Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Daliaus Jocio ir Savinijaus Katausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2020-09-29 nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį (2019-08-31 epizodas) 50 parų areštu, pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2019-09-01) 50 parų areštu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtos arešto bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta 60 parų arešto bausmė, ją atliekant Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Vadovaujantis BK 66 straipsniu ir 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2019-09-01 iki 2019-09-02, vieną sulaikyme išbūtą dieną prilyginant vienai arešto parai ir laikoma, kad A. A. yra atlikęs vieną parą arešto bausmės.

Nuosprendžiu iš A. A. nukentėjusiajai R. A. priteista 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, Klaipėdos teritorinei ligonių kasai priteista 33,58 Eur turtinės žalos. Nuosprendžiu iš A. A. nukentėjusiajai R. A. priteista 1000 Eur atstovavimo išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. A. nuteistas už tai, kad mušdamas sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui, o būtent: 2019-08-31 apie 23.30 val. (duomenys neskelbtini) , savo namų laiptinėje A. A., apsvaigęs nuo alkoholio, barnio metu užpuolė sutuoktinę R. A. – tyčia ne mažiau kaip du kartus smogė jai kumščiu į nugarą, po to vieną kartą smogė jai galva, pataikydamas į nukentėjusiosios kaktos – viršugalvio sritį, ir sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą.

2. A. A. nuteistas ir už tai, kad mušdamas sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui ir nežymiai jį sužalojo, o būtent: 2019-09-01 apie 19.15 val. (duomenys neskelbtini) , savo namų kieme A. A., apsvaigęs nuo alkoholio, barnio metu užpuolė sutuoktinę R. A. – tyčia vieną kartą smogė R. A. kumščiu į nugarą, sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymo mastą atitinkantį sužalojimą – dešinės nugaros pusės sumušimą viršutinio mentės kampo srityje su išilginės juostos formos smulkiu paviršiniu odos nubrozdinimu ir minkštųjų audinių patinimu aplinkui.

4. Teismo posėdyje nuteistojo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Apeliantas nuteistasis A. A. nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, iš esmės motyvuodamas tuo, kad apylinkės teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, apklaustų asmenų parodymus, jis prieš nukentėjusiąją nesmurtavęs.

6. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino neteisingai, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas, pagal kurias teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, formuojamas BPK numatytais proceso veiksmais išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus, įsitikinus, kad duomenys gauti teisėtais būdais. Iš nuosprendžio turinio negalima daryti išvados, kad teismo vidinis įsitikinimas buvo formuojamas nesilaikant šių nuostatų. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau jų atmetimas teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi proceso šalys, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių BPK normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, neteisingai įvertinti byloje esantys įrodymai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

7. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė ištirtus įrodymus bei juos išsamiai išanalizavo, vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek visumą, nustatydamas jų tarpusavio ryšius, atkūrė logišką ir nuoseklią nusikaltimo aplinkybių seką. Apygardos teismas neturi pagrindo nesutikti su nuosprendyje išdėstytais argumentais bei išsamiai motyvuotomis išvadomis. Nors A. A. apeliaciniame skunde neigia, jog fiziškai smurtavo prieš sutuoktinę, tačiau apygardos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. A. pripažintas kaltu pagrįstai, apelianto kaltę įrodo būtent įrodymų visuma.

8. Apeliaciniame skunde neigdamas savo kaltę apeliantas pažymi, jog nei vienas iš liudytojų nematė smurtavimo prieš R. A., o šias aplinkybes nurodė tik R. A., be to, pasak nuteistojo, liudytojų parodymai nepatikimi dėl to, jog jie susiję su nukentėjusiąja, atkreiptas dėmesys, jog tarp šalių tęsiasi konfliktai, priešiškumas, nesutarimai dėl santuokos nutraukimo ir turto pasidalijimo. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo, kodėl tiki nuosekliais nukentėjusiosios parodymais, ir apygardos teismas neturi jokio pagrindo su tokiais skundžiamo nuosprendžio motyvais nesutikti. Nors teisiamajame posėdyje nukentėjusioji pripažino, jog su sutuoktiniu nesutarimų buvo ir anksčiau, tačiau tai savaime nepaneigia nukentėjusiosios parodymų. Iš tikrųjų tiesiogiai smurtavimo prieš R. A. byloje apklausti liudytojai nematė, tačiau skundžiamame nuosprendyje teisingai pastebėta, jog nukentėjusiosios parodymai apie A. A. elgesį nuoseklūs ir juos atitinka liudytojų parodymai. Nors apeliantas pastebi, jog V. R., R. R., V. R. nukentėjusiosios giminaičiai, o bylos duomenimis E. S. yra nukentėjusiosios draugė, tačiau vien ši aplinkybė liudytojų parodymų patikimumo nepaneigia. Nagrinėjamu atveju jie atitinka nukentėjusiosios nurodytas sutuoktinio smurto prieš ją panaudojimo aplinkybes, todėl jais netikėti nėra pagrindo. Be to, nukentėjusiosios parodymus atitinka ir skambučio Bendrajam pagalbos centrui įrašas, kuriame užfiksuotas nukentėjusiosios pagalbos prašymas bei užsimenama ir apie dieną prieš patirtą sutuoktinio fizinį smurtą, taip pat objektyvūs duomenys apie iškart po įvykio matomas smurto žymes ant nukentėjusiosios kūno, specialisto išvadoje konstatuoti R. A. sužalojimai, atitinkantys jos nurodytas detales apie prieš ją pavartotą sutuoktinio smurtą. Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai paneigė nuteistojo keltą versiją, jog nukentėjusioji neva susižaloti galėjo suklupusi vedžiodama šunį. Taigi byloje ištirtų įrodymų, kurie vieni kitus atitinka bei nuosekliai papildo, visuma patvirtina, jog A. A. padarė jam inkriminuotus nusikaltimus, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl jų yra nuteistas pagrįstai.

9. Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su jam paskirta bausme, mano, jog ši per giežta, prašo ją pakeisti į laisvės apribojimo bausmę. Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai nurodyti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, kuriame nustatyta atsakomybė už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tuomet, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė. Pagal teismų praktiką bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-390/2011, Nr. 2K-456/2013, Nr. 2K-126-693/2018). Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant jį tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės (kuri yra valstybės prievartos priemonė) paskirties.

10. BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta, kad baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas A. A. už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas skyrė po 50 parų arešto, o galutinę subendrintą bausmę nustatė 60 parų arešto, bausmės skyrimą motyvavo. Kaip matyti, nuteistajam buvo skirta ne griežčiausia sankcijoje numatyta bausmės rūšis, bendrindamas bausmes, teismas prie vienos bausmės pridėjo tik nedidelę dalį kitos bausmės, galutinė bausmė nesiekia maksimalaus šios bausmės rūšies dydžio ir yra kiek didesnė nei vidurkis. Nors A. A. pažymi, jog dirba, o bylos duomenimis laikomas neteistu, tačiau tai nemažina jo asmenybės pavojingumo. Nuteistasis dvi tyčines, smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas padarė per trumpą laiko tarpą, dėl vienos jų nukentėjusioji naktį išbėgo iš namų, kitą dieną nuteistojo smurtinis elgesys vėl pasikartojo. Taigi, įvertinus nuteistojo asmenybę, padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamų veikų padarymo motyvus ir tikslus, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nėra pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismo už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos ir galutinė nustatyta arešto bausmė yra aiškiai per griežtos. A. A. paskirtos bausmės yra proporcingos padarytoms nusikalstamoms veikoms bei nuteistojo asmenybės pavojingumui, atitinka bausmės tikslus, bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, yra teisingos ir tinkamai individualizuotos, neprieštarauja teisingumo, proporcingumo principams ir bausmės paskirčiai, jas švelninti nėra teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja pateikė kvitus dėl A. A. pinigų mokėjimo R. A., tačiau tai neduoda pakankamo pagrindo bausmės skyrimo klausimu daryti kitokias išvadas nei skundžiamame nuosprendyje. Kaip teisingai pastebėjo prokurorė, nuteistasis dėl nusikaltimo nesigaili, kaltės nepripažįsta, taigi savo elgesio kritiškai nevertina.

11. Atsižvelgdamas į visą tai, kas išdėstyta, apygardos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadoms, kad įrodymų visuma leidžia pagrįstai spręsti, jog A. A. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Bausmės individualizavimas skundžiamame nuosprendyje motyvuotas, abejonių nekelia. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. A. apeliacinį skundą atmesti.