Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimundo Jurgaičio ir Zigmo Kavaliausko ir Vidmanto Mylės (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį ir jam paskirta 40 parų arešto bausmė, bausmę atliekant areštinėje, bausmės pradžią skaičiuojant nuo faktinio sulaikymo.

Vadovaudamasis BK 65, 66 straipsniais į bausmės laiką įskaitytas A. V. laikino sulaikymo laikas vertinant, kad jis atliko 1 parą arešto.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. V. civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš A. V. 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kitą civilinio ieškinio dalį atmetė.

Laikino nuosavybės teisių apribojimo į A. V. priklausančioms lėšas, esančioms AB „Swedbank“ banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), mastą sumažino iki 200 Eur.

Pripažino, kad 341,25 Eur nukentėjusiajam M. V. suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidos yra proceso išlaidos, ir priteisė valstybei iš A. V. 341,25 Eur proceso išlaidų atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl nuteistojo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnį

5. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys) Taigi bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti dėl įrodymų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir padaryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės ir kategoriškos. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-117-303/2016) Vien tai, kad nuteistasis turi kitokią nuomonę dėl byloje esančių įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, netinkamai nustatė faktines aplinkybes.

6. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais ir baudžiamosios bylos medžiaga, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes. Skundžiamame teismo nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, nuosekliai išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta kaltinamojo, nukentėjusiojo bei liudytojų parodymų ir kitų bylos įrodymų vertinimo analizė ir remiantis ja padarytos motyvuotos, bylos faktines aplinkybes atitinkančios išvados. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo A. V. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, pagrįstos byloje BPK nustatyta tvarka surinktų ir teisme tinkamai, laikantis BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje nustatytų reikalavimų, ištirtų ir patikrintų įrodymų visuma.

7. Nepagrįstai apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo apkaltinamojo nuosprendžio grįsti ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo M. V. ir liudytojos D. A. parodymais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai, jei jie atitinka byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus, gali būti nurodomi ir apkaltinamajame nuosprendyje. Ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai nuosprendyje gali būti aptariami analizuojant teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, darant teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais grindžiamas išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių, kaltinamojo kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-376/2012). Nagrinėjamu atveju iš 2018 m. spalio 30 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad baigus įrodymų tyrimą buvo pagarsinti visi bylos duomenys, įskaitant ir minėtų asmenų parodomus ikiteisminio tyrimo pareigūnui. (2 t., b. l. 82–88) Nukentėjusiojo M. V. ir liudytojos D. A. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai atitinka pirminius jų parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui (1 t., b. l. 7–11, 48–51, 66–69, 70–72; 2 t., b. l. 17–26), todėl pagrįstai apylinkės teismas vadovavosi šių asmenų parodymais, jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį.

8. Pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį nulemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo būdas ir vieta. Atsižvelgiant į tai, kad BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl būtina nustatyti padarinius, realiai sutrikdžiusius visuomenės rimtį ar tvarką. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu teismų praktikoje paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai. Būtent šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-28-976/2018, 9.1 punktas)

9. Teismų praktikoje pripažįstama, kad viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik remiantis kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau pirmiausia įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, trukmę, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-28-976/2018, 9.2 punktas). Pažymėtina, kad BK 284 straipsnyje nei veikos padarymo motyvas, nei tikslas nenurodyti, ir tai reiškia, kad joje aprašytos veikos konstatavimui šie subjektyvieji požymiai reikšmės neturi, tačiau jų analizė svarbi teisingam kaltininko tyčios apibrėžimui, sprendimui, kad asmuo suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas. Tai, kad asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, skatina daryti išvadą, jog asmens veika pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti, todėl kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-66-942/2017 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

10. Nagrinėjamu atveju pats nuteistasis pripažino, kad automobiliui sustojus prie šviesoforo, jis priėjo prie nukentėjusiojo automobilio, atidarė vairuotojo pusės dureles ir paaiškino nukentėjusiajam, kaip reikia vairuoti, nes, jo manymu, nukentėjusysis pavojingai vairavo. (1 t., b. l. 126–129, 138–140; 2 t., b. l. 82–88) Apeliaciniame skunde papildomai nurodė, kad nukentėjusiojo vairavimas jam sukėlė įtarimų, kad vairuotojas gali būti neblaivus. (2 t., b. l. 104–105) Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistasis pats nepranešė teisėsaugos institucijoms apie, jo manymu, daromą nusikalstamą veiką, pats nusprendė paauklėti kito automobilio vairuotoją. Nuteistasis pripažino, kad kalbėdamas su nukentėjusiuoju daug gestikuliavo, mosikavo rankomis, todėl nukentėjusysis galėjo pagalvoti, jog jis jam trenks. Nors nuteistasis neigė netrenkęs nukentėjusiajam, tokie jo parodymai vertintini tik siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes juos paneigia kiti byloje esantys duomenys. Iškart po minėto konflikto kartu su nukentėjusiuoju automobilyje buvusi liudytoja D. A. paskambino bendruoju pagalbos numeriu 112 ir pranešė, kad nepažįstamas vyras jiems sustojus prie sankryžos atidaręs vairuotojo pusės dureles elgėsi agresyviai ir tris kartus trenkė M. V. į veidą (1 t., b. l. 26–28), vaizdo įraše IMG1140 taip pat girdėti kaip moteriškas balsas sako, kad seka iš paskos asmeniui, kuris M. V. tris kartus trenkė į veidą. (1 t., b. l. 29–31) Šią aplinkybę nukentėjusysis M. V. bei liudytoja D. A. nurodė ir policijos pareigūnams, kurie iškart po susidūrimo atvyko į eismo įvykio vietą. Nors policijos pareigūnai nepastebėjo smurto žymių ant nukentėjusiojo veido (1 t., b. l. 19, 80–83; 2 t. b. l. 82–88), tačiau tiek nukentėjusysis, tiek ir liudytoja D. A. patvirtino, kad vieta, į kurią trenkė nuteistasis, ėmė ryškėti tik grįžus namo, o kitą dieną mėlynuoti. (1 t., b. l. 66–69, 2 t., b. l. 17–26) Kaip matyti iš specialisto išvados, nukentėjusysis pas specialistus apsilankė jau kitą dieną po incidento, kurie įvertino ant jo veido esančias smurto žymes ir patvirtino, kad šie sužalojimai galėjo būti padaryti nurodytomis aplinkybėmis, t. y. nuteistajam atidarius automobilio dureles ir sėdinčiam M. V. tris kartus trenkus į veidą (1 t., b. l. 23) Specialisto išvada, kad kraujosrūva apatinio žandikaulio projekcijoje atsirado vieno trauminio poveikio metu kontaktuojant su kietu buku daiktu, savaime nereiškia, kad buvo suduotas tik vienas smūgis. Nukentėjusysis paaiškino, kad pirmasis smūgis buvo stipriausias, o kiti du silpnesni, nes jis stengėsi jų išvengti rankomis užsidengdamas veidą, todėl galimai ant nukentėjusiojo veido liko tik žymės nuo pirmojo suduoto smūgio. Nors specialisto išvadoje nurodoma, kad M. V. galėjo būti padaryti tiek suduodant smūgį, tiek ir jam atsitrenkiant, tačiau iš filmuotos medžiagos matyti, kad susidūrus nuteistojo ir nukentėjusiojo automobiliams smūgis nebuvo stiprus, be to, nukentėjusysis patvirtino, kad dėl smūgio kakta atsitrenkė į automobilio vairą, t. y. ne ta veido dalimi, į kurią trenkė nuteistasis. Todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad kraujosrūva apatinio žandikaulio projekcijoje atsirado dėl nuteistojo suduotų smūgių, o ne eismo įvykio metu.

11. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo M. V. ir liudytojos D. A. nurodomomis aplinkybėmis, nes nukentėjusysis, liudytoja, ir pats apeliantas patvirtino, kad jie vieni kitų nepažįsta, todėl nėra pagrindo manyti, kad nukentėjusysis ir liudytoja būtų suinteresuoti sakyti netiesą apie įvykio aplinkybes. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad nukentėjusias ir liudytoja galimai siekia jį apkalbėti, norėdami nuslėpti savo neteisėtus veiksmus, nes byloje nėra duomenų apie jų atliktus neteisėtus veiksmus. Nors po konflikto nukentėjusiojo vairuojamas automobilis susidūrė su nuteistojo automobiliu, po eismo įvykio buvo užpildyta eismo įvykio deklaracija, todėl eismo įvykio metu nuteistajam kilusią žalą atlygins nukentėjusiojo draudikas. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusiojo M. V. ir liudytojos D. A. parodymai buvo nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, jie parodymus davė prisiekę (1 t., b. l. 7–11, 48–51, 52–56, 66–69, 70–72; 73–76, 2 t., b. l. 17–26), todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nesivadovauti nukentėjusiojo M. V. ir liudytojos D. A. parodymais.

12. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. V. buvo pagrįstai nuteistas pagal BK 284 straipsnį dėl viešos tvarkos pažeidimo, nes tiesioginę tyčią pažeisti viešąją tvarką patvirtina ir tai, kad jis dėl menkavertės priežasties – dėl nukentėjusiojo vairavimo – priėjo prie nukentėjusiojo vairuojamo automobilio, atidarė vairuotojo pusės dureles ir tris kartu jam trenkė, suvokdamas, kad tokiu būdu bus sukeltas didelis išgąstis automobilyje buvusiems asmenims, t. y. nukentėjusiajam M. V. ir liudytojai D. A.. Apelianto nenorą išvengti konflikto ir tyčią sutrikdyti viešąją rimtį rodo tai, kad jis nesiekė pasišalinti iš įvykio vietos, o pats priėjo prie nukentėjusiojo automobilio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-269-697/2016). Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 284 straipsnyje numatyta veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje šioje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-308-942/2017) Taigi pagrįstai pirmosios instancijos teismas laikė, kad nagrinėjamu atveju nusikalstama veika padaryta viešoje vietoje, nes veiksmai atlikti gatvėje, automobiliams sustojus prie šviesoforo. Nors įvykio vietoje nebuvo kitų žmonių, tik nuteistasis, nukentėjusysis ir kartu su automobiliu važiavusi liudytoja D. A., tai savaime nereiškia, kad nusikalstami padariniai nekilo. Nukentėjusysis bei liudytoja D. A. patvirtino, kad jie išsigando agresyvaus nuteistojo elgesio, nukentėjusysis bandė veidą dengti rankomis, o liudytoja iškart paskambino bendruoju pagalbos numeriu ir pranešė apie įvykį, kelis kartu nuteistajam sustojus ir rankų gestais raginant nukentėjusįjį išlipti iš automobilio, šis užsirakino automobilyje, o įvykus eismo įvykiui iš automobilio išlipo tik po to, kai to paprašė policijos pareigūnai. Visa tai rodo, A. V. savo agresyviu elgesiu pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, nes nukentėjusysis ir kartu su juo buvusi liudytoja D. A. patyrė išgąstį, šoką, be to, nukentėjusiajam buvo sutrikdyta sveikata.

13. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį A. V. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje.

Dėl paskirtos bausmės

14. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamą veiką, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotą ir teisingą bausmę. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje.

15. Vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, matyti, kad apylinkės teismas įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodomas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes: A. V. padarė vieną tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 284 straipsnis, 11 straipsnio 3 dalis), veikos stadiją (veika baigta), nuteistojo asmenybę: tris kartus teistas (1 t., b. l. 155–151, 160–172, 173–175, 176–178). Teisėjų kolegija pažymi, kad praeityje A. V. buvo taikytos švelnesnio pobūdžio bausmės (laisvės apribojimas, bauda, buvo lygtinai paleistas iš pataisos namų, kuriuos atliko laisvės atėmimo bausmę), tačiau bausmės tikslai nebuvo pasiekti, tai neatgrasė jo nuo naujų nusikaltimų padarymo, t. y. turėdamas neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą jis ir vėl nusikalto, padarydamas naują nesunkų nusikaltimą. Atsižvelgęs į tai, kad A. V. nusikalstamos veikos padarymo metu nedirbo, nebuvo registruotas darbo biržoje (1 t., b. l. 174, 180, 181), kad jis ne kartą baustas administracine tvarka, tačiau iki šiol nėra sumokėjęs paskirtų baudų (1 t., b. l. 182–185), pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad baudos skyrimas nepadės pasiekti BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nėra A. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kad yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nes jis nusikalstamas veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Remdamasis šių aplinkybių visuma už nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, pirmosios instancijos teismas A. V. skyrė areštą, jos dydį nustatydamas mažesnį nei šios bausmės rūšies vidurkis. Į paskirtą bausmę įskaitė laikino sulaikymo laiką. Nesutikti su šiuo apylinkės teismo sprendimu ir švelninti nuteistajam paskirtą bausmę, parenkant švelnesnę BK 284 straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar trumpinant paskirtos arešto trukmę, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant A. V. paskirtą bausmę, buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme, todėl paskirta 40 parų arešto bausmė yra proporcinga ir adekvati padaryto nusikaltimo pavojingumui, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, neprieštarauja bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams. (BK 41, 54 straipsnis)

Dėl bylos procesinės baigties

16. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriuo A. V. pripažintas kaltu padaręs BK 284 straipsnyje numatytą nusikaltimą bei jam paskirta 40 parų arešto bausmė, todėl apeliacinis skundas atmestinas. (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas)

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo A. V. apeliacinį skundą.