Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgio Kiškio ir Danguolės Šiugždinytės,

išteisintiesiems A. L., I. L., jų gynėjoms advokatėms Rasai Kalkauskienei, Ingridai Maldeikienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros prokurorės Inesos Gulbinienės ir nukentėjusiųjų A. V. bei E. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį ir 290 straipsnį (veika dekriminizuota) vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; I. L. išteisinta pagal BK 286 straipsnį vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiųjų E. K. ir A. V. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. L. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2015 m. gegužės 19 d. apie 22.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bute (duomenys neskelbtini), išplūdo policijos pareigūnus A. V. ir E. K. necenzūriniais bei įžeidžiančiais žodžiais, grasino užmušti bei susidoroti, tokiu būdu įžeidė savo pareigas einančius policijos pareigūnus A. V. bei E. K., be to nepaklusdamas policijos pareigūnų teisėtam reikalavimui nutraukti savo neteisėtus veiksmus, bendrais su I. L. veiksmais, t. y. A. L. vieną kartą smogė dešinės rankos kumščiu A. V. į veidą, pastarajam smūgio išvengus atsitraukiant, gulėdamas ant grindų, sudavė A. V. ne mažiau kaip du smūgius rankos kumščiu į krūtinę, ne mažiau kaip keturis kartus įspyrė A. V. į kojas, ne mažiau kaip penkis kartus sudavė rankomis ir įspyrė E. K. į įvairias kūno vietas, po to I. L. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu daiktu A. V. sudavė ne mažiau kaip keturis kartus į dešinės rankos plaštaką ir dilbį iš nugaros pusės bei ne mažiau kaip keturis kartus į nugarą. Po to I. L. ne mažiau kaip penkis kartus ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu daiktu sudavė E. K. į įvairias kūno vietas, bei ne mažiau kaip penkis kartus rankomis ir kojomis sudavė E. K. į įvairias kūno vietas, po to A. L. sudavė A. V. rankomis ir kojomis ne mažiau kaip penkis kartus į įvairias kūno vietas, o I. L. ne mažiau kaip 15 kartų sudavė rankomis ir įspyrė A. V. į nugarą ir kojas, tokiais savo veiksmais A. L. panaudodamas fizinį smurtą A. V. padarydamas odos nubrozdinimą kairio antakio srityje, kairio skruosto srityje, poodinę kraujosruvą juosmens srityje, dešinės plaštakos sumušimą su poodine kraujosruva, E. K. – poodinę kraujosruvą kairio kelio srityje, pasipriešino savo pareigas einantiems valstybės tarnautojams – Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės Mobilaus būrio vyr. patruliams A. V. ir E. K., tai yra jis buvo kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų BK 286 ir 290 straipsniuose, padarymu.I. L. buvo kaltinama tuo, kad ji 2015 m. gegužės 19 d. apie 22.00 val., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bute (duomenys neskelbtini), nepaklusdama policijos pareigūnų teisėtam reikalavimui nutraukti savo neteisėtus veiksmus, bendrais su A. L. veiksmais, t. y. A. L. vieną kartą smogė dešinės rankos kumščiu A. V. į veidą, pastarajam smūgio išvengus atsitraukiant, gulėdamas ant grindų, sudavė A. V. ne mažiau kaip du smūgius rankos kumščiu į krutinę, ne mažiau kaip keturis kartus įspyrė A. V. į kojas, ne mažiau kaip penkis kartus sudavė rankomis ir įspyrė E. K. į įvairias kūno vietas, po to I. L. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu daiktu A. V. sudavė ne mažiau kaip keturis kartus į dešinės rankos plaštaką ir dilbį iš nugaros pusės bei ne mažiau kaip keturis kartus į nugarą. Po to I. L. ne mažiau kaip penkis kartus ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu daiktu sudavė E. K. į įvairias kūno vietas, bei ne mažiau kaip penkis kartus rankomis ir kojomis sudavė E. K. į įvairias kūno vietas, po to A. L. sudavė A. V. rankomis ir kojomis ne mažiau kaip penkis kartus į įvairias kūno vietas, o I. L. ne mažiau kaip 15 kartų sudavė rankomis ir įspyrė A. V. į nugarą ir kojas, tokiais savo veiksmais I. L. panaudodama fizinį smurtą A. V. padarydama odos nubrozdinimą kairio antakio srityje, kairio skruosto srityje, poodinę kraujosruvą juosmens srityje, dešinės plaštakos sumušimą su poodine kraujosruva, E. K. – poodinę kraujosruvą kairio kelio srityje, pasipriešino savo pareigas einantiems valstybės tarnautojams – Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės Mobilaus būrio vyr. patruliams A. V. ir E. K., tai yra ji buvo kaltinama nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje, padarymu. Kauno apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad kaltinimas dėl kaltinamųjų padarytų nusikalstamų veikų padarymo grindžiamas vien tik nukentėjusiųjų E. K. ir A. V. parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Nesant kaltinamųjų A. L. ir I. L. veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.) baudžiamasis procesas jų atžvilgiu nutrauktinas, kaltinamieji išteisintini byloje surinktų duomenų ir nuosprendyje išdėstytų argumentų pagrindu.Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros prokurorė Inesa Gulbinienė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – A. L. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje ir paskirti jam 15 MGL baudą, I. L. pripažinti kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje ir paskirti jai 13 MGL baudą. Nukentėjusiųjų civilinius ieškinius tenkinti ir priteisti iš A. L. ir I. L. solidariai po 500 Eur E. K. ir A. V.. A. L. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti. Į bausmės laiką įskaityti A. L. ir I. L. laiką, išbūtą laikinajame sulaikyme.Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, kad kaltinamieji nepadarė nusikalstamų veikų, nurodė, kad nukentėjusiųjų parodymų nelaiko įrodymais, konstatuodamas, kad pareigūnai atvyko į įvykio vietą ne pagal signalą dėl smurto artimoje aplinkoje, kad pareigūnams atvykus jau triukšmo nebuvo. Teismas po kiekvieno pareigūno (E. K., M. V., R. A., K. B., L. K., A. G.) parodymų aprašymo konstatavo, kad nėra pagrindo pagrįsti kaltę liudytojo parodymais, nes kas vyko iki jo atvykimo nematė, o A. G. parodymai nėra susiję su pareikštais kaltinimais. Teismas įvertindamas kaltinamųjų parodymus, kaip nuoseklius nurodė, kad kaltinimas dėl kaltinamųjų padarytų nusikalstamų veikų grindžiamas vien tik nukentėjusiųjų parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Be to teismas aprašydamas nukentėjusiojo A. V. parodymus, nuosprendyje neteisingai nurodė, kad A. V. parodė: „aš šoviau jam į nugarą, jis nugriuvo“. Priešingai, A. V. davė parodymus, kad jis net neturėjo elekroimpulsinio prietaiso ir juo nesinaudojo, o šovė E. K.. Tą patvirtino ir gauti dokumentai iš Kauno apskrities VPK dėl elektroimpulsinių prietaisų išdavimo apskaitos. Be to, teismas posėdžių metu užduodamas klausimus nukentėjusiesiems (ir pats pateikdamas atsakymą) akivaizdžiai leido proceso dalyviams manyti, kad teismas susidaręs išankstinę nuomonę, kad vertina nukentėjusiųjų veiksmus atvykus į įvykio vietą kaip neteisėtus.Skunde tvirtinama, kad byloje esantys duomenys leidžia teigti, kad 2016 m. liepos 15 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendis yra nepagrįstas, naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis ir nepagrįstai rėmėsi išimtinai kaltinamųjų ir jų artimųjų parodymais, juos pripažindamas įrodymais, o nukentėjusiųjų ir kitų liudytojų parodymus atmesdamas.Anot skundo autorės, nukentėjusieji davė nuoseklius parodymus, kuriais nėra pagrindo abejoti. Pareigūnai parodė, kad jie atvyko pagal gautą pranešimą dėl triukšmo ir galimo smurto artimoje aplinkoje, tą patvirtino gautas raštas iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės. Liudytojas K. B. parodė, kad visą įvykio dieną girdėjo keistus garsus, tarsi kas griūtų, trankėsi, maždaug nuo 16 val., tęsėsi ilgai. Iškvietė policiją, nes triukšmas nenurimo iki 21.45 val. Atvykus pareigūnams 10 min. buvo ramu, vėliau vėl kilo triukšmas, po 10 min. atvyko policijos pareigūnų pastiprinimas 3 ekipažai, vyriškis buvo išvestas. Pažymima, kad policijos pareigūnai A. V. ir E. K., gavę tarnybinį pranešimą apie galimą smurtą artimoje aplinkoje, operatyviai nuvyko aiškintis aplinkybių. Taip elgdamiesi pareigūnai vykdė savo pareigas, nustatytas Policijos įstatyme ir Policijos patrulių veiklos instrukcijoje. Apeliantė cituoja Policijos įstatymo 25 straipsnio 2 punktą, Policijos patrulių veiklos instrukcijos 47, 48 punktus ir teigia, kad šioje situacijoje policijos pareigūnai tinkamai reagavo į pranešimą, laikydamiesi jiems skirtų teisės aktų, siekė nustatyti A. L. asmenybę kompiuterizuotoje darbo vietoje – automobilyje, tačiau pastarajam nepaklusus, nevykdant teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų, A. L. ir I. L. priešinantis, suduodant smūgius A. V. ir E. K., buvo naudojamos specialiosios priemonės ir A. L. atžvilgiu. Tiek E. K., tiek A. V. parodė, kad nepaklusęs jų teisėtiems reikalavimams A. L. sudavė kojomis ir rankomis į įvairias pareigūnų kūno vietas, taip pat sudavė I. L. tiek vienam tiek kitam pareigūnui.Skunde nurodama, kad nors A. L. neigė padaręs nusikalstamą veiką, teigė kad jį pareigūnai sumušė, sulaužė jam koją, net areštinė jo neėmė, tačiau liudytoja A. G., kuri įvykio metu dirbo Žaliakalnio policijos komisariate, kur po įvykio buvo pristatytas A. L., parodė, kad pristatytas vėlai vakare A. L. nebuvo sumuštas, niekuo nesiskundė, buvo labai agresyvus, keikėsi, spardėsi, atsimena, kad vyriškis atėjo pats, nešlubavo. Liudytoja V. taip pat patvirtino, kad A. L. iš buto ėjo normaliai. Žaliakalnio policijos komisariate A. L. prabuvo iki 3 val., kaip nurodė A. G., jis kojomis spardė metalines kameros grotas, vėliau tiek I. L., tiek A. L. buvo išvežti į priklausomybės centrą girtumui nustatyti. Medicinos dokumentų išrašai, patvirtina, kad kojos piršto lūžis nustatytas 2015 m. gegužės 20 d. po 4 val., pristačius A. L. į LSMUL iš Žaliakalnio policijos komisariato, po to, kai jis pagal liudytojos parodymus spardė metalines grotas. Taigi teiginys, kad policijos pareigūnai, sulaikydami sulaužė jam koją, vertintinas kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės. A. L. ikiteisminio tyrimo metu pripažino keikęs policijos pareigūnus, stūmęs pareigūną, nurodė, kad buvo gėręs 4 bokalus alaus, o Irina nieko negėrė, kad policijos pareigūnai pasakė A. L., kad reikės važiuoti į policijos nuovadą. A. L. sutiko, bet eidamas staiga apsigalvojo, pareigūnus plūdo necenzūriniais žodžiais, nes buvo neblaivus, susinervinęs, taip pat pareigūnams priešinosi, muistėsi, mosikavo rankomis ir kojomis, neleido uždėti antrankių, neklausė pareigūnų reikalavimų. Šiuos ikiteisminio tyrimo duotus A. L. parodymus patvirtino nukentėjusiųjų, liudytojų E. K., M. G., R. A. parodymai. Tačiau teisme šiuos parodymus A. L. paneigė. O teismas nuosprendyje konstatavo, kad A. L. parodymai yra nuoseklūs ir sutampa su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Taip pat A. L. teigė, kad buvo praradęs sąmonę ir atsigavo tik policijos mašinoje. Tačiau, kad A. L. nebuvo praradęs sąmonės patvirtino ne vienas policijos pareigūnas, matęs, kaip A. L. pats ėjo lydimas policijos pareigūnų į automobilį (E. K., M. V., A. V.. E. K. parodymai). Be to, posėdžių metu dalyvavusi A. L. mama diktuodavo A. L. ką sakyti, pati minėjo, kad yra susipažinusi su visa byla ir nori užduoti klausimus, todėl A. L. parodymai negali būti vertinami, kaip teisingi ir nuoseklūs. Kad A. L. priešinosi policijos pareigūnams, patvirtino ir liudytoja F. M., kuri nurodė, kad jos anūką A. L. sulaikant, pareigūnai dėjo antrankius, o jis nesidavė. Be to, tiek I. L., tiek A. L. aiškino, kad triukšmas kilo, nes susipyko tarpusavyje, nurimo triukšmas prieš atvykstant pareigūnams 10 min., vėlesniuose teismo posėdžiuose nurodė, kad triukšmas buvo, nes žiūrėjo krepšinio rungtynes. Tačiau atvykus pareigūnams tiek I. L., tiek mažametė buvo apsiverkusios. Taip pat skunde teigiama, kad visi apklausti policijos pareigūnai patvirtino, kad A. L. buvo agresyvus, visą laiką šaukė. V. parodė, kad su pareigūnu K. B. atvyko pagal kvietimą į pastiprinimą pareigūnams, matė, kad E. K. šlubavo, sakė, kad sužalojo sulaikomas asmuo.Anot apeliantės, kad atliekant valstybės tarnautojo funkcijas pareigūnams A. V. ir E. K. pasipriešino A. L. ir I. L. ir juos įžeidė, abejonių nekyla, tą patvirtino teisme apklausti liudytojai, paties kaltinamojo A. L. parodymai. Be to, specialisto išvadose konstatuota, kad A. V. padaryti odos nubrozdinimai kairio antakio srityje, kairio skruosto srityje, poodinė kraujosruva juosmens srityje, dešinės plaštakos sumušimas su poodine kraujosruva, E. K. padaryta poodinė kraujosruva kairio kelio srityje, dešinės plaštakos sumušimas su poodine kraujosruva. Tiek A. V., tiek E. K. konstatuoti sužalojimai atitinkantys nežymų sveikatos sutrikdymą, nustatyti iš karto po įvykio, atitinka jų nuosekliai duotus parodymus, patvirtinti kitais byloje surinktais duomenimis, todėl tiek A. L., tiek I. L. suprasdami savo pavojingos veikos pobūdį, tyčia sudavė smūgius A. V. bei E. K., matydami, kad tai uniformuoti pareigūnai, vykdantys savo pareigas, naudojo prieš juos fizinį smurtą ir norėjo taip elgtis, t. y., pasipriešino valstybės tarnautojams. Taigi, kad A. L. bei I. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje patvirtina ne tik nukentėjusiųjų parodymai, rašytinė medžiaga, bet ir liudytojų M. V., E. K., M. G., R. A., K. B., A. G. parodymai, kuriuos teismas atmetė. Nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, yra nuoseklūs, vienas kitą papildo, todėl išanalizuoti duomenys laikytini įrodymais, ir jais remiantis A. L. ir I. L. pripažintini kaltais, padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje. Kaltinamųjų baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta; atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikaltimus padarė apsvaigę nuo alkoholio ir tas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Atsižvelgiant į BK 55 straipsnio reikalavimą A. L. ir I. L. skirtina su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Nukentėjusieji A. V. ir E. K. pateikė civilinius ieškinius po 500 eurų. Civiliniai ieškiniai tenkintini, iš A. L. ir I. L. priteistina po 500 eurų A. V. ir E. K. naudai.Apeliaciniame skunde nukentėjusieji A. V. ir E. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. nuosprendį, pripažinti kaltais A. L. bei I. L. ir tenkinti civilinius ieškinius.Skunde nurodoma, kad nukentėjusieji vyko pagal namo gyventojo pareiškimą dėl triukšmo, pasireiškusio vaiko klyksmais, trankymais, galimo smurtavimo. Teigiama, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos policijos įstatymu ir Patrulių veiklos instrukcija, apeliantai privalėjo patekti į gyvenamosios patalpos vidų, jog įsitikintų, kad patalpoje esantys asmenys nėra nukentėję ir yra saugūs.Skunde tvirtinama, kad skundo autorių parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu, neatitinka to, kas surašyta skundžiamame nuosprendyje. Nesutinkama su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad apeliantų parodymai nelaikytini įrodymais, pagrindžiančiais A. L. bei I. L. kaltę.Atsiliepime į Kauno apygardos prokuratūros prokurorės I. Gulbinienės ir nukentėjusiųjų A. V. ir E. K. apeliacinius skundus išteisintieji A. L. ir I. L. prašo skundus atmesti.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintieji ir jų gynėjos prašė skundą atmesti.Kauno apygardos prokuratūros prokurorės I. Gulbinienės ir nukentėjusiųjų A. V. ir E. K. apeliaciniai skundai atmetami.BPK 320 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos ne tik bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismui pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Prokurorė ir nukentėjusieji teigia, kad A. L. bei I. L. padarė BK 286 straipsnyje numatytas veikas, todėl prašo priimti apkaltinamąjį nuosprendį.Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinių skundų argumentus, įvertinusi byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas baudžiamojo proceso normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas A. L. bei I. L. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas, jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju A. L. bei I. L. veiksmai, pasireiškę fizinio smurto panaudojimu prieš policijos pareigūnus A. V. ir E. K., šiems atliekant savo pareigas, neatitinka pasipriešinimo valstybės tarnautojui, panaudojant fizinį smurtą, nusikaltimo sudėties.Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Objektyvieji nusikaltimo požymiai – aktyvūs kaltininko veiksmai. Pasipriešinimas galimas dviem alternatyviais būdais: 1) jis turi būti padaromas panaudojant fizinį smurtą arba 2) grasinant tuoj pat jį panaudoti. Šiame BK straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Kartu pažymėtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas įvertinus ne vien tik paties kaltininko parodymus, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet taip pat tiriant bei vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai priešindamasis valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui kaltininkas pradeda naudoti smurtą arba grasina tuoj pat jį panaudoti. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis (fizinis, mechaninis, cheminis, biologinis), kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Smurtas gali būti tyčinis smūgių sudavimas, kankinimas, surišimas, laikymas, uždarymas, apipylimas cheminėmis medžiagomis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-227/2010, 2K-279/2010, 2K-525/2011).Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, pagrįstai vertino tiek nukentėjusiųjų, tiek išteisintųjų veiksmus įvykio metu, jų elgesio teisėtumą ir pagrįstumą. Teismas teisingai nustatė, kad pareigūnai A. V. ir E. K. į įvykio vietą atvyko pagal pranešimą dėl triukšmo bute, tačiau jiems atvykus triukšmo nebuvo, taip pat nebuvo nustatytas smurto artimoje aplinkoje faktas. Iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės pateiktų duomenų matyti, kad minėti pareigūnai gavo pranešimą, jog įvykio vietos adresu girdisi triukšmas, pasireiškiantis vaiko klyksmais, trankymusi, galimu smurtavimu (t. 2., b. l. 57-58). Išteisintieji neneigė, kad tarp jų kilo žodinis konfliktas, tačiau nurodė, kad atvykus policijos pareigūnams jie jau buvo susitaikę, namuose buvo ramu (t. 1 , b. l. 193-197). Liudytojai K. B., F. M., A. L., V. L. patvirtino, kad kai atvyko A. V. ir E. K., jau niekas netriukšmavo (t. 2, b. l. 46-49, 77-78). Patys pareigūnai A. V. ir E. K. parodė, kad jiems atvykus triukšmo nebuvo, juos geranoriškai įsileido į butą, matė tik apsiverkusią I. L. su dukra A. L., tačiau bute buvę asmenys teigė, jog A. L. nieko nepadarė, prašė jį palikti. Nukentėjusieji vis dėlto tvirtino, kad A. L. nevykdė A. V. reikalavimo eiti į tarnybinį automobilį patikslinti anketinių duomenų, vartojo necenzūrinius žodžius ir panaudojo fizinius veiksmus prieš pareigūną, todėl kaip atsakomasis veiksmas prieš išteisintąjį iš karto buvo panaudotas prietaisas „Taser“ bei atlikti koviniai veiksmai ir uždėti antrankiai, o I. L. taip pat sudavė smūgius pareigūnams, jiems atliekant anksčiau nurodytus veiksmus (t. 2, b. l. 44-46). Tačiau aplinkybę, kad A. L. buvo vedamas į automobilį tik duomenims patikslinti, paneigė išteisintieji ir liudytojai F. M., A. L., V. L.. A. L. parodė, kad niekas neprašė jo ir žmonos I. L. asmens dokumentų, pareigūnas pasakė, jog reikės važiuoti į nuovadą, tačiau nesakė, kodėl ten turės važiuoti, o kai išteisintasis norėjo tai pranešti žmonai, į jį šovė iš tazerio. Išteisintoji I. L. matė, kai vyrui A. L. sakant, jog jį vedasi pareigūnai, prieš vyrą buvo panaudotas tazeris. Kad pareigūnai A. L. liepė važiuoti su jais, o ne eiti patikslinti duomenų, atitinka liudytojų F. M. ir V. L. parodymus. Taip pat, šie liudytojai ir A. L. nurodė, jog išteisintųjų asmens dokumentų pareigūnai paprašė tik kitos dienos rytą, t. y., kai A. L. ir I. L. jau buvo sulaikyti. Vertinant aptartus duomenis, konstatuotina, kad byloje nėra objektyvių ir tiesioginių įrodymų, jog pareigūnai A. V. ir E. K. turėjo pagrindą A. L. vesti į tarnybinį automobilį ir vežti jį į policijos įstaigą. Kaip minėta, nustatyta, kad tik nukentėjusieji parodė, jog vedėsi išteisintąjį duomenims patikslinti, tačiau pats A. L., išteisintoji I. L. ir liudytojai F. M., A. L., V. L. tai paneigė. Bylos medžiaga patvirtina, kad A. L. su šeima buvo apsistojęs motinos bute, kuriame buvo jo ir šeimos narių dokumentai. Atvykus A. V. ir E. K., buvo išsiaiškinta, kad bute jokių teisės pažeidimų nebuvo daroma, niekas iš buvusių asmenų nenurodė, jog prieš kurį nors iš jų buvo smurtauta ir neprašė imtis priemonių padarytiems teisės pažeidimams pašalinti. A. V. tokiomis aplinkybėmis nurodžius A. L. eiti į tarnybinį automobilį ir vykti į policijos įstaigą, o pastarajam ir jo šeimos nariams tam prieštaravus, nebuvo pagrindo taikyti specialiųjų priemonių ir atlikti kovinius veiksmus, kurie sukėlė dar didesnę sumaištį ir neigiamą buto gyventojų reakciją. Į konfliktą įtraukta nepilnametė, kuri gynė išteisintąjį. Pareigūnai neteisingai vertino situaciją kaip smurtą artimoje aplinkoje, todėl išteisintųjų A. L. ir I. L. veiksmai yra susiję su savo teisių gynimu. Pažymėtina ir tai, kad jokia administracinė priemonė dėl kaimyno pranešimo apie triukšmavimą bute, dėl galimo viešosios tvarkos pažeidimo, nagrinėjamu atveju nebuvo priimta. Byla nagrinėjama neišeinant už kaltinimo ribų. Apeliaciniame skunde prokurorė nurodo, kad A. V. ir E. K. parodymus apie išteisintųjų pasipriešinimą jų teisėtiems reikalavimams patvirtina specialisto išvados, kuriose konstatuoti pareigūnams padaryti sužalojimai, taip pat byloje apklausti liudytojai – E. K., M. G., M. V., R. A., K. B., tačiau iš šių liudytojų parodymų matyti, kad nei vienas jų negalėjo nurodyti, kokiu pagrindu A. L. ir I. L. buvo sulaikyti, kadangi iki bandymo uždėti A. L. antrankius įvykių nematė. O tai, kad pareigūnai buvo sužaloti, nepaneigia išteisintųjų ir liudytojų, įvykio metu buvusių bute, parodymų, jog sužeidimai atsirado kaip pasekmė pačių nukentėjusiųjų veiksmų, neteisingai įvertinant situaciją ir nepagrįstai imantis A. L. vesdinimo veiksmų. Nepavykus pašalinti prieštaravimų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įrodymus vertino pagal jų visumą. Liudytojai, konflikto metu buvę įvykio vietoje, patvirtino A. L. ir I. L. parodymus. Jie parodymus davė, būdami prisiekę dėl atsakomybės už melagingus parodymų davimą, esminių prieštaravimų jų parodymuose nėra, todėl jais netikėti nėra pagrindo.Prokurorės skunde taip pat teigiama, kad A. L. parodymai yra nepatikimi, kadangi jis neigdamas, jog padarė nusikalstamą veiką, nurodė, kad jį sumušė ir sulaužė jam koją A. V. ir E. K., nors nukentėjusieji ir liudytojai M. V., E. K., A. G. nepatvirtino šių išteisintajam padarytų sužalojimų, siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina, kad tokie prokurorės tvirtinimai yra nepagrįsta prielaida. Bylos duomenys – LSMUL raštas (t. 2, b. l. 8), patvirtina, kad A. L. 2015 m. gegužės 20 d. buvo konstatuotas dešinės kojos piršto lūžis, galvos sumušimas, tik nenustatytas tikslus sužalojimų padarymo laikas, tačiau šis faktas nėra pakankamas konstatuoti, jog išteisintasis melavo apie jo vesdinimo ir sulaikymo aplinkybes. Šias aplinkybes, kaip minėta, patvirtino I. L. ir liudytojai F. M., A. L., V. L.. Tai, kad A. L. ikiteisminio tyrimo metu pripažino, jog vartojo negražius žodžius V. ir E. K. atžvilgiu, juos įžeidė, o teisme tą neigė, taip pat nėra pagrindas jo kaltei dėl BK 286 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo pagrįsti, kadangi įžeidimas nėra nusikaltimo – pasipriešinimo valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, kvalifikuojantis požymis. Taip pat, iš A. L. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, jog jis nepripažino, kad būtų sudavęs A. V. į veidą, kas atitinka jo pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, kuriuose neigė padaręs nusikalstamą veiką – pasipriešinimą pareigūnų reikalavimams. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles, numatytas BPK 20 straipsnyje, įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas bei aiškino ir taikė teisės normas, todėl pagrįstai išteisino A. L. ir I. L. pagal BK 286 straipsnį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti prokurorės ir nukentėjusiųjų apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros prokurorės Inesos Gulbinienės ir nukentėjusiųjų A. V. bei E. K. apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.