Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

2023-09-07 · Civilinė byla Nr. e2YT-14215-727/2023

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2023-09-07
Bylos Nr.
e2YT-14215-727/2023
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-09454-2023-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Natalija Daškovienė
Pareiškėjas
S. P.
Suinteresuotas asmuo
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2YT-14215-727/2023Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09454-2023-8Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.6.1; 3.4.5.2. (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. rugsėjo 7 d.Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Natalija Daškovienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo S. P. patikslintą pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo motina M. M. (taip pat žinoma kaip (duomenys neskelbtini), po santuokos sudarymo pavardė – (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

Pareiškime nurodoma, jog pareiškėjas Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė prašymą dėl pilietybės atkūrimo, o prašymo pagrindu nurodė Pilietybės įstatymo 9 str. 1 d. Teigia, jog prašyme nurodė ir pateikė turimus dokumentus, patvirtinančius, jog pareiškėjo motina M. M. (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Migracijos departamentas 2022 m. gruodžio 6 d. raštu konstatavo, jog nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjo motina iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

Nurodė, kad pareiškėjas yra M. M. (duomenys neskelbtini), po santuokos sudarymo pavardė – (duomenys neskelbtini), sūnus. Zimbabvėje išduotas gimimo liudijimas, patvirtina, jog pareiškėjo tėvai yra M. P. ir M. M., kuri gimusi Lietuvoje. 1944 m. Pietų Afrikoje išduotas santuokos dokumentas, patvirtina, kad M. P. ir M. M. sudarė santuoką 1944 m. Prašomo nustatyti juridinio fakto nustatymas lemtų tai, jog pareiškėjas įgytų teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

2020 m. birželio 12 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymomis Nr. R4-2572 ir Nr. R4-2572 buvo gautas žydų emigracijai Lietuvoje tvarkyti draugijas „Hias-Ica“ apklausos lapas, kuriame nurodyta, kad P. M., gim. 1891 m. Rietave, su šeima: sūnumi (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), dukterim (duomenys neskelbtini), sūnumi (duomenys neskelbtini), dukterimi (duomenys neskelbtini), važiuoja pas vyrą į Pietų Afriką. Apklausos lapo skiltyje pilietybė įrašyta – Lietuvos. Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento archyviniame fonde, emigracijos įstaigos „R. M. Line“ kelionės sutarties Nr. 918 nuorašas, patvirtina, jog P. M. kartu su savo vaikais (įskaitant ir pareiškėjo motiną) išvyko į Pietų Afriką 1936 m. Taip pat, archyvo pažymose nurodoma, kad daugiau duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjo motina M. M. ir pareiškėjo močiutė P. M. gyveno Lietuvoje, duomenų apie joms išduotus vidaus ar užsienio pasus, asmens dokumentų pasams gauti, pačių pasų bei dokumentų, patvirtinančių turėtą arba netektą Lietuvos Respublikos pilietybę, pagal pateiktus duomenis, archyve saugomuose fonduose nerasta.

Nurodė, kad aplinkybė, jog pareiškėjo motina, turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. patvirtina tokie įrodymai ir jų tarpusavio ryšys: 1) Pareiškėjui Zimbabvėje išduotas gimimo liudijimas, kuris patvirtina, jog pareiškėjo tėvai yra M. P. ir M. M., gimusi Lietuvoje; 2) Pareiškėjo motinai Pietų Afrikos Respublikos išduotas santuokas dokumentas, kuris patvirtina, kad 1944 m. M. M., gim. (duomenys neskelbtini), sudarė santuoką su M. P.; 3) 1936 m. Pietų Afrikoje išduota M. M. emigracijos kortelė, kuri patvirtina, kad pareiškėjo motina gimė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, skiltyje pilietybė nurodoma – Lietuvos; 4) 2020 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažyma apie gimimą Nr. (P1-5091)P2-8804, kuri patvirtina, kad Plungės žydų bendruomenės gimimo metrikų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini) Rietave gimė S. B. ir (duomenys neskelbtini) iki santuokos (duomenys neskelbtini) duktė (duomenys neskelbtini).

Nurodo, kad pateiktų dokumentų visumą patvirtina, kad pareiškėjo motina gimė ir su šeima gyveno Rietave, Lietuvoje, jos motina buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Pareiškėjo motina į Pietų Afriką atvyko iš Nepriklausomos Lietuvos 1936 m. būdama Lietuvos Respublikos pilietė.

Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į pareiškimą nepateikė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 443 straipsnio 5 dalimi, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Pareiškėjas ir suinteresuotam asmeniui apie rašytinį procesą pranešta tinkamai ir laiku.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas.

Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, todėl įstatymas nustato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą. Vadovaujantis CPK 444 straipsnio 1 dalimi, teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Aiškinant šios įstatymo normos turinį teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad faktai, išvardyti CPK 444 straipsnyje, yra juridiniai ne bet kada ir ne dėl kiekvieno asmens, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiškėjas įgis tam tikrą subjektinę teisę.

Pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą juridinę reikšmę turintys faktai nustatomi tik kai: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2010).

Nagrinėjant bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, nustatytos įstatyme (CPK 176–185 straipsniai) bei suformuluotos kasacinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į įrodinėjimo proceso šios kategorijos bylose ypatumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015).

Pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo, kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 80 punktas). Teismas, nagrinėdamas bylą ypatingosios teisenos tvarka, turi vertinti visą bylos medžiagą pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Taigi, teismas gali atitinkamą faktą pripažinti nustatytu tik įsitikinęs, kad iš įrodymų visumos tokį faktą galima pripažinti (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-421/2016, 32 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog prielaidos būtų motyvuotos, t. y. kad būtų pagrįstos byloje esančiais įrodymais ir priešingų išvadų tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008). Vien netiesioginiai įrodymai atskirais atvejais gali būti pakankamas pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, o dėl to teismas nusprendžia atsižvelgdamas į pateiktų netiesioginių įrodymų visumą pagal konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-695/2018, 29 punktas).

Lietuvos Respublikos pilietybės principus, Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus, sąlygas ir tvarką nustato ir kitus Lietuvos Respublikos pilietybės santykius reglamentuoja Pilietybės įstatymas (Pilietybės įstatymo 1 straipsnis). Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka (10 dalis); teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka (17 dalis); Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (7 dalis). Remiantis Pilietybės įstatymo 5 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos piliečiai, be kita ko, yra asmenys, atkūrę Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šį įstatymą. Pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnį, asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena (1 dalis); šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai (2 dalis); Lietuvos Respublikos pilietybė neatkuriama, jeigu yra šio įstatymo 22 straipsnio 1 ar 2 punkte nurodytų aplinkybių (3 dalis); Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti atkurta tik vieną kartą (4 dalis).

Pilietybės įstatymo 12 straipsnyje nustatyta, kad asmenims, turintiems teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, jų prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduodami šią teisę patvirtinantys dokumentai. Prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pateikimo tvarką reglamentuoja Pilietybės įstatymo 38 straipsnis. Pagal šio straipsnio 2 dalies 2 punktą, asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nėra išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas, prie prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, be kita ko, prideda dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos pilietybę, palikuonis.

Remiantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalimi, dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai. Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis).

Aptartas teisinis reguliavimas reiškia, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d.

Pažymėtina, kad tarpukario Lietuvoje pilietybės klausimai buvo reglamentuoti 1919 m. sausio 9 d. Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę. Šio įstatymo 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos piliečiais laikomi: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą; b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais, ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021, 36 punktas).

Bylos duomenimis nustatyta, kad Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2022 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. 22S160518, konstatavo, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjas S. P. yra Lietuvos Respublikos piliečio, tokį statusą turėjusio iki 1940 m. birželio 15 d., palikuonis.

Iš į bylą pateikto pareiškėjo gimimo liudijimo Nr. 139831, nustatyta, kad pareiškėjas S. P. gimė (duomenys neskelbtini) Harare rajone, Zimbabvėje. Pareiškėjo gimimo liudijime motinos vardas nurodytas M. M., kurios gimimo vieta nurodyta Lietuva, o tėvo vardas – M. P., gimimo vieta - Pietų Afrika. Bylos duomenimis nustatyta, kad 1936 m. gruodžio 11 d. Pietų Afrikoje buvo išduota imigracijos kortelė Nr. 137, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo motina gimė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, pilietybė nurodyta lietuvė. Taip pat aplinkybę, kad pareiškėjo motina M. M. gimė Lietuvoje ir iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, patvirtina į bylą pateikta 2020 m. birželio 12 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma R4-2572, kurioje nurodyta, kad Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento archyviniame fonde, emigracijos įstaigos „R. M. Line“ kelionės sutarčių nuorašų byloje esančio 1936 m. kelionės sutarties Nr. 918 nuorašas patvirtina, jog P. M. (pareiškėjo močiutė) kartu su savo vaikais įskaitant ir pareiškėjo motiną išvyko į Pietų Afriką „pas vyrą“. Iš Žydų emigracijai Lietuvoje tvarkyti draugijos „Hias-Ica“ archyviniame fonde apklausos lapo matyti, kad pareiškėjo močiutė P. M., gim. 1897 m. Rietave, su savo vaikais, įskaitant ir pareiškėjo motiną 1936 m. išvyko pas vyrą, į Pietų Afriką.

Aplinkybę, kad pareiškėjo motinos M. M., motina (kartu ir pareiškėjo močiutė) buvo P. M. patvirtina į bylą pateikta 2020 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažyma apie gimimą Nr. (P1-5091)P2-8804, kurioje nurodyta, kad Žydų bendruomenių archyviniame fonde, Plungės žydų bendruomenės gimimo metrikų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini) Rietave gimė S. B. ir (duomenys neskelbtini) iki santuokos (duomenys neskelbtini) duktė (duomenys neskelbtini).

Teismas, įvertinęs į bylą pateiktų įrodymų visetą, daro išvadą, kad pareiškėjo motina M. M. (taip pat žinoma kaip (duomenys neskelbtini), po santuokos sudarymo pavardė – (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini) Rietave, Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Dėl to pareiškėjo pareiškimas tenkintinas.

Juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas pareiškėjui S. P. yra reikalingas Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti (CPK 448 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260 straipsniais, 263-265 straipsniu, 268 straipsniu, 270 straipsniu, 448 strapsniu

nusprendžia:

patenkinti pareiškimą.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo motina M. M. (taip pat žinoma kaip (duomenys neskelbtini), po santuokos sudarymo pavardė – (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini) Rietave, Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo tikslu.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Natalija Daškovienė