Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Erikos Girgždienės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo R. G., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 39 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamos veikos, numatytos BK 302 straipsnio 1 dalyje, padarymą ir baudžiamoji byla jam nutraukta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. G. pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 39 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, kad 2016 m. sausio 10 d., apie 22.00 val., (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, iš nenustatyto asmens, neturėdamas teisėto pagrindo, įgijo fizinio asmens dokumentus – V. D. vardu išduotus: Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) darbuotojo pažymėjimą 2015-02-25 Nr. (duomenys neskelbtini), UAB „S.“ inžinerijos departamento energetikos darbuotojo pažymėjimą 2015-03-27 Nr. (duomenys neskelbtini), UAB „S.“ inžinerijos departamento energetikos darbuotojo pažymėjimą 2015-03-27 Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) darbo pažymėjimą 2007-09-06 Nr. (duomenys neskelbtini), UAB „S.“ darbų saugos pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), šiuos dokumentus atgabeno į savo butą, esantį (duomenys neskelbtini) ir, neturėdamas teisėto pagrindo, laikė juos seife iki kratos, vykusios 2016-01-22 nuo 19.10 val. iki 20.20 val., kurios metu dokumentus rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė E. Girgždienė prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nuosprendį, kuriuo R. G. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 39 straipsniu, esant atsakomybę lengvinančių aplinkybių, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 302 straipsnio 1 dalyje, padarymą ir baudžiamoji byla jam nutraukta, ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo:

pripažinti R. G. kaltu pagal BK 302 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam bausmę – 60 parų arešto;

vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir sumažintą bausmę paskirti 40 parų arešto.

Skunde pažymima, kad teismas dėl to, kokio sunkumo tyčinis nusikaltimas inkriminuotas R. G., nuosprendyje visiškai nepasisakė, taigi, manytina, kad šios aplinkybės visiškai nevertino, nors tai buvo būtina. Kadangi R. G. inkriminuotas būtent apysunkis nusikaltimas, numatytas BK 302 straipsnio 1 dalyje, todėl jis negalėjo būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 39 straipsniu, esant lengvinančių aplinkybių. R. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu, t. y. nuo 2016 m. sausio 10 d. iki 2016 m. sausio 22 d., galiojo būtent tos BK 39 straipsnio ir BK 302 straipsnio 1 dalies redakcijos, kurios atitinkamai numatė, jog pagal BK 39 straipsnį nuo baudžiamosios atsakomybės gali būti atleistas tik baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų ar nesunkų tyčinį nusikaltimą padaręs asmuo, o BK 302 straipsnio 1 dalyje numatytas tyčinis nusikaltimas priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai, nes jo sankcijoje numatyta didžiausia bausmė viršija trejus metus, tačiau neviršija šešerių metų laisvės atėmimo. Teismui teisingai nustačius, kad dėl padarytos nusikalstamos veikos sunkumo R. G. negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39 straipsnį, nebūtų buvę prasmės toliau aiškintis dėl kitų sąlygų buvimo, tačiau to nenustatęs teismas be pagrindo aiškinosi kitas sąlygas ir nepagrįstai konstatavo, kad R. G. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, motyvuodamas tuo, kad jis anksčiau neteistas, tik pats nurodo, kad yra suimtas kitoje byloje, kuri nagrinėjama apygardos teisme. Apeliantės teigimu, tokių motyvų pakaktų, jei įstatymo sąlyga reikalautų, kad nusikalstamą veiką būtų padaręs „neteistas asmuo“, nes „neteistas asmuo“ ir „pirmą kartą nusikalstamą veiką padaręs asmuo“ teismų praktikoje laikoma skirtingomis sąvokomis. Atkreipia dėmesį, kad kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-137/2012 konstatuota, jog: „BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme asmuo paprastai laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu nustatoma, kad anksčiau nėra nusikaltęs arba dėl anksčiau padarytos nusikalstamos veikos teisinis baudžiamasis santykis yra pasibaigęs ir neturi teisinės reikšmės (pvz., už ankstesnę nusikalstamą veiką buvo nuteistas, tačiau teistumas išnykęs). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK normose nurodomos sąvokos „pirmą kartą padaręs nusikalstamą veiką“ ir „neteistas“ (teistumo nebuvimas) nėra visiškai tapačios. Netapatus šių sąvokų aiškinimas pateiktas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartyje Nr. 2K-P-85/2008. Nors nurodytoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl BK 93 straipsnio taikymo, tačiau šiame straipsnyje vartojama sąvoka „pirmą kartą padaręs nusikalstamą veiką“ yra analogiška pateiktajai BK 40 straipsnyje, aiškinant nurodytą sąvoką atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės normų taikymo kontekste“. Mano, kad atsižvelgiant į tai, jog byloje yra duomenų, kad R. G. yra suimtas kitoje byloje, teismas turi ypatingai atsakingai vertinti, ar galima konstatuoti, kad tas asmuo nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, turi susižinoti, pasidomėti, kokia kitos bylos eiga, perspektyva, galbūt net palaukti sprendimo, išsiaiškinti, kokios veikos inkriminuotos asmeniui, kada jos galbūt padarytos ir pan., tačiau šiuo atveju teismas to nepadarė. Nors susipažinus su informacinės teismų sistemos LITEKO duomenimis matyti, kad Šiaulių apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) (ikiteisminio tyrimo bylos Nr. (duomenys neskelbtini)), kurioje R. G. kaltinamas padaręs kelias nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 1, 2 dalyse, 253 straipsnio 1 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje (pastaroji, beje yra visiškai analogiška šioje nagrinėjamoje byloje tiriamai nusikalstamai veikai), kurioje jam inkriminuotos veikos galbūt padarytos nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2016 m. kovo 29 d., t. y. jis galbūt padarė nusikalstamas veikas tiek prieš šioje byloje tiriamą padarytą veiką, tiek po šioje byloje tiriamos padarytos nusikalstamos veikos, kurioje jam jau kelis mėnesius paskirta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas, ir esant tokiems duomenims laikyti, kad asmuo nusikalto pirmą kartą, ir todėl gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nėra pagrindo.

Be to, neteisingai konstatavęs, kad R. G. galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 39 straipsniu, nors pripažino, kad jis padarė apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 302 straipsnio 1 dalyje, netinkamai konstatavęs, jog R. G. nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, teismas ir toliau be pagrindo aiškinosi kitas sąlygas ir vėlgi padarė nepagrįstą išvadą, kad yra dvi R. G. atsakomybę lengvinančios aplinkybės: 1) prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi ir 2) aktyviais veiksmais stengėsi išvengti sunkesnių pasekmių, nors pagrįstai buvo galima pripažinti tik vieną R. G. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Pripažindamas R. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis aktyviais veiksmais stengėsi išvengti sunkesnių pasekmių, teismas motyvavo tuo, kad pastarasis išsaugojo nukentėjusiojo V. D. dokumentus, kurie vėliau, ikiteisminio tyrimo metu, buvo grąžinti V. D., V. D. pretenzijų jam neturi. Toks teismo sprendimas, apeliantės vertinimu, visiškai nepagrįstas, nes dokumentai nukentėjusiajam grąžinti jau nebegaliojantys, nukentėjusysis išsiėmė naujus dokumentus, todėl faktiškai dokumentai turėjo būti perduoti juos išdavusioms institucijoms sunaikinti. Taigi visiškai neaišku, kokia, kaip teismas konstatavo, „išsaugojimo“ prasmė, nauda, kas tame gero. Taip pat neaišku, kokias pretenzijas nukentėjęs asmuo galėjo turėti R. G. dėl dokumentų, esant tokioms nustatytoms bylos aplinkybėms, kad R. G. jo neapiplėšė, o tik dokumentus su kitais daiktais įgijo iš juos pagrobusių asmenų. Pažymi, kad jeigu nebūtų atlikta krata, dokumentai galbūt taip būtų „saugojami“ iki šiol. Pastebi, kad R. G. panašiai tokiu pat būdu „saugojo“ dokumentus ir dar keliems asmenims, nes jau minėtoje Šiaulių apygardos teisme nagrinėjamojo baudžiamojoje byloje R. G. yra kaltinamas padaręs analogišką nusikalstamą veiką, panašiai tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje laikęs dar kelių kitų asmenų dokumentus, kurie taip pat buvo rasti ir paimti tos pačios kratos metu. Apeliantės manymu, BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė šioje byloje negalėjo būti pripažinta kaip lengvinanti kaltininko atsakomybę. Atsižvelgiant į tai, kad teismas nepagrįstai pripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą asmens atsakomybę lengvinančią aplinkybę – siekimą aktyviais veiksmais išvengti sunkesnių pasekmių, nurodydamas nepagrįstus motyvus, kad kaltininkas išsaugojo nukentėjusiojo dokumentus, taigi esant tik vienai R. G. atsakomybę lengvinančiai aplinkybei, nebuvo išpildyta ir dar viena atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga, kad asmuo pagal BK 39 straipsnį gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės tuomet, kai yra ne mažiau kaip dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalyje.

Nors ketvirtoji sąlyga, kad asmuo pagal BK 39 straipsnį gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, yra – R. G. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nenustatyta, tačiau nesant kitų būtinų sąlygų, galima daryti išvadą, kad teismas 2016 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu R. G. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės nepagrįstai, netinkamai pritaikydamas baudžiamąjį įstatymą.

Prokurorės įsitikinimu, įvertinus visas nustatytas byloje aplinkybes, darytina išvada, kad Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nuosprendis turi būti panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas ir R. G. turi būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Mano, kad įvertinus bendruosius bausmių skyrimo pagrindus bei kitas nustatytas faktines aplinkybes, spręstina, jog bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant R. G. arešto bausmę. Šiuo atveju darytina išvada, kad yra nustatyta tik viena R. G. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, teismo pripažinta antra R. G. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kad jis aktyviais veiksmais siekė išvengti sunkesnių pasekmių – naikintina.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės E. Girgždienės apeliacinis skundas tenkinamas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, daro išvadą, kad Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu, vadovaudamasis BK 39 straipsniu, nepagrįstai atleido R. G. nuo baudžiamosios atsakomybės esant atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

BK 39 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų tyčinį nusikaltimą, teismo motyvuotu sprendimu gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) yra ne mažiau kaip dvi šio kodekso 59 straipsnio 1 dalyje numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, ir 3) nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Tik esant visoms išvardytoms sąlygoms gali būti sprendžiamas klausimas dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas motyvuotai gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 39 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą, priimti būtent tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą byloje surinktų įrodymų, pagrįstai konstatavo, jog R. G. padarė BK 302 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Tačiau, kaip teisingai pažymėta apeliaciniame skunde, teismas, priimdamas sprendimą taikyti BK 39 straipsnio nuostatas, atsižvelgė tik į tai, kad nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia, tačiau visiškai nevertino to, kad BK 302 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai, o galimybės BK 39 straipsnio pagrindu nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti asmenį, padariusį apysunkį nusikaltimą, įstatymas nenumato. Kaip minėta, pirmoji iš BK 39 straipsnyje numatytų sąlygų yra tai, kad asmuo gali būti padaręs tik baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų tyčinį nusikaltimą. Taigi pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs to, kad R. G. padarytas nusikaltimas priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai, be pagrindo svarstė BK 39 straipsnio taikymo klausimą ir nepagrįstai jį taikė.

Apeliaciniame skunde be kita ko nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, jog R. G. pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir nepagrįstai pastarojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių.

Atkreipiamas dėmesys, kad teismų praktikoje laikoma, jog asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką tuomet, kai kaltininkas anksčiau yra neteistas ir padarė vieną nusikalstamą veiką, išskyrus tuos atvejus, kai kaltininkas padaro idealią sutaptį sudarančias kelias nusikalstamas veikas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-82/2010). Kadangi bylos duomenimis R. G. yra neteistas (2 t., b. l. 46–47), nors informacinės sistemos LITEKO duomenys ir patvirtina skunde nurodytą aplinkybę, kad šiuo metu Šiaulių apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje R. G. kaltinamas pagal BK 260 straipsnio 1, 2 dalis, 253 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, atsižvelgus į tai, kad ši byla nebaigta nagrinėti, joje galutinis sprendimas dar nepriimtas, nėra pagrindo konstatuoti, kad R. G. nusikalstamą veiką padarė ne pirmą kartą.

Šiaulių apylinkės teismas R. G. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad pastarasis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, be to, aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių, t. y. išsaugojo nukentėjusiajam priklausančius dokumentus (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 punktas). Kadangi iš bylos matyti, kad R. G. prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi, konstatuojama, kad teismas šią aplinkybę pagrįstai pripažino pastarojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių. Laikoma, kad kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių tada, kai kaltininkas aktyviais veiksmais siekė įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299/2012).

Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad R. G. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, t. y. nenustatytoje vietoje, iš nenustatyto asmens, neturėdamas teisėto pagrindo, įgijo fizinio asmens dokumentus, šiuos dokumentus atgabeno į savo butą ir, neturėdamas teisėto pagrindo, laikė juos seife iki kratos, kurios metu dokumentus rado ir paėmė policijos pareigūnai. Taigi akivaizdu, kad R. G., be teisėto pagrindo įgydamas svetimus dokumentus ir juos, neturėdamas teisėto pagrindo, iki kratos, kurios metu šie dokumentai buvo rasti, laikydamas seife, šiais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, o ne „saugojo“ nukentėjusiajam priklausančius dokumentus, šiais veiksmais bandydamas išvengti sunkesnių padarinių. Todėl teismo sprendimas kaltininko nusikalstamus veiksmus pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe visiškai nesuprantamas ir logiškai nepaaiškinamas. Pastebėtina, kad pats R. G. teisiamajame posėdyje nurodė, jog jis dokumentus planavo išmesti, tačiau juos numetė į seifą ir išvažiavo savo reikalais, apie tikslą šiuos dokumentus saugoti net neužsiminė (2 t., b. l. 133). Dėl to skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas) ir R. G. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių, naikintina. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra viena R. G. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Kadangi nėra nustatytos visos BK 39 straipsnyje nurodytos sąlygos R. G. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl R. G. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis – R. G. pripažįstamas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 302 straipsnio 1 dalyje (BPK 329 straipsnio 3 punktas).

Priėmus sprendimą pripažinti R. G. kaltu padarius nusikalstamą veiką, kuri įrodyta ir aprašyta skundžiamame nuosprendyje, pasisakytina tik dėl bausmės R. G. skyrimo.

Skirdama R. G. bausmę už jo padarytą nusikaltimą, kolegija atsižvelgia į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje, vadovaujasi BK 55 straipsnio nuostatomis. Kolegija atsižvelgia į tai, kad R. G. padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą, anksčiau teistas nebuvo (2 t., b. l. 46–47, informacinės teismų sistemos LITEKO duomenys), administracine tvarka nebaustas (2 t., b. l. 101), nedirba, yra viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinusi minėtas aplinkybes, kolegija mano, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus R. G. už nusikaltimą, numatytą BK 302 straipsnio 1 dalyje, bausmę – areštą, dydžiu artimą šios bausmės vidurkiui (BK 49 straipsnis). Esant BK 64¹ straipsnyje numatytoms sąlygoms, ši bausmė mažintina vienu trečdaliu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1 punktu, 329 straipsnio 3 punktu,

nusprendž i a:

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nuosprendį pakeisti: panaikinti R. G. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių.

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio dalį, kuria R. G., vadovaujantis BK 39 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamos veikos, numatytos BK 302 straipsnio 1 dalyje, padarymą ir baudžiamoji byla jam nutraukta, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

R. G. pripažinti kaltu pagal BK 302 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam areštą 60 (šešiasdešimčiai) parų.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir paskirti bausmę – areštą 40 (keturiasdešimčiai) parų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.