Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Jelenos Šiškinos, Neringos Švedienės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. S. ieškinį atsakovų A. B. ir A. N. teisių perėmėjams O. B., P. B., J. B., Z. V. ir A. B. dėl žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandorio nuginčijimo ir pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo, trečiasis asmuo Vilniaus rajono 1-o notarų biuro notarė D. S.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė D. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: pripažinti 1997-04-14 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1530, sudarytą tarp A. N. ir A. B. dėl ½ žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalies perleidimo negaliojančia; perkelti ieškovei D. S. pirkėjo teises ir pareigas pagal 1997-04-14 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 1530, sudarytą tarp A. N. ir A. B. dėl ½ žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalies pirkimo – pardavimo ir nustatyti, kad A. N. pardavė, o A. B. bendrosios jungtinės nuosavybės teise pirko žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ½ dalį už 2 000 Lt, ieškovei D. S. sumokant 2 000 Lt atsakovei A. B. per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ½ dalį laikant perduota iš A. B. ieškovei D. S. teismo sprendimo įsiteisėjimo dieną. Nurodė, kad ginčo žemės sklypas buvo įgytas A. N. ir D. S. santuokos metu, santuoka įregistruota 1971-07-17, žemės sklypas nupirktas 1993-04-30, ištuoka įregistruota 1994-03-23. Nutraukiant santuoką, sutuoktinių turtas nebuvo padalintas. Kadangi ieškovė 1997-04-24 parašė sodininkų bendrijai raštą, kuriame nurodė, kad ji prieštarauja ginčo žemės sklypo perleidimui, tai reiškia, kad be jos sutikimo atsakovas negalėjo parduoti šio žemės sklypo. Mano, kad notarė, patvirtinusi tokį sandorį, pažeidė teisės aktų nuostatas. Nutraukus santuoką, kai sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas nepadalijamas santuokos nutraukimo byloje, jis valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise, o buvę sutuoktiniai laikomi bendrosios dalinės nuosavybės dalyviais. Dėl nurodyto, ieškovė mano, kad nutraukus santuoką ir nepadalinus bendrosios jungtinės nuosavybės, ginčo žemės sklypas priklauso buvusiems sutuoktiniams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Tai reiškia, kad atsakovas galėjo perleisti tik jam priklausančią ½ ginčo žemės sklypo dalį. Todėl 1997-04-14 ginčo žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis yra negaliojanti. Be to, turto pardavimo kaina per maža, todėl sandoris yra niekinis, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Ieškovė prašė perkelti jai pirkėjo teises ir pareigas, nes ji kaip bendraturtė turi pirmumo teisę įsigyti parduodamo turto bendrojoje dalinėje nuosavybėje dalį. Atsakovė A. B. 2011-02-02 ranka pasirašė pasižadėjimą, kuriuo įsipareigojo jai nuosavybės teise priklausantį ginčo žemės sklypą parduoti ir pinigus atiduoti ieškovei. Aplinkybė, kad atsakovei A. B. priklauso ne ½ ginčo žemės sklypo, o visas žemės sklypas, ieškovei tapo žinoma 2013-07-12.Atsakovė A. B. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti.Atsakovei nebuvo žinoma aplinkybė, kad nutraukdamas santuoką A. N. ir D. S. nepadalijo santuokoje įgyto turto. Viešajame registre žemės sklypo savininku nurodytas tik A. N. Mano, kad jos asmeninis pasižadėjimas neturi juridinės reikšmės, nes jis buvo pasirašytas verčiant pačiai ieškovei. Atkreipė dėmesį į tai, kad nuo ginčijamos sutarties sudarymo praėjo daugiau kaip 16 metų, tačiau per šį laikotarpį jokie reikalavimai dėl šios sutarties sudarymo nebuvo reiškiami. Prašė taikyti ieškinio senatį, nes ieškovei apie sutarties sudarymą buvo žinoma nuo pat sutarties sudarymo momento, tačiau ji jokių pretenzijų nereiškė iki pat 2010-2011 m. Atsakovė savo daiktines teises išviešino 1997-05-10, ši informacija viešai prieinama. Mano, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 1997-05-10, todėl šiuo metu jau yra praleistas 10 metų senaties terminas. Atsakovės A. B. procesinių teisių perėmėjas J. B. pateikė rašytinius paaiškinimus. Prašė nesivadovauti 2011-02-02 rašteliu, nes mano, kad toks pasižadėjimas nesukelia teisinių pasekmių. Atsakovės paveldėtojų toks atsakovės įsipareigojimas taip pat neįpareigoja, kadangi nėra išreikštas įstatymo reikalaujama forma. Nesutinka su tuo, kad ginčo sandoris yra tariamas sandoris, nes įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju. Ieškovės argumentus dėl per mažos sklypo kainos prašė vertinti kritiškai, nes ieškovė nepagrįstai ginčo turto pardavimo kainą lygina su bylos nagrinėjimo metu egzistuojančia nekilnojamojo turto verte. Nustatant ieškinio senaties pradžią, svarbu įvertinti ieškovės elgesį šios sutarties sudarymo laikotarpiu, o 1997-04-24 ieškovės bendrijos pirmininkui rašytas pareiškimas tik patvirtina apie jos žinojimą apie ketinimą parduoti žemės sklypą. Ieškovės reikalavimui dėl pirkėjo teisių ir pareigų jai perkėlimo turi būti taikoma 3 mėnesių ieškinio senatis. Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad jos kaip bendraturtės pirmenybės teisės pažeidimas yra tęstinis, nes tokiu atveju tai reikštų, kad pažeidėjas (pardavėjas) kiekvieną dieną sudaro vis naujus sandorius, nepranešdamas apie tai kitiems bendraturčiams. Atsakovo A. N. procesinių teisių perėmėja A. B. pateikė tripliką, kuriuo prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad ieškovė ir atsakovas yra jos tėvai, kurie santuokoje įsigijo ginčo žemės sklypą, todėl jis laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nors ir įformintas vieno iš sutuoktinių vardu. Tėvai, nutraukdami santuoką, įgyto turto padalinimo klausimo nesprendė, todėl tėvas 1997-04-14 negalėjo parduoti viso žemės sklypo. Mano, kad notarė pažeidė teisės aktų nuostatas, nes nepatikrino sandorio pagrindu perleidžiamo nekilnojamojo turto nuosavybės formos. Ginčo teisiniams santykiams taikytinos nuo 2000-07-01 įsigaliojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos, nes iš ieškovės ir atsakovo A. N. teisinių santykių kylančios teisės ir pareigos įgyvendinamos galiojant CK. Žemės sklypas buvo parduotas už per mažą kainą, todėl šis sandoris yra tariamas. Sutinka su ieškovės reikalavimu dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo ieškovei, kadangi A. N. savo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje galėjo parduoti tik prieš tai pasiūlęs pirkti kitam bendrosios dalinės nuosavybės dalyviui. Ieškinio senatis nėra praleista, nes apie sudarytą sandorį ieškovei tapo žinoma tik 2013-07-12. Trečiasis asmuo notarė D. S. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad nors ginčo žemės sklypas buvo įgytas D. S. ir A. N. santuokos metu, tačiau ginčijamo sandorio sudarymo metu galiojęs Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodeksas (toliau – SŠK) nenumatė pareigos sutuoktiniams su santuokos nutraukimu susijusius klausimus, tame tarpe ir santuokoje įgyto turto padalijimo, spręsti santuokos nutraukimo metu; teisė pasidalinti turtą po santuokos nutraukimo kada nors ateityje nebuvo absoliuti, kadangi ji buvo ribojama įstatymu nustatyto trijų metų ieškinio senaties termino ir šį terminą ieškovė yra praleidusi. Po santuokos nutraukimo notaras neprivalėjo reikalauti buvusio sutuoktinio sutikimo perleisti turtą, kuris liko nepadalintas po santuokos nutraukimo. Atkreipė dėmesį į tai, kad pačiai ieškovei apie atsakovo ketinimus perleisti ginčo turtą buvo žinoma dar 1997 m., tačiau iki ieškinio pareiškimo ji šios sutarties neginčijo. Sudarant 1997-04-14 ginčo sandorį, galiojo Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos civilinis kodeksas (toliau – 1964 m. CK). Bendras ieškinio senaties terminas tuo metu buvo treji metai. Mano, kad ieškinio senaties terminas ieškovei vėliausiai suėjo 2000-04-24.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-09-17 sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės D. S. atsakovės Z. V. naudai 199,29 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovo J. B. naudai 99,29 Eur bylinėjimosi išlaidų ir trečiojo asmens notarės D. S. naudai 579,24 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš ieškovės D. S. į valstybės biudžetą 36,00 Eur teismo pašto išlaidų. Nustatė, kad ieškovė ir atsakovas yra buvę sutuoktiniai, kurių santuokos metu buvo įgytas ginčo žemės sklypas (1993-04-30), ištuoka įregistruota 1994-03-23, ginčo žemės sklypas parduotas 1997-04-14. Nurodytu laikotarpiu galiojo 1964 m. CK nuostatos ir SŠK nuostatos, kurios turi būti taikomos. Ginčijamu sandoriu buvo perleistas visas žemės sklypas atsakovei A. B.. Nuosavybės teisė buvo išviešinta nuo 1997-05-10. Sutartis patvirtinta notaro. Be to, teismo posėdyje atsakovės A. B. procesinių teisių perėmėjai atsakovai P. B. ir J. B. nurodė, kad ieškovės ginčo sodo sklype nematė, nors po to, kai jį nusipirko jų sesuo, jie ten padėjo remontuoti sodo namelį. Todėl atsakovų pateikti paaiškinimai dėl sodo sklypo priežiūros paneigia ieškovės teiginius dėl ginčo sandorio tariamumo, nes nurodytos aplinkybės sąlygoja išvadą, kad A. B. tvarkė žemės sklypą kaip nuosavą, t. y. pirkimo – pardavimo sutartį įregistravo įstatymų nustatyta tvarka, po įsigijimo rūpinosi sodu, jį tvarkė, t. y. tokiais savo veiksmais realizavo savininko teises. Ieškovės argumentas, kad ginčo sandoris buvo tariamas, nes žemės sklypas parduotas už labai žemą kainą, yra atmetamas kaip neįrodytas, nes į bylą ieškovės pateikti įrodymai tokio teiginio nepatvirtina. Ginčo sandoris sudarytas 1997-04-14. 1964 m. CK 47 straipsnio 1 dalis numatė, kad sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų, negalioja. Lietuvos Respublikos notariato įstatymo (toliau – NĮ) 40 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojusi sandorio sudarymo metu (nuo 1996-07-19 iki 1997-07-09) numatė, kad notaras privalo atsisakyti atlikti notarinį veiksmą, jeigu tokio veiksmo atlikimas prieštarauja įstatymams ar neatitinka jų reikalavimų. NĮ 46 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tvirtindami sandorius dėl nekilnojamojo ir kitokio turto, kuriam būtina valstybinė registracija, perleidimo arba įkeitimo, notarai patikrina, ar turtas priklauso jį perleidžiančiam arba įkeičiančiam asmeniui, taip pat ar yra sutuoktinio rašytinis sutikimas, jeigu turtas yra bendra sutuoktinių nuosavybė; 2 dalyje nurodyta, kad šiuose sandoriuose nurodomas jų registracijos atitinkamose institucijose terminas ir teisinės sandorių neįregistravimo pasekmės. Imperatyvaus reikalavimo, nutraukiant santuoką padalinti ir santuokoje įgytą turtą, tuo metu galiojęs SŠK nenumatė, tačiau SŠK 23 straipsnio 4 dalyje buvo numatyta, kad reikalavimui padalyti turtą, kuris yra bendroji jungtinė ištuokusių sutuoktinių nuosavybė, nustatomas trejų metų ieškininės senaties terminas. SŠK 40 straipsnis numatė, kad santuoka laikoma pasibaigusia nuo to laiko, kai bent vienas iš sutuoktinių įregistruoja santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos organuose. Ginčo šalių ištuoka civilinės metrikacijos skyriuje įregistruota 1994-03-23. Išanalizavęs nustatytas faktines aplinkybes ir įvertinęs notaro veiksmus tvirtinant ginčo sandorį, taip pat tai, kokius veiksmus, tvirtinant sandorį notaras turėjo atlikti, teismas konstatavo, kad notaras tuo metu galiojusių įstatymų, tvirtindamas sandorį, nepažeidė – iš Nekilnojamojo turto registro pažymos jam buvo žinoma, kad turtas įgytas 1993-04-30, šalių ištuoka civilinės metrikacijos organuose įregistruota 1994-03-23, SŠK 23 straipsnio 4 dalyje numatytas 3 metų ieškinio reikšti reikalavimą padalinti santuokoje įgytą turtą senaties terminas suėjo 1997-03-23, todėl formalių kliūčių 1997-04-14 notarui patvirtinti ginčo sandorį nebuvo ir buvusio sutuoktinio sutikimo leisti sudaryti sandorį pagal tuometinį reglamentavimą notaras reikalauti neprivalėjo. Ginčo sandoris sudarytas 1997-04-14, viešajame registre įregistruotas 1997-05-10. 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis bei SŠK 23 straipsnio 4 dalis numatė trejų metų ieškinio senaties terminą. 1964 m. CK 86 straipsnio 1 dalis numatė, kad ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškovė nurodė, kad apie sandorį ji sužinojo tik 2013-07-12. Teismas darė išvadą, kad ieškovė apie nurodytą jos teisės pažeidimą turėjo sužinoti anksčiau, nei ji nurodė. Teismas tokį ieškovės neveikimą vertino kaip didelį ir nepateisinamą nerūpestingumą, nes ji turėdama teisę pretenduoti į santuokoje įgyto turto padalijimą, to nedarė, kilus abejonėms, apsiribojo 1997-04-24 pareiškimu SB pirmininkui, perleidimo/neperleidimo fakto netikrino, mokesčių turtui išlaikyti taip pat neskyrė. Teismas, vadovaudamasis tikimybių pusiausvyros principu, pripažino, jog byloje esantys surinkti įrodymai leidžia labiau tikėti, kad ieškovei ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 1997-05-10. Ieškininės senaties terminas baigėsi 2000-05-10, kas yra pagrindas ieškiniui atmesti. 1964 m. CK 125 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu dalis bendrosios nuosavybės teisėje parduota, pažeidžiant pirmenybės teisę pirkti ją, kitas bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvis turi teisę per tris mėnesius teismine tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. Teismas konstatavo, kad ieškovė apie savo pažeistas teises turėjo sužinoti nuo 1997-05-10, vadinasi 3 mėnesių terminas suėjo 1997-08-10. Praleidimo priežastis pateisinančių aplinkybių byloje nėra, be to, jo neprašoma atstatyti, todėl atsakovams reikalaujant teismas konstatavo, kad šis ieškovės reikalavimas atmetamas suėjus ieškinio senaties terminui.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliantė (ieškovė) D. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti 2015‑09-17 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - visiškai patenkinti ieškinio reikalavimus arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti bylinėjimosi išlaidas.Nurodo, jog žemės sklypu visuomet rūpinosi apeliantė ir A. N.. (duomenys neskelbtini) pažymoje nurodyta, kad žemės sklypo savininkas yra A. N., o sodininkų bendrija jokių duomenų apie atliktus pirkimo-pardavimo sandorius neturi. Be to, pati A. B. laisva valia buvo parašiusi 2011-02-02 raštelį, kuriuo įsipareigojo parduoti žemės sklypą ir pinigus atiduoti apeliantei. Visa tai įrodo, kad A. B. valios valdyti žemės sklypą kaip nuosavą nebuvo.Notarė D. S., tvirtindama ginčo sutartį, privalėjo gauti ir reikalauti žemės sklypo nuosavybės teises, apeliantės sutikimą sutarčiai sudaryti ir kainos sumokėjimą patvirtinančių dokumentų, juos vertinti ir įsitikinti A. N. bei A. B. teikiamos informacijos ir sutarties teisingumu. Sutarties kaina nepagrįsta.Sandoris pažeidė ir imperatyvų reikalavimą informuoti apeliantę apie perleidžiama bendrosios nuosavybės teise turimą žemės sklypą ir apeliantės pirmenybės teisę pirkti dalį bendra nuosavybe priklausančio žemės sklypo. Vadinasi, tokia sutartis yra negaliojanti todėl, kad ji prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, taip dėl to, kad sutartis prieštarauja gerai moralei, nes apeliantę apgavo ir dėl to, kad sandoris yra tariamas, kadangi pagal jį nebuvo mokėti pinigai.Teismo nurodytas 3 metų terminas turtui pasidalinti ir turi būti suprantamas taip, kad turto nepadalinus, jis ir toliau lieka bendrąja nuosavybe. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog tais atvejais, kai sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas nepadalijamas santuokos nutraukimo byloje, nutraukus santuoką, jis valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Apeliantė nepažeidė ieškinio senaties termino. Apie ginčo sandorį sužinojo tik 2013-07-12. Kaip matyti iš 1997-04-24 pareiškimo turinio, apeliantė nurodė tik apie jai žinomą A. N. ketinimą parduoti ginčo sklypą, tačiau ne apie sudarytą sutartį. Apeliantės teisių pažeidimas yra tęstinis, o ieškinio senaties terminas prasideda kiekvieną dieną. Ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę – A. B., pasirašydama 2011-02-02 raštelį, pripažino, kad sutartis yra neteisėta. Net ir nustačius, kad apeliantė tariamai praleido ieškinio senaties terminą, teismas jo turėjo netaikyti, nes akivaizdu, kad apeliantė buvo apgauta. Ši aplinkybė turi būti laikomos svarbia priežastimi atnaujinti terminą.Apeliantė paaiškinimus pateikia tik su apeliaciniu skundu, kadangi paaiškinimai pateikti tik po civilinės bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neleido apeliantės prašymu liudyti asmenims, teikiantiems paaiškinimus.Trečiojo asmens pateikiamos bylinėjimosi išlaidos yra nepagristai didelės. Notarei nebuvo objektyvios būtinybės kreiptis į advokatą teisinės pagalbos ir patirti bylinėjimosi išlaidų, nes ji teisininkė.Atsakovė A. B. pateikė prisidėjimą prie apeliacinio skundo, kuriuo prašo patenkinti apeliacinį skundą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog atsakovės pozicija dėl minėto teismo sprendimo neteisėtumo yra grindžiama iš esmės tais pačiais teisiniais argumentais bei faktinėmis aplinkybėmis kaip ir apeliacinis skundas.Trečiasis asmuo notarė D. S. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo 2015-09-17 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovės D. S. apeliacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad iš ieškovės paaiškinimų, duotų 2015-08-31 teismo posėdžio metu, matyti, jog ieškovė dar 1994 m. suprato, kad santuokoje įgytas turtas gali būti dalinamas, svarstė tam tikrus turto padalijimo variantus, tačiau jokių su tuo sietinų veiksmų neatliko.Pagal SŠK teisė pasidalinti santuokoje įgytą turtą po santuokos nutraukimo buvo ribojama trejų metų ieškinio senaties terminu. Santuokos nutraukimo metu nė vienai iš šalių per įstatyme nustatytą terminą nepareiškus reikalavimo dėl turto padalijimo, jų turėta nuosavybė negalėjo būti vertinama kaip jungtinė, tačiau taip pat automatiškai ir nesitransformavo į bendrąją dalinę. Remiantis SŠK nuostatomis sutuoktinių nuosavybė galėjo būti asmeninė arba jungtinė. Tuo tarpu „tapti“ daline iš jungtinės ji galėjo tik tuo atveju, jei nustatyta tvarka jungtinė nuosavybė buvo padalinama. Ištuoktiems sutuoktiniams nepasidalijus santuokoje įgyto turto bei esant pagrindui konstatuoti, jog yra suėjęs ieškinio senaties terminas, jungtine sutuoktinių nuosavybe buvęs turtas atiteko jų asmeninėn nuosavybėn pagal turto registravimo faktą. Tad ieškovei laiku nepareiškus reikalavimo turto padalijimo, ginčo žemės sklypas liko to asmens nuosavybėje, kurio vardu ir buvo registruotas. Dėl šios priežasties A. N. praėjus trims metams po santuokos nutraukimo dienos turėjo teisę be jokių apribojimų minėtu žemės sklypu disponuoti ir 1997-04-14 pirkimo-pardavimo sutartimi perleisti jį A. B., o notarė, tvirtindama 1997-04-14 žemės sklypo pirkimo-pardavimo patartį, pagrįstai A. N. ketintą A. B. nuosavybėn perleisti turtą kvalifikavo, kaip priklausantį jo nuosavybei ir jokiems reikalavimams nenusižengė. Notaro pareiga patvirtinti šalių sudaromą nekilnojamojo daikto perleidimo sandorį niekuomet nebuvo ir šiuo metu nėra siejama su atsiskaitymo už perleidžiamą sandorį tvarka ar kontrole, nes šis klausimas, kaip ir sandorio kaina, yra priskiriamas išimtinei sandorio šalių diskrecijai. Ieškinio senaties terminas ieškovei pareikšti reikalavimą pripažinti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį pilnai ar iš dalies negaliojančia, perkelti jai pirkėjo teises ir pareigas bet kuriuo atveju pasibaigė iki 2000-04-14. Viso proceso pirmos instancijos teisme metu ieškovė teigė nepraleidusi ieškinio senaties terminų ir teismo neprašė jų atnaujinti, nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių teismas būtų galėjęs, kad ir savo iniciatyva, svarstyti ieškinio senaties atnaujinimo klausimą. Advokatė trečiajam asmeniui suteikė didelės apimties teisinę pagalbą. Trečiojo asmens turėtos atstovavimo pirmos instancijos teisme išlaidos yra žymiai mažesnės nei rekomenduojamas užmokesčio tik už vieną atstovės rengtą dokumentą – atsiliepimą į ieškinį, dydis. Atsakovai Z. V., P. B., J. B., O. B. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-09-17 sprendimą nepakeistą; priteisti Z. V. 200,00 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme; priimti prie šio atsiliepimo pridedamus papildomus dokumentus.Nurodo, kad A. B. išviešindama savo nuosavybės teisių įgijimo faktą, tinkamai realizavo savo kaip savininkės teises. Ieškovės teiginiai apie tai, jog ji net ir po sutarties sudarymo rūpinosi sodu, neatitinka tikrovės. Ieškovė nepateikė nė vieno tą patvirtinančio įrodymo. Raštelį A. B. pasirašė ne laisva valia, o verčiama ieškovės. Dėl ieškinio senaties termino pasidalinti santuokoje įgytą turtą ieškovės sutikimas parduoti sodą buvo nereikalingas. Kadangi pats A. N. savo parašu patvirtino, jog jis gavo pinigus iš A. B., tai turi būti laikoma pakankamu šios aplinkybės įrodymu. Pirkėjas ir pardavėjas turi teisę susitarti dėl bet kokios pirkimo-pardavimo kainos. Ieškovė į bylą pateikė 1997-04-24 pareiškimą, kuriuo patvirtino, jog 1997-04-24 jai buvo žinoma apie ketinimą parduoti sodą, tačiau nesiėmė jokių teisinių veiksmų užkirsti tam kelią. Ieškinio senaties termino pradžia siejama ne tik su „žinojimo“, bet ir „turėjimo žinoti“ aplinkybe. Ieškovė patvirtino, jog su A. B. ją siejo draugiški santykiai, todėl liko nepaneigtas atsakovų argumentas, jog A. B. nuo ieškovės neslėpė sodo įsigijimo fakto. Dar 2011-02-02 raštelyje A. B. pasižadėjo parduoti sodą ir atiduoti pinigus ieškovei, kas rodo, kad jau 2011 m. ieškovei buvo žinoma, jog sodas yra A. B. nuosavybė. Teismas neprivalėjo atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino, nes, pirma, ieškovė to neprašė, antra, nebuvo pagrindo tą daryti, nes neįrodyta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. ?

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų, apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.Kartu su apeliaciniu skundu apeliantė pateikė naujus įrodymus – Z. K., R. ir K. B., D. N., M. Y., B. L. rašytinius paaiškinimus, bendrijos narių įmokų žiniaraščio Nr. 56 kopiją, o atsakovai Z. V., P. B., J. B. ir O. B. kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą – pagrindinio pastato, jo dalių ir priestatų kadastro duomenų, pagalbinio pastato, jo dalių ir priestatų įkainojimo (perkainojimo), susitarimo, mokėjimo kvitų, medicinos dokumentų išrašo/siuntimo, mokėjimo pranešimo kopijas. CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Įvertinusi naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui šalių nurodytas priežastis bei susipažinusi su naujais įrodymais, teisėjų kolegija nurodo, jog pagrindų, kuriais remdamasi galėtų priimti apeliantės ir atsakovų pateiktus naujus įrodymus, nenustatė, todėl vadovaudamasi CPK 314 straipsniu, apeliantės ir atsakovų pateiktus naujus įrodymus atsisako priimti. Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantė ir atsakovas A. N. susituokė 1971-07-17, ištuoka įregistruota 1994-03-23. Ginčo žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo įgytas 1993-04-30 valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 3455 ir įregistruotas A. N. vardu. Minėtas žemės sklypas buvo parduotas 1997-04-14 atsakovei A. B. už 4 000,00 Lt pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 1530. Ginčo, kad nutraukus santuoką, santuokoje įgytas turtas – ginčo žemės sklypas ir butas, esantis (duomenys neskelbtini) – nebuvo padalintas, byloje nėra.

Dėl 1997-04-14 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 1530 teisinės galios

Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai atmetė apeliantės reikalavimą pripažinti 1997-04-14 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1530 negaliojančia. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo ir susijusiais apeliantės argumentais nesutinka.Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl 1997-04-14 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 1530 teisinės galios turi būti taikoma tuo metu galiojusi teisė, ką pagrįstai darė pirmosios instancijos teismas. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog vadovaujantis NĮ, SŠK ir 1964 m. CK nuostatomis, trečiasis asmuo notarė D. S. teisėtai patvirtinto ginčo sandorį – jokių kliūčių tam padaryti nebuvo. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ginčo turtas įgytas 1993-04-30, šalių ištuoka civilinės metrikacijos organuose įregistruota 1994-03-23, SŠK 23 straipsnio 4 dalyje numatytas 3 metų ieškinio reikšti reikalavimą padalinti santuokoje įgytą turtą senaties terminas suėjo 1997-03-23, todėl buvusio sutuoktinio sutikimo leisti sudaryti sandorį pagal tuometinį reglamentavimą notarė reikalauti neprivalėjo. Šiame kontekste teisėjų kolegija paaiškina, jog suėjus SŠK 23 straipsnio 4 dalyje numatytam 3 metų ieškinio senaties terminui, santuokoje įgytas, tačiau iki šio termino suėjimo nepadalytas turtas tampa to buvusio sutuoktinio, kurio vardu šis turtas yra įregistruotas viešame registre, asmenine nuosavybe, t. y. bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigia. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su trečiojo asmens notarės D. S. argumentu, jog remiantis SŠK nuostatomis, sutuoktinių nuosavybė galėjo būti asmeninė arba jungtinė, tuo tarpu „tapti“ daline nuosavybe iš jungtinės ji galėjo tik tuo atveju, jei nustatyta tvarka jungtinė nuosavybė būtų padalinta. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, jog ginčo nuosavybė padalinta nebuvo. Teisėjų kolegija papildomai nurodo, jog teismų praktika, kuria remiasi apeliantė, teigdama, kad po santuokos nutraukimo ginčo sklypas buvo valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise, šiuo atveju negali būti vadovaujamasi, nes taip kasacinio teismo yra aiškinamos galiojančio CK, o ne SŠK nuostatos ir, kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju yra taikomas SŠK. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ginčo teisiniams santykiams taikytina teisė nenustatė notarui pareigos, tvirtinant pirkimo – pardavimo sandorį, pareikalauti kainos sumokėjimą patvirtinančių dokumentų bei įpareigojimo, šių dokumentų nepateikus, atsisakyti tvirtinti sandorį. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija apeliantės argumentus, susijusius su trečiojo asmens notarės D. S. tariamai neteisėtais veiksmais tvirtinant 1997-04-14 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1530, atmeta kaip nepagrįstus.Taip pat atsižvelgdamas į tai, kad suėjus 3 metų ieškinio reikšti reikalavimą padalinti santuokoje įgytą turtą senaties terminui, ginčo sklypas tapo atsakovo A. N. asmenine nuosavybe pagal sklypo registracijos viešame registre faktą, apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantės argumentą dėl to, jog ginčo sandoris pažeidė imperatyvų reikalavimą informuoti apeliantę apie perleidžiamą bendrosios nuosavybės teise turimą žemės sklypą ir apeliantės pirmenybės teisę pirkti dalį bendra nuosavybe priklausančio žemės sklypo, todėl tokia sutartis yra negaliojanti kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymų nuostatoms, nes bendroji jungtinė nuosavybė jau buvo pasibaigusi.Teisėjų kolegija nurodo, jog remiantis bylos duomenimis, nėra pagrindo spręsti, kad ginčo sandoris yra tariamas ir dėl to turėtų būti pripažintas negaliojančiu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog aplinkybės, kad ginčo sandoris įstatymų nustatyta tvarka buvo patvirtintas notaro, įregistruotas viešame registre bei tai, jog atsakovai P. B. ir J. B. teismo posėdžio metu nurodė, kad jie ginčo sklype padėjo remontuoti sodo namelį, patvirtina, kad A. B. tvarkė žemės sklypą kaip nuosavą – savo veiksmais realizavo savininko teises, kas paneigia ginčo sandorio tariamumo galimybę. Dėl 1997-04-14 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 1530 objekto kainos teisėjų kolegija pažymi, jog, visų pirma, pirkimo – pardavimo sutarties objekto kainą šalys nustato laisvu susitarimu, kas išplaukia iš sutarties laisvės principo, ir ši kaina gali būti tiek didesnė, tiek mažesnė už rinkos kainą. Žinoma, jei būtų įrodyta, kad pirkimo – pardavimo sutarties objekto kaina žymiai skiriasi nuo tuo metu buvusios rinkos kainos bei būtų įrodytos kitos aplinkybės ir iš jų visumos būtų galima daryti pagrįstą išvadą, kad sandoris buvo sudarytas dėl akių, jis būtų pripažintas tariamu ir dėl to negaliojančiu. Tačiau nagrinėjamu atveju apeliantė neįrodė, kad už ginčo objektą pagal 1997-04-14 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1530 buvo sumokėta kaina, reikšmingai neatitinka tuo metu buvusios panašių objektų rinkos kainos, kitos aplinkybės, iš kurių teismas būtų galėjęs spręsti apie ginčo sandorio tariamumą, taip pat neįrodytos. Į bylą pateiktas A. B. 2011-02-02 raštelis, kuriuo ji įsipareigojo parduoti žemės sklypą ir pinigus atiduoti apeliantei, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrindžia to, jog ginčo sandoris buvo sudarytas dėl akių, o priešingai – patvirtina, kad 1997-04-14 pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 1530 buvo sudaryta realiai, atsirado šio sandorio teisinės pasekmės – A. B. įgijo nuosavybės teisę į ginčo objektą – dėl kurių ir buvo tariamasi nurodytame raštelyje. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija apeliantės argumentus dėl ginčo sandorio tariamumo atmeta kaip nepagrįstus. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog apeliantė neįrodė, kad 1997-04-14 pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 1530 prieštarauja gerai moralei.Teisėjų kolegija atskirai nurodo, jog ginčijamo sandorio teisinei galiai nedaro įtakos aplinkybė, kad SB „Sodžius-4“ duomenimis žemės sklypo savininkas yra A. N., nes A. B. nuosavybės teisės faktas yra išviešintas įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo1997-04-14 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1530 pripažinti negaliojančia, todėl su tuo susijusius apeliantės argumentus atmeta.

Dėl ieškinio senaties taikymo

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį. Apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog apeliantės teiginio, kad apie ginčo sandorį apeliantė sužinojo tik 2013-07-12, advokatei patikrinus VĮ Registrų centras duomenis, neatitikimą tikrovei, be kitų į bylą pateiktų įrodymų, akivaizdžiai pagrindžia pačios apeliantės pateiktas A. B. 2011-02-02 raštelis, kuriuo ši įsipareigojo parduoti žemės sklypą ir pinigus atiduoti apeliantei. Iš nurodyto raštelio matyti, kad apeliantė apie ginčo sandorį neabejotinai žinojo 2011-02-02, o iš į bylą pateiktų įrodymų visumos yra pagrindas spręsti, jog apeliantė apie tariamą savo teisių pažeidimą turėjo žinoti ir labiau tikėtina, jog žinojo, žymiai anksčiau. Teisėjų kolegija pažymi, jog bylos duomenys nesuteikė pirmosios instancijos teismui galimybės nustatyti tikslią datą, kada apeliantė sužinojo apie tariamą savo teisių pažeidimą, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog byloje esantys surinkti įrodymai leidžia labiau tikėti, kad apeliantė apie ginčo sandorį žinojo 1997-05-10. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog nors 1997-04-24 pareiškime nurodyta, kad apeliantei yra žinoma tik apie A. N. ketinimą parduoti ginčo sklypą, tačiau ne apie sudarytą sutartį, tai nepaneigia, remiantis byloje nustatytų aplinkybių visuma, pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl ieškinio senaties termino pradžios teisingumo ir teisėtumo.Teisėjų kolegija akcentuoja, jog 2011-02-02 raštelis niekaip neįrodo nei ginčo sandorio neteisėtumo, nei pagrindžia, jog A. B. būtų pripažinusi kokią nors prievolę nagrinėjamos bylos kontekste, kaip minėta, priešingai – raštelis patvirtina, kad 1997-04-14 pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 1530 buvo sudaryta realiai bei atsirado šio sandorio teisinės pasekmės, t. y. A. B. įgijo nuosavybės teisę į ginčo objektą. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog apeliantė neįrodė buvus jokių A. B. veiksmų, kurie būtų pagrindu nutraukti ieškinio senaties terminui.Ieškinio senaties terminas gali būti atnaujintas tik dėl svarbių priežasčių. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog, visų pirma, apeliantė atnaujinti praleisto termino neprašė. Antra, iš bylos duomenų pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių – apeliantės nepateisinamas delsimas rūpintis savo interesais negali būti traktuojama svarbia priežastimi terminui atnaujinti. Papildomai pažymėtina, jog, kaip minėta, apeliantė neįrodė, kad buvo apgauta. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija apeliantės argumentus, susijusius su ieškinio senaties taikymo nepagrįstumu, atmeta.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme

Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas turėjo atmesti trečiojo asmens notarės D. S. prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka.Teisėjų kolegija nurodo, jog tai, kad trečiasis asmuo notarė D. S. yra teisininkė, savaime nereiškia, kad ji neturi teisės į išlaidų už advokato teisines paslaugas atlyginimą. Atmetus ieškinį trečiasis asmuo tokią teisę įgijo ir jos prašymas buvo pagrįstai tenkintas pirmosios instancijos teismo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog trečiajam asmeniui priteista bylinėjimosi išlaidų suma neviršija rekomenduojamų atlyginti išlaidų tokiu atveju dydžio, yra pagrįsta, atsižvelgiant į suteiktų teisinių paslaugų pobūdį ir apimtį, bylos dalyką bei nagrinėjamų teisinių ir faktinių klausimų pobūdį ir sudėtingumą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija apeliantės argumentus, susijusius su bylinėjimosi išlaidų priteisimo trečiajam asmeniui nepagrįstumu, atmeta.Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas jį tinkamai motyvavus, o pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais ir argumentais nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

Kadangi apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas priimtas atsakovų ir trečiojo asmens naudai, atsakovų ir trečiojo asmens prašymai iš apeliantės jų naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, yra tenkinami, iš apeliantės atsakovės Z. V. naudai priteisiant 200,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš apeliantės trečiojo asmens notarės D. S. naudai – 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliantės D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės D. S. atsakovės Z. V. naudai 200,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, trečiojo asmens D. S. naudai 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.