- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-27
- Bylos Nr.
- 2A-150-104/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-11091-2012-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Antanas Rudzinskas, Natalja Cikoto
- Ieškovas
- K. K.
- Atsakovas
- AB DNB bankas
- Trečiasis asmuo
- A. K.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Cikoto (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Jūratės Varanauskaitės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo K. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2870-433/2013 pagal ieškovo K. K. ieškinį atsakovui AB DNB bankas dėl sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu (trečiasis asmuo A. K.),
Aprašomoji dalis
nustatė:
ieškovas K. K. ieškiniu atsakovui AB DNB bankas prašo nustatyti, kad atsakovo vienašališkas 2007 m. rugsėjo 24 d. kreditavimo sutarties Nr. 2900-2007-26930 (su visais vėlesniais sutarties pakeitimais) nutraukimas yra neteisėtas, negaliojantis ir nesukuriantis jokių šios sutarties nutraukimo teisinių padarinių (negalioja). Taip pat prašo priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Nurodė, kad 2007 m. rugsėjo 24 d. tarp šalių buvo sudaryta kreditavimo sutartis Nr. 2900-2007-26930, kuri buvo pakeista ir papildyta 2008 m. vasario 1 d. susitarimu Nr. 2900-2007- 26930/1, 2009 m. kovo 27 d. Susitarimu Nr. 2900-2007-26930/2 ir 2009 m. lapkričio 13 d. susitarimu Nr. 2900-2007- 26930/3. Sudarius 2009-11-13 pagrindinės sutarties pakeitimo susitarimą Nr. 2900-2007-26930/3, banko solidariuoju bendraskoliu (kredito gavėju) kartu su ieškovu tapo trečiasis asmuo, ieškovo sūnus A. K.. Pagal pagrindinę kredito sutartį bankas suteikė ieškovui 200000 Lt dydžio kreditą, 2009-11-13 susitarimo pasirašymo dieną šalys laikė, kad ieškovo paimta kredito suma sudarė 55477,54 EUR. Susitarimu Nr. 2900-2007-26930/3 kredito suma buvo padidinta iki 67520,70 EUR, papildomai šiuo susitarimu suteikiant 12043,16 EUR kredito dalį. Susitarimu nustatyta, kad kreditas pradedamas grąžinti nuo 2010 m. rugpjūčio 26 d. Galutinis kredito grąžinimo terminas 2023 m. rugsėjo 26 d. Sutartyje nustatytos kredito dalies grąžinimo terminas 2012 m. rugpjūčio 26 d. Sudarant kreditavimo sutartį, ieškovo prievolė atsakovui buvo užtikrinta nekilnojamojo turto - žemės sklypo (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) ir garažo (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), įkeitimu (2007-09-26 hipotekos lakštas 13/1/2007/0001570). Prasidėjus kredito grąžinimo terminui (2010-08-26), jis mokėjo bankui dalį grąžintinų sumų. Tačiau dėl susidariusios prastos finansinės padėties, sąlygotos visuotinės ekonominės krizės, jis neturėjo galimybės mokėti visų kredito gražinimo įmokų pagal sutartimi nustatytą grafiką, todėl iki 2010 m. gruodžio 1 d. susidarė pradelstų mokėjimų įsiskolinimas, kurio suma buvo 4561,74 EUR. Jis laikinai tapo nemokus, kadangi neturėjo pakankamai užsakymų dirbdamas individualiai bei per savo įmonę, o darbo pagal darbo sutartį jam ilgai nepavyko rasti. Šiuo metu jis dirba samdos pagrindais. Atsakovas 2010-12-01 raštu Nr. 30.58.17/8147 pranešė jam, kad, per 10 dienų nuo rašto išsiuntimo dienos neįvykdžius finansinių įsipareigojimų, bankas kitą dieną po termino pasibaigimo dienos vienašališkai nutrauks kreditavimo sutartį ir pradės priverstinį skolos išieškojimą. Nepaisant jo pastangų bendradarbiauti su atsakovu, pastarasis 2011-02-22 padavė pareiškimą Centrinės hipotekos įstaigos hipotekos skyriui prie Telšių rajono apylinkės teismo dėl priverstinio skolos išieškojimo. Telšių rajono apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2011-03-01 nutartimi atsakovo reikalavimas buvo tenkintas ir buvo pradėtas priverstinis skolos išieškojimas iš ieškovo, areštuojant ieškovui nuosavybės teise priklausantį bankui įkeistą nekilnojamąjį turtą ir nustatant ieškovui vieno mėnesio terminą grąžinti atsakovui visą kredito sutarties pagrindu susidariusią skolą. Jis neturėjo galimybės sumokėti atsakovui per teismo nustatytą vieno mėnesio terminą visos skolos, todėl toliau siekė bendradarbiauti su atsakovu, ieškodamas kompromisinių kredito grąžinimo variantų. 2011 m. birželio 8 d. jis kreipėsi į atsakovą raštu, prašydamas devyniems mėnesiams atidėti paskolos gražinimo pradžios terminą, per tą laikotarpį mokant bankui tik palūkanas. Tokį pasiūlymą atsakovui jis pateikė dėl to, kad tikėjosi per prašomą devynių mėnesių terminą priimti mirusių tėvų palikimą ir, jį pardavęs, gražinti kreditą bei taip išsaugoti vienintelį gyvenamąjį būstą. Atsakovas į šį jo prašymą formaliai atsiliepė tik 2011-08-08 raštu Nr.30.58.17/4509, atsisakydamas tenkinti jo prašymą. Tokia atsakovo pozicija vertintina kaip visiškas ieškovo interesų ignoravimas, kadangi jau 2011-06-30 nutartimi Telšių rajono apylinkės teismo hipotekos skyrius tenkino pakartotinį atsakovo prašymą dėl ieškovo turto pardavimo iš varžytinių. Nepaisant tolimesnių jo bandymų rasti su atsakovu kompromisą dėl kredito grąžinimo, atsakovas 2012-04-10 pateikė antstolės E. M. kontorai vykdymui Telšių rajono apylinkės teismo 2011-06-30 nutartį. Antstolė atsakovo pateiktą vykdomąjį dokumentą priėmė ir pradėjo vykdymo procesą. Antstolės 2012-10-09 patvarkymu 2012 m. lapkričio 16 d. paskelbtos antrosios ieškovo turto varžytinės. Jis neneigia savo prievolės atsakovui ir pripažįsta, kad nevykdė kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų taip, kaip nustatyta sutartimi. Tačiau jis veikė sąžiningai, bendradarbiavo su atsakovu, niekuomet neatsisakė vykdyti kreditavimo sutarties joje nustatytomis sąlygomis, tik, esant laikiniems finansiniams sunkumams, dėjo dideles pastangas atlikti atsakovui pagal finansines ieškovo išgales įmanomus mokėjimus pagal kreditavimo sutartį. Atsakovas priešingai, praėjus nuo kredito grąžinimo termino pradžios vos trims mėnesiams ir susidarius nedideliam (palyginus su grąžintino viso kredito suma) ieškovo įsiskolinimui, ėmėsi kraštutinių priemonių - priverstinio skolos išieškojimo, nesuteikdamas jokios galimybės ieškovui nors ir vėluojant, bet geruoju įvykdyti prisiimtą prievolę. Priverstinis skolos išieškojimas iš atsakovui įkeisto ieškovo turto K. K. padarytų nepataisomą žalą, ieškovas netektų vienintelio gyvenamojo būsto. Ieškovas nesutinka su kreditavimo sutarties vienašaliu nutraukimu, yra pasiryžęs išsaugoti kreditavimo sutartį ir ateityje vykdyti visus sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, bei atlyginti atsakovui jo dėl ieškovo netinkamo sutarties vykdymo patirtus nuostolius.
Ieškovo manymu, atsakovas kreditavimo sutartį vienašališkai nutraukė nesąžiningai ir nepagrįstai, nes neįsitikino ieškovo galimybėmis vykdyti kreditavimo sutartį. Bendrieji civilinių sutarčių nutraukimo pagrindai yra nustatyti CK 6.217 straipsnyje. Kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje yra pabrėžiama, kad įstatymų leidėjas suteikia galimybę vienašališkai (nesikreipiant į teismą) nutraukti sutartį esant šiems pagrindams: esant esminiam sutarties pažeidimu kuris nustatomas atsižvelgiant į CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes; jei sutarties pažeidimas pasireiškia termino praleidimu (t.y. jeigu pats sutarties įvykdymo termino praleidimas yra esminis sutarties pažeidimas), nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, prieš tai nustačiusi papildomą protingą terminą neįvykdytai sutarčiai įvykdyti ( CK 6.209 straipsnis, CK 6.217 straipsnio 3 dalis); CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, t.y. aptarus sutartyje konkrečius jos nutraukimo.
Šalies argumentai
Ieškovas mano, kad kreditavimo sutartyje nustatytų terminų daliniams mokėjimams bei palūkanoms atlikti praleidimas negali būti pripažintas esminiu kreditavimo sutarties pažeidimu. Ieškovui savo veiksmais nesudarius prielaidų atsakovui nesitikėti, kad ieškovas įvykdys kreditavimo sutartį, pripažintina, kad neatsirado teisinis pagrindas atsakovui vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį remiantis pačioje sutartyje nustatytais nutraukimo pagrindais dėl terminų praleidimo. Taigi, vienintelis teisinis pagrindas atsakovo atliktam vienašaliam kreditavimo sutarties nutraukimui yra CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalių normos, reglamentuojančios esminį sutarties pažeidimą, pasireiškusį ne dalinių mokėjimų bei palūkanų sumokėjimo terminų praleidimu. Pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalies normas nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į šiuos kriterijus: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia, ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutarti, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Vertinant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgiama nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, darytina išvada, kad kuo didesnis yra atotrūkis tarp sutarties neįvykdymo ir pažadėto vykdymo, tuo didesnė yra tikimybė, kad sutarties nevykdymas esant ginčui bus pripažintas esminiu. Kiekvienu ginčo atveju sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies asmeniniai interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusioji šalis negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutarti per visą jos terminą pagristai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų, ar ir dėl kitų priežasčių. Nukentėjusi šalis negali remtis CK 6.217 straipsnio 2 dalies numatytais vienašalio nutraukimo pagrindais kaip pretekstu vienašališkai nutraukti sutartį. Nutraukimo pagrindai turi būti realūs, jų tikrumas įrodytas ir jie turėtų reikšti, kad sutarties tolesnis galiojimas sukeltų nukentėjusiai šaliai sutarties sudarymo metu nenumatytus turtinio ar asmeninio pobūdžio didelius praradimus. Vien tik formalus sutarties esminių nuostatų pažeidimas, jeigu neatsiranda neigiamų pasekmių (žalos) nukentėjusiajai šaliai, paprastai leidžia daryti išvadą, kad esminio sutarties pažeidimo nebuvo, o nukentėjusios šalies rėmimasis tokia aplinkybe vienašališkai nutraukiant sutartį reiškia bandymą įrodyti tariamą ar apsimestinį sutarties nutraukimo pagrindą.
Ieškovas mokėjo atsakovui dalinius paskolos, palūkanų bei delspinigių mokėjimus, nuolat bendradarbiavo su atsakovu. Ieškovas yra mokus, nes šiuo metu dirba ir turi galimybę mokėti dalį įsiskolinimo atsakovui, taip pat ieškovas turi galimybę atsiskaityti su atsakovu pardavęs paveldėjimo teise įgytą nekilnojamąjį turtą. Todėl ieškovas yra įsitikinęs, kad išdėstytos aplinkybės nesudarė prielaidų atsakovui nesitikėti, kad ieškovas įvykdys kreditavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Ieškovas atsakovui niekada nepareiškė, kad atsisako vykdyti kreditavimo sutartį ir nuolat stengėsi šią sutartį išsaugoti. Atsakovas, vienašališkai nutraukdamas kreditavimo sutartį, suvokė, kad tuo padarys ieškovui didelę ir neproporcingą žalą, nes ieškovas, priverstinai išieškant iš jo skolą, artimiausiu metu gali prarasti įkeistą ieškovui gyvybiškai reikalingą nekilnojamąjį turtą (gyvenamąjį būstą). Nepaisydamas tokių neabejotinai susidarysiančių aplinkybių, atsakovas, ieškovo manymu, nesąžiningai ir skubotai inicijavo kreditavimo sutarties vienašalį nutraukimą be pakankamai pagrįstų priežasčių. Tai, kad ieškovo nuostata dėl atsakovo nepakankamo sąžiningumo yra pagrįsta, patvirtina ta anksčiau nurodyta aplinkybė, jog atsakovas, įspėdamas ieškovą apie sutarties nutraukimą 2010-12-01 raštu Nr. 30.58.17/8147, nustatė ieškovui nepagrįstai trumpą dešimties dienų terminą įsiskolinimui sumokėti. Atsižvelgiant į tai, kad terminas atsakovo skaičiuojamas nuo rašto išsiuntimo dienos, faktiškai ieškovui visiškai nebuvo suteikta laiko bent daliniam atsiskaitymui atlikti. Todėl pagrįstai laikytina, kad atsakovo atliktas vienašalis kreditavimo sutarties nutraukimas pažeidžia sutarčių nutraukimą reglamentuojančio CK 6.217 straipsnio normas, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus ( CK 1.5 str. 1 d.) ir, kaip darantis esminę žalą ieškovo teisėtiems lūkesčiams, negali sukelti ieškovui jokių teisėtų pasekmių. Prašo nustatyti, kad atsakovo vienašališkas 2007 m. rugsėjo 24 d. kreditavimo sutarties Nr. 2900-2007-26930 (su visais vėlesniais sutarties pakeitimais) nutraukimas yra neteisėtas, negaliojantis ir nesukuriantis jokių šios sutarties nutraukimo teisinių padarinių (negalioja). Taip pat prašo priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovas su ieškiniu nesutiko, atsiliepimais į ieškinį nurodė, kad ieškovas nepagrįstai ginčija Kreditavimo sutarties nutraukimą, kai yra priimta įsiteisėjusi Telšių rajono apylinkės teismo 2011-06-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1528-304/2011 dėl ieškovo Bankui įkeisto nekilnojamojo turto pardavimo iš varžytynių, priverstinai išieškant ieškovo iš trečiojo asmens A. K. skolą Bankui pagal ginčo Kreditavimo sutartį. Vadovaujantis aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2011-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011), hipotekos skyriaus teisėjas, spręsdamas dėl skolos išieškojimo iš įkeisto turto ne ginčo tvarka, siekiant apsaugoti vartotojų interesus, ex officio patikrina sutarties nutraukimo teisėtumą. Taigi, šiuo atveju su ieškovu ir trečiuoju asmeniu sudarytos Kreditavimo sutarties nutraukimas yra patikrintas ir pripažintas teisėtu įsiteisėjusia Telšių rajono apylinkės teismo 2011-06-30 nutartimi, todėl ieškovo nebegali būti iš naujo kvestionuotinas (CPK 279 str. 4 d.). Pagal minėtą nutartį ieškovo ir trečiojo asmens skola Bankui yra labai didelė - 70214,48 EUR, nuo 55477,54 EUR skolos sumos priteistos 6,95 proc. dydžio procesinės palūkanos iki visiško skolos išieškojimo, o nuo 11039,07 EUR skolos sumos priteistos 8,31 proc. dydžio procesinės palūkanos iki visiško skolos išieškojimo bei 135 Lt žyminis mokestis. Įsiteisėjusi nutartis turi prejudicinę galią ir turi būti vykdoma (CPK 18 str.). Mano, kad ieškovas, pareiškęs ieškinį dėl Kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, praėjus beveik 2 metams po Kreditavimo sutarties nutraukimo (nutraukta 2011-02-21), kai Bankas CPK nustatyta tvarka pradėjo skolos išieškojimo veiksmus, elgiasi nesąžiningai ir siekia užvilkinti vykdymo procedūras, tikslu sutrukdyti Bankui atgauti iš ieškovo ir trečiojo asmens skolą. Nepagrįsti ieškinio argumentai, kad Bankas nepagrįstai nutraukė su ieškovu sudarytą Kreditavimo sutartį. Bankas sutartį su ieškovu nutraukė dėl ieškovo ir trečiojo asmens kaltės, kadangi ieškovas ir trečiasis asmuo ilgą laiką pažeidinėjo Kreditavimo sutartį - nemokėjo pagal sutartį numatytų dalinių kredito dengimo įmokų, buvo pradėti skaičiuoti delspinigiai, o per papildomus Banko raštiškai nustatytus terminus pradelstai skolai sumokėti, ieškovas ir trečiasis asmuo skolos Bankui nepadengė. Ieškinyje teigiama, kad ieškovo finansinė padėtis buvo sunki, nes sumažėjo jo pajamos. CK 6.248 str. įtvirtina skolininko kaltės prezumpciją. Taigi, ieškinyje pripažįstama, kad ieškovas ir trečiasis asmuo pažeidė Kreditavimo sutartį (CK 6.63 str. 1 d.). Nepagrįsti ieškinio argumentai, kad pagal CK 6.217 str. reikalavimus kredito gavėjų dalinių įmokų Bankui laiku nesumokėjimo negalima buvo vertinti kaip esminio sutarčių pažeidimo. Priešingai - Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-02-20 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012, atmesdamas skolininko argumentus dėl neteisėto kreditavimo sutarties nutraukimo, išaiškino, kad tuo atveju, jei skolininkas sistemingai nevykdo kreditavimo sutarties ir nemoka kredito įstaigai kreditavimo sutartimi numatytų įmokų, bankas turi teisę nutraukti sutartį, nes finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, o griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę. Sistemingas prievoles pažeidžiantis skolininkų elgesys duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Šiame kontekste galima daryti išvadą, kad kreditorius, kaip licencijuota kredito įstaiga, kurios viena iš verslo sričių - paskolų teikimas už palūkanas (Finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas), negavo to, ko siekė - paskolos ir palūkanų gražinimo laiku. Pagal Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 44 p., 46 p. įmokų Bankui nemokėjimas yra esminis Kreditavimo sutarties pažeidimas. Lietuvos apeliacinio teismo 2011-12-14 nutartyje Nr. 2A-521/2011, 2012-01-05 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-63/2012 išaiškinta, kad CK 6.874 straipsnio 2 dalies ir 6.881 straipsnio 2 dalies normos, suteikiančios paskolos davėjui (kreditą suteikusiam bankui ar kitai kredito įstaigai) teisę nutraukti paskolos (kredito) sutartį ir pareikalauti grąžinti visą negrąžintą paskolos (kredito) dalį prieš terminą, kai laiku negrąžinama eilinė paskolos (kredito) dalis, yra specialiosios normos bendrųjų normų, reglamentuojančių sutarties nutraukimą, atžvilgiu. Pažeidimai, kai kredito gavėjas sutartimi nustatytais terminais negrąžina net dalies suteikto kredito bei visiškai nemoka palūkanų ir pažeidimas tęsiasi ilgą laiką, pagrįstai pripažintini esminiais, o ne formaliais. Esant tokiems pažeidimams, kredito gavėjas negauna tai, ko jis pagrįstai tikėjosi gauti iš sutarties -palūkanų už naudojimąsi jo piniginėmis lėšomis ir nebeturi pagrindo tikėtis, kad kita šalis - kredito gavėjas, savo įsipareigojimus įvykdys. Šiuo atveju Bankas Kreditavimo sutartį su Ieškovu ir trečiuoju asmeniu nutraukė teisėtai ir pagrįstai būtent dėl to, kad kredito gavėjai sistemingai iš esmės pažeidinėjo Kreditavimo sutartį nemokėjo pagal sutartį numatytų kredito, palūkanų įmokų. Taigi, ieškovo kaip kredito gavėjo argumentai, kad dalinių kredito ir palūkanų įmokų nemokėjimas pagal Kreditavimo sutartį yra nereikšmingas sutarties pažeidimas, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimams. Ketvirta, kaip matyti iš pridedamo kredito gavėjų skolos Bankui pagal Kreditavimo sutartį grafiko - ieškovas ir trečiasis asmuo Kreditavimo sutartį pažeidė jau nuo 2010 07 26 (įsiskolinimo atsiradimo data, buvo pradėti skaičiuoti delspinigiai už laiku nemokamas įmokas). Taigi, vadovaujantis CK 6.874 str. 2 d., Kreditavimo sutarčių bendrųjų dalių 44.1 p., 46 p. Bankas turėjo teisę nutraukti Kreditavimo sutartis jau nuo 2010 08 09, kai atsirado ieškovo ir trečiojo asmens įsiskolinimas Bankui, tačiau Bankas pirmiausiai geranoriškai nustatė kredito gavėjams papildomus terminus skolai Bankui padengti. CK 6.218 str. 1 d. numato, kad nukentėjusi šalis gali sutartį nutraukti vienašališkai, nesikreipdama į teismą, apie sutarties nutraukimą kitai šaliai parnešant per sutartyje nustatytą terminą, o jei toks terminas nenurodytas - prieš trisdešimt dienų. CK 6.217 str. 3 d. numato, kad kai sutarties įvykdymo terminas praleistas, nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis neįvykdo sutarties per papildomai nustatytą terminą. Bankas raštiškai 2010-10-29 (apie šį raštą ieškovas ieškinyje nutyli) raštu įspėjo ieškovą ir trečiąjį asmenį apie skolą Bankui ir ragino juos geranoriškai padengti susidariusią skolą. Skolai augant, Bankas pakartotinai 2010-12-01 raštu įspėjo kredito gavėjus, kad jiems nepadengus skolos, Bankas vienašališkai nutrauks sutartį ir imsis skolos išieškojimo veiksmų. Kadangi skola padengta nebuvo, Bankas vienašališkai 2011-02-21 nutraukė Kreditavimo sutartį (matyti iš skolos grafiko). Taigi kaip matyti nuo 2010-10-29 rašto iki sutarties nutraukimo (2011-02-21) praėjo beveik 4 mėnesiai, todėl teigti, kad Bankas nustatė neprotingai trumpą terminą skolai padengti, yra visiškai nepagrįstas. Piniginės prievolės Bankui neįvykdymas ir po papildomai nustatytų terminų prievolei įvykdyti patvirtina Ieškovo ir trečiojo asmens atsisakymą įvykdyti Kreditavimo sutartį. CK 6.59 str. draudžia vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar keisti jos sąlygas. Ieškovas visiškai nepagrįstai teigia, kad Bankas pažeidė CK 6.200 str. įtvirtintą bendradarbiavimo pareigą ir gynė tik savo interesus. Tokie ieškinio argumentai neatitinka tikrovės. Bankas buvo atsižvelgęs į ieškovo 2011-06-08 prašymą. Bankas šį raštą pateikė po tokio laikotarpio, nes buvo prašęs iš ieškovo papildomos informacijos, kad tinkamai galėtų įvertinti ieškovo 2011-06-08 prašymą. Ir tik gavęs papildomos informacijos iš ieškovo, Bankas pateikė 2011-08-08 atsakymą, kuriame be kita ko įsipareigojo iki 2011-12-31 neteikti antstoliui vykdyti įsiteisėjusios hipotekos skyriaus nutarties, jei ieškovas ir trečiasis asmuo įvykdys šiame atsakyme nurodytas sąlygas. Tačiau buvo įvykdyta tik 2011-08-08 atsakyme 1 punkte nurodyta sąlyga. Atkreipia dėmesį į tai, kad nepaisant to, Bankas tik 2012-04-03 pateikė antstolei vykdyti 2011-06-30 Telšių rajono apylinkės teismo nutartį. Lietuvos apeliacinis teismas 2011-12-14 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-521/2011 pasisakė, kad nepakankamas kreditoriaus bendradarbiavimas yra pagrindas jo kaltei konstatuoti, kai tarp kreditoriaus nepakankamo bendradarbiavimo ir skolininko negalėjimo įvykdyti prievolės egzistuoja priežastinis ryšys, t.y. kreditoriaus nepakankamas bendradarbiavimas lemia skolininko negalėjimą vykdyti prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2008). Šiuo atveju ieškovas pripažįsta, kad Kreditavimo sutartį pažeidė dėl finansinių sunkumų. Todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, kad kreditorius (Bankas) nebendradarbiavo su skolininkais, kad yra priežastinis ryšys tarp Banko veiksmų (neveikimo) ir skolininkų negalėjimo įvykdyti prievolės. Atkreipia dėmesį, jog keisti sutarties sąlygas, atidėti kredito grąžinimo terminus, darant skolininkams išlygas ir atitinkamai paneigiant kreditoriaus interesus, yra Banko teisė, tačiau jokiu būdu ne pareiga. Ieškinyje bandoma įrodyti priešingai. Svarstyti skolininkų pasiūlymus ir konstruktyviai bendradarbiauti galima tik su sąlyga, jog jie pradeda mokėti skolas, sugeba iš pajamų mokėti palūkanas ir grąžinti paskolą bei stengiasi tinkamai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus Bankui. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, teigti, kad Bankas nevykdė bendradarbiavimo su kredito gavėjais pareigos, nėra jokio pagrindo. Priešingai - išieškojimo procesas buvo pradėtas būtent dėl ieškovo ir trečiojo asmens kaltės, nors Bankas buvo sudaręs galimybes ieškovui ir trečiajam asmeniui išvengti priverstinių skolos išieškojimo procedūrų. Todėl ieškovas negali remtis aplinkybėmis, kurios atsirado būtent dėl paties ieškovo ir trečiojo asmens kaltės. Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 str.). Pažymi, kad vadovaujantis CK 6.256 str. 1 d., kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles, o asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (CK 6.256 str. 2 d.). CK 6.874 str. 2 d. numato, kad paskolos gavėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su mokėtinomis palūkanomis, jei laiku negrąžinama eilinė paskolos sumos dalis. Bankas kurį laiką (pusę metų), atsiradus ieškovų įsiskolinimui Bankui, nesiėmė aktyvių veiksmų skolai susigrąžinti (t.y. nenutraukė Kreditavimo sutarčių), tokiu būdu sudarydamas galimybę ieškovui ir trečiajam asmeniui padengti įsiskolinimą Bankui be teisminių procedūrų, tačiau įsiskolinimas Bankui iki šiol nėra padengtas. Bankas teisę nutraukti Kreditavimo sutartį įgijo nuo pirmos ieškovo ir trečiojo asmens įmokos 2010-07-26 Bankui nesumokėjimo, tačiau Kreditavimo sutartis faktiškai buvo nutraukta tik 2011-02-21. Todėl atmestini kaip nepagrįsti ieškinio argumentai, kad Bankas neįsitikino ieškovo galimybėmis įvykdyti Kreditavimo sutartį, ar kad skubotai/nesąžiningai, pažeisdamas jo lūkesčius, Kreditavimo sutartį nutraukė. Pažymi, kad ieškovas ir trečiasis asmuo skolos Bankui nepadengė ir po Telšių rajono apylinkės teismo 2011-03-01 nutartimis nustatyto 1 mėn. termino skolai padengti. Tokiais veiksmais ieškovas ir trečiasis asmuo yra patvirtinę, kad sutartiniai santykiai su Banku yra nutrūkę, taip pat išreiškę savo valią sutarties nebevykdyti - jos nebetęsti (ieškovas ir trečiasis asmuo yra sustabdę prievolių Bankui vykdymą). Pareikštas ieškinys šiuo atveju tik patvirtina nesąžiningą ieškovo elgesį Banko atžvilgiu bei siekį išvengti atsakomybės prieš Banką už skolos grąžinimą. Pažymi, kad ieškovas ir trečiasis asmuo iki šiol naudojasi Banko jiems suteikto kredito lėšomis, net nemokėdami Bankui jokių palūkanų. Pažymi, kad netgi jei ir būtų pripažintas Kreditavimo sutarties nutraukimas negaliojančiu, tai neatleistų ieškovo ir trečiojo asmens nuo pareigos grąžinti Bankui gautą kreditą. Ieškinio reikalavimas dėl Kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu yra formalus. Ieškinyje nėra pateikiama jokių įrodymų, kad ieškovas ir trečiasis asmuo galėtų tinkamai vykdyti Kreditavimo sutartį po jos atnaujinimo. Kaip minėta, ieškovų skola Bankui yra didelė (70214,48 EUR be skaičiuojamų procesinių palūkanų), o kaip patvirtina prie ieškinio pridėta ieškovo darbo sutartis, ieškovas gauna tik minimalią algą ir premijas, kurios neįvardintos bei tai, kad yra nustatytas 3 mėnesių išbandymo laikotarpis. Taigi, net ir atnaujinus sutarties galiojimą, ieškovo ir trečiojo asmens skola liktų, todėl esant įsiskolinimui, Bankas būtų priverstas Kreditavimo sutartį pakartotinai nutraukti. Todėl Ieškovo pareikštas reikalavimas neturi prasmės, prieštarauja sutarties laisvės principui (CK 1.2 str.) ir akivaizdžiai pažeidžia Banko kaip ieškovo kreditoriaus interesus, nes tokiu ieškiniu iš esmės siekiama užvilkinti skolos Bankui grąžinimą. Tuo atveju, jei ieškovo ieškinys būtų patenkintas, būtų pažeistas sutarties laisvės principas bei Banko teisė į skolos išieškojimą. Akivaizdu, kad vienos sutarties šalies (ieškovo) teisės ir interesai negali būti ginami kitos sutarties šalies (Banko) sąskaita. Taigi teigti, kad Bankas atliko ieškovo atžvilgiu kokius nors neteisėtus veiksmus, ar kad vienašalis Kreditavimo sutarties nutraukimas ir sutarčių sąlygos prieštarauja kokioms nors teisės normoms, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas šalių paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais nustatė, kad 2007 m. rugsėjo 24 d. tarp atsakovo AB DnB NORD banko (dabartinis pavadinimas - AB DNB bankas), ir ieškovo K. K. buvo sudaryta kreditavimo sutartis Nr. 2900-2007-26930, kuri buvo pakeista ir papildyta 2008 m. vasario 1 d. susitarimu Nr. 2900-2007- 26930/1, 2009 m. kovo 27 d. Susitarimu Nr. 2900-2007-26930/2 ir 2009 m. lapkričio 13 d. susitarimu Nr. 2900-2007- 26930/3 (b. l. 9-17). Sudarius 2009-11-13 pagrindinės sutarties pakeitimo susitarimą Nr. 2900-2007-26930/3, banko solidariuoju bendraskoliu (kredito gavėju) kartu su ieškovu tapo trečiasis asmuo, ieškovo sūnus A. K. (b. l. 18-21). Pagal pagrindinę kredito sutartį bankas suteikė ieškovui 200 000 Lt dydžio kreditą, 2009-11-13 susitarimo pasirašymo dieną šalys laikė, kad ieškovo paimta kredito suma sudarė 55 477,54 EUR. Susitarimu Nr. 2900-2007-26930/3 kredito suma buvo padidinta iki 67 520,70 EUR, papildomai šiuo susitarimu suteikiant 12 043,16 EUR kredito dalį. Susitarimu nustatyta, kad kreditas pradedamas grąžinti nuo 2010 m. rugpjūčio 26 d., o galutinis kredito grąžinimo terminas 2023 m. rugsėjo 26 d. Sudarant kreditavimo sutartį, ieškovo prievolė atsakovui buvo užtikrinta nekilnojamojo turto - žemės sklypo (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) ir garažo (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) įkeitimu (2007-09-26 hipotekos lakštas 13/1/2007/0001570).
Ieškovui nevykdant sutartinių įsipareigojimų, atsakovas raštiškai 2010-10-29 įspėjo ieškovą ir trečiąjį asmenį apie skolą bankui ir ragino juos geranoriškai padengti susidariusią skolą (b. l. 56). Skolai augant, atsakovas pakartotinai 2010-12-01 raštu įspėjo kredito gavėjus, kad jiems nepadengus skolos, bankas vienašališkai nutrauks sutartį ir imsis skolos išieškojimo veiksmų. Kadangi skola padengta nebuvo, atsakovas vienašališkai 2011-02-21 nutraukė Kreditavimo sutartį ir pradėjo priverstinį skolos išieškojimą (b. l. 60). Nuo 2010-10-29 rašto iki sutarties nutraukimo (2011-02-21) praėjo beveik 4 mėnesiai.
Teismas nustatė, kad kredito gavėjai sistemingai iš esmės pažeidinėjo Kreditavimo sutartį - nemokėjo pagal sutartį numatytų kredito, palūkanų įmokų. Pagal Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 44 p., 46 p. įmokų bankui nemokėjimas yra esminis Kreditavimo sutarties pažeidimas. CK 6.874 straipsnio 2 dalies ir 6.881 straipsnio 2 dalies normos, suteikiančios paskolos davėjui teisę nutraukti paskolos (kredito) sutartį ir pareikalauti grąžinti visą negrąžintą paskolos (kredito) dalį prieš terminą, kai laiku negrąžinama eilinė paskolos (kredito) dalis, yra specialiosios normos bendrųjų normų, reglamentuojančių sutarties nutraukimą, atžvilgiu. Pažeidimai, kai kredito gavėjas sutartimi nustatytais terminais negrąžina net dalies suteikto kredito bei visiškai nemoka palūkanų ir pažeidimas tęsiasi ilgą laiką, pagrįstai pripažintini esminiais, o ne formaliais (Lietuvos apeliacinio teismo 2011-12-14 nutartyje Nr. 2A-521/2011, 2012-01-05 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-63/2012). Tuo atveju, jei skolininkas sistemingai nevykdo kreditavimo sutarties ir nemoka kredito įstaigai kreditavimo sutartimi numatytų įmokų, bankas turi teisę nutraukti sutartį, nes finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, o griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012). Atsakovo viena iš verslo sričių - paskolų teikimas už palūkanas, tačiau jis negavo to, ko siekė - paskolos ir palūkanų gražinimo laiku.
Teismas taip pat nurodė, kad ieškovo verslo rizikų (kad jis laikinai tapo nemokus, kadangi neturėjo pakankamai užsakymų dirbdamas individualiai bei per savo įmonę, o darbo pagal darbo sutartį ieškovui ilgai nepavyko rasti) perkėlimas papildomai atsakovui būtų nesąžiningas ir neteisingas, nes pasikeitusi verslo aplinka daro poveikį visiems ūkinės komercinės veiklos subjektams. Ieškovas turi pareigą ir galimybę protingai numatyti rinkos svyravimus, tame tarpe ir dėl periodinius ekonomikos nuosmukius. Teismas konstatavo, kad sistemingas prievoles pažeidžiantis skolininkų elgesys duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Bankas yra finansų įstaiga, jo ūkinės komercinės veiklos tikslas – patenkinti pinigų poreikį skolinant pagal pareikalavimą ir pelningai panaudoti turimus išteklius. Banko verslo rizika yra kreditų teikimas. Bankas teikdamas kreditus ir vertindamas verslo rizikas, sudarydamas sandorius, turinčius galimos rizikos požymių, turi teisę reikalauti, kad sutartyje būtų aiškiai nurodytos sutartį sudarančių šalių teisės, įsipareigojimai, įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonės; finansų įstaiga turi teisę, jeigu klientas nevykdo sutartinių įsipareigojimų, prieš terminą nutraukti sutartį arba pareikalauti įvykdyti prievoles prieš terminą, arba pareikalauti suteikti papildomas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones (LR Finansų įstaigų įstatymo 31 str. 7 d.). Ieškovo verslo sėkmė ir rizikos – kainų svyravimai neturi nieko bendro su atsakovo veiklos pobūdžiu, nepatenka į jo veiklos sferą, todėl ieškovas nepagrįstai savo veiklos rizikas siekia perkelti atsakovui. Bankas ekonominio nuosmukio pasekmes patiria paraleliai su savo klientais, nes laiku negaudamas įmokų, ima stokoti lėšų, turi keisti kreditų išdavimo sąlygas ir apimtis bei pan.
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują- ieškinį patenkinti. Nurodo, kad teismas netinkamai taikė proceso ir materialinės teisės normas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos Apeliacinio teismo suformuotą praktiką, neatskleidė bylos esmės, todėl nepagrįstai nusprendė jog bankas buvo priverstas nutraukti kreditavimo sutartį dėl to, kad nepatirti didelių nuostolių, o ieškovas buvo nesąžiningą kreditavimo sutarties šalis. Teismo sprendimas yra nepakankamai motyvuotas ir šališkas, nes teismas, spręsdamas dėl ieškinio reikalavimų, neobjektyviai vertino šalių padėtį ekonominio sunkmečio laikotarpiu, laikydamas ginčo šalis lygiaverčiais verslo subjektais.
Nurodė, kad Kreditavimo sutartį su atsakovu jis sudarė ne kaip verslo subjektas, o kaip fizinis asmuo, kreditas buvo vartojamas asmeninėms reikmėms, todėl teismas turėjo nustatyti, kad ieškovo darbinė veikla nebuvo susijusi su investicijomis (kredito lėšų naudojimu), kadangi ieškovas vykdo statybos darbus už užsakovų lėšas. Todėl nesuprantamas teismo motyvas, kad ieškovas siekia perkelti savo veiklos rizikas atsakovui. Tokia nuostata taikytina tuo atveju, jei kredito gavėjas būtų juridinis asmuo, turintis verslo patirtį ir privalantis ar bent objektyviai galintis vertinti verslo riziką, įtakojamą tiek subjektyviais faktoriais, tiek bendromis ekonomikos tendencijomis, ir kreditas būtų suteiktas juridinio asmens tiesioginės veiklos finansavimui.
Teismas turėjo įvertinti tą aplinkybę, jog atsakovas, suteikdamas kreditą, patikrino ir įsitikino, kad ieškovas yra mokus ir gaunamų pajamų pakaks kredito grąžinimui, įsitikino ieškovo gebėjimu vykdyti kreditavimo sutartimi prisiimtą prievolę. Teismas nenustatė, kad ieškovas vykdė veiklą, kuri būtų susijusi su rizika prarasti dalį pajamų ir dėl to ieškovas pats turėjo būti itin atidus ir rūpestingas prisiimdamas prievolę atsakovui. Nei sudarant kreditavimo sutartį, nei sutrikus kredito grąžinimui, nebuvo ir nėra jokių ieškovo piktnaudžiavimo ar nesąžiningumo požymių. Atsakovas, sudarydamas su ieškovu kreditavimo sutartį, prisiėmė asmeninę nedalomą riziką. Nesutikęs pakeisti sutarties sąlygų, nesudarydamas galimybės ieškovui įvykdyti sutartinę prievolę per ilgesnį laiką, tuo pačiu nepadarant jokios žalos kitai šaliai, atsakovas elgėsi nesąžiningai ir paisė tik savo interesų. Todėl teismas turėjo nustatyti, kad atsakovas, būdamas stipresnė sandorio šalis, nepagrįstai atsisakė savo veiklos rizikos ir ją perkėlė ieškovui vienasmeniškai.
Bankas, vertindamas kredito išdavimo riziką, turi išskirtines galimybes vertinti ne tik kitą sutarties šalį, jos mokumą, bet ir pasaulines ekonomikos tendencijas, galinčias paveikti kredito gavėjo fizinio asmens mokumą, šiam asmeniui niekaip negalint įtakoti savo pajamų sumažėjimo. Todėl, suteikdamas kreditą, tik bankas ir prisiima riziką dėl kredito grąžinimo. Ta banko rizika yra apsaugota ieškovo ir trečiojo asmens asmeninio turto įkeitimu.
Vertinant objektyviai, teismas turėjo nustatyti, kad atkūrus šalių sutartinius santykius, atsakovas nepatirtų nuostolių, o atvirkščiai, gautų papildomų pajamų, kadangi atnaujinus kreditavimo sutartį, bankas turėtų pagrindą gauti didesnes pajamas palūkanų ir delspinigių pavidalu. Teismas, tinkamai vertindamas šias aplinkybes, taip pat turėjo nustatyti, kad patenkinus ieškinį, nebūtų pažeista šalių interesų pusiausvyra.
Faktinių bylos aplinkybių dėl kreditavimo sutarties vykdymo iš atsakovo pusės (vienasmeniško sutarties nutraukimo) vertinimas susiejant su rinkos tendencijomis, leidžia daryti prielaidą, kad sutarties nutraukimas atsakovui yra ekonomiškai naudingesnis, nei jos modifikavimas suteikiant galimybę kredito gavėjui per ilgesnį laiką grąžinti kreditą. Vykdant priverstinį skolos išieškojimą, atsakovas turi galimybę realizuoti hipoteka įkeistą turtą ženkliai mažesne nei rinkos kaina ir, trūkstant lėšų už parduotą skolininko turtą, likusios skolos dalies išieškojimą vykdyti iš kito skolininko turto ar pajamų. Faktiškai dėl abiems šalims nepalankiai susiklosčiusių nuo jų nepriklausančių aplinkybių, nukenčia tik ieškovas. Jis tampa atsakovo įkaitu turtine prasme, nes atsakovo kreditoriniai reikalavimai iki visiško skolos sumokėjimo periodiškai didėja palūkanų ir delspinigių pavidalu. Tuo pačiu atsakovas, turėdamas pakankamai lėšų ir galėdamas skolininko įkeistą turtą pasiimti natūra, sulaukęs rinkos atsigavimo ir nekilnojamojo turto vertės padidėjimo, gali gauti žymiai didesnį pelną, nei numatė sudarydamas kreditavimo sutartį su kredito gavėju. Toks aplinkybių vertinimas papildomai įrodo, kad teismas nepagrįstai nusprendė jog bankas buvo priverstas nutraukti kreditavimo sutartį dėl to, kad nepatirti didelių nuostolių, o ieškovas buvo nesąžiningą kreditavimo sutarties šalis.
Byloje esančius rašytinius įrodymus bei faktines bylos aplinkybes teismas vertino išimtinai atsakovo naudai. Teismas, spręsdamas dėl ieškinio reikalavimo pripažinti kreditavimo sutarties nutraukimą negaliojančiu, nukrypo nuo ieškinio reikalavimo esmės, kadangi faktiškai vertino ir pasisakė dėl išieškojimo nutraukus kreditavimo sutartį pagrįstumo ir teisėtumo. Tai pagrindžia teismo motyvai, išdėstyti vertinant faktines bylos aplinkybes, susijusias su skolos išieškojimo procesu hipotekos pagrindu ir teismo taikyta teismų praktika. Teismo sprendime nurodytomis nutartimis civilinėse bylose Nr. 3K-3-58/2012 ir Nr. 2A-521/2011 teismai sprendė dėl reikalavimų, susijusių su priverstinio išieškojimo pagrįstumu ir teisėtumu. Šiose teismų nutartyse formuojama praktika netaikytina reikalavimams dėl kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumo, kadangi nurodytose teismų nutartyse teismai nenagrinėjo tokių reikalavimų. Todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas vadovaujantis netinkamu teisiniu pagrindu.
Pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir nenustatė, ar patenkinus ieškinį atsakovo padėtis taptų sunkesnė nei buvo ieškinio padavimo momentu ir, ar pripažinus kreditavimo sutarties nutraukimą negaliojančiu, t.y., atkūrus šalių sutartinius santykius, atsakovas patirtų didesnių nuostolių, nei patiria iki šiol. Šiuo faktiniu ieškinio pagrindu grindžiant ieškinio reikalavimą, jis buvo esminis ir teismas turėjo dėl to pasisakyti išsamiai ir nuosekliai. Tik išsamus ir nuoseklus nurodytųjų aplinkybių vertinimas įgalintų teismą objektyviai nustatyti, ar kreditavimo sutarties pažeidimai, kai šios sutarties vykdymas sutriko dėl kredito gavėjo laikino nemokumo, laikytini formaliais, ar esminiais. Atkreiptinas dėmesys, jog teismas nepagrįstai nustatė, kad ieškovas visiškai negrąžino kredito pagal sutartimi nustatytą grafiką. Toks neatsakingas faktinių bylos aplinkybių vertinimas galėjo turėti esminės įtakos visam teismo sprendimui.
Apeliantas teigia, kad teismas turėjo vadovaujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais ir padaryti išvadą, kad nenustačius ieškovo tyčios dėl netinkamo prievolės vykdymo, ieškinio reikalavimų tenkinimas akivaizdžiai būtų naudingas abiems proceso šalims. Atkūrus sutartinius santykius su atsakovu, ieškovas įgytų realią galimybę tinkamai vykdyti prievolę, o to padaryti nepavykus, atsakovui neišnyktų teisė pakartotinai vykdyti priverstinį skolos išieškojimą.
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti atstovavimo išlaidas. Nurodė, kad apelianto teiginiai visiškai nepagrįsti ir nesudaro pagrindo sprendimo panaikinimui.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos CPK 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.
Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas turėdamas prievolę nuo 2010 m. rugpjūčio 26 d., kredito 67 520,70 EUR sumą dengti dalimis ir mokėti palūkanas, savo sutartinių įsipareigojimų, nevykdė, todėl ieškovui nevykdant sutartinių įsipareigojimų, atsakovas raštiškai 2010-10-29 įspėjo ieškovą ir trečiąjį asmenį apie skolą bankui ir ragino juos geranoriškai padengti susidariusią skolą (b. l. 56). Skolai augant, atsakovas pakartotinai 2010-12-01 raštu įspėjo kredito gavėjus, kad jiems nepadengus skolos, bankas vienašališkai nutrauks sutartį ir imsis skolos išieškojimo veiksmų. Kadangi skola padengta nebuvo, atsakovas vienašališkai 2011-02-21 nutraukė Kreditavimo sutartį ir pradėjo priverstinį skolos išieškojimą (b. l. 60). Nuo 2010-10-29 rašto iki sutarties nutraukimo (2011-02-21) praėjo beveik 4 mėnesiai.
Ieškovas ginčija atsakovo vienašališką sutarties nutraukimą, laiko jį nesąžiningu ir neteisėtu.
Minėta, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas nutraukdamas sutartį, įstatymo reikalavimų nepažeidė. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, nes byloje neginčitinai nustatyta, kad ginčo sutartis nutraukta dėl ieškovo sutarties sąlygų ir įsipareigojimų nevykdymo, t.y. dėl to, kad kredito gavėjai sutarties nutraukimo 2011-02-21 dieną turėjo nesugrąžintą 66 516, 61 erų kreditą, 1 485, 95 eurų nesumokėtų palūkanų ir 164 89 erų delspinigių. Iš skolos grafiko (b.l. 60) matyti, kad tokia suma susidarė laikotarpiu nuo 2010-07-26 iki 2011-02-21, tai rodo, kad kredito gavėjai sistemingai iš esmės pažeidinėjo Kreditavimo sutartį - nemokėjo pagal sutartį numatytų kredito, palūkanų įmokų. Pagal Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 44 p., 46 p. įmokų bankui nemokėjimas yra esminis Kreditavimo sutarties pažeidimas, kuris kredito davėjui duoda teisinį pagrindą sutartį nutraukti vienašališkai, nesikreipdama į teismą, apie sutarties nutraukimą kitai šaliai parnešant per sutartyje nustatytą terminą, o jei toks terminas nenurodytas - prieš trisdešimt dienų (CK 6.218 str.). Kadangi ieškovas neįvykdo sutarties per papildomai nustatytą beveik keturių mėnesių terminą, atsakovas teisėtai nutraukė sutartį (CK 6.217 str.). Tokia teisė kredito davėjui suteikia ir CK 6.874 straipsnio 2 dalies ir 6.881 straipsnio 2 dalies normos.
Bylos duomenis rodo, kad atsakovas buvo sąžiningas ieškovo atžvilgiu, nes atsižvelgęs į ieškovo 2011-06-08 prašymą atidėti kredito mokėjimo terminą 9 mėn., įsipareigojo iki 2011-12-31 neteikti antstolei vykdyti įsiteisėjusios hipotekos skyriaus teisėjo nutarties, o faktiškai bankas pateikė nutartį vykdyti tik 2012-04-03. Taigi, jeigu ieškovas turėtų galimybę padengti skolą, tai tam turėjo pakankamą laiko tarpą. Kaip teisingai nurodė atsakovas, keisti sutarties sąlygas, atidėti kredito grąžinimo terminus, yra banko teisę, o ne pareiga, ieškovas gi bando įrodyti priešingai.
Nustačius, kad banko veiksmai atitinka sutarties sąlygų ir neprieštarauja įstatymui, apelianto teiginiai dėl jo sąžiningumo neturi teisinės reikšmės ginčo išsprendimui. Ta aplinkybė, kad Kreditavimo sutartį su atsakovui ieškovas sudarė ne kaip verslo subjektas, o kaip fizinis asmuo, kreditas buvo vartojamas asmeninėms reikmėms, neatleidžia ieškovą nuo atsakomybės už sutartinių prievolių nevykdymą. Todėl apelianto teiginys, kad suteikdamas kreditą, tik bankas ir prisiima riziką dėl kredito grąžinimo, visiškai nepagrįstas.
Apeliantas teigia, kad atkūrus šalių sutartinius santykius, nebūtų pažeista šalių interesų pusiausvyra, nes atsakovas nepatirtų nuostolių, o atvirkščiai, gautų papildomų pajamų, kadangi atnaujinus kreditavimo sutartį, bankas turėtų pagrindą gauti didesnes pajamas palūkanų ir delspinigių pavidalu. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai yra tik ieškovo prielaida, nes byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių ieškovo galimybę atsiskaityti su banku ateityje ir sumokėti dar didesnius palūkanas ir delspinigius. Esant tokioms aplinkybėms, akivaizdu, kad pripažinus kreditavimo sutarties nutraukimą negaliojančiu, t.y., atkūrus šalių sutartinius santykius, atsakovas patirtų didesnių nuostolių, nei patiria iki šiol. Todėl pirmosios instancijos teismo argumentas, kad sutarties nutraukimas atsakovui yra ekonomiškai naudingesnis, nei jos modifikavimas suteikiant galimybę kredito gavėjui per ilgesnį laiką grąžinti kreditą, yra pagrįstas.
Negali būti pagrindu tenkinti ieškinį ir apelianto teiginiai, kad vykdant priverstinį skolos išieškojimą, atsakovas turi galimybę realizuoti hipoteka įkeistą turtą ženkliai mažesne nei rinkos kaina. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas kaip skolininkas turi galimybę dalyvauti priverstinio vykdymo procese, teikti įrodymus dėl įkeisto turto vertės ir net pasiūlyti savo pirkėją. Tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą ieškovo nenaudai, nereiškia, kad byloje esančius rašytinius įrodymus bei faktines bylos aplinkybes teismas vertino išimtinai atsakovo naudai arba nukrypo nuo ieškinio reikalavimo esmės. Teismas pagrįstai vertino ir pasisakė dėl išieškojimo nutraukus kreditavimo sutartį pagrįstumo ir teisėtumo, atsikirsdamas į ieškovo argumentus, nes faktinės bylos aplinkybės rodo, kad ieškovas pradėjo ginčyti sutarties nutraukimą esant pradėtam priverstinio įkeisto turto pardavimui pagal teismo nutartį.
Priešingi, nei tvirtino apeliantas, teismo paminėtoje kasacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012 pasisakyta dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pagrįstumo, kai ilgą laiką sistemingai nemokamos įmokos. Lietuvos apeliacinis teismas, aiškindamas specialių CK 6. 874 ir 6. 881 straipsnių taikymą, nurodė, kad pažeidimai, kai kredito gavėjas nustatytais terminais negrąžino net dalies sutikto kredito, bet visiškai nemoka palūkanų, ir pažeidimas tęsiasi ilgą laiką, pagrįstai pripažintini esminiais, o ne formaliais (c.b.b. Nr. Nr. 521/11, 63/12).
Taigi, apelianto teiginiai visiškai nepagrįsti ir nesudaro pagrindo sprendimo panaikinimui, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti kaip pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 str.).
Atmetus apeliacinį skundą, iš ieškovo atsakovo naudai priteistina 726 Lt atstovavimo išlaidų (CPK 98 str.)
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo K. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovo AB DNB bankas (į. k. 112029270) naudai 726 Lt atstovavimo išlaidų.