Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Vytauto Masioko ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. V. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį ir 290 straipsnį (veika dekriminizuota), nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas); I. L. išteisinta pagal BK 286 straipsnį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Nukentėjusiųjų E. K. ir A. V. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis, kuria atmesti Kauno apygardos prokuratūros prokurorės Inesos Gulbinienės ir nukentėjusiųjų A. V. bei E. K. apeliaciniai skundai.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Aurelijaus Gutausko pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, išteisintųjų ir jų gynėjos, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. A. L. ir I. L. buvo kaltinamai tuo, kad 2015 m. gegužės 19 d. apie 22.00 val., jiems būnant apsvaigusiems nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bute (duomenys neskelbtini), Kaune, A. L. išplūdo policijos pareigūnus A. V. ir E. K. necenzūriniais bei įžeidžiančiais žodžiais, grasino užmušti ir susidoroti, taip įžeidė savo pareigas einančius policijos pareigūnus A. V. bei E. K.; be to, A. L. ir I. L., nepaklusdami policijos pareigūnų teisėtam reikalavimui nutraukti savo neteisėtus veiksmus, bendrais veiksmais, t. y. A. L. vieną kartą smogė dešinės rankos kumščiu A. V. į veidą, šiam smūgio išvengus atsitraukiant, gulėdamas ant grindų, sudavė A. V. ne mažiau kaip du smūgius rankos kumščiu į krūtinę, ne mažiau kaip keturis kartus įspyrė jam į kojas, ne mažiau kaip penkis kartus sudavė rankomis ir įspyrė E. K. į įvairias kūno vietas, po to I. L. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu daiktu A. V. sudavė ne mažiau kaip keturis kartus į dešinės rankos plaštaką ir dilbį iš nugaros pusės bei ne mažiau kaip keturis kartus į nugarą, ne mažiau kaip penkis kartus ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu daiktu sudavė E. K. į įvairias kūno vietas bei ne mažiau kaip penkis kartus rankomis ir kojomis sudavė E. K. į įvairias kūno vietas, po to A. L. sudavė A. V. rankomis ir kojomis ne mažiau kaip penkis kartus į įvairias kūno vietas, o I. L. ne mažiau kaip 15 kartų sudavė rankomis ir įspyrė A. V. į nugarą ir kojas, tokiais veiksmais, panaudodami fizinį smurtą – A. V. padarydami odos nubrozdinimą kairio antakio srityje, kairio skruosto srityje, poodinę kraujosruvą juosmens srityje, dešinės plaštakos sumušimą su poodine kraujosruva, E. K. – poodinę kraujosruvą kairio kelio srityje, pasipriešino savo pareigas einantiems valstybės tarnautojams – Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – VPK) (duomenys neskelbtini) patruliams A. V. ir E. K..

3.3. Be to, kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas 2016 m. liepos 15 d. nuosprendyje neteisingai nurodė A. V. parodymus, jog jis teigė šovęs A. L. į nugarą, nors įvykio metu A. V. elektroimpulsinio prietaiso neturėjo ir juo nesinaudojo, o šovė E. K., ir tai darė teisėtai, siekdamas sustabdyti jo kolegą kumščiais puolusį A. L.. Tai, kad pareigūnai įvykio metu turėjo tik vieną elektroimpulsinį prietaisą, patvirtina ir Kauno apskrities VPK raštas dėl elektroimpulsinių prietaisų išdavimo apskaitos. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje taip pat neteisingai nurodė, kad pareigūnai į įvykio vietą atvyko ne pagal signalą dėl smurto aplinkoje. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad bute buvo triukšmaujama (tarp A. L. ir I. L. buvo kilęs žodinis konfliktas, girdimas vaiko klyksmas, trankomasi, galbūt smurtaujama), tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Pareigūnų patvirtinimas, kad nuvykus į butą triukšmo nebebuvo, neįrodo to, kad jo apskritai nebuvo. Vadovaujantis Policijos patrulių veiklos instrukcijos 44.5 punktu, policijos patruliai, atvykę į įvykio vietą, privalo išsiaiškinti įvykio aplinkybes, todėl jie neabejotinai turėjo užeiti į butą ir patikrinti situaciją, įsitikinti, ar nėra jokio pavojaus bute esantiems asmenims. Policijos veiklos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, kad asmens tapatybės nustatymas yra viena iš policijos funkcijų, todėl akivaizdu, kad A. L. nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų ir naudodamas fizinę jėgą pradėjo konfliktą, tai vėliau nulėmė ir I. L. agresiją prieš pareigūnus – tai patvirtina ir liudytojų E. K., M. G., R. A., A. G. parodymai. Nors iš įrodymų visumos nekyla abejonių, kad A. L. ir I. L. buvo labai agresyvūs pareigūnų atžvilgiu, tikėtina, dėl savo girtumo, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas girtumo fakto, kuris yra sunkinanti aplinkybė, nenagrinėjo.

Motyvuojamoji dalis

4. Nukentėjusiojo A. V. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 286 straipsnio taikymo ir įrodymų vertinimo

5. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas skundžiamus nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu, tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas tikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, pats iš naujo byloje surinktų įrodymų nevertina ir bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012).

5.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Įrodymų vertinimo rezultatas yra šių teismų išvada dėl įrodymų pakankamumo, kuri reikalinga pripažinti teismo nagrinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybes įrodytomis arba ne. Toks įrodymų vertinimo rezultatas yra susijęs su nuosprendžio pagrįstumu ir yra fakto, o ne teisės klausimas. Įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas) yra susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitiktimi (neatitiktimi) bylos aplinkybėms ir yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Klausimai, ar pakanka įrodymų, ar teisingai jie įvertinti ir ar pagrįstai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiami apeliacinės instancijos teisme. Nors nukentėjusysis A. V. kasaciniame skunde nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (išteisino A. ir I. L. pagal BK 286 straipsnį) ir pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas (BPK 20 straipsnio 5 dalį), tačiau didžiąja kasacinio skundo argumentų dalimi išreiškiamas nesutikimas su teismų atliktu bylos įrodymų – nukentėjusiųjų, liudytojų ir išteisintųjų parodymų ir kitų byloje surinktų duomenų – vertinimu, o tai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl to kasacinio skundo argumentus, kuriais ginčijamas įrodymų pakankamumas, jų vertinimas nustatant tam tikras faktines aplinkybes, kolegija nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

5.2. Kasatorius nurodo, kad A. L. ir I. L. elgėsi agresyviai, grasino, savo veiksmais trukdė policijos pareigūnams vykdyti pareigas, jiems priešinosi ir nevykdė teisėtų jų reikalavimų, padarė nežymius sužalojimus pareigūnams A. V. ir E. K.. BK 286 straipsnio prasme pasipriešinimas – tai smurtiniai veiksmai, kuriais trukdoma asmeniui atlikti teisėtas tarnybines funkcijas. Įstatymas nurodo du būdus pasipriešinimo veikai padaryti: fizinis smurtas ir grasinimas tuoj pat jį panaudoti. Taigi pasipriešinimas gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu prieš jį, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto. Šiame Baudžiamojo kodekso straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-324/2013; 2K-321/2009).

5.3. Abiejų instancijų teismai nustatė, kad policijos pareigūnai atvyko į įvykio vietą ne pagal signalą dėl smurto artimoje aplinkoje, o pagal liudytojo K. B. skambutį dėl triukšmo bute, tačiau atvykus į įvykio vietą jokio triukšmo nebuvo; pareigūnai nenustatė taip pat ir jokio smurto artimoje aplinkoje fakto (tai patvirtino ir patys nukentėjusieji). Ištyrę nukentėjusiųjų, liudytojų ir išteisintųjų parodymus bei įvertinę jų visumą, teismai konstatavo, kad byloje nėra objektyvių ir tiesioginių įrodymų, jog pareigūnai A. V. ir E. K. turėjo pagrindą A. L. vesti į tarnybinį automobilį ir vežti jį į policijos įstaigą. Buvo išsiaiškinta, kad bute jokių teisės pažeidimų nebuvo daroma, niekas iš buvusių asmenų nenurodė, jog prieš kurį nors iš jų buvo smurtauta, ir neprašė imtis priemonių padarytiems teisės pažeidimams pašalinti. A. V. tokiomis aplinkybėmis nurodžius A. L. eiti į tarnybinį automobilį ir vykti į policijos įstaigą, o šiam ir jo šeimos nariams tam prieštaravus, nebuvo pagrindo taikyti specialiųjų priemonių ir atlikti kovinius veiksmus, kurie sukėlė dar didesnę sumaištį ir neigiamą buto gyventojų reakciją. Esant tokioms aplinkybėms, išteisinamajame nuosprendyje padaryta teisinga išvada, patvirtinta ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kad pareigūnai neteisingai vertino situaciją kaip smurtą artimoje aplinkoje, todėl išteisintųjų A. L. ir I. L. veiksmai yra susiję su savo teisių gynimu. Kasatorius akcentuoja jam ir jo kolegai E. K. padarytus sužalojimus, konstatuotus specialisto išvadoje, ir teigia, kad teismai ignoravo nukentėjusiųjų nežymaus sveikatos sutrikdymo faktą. Priešingai, nei teigia kasatorius, teismai įvertino aplinkybę, kad buvo nustatyti įvykio metu policijos pareigūnams padaryti nežymūs sveikatos sutrikdymai, kurie galėjo atsirasti A. L. besimuistant ir neleidžiant uždėti antrankių bei A. L. daužant pareigūno kūną drabužių pakaba (mažametė gynė savo tėvą), tačiau, atsižvelgdami į nustatytų įvykio aplinkybių visumą, padarė teisingą išvadą, kad tai nelaikytina pasipriešinimu policijos darbuotojams. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje taip pat pažymėjo, kad tai, jog pareigūnai buvo sužaloti, nepaneigia išteisintųjų ir liudytojų, įvykio metu buvusių bute, parodymų, jog sužeidimai atsirado kaip pasekmė pačių nukentėjusiųjų veiksmų, neteisingai įvertinant situaciją ir nepagrįstai imantis A. L. vesdinimo veiksmų.

5.4. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadaryta.

5.5. Be to, nėra pagrindo ir išvadai, kad žemesnės instancijos teismai, vertindami byloje surinktus įrodymus bei darydami išvadas dėl A. L. ir I. L. išteisinimo pagal BK 286 straipsnį, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo nuosprendis surašytas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų ir jame nurodytos motyvuotos išvados tiek dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, tiek dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo. Kartu pažymėtina ir tai, kad kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų (tokių kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nukentėjusiojo kasacinį skundą, šioje byloje nenustatė), nėra pagrindas keisti teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-84/2013 ir kt.).

5.6. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal kasaciniame skunde nurodytus argumentus naikinti ar keisti žemesnės instancijos teismų priimtus sprendimus nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl kasacinis skundas netenkintinas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nukentėjusiojo A. V. kasacinį skundą atmesti.