimas dėl periodinės kompensacijos priteisimo pripažintas teismingu bendrosios kompetencijos teismui. Ketvirta, - Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtinta Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodikos 2 punkte nustatyta, kad vienkartinė ar periodinė kompensacija už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu (toliau – vienkartinė ar periodinė kompensacija) tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui mokama už: sunaikinamus pasėlius ir sodinius; iškertamą mišką; nuostolius, atsiradusius dėl prarastos galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą. Taigi, metodika taikytina Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalyje nurodytu atveju, kai servitutas nustatomas administraciniu aktu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui atlyginama sunaikintų sodinių, pasėlių, iškirsto miško rinkos vertė bei nuostoliai, atsiradę dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį praradimo. Šioje byloje ieškinio pagrindas nėra susijęs su sunaikintų sodinių, pasėlių, iškirsto miško rinkos vertė bei nuostoliais, atsiradusiai dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį. Todėl metodika netaikytina ir ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. Be to, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tik kaip vienas iš kriterijų kompensacijai apskaičiuoti yra teisės aktuose reglamentuojama nuostolių dėl konkretaus servituto nustatymo apskaičiavimo metodika (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009; 2011 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2011; kt.).
Atsiliepimas
8. Atsakovė atsiliepimu prašo ieškovės atskirąjį skundą atmesti.
9. Atsakovė nurodo, kad ieškovė 2018 m. sausio 31 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu dėl nuostolių atlyginimo už naudojimąsi žemės sklypu (atsakovai: UAB „Anreka“, UAB „Didžioji statyba“, trečiasis asmuo – Vilniaus miesto savivaldybės administracija, institucija teikiantį išvadą – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. birželio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-380-807/2019 ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovė turėjo visas galimybes, prieš įsigydama žemės sklypą, įvertinti patvirtintus žemės sklypo naudojimo būdą ir pobūdį bei nustatytus apribojimus (šiuo atveju daiktinę teisę – servitutą) bei spręsti žemės sklypo įsigijimo (perėmimo) tikslingumo klausimą. Teismas konstatavo, kad esant ieškovės sklype nustatytam neatlygintiniam servitutui, jokia papildoma kompensacija už jau nustatyta servitutą nėra galima. Teismo vertinimu, neįrodyta, kad ieškovės pasiūlymas atsakovams sudaryti nuomos sutartį buvo priimtas, todėl byloje nėra pakankamai duomenų leidžiančių teigti, kad tarp šalių egzistavo (galėjo egzistuoti) teisiniai nuomos santykiai. Nesutikdama su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, ieškovė pateikė apeliacinį skundą, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-315-656/2020 paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistu – apeliacinis teismas vertino, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino įrodymus ir taikė materialinės teisės normas. Ieškovė 2018 m. spalio 9 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu dėl servituto pakeitimo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. vasario 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1715-868/2019 atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir 2019 m. kovo 20 d. nutartimi persiuntė bylą nagrinėti pagal teismingumą. Ieškovė 2019 m. kovo 26 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu dėl servituto pakeitimo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-2990-426/2019 skundą atmetė, nurodydamas, kad buvo ženkliai praleistas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas. Svarbu tai, kad tuomet ieškovė prašė: 1) Panaikinti 2007 m. kovo 2 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr. 2.3-1914-01 2 punktą dalyje, kurioje nustatyta, kad visame sklypo plote suteikiama teisė įrengti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus, tiesti kelius bei eiti ir važiuoti transporto priemonėmis bet kuriuo paros metu (tarnaujantis daiktas) neatlygintinai; 2) Priteisti iš jai iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos periodinę 6 proc. dydžio nuo žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) vidutinės rinkos vertės kompensaciją, sudarančią 8 280 Eur už naudojimąsi ieškovei priklausančiam žemės sklypui nustatytu servitutu mokamą vieną kartą per metus iki einamųjų metų gruodžio 31 d., nuo ieškinio pareiškimo dienos iki servituto pabaigos, o šiame teisminiame nagrinėjime prašoma – nustatyti atlygintinį ginčo žemės sklypo servitutą, priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės 6 proc. (8 280 Eur) dydžio nuo žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) vidutinės rinkos vertės, periodinę kompensaciją, mokamą vieną kartą per metus iki einamųjų metų gruodžio 31 d., nustatant, kad žemės sklypo vertei pasikeitus, atitinkamai (taikant 6 proc. tarifą) mokėtinos kompensacijos dydis būtų perskaičiuojamas. Tiek anksčiau nagrinėtoje civilinėje bylos Nr. e2-1715-868/2019 (perduotoje pagal teismingumą Vilniaus apygardos administraciniam teismui (bylos Nr. eI-2990-426/2019), tiek aktualioje civilinėje Nr. e2-519-931/2021 reiškiami reikalavimai, yra tapatūs, tik anksčiau nagrinėtoje byloje buvo prašoma dar ir panaikinti administracinį teisės aktą – 2007 m. kovo 2 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymą Nr. 2.3-1914-01, o dabar ieškovė palieka reikalavimą nustatyti atlygintinį ginčo žemės sklypo servitutą. Atsižvelgiant į tai, atmestini ieškovės argumentai, kuriais ji nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad reikalavimu iš esmės siekia pakeisti servituto pobūdį iš neatlygintinio į atlygintinį ir siekia, kad jai būtų priteista periodinė kompensacija už naudojimąsi jai priklausančiam žemės sklypui nustatytu servitutu. Nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eI-2990-426/2019 jau yra pasisakęs dėl 2007 m. kovo 2 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr. 2.3-1914-01, kuriuo nustatytas neatlygintinis servitutas. Pažymėjo, kad laikosi pozicijos, jog civilinės bylos Nr. e2-519-931/2021 nagrinėjimo atnaujinimas iš esmės ir perdavimas pagal teismingumą Vilniaus apygardos administraciniam teismui yra tikslingas, pagrįstas, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovės atskirąjį skundą.
10. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu prašo ieškovės atskirąjį skundą atmesti.
11. Trečiasis asmuo nurodo, kad laikosi pozicijos, jog 0,8089 ha žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini) nustatytas servitutas yra neatlygintinis, todėl papildoma kompensacija už jau nustatytą servitutą nėra galima. Pažymėjo, kad buvęs žemės sklypo savininkas administracinio akto, kuriuo inter alia nustatytas servitutas, neskundė, neginčijo neatlygintinio jo statuso, turinio, taip pat neginčijo pačio detaliojo plano, pagal kurio sprendinius yra suplanuota gatvės zona. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pagrindinis ieškovės siekis yra 2007 m. kovo 2 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr. 2.3-1914-01 turinio pakeitimas, o nemodifikuojant įsakymo turinio – nėra galimybės priteisti periodines kompensacijas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo motyvai
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).
13. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).
14. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 1 d. nutarties, kuria, nustačius, kad civilinė byla Nr. e2-519-931/2021 pagal ieškovės UAB „Dental Investments“ patikslintą ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl periodinės kompensacijos už naudojimąsi servitutu priteisimo yra teisminga administraciniam teismui, jos nagrinėjimas atnaujintas iš esmės ir ji perduota Vilniaus apygardos administraciniam teismui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
15. Ieškovė pirmosios instancijos teismui pareikštu patikslintu ieškiniu, be kita ko, prašė priteisti jai iš atsakovės 6 proc. (8 280 Eur) dydžio nuo žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) vidutinės rinkos vertės, periodinę kompensaciją, mokamą vieną kartą per metus iki einamųjų metų gruodžio 31 d., nustatant, kad žemės sklypo vertei pasikeitus, atitinkamai (taikant 6 proc. tarifą) mokėtinos kompensacijos dydis perskaičiuojamas.
16. Bylos duomenimis nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre 2016 m. rugpjūčio 5 d. Akto Nr. 1 pagrindu įregistruota ieškovės nuosavybės teisė į žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šiam žemės sklypui 2007 m. kovo 2 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 2.3-1914-01 buvo nustatytas neatlygintinis servitutas (kiti servitutai), suteikiantis teisę visame žemės sklypo plote neatlygintinai įrengti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus, tiesti kelius bei eiti ir važiuoti transporto priemonėmis bet kuriuo metu.
17. Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis, be kita ko, nustatyta, kad:
17.1. ieškovė 2018 m. spalio 9 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, ieškiniu, kurį vėliau patikslino, be kita ko, prašydama: 1) Panaikinti 2007 m. kovo 2 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr. 2.3-1914-01 2 punktą dalyje, kurioje nustatyta, kad visame sklypo plote suteikiama teisė įrengti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus, tiesti kelius bei eiti ir važiuoti transporto priemonėmis bet kuriuo paros metu (tarnaujantis daiktas) neatlygintinai; 2) Tuo atveju, jeigu nebūtų tenkinamas pirmasis reikalavimas, pakeisti 2007 m. kovo 2 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr. 2.3-1914-01 2 punkte nustatytą servitutą iš neatlygintinio į atlygintinį; 3) Priteisti jai iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos periodinę 6 proc. dydžio nuo žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) vidutinės rinkos vertės kompensaciją, sudarančią 8 280 Eur, už naudojimąsi jai priklausančiam žemės sklypui nustatytu servitutu, mokamą vieną kartą per metus iki einamųjų metų gruodžio 31 d., nuo ieškinio pareiškimo dienos iki servituto pabaigos. Šis ieškinys priimtas 2018 m. spalio 10 d. teisėjos rezoliucija.
17.2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. kovo 6 d. nutartimi kreipėsi į specialiąją teisėjų kolegiją su prašymu išspręsti, ar šis ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui ar administraciniam teismui.
17.3. Specialioji teisėjų kolegija 2019 m. kovo 20 d. nutartimi teismingumo byloje Nr. T-24/2019 nutarė, kad šis ginčas teismingas administraciniam teismui ir perdavė bylą nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
17.4. Ieškovė Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė patikslintą skundą, kuriuo, be kita ko, prašė: 1) Panaikinti 2007 m. kovo 2 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr. 2.3-1914-01 2 punktą dalyje, kurioje nustatyta, kad visame sklypo plote suteikiama teisė įrengti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus, tiesti kelius bei eiti ir važiuoti transporto priemonėmis bet kuriuo paros metu (tarnaujantis daiktas) neatlygintinai; 2) Priteisti jai iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos periodinę 6 proc. dydžio nuo žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) vidutinės rinkos vertės kompensaciją, sudarančią 8 280 Eur, už naudojimąsi jai priklausančiam žemės sklypui nustatytu servitutu, mokamą vieną kartą per metus iki einamųjų metų gruodžio 31 d., nuo skundo pareiškimo dienos iki servituto pabaigos.
17.5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-2990-426/2019 pareiškėjos UAB „Dental Investments“ skundą atsisakė priimti.
18. Specialioji teisėjų kolegija 2019 m. kovo 20 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. T-24/2019 nurodė, kad pagal specialiosios teisėjų kolegijos praktiką, bylos dėl servituto nustatymo rūšinį teismingumą apsprendžia servituto nustatymo pagrindas: ar jį prašoma nustatyti administraciniu aktu, ar teismo sprendimu. Ginčai dėl viešojo administravimo subjekto sprendimo nustatyti servitutą nagrinėjami ABTĮ nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsnio 4 dalis) (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 3 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-66/2018, 2016 m. birželio 13 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-62/2016; 2015 m. liepos 27 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-85/2015; kt.). Pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčijamas servitutas yra nustatytas administraciniu aktu, t. y. 2007 m. kovo 2 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 2.3-1914-01, ir ieškovė visų pirma siekia šio administracinio akto panaikinimo, todėl tokio reikalavimo nagrinėjimas yra teismingas administracinių teismų kompetencijai. Taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalis nustato, kad, kai servitutas nustatomas administraciniu aktu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui atlyginama sunaikintų sodinių, pasėlių, iškirsto miško rinkos vertė bei nuostoliai, atsiradę dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą praradimo. Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui dydis apskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Šią teisės normą įgyvendina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtinta Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodika. Atsižvelgiant į tai, sprendė, kad ir alternatyvieji patikslinto ieškinio reikalavimai yra susiję su viešosios teisės normų taikymu ir yra teismingi administraciniams teismams.
19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-2990-426/2019 sprendė, kad ieškovė ženkliai praleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, kadangi ieškinį bendrosios kompetencijos teismui padavė 2018 m. spalio 9 d. Nurodė, kad ta aplinkybė, jog ieškovė kitais jos patikslintame skunde nurodytais būdais gynė galimai jos pažeistas teises, negali būti vertinama kaip objektyvi ir nuo jos valios nepriklausiusi aplinkybė, sudaranti pagrindą atnaujinti praleistą terminą. Taip pat pažymėjo, kad antrasis reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo yra išvestinis ir pirminio reikalavimo ir betarpiškai su juo susijęs, nes kildinamas būtent iš įsakymo neteisėtumo, todėl atsisakytinas priimti tuo pačiu pagrindu kaip išvestinis ir kaip savarankiškas ginčo objektas negali būti reiškiamas.
20. CK 4.129 straipsnyje nustatyta, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui.
21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad CK 4.129 straipsnyje nustatyta servituto atlygintinumo prezumpcija aiškintina kaip dvi savarankiškos tarnaujančiojo daikto savininko teisės reikalauti atlyginti dėl servituto patirtus netekimus. Viena vertus, tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę reikalauti vienkartinės ar periodinės kompensacijos, kaip atlyginimo už jo teisių suvaržymą. Kita vertus, tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę reikalauti dėl servituto nustatymo patirtų nuostolių atlyginimo, įrodęs jų dydį ir priežastinį ryšį su servitutu, o tokiais nuostoliais gali būti tarnaujančiojo daikto būklės pablogėjimas dėl servituto, išlaidos, susijusios su tarnaujančiojo daikto tinkamos būklės išlaikymu, atkūrimu, valstybės nustatyti mokesčiai, rinkliavos už tarnaujantįjį daiktą ir pan. (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2009). Šioje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad kasatorei privalomas servitutas yra neatlygintinas, sprendė, kad ji, kol servituto turinys nepakeistas, neturi teisės reikalauti atlygintino servituto, t. y. periodinių kompensacijų, kurių nereikia įrodinėti kaip konkrečių, patiriamų dėl servituto nuostolių.
22. Nagrinėjamu atveju ieškovė, kaip teisingai vertino pirmosios instancijos teismas, pareikštu patikslintu ieškiniu siekia įrodyti, kad jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype nustatytas servitutas privalo būti atlygintinis, t. y. siekia pakeisti servituto pobūdį iš neatlygintinio į atlygintinį, bei to pagrindu prašo priteisti kompensaciją. Ieškovė nereikalauja priteisti dėl servituto nustatymo patirtų nuostolių atlyginimo, jų neįrodinėja.
23. Dėl tokio pobūdžio ieškovės reikalavimų rūšinio teismingumo jau sprendė specialioji teisėjų kolegija aukščiau nurodytoje teismingumo byloje Nr. T-24/2019, todėl vertintina, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai ginčijama nutartimi perdavė bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
24. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas aukščiau išdėstyta, sprendžia, kad ginčijama nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu apeliacinės instancijos teismas,
nutaria:
Ieškovės UAB „Dental investments“ atskirąjį skundą atmesti.
Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 1 d. nutartį.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.