Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo K. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 8 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl priverstinės hipotekos teismo sprendimu nustatymo skolininkų turtui, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo K. J. ieškinį atsakovams T. O. ir V. O. dėl priverstinės hipotekos teismo sprendimu nustatymo, tretieji asmenys J. M., E. Č., P. A., S. L., V. G., I. Z., J. B..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

I. K. J. prašė nustatyti priverstinę hipoteką skolininkų T. O. ir V. O. nuosavybės teise priklausančiam nekilnojamajam turtui: žemės sklypui, esančiam Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei 557,33 kv.m. gyvenamajam pastatui, esančiam (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 194 904 Lt sumai iki visiško Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 13 d. sprendimo už akių įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad šiuo sprendimu ieškovui iš atsakovo V. O. buvo priteista 240 700 Lt suma. Atsakovui neįvykdžius prievolės, ieškovas kreipėsi į antstolį. Kilus neaiškumų dėl sprendimo už akių vykdymo tvarkos, teismai išaiškino, kad ieškovui priteistos sumos turi būti išieškomos iš bendro sutuoktinių (atsakovų) turto, o jo esant nepakankamai, išieškojimas nukreipiamas į sutuoktiniams asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą. Antstoliui pradėjus vykdymo veiksmus, atsakovai pradėjo skyrybų procesą, siekdami išvengti skolų išieškojimo iš bendro sutuoktinių turto. Turtas, kuriam prašoma nustatyti priverstinę hipoteką, yra įkeistas atsakovės T. O. motinai J. M.. Jos naudai hipoteka perėjo po to, kai AB bankas „Snoras“ perleido reikalavimo teises pagal su atsakovais sudarytą Kreditavimo sutartį. Ieškovo vertinimu, atsakovai, įkeisdami turtą J. M., taip pat siekė apsaugoti jiems priklausantį turtą nuo išieškojimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas skundžiama 2013 m. vasario 8 d. nutartimi ieškovo K. J. pareiškimą atsakovams V. O., T. O. dėl priverstinės hipotekos teismo sprendimu nustatymo skolininkų turtui atmetė, priteisė iš ieškovo K. J. 265 Lt atsakovei T. O. žyminio mokesčio ir 169,83 Lt valstybei procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas šią bylą kasacine tvarka (bylos Nr. 3K-3-87/2012) ir grąžindamas ją nagrinėti iš naujo, 2012 m. kovo 5 d. nutartyje yra nurodęs, kad priverstinė hipoteka atsiranda įstatymo arba teismo sprendimo pagrindu esant CK 4.175 straipsnio 2 dalyje nustatytiems atvejams. CK 4.175 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas priverstinės hipotekos atsiradimo pagrindas aiškinamas kartu su CK 4.176 straipsniu, 2 punkte – kartu su CK 4.177 straipsniu, o 3 punkte – atitinkamai kartu su CK 4.178 straipsniu. Kadangi šiuos atsiradimo pagrindus nustato įstatymas, tai tokiais atvejais priverstinės hipotekos būtinumas ir reikalingumas jau yra pagrįstas ir ieškovas atskirai to daryti neprivalo. CK 4.175 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta teismo teisė savo sprendimu nustatyti priverstinę hipoteką, kai konkrečios bylos aplinkybės tokią būtinybę suponuoja. Kasacinio teismo praktikoje, vadovaujantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, yra išaiškinta, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas galimybę nustatyti hipoteką pagal teismo sprendimą patenkintiems reikalavimams užtikrinti, visų pirma tokią teisę susiejo su socialiai reikšmingų teisinių gėrių apsauga (pvz., prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas, įtvirtintas CK 3.3 straipsnio 1 dalyje). Kadangi hipotekos kreditorius išieškojimo procese turi pirmumo teisę prieš kitus kreditorius (CK 4.192 straipsnio 1 dalis), asmuo, prašydamas, kad teismo sprendimu būtų nustatyta hipoteka jo patenkintiems reikalavimams užtikrinti, turi įrodyti tokios apsaugos taikymo būtinumą, o teismas – įvertinti, ar tokios apsaugos taikymu nebus suvaržyti skolininko interesai labiau nei tai yra būtina, taip pat ar nebus pažeisti kitų kreditorių interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Entum“ v. UAB „Pajūrio Sabina“, bylos Nr. 3K-3-307/2010).

Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad hipotekos, kaip daiktinės teisės, paskirtis yra skolinio įsipareigojimo įvykdymo nekilnojamojo daikto įkeitimu užtikrinimas, todėl teismas pagal galiojantį reglamentavimą turi teisę nustatyti priverstinę hipoteką, jeigu yra priimamas arba jau yra priimtas teismo sprendimas dėl piniginio reikalavimo patenkinimo ir jeigu iš bylos aplinkybių matyti, kad teismo sprendimas gali būti neįvykdytas arba jo įvykdymas gali pasunkėti. Atsižvelgiant į priverstinės hipotekos užtikrinamąjį pobūdį teismas darė išvadą, kad ją nustatyti galima reikalauti tiek reiškiant turtinį reikalavimą, tiek vėliau, jei turtinis reikalavimas, patenkintas teismo sprendimu, yra neįvykdytas, t. y. kol egzistuoja aplinkybės, dėl kurių teismo sprendimui įvykdyti būtina taikyti priverstinę hipoteką.

Remdamas bylos medžiaga (b. l. 6-28, t. 1) pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2007 m. birželio 13 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. 2-2009-56/07, kuriuo priteisė ieškovui iš atsakovo V. O. 235 000 Lt skolos ir 5 700 Lt žyminio mokesčio, iš viso 240 700 Lt. Skolininkui neįvykdžius prievolės, ieškovas kreipėsi į antstolį su prašymu išieškoti priteistą sumą. Kilus neaiškumų dėl minėto Vilniaus apygardos teismo sprendimo už akių vykdymo tvarkos, Vilniaus apygardos teismas 2008 m. spalio 27 d. nutartimi išaiškino, jog 2007 m. birželio 13 d. sprendimu už akių priteistos sumos išieškotinos iš bendro sutuoktinių T. ir V. O. turto. Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. sausio 15 d. nutartimi papildomai nurodė, jog ieškovui priteistos sumos išieškotinos iš bendro sutuoktinių Teresos ir V. O. turto, o jo esant nepakankamai, išieškojimas nukreiptinas į sutuoktiniams asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. liepos 3 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. sausio 15 d. nutartį paliko nepakeistą. Taigi teismų buvo nustatyta, jog atsakovo V. O. prievolė grąžinti paimtą paskolą iš ieškovo gyvenamojo namo įrengimui laikytina bendra atsakovų, kaip sutuoktinių, prievole, tačiau atsakovai tik 2007 m. gruodžio 6 d. grąžino 100 000 Lt.

Ieškovo atstovas į bylą pateikė pažymą, pagal kurią pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2013 m. sausio 30 d. iš skolininkų pagal Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 10 d. išduotą vykdomąjį raštą liko išieškoti 125 327,52 Lt. Kadangi Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 13 d. sprendimas už akių yra vykdomas, teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog nenustačius priverstinės hipotekos skolininkų turtui sprendimo įvykdymas pasunkės ar net taps neįmanomu.

Teismas taip pat pažymėjo, kad priverstinė hipoteka, siekiant užtikrinti ieškovo turimų kreditorinių reikalavimų įvykdymą, gali būti nustatyta tik įstatyme numatytais atvejais. Teismas nurodė, kad priverstinės hipotekos būtinumas turi būti grindžiamas svarbiu ir išskirtiniu konkretaus kreditoriaus interesu, o ne interesu, kuris gali būti būdingas kiekvienam kreditoriui. Todėl prašymas nustatyti priverstinę hipoteką turi būti grindžiamas aplinkybėmis, kuriomis negali remtis bet kuris iš kreditorių, nes teismas naudojasi priverstinės hipotekos nustatymo teise siekdamas apginti ypatingus ir individualius kreditoriaus interesus.

Teismas taip pat nustatė, kad atsakovai turi ir daugiau kreditorių, įtrauktų į bylą trečiaisiais asmenimis, o daliai iš jų dideli įsiskolinimai yra priteisti teismo ir turi būti išieškomi iš abiejų atsakovų. Tiek ieškovas, tiek kiti kreditoriai turi vienodas teises skoloms iš atsakovų išieškoti, o ieškovas, prašydamas nustatyti priverstinę hipoteką, faktiškai yra dar ir geresnėje padėtyje, kadangi nemaža dalis teismo sprendimu priteistos sumos jau išieškota. Teismas sprendė, kad patenkinus ieškovo prašymą, akivaizdžiai būtų pažeisti kitų kreditorių interesai, kadangi priverstinės hipotekos kreditorius išieškojimo procese turėtų pirmumo teisę prieš kitus, nesant tam nustatytų būtinų aplinkybių.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas K. J. prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo K. J. reikalavimą dėl priverstinės hipotekos nustatymo tenkinti – nustatyti priverstinę hipoteką atsakovams V. O. ir T. O. priklausančiam nekilnojamajam turtui iki visiško Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 13 d. sprendimo už akių įvykdymo; priteisti ieškovo naudai iš atsakovų V. O. ir T. O. visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė būtinumo taikyti priverstinės hipotekos institutą ir tai lėmė netinkamą materialinės teisės normų taikymą. Įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais konstatuota faktinė aplinkybė, jog iš apelianto pasiskolintos piniginės lėšos atsakovų buvo panaudotos hipotekos objektu esančio turto statybai (įrengimui), sudaro teisinį pagrindą konstatuoti tokios apsaugos taikymo būtinumą šio kreditoriaus interesų užtikrinimui lyginant su kitais atsakovų kreditoriais. Nei vienas kitas atsakovų kreditorius nepateikė vienareikšmiškų įrodymų, patvirtinančių faktą, jog jų paskolinti pinigai taip pat buvo investuoti į atsakovams priklausančio gyvenamojo namo statybą. Skundžiamos nutarties motyvuojamoje dalyje akcentuojama aplinkybė, kad tretieji asmenys posėdžio metu taip pat nurodė, kad jog atsakovams pinigai buvo skolinami to paties namo statybai ar įrengimui, pati savaime neįrodo visų atsakovų kreditorių padėties tapatumo. Tokie teiginiai pagrįsti tik byloje trečiaisiais asmenimis dalyvaujančių asmenų subjektyviu vertinimu. Net jei tretieji asmenys pirmosios instancijos teismui būtų pateikę įrodymus, patvirtinančius analogišką pinigų skolinimo atsakovams tikslą (paskirtį), tai nesudarytų pagrindo netenkinti ieškovo reikalavimo. Apeliantas pabrėžia, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis. Nei vienas iš atsakovų kreditorių, tariamai būdamas analogiškoje padėtyje kaip ir ieškovas lyginant su kitais kreditoriais, nereiškė savarankiško reikalavimo jų naudai nustatyti priverstinę atsakovų turto hipoteką. Ieškovas negali būti atsakingas už kitų asmenų veiksmus (neveikimą) ir šiuo pagrindu negali būti atsisakoma ginti jo civilines teises.

2. Apeliantas nesutinka su skundžiamos nutarties motyvuojamosios dalies išvada, jog ginčo situacijoje faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 13 d. sprendimas už akių, nenustačius priverstinės hipotekos, gali būti neįvykdytas ar jo įvykdymas gali pasunkėti. Apelianto nuomone, tokių grėsmių egzistavimas nagrinėjamu atveju yra akivaizdus. Iš bylos medžiagos matyti, kad K. J. dar 2007 m. birželio 13 d. buvo priteista 240 700 Lt dydžio suma. Ženklus piniginių lėšų grąžinimas įvyko tik vieną kartą, kai atsakovės T. O. motina J. M. pati už skolininkus ieškovui sumokėjo 100 000 Lt. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad skolininkų prievolė šia dalimi buvo įvykdyta dar 2007 m. gruodžio 6 d., t.y. daugiau nei prieš 5 metus. Neskaičiuojant šios sumos, per visą laikotarpį iš skolininkų V. O. ir T. O. turto (gaunamų pajamų) ieškovo naudai buvo išieškota tik nežymi skolos dalis, t. y. 15 372,48 Lt.

3. Pirmosios instancijos teismas ginčą užbaigė netinkamos formos teismo procesiniu dokumentu – nutartimi, o ne sprendimu. Atsižvelgiant į teisinį reguliavimą bei suformuotą teismų praktiką, egzistuoja procesinės teisės normos (LR CPK 259 str. 1 d.) pažeidimas.

A. T. O. prašo ieškovo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 8 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-1212-115/2013 panaikinimo atmesti.

1. Ieškovas nei pareiškime, nei atskirajame skunde nenurodė socialiai reikšmingų argumentų, taip pat nepagrindė savo reikalavimo taikyti priverstinę hipoteką. Ieškovo reikalavimas buvo užtikrintas Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 13 d. sprendimu už akių pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, kurios galioja iki pat šios dienos, t. y. iki visiško teismo sprendimo už akių įvykdymo. Tai patvirtina antstolės N. Š. 2013 m. sausio 30 d. pažyma, kurioje nurodoma, kad, priešingai nei teigia ieškovas, yra vykdomas išieškojimas iš atsakovo V. O. ieškovo K. J. naudai, ir šiai dienai jau yra grąžinta 115 372,48 Lt iš visos vykdymui pateiktos 240 700 Lt sumos. Atsakovas siekia grąžinti ieškovui skolą ir nevengia savo prievolių.

4. Nustatant priverstinę hipoteką atsakovams priklausančiam turtui būtų pažeistos kitų kreditorių teisės, kadangi taip būtų atribojamos jų teisės išieškoti jiems priteistą sumą. Hipotekos teisinis reguliavimas turėtų būti aiškinamas taip, kad nebūtų sudarytos prielaidos procesinėmis priemonėmis vieniems kreditoriams įgyti pranašumą prieš kitus.

Trečiasis asmuo I. Z. prašo apelianto skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apelianto 500 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą apeliaciniame procese trečiojo asmens naudai.

1. Apeliantas nepateikė konkrečių įrodymų, kodėl jo interesas nustatyti priverstinę hipoteką yra išskirtinis, t. y. nėra jam būdingas, kaip eiliniam kreditoriui, ir yra svarbesnis už kitų kreditorių.

2. Trečiasis asmuo kai kuriais aspektais net yra daugiau privilegijuotas kreditorius nei ieškovas. Visiškai nepagrįstas apelianto tvirtinimas, kad kitose išnagrinėtose bylos buvo įrodytas tik jo atsakovui suteiktos paskolos tikslas – sutuoktinių gyvenamojo namo statybai, o kiti kreditoriai pinigus skolino kitais tikslais. Įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatyta, kad mažiausiai 3 kreditoriai finansines lėšas skolino šeimos poreikiams. Taigi patenkinus apelianto reikalavimą, jis, kaip hipotekinis kreditorius įgytų perdėtą ir nepagrįstą pranašumą prieš kitus kreditorius, kurių reikalavimo sumos nėra mažesnės, o paskolos buvo suteiktos šeimos poreikiams tenkinti.

3. Skolų, priteistų trečiajam asmeniui ir apeliantui Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-31-852/2011 ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-2898-392/2012, sumos yra apylygės (atitinkamai 120 413,20 Lt ir 140 700 Lt). Trečiasis asmuo yra daugiau privilegijuotas kreditorius nei apeliantas. Atsižvelgiant į tai, kad dėl skolų išieškojimo į teismą trečiasis asmuo kreipėsi žymiai anksčiau nei apeliantas – trečiasis asmuo turi net skolų išieškojimo pirmenybę. Nustatant pirmenybę vien apelianto naudai – pastarasis įgytų nepagrįstą pranašumą prieš trečiąjį asmenį.

4. Trečiasis asmuo buvo operatyvesnis nei apeliantas ne tik inicijuodamas teisminius procesus prieš skolininkus ar gindamas savo interesus šiose bylose, bet ir vėliau išieškodamas priteistas skolas iš bendraatsakovių priverstine tvarka. Priešingai nei teigia apeliantas, trečiasis asmuo yra aktyvesnė proceso dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo šalis. Būtent trečiojo asmens 2010 m. spalio 15 d. prašymu civilinėje byloje Nr. 2-31-852/2011 teismas taikė visam bendraatsakovų turtui laikinąsias apsaugos priemones.

Trečiasis asmuo J. M. prašo ieškovo atskirąjį skundą atmesti.

1. Ieškovo teiginiai, jog Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 13 d. sprendimas už akių, nenustačius priverstinės hipotekos, gali būti neįvykdytas ar jo vykdymas gali pasunkėti, yra klaidinantys. Ieškovo reikalavimas atsakovui buvo užtikrintas 2007 m. birželio 13 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimu už akių pritaikytomis laikinosiomis priemonėmis, kurios galioja iki šios dienos, t. y. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pritaikius priverstinę hipoteką atsakovo turtui ieškovo naudai, būtų iškreiptas kreditorių lygybės principas bei nustatomas neteisingas prioritetas kitų kreditorių atžvilgiu. 2012 m. kovo 5 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas išdėstė atskirąją nuomonę, kurioje nurodė, kad hipoteka yra nedaloma, o bet koks bandymas nustatyti hipoteka visų kreditorių naudai nėra įmanomas. Savo atskirąja nuomone teisėjas taip pat nurodė, kad ginčas turėtų būti suprantamas ne tik tarp kreditoriaus ir skolininko, bet ir tarp visų kreditorių.

Trečiasis asmuo E. Č. prašo ieškovo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

1. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas, išnagrinėjęs santuokos nutraukimo bylą, 2011 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu tenkino E. Č. ieškinį ir priteisė iš V. O. ir T. O. solidariai 345 313 Lt skolos. Nagrinėjant bylą taip pat nustatyta, kad skolinami pinigai buvo panaudoti minėto statomo namo įrengimui ir skola grąžintina iš bendro sutuoktinių turto. E. Č., kaip ir kiti byloje patraukti trečiaisiais asmenimis kreditoriai, turi lygias skolos išieškojimo teises kaip ir K. J..

2. Ieškovas, prašydamas teismo sprendimu nustatyti hipoteką jo reikalavimams užtikrinti, turi įrodyti konkrečią aplinkybę, kuri patvirtintų būtinybę nustatyti hipoteką ir jo pirmumo teisę išieškojimo procese prieš kitus kreditorius. Tokios aplinkybės ieškovas teismui nenurodė. Be to, ieškovui priteista 235 000 Lt skolos suma yra grąžinama, o E. Č. priteista suma net nėra pradėta grąžinti.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas ieškovo K. J. pareiškimas atsakovams V. O., T. O. dėl priverstinės hipotekos teismo sprendimu nustatymo skolininkų turtui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Skundžiamos nutarties įžanginėje dalyje nutarties priėmimo data nurodyta 2012 m. vasario 8 d. Tačiau iš bylos duomenų konteksto ir Lietuvos Respublikos teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad ieškovo K. J. ieškinys atsakovams buvo išspręstas 2013 m. vasario 8 d. nutartimi. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad teisinga skundžiamos nutarties priėmimo data yra 2013 m. vasario 8 d., dėl kurios teisėtumo bei pagrįstumo ir pasisako.

Apeliantas yra teisus, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas ginčą užbaigė netinkamos formos teismo procesiniu dokumentu – nutartimi, o ne teismo sprendimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. kovo 5 d. nutartimi, priimta šioje civilinėje byloje, pažymėjo, kad reikalavimo prigimtis ir daikto savininko teisių suvaržymas lemia, kad priverstinės hipotekos nustatymas vyksta ginčo teisena, o išsprendus bylą iš esmės turi būti priimamas teismo sprendimas (CPK 259 str. 1 d.). Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas ginčą užbaigė netinkamos formos teismo procesiniu dokumentu, teisėjų kolegija vertina, kad toks procesinis pažeidimas neturėjo įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui (CPK 329 str. 1 d.). Į bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme buvo įtraukti visi teisinį suinteresuotumą turintys asmenys (CPK 37 str. 1 d.), byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nebuvo suvaržytos kitos dalyvaujančių byloje asmenų procesinės teisės, suteiktos asmenims nagrinėjant bylą ginčo teisenos tvarka (CPK 42 str.), pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo, įvardinto nutartimi, turinys atitinka teismo sprendimams keliamus reikalavimus (CPK 270 str.), užtikrinama byloje dalyvaujančių asmenų teisė į apeliaciją tokia pačia apimtimi, kokia užtikrinama apeliaciniu skundu apskundus teismo sprendimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto nurodomas proceso teisės normų pažeidimas nesudaro savarankiško pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 13 d. sprendimu už akių, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-2009-56/2007, priteista iš ieškovui iš atsakovo V. O. 235 000 Lt skolos ir 5 700 Lt žyminio mokesčio, iš viso – 240 700 Lt (t. 1, b. l. 6 – 7). Apeliantas siekia, kad būtų nustatyta priverstinė hipoteka atsakovams V. O. ir T. O. priklausančiam nekilnojamajam turtui – žemės sklypui bei gyvenamajam namui, esantiems adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. 125 327,52 Lt sumai iki visiško Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 13 d. sprendimo už akių įvykdymo.

Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje vadovaujasi hipotekos teisinius santykius reglamentavusia įstatymo redakcija, galiojusia iki 2012 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // Valstybės žinios, 2000, Nr. 74-2262; Valstybės Žinios, 2000, Nr. 80). CK 4.175 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato, kad priverstinė hipoteka atsiranda pagal teismo sprendimą patenkintiems turtiniams reikalavimams užtikrinti. CK 4.178 straipsnyje ši teisės norma detalizuojama, numatant, kad pagal teismo sprendimą patenkinus reikalavimą dėl pinigų išieškojimo, kreditoriaus prašymu gali būti įregistruota skolininko daikto hipoteka. Teismo sprendime turi būti nurodyta: hipoteka užtikrinama reikalavimo suma, hipotekos terminas, daiktas, kuris registruojamas hipotekos registre, ir šio daikto savininkas.

Hipoteka suteikia kreditoriui privilegijuotą padėtį prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad kadangi hipotekos kreditorius išieškojimo procese turi pirmumo teisę prieš kitus kreditorius, toks asmuo, prašydamas, kad teismo sprendimu būtų nustatyta hipoteka jo patenkintiems reikalavimams užtikrinti, turi įrodyti tokios apsaugos taikymo būtinumą ir prioritetinę teisę kitų kreditorių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2010).

Teisėjų kolegija vertina, kad ginčo atveju priverstinės hipotekos būtinumas nėra pagrįstas išskirtiniu apelianto, kaip kreditoriaus, interesu kitų atsakovo kreditorių atžvilgiu (LR CK 178 str.).

Apeliantas būtinybę nustatyti priverstinę hipoteką grindžia iš esmės vienintele faktine aplinkybe – kitais įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, kuriais konstatuota, kad iš apelianto pasiskolintos piniginės lėšos atsakovų buvo panaudotos turto statybai (įrengimui), kuriam apeliantas siekia priverstinės hipotekos nustatymo. Apelianto teigimu, kiti atsakovų kreditoriai nepateikė vienareikšmiškų įrodymų, patvirtinančių faktą, kad jų paskolinti pinigai taip pat buvo investuoti į atsakovams priklausančio gyvenamojo namo statymą. Todėl, apelianto nuomone, būtent jam turi būti suteikiama pirmumo teisė lyginant su kitais kreditoriais, išieškoti iš turto, į kurį buvo investuotos visos iš jo pasiskolintos piniginės lėšos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais teiginiais. Priešingai nei teigia apeliantas, bylos medžiaga patvirtina, kad visos su V. O. skolomis susijusios aplinkybės buvo ištirtos Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-31-852/2011 dėl santuokos nutraukimo ir turto padalinimo. Minėtu teismo sprendimu nustatyta, kad ne tik apelianto, tačiau ir kitų kreditorių, pavyzdžiui trečiųjų asmenų V. G., I. Z., skolos yra susijusios su sutuoktinių V. ir T. O. gyvenamojo namo statyba (CPK 182 str. 2 p.). Be to, paskolintų lėšų panaudojimas sukuriant tam tikrą skolininko nuosavybės teisės objektą nesuteikia kreditoriui pirmenybės teisės nukreipti išieškojimą būtent į tą objektą, jei kreditorius nepasinaudojo kitais prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais (pvz., sutartine hipoteka). Toks lėšų panaudojimas neatspindi kreditoriaus reikalavimo socialinio vertingumo ar tokio kreditoriaus išskirtinumo kitų kreditorių atžvilgiu, kurių paskolintas sumas skolininkas panaudojo kitiems tikslams (ne nuosavybės objektų kūrimui, o vartojimui).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustačius priverstinę hipoteką apelianto naudai, šis kreditorius taptų privilegijuotas kitų kreditorių atžvilgiu, o tokiam privilegijavimui nėra aiškaus teisinio pagrindo ir išskirtinių apelianto specifiškumą kitų kreditorių atžvilgiu pagrindžiančių aplinkybių. Tokiu būdu būtų pažeistas kreditorių lygiateisiškumo principas bei iškreipiama CPK ir kituose teisės aktuose reglamentuota kreditorių reikalavimų tenkinimo sistema. Skundo argumentai, jog nei vienas iš atsakovų kreditorių, būdami analogiškoje situacijoje kaip ir ieškovas, nereiškė savarankiško reikalavimo dėl priverstinės hipotekos jų naudai nustatymo nėra teisiškai reikšmingi ir nepaneigia aukščiau išdėstytų argumentų.

Apelianto skundo motyvais skundžiamos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas nėra paneigtas, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus apelianto skundą, iš jo priteisiamos trečiojo asmens I. Z. naudai išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti (CPK 93 str. 1 d., CPK 98 str. 1 d.). Trečiasis asmuo I. Z. pateikė prašymą priteisti 500 Lt sumą. Minėtas išlaidas patvirtina į bylą pateikta PVM sąskaita-faktūra ir banko išrašas (t. 3, b. l. 22-23), todėl šios išlaidos priteisiamos iš apelianto K. J. trečiojo asmens I. Z. naudai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo K. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) trečiojo asmens I. Z. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 500 Lt (penki šimtai litų) bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.