Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos idėjų grupė“ ir partneriai atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 22 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas užtikrinti įrodymus, civilinėje byloje Nr. e2-3532-661/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos idėjų grupė“ ir partneriai ieškinį atsakovams C. C., uždarosioms akcinėms bendrovėms „A“ ir „B“ dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų uždraudimo ir žalos, padarytos nesąžiningos konkurencijos veiksmais, atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl atsisakymo užtikrinti įrodymus pagrįstumo ir teisėtumo.Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Baltijos idėjų grupė“ ir partneriai kreipėsi į teismą, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų C. C. ir UAB „A“ 45 529 Eur nuostolių atlyginimą, uždrausti atsakovams C. C., UAB „A“ ir UAB „B“ atlikti nesąžiningos konkurencijos veiksmus – naudotis ieškovės komercinę paslaptį sudarančia informacija, bei priteisti solidariai iš atsakovų 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė taip pat pateikė prašymą užtikrinti C. C., UAB „A“ ir UAB „B“ žinioje esančius įrodymus: visų laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 2 d. iki 2017 m. vasario 2 d. iš atsakovo C. C. elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) išsiųstų elektroninių laiškų kopijas; atsakovės UAB „A“ gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registravimo žurnalą ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registravimo žurnalą, jeigu žurnalų nėra – visas atsakovės UAB „A“ gautas ir išrašytas PVM sąskaitas faktūras; atsakovės UAB „B“ gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registravimo žurnalą ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registravimo žurnalą, jeigu žurnalų nėra – visas atsakovės UAB „B“ gautas ir išrašytas PVM sąskaitas faktūras; atsakovės UAB „B“ balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą už 2016 m.; visų nuo 2014 m. spalio 10 d. UAB „B“ dirbusių darbuotojų sąrašą ir jų darbo sutartis.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 22 d. nutartimi netenkino ieškovės prašymo užtikrinti įrodymus.Teismas konstatavo, kad ieškovė niekaip neįrodinėja aplinkybės, jog vėlesnis įrodymų pateikimas, jų neužtikrinus, bus apsunkintas ar taps negalimu, o šiam institutui taikyti nepakanka vien tik tos aplinkybės, kad ieškovei svarbūs įrodymai yra pas atsakovus. Teismas pažymėjo, kad byloje yra pateikti duomenys tik apie ieškovei priklausančiame kompiuteryje ir telefone esančių duomenų, su kuriais dirbo atsakovas C. C. ieškovės įmonėje, sunaikinimą, tačiau aplinkybės, jog atsakovai naikina PVM sąskaitas faktūras, ar jų žurnalus, balansus, taip pat informaciją apie dirbusius darbuotojus, ieškovė neįrodinėja jokiomis priemonėmis.Teismas taip pat sprendė, kad tuo atveju, jeigu atsakovai turėjo ketinimų sunaikinti jiems nepalankius įrodymus, tokius veiksmus jie jau galėjo atlikti ir šiuo metu yra visiškai netikslinga siekti įrodymų užtikrinimo, ypač vertinant aplinkybę, jog tokiu būdu gali būti atskleista atsakovų konfidenciali informacija, nes duomenų patikrinimo metu antstoliui, tikėtina, būtų pateikti duomenys ne tik apie ieškovės klientus, bet ir duomenys apie atsakovų klientus, o tai, tikėtina, sudaro atsakovų veiklos komercinę paslaptį ir peržengia ieškinio ribas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė UAB „Baltijos idėjų grupė“ ir partneriai atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti ieškovės prašymą dėl įrodymų užtikrinimo. Atskirajame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:Nagrinėjamos bylos pobūdis ir atsakovo C. C. jau atlikti nesąžiningi veiksmai, negrįžtamai sunaikinant visus jo darbiniame kompiuteryje ir mobiliajame telefone buvusius duomenis, yra pakankamas pagrindas tenkinti ieškovės prašymą dėl įrodymų užtikrinimo. Priešingai nei nurodoma skundžiamoje nutartyje, sprendžiant dėl įrodymų užtikrinimo nėra būtina nustatyti, kad įrodymai, kuriuos prašoma užtikrinti, jau yra naikinami ar slepiami. Lietuvos apeliacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad nesąžiningos konkurencijos bylose pas atsakovą esančių įrodymų užtikrinimas atitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 221 straipsnyje įtvirtintą jo taikymo pagrindą.Skundžiamoje nutartyje nurodoma aplinkybė, kad prašomi užtikrinti įrodymai jau galėjo būti sunaikinti, nesudaro pagrindo atsisakyti užtikrinti įrodymus. Tikimybė, kad prašomi užtikrinti įrodymai jau galėjo būti sunaikinti, egzistuoja visais įrodymų užtikrinimo atvejais, todėl remiantis šia aplinkybe būtų galima atmesti iš esmės kiekvieną prašymą dėl įrodymų užtikrinimo, taip įrodymų užtikrinimo institutą padarant realiai nefunkcionuojančiu, neveikiančiu. Atsisakydamas užtikrinti įrodymus tuo pagrindu, kad jie jau galėjo būti sunaikinti, teismas privalo nustatyti, jog atsakovas žinojo apie ketinimą pareikšti ieškinį ir turėjo pakankamai laiko sunaikinti ar paslėpti įrodymus. Savo ruožtu ieškovė ėmėsi veiksmų, kad ieškinys ir įrodymų užtikrinimas atsakovams būtų netikėti: 1) pažeistas teises ieškovė gina operatyviai, ieškinys reiškiamas vos sužinojus apie atsakovų nesąžiningos konkurencijos veiksmus (UAB „A“ įsteigtas mažiau nei prieš du mėnesius – 2016 m. gruodžio 27 d.); 2) iki ieškinio pareiškimo atsakovams nebuvo teiktos pretenzijos, atsakovai nebuvo informuoti apie ieškovės ketinimą kreiptis į teismą; 3) ieškovė prašė teismo įrodymų užtikrinimo klausimą spręsti nepranešant atsakovams. Taigi, nagrinėjamu atveju nebuvo jokio pagrindo išvadai, kad įrodymus užtikrinti netikslinga.Aplinkybė, kad prašomuose užtikrinti įrodymuose galimai bus užfiksuota atsakovų komercinę paslaptį sudaranti informacija, taip pat nesudaro pagrindo atmesti ieškovės prašymą. Ieškovė neprašo užtikrinti jokių ieškinio ribas peržengiančių įrodymų – PVM sąskaitos faktūros (jų žurnalai), kuriuose yra užfiksuoti duomenys apie atsakovų klientus, yra būtini įrodinėjant atsakovės UAB „B“ iš neteisėtų veiksmų gautą naudą, nustatyti, kokia dalis UAB „B“ pajamų buvo gauta sudarius sutartis su ieškovės užsakovais ir klientais. Siekdamas užkirsti kelią komercinės paslapties atskleidimui, teismas turi teisę pripažinti bylos medžiagą (jos dalį) nevieša, o ne atsisakyti užtikrinti teisingai bylą išnagrinėti esminę reikšmę turinčius įrodymus. Be to, ieškovė įrodinėja, kad iš esmės visi atsakovų klientai buvo surasti pasinaudojant ieškovės komercinę paslaptį sudarančia informacija. Tad jei prašomuose užtikrinti įrodymuose būtų ir informacija apie atsakovų klientus, kurie nėra ir niekada nebuvo ieškovės klientai, tokios informacijos pateikimas į bylą būtų naudingas, o ne žalingas, ir patiems atsakovams.Atsakovai C. C., UAB „A“ ir UAB „B“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Nė viena iš ieškovės nurodomų aplinkybių nesudaro pagrindo taikyti įrodymų užtikrinimą. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien tik bylos pobūdis (byla dėl nesąžiningos konkurencijos) savaime nereiškia, jog visais atvejais turi būti taikomas įrodymų užtikrinimas. Elektroninį susirašinėjimą nėra paprasta sunaikinti, nes, net ir ištrynus laiškus, esančius pašto dėžutėje, jie lieka serveryje, kuris paprastai administruojamas ir kontroliuojamas trečiųjų asmenų. Taip pat yra galimybė susirašinėjimą gauti iš jo adresatų, tuo labiau, kad ieškovė jau kreipėsi į savo klientus, prašydama pateikti duomenis apie elektroninį susirašinėjimą, ir tokius duomenis gavo. Ieškovė teikia ypač plačios formuluotės prašymą dėl visų iš tam tikros pašto dėžutės išsiųstų laiškų užtikrinimo. Jeigu toks prašymas būtų patenkintas, būtų pažeista C. C. teisė į privataus gyvenimo apsaugą, kurią jam užtikrina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 straipsnis. Europos žmogaus teisių teismas byloje Copland prieš Jungtinę Karalystę nusprendė, kad iš darbo vietos siunčiamiems elektroniniams laiškams ir informacijai turėtų būti taikomos „privataus gyvenimo“ ir „korespondencijos“ sąvokos.C. C. iš ieškovės gavo darbo priemones be jokios informacijos jose, todėl, C. C. supratimu, būtent tokias (t. y. be informacijos) darbo priemones jis ir turėjo grąžinti darbdaviui. Be to, buvęs darbdavys C. C. neprašė palikti informacijos kompiuteryje ir telefono aparate, tokios pareigos darbuotojui, nutraukiančiam darbo santykius, nenumato ir teisės aktai. Pati ieškovė nebuvo nustačiusi kokių nors taisyklių ar vidaus tvarkų, kaip darbdaviui turėtų būti grąžinamos darbo priemonės, ir ar jose privalu palikti visą informaciją. Pažymėtina, kad šiuose įrenginiuose buvo ir asmeninė C. C. informacija (asmeninis susirašinėjimas, nuotraukos ir t. t.), kurią palikus, galimai būtų pažeistas C. C. privatumas bei asmens duomenys.Tiek gaunamos, tiek išrašomos PVM sąskaitos faktūros yra privalomai saugomos įmonių finansinės apskaitos tvarkytojų, o PVM sąskaitų faktūrų registrai turi būti saugomi apmokestinamojo asmens vadovo nustatyta tvarka, laikantis Vyriausiojo archyvaro nustatytų terminų. Be to, PVM sąskaitų faktūrų duomenis pridėtinės vertės mokesčio mokėtojai privalo suvesti į I.SAF posistemį ir gaunamų bei išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrus VMI teikti nuo 2016 m. spalio 1 d., taigi neegzistuoja absoliučiai jokia grėsmė, kad PVM sąskaitos faktūros gali būti sunaikintos. Įmonių balansai ir pelno (nuostolių) ataskaitos yra viešai prieinami duomenys, kurie privalomai teikiami Juridinių asmenų registrui ir pastarojo saugomi. Duomenys apie įmonės darbuotojus, darbo sutartys taip pat yra privalomai saugomi, be to, jie (arba jų esminės sąlygos) yra perduodami VSDFV. Taigi, šis ieškovės prašymas neatitinka CPK 221 straipsnyje nustatyto kriterijaus – grėsmės, kad neužtikrinus įrodymų, vėliau juos pateikti bus negalima arba sunku. Visi prašomi įrodymai gali būti pateikti į bylą vėliau (teismui nusprendus juos išreikalauti) ir netaikant užtikrinimo priemonių.UAB „B“ ir UAB „A“ visų, netgi nesusijusių su byla, PVM sąskaitų faktūrų ar jų registrų išreikalavimas leistų ieškovei gauti visų šių atsakovių klientų sąrašą, tokiu būdu būtų atskleista atsakovių konfidenciali informacija bei pažeistos jų teisės. Ieškovės prašomi užtikrinti įrodymai yra itin plačios apimties, todėl tokių įrodymų užtikrinimas akivaizdžiai pažeistų proporcingumo principą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).Nagrinėjamoje byloje iškilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta užtikrinti įrodymus, teisėtumo ir pagrįstumo.Pagal CPK 221 straipsnį asmenys, kurie turi pagrindą baimintis, jog pateikti jiems reikalingus įrodymus vėliau pasidarys negalima arba sunku, gali prašyti teismą, tiek prieš ieškinio padavimą, tiek ir padavus jį, užtikrinti šiuos įrodymus. Asmens prašyme užtikrinti įrodymus, be procesiniams dokumentams privalomų elementų, taip pat turi būti nurodomi ne tik įrodymai, kuriuos siekiama užtikrinti bei aplinkybės, kurias tie įrodymai galėtų patvirtinti, bet ir priežastys, dėl kurių prašoma šiuos įrodymus užtikrinti (CPK 222 straipsnis).Pažymėtina, kad aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog įrodymų užtikrinimo pagrindas – pagrįsta grėsmė įrodymų pateikimo galimybei, kuri, nesiėmus procesinių įrodymų užtikrinimo priemonių, apsunkintų proceso dalyvio įrodinėjimo pareigos įgyvendinimą ir jo galimybę įrodyti savo reikalavimų ar atsikirtimų faktinį pagrindą. Pareigą įrodyti egzistuojantį įrodymų užtikrinimo pagrindą turi prašymą dėl įrodymų užtikrinimo pateikiantis asmuo. Tai reiškia, kad proceso dalyvis, turintis duomenų apie tai, jog civilinėje byloje reikšmingų konkrečių įrodymų, dėl proceso dalyviui žinomų konkrečių priežasčių, vėlesnis pateikimas teismui pasidarys negalimas arba sunkus, gali pateikti teismui prašymą dėl įrodymų užtikrinimo, atitinkantį CPK 222 straipsnio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1746-186/2015; 2017 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-142-302/2017; kt.). Taigi, priešingai nei interpretuoja apeliantė, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad vien tik bylos pobūdis (byla dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų) pats savaime nelemia teismo pareigos taikyti įrodymų užtikrinimą. Pareiga įrodinėti pagrindo taikyti įrodymų užtikrinimą (grėsmės, kad vėlesnis įrodymų pateikimas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu) buvimą privaloma visiems asmenims, teikiantiems tokį prašymą, ir teisės aktai nenumato šio instituto taikymo sąlygų išimčių priklausomai nuo konkrečios bylos kategorijos.Savo ruožtu, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė nagrinėjamu atveju pakankamai nepagrindė aplinkybės, kad vėlesnis jos prašomų užtikrinti įrodymų pateikimas gali tapti negalimu ar iš esmės bus apsunkintas.Antai, nors ieškovė akcentuoja, kad atsakovas C. C., nutraukdamas darbo santykius su ieškove ir grąžindamas jam duotas naudotis darbo priemones, ištrynė absoliučiai visą informaciją iš jo darbinio kompiuterio ir mobiliojo telefono, byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių, jog buvęs darbdavys (ieškovė) buvo prašęs ir (ar) tam tikromis įmonės vidaus taisyklėmis, tvarkomis įpareigojęs atsakovą C. C. grąžinti darbo priemones su visais pastarojo per darbo ieškovės įmonėje laikotarpį šiose priemonėse turėtais, sukurtais duomenimis, todėl vien tik ta aplinkybė, kad atsakovas grąžino ieškovei darbo priemones tokias pat, kokias gavo (t. y. be informacijos), savaime neleidžia teismui jau šioje bylos nagrinėjimo stadijoje preziumuoti, jog atsakovas C. C. sunaikino kompiuteryje ir mobiliajame telefone informaciją, siekdamas būtent nesąžiningų tikslų, ir tuo labiau, kad jis šiuo metu naikina ar gali siekti sunaikinti ieškovės prašomus užtikrinti duomenis.Be to, apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovų argumentu, kad atsižvelgiant į ieškovės prašomų užtikrinti įrodymų pobūdį, jų saugojimo ypatumus, iš esmės neegzistuoja rizika, jog šie duomenys galėtų būti negrįžtamai sunaikinti, taigi faktiškai nėra ir grėsmės, kad apeliantės nurodyti įrodymai negalėtų būti pateikti į bylą vėliau, pavyzdžiui, taikant įrodymų išreikalavimo institutą. Antai, elektroninio susirašinėjimo pakeitimas ir (ar) sunaikinimas nėra visiškai paprastas, nes net ir ištrynus pašto dėžutėse esantį elektroninį susirašinėjimą, jis lieka serveryje, kuris paprastai administruojamas ir kontroliuojamas trečiųjų asmenų (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-535-516/2016), tuo tarpu jokių įrodymų, leidžiančių bent tikėtinai manyti, kad ir tretieji asmenys atsakovų interesais (prašymu) ar dėl kokių nors kitų priežasčių būtų pasiryžę naikinti ar keisti serveryje saugomus duomenis, į bylą nepateikta. Kita vertus, kaip teisingai pastebėjo atsakovai, ieškovės siekiamus gauti C. C. susirašinėjimo su ieškovės klientais duomenis, galima gauti ir iš pačių adresatų, t. y. klientų, kaip kad apeliantė jau iš dalies ir yra padariusi, todėl, įvertinus aplinkybę, jog viso susirašinėjimo už tam tikrą laikotarpį užtikrinimas tikėtinai apimtų ir atsakovo C. C. asmeninės informacijos bei kitų atsakovių komercinių paslapčių, nesusijusių su nagrinėjama byla, gavimą, tokios atsakovų teisėtus interesus ypač varžančios priemonės taikymas, esant kitoms galimybėms gauti tuos pačius įrodymus, akivaizdžiai neatitiktų proporcingumo ir protingumo principų.Balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos, kurias taip pat siekia užtikrinti apeliantė, yra pateikiamos ir viešai prieinamos Juridinių asmenų registre, savo ruožtu išrašomos ir gaunamos PVM sąskaitos faktūros, taip pat ir registrai, kaip visiškai pagrįstai pastebėjo atsakovai, privalomai saugomi teisės aktų nustatyta tvarka, o nuo 2016 m. spalio 1 d. PVM mokėtojai PVM sąskaitų faktūrų duomenis privalomai veda į I.SAF posistemį ir teikia VMI gaunamų bei išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrus. Galiausiai, duomenys apie įmonės darbuotojus yra perduodami VSDFV ir pastarosios kaupiami bei saugomi. Taigi akivaizdu, kad visi ieškovės prašyme nurodyti įrodymai iš esmės gali būti gauti byloje ir vėliau, taikant kitus, mažesnę riziką atskleisti atsakovų konfidencialią, su byla nesusijusią, informaciją, sukeliančius, CPK įtvirtintus institutus. Lietuvos apeliacinis teismas yra akcentavęs, kad tuo atveju, kai yra pagrindas manyti, jog prašomomis taikyti priemonėmis gali būti nepasiektas jų taikymo tikslas, arba toks tikslas, įvertinus visas aplinkybes, galėtų būti pasiektas kitomis, mažiau atsakovą varžančiomis priemonėmis, tokios labiau atsakovo teises varžančios priemonės neturėtų būti taikomos, tuo labiau, kai prašomos informacijos suteikimas faktiškai reikštų ir atsakovų konfidencialios informacijos, komercinių paslapčių bei duomenų apie įmonių darbuotojus atskleidimą kitai konkuruojančiai įmonei (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-535-516/2016). Taigi aplinkybė, kad prašomuose užtikrinti įrodymuose galimai bus užfiksuota atsakovų komercinę paslaptį sudaranti informacija, įvertinus tai, jog bylai reikšmingus duomenis įmanoma gauti ir kitais, mažiau atsakovų teises ir teisėtus interesus varžančiais būdais, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, sudaro pakankamą pagrindą atmesti ieškovės prašymą užtikrinti jos nurodomus įrodymus.Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad, nors ir sutiktina su apeliantės atskirojo skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas, kad įrodymų užtikrinimo instituto taikymas netikslingas (nes atsakovai jau galėjo, jeigu norėjo, sunaikinti įrodymus), visų pirma privalėjo įvertinti, ar atsakovai iš tikrųjų žinojo apie ieškovės ketinimą pareikšti ieškinį ir ar turėjo laiko įrodymams sunaikinti, vis dėlto konstatuotina, kad ši aplinkybė, atsižvelgus į pirmiau šioje nutartyje nurodytus argumentus (dėl grėsmės, jog įrodymai negalės būti pateikti vėliau, nebuvimo), neturi įtakos šios bylos teisiniam rezultatui. Kita vertus, papildomai pastebėtina, kad šiuo metu, kai bylos pagal ieškovės ieškinį iš esmės nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme jau yra pasiekęs dubliko ir tripliko pateikimo stadiją, įrodymų užtikrinimo instituto taikymas iš tikrųjų jau yra praradęs tikslingumą.Apibendrinęs visus pirmiau nurodytus faktinius ir teisinius aspektus, apeliacinės instancijos teismas priėjo išvadą, kad atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pakankamo pagrindo keisti ar naikinti iš esmės pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria nebuvo tenkintas ieškovės prašymas užtikrinti įrodymus, todėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis paliktina nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį palikti nepakeistą.