Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

2019 m. vasario 12 d. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas E. S. (toliau – ir pareiškėjas) prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, (toliau – ir atsakovė) 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 3 - 4).

Pareiškėjas nurodo, jog laikotarpiu nuo 2018-05-28 iki 2018-06-11 buvo laikomas Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos (toliau – ir Pataisos namai) 3 – ajame sektoriuje, kuriame buvo ankšta ir nebuvo užtikrinta gyvenamojo ploto norma. Teigia, kad nebuvo galimybės pasinaudoti signalizacijos mygtuku, reikėjo daužyti duris ir tikėtis, kad pareigūnai išgirs. Pažymi, kad pasivaikčiojimų kiemeliuose nebuvo šiukšliadėžių, peleninių, nuolat buvo šiukšlių, nebuvo įrengta sporto inventoriaus, todėl nebuvo galimybės tinkamai mankštintis. Teigia, kad Pataisos namai neužtikrino patalpos apšvietimo, nes langus užgožia trys poros grotų ir tinklas. Nurodo, kad nebuvo suteiktos tinkamos sąlygos naudotis higienos sanitariniais įrenginiais; kamerose nebuvo veidrodžių, tualeto reikmenų, spintelės; sienos pažaliavusios nuo pelėsio ir grybelio; sanitarinio mazgo, o buvo skylė su papildoma vandens srove, taip pat nebuvo atskiros ventiliacijos nuo gyvenamųjų patalpų, kamerų dažai atsilupę, sienose skylės. Teigia, kad nebuvo sudarytos galimybės nusiprausti po šiltu vandeniu. Nurodo, kad atvykstant ir išvykstant į/iš Pataisos namus, asmens ir daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina ir t. t.).

Atsakovės atstovas atsiliepimu (b. l. 9 -14) su skundu nesutinka ir prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėjas už rėžimų reikalavimų pažeidimus atliko bausmę Pataisos namų 3-ame sektoriaus kamerų tipo patalpose; nurodo laikotarpius ir kamerų tipo patalpas, į kurias pareiškėjas buvo paskirtas laikotarpiu nuo 2018-05-28 iki 2018-06-11. Teigia, kad nuobaudų atlikimą uždarosios zonos kamerose lėmė nuteistojo elgesys ir jo paties valia.

Pažymi, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Daro išvadą, kad minimaliai tenkančio vienam kalinamam kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų ploto norma pažeista nebuvo.

Teigia, kad 3-io sektoriaus būriuose įrengtos patalpos bei kamerų tipo patalpose baldais ir inventorium aprūpintos laikantis teisės aktų nuostatų. Nurodo, kad 3-io sektoriaus kamerų tipo patalpose yra įrengti iškvietimo mygtukai, bei šiukšlių dėžės kiemeliuose; nuteistasis į Ūkio skyrių nesiskundė dėl šiukšlių dėžių trūkumo. Pažymi, kad teisės aktai nenumato sporto įrengimo kamerų tipo patalpų kiemeliuose, tik esant galimybei. Teigia, kad užtikrina Lietuvos higienos normos HN 134:2015 gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą, o gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Teigia, kad atsiliepime nurodyti teisės aktai reikalauja, kad įkalinimo įstaigose gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas, turi valytis ten apgyvendinti nuteistieji.

Akcentuoja, kad kamerų tipo patalpų bendrą dušinę valo nuteistasis, dirbantis Ūkio aptarnavimo darbus valytojo pareigose. Pažymi, kad nustatyta tvarka, kuria vadovaujantis uždarosios kamerų techninė apžiūra atliekama kasdien; techninės apžiūros metu kruopščiai apžiūrimos langų grotos, sienos, grindys, lubos, gultai, stalai, praustuvių tvirtinimai, santechniniai vamzdžiai; patikrinama, ar nėra žemės, plytų nuolaužų, statybinių šiukšlių ir kitų rengiamo pabėgimo požymių; apžiūrų metų užfiksuoti pažeidimai šalinami nedelsiant.

Teigia, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje, ginčo laikotarpiu, duomenų, kad pareiškėjas kreiptųsi, dėl sveikatos pablogėjimo, kurį galėjo sukelti blogos gyvenimo sąlygos, nėra; pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl patiriamų psichologinių išgyvenimų, kuriuos galėjo sukelti blogos gyvenimo sąlygos, nesikreipė. Mano, kad vertinant aplinkybes, jog pareiškėjas iš tikrųjų jautė skunde nurodytus psichologinius išgyvenimus yra nepagrįstos ir neatitinka tikrovės.

Teigia, kad pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl jo skundas yra visiškai nepagrįstas. Mano, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Pažymi, kad tam tikras nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis galimai patyrė Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje (minėta, toliau – ir Pataisos namai).

Dėl viešosios atsakomybės sąlygų

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija” reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą, taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas” reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (žr., pvz., LVAT 2013-04-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013-12-16 nutartį administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013-11-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013 ir kt.).

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT 2007-03-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11 ir kt.). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 25 straipsnis, 56 straipsnio 4 dalis, 67 straipsnis, 71 straipsnis).

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės pažymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Dėl minimalaus gyvenamojo ploto

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš netinkamų jo laikymo Pataisos namuose sąlygų, kai gyvenamosiose patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

EŽTT praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios” Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005-04-07 sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008-02-14 sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012-01-10 sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją ir kt.).

EŽTT naujausioje praktikoje (žr., 2016-10-20 sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m. daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT pažymėjo, kad kiti standartai, formuojami tokių tarptautinių institucijų, kaip Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT), arba nacionalinėje teisėje nustatyti standartai nėra lemiamas argumentas, vertinant pažeidimą Konvencijos 3 straipsnio prasme, kadangi būtina atsižvelgti į visas kiekvienos bylos aplinkybes, o tokios tarptautinės institucijos, kaip CPT, nagrinėjamoje srityje formuoja bendrus standartus, siekdamos pažeidimų prevencijos, be to, ir nacionaliniai standartai labai skiriasi ir yra skirti nustatyti tinkamo apgyvendinimo bendruosius reikalavimus toje konkrečioje penitenciarinių įstaigų sistemoje.

Atsižvelgęs į teismų praktiką ir ploto kriterijaus reikšmę vertinant visas kalinimo sąlygas, EŽTT minėtoje Muršić byloje nusprendė, kad kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m. daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Tačiau tam tikrais atvejais kalinimo sąlygų kumuliatyvus poveikis gali tokią prezumpciją paneigti. Tuomet įrodinėjimo našta tenka atsakovui, kuris gali paneigti šią prezumpciją, pagrįsdamas, kad buvo veiksnių, galėjusių adekvačiai kompensuoti ribotą asmeninės erdvės skyrimą. Stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija paprastai gali būti paneigiama, jeigu nustatoma, kad kumuliatyviai egzistavo šie veiksniai: a) reikalaujamos minimalios asmeninės 3 kv. m. erdvės trūkumo epizodai buvo trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi; b) toks asmeninės erdvės trūkumas buvo lydimas pakankamos judėjimo laisvės už kameros ribų ir tinkamo užimtumo ne kameros patalpose; c) pareiškėjas yra kalinamas bendrąja prasme tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų šio asmens kalinimą sunkinančių aplinkybių. Kai vertinamas kalinimas kalėjimo kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m., Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis, susijusiomis su galimybe mankštintis lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais. Teismas taip pat pabrėžė, kad atvejais, kai kalinamam asmeniui suteikiama daugiau nei 4 kv. m. ploto daugiavietėje kameroje ir dėl to nekyla asmeninės erdvės stokos klausimas, vertinant pareiškėjo kalinimo sąlygų adekvatumą Konvencijos 3 straipsnio prasme išlieka aktualūs kiti kalinimo sąlygų aspektai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės – neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma, neįskaičiuoti joje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2017-06-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Kai asmeniui tenkantis plotas yra toks mažas, kad neatitinka EŽTT praktikoje taikomo 3 kv. m. standarto, itin mažas faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas vertintinas kaip EŽTT formuojamų standartų pažeidimas.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (minėta, toliau – ir Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m. vienam žmogui.

Atlikus pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Konvencijos nuostatas ir jas aiškinančią EŽTT praktiką, sprendžiant šio pobūdžio bylas, svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas.

Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo gyvenamosiose patalpose, kuriuose laisvės atėmimo bausmę vertinamuoju laikotarpiu atliko pareiškėjas, gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Kadangi duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš joje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus. Pažymėtina, kad pareiškėjas skundu prašo priteisti neturtinę žalą už netinkamas sąlygas, kalint Pataisos namų 3 – iame sektoriuje. Iš 2018-11-22 Duomenų apie nuteistąjį (b. l. 15 – 16) matyti, jog pareiškėjas į Pataisos namų 3 – iajį sektorių atvyko 2018-05-30, o išvyko – 2018-06-12. Nurodytas vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas iš Pataisos namų 2018-11-23 pažymoje Nr. 43-14503 nurodyto konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus bei Pataisos namų Ūkio skyriaus 2018-11-29 pažymoje Nr. 77-1723 nurodytų gyvenamųjų patalpų ploto (b. l. 21, 22 - 23).

Pareiškėjas nuo 2018-05-30 iki 2018-06-01 buvo paskirtas gyventi į uždaros zonos 3 – ojo sektoriaus kamerą Nr. 1, kurios gyvenamasis plotas yra 7,56 kv. m., joje įrengta 2 miegamosios vietod, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,78 kv. m.

Pareiškėjas nuo 2018-06-05 iki 2018-06-06 buvo paskirtas gyventi į uždaros zonos 3 – ojo sektoriaus kamerą Nr. 9, kurios gyvenamasis plotas yra 16,16 kv. m, joje įrengta 2 miegamosios vietod, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 8,08 kv. m.

Pareiškėjas nuo 2018-06-06 iki 2018-06-11 buvo paskirtas gyventi į uždaros zonos 3 – ojo sektoriaus kamerą Nr. 8, kurios gyvenamasis plotas yra 7,67 kv. m., joje įrengta 2 miegamosios vietod, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,835 kv. m.

Atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo ir daro išvadą, jog pareiškėjui laikotarpiais nuo 2018-05-30 iki 2018-06-01, nuo 2018-06-05 iki 2018-06-06, nuo 2018-06-06 iki 2018-06-11 buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo minėtais laikotarpiais (ABTĮ 56 straipsnis). Apibendrinus anksčiau nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjui turėjusi tekti ploto norma (3,6 kv. m., nustatyta Taisyklių 11¹.2. p.) laikotarpiais nuo 2018-05-30 iki 2018-06-01, nuo 2018-06-05 iki 2018-06-06, nuo 2018-06-06 iki 2018-06-11 pažeista nebuvo.

Pagal LVAT suformuotą praktiką, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015-05-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015); pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013 ir kt.); laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2016-09-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016, 2017-06-12 nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2018-05-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A-996-442/2018, 2017-06-12 nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; 2016-09-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/201; 2016-02-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016; 2015-12-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015; 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010-07-01 sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009-04-09 sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03), 2004-04-06 sprendimą byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93), 426 p.).

Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad nėra teikiami duomenys apie gyvenamąsias patalpas (kameros numerį, plotą, įrengtų miegamųjų vietų skaičių ir pan.), kuriose pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018-06-02 iki 2018-06-04. Sprendžiama, kad atsakovės atstovas informacijos apie pareiškėjo kalinimo sąlygas minėtu laikotarpiu nepateikė ir nepaneigė pareiškėjo tvirtinimų, kad jis minėtu laikotarpiu buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Taigi, laikotarpiu nuo 2018-06-02 iki 2018-06-04 (3 paros) konstatuotini atsakovės atstovo neteisėti veiksmai dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su kameros ploto pažeidimu.

Dėl kamerų apšvietimo ir būklės

Pareiškėjas nurodo, kad Pataisos namai neužtikrino gyvenamosios patalpos apšvietimo, nes langus užgožia trys poros grotų ir tinklas. Pareiškėjas taip pat teigia, kad kamerų dažai buvo atsilupę, sienose skylės; sienos pažaliavusios nuo pelėsio ir grybelio.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.9 punkte nurodyta, kamerose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Nuo 2015-11-01 įsigaliojusios Higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai” (toliau - HN 134:2015) 17 punktas numato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. HN 134:2015 14 punktas nustato, kad mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx.

Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skunde nurodytų aplinkybių dėl netinkamų gyvenamųjų patalpų apšvietimo bei būklės nepagrindė įrodymais. Be to, skunde pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė šiuos argumentus, tačiau nedetalizavo jokių su šiais jo teiginiais susijusių aplinkybių, t. y. kokiose patalpose (konkrečiai kuriose kameros) tariamai buvo pelėsis, sienų dažai atsilupęs, skylės sienose, netinkamas apšvietimas, pareiškėjas taip pat nedetalizavo ir nepagrindė, kokias neigiamas pasekmes jam sukėlė jo nurodytos aplinkybės, o tik abstrakčiai ir deklaratyviai nurodė šias aplinkybes. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą su pareiškėjo teiginiais nesutiko. Nurodė, kad Pataisos namai užtikrina teisės aktuose nustatytą gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą, gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Atsakovės atstovo į bylą pateikta Pataisos namų Ūkio skyriaus 2018-11-29 pažyma Nr. 77-1723 (b. l. 22 - 23) patvirtina, kad 3-ojo sektoriaus uždarosios zonos kamerose užtikrinta teisės aktų reikalavimus atitinkanti bendra dirbtinė apšvieta. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo duomenimis apie gyvenamųjų patalpų apšvietimo bei kamerų būklės atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais remiasi. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, ginčo laikotarpiu būtų apie netinkamas sąlygas informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo apšvietimo ir kamerų būklės iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 straipsnis).

Dėl šilto vandens nebuvimo

Pareiškėjas teigia, kad nebuvo sudarytos galimybės nusiprausti po šiltu vandeniu.

EŽTT praktikoje kai kuriais atvejais buvo pripažinta, kad pareiškėjo kalinimo sąlygas pablogindavo ir ta aplinkybė, jog jis negalėjo naudotis pakankamai dažnai dušu (pareiškėjas dušu galėjo naudotis kartą per savaitę) (žr., pvz., EŽTT 2012-07-10 sprendimą Varltic prieš Rumuniją, 2012-03-13 sprendimą Onaca prieš Rumuniją ir kt.). LVAT taip pat laikosi pozicijos, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu taip pat būtų vertinama kaip viena iš kumuliacinių sąlygų sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2016-05-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-858/2016).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Analogiškos nuostatos reglamentuotos Higienos normos HN 134:2015 44 punkte. Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Leisti nuteistajam dažniau nei kartą į savaitę praustis po dušu yra pataisos įstaigos direktoriaus diskrecijos teisė.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo užtikrinama teisė pasinaudoti dušu - pareiškėjas neneigia, kad kartą per savaitę jis turėjo galimybę praustis po dušu; pareiškėjas tik nurodo, kad nebuvo galimybės nusiprausti po šiltu vandeniu. Taigi akivaizdu, kad anksčiau nurodytas nacionalinis reguliavimas dėl prausimosi kartų skaičiaus suteikimo savaime nėra pažeistas. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į administraciją su nusiskundimais dėl šilto vandens nebuvimo (prašymu suteikti galimybę pasinaudoti šiltu vandeniu ar dušu dėl to, kad juo nebuvo pasinaudota dėl šilto vandens nebuvimo), todėl pareiškėjo argumentai dėl šilto vandens nebuvimo atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl inventoriaus

Pareiškėjas teigia, kad pasivaikčiojimų kiemeliuose nebuvo šiukšliadėžių, peleninių, nuolat buvo šiukšlių; Pataisos namų 3 – ajame sektoriuje nebuvo įrengto sporto inventoriaus, todėl nebuvo galimybės tinkamai mankštintis; kamerose nebuvo veidrodžių, tualeto reikmenų, spintelės.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-06 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nustatyta, kad Pataisos namuose iš esmės įrengiamos šios patalpos: kameros; korpuso vyresniojo pareigūno patalpa; socialinių darbuotojų kabinetai; įrengiant naujus arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamus gyvenamuosius korpusus, nuteistųjų priėmimo asmeniniais klausimais kabinetas; tualetas personalui; valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlis; jeigu kalėjime nėra įrengtos bendros pirties arba dušinės nuteistiesiems, sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems; pasivaikščiojimo kiemas. Kalėjimų departamento direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad kameros bei pasivaikščiojimų kiemeliai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, t. y. kamerų tipo patalpų bendrosiose dušinėse yra veidrodis (1 vnt.), lentynėlė higienos priemonėms (1 vnt. prie kiekvieno dušo čiaupo (galvutės)) ir kt.; kamerų tipo patalpose yra sieninė lentyna tualeto reikmenims (1 vnt.), šiukšlių dėžė (1 vnt.), valymo inventorius (1 komplektas) ir kt.; kiemeliuose yra šiukšlių dėžės ir kt.; sanitariniuose mazguose yra sieninė lentyna tualeto reikmenims (1 vnt.), valymo inventorius (1 komplektas) ir kt.; pažymi, kad teisės aktai nenumato sporto įrengimo kamerų tipo patalpų kiemeliuose. Minėtas aplinkybes patvirtina Ūkio skyriaus 2018-11-29 pažyma Nr. 77-1723 (b. l. 22 – 23).

Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas skundėsi dėl inventoriaus trūkumo Pataisos namuose. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu nesiskundus dėl anksčiau nurodyto inventoriau trūkumo, atsakovės atstovui šiuo metu tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius. Todėl pareiškėjo argumentai dėl šiukšliadėžių ir peleninių tūkumo pasivaikčiojimų kiemeliuose, bei veidrodžių, tualeto reikmenų, spintelės trūkumo atmestini kaip nepagrįsti.

Pažymėtina, kad psivaikščiojimo kiemų įrengimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo taisyklės), patvirtintų Kalėjimų departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82, 18-21 punktai. Įrengimo taisyklių 20 punktas numato, kad pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei. Minėtų taisyklių 21 punkte numatyta, kad pasivaikščiojimo kiemų grindys turi būti lygios ir neslidžios. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 ir 22 punktai reglamentuoja pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimą, bet nenumato inventoriaus įrengimo juose, todėl pareiškėjo argumentai dėl sporto inventoriaus įrengimo atmestini. Pažymėtina ir tai, kad nurodyti pareiškėjo teiginiai apie tai, kad nebuvo įrengto sporto inventoriaus, yra abstraktūs ir nedetalizuoti, nes neaišku, kokio sporto inventoriaus nebuvo, nenurodyta, kokią žalą dėl to patyrė pareiškėjas. Be to nagrinėjamoje byloje nėra objektyvių duomenų, kad vienu metu kiemelyje buvo neadekvatus skaičius nuteistųjų ar kiemeliai įrengti nesilaikant teisės aktų reikalavimų, ir dėl to nebuvo sudarytos galimybės judėti. Teismas dėl nurodytų priežasčių neturi pagrindo pripažinti, kad pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Įvertinus byloje esančius įrodymus, konstatuotina, kad neįrodyta, jog patalpose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, bei pasivaikčiojimų kiemeliuose, nebuvo būtino inventoriaus.

Dėl sanitarinio mazgo

Pareiškėjas nurodo, kad nebuvo tinkamo sanitarinio mazgo, o buvo „skylė” su papildoma vandens srove, taip pat nebuvo atskiros ventiliacijos nuo gyvenamųjų patalpų.

HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Kalėjimų departamento direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų punkte nurodyta, kad kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupiamas), praustuvė (1 komplektas).

Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki (žr., pvz., EŽTT 2013-04-25 sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09).

Atsakovės atstovas atsiliepime ir pateiktoje Ūkio ir komunalinių paslaugų 2018-11-29 pažymoje nurodyta, kad sanitarinis mazgas įrengtas vadovaujantis anksčiau minėtomis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nekelia ginčo dėl to, kad sanitarinis mazgas nuo likusios kameros dalies buvo atskirtas tokiu būdu, kuris užtikrino jo minimalų privatumą. Be to, iš byloje esančių duomenų teismas neturi pagrindo abejoti, kad Pataisos namų kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu (ar unitazu) ir praustuve, kurioje yra šalto vandens tiekimo ir atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema, kaip to reikalaujama pagal anksčiau minėtus teisės aktus. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas skundėsi ar kreipėsi į Pataisos namų administraciją dėl netinkamos ventiliacijos sanitariniame mazge. Dėl nurodytų priežasčių teismas neturi pagrindo nustatyti neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų aptariamu aspektu.

Dėl signalizacijos mygtuko

Pareiškėjas teigia, kad nebuvo galimybės pasinaudoti signalizacijos mygtuku, reikėjo daužyti duris ir tikėtis, kad pareigūnai išgirs.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse įtvirtinta, kad kamerose įrengiamas radijo taškas ir prižiūrėtojo iškvietimo sistema.

Pažymėtina, kad vadovaujantis LVAT praktika, vien tai, kad nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, nereiškia, jog tai yra pažeidimas ir pareiškėjui dėl to kilo neturtinė žala - pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą (žr. LVAT 2018-03-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018 ir kt.).

Ūkio skyriaus 2018-11-29 pažymos Nr. 77-1723 2 punkte nurodyta, kad kamerų tipo patalpose yra įrengti iškvietimo mygtukai. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis. Be to, byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui buvo kilę tam tikrų problemų dėl signalizacijos mygtuko, t. y., kad buvo būtinybė jais naudotis, tačiau jie veikė netinkamai. Dėl nurodytų priežasčių, pareiškėjo argumentai apie žalą, atsiradusią dėl signalizacijos mygtukų nebuvimo, atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl asmens apžiūros

Pareiškėjas teigia, kad atvykstant ir išvykstant į/iš Pataisos namus, asmens ir daiktų apžiūra atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina ir t. t.).

HN 134:2015 34 punktas nustato, kad bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vadovo nustatyta tvarka.

Pareiškėjas skunde teismui nurodo, kad asmens apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina ir kt.), asmenys daiktus turi susidėti į purvinas dėžes, tačiau nekonkretizavo aplinkybių, kuriose kamerose nebuvo laikomasi švaros reikalavimų, kokią konkrečia dieną tai buvo, ar dėl šių nusiskundimų kreipėsi į Pataisos namų administraciją ir kt., todėl abstraktaus pobūdžio nusiskundimai nepatvirtina atsakovės atstovo nustatytos pareigos nevykdymo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovės atstovas nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija, ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Todėl šiuo aspektu pareiškėjo dėstomi argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl patirtos žalos dyžio

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtais moraliniais (dvasiniais) išgyvenimais.

Teismui pateiktuose dokumentuose apie pareiškėjo sveikatą (b. l. 19–20) duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi į sveikatos priežiūros specialistus dėl skunde jo nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų sukeltų pasekmių jo sveikatai, nėra, tačiau, įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, teismui nekyla abejonių, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracinę bylą Nr. A143-1966/2008, administracinę bylą Nr. A 502-734/2009, administracinę bylą Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

Įvertinęs byloje konstatuotų pažeidimų pobūdį, jų trukmę (3 paros), į tai, kad pažeidimai konstatuoti dėl to, jog atsakovas nepateikė duomenų apie tuo laikotarpiu buvusias pareiškėjo kalinimo sąlygas, nustatęs, kad dėl pažeidimų sukeltų nepatogumų pareiškėjas nėra kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Teismo vertinimu, dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 20,00 Eur, kuri priteistina iš atsakovės pareiškėjui (CK 6.250 str. 1 d.), o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2008-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartį administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo E. S. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui E. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, 20,00 Eur (dvidešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimą per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.