Telšių apylinkės teismo nutartis

Įžanginė dalis

Teisėjo padėjėjas SAULIUS JURKŠA ?Civilinė byla Nr. eL2-2148-1007/2016Teisminio proceso Nr. 2-12-3-01930-2016-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.2.1; 2.5.29.3; 3.4.1.11.1

2016 m. lapkričio 3 d.

Akmenės rajono apylinkės teismo teisėja Daiva Domeikienė, rašytinio proceso tvarka išsprendusi kreditoriaus UAB „Sostinės kreditai“ pareiškimo dėl skolos, delspinigių, kompensacinių, įskaitant procesines, palūkanų ir žyminio mokesčio priteisimo teismo įsakymu iš skolininko E. B. priėmimo klausimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kreditorius UAB „Sostinės kreditai“, juridinio asmens kodas 302513887, J. Basanavičiaus g. 25A-21, LT-03108 Vilnius, atsiskaitomoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), bankas „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašoma išduodant teismo įsakymą priteisti 656,02 Eur skolą, 2,40 Eur delspinigius už laikotarpį nuo 2016-08-26 iki 2016-11-02 ir 75,00 % kompensacines palūkanas už 376,26 Eur kredito sumą nuo 2016-11-02 iki visiško prievolės įvykdymo pagal 2015-09-24 vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis), 5 % (penkių procentų) metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 4,00 Eur žyminį mokestį iš skolininko E. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini).

Pareiškimą priimti atsisakytina.

Iš pateikto pareiškimo matyti, kad kreditorių ir skolininką sieja teisniai santykiai, atsiradę iš kreditoriaus ir skolininko sudarytos vartojimo kredito sutarties. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus. Tiek Europos Sąjungos, tiek ir nacionaliniai teisės aktai įtvirtina padidintą vartotojo teisių apsaugą ir numato, jog vartojimo sutartims, be bendrųjų sutarčių teisės normų, taip pat taikomos specialios normos, užtikrinančios didesnę vartotojo teisių apsaugą. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo praktikoje ne kartą yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, o vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai. Todėl teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio. Vartotojų teisių bylų specifika lemia teismo pareigą būti aktyviam procese, vartojimo sutarties šalis vertinant kaip nelygiavertes ir vartotoją laikant silpnesniąja šalimi, o jo teisių apsaugai taikant specialų vartotojo teisių gynimo mechanizmą, kurio vienas iš aspektų yra tas, kad vartotojas nesaistomas vartojimo sutartyje įtvirtintų nesąžiningų sąlygų (žiūrėti, pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimtas civilinėse bylose Nr. 3K-3-536/2008; Nr. 3K-3-502/2009; Nr. 3K-3-397/2011). Teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu turi būti vykdoma visuotinai, nepriklausomai nuo to, kokioje teisminėje procedūroje priimamas su tokių sąlygų vertinimu susijęs procesinis sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K -7-272/2011). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad negalima leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Dėl šių priežasčių tuomet, kai vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 431–440 straipsniais teismui pateikiamas prašymas išduoti teismo įsakymą reikalaujant aiškiai per didelių netesybų, palūkanų ar kitokių mokesčių, atsižvelgdamas į tai, kad teismo įsakymas pagal CPK 436 straipsnio 7 dalį yra neskundžiamas, bei į tai, kad teismas netesybas ir palūkanas gali mažinti tik ginčo teisenoje, teismas turi vadovautis CPK 435 straipsnio 2 dalimi ir atsisakyti priimti pareiškimą kaip aiškiai nepagrįstą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-08 Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1, kat. 36.; 36.1.; 37.). Aiškiai nepagrįstu laikomas toks pareiškimas, kurio patenkinimas reikštų teisės aktais įtvirtinto teisinio reguliavimo pažeidimą, taip pat ir imperatyvaus teismo sprendimui keliamo teisėtumo reikalavimo pažeidimą, vyraujančios teismų praktikos nepagrįstą nesilaikymą, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų pažeidimą.

Kreditoriaus ir skolininko Sutartis sudaryta 2015-09-24, todėl jai taikomos Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) nuostatos. Skolininkui neįvykdžius piniginės prievolės turi būti skaičiuojamos ne palūkanos, bet netesybos, numatytos vartojimo kredito santykius reglamentuojančio specialaus teisės norminio akto – VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje, pagal kurią pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05% pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, o jokios kitos netesybos už vartojimo kredito sutartyje numatytų įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomos. Įstatyme nustatytas netesybų dydžio apribojimas taip pat turėtų būti taikomas ir kompensacinių palūkanų, mokamų vartojimo kredito sutarties nevykdymo atveju, dydžiui, nes palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos (žiūrėti, pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-08-14 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012). Taigi, kompensacinių mokėjimų (netesybų ar kompensacinių palūkanų), neatsižvelgiant į jų pavadinimą Sutartyje, dydis negali viršyti 0,05 procento už kiekvieną pradelstą dieną. Priešingai aiškinant, t. y. laikant, kad pavėluotų įmokų mokėjimo atvejais gali būti priskaičiuojamos didžiulės sutartinės palūkanos, VKĮ nustatytas netesybų dydžio ribojimas, taikomas skolininkui nepajėgiant vykdyti piniginių prievolių, neturėtų jokios teisinės ir praktinės reikšmės, o vartojimo kredito teisiniai santykiai transformuotųsi į lupikavimą. Tuo tarpu kreditorius reikalauja 75,00 % kompensacinių palūkanų, kurių metinė norma daugiau nei keturis kartus viršija netesybas, numatytas VKI 11 straipsnio 8 dalyje. Dėl šios priežasties pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas.

Be to, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.34 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad negalima išreikalauti to, kam atlikti nustatytas terminas, iki šio termino pabaigos, todėl įgyvendinti minėtą savo teisę kreditorius gali tik nustatyta tvarka vienašališkai nutraukęs Sutartį, esant CK 6.217 straipsnio 5 dalyje arba 6.219 straipsnyje ir VKĮ 19 straipsnyje numatytoms sąlygoms. Kadangi kreditorius reikalauja priteisti ne tik tas kredito grąžinimo įmokas, kurių grąžinimo terminas jau suėjęs, bet ir būsimas kredito grąžinimo įmokas, pagal Sutartį mokėtinas iki 2017-09-25, tai remiantis CPK 433 straipsnio 1 dalies 5 punktu kreditorius turėjo nurodyti faktines aplinkybes, kad jis nutraukė Sutartį laikydamasis VKĮ 19 straipsnyje nustatytų sąlygų, o taip pat nurodyti tai patvirtinančius įrodymus.

CPK 433 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktuose atitinkamai nustatyta, kad pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo turi būti nurodyta reikalavimo suma, reiškiamas reikalavimas ir jo faktinis pagrindas, taip pat įrodymai, kuriais galima pagrįsti reiškiamą reikalavimą. Kreditorius reikalauja priteisti 656,02 Eur skolą, tačiau iš pridedamos Sutarties matyti, kad skolininkui buvo suteiktas tik 500,00 Eur kreditas. Taigi reikalavimas papildomai priteisti 156,02 Eur (656,02 Eur – 500,00 Eur) pareiškime nepagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, nepaaiškinta, kas sudaro šią sumą. Taip pat pažymėtina, kad pagrindas kreiptis į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo yra ne kreditoriaus ir skolininko sudaryta Sutartis, o šios Sutarties pažeidimas, tačiau pareiškime nenurodoma faktinė aplinkybė, kad skolininkas būtų pažeidęs Sutartį nemokėdamas kredito grąžinimo įmokų ar kokiu kitu būdu.

Taigi, atsižvelgdamas į nurodytus argumentus ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 435 straipsnio 2 dalimi, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsisakyti priimti kaip aiškiai nepagrįstą kreditoriaus UAB „Sostinės kreditai“, juridinio asmens kodas 302513887, 2016-11-02 pareiškimą dėl skolos, delspinigių, kompensacinių, įskaitant procesines, palūkanų ir žyminio mokesčio priteisimo teismo įsakymu iš skolininko E. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini).

Išaiškinti kreditoriui, jog atsisakymas priimti pareiškimą neužkerta kelio ištaisius trūkumus įstatymų nustatyta tvarka pateikti naują pareiškimą arba pareikšti ieškinį teisme pagal ginčo teisenos taisykles.

Nutartis per septynias dienas nuo jos patvirtintos kopijos įteikimo gali būti skundžiama Šiaulių apygardos teismui, atskirąjį skundą paduodant per Akmenės rajono apylinkės teismą.