Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Vytauto Kursevičiaus ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininkas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Violetos Rudžianskienės ir nuteistojo M. T. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. G. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), ir nubaustas laisvės atėmimu 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. kovo 8 d. nuosprendžiu A. G. paskirta sumažinta 10 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 1 mėnesiui. Vadovaujantis BK 92 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 82 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktais, 85 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsnio 2 dalies 2 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, paskiriant A. G. auklėjamojo poveikio priemones: ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlikti 60 valandų trukmės nemokamus auklėjamojo pobūdžio darbus sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį pobūdį; 12 mėnesių trukmės elgesio apribojimą, įpareigojant A. G. elgesio apribojimo metu mokytis (tęsti mokslus) arba dirbti, o baigus mokytis, netekus darbo, per 2 savaites užsiregistruoti darbo biržoje ir būti joje registruotam, kol vėl pradės mokytis ar dirbti;

A. G. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisintas neįrodžius, kad jis padarė minėtą nusikalstamą veiką;

M. T. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte bei 284 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), ir nubaustas: pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams; pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, už atskirus nusikaltimus paskirtos bausmės buvo subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. liepos 20 d. nuosprendžiu M. T. paskirta 1 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į atliktos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. liepos 20 d. nuosprendį. Bausmės pradžia nustatyta nuo nuosprendžio įsiteisėjimo. Laisvės atėmimo bausmė skirta atlikti pataisos namuose;

civilinio ieškovo Šiaulių teritorinės ligonių kasos, veikiančios Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos interesais, 2017 m. liepos 10 d. patikslintas civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš M. T. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteistas 203,29 Eur Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto išlaidų atlyginimas. Likusi ieškinio dalis atmesta;

tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir A. Z. bei L. P., tačiau nuosprendis jų atžvilgiu neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

9. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal teismų praktiką tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi vienodą įrodomąją vertę ir yra įrodinėjimo proceso elementai, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys).

10. Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą baudžiamas tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiškų paskatų. Kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusioje BK 284 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.

11. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia nuteisti asmenį, nesant pakankamai neabejotinų jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo įrodymų byloje.

Dėl prokurorės apeliacinio skundo

12. Kaip jau minėta, nagrinėjamojoje byloje A. G. buvo kaltinamas ne tik tuo, kad kartu su kitais bendrininkais pažeidė viešąją tvarką, tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), už ką buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, tačiau ir tuo, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje nesunkiai sužalojo žmogų dėl chuliganiškų paskatų, tai yra nepilnamečiui nukentėjusiajam D. D., sėdėjusiam nukentėjusiajam A. M. priklausančiame automobilyje „Audi 100“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) tyčia sudavė kumščiu antrą kartą į veido sritį, padarydamas jam nosies kaulų lūžį, kas vertinama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu išteisindamas A. G. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, savo sprendimą motyvavo tuo, kad nors bylos tyrimo metu buvo nustatyta, kad per įvykį nukentėjusiajam D. D. buvo suduota du kartus ir dėl vieno iš šių smūgių jam lūžo nosis, tačiau trūksta įrodymų, kad būtent kaltinamasis A. G. nukentėjusiajam D. D. būtų sudavęs abu kartus, kaip nurodyta kaltinime. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad dėl keičiamų proceso dalyvių paaiškinimų neįmanoma nustatyti, nuo kurio smūgio nukentėjusiajam D. D. lūžo nosis, ir kurį iš šių smūgių sudavė kaltinamasis A. G.. O kadangi nėra objektyvių galimybių protingomis sąnaudomis nustatyti, ar nepilnamečiui nukentėjusiajam D. D. nosis lūžo nuo to smūgio, kurį sudavęs pripažįsta kaltinamasis A. G., abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

13. Nors prokurorė savo apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, teisėjų kolegija nepritaria šiam prokurorės argumentui ir konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, jų visumą, tarpusavio sąsają ir nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma nepatvirtina, kad būtent nuteistasis A. G. sudavė smūgį nukentėjusiajam D. D., nuo kurio nukentėjusiajam lūžo nosies kaulai.

14. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nuteistasis A. G. savo kaltę prisipažino iš dalies ir nurodė, kad asmeniui, sėdėjusiam automobilyje, trenkė vieną kartą į veidą, po to uždarė automobilio dureles ir išėjo namo. Sudavė tik vieną smūgį, o ne du. Kur sudavė nematė, tačiau jam sakė, kad trenkė į nosį ar į žandikaulį (4 t., b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu A. G. taip pat kaltu prisipažino iš dalies ir nurodė, kad konflikto metu atidaręs automobilio dureles sudavė vieną smūgį ant galinės keleivio sėdynės sėdėjusiam asmeniui, po to uždarė automobilio detales ir išėjo namo. Smūgis buvo nestiprus, tačiau juo galėjo sulaužyti nosį (2 t., b. l. 145-146, 155). Nepilnametis nukentėjusysis D. D. teisme parodė, kad prieš muštynes per diskoteką prie jų labiausiai kabinėjosi nuteistasis L. P.. Jam tik įsėdus į A. M. priklausantį automobilį, atsidarė automobilio durys ir kažkas kumščiu jam smogė. Prieš smūgį jam buvo pasakyti žodžiai ,,šokinėjot“. Jam kliuvo į veidą, buvo sutrenkta nosis, bėgo kraujas. Po kokios minutės automobilio durys vėl atsidarė ir vėl kažkas jam sudavė smūgį į tas pačias vietas – nosį ir žandikaulį. Antrą kartą smogęs asmuo nieko nesakė, uždarė duris, o prie to asmens pribėgo A. D. ir su juo pradėjo aiškintis. Kas sudavė smūgius įvardinti negali, nes nematė, buvo tamsu, po antro smūgio girdėjo, kad nukentėjusysis A. D. atbėgo ir išstumdė juos (4 t., b. l. 171-174). Apklausiamas pirmą kartą ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis D. D. nurodė, jog jam sėdint A. M. automobilyje, atsidarė automobilio durelės ir jam nepažįstamas jaunuolis sudavė rankos kumščiu vieną smūgį į veidą, uždarė duris ir už poros minučių sugrįžo tas pats jaunuolis, atidarė duris ir sudavė dar vieną smūgį rankos kumščiu į veidą. Iš nosies jam nuo pirmo smūgio pradėjo bėgti kraujas, jaunuolis prieš suduodamas smūgį pasakė ,,kas čia šokinėjo“, antrą kartą atėjęs jis pakartojo tą patį ir vėl trenkė, tačiau kas sudavė smūgius – nurodyti negali (1 t., b. l. 118-119). Papildomos apklausos metu nukentėjusysis D. D. taip pat patvirtino, kad jam buvo suduoti du smūgiai į veidą, tačiau jis nurodė, kad nematė, ar šiuos smūgius sudavė vienas ir tas pats asmuo (1 t., b. l. 123). Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusysis D. D. parodė, kad jam buvo smogta du kartus – pirmą kartą jam smogė kumščiu į veidą, į dešinį smilkinį – žandą, antras smūgis buvo suduotas į nosį, trenkta kumščiu. Po antro smūgio iš nosies bėgo kraujas. Kas jam trenkė nematė, todėl negali pasakyti, ar abu smūgius sudavė tas pats asmuo (1 t., b. l. 138).

15. Nors prokurorė apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl nukentėjusiajam D. D. suduotų smūgių, turėjo įvertinti šio nukentėjusiojo parodymų visumą ir padaryti išvadą, kad abu smūgius sudavė tas pats asmuo, nes šią aplinkybę patvirtino ir liudytojos V. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, tačiau su tuo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka. Susipažinus su V. M. parodymais matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu ji buvo apklausta du kartus – ikiteisminio tyrimo pareigūno ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją, ir nei vienuose parodymuose ji negalėjo tiksliai nurodyti, kad abu smūgiai nukentėjusiajam D. D. buvo suduoti vieno ir to paties asmens. Apklausiama 2016 m. gruodžio 22 d. liudytoja V. M. nurodė, jog, jai sėdint automobilio gale, vienu momentu atsidarė automobilio galinės durelės iš tos pusės, kur sėdėjo jaunas vaikinas (D. D.), ir kažkas jam smogė į veidą bei vėl uždarė dureles. Po kurio laiko automobilio durelės vėl atsidarė ir buvo suduotas dar vienas smūgis tam pačiam vaikinui, po ko jam pradėjo bėgti kraujas. Liudytoja V. M. nurodė, kad negali pasakyti, ar tas pats vaikinas sudavė abu smūgius, nes gerai nematė, tačiau jai atrodo, jog tai buvo tas pats asmuo (1 t., b. l. 173). Tuo tarpu apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją liudytoja V. M. parodė, kad asmenys berniukui mašinoje trenkė porą kartų, negali pasakyti, ar tas pats asmuo sudavė du smūgius, po pirmo smūgio berniukui (D. D.) nieko nebuvo, antras kliuvo į nosį, jam bėgo kraujas (1 t., b. l. 180). Teisminio nagrinėjimo metu liudytoja V. M. taip pat nurodė, kad nukentėjusiajam D. D. buvo suduota du kartus, tačiau ji nežino, ar abu smūgius šiam nukentėjusiajam sudavė tas pats asmuo (5 t., b. l. 97-98). Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi liudytojos V. M. parodymus, negali sutikti su prokurorės apeliacinio skundo argumentu ir daryti neabejotiną išvadą, kad abu smūgius nukentėjusiajam D. D. sudavė vienas ir tas pats asmuo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo pirminiais nukentėjusiojo D. D. ir liudytojos V. M. parodymais, kad abu smūgius nukentėjusiajam D. D. sudavė tas pats asmuo, kadangi šių parodymų nukentėjusysis A. D. ir liudytoja V. M. vėliau nepatvirtino, be to, jų nepatvirtina ir jokie kiti byloje esantys duomenys, todėl jie negali būti vertinami kaip patikimi. Iš prokurorės apeliaciniame skunde minimo nuteistųjų A. G. ir M. T. telefoninio pokalbio matyti, kad šio pokalbio metu nuteistasis A. G. tik prisipažįsta sudavęs automobilyje sėdėjusiam asmeniui į galvą, tačiau nenurodo, kiek kartų sudavė tam asmeniui, todėl šis telefoninis pokalbis taip pat nepatvirtina aplinkybės, kad nuteistasis A. G. nukentėjusiajam D. D. sudavė du kartus.

16. Be to, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju svarbūs ir nukentėjusiojo A. M. parodymai, kurie prokurorės apeliaciniame skunde visiškai neanalizuojami. Šis nukentėjusysis teisme parodė, kad išleisti D. D. reikalavo nuteistasis L. P., kas patvirtina nukentėjusiojo D. D. parodymus, jog prie jų diskotekoje labiausiai ,,kabinėjosi“ būtent nuteistasis L. P.. Nukentėjusysis A. M. teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad po to, kai nuteistasis L. P. jam spyrė į pilvą, jis išgirdo, kad atsidarė automobilio durelės ir kažkas iš minios pradėjo šaukti „netrenk į galvą, nes ten sėdi mergaitė“, po ko jis pribėgo prie automobilio ir iš dukters sužinojo, kad buvo suduota ten sėdėjusiam D. D.. Tada jis apėjo aplink automobilį į kitą pusę, kur stovėjo L. P. (atkreiptinas dėmesys į tai, kad būtent toje automobilio pusėje sėdėjo ir nukentėjusysis D. D.), ir jį nusitempė iš šoną (4 t., 122 b. l.). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis A. M. nurodė, kas L. P. po to, kai spyrė jam į pilvą, nubėgo prie jo automobilio, atidarė galines dešinės pusės dureles ir pradėjo smūgiuoti gale sėdinčiam asmeniui, kiek buvo smūgių – nematė. Tada jis pribėgo prie to jaunuolio (L. P.) ir sučiupo jį už rankos. Matė, kad automobilyje sėdintis vaikinas buvo kruvinas (1 t., b. l. 69-70, 73). Teisėjų kolegijos nuomone, šie nukentėjusiojo A. M. parodymai taip pat leidžia abejoti kaltinamajame akte nurodytomis aplinkybėmis, kad nukentėjusįjį D. D. mušė tik nuteistasis A. G., ir kad jis sudavė nukentėjusiajam abu smūgius.

17. Kaip matyti iš konflikto dalyvių parodymų (kiek jie susiję su konflikto eiga bei smūgių sudavimu D. D.), jie iš esmės labai nekonkretūs, nes nei vienas iš apklaustų asmenų tiksliai nenurodė, kas sudavė pirmą smūgį, o po to antrą smūgį nukentėjusiajam D. D., kuriuo smūgiu nukentėjusiajam D. D. buvo padarytas nosies kaulų lūžis. Tiek nukentėjusysis D. D., tiek liudytoja V. M. nematė, kas abu kartus atidarė automobilio dureles ir smūgiavo D. D., ir skirtingose proceso stadijose nurodė skirtingai apie tai, po kurio smūgio nukentėjusiajam D. D. iš nosies pradėjo bėgti kraujas. Be to, kaip minėta anksčiau, įvertinus ir nukentėjusiojo A. M. parodymus apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes, matyti, kad smūgius nukentėjusiajam D. D. galėjo suduoti ne tik nuteistasis A. G., tačiau ir kiti įvykio vietoje buvę asmenys. Atsižvelgus į aukščiau išdėstytus prieštaravimus proceso dalyvių parodymuose, konstatuotina, jog vadovautis vien tik nukentėjusiojo D. D. ikiteisminio tyrimo pirmoje apklausoje nurodyta aplinkybe, kad abu smūgius sudavė vienas ir tas pats asmuo, bei liudytojos V. M. pirmoje apklausoje išsakyta prielaida, kad smūgius nukentėjusiajam D. D. galėjo suduoti vienas ir tas pats asmuo, sprendžiant A. G. kaltės klausimą pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, priešingai nei savo apeliaciniu skundu siūlo prokurorė, teisinio pagrindo nėra.

18. Atsižvelgus į visumą aukščiau išdėstytų aplinkybių (nesutinkant su prokurorės pateiktu ikiteisminio tyrimo duotų nukentėjusiojo D. D. ir liudytojos V. M. parodymų bei nuteistojo A. G. telefoninio pokalbio metu išsakyto teiginio apie smurtą prieš nukentėjusįjį vertinimu), įvertinus tai, jog jokie kiti asmenys analizuojamo konflikto metu konkrečių aplinkybių apie smurtą prieš nukentėjusįjį D. D. nenurodė, abejoti apylinkės teismo išvadomis, jog jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių A. G. veiksmus BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos nusikalstamos veikos padaryme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatyta, teisinio pagrindo nėra. Pripažinti nukentėjusiojo D. D. ir liudytojos V. M. pirminius parodymus pradėjus ikiteisminį tyrimą patikimais, o nuteistojo A. G. išdėstytas aplinkybes atmesti vien tik dėl galimo nuteistojo A. G. siekio palengvinti savo padėtį, juolab, kad jis vieną smūgį pripažino ir neatmetė galimybės, kad ir nuo to smūgio galėjo nukentėjusiajam lūžti nosis, priešingai nei apeliaciniu skundu teigia prokurorė, nėra jokio teisinio pagrindo. Toks vertinimas neabejotinai neatitiktų BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių.

19. Atmetant prokurorės apeliacinį skundą svarbu paminėti ir tai, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių pašalinti bylos nagrinėjimo metu nėra galimybės, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no.33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes, ne kartą yra pažymėjęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Tokiu būdu akivaizdu, kad duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Būtent tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) taikymą baudžiamajame procese.

20. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje surinktais įrodymais nepaneigti nuteistojo A. G. parodymai, kad jis automobilyje sėdėjusiam asmeniui (nukentėjusiajam D. D.) sudavė tik vieną kartą, todėl, įvertinus tai, kad nukentėjusiajam D. D. įvykio metu buvo suduoti du smūgiai, abu smūgiai buvo suduoti į veidą ir neaišku nuo kurio iš smūgių lūžo nukentėjusiojo nosies kaulai, taip pat tai, kad nukentėjusiajam D. D. vieną smūgį į veidą galėjo suduoti kitas asmuo, o ne nuteistasis A. G., pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino nuteistąjį A. G. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą neįrodžius, kad jis padarė minėtą nusikalstamą veiką.

21. Skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas civilinio ieškovo Šiaulių teritorinės ligonių kasos, veikiančios Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos interesais, 2017 m. liepos 10 d. patikslintą civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir iš nuteistojo M. T. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteisė 203,29 Eur privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto išlaidų atlyginimą už nukentėjusiajam A. D. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas, o likusią ieškinio dalį – 203,32 Eur už nukentėjusiajam A. D. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas – atmetė, kadangi nuteistasis A. G. buvo išteisintas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą neįrodžius, kad padarė minėtą nusikalstamą veiką. Toks sprendimas priimtas remiantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktu. Kadangi apylinkės teismas A. G. išteisino neįrodžius, kad jis dalyvavo darant nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, civilinis ieškinys dalyje dėl nukentėjusiajam A. D. suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų pagrįstai buvo atmestas.

Dėl nuteistojo M. T. apeliacinio skundo

22. Nuteistasis M. T. savo apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pripažino jį kaltu, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, buvo neobjektyvus, neatsižvelgė, jog konflikto metu jis smurto nenaudojo, o, priešingai, konfliktuojančias šalis ramino, padėjo nukentėjusiajam A. M. kuo skubiau pasišalinti iš konflikto vietos, dėl to padarė nepagrįstą išvadą dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Be to, nurodo, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme jam nebuvo suteikta tinkama gynėjo pagalba.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamąją bylą ir pagal nuteistojo M. T. apeliaciniame skunde keliamus klausimus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintais reikalavimais, visapusiškai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, kuriuos išanalizavęs ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištyręs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir nuosprendyje išdėstė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo M. T. kaltės ir jo padarytų nusikalstamų veikų teisinio vertinimo. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas tam tikrais aspektais neatitinka nuteistojo lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės. Šioje byloje esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kurie būtų galėję sukliudyti priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, nenustatyta.

24. Nuteistasis M. T. nuo pat tyrimo pradžios neneigė dalyvavęs konflikte, kurio metu buvo sumušti nukentėjusieji, tačiau neigė smurtavęs nukentėjusiųjų atžvilgiu. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu M. T. nurodė, kad 2016 m. spalio 21 d. buvo diskotekoje, po diskotekos kažkas ėjo aiškintis santykių, o jis neleido, skyrė, stojo į tarpą, tačiau asmenys mušėsi. Jis kelis kartus didžėjui (A. M.) padavė akinius, kurie buvo nukritę, bandė laikyti savo draugus, jis su niekuo nesimušė, kas mušėsi iš jo draugų, neprisimena (2 t., b. l. 115, 127-129). Teisme M. T. nurodė, kad po diskotekos palydėjo draugę, po to pamatė muštynes, buvo puolamas didžėjus (A. M.), jis jį gynė, mušėsi kažkokie asmenys, didžėjui buvo nukritę akiniai, mašinos rakto pultelis, jis juos pakėlė ir padavė, kitus ramino, mušimo smulkmenų nežino, didžėjus prašė traukti draugus. Patvirtino, kad A. M. ir A. D. žino iš matymo. Tvirtino, jog telefonu tik gyrėsi, kad sudavė kažkam, nes sklandė kalbos, kad jis kažkam sudavė. Pasak M. T., jis save apkalbėjo (4 t., b. l. 121).

25. Tuo tarpu iš nukentėjusiojo A. M. parodymų matyti, kad jo parodymai iš dalies sutapo su nuteistojo M. T. teiginiais, jog kažkuris asmuo per konfliktą prie automobilio jam padėjo rasti daiktus, ragino jį važiuoti, ramino konflikto dalyvius, tačiau šie veiksmai, kaip matyti iš A. M. parodymų, buvo atlikti jau po to, kai buvo panaudotas smurtas A. M. atžvilgiu, sužalotas nukentėjusysis D. D., buvo sužalotas nukentėjusysis A. D. ir jis jau buvo pabėgęs iš įvykio vietos. Nukentėjusysis A. M. nurodė, kad jau konflikto metu jis nutempė L. P. nuo automobilio, jį belaikant kažkas iš nugaros jam trenkė, jis nukrito, nukrito ir akiniai, tada jis stojosi ir jam kažkas padavė akinius. Vienam iš jį spardančių A. D. prabėgdamas trenkė su ,,taše“, tada jis atsistojo, nuėjo į mašiną, kažkas padėjo surasti pultą mašinai užvesti. Jis taip pat nurodė, kad smūgis A. D. buvo suduotas dar iki tol, kol jis L. P. nutempė nuo automobilio į žolyną, jam akiniai taip pat buvo numesti jau jam būnant ant žolyno, tuo metu jau smūgis A. D. buvo suduotas (4 t., b. l. 122). Iš V. M. parodymų taip pat matyti, kad vienas žmogus bandė raminti, buvo atidaręs priekines automobilio dureles, liepė važiuoti ir nebelaukti, nuo mašinos atstumdavo vieną kitą asmenį, tada tėtis susirado raktelių pultelį, atlaisvėjus keliui pradėjo važiuoti (5 t., b. l. 98). Iš nukentėjusiojo A. D. parodymų matyti, kad jis bylos tyrimo metu negalėjo nurodyti, kas jį sužalojo, tačiau pažymėjo, kad smūgį į veidą jis gavo konflikto pradžioje, kuomet A. M. prašė visų skirstytis, nuėjęs prie mašinos galo, pamatė, kad A. M. pergriautas, pribėgęs kuprine trenkė tam, kuris daugiausiai spardė A. M., po ko A. M. atsistojo ir nuėjo prie mašinos, o jis pabėgo. Nors konkrečiai nukentėjusysis negalėjo nurodyti, kas jam trenkė į veidą, tačiau teisme parodė, kad iš išvaizdos ir sudėjimo M. T. panašus į tą žmogų. Taip pat nukentėjusysis A. D. kategoriškai paneigė galimybę, kad jam suduoti galėjo nuteistieji A. G. ir A. Z., kadangi jų išvaizda gerokai skiriasi nuo jį sumušusio asmens (4 t., b. l. 126; 5 t., 187 b. l.).

26. Nuteistojo M. T. apeliaciniame skunde kaip esminis įrodymas, patvirtinantis, kad jis konflikto metu jokio smurto nenaudojo, nurodomi nukentėjusiojo A. M. ir liudytojos V. M. parodymai, tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skunde nurodomus veiksmus nuteistasis M. T. atliko jau po to, kai konfliktas ėjo į pabaigą ir smurtas nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo panaudotas, juolab, kad ir iš nukentėjusiojo A. D. parodymų matyti, jog jis iki tol, kol buvo įvykio vietoje, negirdėjo, kad kas būtų bandęs raminti smurtaujančius asmenis, būtų ieškojęs daiktų.

27. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistojo M. T. kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, patvirtina ir nuteistųjų M. T. bei A. G. 2016 m. spalio 26 d. telefoninis pokalbis, kurio metu M. T. A. G. pasakoja, kad jis vienas ir tesudavė nukentėjusiajam A. D., todėl tik jis ir tegalėjo sulaužyti nukentėjusiajam nosį, taip pat svarsto, kokį sužalojimą galėjo padaryti (1 t., b. l. 47-48). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada bei atmeta nuteistojo M. T. skundo argumentą, jog bendraudamas su A. G. telefonu jis save apkalbėjo, kadangi pokalbio telefonu turinys ir eiga rodo, kad nuteistieji M. T. ir A. G. buvo išsigandę ir nuoširdžiai jaudinasi dėl pradėto naujo ikiteisminio tyrimo, yra sunerimę dėl gresiančių teisinių pasekmių. Be to, iš to pokalbio galima spręsti, kad M. T., sužinojęs iš A. Z. (,,Gyvis“) apie pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl nagrinėjamo įvykio, visai nenustemba, pokalbio metu daugiau kalba apie A. D. padarytą sužalojimą ir nei vienu žodžiu neužsimena apie tai, kad jis konflikte nedalyvavo, o stengėsi konfliktą raminti, kad nepagrįstai yra apkalbamas ir taip toliau. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, jog tokio nuteistojo M. T. elgesio tikrai negalima laikyti siekiu pasigirti, juolab, kad iki nagrinėjamo įvykio jis jau buvo ne kartą teistas ir žino pradėto teisminio persekiojimo pasekmes, todėl girtis nusikalstamais veiksmais apkalbant save yra visiškai nelogiška.

28. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės, jog smurtą nukentėjusiojo A. D. atžvilgiu vartojęs nuteistasis M. T., vėliau pradėjo raminti kartu smurtaujančius asmenis, padėjo nukentėjusiajam A. M. susirasti akinius, automobilio užvedimo pultelį ir taip nutarė savo veiksmus pabaigti, jokiu būdu neleidžia daryti M. T. apeliaciniame skunde daromos išvados, kad jis išvis nesmurtavo nukentėjusiųjų atžvilgiu, o tik skyrė besimušančius asmenis, todėl jį išteisinti dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo nėra jokio pagrindo.

29. Be to, nuteistasis M. T. apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teisme jam nebuvo tinkamai užtikrinta teisė į gynybą ir gynėjas tinkamai neatstovavo jo interesų teisminio nagrinėjimo metu. Tačiau su šiuo argumentu teisėjų kolegija nesutinka. Iš bylos medžiagos matyti, kad teisminio nagrinėjimo M. T. gynė advokatė Jurgita Šlapaitienė, kuri bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme aktyviai dalyvavo tiriant įrodymus, uždavinėjo klausimus pačiam M. T., byloje dalyvavusiems nukentėjusiesiems ir liudytojams (4 t., b. l. 29, 113, 121, 124, 125, 127, 128, 174; 5 t., b. l. 99, 167). Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, bylos nagrinėjimui buvo surengta daugiau kaip dešimt teismo posėdžių, kuriuose nuteistasis M. T. gynėjai advokatei Jurgitai Šlapaitienei nušalinimo pareiškė ir nenurodė, kad jis nepatenkintas jos gynyba, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo argumentai dėl netinkamos jo gynybos teisminio nagrinėjimo metu yra nepagrįsti.

30. Įvertinusi visas aukščiau paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo M. T. apeliacinis skundas nepagrįstas, visos jo skunde minimos aplinkybės jau buvo teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nuteistojo veikos kvalifikuotos teisingai, todėl keisti skundžiamą nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl nuteistojo M. T. apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Violetos Rudžianskienės ir nuteistojo M. T. apeliacinius skundus atmesti.