Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-325-843/2021

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-07-02
Bylos Nr.: 1A-325-843/2021
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-33434-2020-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Arūnas Bartkus, Nijolė Žimkienė, Aušra Bielskė
Kaltinamasis: S. K.
Nukentėjusysis: A. J., M. R., Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros
Advokatai: Edgaras Dereškevičius, Aivaras Gylys

Kategorijos

2.1.3.1Jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.)
2.1.14Proceso išlaidos ir jų atlyginimas (BPK 103-106 str.)
2.1.27.1pavadinimo nepavyko patikrinti
2.4.2.1Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos (BPK 320 str. 3, 5 d.)
2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-325-843/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-33434-2020-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.3.1; 2.1.14; 2.1.27.1; 2.4.2.1; 2.4.7. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. liepos 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Žimkienės,

sekretoriaujant Loretai Davenienei,dalyvaujant prokurorei Eglei Grigaitytei,išteisintajam S. K. (S. K.) ir jo gynėjui advokatui Edgarui Dereškevičiui,nukentėjusiesiems A. J. (A. J.), M. R. (M. R.) ir jų atstovui advokatui Aivarui Gyliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų A. J., M. R. ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus prokurorės Eglės Grigaitytės apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 15 d. nuosprendžio, kuriuo S. K. išteisintas jam nepadarius nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 straipsnyje.

A. J. ir M. R. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. S. K. buvo kaltinamas tuo, kad 2020 m. rugpjūčio 20 d. apie 14.30 val. jis, vairuodamas automobilį „Infinity“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiavo Žemaitės gatve, Vilniuje. Prie pastato, esančio Žemaitės g. 22, Vilniuje, žymėtu policijos automobiliu „Skoda Yeti“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), patruliuojantiems policijos pareigūnams – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės Antrosios kuopos Antrojo būrio vyriausiesiems patruliams M. R. ir A. J. sustabdžius S. K. vairuojamą automobilį dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo, t. y. dėl to, kad S. K. vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, S. K. išlipo iš automobilio, į pareigūnų reikalavimus grįžti į automobilį nereagavo, policijos pareigūnams pareikalavus sėstis į policijos tarnybinį automobilį atsisakė vykdyti teisėtus policijos pareigūnų reikalavimus, įspėtas, kad už teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų nevykdymą prieš jį bus panaudota jėga ir specialiosios priemonės – antrankiai, S. K. toliau reikalavimų nevykdė, policijos pareigūnams bandant S. K. sulaikyti pastarasis aktyviais veiksmais priešinosi uniformuotiems policijos pareigūnams, atliekantiems tarnybines funkcijas, t. y. stumdėsi, nuplėšė nuo uniformų skiriamuosius ženklus – laipsnių movas bei tarnybines „Bodycam“ kameras, po ko vyriausiajam patruliui M. R. suėmus S. K. už rankos ir bandant uždėti antrankius S. K. aktyviai priešindamasis ir kartu su pareigūnais pargriuvęs ant žemės stipriai suspaudė jį už rankos laikiusio vyriausiojo patrulio M. R. ranką ir pastarąją apdraskė, padarydamas poodines kraujosruvas dešiniame dilbyje ir odos nubrozdinimą dešinėje plaštakoje, t. y. sužalojimus, nežymiai sutrikdžiusius M. R. sveikatą, be to, priešindamasis sulaikymui, sugriebęs už kairės rankos jį bandančiam sulaikyti vyriausiajam patruliui A. J., padarė pastarajam poodinę kraujosruvą kairėje alkūnėje ir odos nubrozdinimus kairėje alkūnėje bei dilbyje, t. y. sužalojimus, nežymiai sutrikdžiusius A. J. sveikatą.

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai, proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nukentėjusieji A. J. ir M. R. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 15 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį pripažinti S. K. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje.

2.1. Nukentėjusiųjų teigimu, teismo nuosprendis naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, nepagrįstai nenustačius kaltinamojo veiksmuose nusikaltimo, numatyto BK 286 straipsnyje, sudėties.

2.2. Teismas rėmėsi tik kaltinamojo parodymais bei vaizdo įrašais vertindamas tai, jog S. K. veiksmuose nebuvo tyčios. Teismas visiškai nepasisakė dėl nukentėjusiųjų parodymų, nepagrįstai sprendė, kad vaizdo įrašuose matyti, jog kaltinamasis fizinio smurto jų atžvilgiu nenaudojo. Atkreipia teismo dėmesį, jog tai, kad vaizdo įraše nėra užfiksuoto padaryto nusikaltimo ir nesimato visų kaltininko atliktų veiksmų, nereiškia, kad tokių veiksmų nebuvo. Jų parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, vaizdo įrašui jie neprieštarauja, todėl jokio pagrindo jais netikėti nėra.

2.3. Nukentėjusiųjų teigimu, dėl nedarbingumo jie negalėjo dalyvauti paskutiniame teismo posėdyje, į kurį planavo atnešti savo darbines liemenes, kad teismas galėtų tinkamai įvertinti, ar įmanoma krentant nuo jų per sekundę nuplėšti laipsnių movas ir kameras, taip pat padaryti sužalojimus abiem pareigūnams. Todėl prašo liemenes apžiūrėti apygardos teismo posėdyje, apeliacinių skundų nagrinėjimo metu.

2.4. Nukentėjusių teigimu, S. K. įvykio metu stumdėsi, standino rankas, akivaizdžiai priešinosi policijos pareigūnams. Dėl tokių S. K. veiksmų atsirado jų sveikatos sužalojimai, todėl kaltinamojo veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 286 straipsnyje, sudėtis. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, kai kaltininkas visiškai suvokia savo veiksmus. Atkreipia teismo dėmesį, jog net jei S. K. ir neturėjo tikslo konkrečiais veiksmais juos sužaloti, jis neabejotinai suvokė, kad savo pasipriešinimo veiksmais gali sužaloti pareigūnus, kurie bando jį sulaikyti ir uždėti jam antrankius.

2.5. BK 286 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, todėl ji laikoma baigta nuo to momento, kai, priešindamasis valstybės tarnautojui, kaltininkas pradeda naudoti smurtą (arba grasina jį panaudoti), siekdamas neleisti pareigūnui vykdyti savo tarnybinių įgaliojimų, todėl neturi reikšmės tai, ar pareigūnui yra padaryti kūno sužalojimai.

2.6. Nesutindami su skundžiamo nuosprendžio argumentais, kad S. K. turėjo būti baudžiamas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 506 straipsnio 4 dalį, apeliantai pažymi, kad šios normos dispozicija skiriasi nuo BK 286 straipsnio dispozicijos. Administracinė atsakomybė pagal ANK 506 straipsnio 4 dalį kyla neįvykdžius teisėto pareigūno nurodymo ar reikalavimo, tuo tarpu baudžiamajai atsakomybei kilti būtinas pasipriešinimas ir fizinio smurto panaudojimas ar grasinimas jį panaudoti.

3. Apeliaciniu skundu prokurorė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 15 d. nuosprendį, pripažinti S. K. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 286 straipsnyje, ir skirti jam vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant be bausmės vykdymo atidėjimą vykdančios institucijos sutikimo neišvykti iš savo gyvenamosios vietos miesto ribų, būti namuose nuo 22 val. iki 7 val. bei tenkinti nukentėjusiųjų pareikštus civilinius ieškinius.

3.1. Prokurorės teigimu, skundžiamas nuosprendis turi būti panaikintas teismui netinkamai įvertinus surinktus S. K. kaltę patvirtinančius įrodymus ir nepagrįstai jį išteisinus.

3.2. Prokurorės manymu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nepakankamai atsižvelgė į bylos aplinkybes, kurios turėjo reikšmės sprendžiant S. K. kaltės klausimą. Sprendimą išteisinti S. K. teismas motyvavo sureikšmindamas tik kai kuriuos įrodymus, nepagrįstai teikiant jiems pirmenybę prieš kitus, vertindamas juos atskirai nuo kitų bylos įrodymų, tai yra savo išvadas grindė ne įrodymų visumos vertinimu, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normos. Prokurorė atkreipia teismo dėmesį, jog apylinkės teismas, darydamas išvadas esminiais klausimais ir vertindamas tiek reikšmingus vaizdo įrašus, tiek kitus įrodymus, juos vertino išimtinai S. K. naudai, iškreipdamas šių įrodymų prasmę.

3.3. Prokurorė, nesutikdama su apylinkės teismo išteisinamojo nuosprendžio motyvais, kad S. K. priešingi teisei veiksmai atitinka ne nusikaltimo, numatyto BK 286 straipsnyje, bet nusižengimo, numatyto ANK 506 straipsnio 4 dalyje, požymius, nurodo, kad šiuo atveju buvo nustatytas akivaizdus aktyvaus pasipriešinimo sulaikymui faktas. Tai reiškia, kad buvo padarytas nusikaltimas.

3.4. Prokurorė atkreipia teismo dėmesį, kad išteisintasis atsisakė paklusti pareigūnų reikalavimams nuo pirmo vaizdo įrašo, iš kurio matyti, jog tik išlipęs iš automobilio S. K. buvo agresyviai nusiteikęs prie jo priėjusio policijos pareigūno M. R. atžvilgiu. Paprašius atsisėsti į automobilį, jis atsisakė vykdyti nurodymus. Be to, ištirtais duomenimis nustatyta, kad įspėtas, jog už teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų nevykdymą prieš jį bus naudojama jėga ir specialiosios priemonės – antrankiai, išteistasis policijos pareigūnų reikalavimų ir toliau nevykdė. Bandant jį sulaikyti, pastarasis aktyviais veiksmais priešinosi uniformuotiems policijos pareigūnams, atliekantiems tarnybines funkcijas, tai yra stumdėsi, nuo abiejų pareigūnų uniformų nuplėšė skiriamuosius ženklus – laipsnių movas bei tarnybines „Bodycam“ kameras, aktyviais veiksmai priešinosi bandant jam uždėti antrankius, o bandant jį sutramdyti, nukentėjusiesiems buvo padaryti sužalojimai (nežymiai sutrikdyta jų sveikata).

3.5. Prokurorės nuomone, apylinkės teismas nepakankamai įvertino nukentėjusiųjų M. R. ir A. J. ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme duotus parodymus, dėl jų nuosprendyje tinkamai nepasisakė, teikdamas prioritetą vaizdo įrašų analizei. Nukentėjusiųjų parodymai viso proceso metu buvo detalūs ir nuoseklūs, iš esmės analogiški, tarpusavyje neprieštaraujantys, todėl pagrindo jais netikėti nėra. Taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų nukentėjusiųjų paaiškinimus ir teismo posėdžio metu duotus parodymus apie įvykio aplinkybes pripažinti neišsamiais ar šališkais.

3.6. Prokurorės vertinimu, S. K. kaltė yra įrodyta nukentėjusiųjų nuosekliais parodymais, vaizdo įrašais, specialisto išvadomis, kuriose yra nustatyti nukentėjusiesiems padaryti sužalojimai būtent išteisinamajam priešinantis, bandant uždėti jam antrankius. Pažymi, jog nukentėjusiųjų parodymai atitinka jiems nustatytus sužalojimus. Apylinkės teismas šiuos įrodymus įvertino nepakankamai, dėl šių įrodymų nuosprendyje nepasisakė.

3.7. Prokurorė, vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nurodo, kad nusikaltimas, numatytas BK 286 straipsnyje, padaromas tik tiesiogine tyčia, tai yra kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ir nori taip veikti. Prokurorės manymu, baudžiamosios bylos duomenų visuma rodo, kad kaltinime nurodytais veiksmais išteisintasis veikė tyčia, nes suprato, kad tokiais veiksmais gali sužaloti policijos pareigūnus, atliekančius savo tarnybines funkcijas, tačiau, siekdamas savo tikslo nebūti sulaikytam ir pasodintam į automobilį, savo elgesiu sudarė situaciją, kurioje bandžiusiems sulaikyti policijos pareigūnams M. R. ir A. J. buvo padaryti nežymūs sveikatos sutrikdymai. Nurodo, jog S. K. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, tai yra bendrai numatė galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams. Tai reiškia, kad net ir tuo atveju, jeigu išteisintasis ir neturėjo tikslo konkrečiais veiksmais pareigūnus sužaloti, tačiau jis neabejotinai suvokė, kad savo pasipriešinimo veiksmais gali sužaloti asmenis, kurie bandė jį sulaikyti bei uždėti antrankius, ir taip išvengti sulaikymo. Prokurorės teigimu, priešingai, nei konstatavo apylinkės teismas, S. K. veiksmuose yra visi būtini objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje, sudėties požymiai.

Atsiliepimas

4. Atsiliepimu į prokurorės apeliacinį skundą išteisintojo S. K. gynėjas advokatas E. Dereškevičius prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apylinkės teismo 2021 m. kovo 15 d. išteisinamąjį nuosprendį.

4.1. Atsiliepime nurodoma, kad šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo vykdomas aplaidžiai, šališkai ir pagal policijos pareigūnų M. R. ir A. J. įnorius. Ši aplinkybė nepašalina BPK 1 straipsnyje nustatytos prokuroro ir ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigos atskleisti nusikalstamą veiką objektyviai, surinkti ir teisinančius duomenis.

4.2. Vien išteisintajam S. K. prašant, siekiant surinkti visus jo nekaltumą pagrindžiančius duomenis, iš policijos buvo papildomai išreikalautas policijos patrulio M. R. „Bodycam“ kamera darytas vaizdo įrašas ir tarnybinio automobilio galinės dalies vaizdo įrašas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2015 m. birželio 2 d. įsakymo Nr. I-139 redakcija patvirtintomis rekomendacijomis, šiuos veiksmus turėjo atlikti prokurorė, siekdama objektyviai nustatyti situaciją ir kitas reikšmingas bylai aplinkybes. Gynėjas mano, kad minėti vaizdo įrašai ikiteisminio tyrimo metu buvo tyčia nuslėpti.

4.3. Gynėjas teigia, kad prokurorė kritikuoja pirmosios instancijos teismą dėl neva pirmenybės teikimo tam tikriems įrodymams, tačiau pati nenurodo, konkrečiai kurių įrodymų teismas neįvertino. Gynėjo vertinimu, baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad policijos pareigūnų sustabdytas S. K. absoliučiai nesipriešino, jokios jėgos nenaudojo, priešingai – panaudojus fizinę jėgą ir kovinius veiksmus S. K. buvo užlaužtos rankos, jis buvo pargriautas ant žemės, jam buvo uždėti bei stipriai suveržti antrankiai. Po šio sulaikymo S. K. patyrė fizinį skausmą ir daugelį nubrozdinimų rankų ir nugaros srityje. Priešingai, nei nurodo skunde prokurorė, agresyviai buvo nusiteikęs ne S. K., o policijos pareigūnas M. R.. Šį faktą patvirtina aplinkybė, kad pastarasis, suvokdamas, kad jam išduota „Bodycam“ kamera, esant reikalui gali būti objektyvus ginčytinos situacijos duomuo, jau išlipdamas iš tarnybinio automobilio savo kamerą tyčia išjungė. Tuo tarpu iš jo kolegos A. J. „Bodycam“ vaizdo įrašo matyti, kad M. R. neprisistatęs, nepaaiškinęs S. K. jo sustabdymo pagrindo, nesiaiškindamas pažeidimo esmės, nesupažindinęs su šio teisėmis, griebė už alkūnės išteisintąjį ir panaudodamas fizinę jėgą bandė tempti šį į tarnybinį automobilį. Sustabdymo pagrindas, kurio nė nebuvo bandomas protokoluoti, aiškiai kilo iš administracinės teisenos, kurioje asmenys taip pat turi įstatyme numatytas teises, tarp jų ir teisę turėti advokatą. Ši teisė buvo ignoruojama. Asmens sulaikymas, jo procesinių teisių užtikrinimas vyko ir tebevyksta remiantis buitinio pobūdžio suvokimu, elementariausios jėgos panaudojimo pagrindu, iš esmės tyčia, be teisinio pagrindo dirbtinai kriminalizuojant administracinius santykius, mažinant pasitikėjimą pareigūnais.

4.4. Gynėjo teigimu, policijos pareigūnų melagingi parodymai, kuriuos skunde akcentuoja prokurorė, neatitinka kitų objektyvių duomenų – vaizdo įrašų. Minėtų parodymų dalis, kad S. K. vienoje rankoje laikydamas mobilų telefoną, o kitoje – rankinę, po antrankių jam uždėjimo dar galėjo tyčia griebti už policininkų skiriamųjų ženklų ar liemenės, ką patvirtina vaizdo įrašai, leidžia spręsti, kad kaltinimai yra išgalvoti. M. R. turi būti sprendžiamas baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą klausimą, ko pirmosios instancijos teismas nepadarė.

4.5. Gynėjas taip pat nurodo, kad S. K. veiksmai galėtų būti vertinami kaip turintys ANK 506 straipsnyje numatyto nusižengimo požymius, tačiau, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, tik tuo atveju, jei policijos pareigūnai būtų suformulavę bent vieną teisėtą reikalavimą ir vykdę ANK bei policijos veiklos aprašo reikalavimus. Pastarieji to nedarė. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad S. K. 2020 m. rugpjūčio 20 d. buvo surašytas tik vienas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 424 straipsnio 2 dalį už transporto priemonės vairavimą be teisės vairuoti. Nėra aišku, už kokį administracinį nusižengimą S. K. įvykio dieną buvo taikytas administracinis sulaikymas. BPK 140 straipsnio pagrindu S. K. buvo sulaikytas tik nuo 2020 m. rugpjūčio 20 d. 18.43 val., tai yra parėjus 3 valandoms nuo administracinio sulaikymo neaišku kokiu pagrindu. Iš 2020 m. rugpjūčio 27 d. apžiūros protokolo matyti, kad M. R. nurodo, jog S. K. sulaikomas už keiksmus ir nepaklusimą, tačiau pagal ANK 508 ar 506 straipsnius administracinių nusižengimų protokolai jam nebuvo surašyti. Byloje nėra duomenų ir apie S. K. nubaudimą pagal ANK 424 straipsnio 2 dalį. Nėra duomenų ir apie tai, kad pareigūnai tikrino faktą, ar S. K. vairavo neturėdamas teisės vairuoti. Todėl pagrindo išvadai apie pareigūnų veiksmų bei reikalavimų teisėtumą nėra.

4.6. Gynėjas taip pat nurodo, kad apeliaciniame skunde BK 286 straipsnyje bei ANK 506 straipsnyje numatytų veikų atribojimo klausimas yra ignoruojamas. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pažymi, kad šiuo atveju turi būti įvertinta, ar padarytos veikos pavojingumas yra pakankamas, kad ji būtų pripažinta nusikalstama veika. Pagrindinis atribojimo kriterijus yra kaltininko veiksmų pobūdis ir intensyvumas. Pasipriešinimą fiziniu smurtu teismų praktika pripažįsta veiksmus, kuriuos kaltininkas padaro tyčia suduodamas smūgius ar kitaip padarydamas kūno sužalojimus. Ši aplinkybė liko neįrodyta, todėl S. K. veiksmai laikytini administraciniu nusižengimu. Jokių smurto veiksmų, kurie sukeltų nesunkų sveikatos sutrikdymą ar skausmą, jis neįvykdė, jo veiksmai nepasiekė baudžiamajame įstatyme numatytos veikos pavojingumo laipsnio. Prielaidomis nuosprendis negali būti grindžiamas, o visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

Atsiliepimas

5. Atsiliepimu į nukentėjusiųjų A. J. ir M. R. apeliacinį skundą gynėjas prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apylinkės teismo 2021 m. kovo 15 d. išteisinamąjį nuosprendį.

5.1. Atsiliepime nurodo, jog nukentėjusieji davė akivaizdžiai melagingus parodymus apie tai, kad S. K. nuo pat jo vairuojamo automobilio sustabdymo momento elgėsi agresyviai, nukentėjusieji jautė realią fizinę grėsmę, jis aktyviais fiziniais veiksmais priešinosi pareigūnams, standino rankas, griebė pareigūnus už rankų taip padarydamas jiems sveikatos sutrikdymus ir sukeldamas skausmą, aktyviais veiksmais griebė nukentėjusiųjų šarvines liemenes ir nuo jų nuplėšė kūno kameras, racijas, skiriamuosius ženklus, stumdėsi.

5.2. Gynėjo teigimu, byloje pateikti nukentėjusiųjų „Bodycam“ kameromis bei tarnybiniame automobilyje įmontuota vaizdo kamera padaryti vaizdo ir garso įrašai paneigia melagingus nukentėjusiųjų parodymus. Minėti įrašai patvirtina, kad S. K. neketino aktyviais veiksmais siekti panaudoti smurtą pareigūnų M. R. ir A. J. atžvilgiu, neturėjo fizinių galimybių nuplėšti jų „Bodycam“ kameras, skiriamuosius ženklus ir kitus daiktus, nes nuo pat sustabdymo momento pareigūnų atžvilgiu nerodė agresijos ir negrasino panaudoti smurtą. Nuo to momento, kai M. R. pradėjo dėti antrankius S. K., iki pradėjimo tempti jį už tarnybinio automobilio, S. K. rankos visuomet buvo už jo nugaros. Pradėjus dėti antrankius S. K., jis visą laiką kartojo, kad turi problemų su sveikata, kad jis pats duos ranką, tačiau pareigūnai jo neklausė. Visą aptariamą laiko tarpą, nuo pat antrankių dėjimo pradžios iki pargriovimo ant žemės, abi S. K. rankos buvo kontroliuojamos abiejų pareigūnų, tad jis net teoriškai negalėjo panaudoti smurto jų atžvilgiu. S. K. negalėjo nuplėšti A. J. „Bodycam“ kameros, kadangi šios kameros kritimas užfiksuotas vaizdo įraše, kai S. K. rankos yra užlaužtos už nugaros. Įraše užfiksuota, kad A. J. pats kaire ranka numeta mobilųjį telefoną ant žemės, kai S. K. rankos yra jam už nugaros. Pareigūnų kameros ir kiti ant jų uniformų pritvirtinti daiktai nukrito dėl pareigūnų priekinių uniformos dalių artimo kontakto su S. K. nugara ir/ar pečiais, kai kuriuos daiktus pareigai patys paleido iš savo rankų.

5.3. Gynėjo vertinimu pareigūnai, duodami melagingus parodymus, įvykdė „buitinį teisingumą“, norėdami pamokyti S. K. už galimą pareigūnų įžeidimą. Pažymi, kad S. K. atžvilgiu iki apylinkės teismo nuosprendžio priėmimo momento nebuvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas dėl policijos pareigūnų įžeidimo.

Žemesnės instancijos teismas

2. Teismo posėdžio metu nukentėjusieji ir jų atstovas prašė tenkinti jų bei prokurorės apeliacinius skundus, nukentėjusieji prašė S. K. skirti prokurorės siūlomą bausmę, nukentėjusysis M. R. – tenkinti jo civilinį ieškinį. Prokurorė prašė jos ir nukentėjusiųjų apeliacinius skundus tenkinti. Išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai atmetami

3. Vadovaudamasis BPK 320 straipsnio nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

4. Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Atsižvelgus į šioje byloje reiškiamus kaltinimus, šiuo atveju yra aktualus tik vienas iš minėtoje teisės normoje numatytų šios nusikalstamos veikos padarymo būdų – fizinio smurto panaudojimas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad BK 286 straipsnio taikymo prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis, kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/2010, 2K-664/2010, 2K-287/2011, 2K-495/2012, 2K-218/2014, 2K-467/2014, 2K-441-976/2015 ir kt.), o pasipriešinimas – tai smurtiniai veiksmai, kuriais trukdoma asmeniui atlikti teisėtas tarnybines funkcijas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-324/2013, 2K-182-942/2017 ir kt.). BK 286 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, tai yra kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-324/2013, 2K-195-693/2017).

5. Nagrinėjamai bylai aktualus ir BK 286 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos atribojimo nuo administracinio nusižengimo, numatyto ANK 506 straipsnio 4 dalyje, klausimas. Pagal minėtą teisės normą administracinėn atsakomybėn traukiama už statutinio valstybės tarnautojo, karo policijos, Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnybos ar žvalgybos pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymą, išskyrus šio kodekso 556 straipsnyje nurodytus atvejus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad administracinė atsakomybė už pasipriešinimą pareigūnui neapima fizinio smurto panaudojimo prieš pareigūną. Šio smurto panaudojimas teismų praktikoje vertinamas kaip lemiantis didesnį veikos pavojingumą ir yra tas kriterijus, kuriuo atribojama baudžiamoji atsakomybė nuo administracinės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/2010, 2K-287/2011, 2K-495/2012, 2K-218/2014, 2K-435-677/2016, 2K-195-693/2017).

6. Kaip matyti iš ginčijamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas išvadą, kad S. K. nepadarė jam inkriminuoto BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo, padarė pripažinęs, kad nėra įrodyta, jog S. K. veiksmai buvo tyčiniai bei tiek intensyvūs ir agresyvūs, kad juos galima būtų vertinti kaip pasipriešinimą BK 286 straipsnio prasme, bei tiek pavojingi, kad už juos kiltų baudžiamoji atsakomybė. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, taip pat tuos, kurie buvo surinkti atlikus dalinį įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, su pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka.

7. Visų pirma pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei teigiama apeliaciniuose skunduose, vertindamas byloje surinktus įrodymus, BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Padarytas išvadas dėl S. K. išteisinimo pagal BK 286 straipsnį teismas grindė byloje teisėtai surinktų ir ištirtų įrodymų viseto analize. Dėl nukentėjusiųjų parodymų teismas pasisakė, juos aptarė ir įvertino visų byloje esančių duomenų kontekste. Byloje buvo nustatyta, kad tiesiogiai incidente dalyvavę asmenys, tai yra S. K. bei policijos pareigūnai M. R. ir A. J., davė vienas kitam prieštaraujančius parodymus, sietinus su būtinuoju inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymiu – pasipriešinimu panaudojant fizinį smurtą, o tai, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, sąlygojo būtinybę minėtus subjektyvius duomenis gretinti su kitais byloje esančiais objektyviais duomenimis, tarp jų ir informacija, užfiksuota vaizdo įrašuose. Tuo pačiu tai nereiškia, kad tokiu būdu pirmosios instancijos teismas sumenkino nukentėjusiųjų parodymų svarbą, teikdamas kitiems įrodymams prioritetą, ar parodymų apskritai nevertino.

8. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą detaliai išanalizavęs nukentėjusiųjų parodymus, duotus viso proceso eigoje, tarp jų ir sietinus su konkrečiais S. K. smurtiniais veiksmais jų atžvilgiu, juos sugretinęs su kitais byloje surinktais įrodymais, daro šias išvadas.

9. Nukentėjusieji M. R. ir A. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, kad S. K. buvo sustabdytas įtariant jį padarius administracinį nusižengimą. Pasak abiejų pareigūnų, jo smurtiniai pasipriešinimo veiksmai buvo įvykdyti po to, kai buvo pradėti S. K. sulaikymo veiksmai, nes nebuvo vykdomi jų teisėti reikalavimai. M. R. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad S. K., aktyviais veiksmais vengdamas sulaikymo, paėmęs už jo ir A. J. uniformos nuplėšė laipsnio movą, tarnybinę kamerą, prožektorių. Ant žemės nukrito ir kolegos uniformos dalys. Bandant sulaikyti jie visi nukrito ant žemės. Nukritus jis stengėsi nepaleisti S. K. rankos, kad uždėti antrankius, o šis bandė ją ištraukti, ranka stipriai spaudė jo (M. R.) ranką, apdraskė dešinės rankos didįjį pirštą, dėl ko patyrė fizinį skausmą. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis M. R. nurodė, kad pradėjus naudoti fizinę jėgą, S. K. pradėjo priešintis aktyviais veiksmais stumdydamasis, stangindamas rankas, stūmė jį suėmus už rankos. Sužalojimai galėjo atsirasti S. K. stanginant rankas, nukentėjusiajam traukiant ranką. Movas, kameras ir racijas S. K. nuplėšė, šie daiktai nukrito ant žemės, tačiau šių veiksmų jis nestebėjo. Daiktai nukrito tuo metu, kad į automobilį atremtas S. K. priešinosi norint jį apsukti. Šis bandė išsivaduoti, priešinosi, jie negalėjo uždėti antrankių, tad nutarė jį griauti ant žemės. Nukentėjusysis nukrito kartu su S. K.. Apeliacinės instancijos teisme M. R. papildomai nurodė, kad kontaktuojant kūnams kameros, prožektorius galėjo nukristi, nes jie tvirtinami kaip tušinukas, kameros laikiklis dar ir su dantukais, tačiau nuplėšti laipsnio movą netyčia neįmanoma, nes ji tvirtai laikosi iš vidaus. Kada buvo nuplėšta mova jis nematė, nes vyko grumtynės. Abi S. K. rankos niekada nebuvo kontroliuojamos, to jie negalėjo padaryti dėl pasipriešinimo (t. 1, b. l. 18, t. 2, 29-31, 154-155). Nukentėjusysis A. J. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad S. K. aktyviais veiksmais vengė sulaikymo, tai yra stumdėsi, priiminėjo kovinę padėtį, griebdamas nuplėšė jo ir porininko laipsnių movas, kameras, prožektorius, raciją. Uždedant antrankius stipriai prispaudė jo kairės rankos dilbį, dėl ko patyrė skausmą ir nubrozdinimą. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis nurodė, kad S. K. aktyviais veiksmais neleido įsodinti jo į automobilį, dėl ko nuspręsta uždėti antrankius ir prasidėjo grumtynės. Grumtynių metu jis bandė S. K. sugriebti už dešinės kojos, norėjo paguldyti jį ant žemės. Gali būti, kad tuo metu jis buvo prisilietęs prie jo visu savo korpusu. To prisilietimo metu galėjo nukristi kamera. Grumiantis S. K. jam smūgiavo. Nukentėjusysis neatmeta galimybės, kad sužalojimai jam galėjo būti padaryti prispaudus savo ranką prie S. K. mėginant uždėti antrankius. Laipsnių movos buvo nuplėštos. Matė, kaip buvo nuplėšta M. R. mova. Apeliacinės instancijos teisme A. J. papildomai nurodė, kad nepastebėjo, kuriuo metu buvo nuplėšta jo mova. S. K. bandė išlaisvinti rankas, buvo trintis (t. 1, b. l. 27, t. 2, b. l. 53-57, 155). Apeliacinės instancijos teisme buvo apžiūrėta pareigūno M. R. tarnybinė liemenė bei pademonstruotas laipsnio movos nuplėšimas, iš ko spręstina, kad dėl movos tvirtinimo detalių tam reikalinga fizinė jėga.

10. Gretinant minėtus parodymus su byloje pateiktais vaizdo įrašais pastebėtina, kad juose yra užfiksuotos tik tam tikros S. K. sulaikymo eigos dalys, nes tarnybinio automobilio galinė kamera neapėmė viso vaizdo, o pareigūnų kameros incidento eigoje buvo nukritusios ant žemės, be to, pareigūnų kameromis fiksuotas vaizdas labai artimu atstumu. Visgi užfiksuotų vaizdų yra pakankamai tam, kad galima būtų spręsti apie vykdyto sulaikymo didžiąją dalį eigos, jo metu S. K. atliktus veiksmus bei spręsti dėl jų kryptingumo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ginčijamo nuosprendžio išvada, kad įrašuose nėra fiksuotų kaltinime nurodytų S. K. smurtinių pasipriešinimo veiksmų – stumdymosi, movų ir kamerų nuplėšimo, M. R. rankos stipraus suspaudimo ir apdraskymo, A. J. kairės rankos sugriebimo. Juose nėra fiksuota ir A. J. teisme nurodyto smūgiavimo. Iš įrašuose fiksuotos incidento eigos matyti, kad S. K. nevykdė policijos pareigūnų jam pateiktų reikalavimų sėstis į tarnybinį automobilį, dėl ko policijos pareigūnai jo atžvilgiu panaudojo jėgą, siekdami jį sulaikyti, uždėti antrankius. Sulaikymo veiksmai truko mažiau nei minutę. Jų eigoje tarp abiejų pareigūnų ir S. K. kūno buvo labai artimas kontaktas, trintis. Pareigūnai siekė kontroliuoti abi S. K. rankas, jas užlaužti už nugaros. S. K. vienoje rankoje laikė mobilųjį telefoną, sulaikymo pradžioje – ir rankinę, kurią vėliau užsidėjo ant peties. Nukrentant nukentėjusiojo A. J. kamerai, S. K. buvo nugara į ją, abi jo rankos buvo už nugaros ir laikomos pareigūnų. Pradėjus kristi nukentėjusiojo M. R. kamerai, jis taip pat buvo nugara į ją, ant jo rankų pareigūnas bandė uždėti antrankius. Šių veiksmų eigoje S. K. ne kartą kartojo, kad pats duos ranką. Pareigūnai siekė uždėti antrankius, vėliau M. R. dešine ranka siekė užlaužti S. K. kairę ranką už nugaros, o A. J. griebdamas už S. K. dešinės kojos siekė jį pargriauti ant žemės ir tai jiems pavyko. Iš S. K. elgesio šių veiksmų metu matyti, kad jis iš tiesų neleidžia pareigūnams užlaužti rankų jam už nugaros bei jį pargriauti, tuo tikslu įtempdamas rankas ir visą kūną, siekdamas ištraukti rankas iš pareigūnų rankų. Iš įrašų taip pat matyti, kad kontakto metu M. R. dešinės rankos dilbis buvo atsidūręs tarp sulenktos ir įtemptos S. K. kairės rankos, kontaktavo su jo kaire alkūne. Siekdami pargriauti S. K. ant asfalto pareigūnai buvo nukritę kartu su juo.

11. Sugretinus nukentėjusiųjų parodymus bei vaizdo įrašus, teismas sprendžia, kad jų pagrindu nėra galimybės patikimai nustatyti, dėl kokių konkrečiai veiksmų ar kontakto su daiktais/paviršiumi pareigūnams buvo padaryti vėliau specialisto nustatyti kūno sužalojimai. Dėl greitos įvykių eigos, artimo pareigūnų ir S. K. kūnų kontakto negalima atmesti galimybės, kad pareigūnams prieš S. K. panaudojant kovinius veiksmus ir griaunant jį ant žemės, griūdamas ar kitaip kontaktuodamas su pareigūnų kūnais jis galėjo užkabinti pastarųjų uniformų detales ir jas numesti ant žemės, o stangindamas rankas ir neleisdamas uždėti antrankių galėjo dėl neatsargių rankų traukimo veiksmų padaryti ir odos nubrozdinimus M. R. dešinėje plaštakoje ir poodines kraujosruvas dešiniajame dilbyje, taip pat nubrozdinimus kairėje A. J. alkūnėje bei dilbyje, poodines kraujosruvas jo kairėje alkūnėje. Iš esmės neatmestina ir galimybė, kad šie sužalojimai galėjo atsirasti ir dėl kontakto su asfaltu ar metaliniais antrankiais. Pažymėtina, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialistės E. U. išvadoje Nr. G 2356/2020 nurodyta, kad A. J. padaryti sužalojimai kontaktuojant su kietais bukais daiktais ir/ar paviršiumi, o išvadoje Nr. G 2355/2020(01) nurodyta, kad M. R. padaryti sužalojimai mažiausiai 2 trauminiais poveikiais. Teismo posėdžio metu specialistė, peržiūrėjusi vaizdo įrašus, negalėjo konkretizuoti veiksmų, kuriais buvo padaryti nustatyti sužalojimai, neatmesdama minėtų galimybių. Dėl tų pačių jau minėtų priežasčių netiksliai suvokti situaciją, konkrečius S. K. veiksmus, jo tikslus, veiksmų ir padarinių tarpusavio ryšį galėjo ir nukentėjusieji. Atkreiptinas dėmesys, kad jų parodymai proceso pradžioje dėl kamerų nuplėšimo tyčiniais veiksmais nepasitvirtino. Šių situaciją apibūdinančių duomenų kontekste labiau įtikinama yra gynybos pateikta versija, kad įvykio metu išteisintojo rankos buvo užimtos, kadangi jose jis laikė mobilųjį telefoną, incidento pradžioje po pažastimi jis turėjo pasispaudęs vyrišką rankinę, o vėliau jo rankos buvo kontroliuojamos ar siekiamos kontroliuoti pareigūnų, todėl jis vienu metu per tokį trumpą laiką, kol vyko sulaikymas, negalėjo sąmoningai, veikdamas tiesiogine tyčia padaryti tiek žalos nukentėjusiesiems. Be to, surinktų įrodymų analizė taip pat leidžia spręsti, kad S. K. sulaikymo metu nors ir atliko pasyvius veiksmus panaudodamas jėgą, tai yra įtempdamas rankas ir kūną, kad pareigūnai negalėtų jų užlaužti už nugaros bei jį pargriauti, tačiau jie nebuvo aktyvūs, jais buvo siekiama ne pasipriešinti pareigūnams smurtaujant, o nevykdyti jų reikalavimų. S. K. veiksmai pagal savo pobūdį nebuvo tiek agresyvūs, intensyvūs ir pavojingi, kad būtų vertinami kaip pasipriešinimas BK 286 straipsnio taikymo prasme ir užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.

12. Iš surinktų įrodymų matyti, kad policijos pareigūnams ne vieną kartą reiškiant reikalavimą sėstis į tarnybinį automobilį, nes S. K. yra sulaikomas dėl padarytų administracinių nusižengimų (vairavimo be teisės tai daryti ir pareigūnų įžeidimo), šis šių reikalavimų nevykdė, į automobilį nesėdo ir sakė tai nedarysiąs, atsikalbinėjo, ištraukinėjo rankas tuomet, kai pareigūnai bandė už jų paimti, toliau ignoravo jam reiškiamus reikalavimus. Teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuos objektyvius S. K. veiksmus yra pagrindas vertinti kaip numatytus ANK 506 straipsnio 4 dalyje, nes kaltinime nurodyti jo smurtiniai veiksmai pasipriešinant pareigūnams, įvykdyti veikiant tiesiogine tyčia, nėra įrodyti. Prokurorė bei nukentėjusieji policijos pareigūnai, vertindami S. K. veiksmus kaip įvykdytus veikiant tiesiogine tyčia ir siekiant pasipriešinti policijos pareigūnams panaudojant fizinį smurtą bei nežymiai sutrikdant nukentėjusiųjų sveikatą, tinkamai neįvertino jo veikos pobūdžio ir pavojingumo bei išteisintojo bendro susidariusios situacijos suvokimo. Nustatyta, kad išteisintasis policijos pareigūnų buvo sustabdytas dėl galimai padaryto administracinio nusižengimo. S. K. suabejojus dėl pareigūnų reikalavimo sėstis į policijos automobilį teisėtumo ir pagrįstumo, kilo jo akivaizdus nepasitenkinimas, pasireiškęs būtent jam pareikštų reikalavimų nevykdymu. Konfliktinė situacija kilo tada, kai buvo pradėta naudoti fizinė prievarta S. K. atžvilgiu, jam tuo metu jokių aktyvių, intensyvių, agresyvių veiksmų prieš policijos pareigūnus nevykdant. Tokių veiksmų nebuvo ir vėliau. Sulaikymo eigoje, kaip minėta, jis ne kartą sakė, kad pats duos rankas, kas kelia papildomas abejones, ar iš tiesų S. K. siekė priešintis smurtaujant. Patikrinus byloje esančią medžiagą matyti, jog tikslo sužaloti policijos pareigūnus S. K. neturėjo. Jo emocingais veiksmais buvo siekiama išvengti sulaikymo, kuris jo manymu, neturėjo teisinio pagrindo, nevykdant policijos pareigūnų reikalavimų. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, jog S. K. veiksmai, kurių metu įvyko kontaktas su nukentėjusiųjų rankomis ir jų uniformų detalėmis, buvo atlikti tiesiogine tyčia.

13. Baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikšmingos bylai aplinkybės, kai dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimo darant nusikalstamą veiką nekyla jokių pagrįstų abejonių, o visos iškilusios abejonės, kai jų negalima pašalinti, vertinamos kaltinamojo naudai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas abejonėmis, o neįrodyta kaltė preziumuoja įrodytą nekaltumą.

14. Apibendrinęs tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, priėmė teisingą ir pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį, nes S. K. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 286 straipsnyje, požymių. Tenkinti prokurorės ir nukentėjusiųjų asmenų apeliacinius skundus ir naikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 15 d. nuosprendį skunduose nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Dėl atstovavimo išlaidų

15. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas nukentėjusiųjų atstovo advokato A. Gylio 2021 m. gegužės 31 d. prašymas dėl advokato pagalbos išlaidų atlyginimo, taip pat pateiktos sąskaitos faktūros bei bankinio pavedimo kvitas (t. 2, b. l. 146-151), iš kurių matyti, kad nukentėjusieji M. R. ir A. J. apeliaciniame procese patyrė papildomas 300 eurų dydžio atstovavimo išlaidas, abu po 150 eurų. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad sprendžiant minėtą klausimą būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-431/2012, 2K-147/2013, 2K-52-942/2016, 2K-331-976/2018 ir kt.).

16. S. K. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo išteisintas. Nukentėjusiųjų M. R. bei A. J. apeliacinis skundas, kaip ir prokurorės, buvo atmestas, o S. K. atžvilgiu priimtas išteisinamasis nuosprendis paliktas galioti. Įvertinęs šią aplinkybę apygardos teismas nukentėjusiųjų turėtų atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme nepriteisia.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nukentėjusiųjų A. J., M. R. ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus prokurorės Eglės Grigaitytės apeliacinius skundus atmesti.

Nukentėjusiųjų A. J. ir M. R. turėtų atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme nepriteisti.

Teisėjai Arūnas BartkusAušra BielskėNijolė Žimkienė