Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Šarkos, Astos Vailionės ir Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. C. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Mykolo Romerio universitetas dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pareiškėjas H. C. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą (skunde nurodo, 2025 m. rugpjūčio 12 d., nustatyta, kad sprendimas priimtas 2025 m. rugpjūčio 11 d., teismas laiko, kad tai rašymo apsirikimo klaida) (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo įvertinti prašymą dėl Leidimo laikinai gyventi išdavimo.

Teismo posėdžio metu dalyvavę proceso dalyviai iš esmės pakartojo savo procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi užsienietis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė, pagrįstumo ir teisėtumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2025 m. balandžio 25 d. pareiškėjas, kuris yra Maroko pilietis, pateikė prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad ketina studijuoti Mykolo Romerio universitete Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 46 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Įvyko nuotolinė asmens apklausa siekiant patvirtinti jo tapatybę ir vykimo į Lietuvos Respubliką tikslą bei sąlygas. Nuotolinės apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad ketina vykti į Lietuvą ir studijuoti Mykolo Romerio universitete.

2025 m. kovo 26 d. pareiškėjas su Mykolo Romerio universitetu pasirašė studijų sutartį. 2025 m. kovo 23 d. banko sąskaitos išrašas, kad pagal išankstinę sąskaitą pareiškėjas sumokėjo 3 176,00Eur už studijas. Mykolo Romerio universiteto Studijų priėmimo centro 2025 m. rugpjūčio 18 d. pažymoje Nr. 7SPC-107 nurodyta, kad pareiškėjas priimtas į Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo ir verslo fakulteto Verslo vadybos ir startuolių kūrimo dieninių bakalauro studijų programą. Studijų pradžia: 2025-2026 akademinių metų rugsėjo 1 d.

Migracijos departamentas 2025 m. rugpjūčio 11 d. priėmė sprendimą Nr. 25S178571, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimas priimtas vadovaujantis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktų pagrindais, t. y. duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė. Sprendime nurodyta, kad asmuo siekia gauti leidimą laikinai gyventi studijų pagrindu, pateikdamas tikrovę neatitinkančius duomenis apie tikrąjį atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą. Prašomos informacijos nepateikimas bei nenuoseklios informacijos pateikimas yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (tekste – ir Įstatymas), Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (ginčui aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2024 m. lapkričio 16 d.; toliau – ir Tvarkos aprašas), Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54 (toliau – ir Kriterijų aprašas).

Pagal Įstatymo 46 straipsnio 1dalį leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis: 1) priimtas studijuoti į mokslo ir studijų instituciją pagal studijų programą (programas) arba į doktorantūrą; 2) priimtas mokytis į švietimo įstaigą pagal bendrojo ugdymo arba formaliojo profesinio mokymo programą (programas); 3) prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu studijuoja užsienio valstybėje ir po jo studijų suteikiama aukštojo mokslo kvalifikacija ir yra sudaręs su priimančiuoju subjektu stažuotės atlikimo sutartį. Leidimas laikinai gyventi taip pat gali būti išduodamas užsieniečiui, atitinkančiam šiame punkte išvardytas sąlygas, jeigu jis yra užbaigęs studijas ne vėliau kaip prieš 2 metus iki prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo datos; 4) pakviestas tobulinti kvalifikacijos į mokslo ir studijų instituciją.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. To paties straipsnio 1 dalies 12 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jei yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

Atsakovas, atsisakydamas išduoti leidimą, rėmėsi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktuose nustatytais pagrindais.

Kaip minėta, Migracijos departamentas ginčijamame sprendime nustatė, jog pareiškėjas formaliai atitinka Įstatymo 46 straipsnyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, tačiau, atsižvelgęs į tai, kad asmuo atsakinėjo į jam pateiktus klausimus netiksliai, teikė neaiškią, abstrakčią ar nelogišką informaciją, laikė, kad jis sąmoningai pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir kad jo tikslas yra ne studijos Lietuvoje, o tik įteisinti savo būvimą Šengeno erdvėje, toks asmens elgesys, Migracijos departamento pareigūnų įvertintas, kaip asmens keliama nelegali migracijos grėsmė.

Pagal Kriterijų aprašo 6.10 papunktį nagrinėjant užsieniečio prašymą išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, priimant sprendimą panaikinti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi ir nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, atsižvelgiama į tai ar užsienietis atsisako būti apklaustas asmeniškai arba apklausos metu pateikia neišsamius, paviršutiniškus ar dviprasmiškus atsakymus, vengia atsakyti arba neatsako į užduodamus klausimus.

Šiame kontekste, teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas, įgyvendindamas jam priskirtas funkcijas, kaip ir bet kuri kita valdžios įstaiga, yra saistoma bendrųjų, inter alia (be kita ko) konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eR-1-968/2019).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2150-492/2015). Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, 2013 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-708/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą aiškino Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, nustatančias turinio reikalavimus individualiam administraciniam aktui. Šioje jurisprudencijoje nuosekliai pasisakoma, kad Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas; ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-367-502/2022; kt.). Administraciniame akte išdėstyto sprendimo motyvai turi būti nurodomi tokia apimtimi, kad besikreipiančiam subjektui konkrečiu individualiu atveju būtų aišku, kodėl jam nėra suteikiama prašoma teisė, kokios faktinės aplinkybės ir teisės normos tai lemia, kokius teisės aktuose numatytus veiksmus jis turėtų atlikti ar į kokius subjektus turėtų kreiptis, kad galėtų įgyvendinti savo teisėtus interesus. Kai administraciniame akte tai nėra nurodyta, motyvai negali būti vertinami kaip pakankami, o pats administracinis aktas teisėtas ir pagrįstas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-192-492/2022). Administracinio akto priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-676-502/2023).

Aptartame teisinio reguliavimo kontekste, teismas, vertindamas ginčijamo sprendimo pagrįstumą, sprendžia, kad iš jo nėra aišku, kokie konkrečiai pareiškėjo Migracijos departamentui pateikti duomenys neatitiko tikrovės, kokios konkrečios faktinės aplinkybės atsakovui leido spręsti apie nelegalios migracijos grėsmę, nes šios aplinkybės nekonkretizuotos, pateikta tik deklaratyvi išvada.

Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo, atsakovas išvadą, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir yra nelegalios migracijos grėsmė, padarė remdamasis 2025 m. gegužės 5 d. įvykusia nuotoline pareiškėjo apklausa. Remdamasis ja, atsakovas pripažino, kad pareiškėjas atsakinėjo į jam pateiktus klausimus netiksliai, teikė neaiškią, abstrakčią ar nelogišką informaciją, kas, pasak Migracijos departamento, sudaro pagrindą vertinti, kad asmuo sąmoningai pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir kad jo tikslas yra ne studijos Lietuvoje, o tik įteisinti savo buvimą Šengeno erdvėje. Toks asmens elgesys, atsakovo vertinimu, suponuoja išvadą, kad asmuo, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės bei kelia nelegalios migracijos grėsmę.

Iš minimos pareiškėjo apklausos matyti, kad jis 2025 m. gegužės 5 d. apklausoje nurodė, kad reikalingas Europoje įgytas diplomas, svarbu, kad būtų studijuojama anglų kalba bei ekonomiškai prieinama. Pareiškėjas nurodė, kad lygino dviejų valstybių studijų programas, t. y. Prancūzijos ir Lietuvos. Lietuva buvo patrauklesnė, nes čia studijos vykdomos ir anglų kalba. Lietuva buvo geriausias pasirinkimas, tai viena pigiausių programų Europoje, Lietuva yra labai išsivysčiusi šalis, atsižvelgė į universiteto reitingus, jis po studijų Lietuvoje ketina grįžti į kilmės valstybę, ateityje turi ambicijų sukurti savo verslą. Apklausoje nurodė ir tai, kad išlaikymu Lietuvoje pasirūpins tėvai.

Aptartame kontekste iš ginčijamo sprendimo nėra aišku, kuri konkrečiai teikta informacija buvo neaiški ir abstrakti bei kodėl ją tokia atsakovas laikė, nes ginčijamame sprendime jokio pagrindimo ir motyvacijos šiuo klausimu nėra, pateikta tik deklaratyvi išvada. Esant šioms aplinkybėms teismas negali pripažinti, kad ginčijamame sprendime motyvai išdėstyti adekvačiai, aiškiai ir pakankamai. Priešingai, ginčijamame sprendime nenurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, kuriais viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, o teisinis pagrindas nurodytas deklaratyviai. Taigi, teismo vertinimu, ginčijamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5–6 punktuose nurodytų reikalavimų. Vadovaujantis gero administravimo principu negalima situacija, kai neigiamas ginčijamas sprendimas priimtas iš esmės remiantis pareiškėjo apklausa, tačiau sugretinus apklausos ir ginčijamo sprendimo turinį lieką neaišku, dėl kokių konkrečių apklausoje nurodytų aplinkybių priimtos atitinkamos ginčijamo sprendimo išvados.

Atsiliepime atsakovas detalizuoja, kad apklausos metu pareiškėjas studijų dalykus įvardino neaiškiai, studijų pradžią nurodė rugsėjo 5 dieną, kad studijuos Mykolo Romerio universitete suprato, kai pranešė dėl bendrabučio, pareiškėjas aiškiai nenurodė, ką ruošiasi veikti po bakalauro studijų Lietuvoje ir t.t.

Viena vertus, teismas pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktika, ginčijamo individualaus administracinio sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015); kad individualaus administracinio akto motyvų nenurodymas pačiame akte ir jų papildymas ginčą nagrinėjant teisme iš principo nėra toleruotini, kadangi kliudo suinteresuotam asmeniui pasirinkti būdus bei priemones dėl savo teisių ar interesų gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1328-629/2023).

Apibendrindamas teismas pažymi, kad ginčijamame sprendime nurodytos aplinkybės nepakankamos pripažinti, kad motyvų išdėstymas adekvatus, aiškus ir pakankamas, kad skundžiamame sprendime nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą.

Įvertinus tai spręstina, kad ginčijamas sprendimas dėl atsisakymo išduoti leidimą neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), teisės normomis, taikomas poveikio priemones motyvuoti, pažeidžia Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 punkte įtvirtintą išsamumo principą.

Skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra: 1) neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; 2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas; 3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalis). Skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) gali būti panaikintas ir kitais pagrindais, kuriuos administracinis teismas pripažino svarbiais (ABTĮ 91 straipsnio 2 dalis).

Aptartame kontekste yra pagrindas spręsti, kad ginčijamas sprendimas neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl jis naikintinas ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, atsakovas įpareigotinas pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).

Konstatavus aptartą ginčijamo sprendimo panaikinimo pagrindą, atskirai nepasisakytina dėl kitų pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų (aplinkybių), nes jų vertinimas teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui nebeturi reikšmės. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia reikalavimo detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Pareiškėjas prašo iš atsakovės priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas administracinėse bylose sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis).

Nagrinėjamu atveju sprendimas priimamas pareiškėjo naudai, todėl jis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Nustatyta, kad pareiškėjas už skundo padavimą sumokėjo 30,00 Eur žyminio mokesčio, taigi priteistina 30,00 Eur iš atsakovo pareiškėjo naudai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 86 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo H. C. skundą patenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento 2025 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 25S178571.

Įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išnagrinėti pareiškėjo H. C. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iš naujo.

Priteisti pareiškėjui H. C. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 30,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.