Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. S., Š. J., V. M. ir pastarojo gynėjo advokato Dainiaus Svirinavičiaus apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu 16 metų;

- pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 7 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant, ir A. S. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 18 metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės (18 metų laisvės atėmimo) pridėta dalis Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008-07-28 nuosprendžiu paskirtos subendrintos bausmės, ir A. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 19 metų.

- pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu 17 metų;

- pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 7 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant, ir Š. J. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 19 metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės (19 metų laisvės atėmimo) pridėta dalis Kauno miesto apylinkės teismo 2006-04-05 nuosprendžiu paskirtos bausmės bei dalis Kauno apygardos teismo 2007-01-05 nuosprendžiu paskirtos bausmės, ir Š. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 20 metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

- pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu 18 metų;

- pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 8 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant, ir V. M. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 20 metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 5, 7, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė (20 metų laisvės atėmimas) apėmimo būdu subendrinta su Vilniaus 2-ojo apylinkės teismo 2006-07-27 nuosprendžiu ir Vilniaus apygardos teismo 2006-11-10 nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme, ir V. M. paskirti galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 20 metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistųjų V. M., A. S., Š. J. ir M. K. solidariai priteista: nukentėjusiajai G. K. 5 000 Lt laidojimo išlaidų; 4 300 Lt kapo sutvarkymo išlaidų ir 1 100 Lt už pagrobtus daiktus bei 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o K. Z. ir J. Z. po 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu yra nuteistas M. K., tačiau dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas. Taip pat tuo pačiu nuosprendžiu yra nutraukta baudžiamoji byla S. S., šiam 2009-08-15 mirus.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir nuteistųjų A. S., Š. J., V. M. ir pastarojo gynėjo advokato D. Svirinavičiaus apeliacinius skundus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M., A. S., M. K. ir Š. J. nuteisti už tai, kad 2000 m. rugpjūčio 18 d., apie 16.30 val., Šiaulių mieste, veikdami iš savanaudiškų paskatų, turėdami tikslą ir vieningą tiesioginę tyčią nužudyti A. Z. (dėl savanaudiškų paskatų) bei tyčią užvaldyti didelės vertės svetimą turtą (įvykdyti plėšimą), veikdami bendrai S. S. suburtoje organizuotoje grupėje, S. S. iš anksto surinkus nusikaltimų padarymui reikalingą informaciją, parengus nusikalstamos veiklos planą, parinkus nusikaltimų laiką ir vietą, parūpinus nusikaltimo padarymui nenustatytą 7,65 mm kalibro šaunamąjį ginklą – pistoletą su garso ir liepsnos slopintuvu bei šiam ginklui pritaikytus 7,65 mm kalibro „Browning“ šaudmenis, transporto ir ryšio priemones, paskirsčius vaidmenis bendrininkams, tyčia dėl savanaudiškų paskatų nužudė A. Z., bei panaudodami prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą bei šaunamąjį ginklą ją apiplėšė, užvaldydami jos turto už ne mažesnę kaip už 7300 Lt sumą.

Nusikaltimų įvykdymui nuteistieji atliko tokius tyčinius veiksmus:

S. S. šiems nusikaltimams padaryti subūrė organizuotą grupę, susidedančią iš jo (S. S.), A. S. (S. S. sūnus), V. M., M. K. ir Š. J., bei jai vadovavo.

Tuo tikslu surinko reikiamą nusikaltimų padarymui informaciją, parengė veiklos planą, parinkdamas nusikaltimų padarymo laiką ir vietą, parūpino nusikaltimo padarymui tinkamą šaunamąjį ginklą su šaudmenimis, transporto ir ryšio priemones, paskirstė vaidmenis tarp bendrininkų ir kartu su kitais bendrininkais tiesiogiai dalyvavo nusikaltimų padaryme, atlikdamas sau priskirtą funkciją. 2000 m. rugpjūčio 18 d. laikotarpiu tarp 16 ir 16.30 val., aukščiau nurodyti nusikaltimo bendrininkai atvyko prie A. Z. buto, esančio (duomenys neskelbtini) laiptinės, kur S. S. pasilikus prie laiptinės stebėti aplinką, saugoti ir informuoti kitus bendrininkus apie aukos (A. Z.) parėjimą, V. M., M. K., A. S. ir Š. J. liftu pakilo prie 9-ame aukšte esančio A. Z. buto, išsigrupavo laiptinėje, laukdami sugrįžtančios aukos – nukentėjusiosios A. Z.

Apie 16.30 val., gavę S. S. mobilaus ryšio telefonu perduotą pranešimą, kad A. Z. įėjo į laiptinę ir kyla liftu, veikdami pagal aptartą planą bendrais, iš anksto suderintais veiksmais, turėdami vieningą tiesioginę tyčią nužudyti ir apiplėšti, užpuolė iš lifto kabinos išėjusią į 9 aukštą liftu pakilusią A. Z., smogę (M. K. veiksmai) jai smūgį per galvą nenustatytu kietu buku daiktu, taip pat nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, ir padarę muštinę žaizdą dešinėje pakaušio pusėje, poodines kraujosruvas kairėje nugaros pusėje, kairiame žaste, abiejose šlaunyse, kairėje blauzdoje, odos nubrozdinimus kairėje nugaros pusėje, bei apsvaiginę nukentėjusiąją, pastarajai parkritus, paėmė iš nukentėjusiosios (Š. J. ir A. S. veiksmai) jos buto raktus, atrakino duris ir už kojų ištempę iš lifto kabinos įtempė nukentėjusiąją į butą (visų laiptinėje buvusių nuteistųjų veiksmai), kur, vykdydami nusikaltimo planą – nužudyti – buto koridoriuje ir svetainėje trimis šūviais į krūtinę ir galvą iš nenustatytos markės pistoleto su garso ir liepsnos slopintuvu (M. K. veiksmai), S. S., V. M., M. K., A. S. ir Š. J. tyčia, dėl savanaudiškų paskatų nužudė A. Z.

Po to S. S., V. M., M. K., A. S. ir Š. J., tęsdami nusikalstamą veiką bei slėpdami įvykdyto nusikaltimo pėdsakus (V. M. veiksmai), surinko įvykio vietoje trijų iššautų šovinių tūteles ir vieną kulką, bei tęsdami sumanytą nusikalstamą veiką – nužudyti ir apiplėšti, visi bendrai veikdami, pagrobė iš buto tiksliai nenustatytą pinigų sumą, 3 poras auskarų 450 Lt vertės, iš kurių vieną komplektą nuėmė nuo A. Z. lavono, 4 žiedus 600 Lt vertės, iš kurių vieną nuėmė nuo lavono, grandinėlę 200 litų vertės, kurią nuėmė nuo lavono, pasikėsindami pagrobti auksinį pakabuką 200 Lt vertės, kuris plėšiant grandinėlę nukrito ir pasimetė (buvo aptiktas po lavonu įvykio vietos apžiūros metu), grandinėlę su pakabuku 150 Lt vertės, fotoaparatą „Minolta“ 600 Lt vertės, piniginę su nenustatyta pinigų suma, automobilio registravimo liudijimą, techninės apžiūros taloną, vairuotojo pažymėjimą. Kartu paėmę iš A. Z. automobilio raktelius ir su pagrobtais daiktais išėję iš buto, pagrobė nukentėjusiajai priklausantį, netoli nurodyto nuosprendyje namo esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje stovėjusį 5 000 Lt vertės automobilį „Toyota Corolla“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) (Š. J. ir A. S. veiksmai) ir jame esančius daiktus – 50 Lt vertės kailinį užtiesalą ir 50 Lt vertės juodą švarkelį (Š. J. ir A. S. veiksmai), tačiau automobiliu kiek pavažiavus ir jam užgesus už keleto namų nuo nusikaltimo vietos, jį paliko. Šiais tyčiniais veiksmais S. S., V. M., M. K., A. S. ir Š. J. plėšimo metu iš viso pagrobė iš nusikaltimo aukos A. Z. turto ne mažiau kaip už 7 300 Lt.

Be to, apelianto manymu, teismas netinkamai paskyrė bausmes. Skirdamas bausmes teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1999-12-23 nutarime Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ nurodytu išaiškinimu, kad kaltinamojo pozicija dėl pareikšto kaltinimo negali įtakoti bausmės dydžio. Apeliantas mano, kad jam paskirtos bausmės dydį nulėmė jo neprisipažinimas padarius inkriminuotas veikas. Teismo išvadą, jog jo asmenybės bruožuose bei gyvenimo būde iki nusikaltimo padarymo ir po jo yra aiškiai išreikštos antivisuomeniškos apraiškos, apeliantas vertintina kaip subjektyvią teismo nuomonę, nes ji taikyta visiems nuteistiesiems, išskyrus M. K. Apelianto manymu, teismas, skirdamas bausmes, nepakankamai jas individualizavo, nesilaikė BK 61 straipsnio nuostatų ir paskyrė jam bausmę artimą sankcijos maksimumui. Be to, teismas, paskirdamas laisvės atėmimo bausmę, nuosprendyje nenurodė pataisos įstaigos rūšies, kurioje jis turėtų atlikti paskirtą bausmę.

Apelianto manymu, apygardos teismas šioje byloje neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio normas ir nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte nurodytų išaiškinimų ir V. M. apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė tik prielaidomis. Pirmosios instancijos teismas buvo šališkas kaltinimo naudai. Teismas nepagrįstai atmetė V. M. ir jo gynėjo pareikštus pagrįstus, motyvuotus, turinčius reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui prašymus, tuo apsunkindamas V. M. teisę į gynybą. Teismas atmetė V. M. gynėjo pateiktą prašymą prijungti prie bylos medžiagos ir ištirti bei išnagrinėti kompiuterinę laikmeną su M. K. interviu televizijos žurnalistams vaizdo ir garso įrašu, kurie, apelianto manymu, sudarytų galimybę teisingiau įvertinti M. K. parodymus. Teismas atmetė prašymą iškviesti ir apklausti liudytoju televizijos žurnalistą G. L., kuriam M. K. buvo davęs minėtąjį interviu, taip pat liudytoją M. D., galintį paneigti svarbią M. K. parodymų dalį. Taip pat buvo atmestas nuteistojo Š. J. ir jo gynėjo prašymas iškviesti ir apklausti liudytojais asmenis, galinčius paneigti M. K. parodymus, t. y. liudytojai A., P., Ž.. Atmestas buvo ir V. M. prašymas iškviesti ir apklausti liudytoją A. V., kuris galėtų patvirtinti V. M. alibi. Visi nuteistųjų ir jų gynėjų prašymai buvo pareikšti pagal BPK 7 straipsnyje numatytą rungimosi principą, tačiau teismas šį principą ignoravo. Šie teisėjų kolegijos veiksmai sudarė pakankamą pagrindą nepasitikėti bylą nagrinėjančių teisėjų bešališkumu, todėl V. M. pagrįstai prašė teisėjų kolegiją nuo šios bylos nagrinėjimo nusišalinti. Tačiau teisėjų kolegija nuo bylos nagrinėjimo nenusišalino ir priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Apelianto manymu, teismo šališkumą kaltinimo naudai patvirtina ir aplinkybė, kad V. M., kuris yra itin silpnos sveikatos ir jau prielankaus amžiaus, buvo paskirta aiškiai neteisinga, savo dydžiu akivaizdžiai per griežta, laisvės atėmimo bausmė.

Nuteistųjų A. S., Š. J., V. M. ir pastarojo gynėjo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Dėl apeliantų argumentų apie teismo šališkumą

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši teisė numatyta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teismo nešališkumo reikalavimas yra ir viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (Daktaras prieš Lietuvą (Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000, Neš??k v. Slovakia, no. 65559/01, judgement of 27 February 2007; a contrario Academy Traiding Ltd and Others v. Greece, judgement of 4 April 2000, no. 30342/96; Lindon, Otchakovsky-Laurens and July v. France, no. 21279/02 and 36448/02, judgement of 22 October 2007; Poppe v. the Netherlands, no. 32271/04, judgement of 24 March 2009; kasacinės bylos Nr. 2K-228/2009, 2K-195/2010, 2K-550/2010). Kita vertus, pažymėtina, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės bylos Nr. 2K-243/2009, 2K-195/2010, 2K-550/2010). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje taip pat laikomasi nuomonės, kad procesiniai trūkumai, susiję tik su pareigos tinkamai motyvuoti teismo sprendimą neįvykdymu, įrodymų išnagrinėjimo neišsamumu ir panašiai, paprastai nevertinami kaip teismo šališkumo požymiai, bet nagrinėjami atitinkamų kitų Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintų teisių aspektu (žr., pvz., Boldea c. Roumanie, no 19997/02, arr?t du 15 février 2007; Rupa c. Roumanie (no1), no 58478/00, arr?t du 16 décembre 2008).

Iš pirmos instancijos teismo posėdžių protokolų matyti, kad kaltinamasis V. M. ir jo gynėjas bylą nagrinėjusiai teisėjų kolegijai nušalinimą buvo pareiškęs ir šį nušalinimą palaikė kiti kaltinamieji – A. S. ir Š. J. Nors nušalinimo pareiškime V. M. nurodė, kad nušalinimo pagrindas yra numatytas BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte (kitokios aplinkybės, keliančios pagrįstas abejones teisėjų nešališkumu), tačiau iš pareiškimo turinio matyti, kad nušalinimas teisėjams buvo reiškiamas tik dėl to, kad teisėjų kolegija atmetė kai kuriuos kaltinamojo ir jo gynėjo prašymus (28 t., 59-60 b. l.).

Pirmos instancijos teismo bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija, apsvarsčiusi nušalinimo pareiškime nurodytus argumentus, juos rašytine nutartimi motyvuotai atmetė ir nušalinimo pareiškimo netenkino (28 t., 61-64 b. l.). Teismas pripažino, jog byloje nepateikta duomenų apie teismo tendencingumą ar išankstinį nusistatymą prieš kaltinamuosius, jų teisės gintis suvaržymus. Tokios išvados pagrįstos bylos duomenimis, kurie atsispindi teisiamojo posėdžio protokole. Iš jo matyti, kad visi kaltinamieji naudojosi jiems suteiktomis teisėmis aktyviai dalyvauti teisiamajame posėdyje duodant parodymus, užduodant klausimus apklausiamiems asmenims, tiriant kitus įrodymus bei teikiant prašymus (BPK 10 straipsnio 2 dalis). Teismas neprivalo tenkinti visų proceso dalyvių prašymų ir tokia teismo pozicija negali būti vertinama kaip teismo šališkumas ar galimybės gintis nuo kaltinimų neužtikrinimas. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Teismas privalo tenkinti prašymus, jeigu aiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau teismas turi teisę atmesti prašymus, kuriais prašoma išsiaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Tai, ar bylos dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (BPK 270 straipsnio 2 dalis). Svarstydamas prašymus teismas turi laikytis vienintelio reikalavimo – išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog proceso dalyvių prašymus teismas išsprendė, nors patenkino ir ne visus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažindama, kad pirmos instancijos teismas tinkamai išsprendė teisėjų kolegijos nušalinimo klausimą ir pagrįstai atmetė V. M. ir jo gynėjo prašymą nušalinti bylą nagrinėjusią pirmos instancijos teismo teisėjų kolegiją, apeliaciniuose skunduose apeliantų argumentus, kurie iš esmės yra tie patys kaip ir pateikti pirmos instancijos teisme, dėl pirmos instancijos teismo šališkumo taip pat atmeta kaip nepagrįstus.

Taigi, atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje nebuvo pažeistos BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatos.

Dėl visų apeliantų argumentų vertinant nuteistojo M. K. parodymus

Teisingumą Lietuvoje vykdo teismai, todėl nei vienas tyrimo pareigūnas negali pažadėti nei bausmės rūšies nei jos dydžio. Baudžiamajame kodekse yra numatyti bausmės skyrimo pagrindai (BK 54 straipsnis), todėl skiriant bausmę teismas vadovaujasi šiuo įstatymu ir atsižvelgia į įstatyme numatytas aplinkybes. Tarp tokių aplinkybių yra ir kaltininko asmenybės įvertinimas, atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės. Viena iš atsakomybę lengvinančių aplinkybių yra kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką bei joje dalyvavusius asmenis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taigi byloje kiekvienas kaltinamasis gali pagrįstai tikėti, kad teismas atsižvelgs į jo nuoširdų prisipažinimą ir gailėjimąsi dėl padaryto nusikaltimo, pagalbą išaiškinant nusikalstamas veikas ir joje dalyvavusius asmenis. Kaltinamųjų teisėto pasinaudojimo įstatyme numatytomis priemonėmis lengvinti savo teisinę padėtį negalima vertinti lemiamu, grindžiant asmens suinteresuotumą bylos baigtimi. Pažymėtina ir tai, kad M. K. pripažinus, kad jo atskleistas nusikaltimas buvo padarytas organizuota grupe, ši aplinkybė vertintina jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, todėl apeliantų teiginiai, kad M. K., nurodydamas juos kaip nusikaltimo bendrininkus, siekė palengvinti savo baudžiamąją atsakomybę, yra ne tik nepagrįsti, bet ir nelogiški.

Dėl nuteistojo Š. J. kitų apeliacinio skundo argumentų

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo prašymas nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo panaikinti ir bylą nutraukti netenkintinas.

Atmestini nuteistojo Š. J. parodymai dėl jo alibi. Jis teigia, kad A. Z. nužudymo dieną – 2000-08-18, Šiauliuose nebuvo ir negalėjo būti, nes slaugė savo motiną G. J., kuri buvo tądien susilaužiusi ranką. Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad G. J. 2000-08-18 9 val. 35 min. iš gatvės Kaune buvo atvežta į Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinę ligoninę dėl traumos – kairio riešo lūžio, kur jai buvo suteikta medicininė pagalba (25 t., 52-53 b. l.). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje G. J. parodė, kad 2000-08-17 vakare jos sūnus Š. J. buvo namuose, nes matė jo kambaryje šviesą ir girdėjo jį su kažkuo kalbant, tačiau nematė kas tai buvo. Ji mano, kad sūnus nakvojo namuose, nors jo ryte nematė, išėjo iš namų apie 8 val., prie laidojimo reikmenų parduotuvės paslydusi pargriuvo ir susižalojo ranką, todėl buvo nuvežta į Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninę, kur buvo jai suteikta pagalba ir ji ten užtruko gal iki pietų gal ir ilgiau. Ji skambino sūnui, kad šis parvežtų namo. Sūnus atvyko su draugu, tačiau ji nepamena kokiu. Sūnaus draugą M. pažįsta, tačiau negali patvirtinti kad tai buvo jis, nes nepamena. Po to, kai sūnus parvežė, namuose padėjo nusiprausti ir persirengti, kartu buvo sūnaus draugas, tik nepamena kas jis, nepamena ir kiek laiko – valandą ar dvi, sūnus dar buvo namuose, nepamena, ar sūnus naktį iš 2000-08-18 į 19 d. nakvojo namuose (30 t., 199-201 b. l.). Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas Š. J. prašymą kvietė į teismo posėdį jo nurodytus liudytojus V. N. ir M. M., kurie apelianto teigimu, gali patvirtinti jo alibi, kad jis A. Z. nužudymo dieną negalėjo būti Šiauliuose. Tačiau šie liudytojai nebuvo apklausti, nes nustatyta, jog abu yra mirę (31 t. 8 b. l.). Taigi, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto nuteistojo Š. J. alibi nepasitvirtino. Jo motina liudytoja G. J. iš esmės patvirtino tik aplinkybę, kad ji 2000-08-18 susilaužė ranką, tačiau jos parodymų dalis apie tai, kad sūnus - Š. J. 2000-08-17 naktį į 2000-08-18 ir šią dieną buvo namuose kelia abejones. Ji, gerai įsidėmėjusi šią dieną, negalėjo pasakyti su kokiu draugu sūnus atvažiavo jos parvežti, nurodo net tai, kad tas draugas buvo kartu jos namuose, tačiau kas jis negali nurodyti. Kolegija sprendžia, kad Š. J. sąmoningai nurodė du liudytojus, neva galėjusius patvirtinti jo alibi, kurie yra mirę, nes galimai žinojo, jog teismas negalės jų apklausi. Iš pateiktų duomenų matyti, kad liudytojai, kaip Š. J. nurodo jo draugai, yra mirę seniai, t. y. M. M. 2007-11-15, V. N. 2009-04-14 (31 t., 9-10 b. l.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas surinktus įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įrodymais pagrindė savo išvadas ir Š. J. pagrįstai pripažino kaltu dėl A. Z. nužudymo dėl savanaudiškų paskatų ir plėšimo bei jo nusikalstamai veikai baudžiamąjį įstatymą – BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktas ir BK 180 straipsnio 3 dalis - pritaikė tinkamai. Apeliantas iš esmės neigdamas kaltinimus, teismo nuosprendyje konkrečių padarytų išvadų dėl jo veikų kvalifikavimo neginčija. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos padarytomis išvadomis ir pripažįsta jas pagrįstomis surinktais ir nuosprendyje aptartais įrodymais. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad kvalifikuojant Š. J. nusikalstamas veikas bei nuosprendžio rezoliucinėje dalyje pripažįstant Š. J. kaltu, nuoroda į BK 25 straipsnio 3 dalį, t. y. bendrininkavimo formos nurodymas, yra perteklinė. Teismas nustatė, kad Š. J. nusikalstamas veikas padarė veikdamas organizuota grupe (BK 25 straipsnio 3 dalis) ir ši aplinkybė yra pripažinta atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Nuteistojo Š. J. apeliacinio skundo argumentais keisti ar naikinti nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo nėra pagrindo.

Dėl nuteistojo A. S. apeliacinio skundo kitų argumentų

Nuteistasis A. S. apeliaciniu skundu prašo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti arba nuosprendį pakeisti ir sumažinti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę bei nustatyti jam paskirtos bausmės atlikimo vietą. Apeliantas nurodo, kad nuosprendyje nepagrįstai jo kaltė grindžiama melagingais nuteistojo M. K. parodymais, nuteistojo Š. J. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais apie tai, kad jis – apeliantas, kartu su Š. J., S. S., V. M. ir M. K. dalyvavo A. Z. nužudyme dėl savanaudiškų paskatų ir plėšime, kvapų pėdsakų tyrimu bei teismo prielaidomis ištyrus pokalbių tarp I. M. ir L. M. turinį, be to nurodo, kad teismas, skirdamas bausmes nepakankamai jas individualizavo, jam nepagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmę artimą sankcijos maksimumui, nesilaikė BK 61 straipsnio reikalavimų, paskyręs bausmę nenurodė jos atlikimo vietos.

Pirmos instancijos teismas nustatė ir nuosprendžiu pripažino, kad A. Z. nužudyme dėl savanaudiškų paskatų ir plėšime dalyvavo S. S. organizuotos grupės nariai: jis pats – S. S., M. K., V. M., Š. J. ir A. S. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje teismas aprašė minėtų nusikaltimų padarymo aplinkybes bei kiekvieno iš dalyvavusių asmenų veiksmus. A. S. dalyvavimas darant šiuos nusikaltimus įrodytas nuosprendyje išanalizuotais įrodymais. Kaip jau anksčiau minėta, nuteistųjų, tarp jų ir A. S., kaltė yra grindžiama iš esmės nuteistojo M. K. parodymais. Teisėjų kolegija dėl nuteistojo M. K. parodymų įrodomosios reikšmės pasisakė ir pripažįsta, jog jo parodymais A. S. kaltė įrodoma pagrįstai. Teisėjų kolegija anksčiau aptarė ir Š. J. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu vertinimą, ir pripažino, kad šie parodymai kitų įrodymų kontekste yra svarbūs teismui formuojant vidinį įsitikinimą pripažįstant nuteistųjų kaltę. Apeliantas skunde teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu Š. J. parodymai apie jo (apelianto) ir kitų nuteistųjų dalyvavimą A. Z. nužudyme ir plėšime yra melagingi ir identiški melagingiems M. K. parodymams. Tokią išvadą apeliantas daro įvertindamas aplinkybę, kad Š. J. parodė kaip ir M. K., jog aptariamuose nusikaltimuose dalyvavo ir B. J., o nustačius B. J. alibi, M. K. paaiškino, kad jis B. J. buvo sąmoningai apkalbėjęs. Iš bylos duomenų matyti, kad Š. J. buvo įtariamas ir kitų nusikaltimų padarymu ir duodamas parodymus įvardijo B. J. dalyvavimą, todėl pagrįstai manytina, kad Š. J. 2004-10-11 apklausoje duodamas parodymus apie savo, A. S., V. M., M. K. ir S. S. dalyvavimą nužudant ir apiplėšiant A. Z., galimai suklydo nurodydamas ir B. J. dalyvavimą šiuose nusikaltimuose.

Atmetami ir apelianto teiginiai, kad nuosprendyje įrodant jo kaltę nepagrįstai remiamasi kvapų pėdsakų tyrimu. Iš bylos medžiagos matyti, kad buvo paimti apelianto kvapų pavyzdžiai, kurie odorologinio tyrimo metu buvo tiriami ir lyginami su kvapų pėdsakais paimtais įvykio vietoje nuo A. Z. automobilio priekinių sėdynių. Odorologinio kvapų tyrimo akto aprašomojoje dalyje yra nurodyta, jog tyrimo metu buvo pastebėta ir reakcija į tyrimui pateiktų kvapų, paimtų pas A. S., pavyzdį (8 t., 194 b. l.). Nors specialisto išvadose tai nėra atspindėta, tačiau vertinant specialisto išvadą kaip dokumentą, jame nurodyta ši aplinkybė vertintina kitų byloje esančių įrodymų visete ir yra svarbi įrodant A. S. kaltę. M. K. teismui parodė, kad Š. J. ir A. S. buvo įlipę į nužudytosios A.Z. automobilį, juo važiavo. Tad odorologinio tyrimo akte nurodyta aplinkybė atitinka M. K. parodymams, kuriais grindžiama A. S. kaltė.

Apeliantas nesutinka ir jam paskirtos bausmės dydžiu, todėl apeliaciniame skunde suformulavo alternatyvų prašymą paskirtąją laisvės atėmimo bausmę švelninti.

Šis prašymas taip pat atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, tinkamai nuteistajam taikė baudžiamuosius įstatymus kvalifikuojant jo padarytas nusikalstamas veikas ir už jų padarymą paskyrė teisingas bausmes. Teismas kvalifikuodamas A. S. nusikalstamus veiksmus pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 3 dalį nurodė ir BK 25 straipsnio 3 dalį. Ši nuoroda, kaip jau šiame nuosprendyje teisėjų kolegija pasisakė, yra perteklinė ir šalintina, tačiau tai nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu.

Bausmės skyrimo pagrindai formuluojami BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

BK 61straipsnio (Bausmės skyrimas, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių) 1 ir 2 dalys nustato, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, kiekvienam iš kaltinamųjų motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Teismas nustatė, kad apeliantas veikdamas organizuota grupe kartu su kitais nuteistaisiais padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir 180 straipsnio 3 dalyje. Šie apelianto įvykdyti nusikaltimai priskiriami sunkių ir labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5, 6 dalis), veikta tiesiogine tyčia. Nuteistojo padaryto labai sunkaus nusikaltimo pasekmės yra labai sunkios ir negrįžtamos – atimta kito žmogaus gyvybė. Apelianto įvykdytas nužudymas yra kvalifikuotas, esant šį nusikaltimą kvalifikuojančiam požymiui – nužudymas padarytas dėl savanaudiškų paskatų (BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatyta apelianto atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jis nusikaltimus padarė organizuota bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Įvertinta ir apeliantą charakterizuojanti medžiaga, iš kurios matyti, kad nusikalto būdamas jauno amžiaus ir neteistas, tačiau jau anksčiau buvo padaręs nusikalstamas veikas, tarp jų, ir veikdamas organizuota grupe, ir buvo paieškomas (vėliau nuteistas Kauno miesto apylinkės teismo 2002-03-02 nuosprendžiu pagal BK 207 straipsnio 1 dalį, Panevėžio apygardos teismo 2003-11-03 nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį, BK 21 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008-07-28 nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (b.l.41-51, t.26).

Baudžiamasis įstatymas už kvalifikuotą nužudymą (BK 129 straipsnio 2 dalis) numato laisvės atėmimo bausmę nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos.

Apygardos teismas, įvertinęs anksčiau paminėtas aplinkybes, apeliantui už jo įvykdytą kvalifikuotą nužudymą (BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktas) paskyrė 16 metų laisvės atėmimo bausmę. Ši bausmė yra didesnė už BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį, kuris yra 14 metų. Pagal BK 180 straipsnio 3 dalį apeliantui paskirta laisvės atėmimo bausmė 7 metams ir ji yra nežymiai didesnė už sankcijoje numatytos bausmės vidurkį, kuris yra 6 metai. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į anksčiau aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistajam už jo įvykdytus nusikaltimus yra paskirtos tinkamos bausmės, laikyti šias bausmes aiškiai per griežtomis nėra įstatyminio pagrindo.

Tačiau kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas, paskyręs A. S. tinkamas bausmes už atskirus jo padarytus nusikaltimus, netinkamai jas subendrino ir paskyrė neteisingą bausmę, t.y. netinkamai taikė BK 63 straipsnyje numatytas bausmių subendrinimo taisykles, be to, paskyręs galutinę bausmę, neišsprendė kitų nuosprendžio klausimų, t.y. nenurodė bausmės atlikimo vietos. Todėl pirmos instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl A. S. nuteisimo keistina dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo (bendrosios dalies) pritaikymo, neteisingos bausmės ir netinkami išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 1, 2, 4 punktas ).

BK 63 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria subendrintą bausmę. Skirdamas subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. Pirmos instancijos teismas, A. S. paskirtas bausmes pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir BK 180 straipsnio 3 dalį sudėjo iš dalies, t.y. taikė BK 63 straipsnio 4 dalyje numatytą bausmių subendrinimo būdą ir paskyrė subendrintą bausmę laisvės atėmimą 18 metų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šis įstatymas taikytas netinkamai. A. S. padaryti nusikaltimai kvalifikuoti idealiąja nusikalstamų veikų sutaptimi, nes jis viena veika padarė dvi nusikalstamas veikas, numatytas skirtingose baudžiamojo kodekso straipsniuose. Todėl skiriant subendrintą bausmę, teismas privalėjo vadovautis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu ir paskirtąsias bausmes subendrinti apėmimo būdu, t. y. griežtesne bausme apimant švelnesnę. Todėl nuosprendžio dalis dėl A. S. nuteisimo keistina ir A. S. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 3 dalį paskirtos bausmės bendrinamos vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, nustatant subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 16 metų. Nustatytina ir bausmės atlikimo vieta – pataisos namai.

Kadangi nuosprendį pakeitus švelnėja A. S. subendrinta bausmė, todėl laikytina, kad jo apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas.

Dėl nuteistojo V. M. ir jo gynėjo apeliacinių skundų kitų argumentų

Apeliantas nuteistasis V. M. apeliaciniu skundu prašo baudžiamąją bylą išnagrinėti iš naujo, nes pirmos instancijos teismas buvo šališkas ir atmesdamas jo prašymą apklausti teisme liudytoją A. V., galintį patvirtinti jo alibi bei liudytoją M. D., galintį paliudyti, kad M. K. meluoja, pažeidė jo teisę į gynybą.

Nuteistojo V. M. prašymas išnagrinėti bylą iš naujo ydingas, todėl atmestinas. Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja bylos iš naujo, BPK 320 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Teisėjų kolegija šiame nuosprendyje dėl visų apeliantų, tarp jų ir nuteistojo V. M., argumentų vertinant pirmos instancijos teismą buvus šališku bei teiginių apie teisės į gynybą pažeidimo pirmos instancijos teisme atmetant jų prašymus kviesti ir apklausti liudytojus, jau pasisakė ir juos atmetė, todėl savo išvadų nekartoja.

Apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą, buvo patenkintas apelianto prašymas iškviesti ir apklausti liudytoją A. V. Šis liudytojas parodė, kad 2000 m. rugpjūčio 13 d. jis kartu su savo draugu A. T. ir V. M. važiavo pailsėti į Palangą, kur buvo iki rugpjūčio 31 dienos. V.M. teismui paaiškino, kad šis liudytojas tvirtina jo alibi ir įrodo, kad jis (V. M.) negalėjo A. Z. nužudymo dieną, t.y. 2000-08-18, būti Šiauliuose ir dalyvauti jos nužudyme.

Teisėjų kolegija atmeta liudytojo A. V. parodymus ir pripažįsta, kad jie V. M. alibi nepatvirtina. Liudytojas teisme paaiškino, kad datas gerai įsidėmėjo todėl, kad 13- tą dieną jo draugas A. T. įvardijo nelaiminga diena, o rugpjūčio 31 d. jis įsidėmėjo dėl to, kad neva V. M. sakė, jog reikia grįžti todėl, kad „reikia vaiką išleisti į mokyklą“ (30 t., 201-202 b. l.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad liudytojo A. V. paaiškinimai dėl datų įsiminimo nėra įtikinantys, nurodytos dienų įsiminimo priežastys yra bendro pobūdžio ir nėra išskirtinės, padedančios liudytojui atsiminti niekuo neišsiskiriančio įvykio – nuvykimo į Palangą pailsėti, įvykusio prieš daugiau kaip 12 metų. Be to, liudytojas A. V. teismui parodė, kad domėjosi V. M. baudžiamosios bylos nagrinėjimu Šiaulių apygardos teisme, V. M. motinos prašomas buvo atvykęs į teismą stebėti posėdį, tačiau, prokurorui pasiteiravus ką jis čia veikia, iš teismo salės išėjęs. Jis taip pat parodė, kad šiuo metu yra kaltinamas baudžiamojoje byloje, kurioje teisiamuoju yra ir V. M. Pastarosios aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, leidžia daryti išvadą, kad liudytojo A. V. parodymai dėl V. M. alibi nėra ir objektyvūs, todėl atmestini.

Apeliantas nuteistojo V. M. gynėjas apeliaciniame skunde suformulavo du alternatyvius prašymus:

nuosprendžio dalį dėl V. M. nuteisimo panaikinti ir perduoti bylą šioje dalyje pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo;nuosprendį panaikinti, V. M. išteisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas ir atmesti civilinius ieškinius.

Apelianto prašymas nuosprendžio dalį dėl V. M. nuteisimo panaikinti ir bylą šioje dalyje perduoti pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo atmestinas.

BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmos instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant BPK 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles, arba kai apeliacinės instancijos teisme paaiškėja, kad nuteistasis veikos padarymo metu sirgo ar iki nuosprendžio priėmimo pirmos instancijos teisme susirgo psichikos liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės.

Apeliantas, prašydamas naikinti nuosprendį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teisme, nurodo tik vieną minėtame įstatyme įvardintą tokio sprendimo pagrindą – teismo šališkumą. Teisėjų kolegija šiame nuosprendyje jau pasisakė dėl tokio visų apeliantų, tarp jų ir V.M. gynėjo, argumento ir jį atmetė, pripažinusi, kad pirmos instancijos teismo šališkumas, nagrinėjant aptariamąją bylą pirmos instancijos teisme, nenustatytas.

Apelianto prašymas nuosprendžio dalį dėl V. M. nuteisimo panaikinti, V. M. išteisinti neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas ir atmesti civilinius ieškinius taip pat atmestinas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas negalėjo nuosprendyje remtis suinteresuoto bylos baigtimi M. K. prieštaringais parodymais, ikiteisminio tyrimo metu duotais Š. J. parodymais, tarnybinio pranešimo informacija apie V. M. darytą poveikį kitiems nuteistiesiems, balistinių ekspertizių ir specialistų išvadomis bei kitais nuosprendyje nurodytais duomenimis ir įrodymais, kurie įvardijami siejančiais V. M. su A. Z. nužudymu ir plėšimu, nes šie įrodymai nepatvirtina V.M. kaltės pagal jam pareikštus kaltinimus. Apeliantas skunde pateikia savo vertinimą nuosprendyje aptartų įrodymų ir daro išvadą, kad byloje surinkti įrodymai prieštaringi, remiantis jais teismas padarė abejones keliančias išvadas. Taigi apeliantas teigia, kad pirmos instancijos teismas neteisingai, pažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimus įvertino byloje surinktus įrodymus ir apkaltinamąjį nuosprendį, nuteisiant V. M., pagrindė prielaidomis.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Be to, pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas nagrinėjant bylą teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi teismas savo išvadas gali grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti teismui padaryti nuosprendyje išdėstytas išvadas. Kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas, t. y. jo aprašomojoje dalyje turi būti pateikta įrodymų analizė visais klausimais, kurie išsprendžiami nuosprendžiu. Pirmos instancijos teismas aptariamoje byloje laikėsi minėtų reikalavimų.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis, kuriuos pripažino įrodymais ir jais pagrindė savo išvadas nuosprendyje, todėl apelianto teiginys apie abejones keliančias išvadas, neatitinka tikrovės. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad V. M. kaltę nebuvo galima pagrįsti M. K. parodymais bei Š. J. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Dėl šių nuteistųjų parodymų pripažinimo įrodymais teisėjų kolegija šiame nuosprendyje yra pasisakiusi ir nekartoja argumentų. Pažymėtina, kad nuteistasis M. K. nuo pat pirmųjų savo parodymų davimo ikiteisminio tyrimo metu, o ir pirmos instancijos teisme bei apklausiant jį apeliacinės instancijos teisme, tvirtino, kad A. Z. nužudymui asmenis subūrė ir vadovavo visų veiksmams S. S. V. M. buvo S. S. draugas, dalyvavo nužudymo veiksmų aptarime, įvykio dieną su S. S. atvyko prie A. Z. namo, kartu su juo (M. K.), A. S. ir Š. J. pakilo liftu iki A. Z. buto, ten laukė pastarosios grįžtant, A. Z. sužalojus ir įtempus į butą, šaunant į ją, V. M. buvo prie gulinčios ant grindų nukentėjusiosios. Be to, M. K. parodė, kad nematė, tačiau mano, jog V. M. surinko tūteles, nes jis iš buto pasišalino paskutinis ir iš įvykio vietos išvyko su S. S. kartu. Apie V.M. dalyvavimą nužudyme M. K. patvirtino ir ikiteisminiame tyrime akistatų su V. M., Š. J. bei B. J. metu bei jo parodymų patikrinimo vietoje metu. Be to, M. K. parodė, kad V. M. darė jam įtaką dėl parodymų pareigūnams davimo, susitikimo metu su V. M., pastarasis jam netiesiogiai grasino, be to V. M. rašė laiškus jo motinai. Apelianto teiginiai apeliaciniame skunde, kad M. K. parodymai apie V. M. darytą jam poveikį, nepatvirtinti jokiais įrodymais, prieštarauja bylos medžiagai. V. M. pirmos instancijos teisme neigė M. K. parodymus apie darytą poveikį, nurodė, kad su M. K. nebendravo, tačiau pats pateikė M. K. motinos jam rašytus laiškus, iš kurių turinio matyti, jog V. M. jai taip pat yra rašęs laiškus (28 t., 25 b. l.). Posėdžio metu prokuroras pateikė V. M. rašytų laiškų M. K. motinai kopijas, laiškuose V. M. rašo, jog „Palankiai susiklosčiusių aplinkybių dėka...man teko su Marku 10-15 minučių pakalbėti. Ir tai buvo ne sykį jau!“ (28 t., 46 b. l.). Tokiu būdu, akivaizdu, kad V. M. neigdamas bendravimą su M. K., jiems esant suimtiems, teikia melagingus parodymus.

Nuteistasis Š. J. ikiteisminio tyrimo metu vienoje iš apklausų, dalyvaujant gynėjai, taip pat tvirtino, kad V. M. dalyvavo A. Z. nužudyme. Vėliau jis atsisakė šių parodymų teigdamas jog buvo priverstas teikti juos tokius, tačiau pirmos instancijos teismas jokios prievartos nenustatė, Š. J. tokius parodymus analizavo ir vertino juos lygindamas su kitais byloje esančiais įrodymais bei pagrįstai Š. J. parodymus apie jo ir kitų nuteistųjų, tarp jų ir V. M., dalyvavimą nužudant A. Z., pripažino įrodymais, kuriais pagrindė ir V. M. kaltę.

Pirmos instancijos teismas nuosprendyje ne be pagrindo itin kruopščiai išdėstė, analizavo ir vertino visų nuteistųjų parodymus. Nuteistųjų parodymai šioje byloje, nesant tiesiogiai A. Z. nužudymą mačiusių liudytojų, yra svarbus subjektyviosios kilmės įrodymų šaltinis, pateikiantis duomenis apie nusikaltimų padarymo aplinkybes. Tokia analize buvo siekiama atskleisti, kur šie parodymai sutapo ar nesutapo, palyginus su kitais bylos proceso metu gautais objektyviosios kilmės bylos duomenimis, tuos nesutapimus pašalinti ir pagal esamas galimybes, kaip įmanoma, tiksliau atkurti nusikaltimo padarymo aplinkybes. Teismas, išanalizavęs V. M. parodymus, pripažino, kad V. M. neigimas dalyvavus A. Z. nužudyme ir plėšime, yra jo pasirinkta gynybinė pozicija. Tokia teismo išvada pagrįsta. Teismas išsamiai ir visapusiškai išanalizavo V. M. iškeltą versiją apie tai, kad A. Z. nužudė jo pažįstamas G. T. ir ją motyvuotai atmetė. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje, tenkinant V. M. prašymą, buvo apklaustas liudytojas A. V. Jo parodymus teisėjų kolegija pripažino nepatikimais ir jie, priešingai nei teigė nuteistasis, pastarojo alibi nepatvirtino.

Iš nuosprendyje aptartų įrodymų matyti, kad teismas V. M. kaltę pagrindė ir netiesioginiais, tačiau įrodančiais V. M. sąsają su inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis, duomenimis ir įrodymais. V. M. kartu su S. S. 2000-11-12 buvo sulaikytas dėl pasikėsinimo padaryti svetimo turto vagystę įsibraunant į patalpą. Sulaikant V. M. pas jį buvo rastas ir paimtas šaunamasis ginklas – 7.65 mm kalibro pistoletas „Beretta“ Nr. E98560W su garso ir liepsnos slopintuvu ir dvylika 7.65 mm kalibro „Browning“ šovinių. KTC specialisto 2004-10-21 išvadoje Nr.6551 nurodyta, kad iš A.Z. lavono išimta 7.65 mm kalibro „Browning“ šovinio kulkos (apvalkalo liemens ir viršūnėlės) fragmentai nėra iššauti iš tyrimui pateikto pistoleto „Beretta“ Nr. E98560W vamzdžio, tačiau šios išvados aprašomojoje dalyje yra nurodyta, kad apžiūrint tyrimui pateiktą garso ir liepsnos slopintuvą, viename obtiuratoriaus veltinio sluoksnyje rastas geltonos spalvos deformuotas kulkos apvalkalo fragmentas, kurio matmenys – 7x6 mm, dalis kulkos apvalkalo užlenkta (8 t. 113-117 b. l.). Iš KTC specialisto 2004-11-03 išvados Nr.7420 matyti, kad 7.65 mm kalibro „Browning“ šovinio kulka, kurios apvalkalo fragmentas rastas pistoleto „Beretta“ Nr. E98560W garso ir liepsnos slopintuve, yra iššauta iš to paties ginklo vamzdžio kaip ir 7.65 mm kalibro „Browning“ šovinio kulka, rasta A. Z. lavone (8 t., 120-122 b. l.). Iš KTC specialisto 2004-10-29 išvados Nr. 7023 matyti, kad tyrimui pateikta kulkos dalis, rasta pistoleto „Beretta“ garso ir liepsnos slopintuve, ir pateiktos dvi kulkos apvalkalo dalys, kurios buvo išimtos iš A. Z. lavono skrodimo metu, anksčiau sudarė vieną visumą (8 t., 124-127 b. l.).

Apeliantas, nuteistojo gynėjas, minėtas specialistų išvadas vertina „per daug drąsiomis“, kategoriškomis, keliančiomis abejones ir mano, kad jomis pagrindžiant V. M. kaltę remtasi nepagrįstai. Teisėjų kolegija atmeta tokius deklaratyvius ir nemotyvuotus apelianto vertinimus ir teiginius. Specialistų išvados buvo surašytos laikantis BPK 90 straipsnio 3 dalies reikalavimų, teisiamojo posėdžio metu ištirtos jas perskaitant, todėl remtis jomis kaip įrodymais teismas nuosprendyje galėjo. Šiuos įrodymus teismas įvertino tinkamai. Nors specialistai nenustatė, kad būtent pas V. M. paimtu pistoletu „Beretta“ buvo nušauta A. Z., tačiau nustatyta aplinkybė, kad šio pistoleto garso ir liepsnos slopintuve rasta kulkos dalis ir kulkos dalys, išimtos iš A. Z. lavono, sutampa ir sudarė vieną visumą, rodo, kad šis garso ir liepsnos slopintuvas buvo naudojamas nužudant A. Z.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nuosprendyje išsamiai ir visapusiškai išanalizavęs visus byloje surinktus įrodymus, pagrįstai pripažino jų pakankamumą pripažinti V. M. kaltu. Teismas dėl V. M. kaltės išvadas padarė, įvertinęs iš įvairių šaltinių surinktus įrodymus kaip visumą, t. y. ne tik subjektyvios kilmės įrodymus (asmenų parodymus), bet ir kitus įrodymus byloje (specialistų išvadas, medicinos ekspertų išvadas, įvykio vietos apžiūros protokolus, daiktinių įrodymų apžiūros protokolus, daiktinių įrodymų atpažinimo protokolus ir kt.), kartu paneigdamas ir V. M. pateiktas versijas.

Teismas nustatė, kad V. M., A. S., M. K. ir Š. J. 2000 m. rugpjūčio 18 d. apie 16.30 val. Šiaulių mieste, veikdami iš savanaudiškų paskatų, turėdami tikslą ir vieningą tiesioginę tyčią nužudyti A. Z. (dėl savanaudiškų paskatų) bei tyčią užvaldyti didelės vertės svetimą turtą (įvykdyti plėšimą), veikdami bendrai S. S. suburtoje organizuotoje grupėje, S. S. iš anksto surinkus nusikaltimų padarymui reikalingą informaciją, parengus nusikalstamos veiklos planą, parinkus nusikaltimų laiką ir vietą, parūpinus nusikaltimo padarymui nenustatytą 7,65 mm kalibro šaunamąjį ginklą – pistoletą su garso ir liepsnos slopintuvu bei šiam ginklui pritaikytus 7,65 mm kalibro „Browning“ šaudmenis, transporto ir ryšio priemones, paskirsčius vaidmenis bendrininkams, tyčia dėl savanaudiškų paskatų nužudė A. Z., bei panaudodami prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą bei šaunamąjį ginklą ją apiplėšė, užvaldydami jos turto už ne mažesnę kaip už 7300 Lt sumą. Teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašė nustatytus kiekvieno iš bendrininkų atliktus veiksmus.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes V. M. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai ir padarytos nusikalstamos veikos tinkamai kvalifikuotos pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 3 dalį. Tačiau taip kvalifikuodamas V. M. nusikalstamas veikas teismas be pagrindo nurodė ir BK 25 straipsnio 3 dalį. Kaip jau minėta šiame nuosprendyje, tokia nuoroda kvalifikuojant nusikalstamas veikas yra perteklinė, todėl šalintina.

Gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad skiriant V. M. bausmę, teismas netinkamai įvertino jo asmenį charakterizuojančią medžiagą dėl to paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Su tokiu apelianto teiginiu teisėjų kolegija nesutinka.

Teismas nustatė, kad V. M. veikdamas organizuota grupe kartu su kitais nuteistaisiais padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir 180 straipsnio 3 dalyje. Bendrininkai atsako už tas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia (BK 26 straipsnio 1 dalis). Teismas pripažino ir nuosprendyje išsamiai aptarė, kad visi nuteistieji turėjo vieningą tyčią nužudyti A. Z. ir užvaldyti jos turtą. Padaryti nusikaltimai priskiriami sunkių ir labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5, 6 dalis), veikta tiesiogine tyčia. Nuteistojo padaryto labai sunkaus nusikaltimo pasekmės yra labai sunkios ir negrįžtamos – atimta kito žmogaus gyvybė. V. M. su bendrininkais įvykdytas nužudymas yra kvalifikuotas, esant šį nusikaltimą kvalifikuojančiam požymiui – nužudymas padarytas dėl savanaudiškų paskatų (BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatyta apelianto atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jis nusikaltimus padarė organizuota bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuosprendyje įvertinta ir apeliantą charakterizuojanti medžiaga, iš kurios matyti, kad V. M. praeityje, iki aptariamų nusikalstamų veikų padarymo, buvo teistas penkis kartus, tačiau iš ankstesnių teistumų išvadų nepadarė. Taigi, teismas, skirdamas V. M. bausmę, laikėsi BK 54 straipsnio 2 dalyje bei BK 61 straipsnio 1, 2 dalyje numatytų reikalavimų ir įvertinęs tai, kad nėra nustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, ir tai, kad nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taip pat 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, V. M. parinko bausmės rūšį – laisvės atėmimą, ir bausmės dydį, nustatė skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Baudžiamasis įstatymas už kvalifikuotą nužudymą (BK 129 straipsnio 2 dalis) numato laisvės atėmimo bausmę nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos.

Apygardos teismas, įvertinęs anksčiau paminėtas aplinkybes, V. M. už jo įvykdytą kvalifikuotą nužudymą (BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktas) paskyrė 18 metų laisvės atėmimo bausmę. Ši bausmė yra didesnė už BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį, kuris yra 14 metų. Pagal BK 180 straipsnio 3 dalį apeliantui paskirta laisvės atėmimo bausmė 8 metams ir ji yra taip pat didesnė už sankcijoje numatytos bausmės vidurkį, kuris yra 6 metai. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į anksčiau aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistajam už jo įvykdytus nusikaltimus yra paskirtos tinkamos bausmės, laikyti šias bausmes aiškiai per griežtomis nėra įstatyminio pagrindo.

Iš V. M., A. S., Š. J. ir M. K. solidariai priteisti civiliniai ieškiniai nukentėjusiajai G. K. 5000 Lt laidojimo išlaidoms, 4 300 Lt kapo sutvarkymo išlaidoms bei 1 100 Lt už pagrobtus daiktus, atlyginti. Taip pat solidariai priteista A. Z. tėvams - K. Z. ir J. Z. po 50 000 Lt bei seseriai - G. K. 20000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

V. M. gynėjo prašymas atmesti civilinius ieškinius buvo siejamas su prašymu V. M. išteisinti. Kadangi teisėjų kolegija pastarąjį prašymą atmeta, atmestinas ir prašymas dėl civilinių ieškinių.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad nuosprendyje teismo išvados dėl V. M. kaltės ir įrodymų ją pagrįsti pakankamumo yra pagrįstos ir apeliacinių skundų argumentais nepaneigtos, todėl nuosprendžio dalis dėl V. M. nuteisimo nuteistojo V. M. ir jo gynėjo apeliacinių skundų argumentais nekeistinas ir nenaikintinas.

Dėl nuteistiesiems Š. J., V. M. ir M. K. paskirtų bausmių subendrinimo

Š. J., V. M. ir M. K. yra nuteisti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 3 dalį. Nusikalstamos veikos, dėl kurių jie pripažinti kaltais, kvalifikuotos idealiąja sutaptimi, nes viena veika jie padarė dvi nusikalstamas veikas numatytas skirtingose baudžiamojo kodekso straipsniuose. Esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, bausmės, paskirtos už atskiras nusikalstamas veikas, yra bendrinamos laikantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 5 dalies 1 punkte numatytomis taisyklėmis, t. y. apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes. Pirmos instancijos teismas nesilaikė šios įstatymo normos reikalavimo, taikė BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalį, bausmes, paskirtas už atskiras nusikalstamas veikas, subendrino jas iš dalies sudedant, ir tokiu būdu netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei neteisingai paskyrė subendrintą bausmę. Todėl Š. J. ir V. M. nuosprendžiai keistini BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punkte numatytais pagrindais. Pritaikius bausmių, paskirtų už atskiras nusikalstamas veikas, subendrinimo būdą – apėmimą, nuosprendis švelninamas, todėl laikytina, kad nuteistųjų Š. J., V. M. ir pastarojo gynėjo apeliaciniai skundai iš dalies tenkinami.

M. K. nėra padavęs apeliacinio skundo, jo nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas, tačiau, kadangi kitiems nuteistiesiems pakeitus paskirtų bausmių subendrinimo būdą, nuosprendis švelninamas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 5 dalimi, M. K. nuosprendis taip pat keistinas BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punkte numatytais pagrindais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 ir 4 punktu, 320 straipsnio 5 dalimi,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gegužės 31 d. nuosprendį pakeisti:

Nuteistųjų Š. J., A. S., V. M. ir M. K. veikų kvalifikacijoje pašalinti nuorodą į BK 25 straipsnio 3 dalį.

V. M., pripažintam kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 3 dalį, paskirtas bausmes:

pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimą 18 (aštuoniolikai) metų;pagal BK 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu subendrinti apėmimo būdu ir nustatyti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 18 (aštuoniolikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu ir 9 dalimi, šią subendrintą bausmę subendrinti apėmimo būdu su subendrinta bausme paskirta Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2006 m. liepos 27 d. nuosprendžiu ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu ir nustatyti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 18 (aštuoniolikai) metų.

A. S., pripažintam kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 3 dalį, paskirtas bausmes :

pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimą 16 (šešiolikai) metų;pagal BK 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu subendrinti apėmimo būdu ir nustatyti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 16 (šešiolikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimi, prie šios subendrintos bausmės pridėti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 28 d. nuosprendžiu paskirtos subendrintos bausmės dalį ir nustatyti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 17 (septyniolikai) metų, ją atliekant pataisos namuose.

Š. J., pripažintam kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 3 dalį, paskirtas bausmes:

pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimą 17 (septyniolikai) metų;pagal BK 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu subendrinti apėmimo būdu ir nustatyti subendrintą bausmę laisvės atėmimą 17 (septyniolikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimi, prie šios subendrintos bausmės pridėti dalį bausmės, paskirtos Kauno apygardos teismo 2007 m. sausio 5 d. nuosprendžiu, ir nustatyti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 18 (aštuoniolikai) metų.

M. K., pripažintam kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 3 dalį, paskirtas bausmes:

pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams;pagal BK 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu subendrinti apėmimo būdu ir nustatyti subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimi, prie šios bausmės pridėti dalį Kauno apygardos teismo 2002 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės ir nustatyti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 13 (trylikai) metų.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.