Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. S. firmos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-847-658/2013 pagal ieškovo bankrutuojančios R. A. įmonės ieškinį atsakovui R. S. firmai dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje ginčas kilo dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana ir CK 1.80 straipsnio pagrindais bei restitucijos taikymo.

R. A. įmonės įsiskolinimai R. S. firmai 2010-02-01 sudarė 46 441,08 Lt. 2010-02-02 įmonės sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią R. A. įmonė perleido R. S. firmai naudotą malkų džiovyklą Breho TEK TV-XXL-05/07 už 38 381,05 Lt kainą be PVM, t. y. bendrą kainą sudarė 46 441,08 Lt. 2010-02-03 tos pačios šalys pasirašė skolų suderinimo aktą, kuriuo atliko užskaitą ir likvidavo tarpusavio skolas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320 str.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskirtos tokios būtinos actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visumą, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-06 nutarimas c. b. Nr. 3K-P-311/2012).

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kuria ginčo sandoris pripažintas negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, iš esmės ginčijamas vienos sąlygos aspektu. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai pripažino jį buvus nesąžiningu. Kitų actio Pauliana taikymo sąlygų įrodytumas byloje nekvestionuojamas, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo ribas, dėl jų plačiau nepasisako, pripažindama, kad kitos actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygos teismo buvo nustatytos bei įvertintos tinkamai.

Dėl trečiojo asmens sąžiningumo

Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija – kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. CK 6.66 pagrindu ginčijamo sandorio šalys laikomos nesąžiningomis tik esant pagrindui konstatuoti, kad jos žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydamos sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. Vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, jog jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog jo su skolininku sudaromas sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-02 nutartis c. b. Nr. 3K-3-463/2013).

Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad apeliantas, vykdydamas miško ruošos veiklą, pakankamai ilgą laiką bendradarbiavo su toje pačioje srityje dirbusiu ieškovu ir pastarojo užsakymu atliko įvairius su medienos paruošimu susijusius darbus. Be to, su ieškovu palaikė ne tik prievolių vykdymu paremtus santykius, pavyzdžiui, suteikė galimybę ieškovui laikyti savo teritorijoje ieškovui priklausančius įrenginius, leido juos prijungti prie savo elektros energijos įvado. Apie glaudžius apelianto ir ieškovo tarpusavio santykius liudija ir ta aplinkybė, jog dar iki ginčijamo sandorio sudarymo apeliantas, pasinaudodamas turimais ryšiais su kitais medienos apdirbimo srityje dirbančiais asmenimis, siekė padėti ieškovui išspręsti pastarojo veikloje iškilusius sunkumus, t. y. derino tuo metu dar ieškovui priklausančio turto – ginčo malkų džiovyklos pardavimo Danijos įmonei galimybes (apelianto atstovo paaiškinimai apie tarpininkavimą, t. 2, b.l. 41, 43). Nagrinėjamos bylos bei teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad tiek iki ginčijamo sandorio, tiek jo sudarymo metu dalis ieškovo kreditorių siekė išieškoti skolas teismuose, dalis tokių ieškinių buvo patenkinti, teismai ieškovo turtui buvo pritaikę laikinąsias apsaugos priemones (Kauno miesto apylinkės teismo c.b. Nr. 2-23181-774/2009; Kėdainių rajono apylinkės teismo civilinės bylos: Nr. L2-263-720/2009; Nr. 2-640-737/2009; Nr. L2-3212-673/2009; L2-3678-736/2009; Nr. L2-410-550/2010; Nr.L2-539-550/2010; taip pat t. 1, b. l.31, 34-38, 40-42, 45-47, 49, 69-70). Byloje nustatyta, kad ieškovas vėlavo vykdyti ir apelianto atžvilgiu prisiimtus įsipareigojimus. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliantui buvo žinoma apie sudėtingą ieškovo turtinę padėtį. Šios teismo išvados neginčija ir apeliantas.

Tačiau apeliaciniame skunde teigiama, kad apelianto žinojimas apie sunkią ieškovo turtinę padėtį negali būti tapatinamas su apelianto žinojimu, jog ginčo sandoris pažeidžia ieškovo kreditorių interesus, tuo tarpu pareigos nuolat domėtis kiekvieno skolininko teisine padėtimi, t. y. periodiškai kreiptis į turto areštų registrą, jis neturi. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais skundo argumentais ir pažymi, kad sprendžiant dėl asmens nesąžiningumo, vertinamos sandorio sudarymo aplinkybės, taip pat atsižvelgiama į jo šalis (ar sandorį sudaro verslininkai, kuriems tai įprasta verslo praktika, ar kiti subjektai) bei jų veiklos pobūdį. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad ginčijamo sandorio šalys – verslininkai. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje plėtojama pozicija, kad verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų. Vertinant verslininko turėjimą žinoti tam tikrų aplinkybių, taip pat atsižvelgiama į jo ir kontrahento veiklos pobūdį. Pagal kontrahento veiklos pobūdį verslininkas turi suprasti, kad skolininkas turi verslo santykių ne tik su juo, bet ir su kitais asmenimis. Žinodamas, kad kontrahentas vėluoja atsiskaityti, sudarydamas su juo sandorį, kuriuo siekia atgauti skolą, verslininkas turi suprasti ir tai, kad skolininkas gali turėti atsiskaitymo sunkumų ir su kitais savo verslo partneriais, todėl jo sudaromu sandoriu gali dar labiau pasunkėti skolininko galimybė atsiskaityti su kitais kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-02 nutartis c. b. Nr. 3K-3-463/2013).

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas, savo verslą miško ruošos srityje vystantis nuo 1994 m., tiek bendradarbiaudamas su ieškovu, tiek jo užsakymu atlikdamas konkrečius darbus ar pasidomėjęs viešai prieinama informacija, galėjo suprasti, jog ieškovas, vykdydamas panašią veiklą, įskaitytinai ir su užsienio verslo subjektais, ką liudija užsakyti krovinių pervežimai tarptautiniais maršrutais, turėjo kitų kreditorių. Apeliantas, laikydamasis apdairaus ir rūpestingo subjekto elgesio standarto, privalėjo pasidomėti ieškovo turtine padėtimi, turimais kreditoriais, skolų mastu, ginčais teisme, daiktinių teisių suvaržymais ir įvertinti, ar sudarant sandorį nebus pažeistos kitų ieškovo kreditorių teisės. Šią išvadą pagrindžia ir tai, kad apeliantas žinojo, jog ieškovas nėra pajėgus laiku vykdyti savo finansinių įsipareigojimų, be to, jam pačiam buvo kilusi abejonė dėl perleidžiamo daikto teisinio statuso. Antai 2012-11-13 vykusio teismo posėdžio metu apeliantas pripažino klausęs ieškovo, ar daiktas nėra areštuotas, ir gavęs patvirtinimą apie turimą banko leidimą pardavimui (t. 2, b. l. 41). Jau minėta, kad tiek iki ginčijamo sandorio, tiek jo sudarymo metu vyko teisminiai ginčai dėl ieškovo skolų priteisimo, dalis ieškinių buvo patenkinti, taigi teismai buvo taikę ir laikinus apribojimus ieškovui disponuoti turtu, o Turto arešto aktų registre buvo registruoti ieškovo turto arešto aktai (t. 1, b. l. 105-113). Šių aplinkybių visuma patvirtina, kad ieškovas nebuvo pajėgus atsiskaityti su visais savo kreditoriais, tačiau apeliantas, nebūdamas pakankamai apdairus ir rūpestingas, į tokį faktą neatsižvelgė ir neįvertino, jog sudaromas sandoris, kuriuo ieškovas, būdamas faktiškai nemokus, perleidžia apeliantui jam priklausantį turtą, taip atsiskaitydamas tik su vienu kreditoriumi ir išskirdamas jį iš kitų, pažeis kitų jo kreditorių interesus. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą spręsti dėl apelianto nesąžiningumo.

Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju neturi prielaidų vadovautis apelianto nurodytais precedentais, suformuotais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-17 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-326/2007, bei Lietuvos apeliacinio teismo 2012-01-11 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-388/2012, kadangi nurodytų bylų ratio decidendi skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Byloje nustatytų konkrečių faktinių aplinkybių kontekste (ieškovas ir apeliantas buvo susiję tiek verslo, tiek tarpininkavimo santykiais) teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apelianto skundo argumentui, jog pirmosios instancijos teismo išvada apie apelianto pareigą pasidomėti perleidžiamo turto statusu ir sudaromo sandorio teisėtumu, yra nepagrįsta. Turto areštų registro duomenys apie įregistruotus turto arešto aktus yra vienas iš šaltinių, kuriais remdamiesi asmenys gali spręsti apie skolininko finansinę būklę ir jo pajėgumus atsiskaityti su savo kreditoriais. Ir nors turto arešto aktų registracija nėra laikoma skolininko sudarytų sandorių teisėtumo ar galiojimo sąlyga, tačiau ji svarbi sprendžiant dėl trečiojo asmens sąžiningumo, kaip vienos iš actio Pauliana reikalavimo patenkinimo sąlygų, nes suteikia objektyvius duomenis apie pritaikytus skolininko turto (turtinių teisių) suvaržymus, kurie ir lemia pastarojo galimybes vykdyti atsiskaitymus su kreditoriais. Tokios pozicijos laikomasi ir naujausiose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtose civilinėse bylose, susijusiose su actio Pauliana instituto taikymu formuojama praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-02 nutartis c. b. Nr. 3K-3-463/2013; 2013-03-06 nutartis c. b. 3K-7-130/2013).

Dėl sandorio prieštaravimo imperatyviosioms teisės normoms

Sutartis yra absoliučiai negaliojanti (niekinė sutartis), jeigu ją sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai.

Pirmosios instancijos teismas ginčijamą sandorį pripažino negaliojančiu ir dėl jo prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis), konstatavęs, kad sandorio sudarymo metu ieškovas neturėjo teisės disponuoti sandorio dalyku dėl jam taikytų apribojimų ir šalims apie juos objektyviai negalėjo būti nežinoma. Nesutikdamas su tokia teismo išvada, apeliantas tvirtina, kad sandorio sudarymo metu apie teisės disponuoti ginčo turtu suvaržymus nei vienai iš šalių nebuvo žinoma, kadangi ieškovo turtas niekada nebuvo antstolių aprašytas, turtui nebuvo surašytas turto arešto aktas ir ieškovas nežinojo apie jo turtui taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Teisėjų kolegija tokius skundo argumentus atmeta kaip teisiškai ir faktiškai nepagrįstus, kadangi jie prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms.

Kėdainių rajono apylinkės teismas 2009-01-08 nutartimi tenkino ieškovo kreditoriaus ūkininko V. N., kuris kreipėsi į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo, prašymą ieškovo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo 59 795,58 Lt sumai ieškovo kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus bei pinigines lėšas. Ieškovui 2009-01-26 pareiškus prieštaravimus, toliau byla buvo nagrinėjama ginčo teisenos tvarka, dalyvaujant ieškovo atstovui (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys; c.b. Nr. L2-263-720/2009 ir c.b. 2-640-737/2009). Tai įrodo, kad ieškovas neabejotinai žinojo apie 2009-01-08 teismo nutartimi jo atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones, nes gavo priimtą teismo įsakymą, vadinasi, ir tokią nutartį, reiškė dėl šio reikalavimo prieštaravimus. Tikėtina ir tokia aplinkybė, jog ginčo turtą – malkų džiovyklą, kuri iš pardavėjo jam buvo išsiųsta netrukus po teismo taikyti apribojimų, t. y. 2009-01-19 (t. 2, b. l. 65), tikslingai patalpino ir laikė apelianto teritorijoje, siekdamas išvengti galimo šio turto arešto (jo aprašymo). Kaip matyti iš minėtos bylos procesinių dokumentų, ūkininko V. N. ieškinys buvo patenkintas ir 2009-04-29 pradėtas vykdyti antstolės R. M.. 2009-05-25 pastaroji areštavo ieškovui priklausančią skaldyklę ir motorinį pjūklą (t. 1, b. l. 69-70; t. 2, b. l. 71). Tuo tarpu malkų džiovyklos, kaip pagrįstai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, antstolė galėjo ir nerasti, kadangi šios nebuvo ieškovo teritorijoje ir apie jos buvimą vietą antstolė nebuvo informuota. Pažymėtina, kad ūkininko V. N. inicijuotas vykdomasis procesas ieškovo atžvilgiu sustabdytas tik Panevėžio apygardos teismui 2012-01-23 nutartimi iškėlus ieškovui bankroto bylą, su kreditoriumi neatsiskaityta iki šiol.

Aplinkybę, jog ieškovas negalėjo nežinoti apie jo turtui teismo taikomus apribojimus, įrodo ir kiti byloje nustatyti faktiniai duomenys. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (teisėjų kolegija konkrečias bylas jau įvardijo anksčiau) matyti, kad kreditorių AB PAREX, UAB „AGR parkas“, UAB „Big Trans“ iki ginčo sandorio sudarymo ieškovo atžvilgiu inicijuotuose teisminiuose procesuose, kurių metu ieškovo turtui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagal kreditorių pareiškimus priimti teismo įsakymai įsiteisėjo ir buvo perduoti vykdymui. Tai reiškia, kad procesiniai dokumentai šiose bylose ieškovui buvo įteikti tinkamai, nes priešingu atveju, t. y. nesant galimybės jų įteikti skolininkui, teismo įsakymas ir taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra panaikinami ir pareiškimas paliekamas nenagrinėtu (CPK 431 str. 3 d.). 2010-01-29 ieškovo prašymas kreditoriui AB PAREX bankui (t. 1, b. l. 19) taip pat neginčijamai patvirtina, jog ieškovas suvokė, jog jo teisės disponuoti visu savo turtu suvaržymas taikytinas ir ginčijamu sandoriu perleistai malkų džiovyklai.

Iš Turto arešto aktų registro išrašo (t. 1, b. l. 105-113) matyti, kad kreditorių UAB „AGR parkas“, UAB „Big Trans“ reikalavimų užtikrinimui teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrindu Turto arešto aktų registre ginčijamos sutarties sudarymo metu (2010-02-02) buvo įregistruotas laikinasis viso ieškovo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, o jo nesant, piniginių lėšų areštas. Tačiau tai nesudaro prielaidų teigti, jog ieškovas galėjo disponuoti turtu, kuris dar nebuvo antstolio aprašytas. Ginčo sutarties sudarymo metu galiojusios Turto areštų aktų registro įstatymo redakcijos 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai turto arešto akto priėmimo dieną nėra žinoma asmens, kurio turtas areštuojamas, turto sudėtis, buvimo vieta ir dėl to turto arešto akte nenurodyti visą areštuojamą turtą ar jo dalį identifikuojantys duomenys, šis aktas įregistruojamas turto arešto aktų registre laikinai, nenurodant išsamių duomenų apie visą ar dalį areštuojamo turto. Ši nuostata, įvertinus ją minėto įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos turto arešto sampratos kontekste, reiškia, kad kol įregistruotas laikinas turto arešto aktas, asmuo, kuriam priklauso areštuotas turtas, negali disponuoti jokia turto dalimi, net ir viršijančia teismo nutartimi nustatytą turto arešto mastą.

Įvertinusi aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog vien tai, kad ginčo turtas, kuriam buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nebuvo antstolių aprašytas, negali paneigti byloje nustatytos faktinės aplinkybės, jog ieškovui buvo žinoma apie jo teisės laisvai disponuoti ginčijamo sandorio dalyku apribojimą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog ieškovas ginčijamu sandoriu perleisdamas turtą, kuriuo disponuoti jam buvo uždrausta, pažeidė imperatyvius teisės aktų reikalavimus, ir CK 1.80 straipsnio pagrindu 2010-02-02 pirkimo-pardavimo sutartį pripažino negaliojančia.

Dėl 2010-02-03 skolų suderinimo akto pripažinimo negaliojančiu

CK 1.78 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja savo iniciatyva (ex officio). Apeliantas pagrįstai nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl pagrindo sandorį ex officio pripažinti negaliojančiu, yra nurodęs, kad savo iniciatyva, nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio teisinius padarinius tik tada, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus. Tuo atveju, kai sandoris nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma. Tačiau kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad teismas, nesant pareikšto reikalavimo, savo iniciatyva konstatuoja sandorį niekiniu tada, kai niekinis sandoris yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais. Toks konstatavimas yra būtinas, ginant asmens pažeistas teises ir taikant niekinio sandorio padarinius, ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, nes tokio sandorio negaliojimo pagrindas yra akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-25 nutartis c. b. Nr. 3K-3-73/2011).

Analizuojant byloje esančių dokumentų turinį matyti, kad iki ginčijamo sandorio sudarymo ieškovo įsiskolinimų apeliantui dydis sudarė 46 441,08 Lt. Būtent už tokio dydžio galutinę kainą (su PVM) apeliantui buvo parduota ginčo malkų džiovykla. Tokiu būdu pagal 2010-02-02 sudarytą malkų džiovyklos pirkimo-pardavimo sutartį ieškovas įgijo jo skolos dydžiui lygiavertę reikalavimo teisę į apeliantą, kuri buvo realizuota šalims atlikus tarpusavio skolų užskaitymą pagal 2010-02-03 skolų suderinimo aktą. Akivaizdu, kad minėtas skolų suderinimo aktas yra tiesiogiai susijęs su 2010-02-02 pirkimo-pardavimo sutartimi, todėl reikalavimas pripažinti 2010-02-02 malkų džiovyklos pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia ab initio reiškia ir prašymą pašalinti niekinio sandorio padarinius pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį.

CK 1.80 įtvirtintą teisės normą sandorio negaliojimas siejamas su jo prieštaravimu imperatyviosioms teisės normoms, t. y. vienareikšmiškai įstatyme įtvirtintomis nuostatomis, kuriomis siekiama apsaugoti visuomenės interesus, viešąją tvarką. Dėl imperatyviųjų teisės normų pažeidimų panaikinus tarp ieškovo ir apelianto sudarytą 2010-02-02 pirkimo-pardavimo sutartį, šio sandorio pagrindu tarp tų pačių šalių sudaryto 2010-02-03 akto dėl skolų suderinimo galiojimas negali būti pateisinamas, nes iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisėtos pasekmės. Todėl nustatęs tokio pobūdžio pažeidimus, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, siekdamas užtikrinti byloje vyraujantį viešą interesą, galėjo ir privalėjo ex officio pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį konstatuoti niekinio susitarimo faktą. Pažymėtina, kad toks teismo sprendimas atitinka ir paties apelianto interesus, kadangi pripažinus įskaitymą neteisėtu ir pritaikius restituciją, apeliantas išsaugo teisę patenkinti savo teisėtai įgytą kreditorinį reikalavimą įstatyme nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą, kad joks įstatymas nedraudė jam ir ieškovui įskaityti tarpusavio skolas. Vertinant nuostatą, kad sandoriai, prieštaraujantys imperatyviosioms įstatymo normoms, yra niekiniai ir negalioja ab initio, todėl negali sukelti jokių teisinių pasekmių, 2010-02-03 skolų suderinimo akto sudarymo metu ieškovas nebuvo įgijęs reikalavimo teisės į apeliantą.

Dėl restitucijos taikymo

Pripažinus ginčijamą sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, taikoma restitucija. Restitucija yra civilinių teisių gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką ji perdavusi kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką ši nepagrįstai gavusi. Taigi, restitucija yra taikoma kaip teisinė negaliojančio sandorio pasekmė, grąžinant tokio sandorio šalis į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo momento (CK 1.138 str. 2 p., 6.145 str. 1 p.).

Aiškindamas ir taikydamas restituciją reglamentuojančias CK normas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad restitucija yra prievolinis teisinis teisių gynimo būdas, todėl sandorio šalių grąžinimas į pirmykštę padėtį vykdomas pagal prievolių teisės taisykles ir sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-18 nutartis c. b. Nr. 3K-3-394/2011).

Pažymėtina, kad restitucija taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme numatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Kadangi actio Pauliana suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenims sudarytus sandorius, tai, taikant šį institutą kaip vieną išimtinių sandorių negaliojimo atvejų, būtina užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-06 nutartis c. b. Nr. 3K-7-130/2013).

CK 6.222 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai grąžinimas natūra yra neįmanomas ar šalims nepriimtinas dėl sutarties dalyko pasikeitimo, atlyginama pagal to, kas buvo gauta, vertę pinigais, jeigu toks atlyginimas neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams. Ši nuostata suponuoja byloje ginčijamą sandorį negaliojančiu pripažinusio teismo pareigą patikrinti ir/ar nustatyti šiuo sandoriu perleisto turto vertę pinigine išraiška.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, kuriais remiantis byloje nustatyta 2010-02-02 pirkimo-pardavimo sutartimi perleistos malkų džiovyklos vertė, todėl jų nekartoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis c. b. 3K-3-29/2014). Tuo tarpu apeliacinio skundo argumentas, jog UAB „Litaintertrading“ 2012-10-30 pažyma yra esminis įrodymas, sprendžiant ginčą dėl džiovyklos rinkos kainos nustatymo, atmetamas, pažymint, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Faktinių duomenų įrodomąją vertę teismas nustato, įvertinęs kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą, pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str.).

Apelianto argumentas dėl teismo aktyvumo, renkant įrodymus nagrinėjamoje byloje, taip pat nepagrįstas ir atmetamas. Bankroto bylų, ginčijant sandorius actio Pauliana pagrindu, nagrinėjimo procese įrodinėjimo procesas yra specifinis, nes jose ginamas tiek privatus, tiek ir viešasis interesas, todėl teismas šiose bylose yra aktyvesnis nei kitose bylose. Civilinėje byloje, kurioje bankrutuojančios įmonės administratorius, gindamas kreditorių interesus, reiškia actio Pauliana, teismas ne tik pasiūlo šalims pateikti reikalingus įrodymus, o esant poreikiui, kai dalyvaujantys byloje asmenys įvykdo ne visas savo pareigas įrodinėjimo procese, teismas savo iniciatyva gali rinkti įrodymus, juos tirti ir vertinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis c. b. Nr. 3K-3-314/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl actio Pauliana, netiesioginio ieškinio, sulaikymo teisės ir prevencinio ieškinio institutų taikymo apžvalga Nr. 29, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis „Teismų praktika“, 2008 m., Nr. 29)

Tačiau teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad restitucijos, taikant ekvivalento pinigais grąžinimą, suma nustatyta nevisiškai tinkamai. Tokia situacija, kai pirmosios instancijos teismui pagrįstai konstatavus, kad ieškovo buvusio vadovo veiksmai turėjo įtakos ginčijamo sandorio neteisėtumui tuo aspektu, jog ieškovui priklausantis turtas buvo perleistas kontrahentui už mažesnę nei rinkos vertė kainą, visa teisinių padarinių našta tenka tik šį turtą įgijusiam trečiajam asmeniui, neatitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų. Kiekvieną kartą nustatęs, kad restitucija turi būti taikoma, teismas turi ne tik nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 str.), bet ir įvertinti, ar nėra pagrindo jį pakeisti (CK 6. 145 str. 2 d.), atsižvelgiant į tai, kad įstatyme įtvirtintų restitucijos taikymo modifikacijų esmė – užtikrinti sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą. Teisėjų kolegijos vertinimu, restitucijos taikymas, gražinant ieškovui ginčijamu sandoriu perleisto daikto piniginį ekvivalentą, nagrinėjamoje byloje yra logiškas ir teisingas, tačiau visiškos restitucijos taikymas šiuo atveju gali reikšti dvigubos atsakomybės taikymą apeliantui, taigi, neatitiktų savo paskirties – grąžinti šalis į tą padėtį, kurioje jos buvo iki sutarties sudarymo. Taip pat tokia situacija prieštarautų ir jau minėtai kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų derinimo taisyklei.

Byloje nustatyta, kad iki ginčo sutarties sudarymo ieškovas buvo skolingas apeliantui 46 441,08 Lt. Ši aplinkybė byloje nenuginčyta, be to, jos įrodinėjimas, kaip pagrįstai pažymėta ir skundžiamame sprendime, nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Ieškovas gi jokios reikalavimo teisės į apeliantą neturėjo. Tuo tarpu palikus galioti pirmosios instancijos sprendimą šioje dalyje, t. y. apelianto atžvilgiu pritaikius visišką restituciją, susidarytų situacija, kad apelianto padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o ieškovo padėtis nepagrįstai pagerėtų, t. y. ieškovas nepagrįstai įgytų reikalavimo teisę į apeliantą, kurios neturėjo iki sutarties, teismo pripažintos negaliojančia, sudarymo. Be to, būtent apeliantas buvo ieškovo kreditorius, o ne ieškovas apelianto kreditoriumi, todėl kreditorius negali likti skolingas buvusiajam skolininkui, nenustačius jokių teisėtų tokios skolos atsiradimo pagrindų.

Pažymėtina, kad piktavališkas šalių susitarimas yra savarankiškas sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindas (CK 1.91 str.), kuris turi būti įrodytas teisės aktų nustatyta tvarka. Vien teismo išvada, jog ginčijamą sandorį pasirašę asmenys buvo nesąžiningi ieškovo kreditorių atžvilgiu, negali būti pakankamas pagrindas konstatuoti, kad abi šalys elgėsi piktavališkai, kadangi piktavališkais laikomi tik tyčiniai veiksmai, dėl kurių sudaryto sandorio sąlygos nenaudingos atstovaujamajam. Taigi siekiant nustatyti, ar apeliantui sudarant sandorį su ieškovo atstovu egzistavo piktavališkumo požymiai, būtina nustatyti kiekvieno jų kaltę. Šios aplinkybės byloje nebuvo tirtos. Todėl nėra teisinio pagrindo reikalauti iš apelianto atlyginti žalą, atsiradusią dėl ieškovo buvusio vadovo galimai neteisėtų veiksmų, pastarojo civilinės atsakomybės įrodinėjimo naštą perkeliant apeliantui, nes įrodyti neteisėtus vadovo veiksmus, įmonei padarytos žalos (nuostolių) faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį privalo ieškovas, nagrinėjamoje byloje atstovaujamas bankroto administratoriaus.

Dėl aukščiau išdėstytų argumentų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ieškovui, taikant restituciją piniginiu ekvivalentu, iš apelianto priteistinos sumos dydį. Priteista 80 000 Lt suma mažintina iki 46 441,08 Lt, kas laikytina pakankama ir adekvačia ieškovo pažeistų teisių gynimo priemone, kiek tai susiję su apelianto veiksmais. Todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas (CPK 330 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliantas šioje byloje turėjo 4 350 Lt su atstovavimu susijusių išlaidų (t.2, b.l. 35 -37). Teismo sprendimu, atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijas, jam nuspręsta kompensuoti 60 proc., arba 2610 Lt išlaidų. Pripažinus apeliacinį skundą iš dalies pagrįstu ir padidėjus atmestų ieškinio reikalavimų daliai, apeliantui iš ieškovo priteistina išlaidų dalis didinama iki 77 procentų, kas sudaro 3 349,50 Lt (CPK 93 str. 2 d. ir 5 d., 98 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo dalis dėl restitucijos taikymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, išdėstant jas taip:

„Taikyti dalinę restituciją ir priteisti bankrutavusia pripažintai R. A. įmonei ((duomenys neskelbtini)) iš R. S. firmos ( (duomenys neskelbtini)) dalį negaliojančia pripažinta sutartimi perleisto turto vertės piniginio ekvivalento – 46 441,08 Lt (keturiasdešimt šešis tūkstančius keturis šimtus keturiasdešimt vieną litą aštuonis centus).

Priteisti iš bankrutavusia pripažintos R. A. įmonės ((duomenys neskelbtini)) R. S. firmai ((duomenys neskelbtini)) 3 349,50 Lt (tris tūkstančius tris šimtus keturiasdešimt devynis litus penkiasdešimt centų) atstovavimo išlaidų atlyginimą, nustatant, jog išlaidos turi būti atlyginamos iš ieškovo bankroto administravimui skiriamų lėšų.

Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.