Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eI2-881-764/2021 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02981-2020-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)

2021 m. balandžio 21 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolitos Rasiukevičienės ir Vitos Valeckaitės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. O. A. (S. O. A.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo dalių panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas S. O. A. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo Nr. (15-02) 3l-00183/44U-4704 dalį, kuria atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi ir įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo; 2) panaikinti Departamento 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo Nr. (15-02) 3l-00183/44U-4704 dalį, kuria panaikinta pareiškėjui išduota daugkartinė nacionalinė viza Nr. 004350882; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškina, jog vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu kreipėsi į Departamentą, prašydamas išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu. Pareiškėjui taip pat buvo išduota daugkartinė nacionalinė viza, galiojusi iki 2020 m. rugsėjo 23 d. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, ginčijamu sprendimu nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir panaikino pareiškėjui išduotą daugkartinę nacionalinę vizą.

Pareiškėjas nesutinka su ginčijamo sprendimo dalimi, kuria atsisakyti išduoti jam leidimą ir su ginčijamo sprendimo dalimi, kuria buvo panaikinta jam išduota daugkartinė nacionalinė viza. Pareiškėjas laikosi pozicijos, jog atsakovas formaliai įvertino prašymo nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, neatsižvelgė į individualią pareiškėjo situaciją, jį apibūdinančias aplinkybes, dėl ko netinkamai aiškino bei taikė ginčo santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas ir tai atsakovui sukliudė priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Pareiškėjo teigimu, pagrindinis argumentas, kuriuo rėmėsi atsakovas atsisakydamas pareiškėjui išduoti leidimą bei panaikindamas vizą yra Policijos departamento raštai, kuriuose nurodoma, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Tačiau pareiškėjo nuomone, vien aplinkybė, kad jis yra įtariamas padaręs sunkų nusikaltimą, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, ir, kad vien dėl tokio įtarimo pareiškimo, tokiam asmeniui turi būti atsisakoma išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo nuomone, ginčijamas sprendimas turėtų būti paremtas objektyviais duomenimis bei faktinėmis aplinkybėmis, o ne spėjimais ir įtarimais. Pareiškėjas nurodo, kad priešingu atveju būtų pažeidžiamas nekaltumo prezumpcijos principas. Paaiškina, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2019 m. lapkričio 18 d., pareiškėjui pranešimas apie įtarimą įteiktas tik 2020 m. sausio 30 d., tačiau vėliau daugiau nei pusę metų, ikiteisminiame tyrime jokie procesiniai veiksmai neatliekami. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad pranešime apie įtarimą pareiškėjui inkriminuojamas vaidmuo yra antraeilis, taip pat nei pranešime apie įtarimą, nei skundžiamame sprendime nėra nurodyta, kad pareiškėjas suprato ir žinojo, kad jo išgrynintos lėšos galimai yra gautos nusikalstamu būdu.

Pareiškėjo nuomone, Departamentas, spręsdamas, ar pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui, privalėjo ne tik atsižvelgti į formalių įtarimų pareiškimo faktą, bet įvertinti ir pareiškėją charakterizuojančius duomenis, tai, ar jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, išsilavinimą, darbą, šeiminių ryšių ir socialinių ryšių su Lietuvos Respublika. Anot pareiškėjo, jį su Lietuvos Respubliką sieja glaudūs socialiniai, ekonominiai ryšiai, pareiškėjas yra čia integravęsis ir nekelia grėsmės viešajai tvarkai bei visuomenei. Pareiškėjas nurodo, kad į Lietuvos Respubliką atvyko teisėtai, Lietuvoje gyveno turėdamas leidimus laikinai gyventi. Pareiškėjas gyvenimo Lietuvoje metu baigė bakalauro studijas ir jam suteiktas vadybos bakalauro laipsnis. Pareiškėjas aktyviai ieško ir deda nuolatines pastangas susirasti jo išsilavinimą atitinkantį darbą bei turi nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje ir yra ją deklaravęs teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjas teigia, kad per visą gyvenimo Lietuvoje laikotarpį nebuvo baustas administracine tvarka, jo atžvilgiu įgaliotos valstybės institucijos nėra taikiusios jokių kitokių poveikio priemonių dėl teisės pažeidimų. Teigia, jog nuo to momento, kai pareiškėjas buvo sulaikytas ir apklaustas įtariamuoju, jo teisinė padėtis nuosekliai buvo švelninama, be to, pareiškėjas yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, todėl Departamentas turėjo atsižvelgti į šias aplinkybes.

Pareiškėjo įsitikinimu, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Ginčijamame sprendime, anot pareiškėjo, formaliai perrašyta atitinkamo baudžiamojo kodekso straipsnio dispozicija bei pranešimo apie įtarimą turinys, nedetalizuojant kaip tokie duomenys, juos individualiai įvertinus kitų, pareiškėją charakterizuojančių duomenų kontekste, leidžia pagrįstai įsitikinti, jog pareiškėjas ateityje, gyvenimo Lietuvos Respublikoje metu, gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir pareiškėjo atstovas palaikė skundo argumentus ir prašė pareiškėjo skundą patenkinti.

Departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu, kreipėsi į Policijos departamentą, prašydamas pateikti duomenis dėl pareiškėjo galimai keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei. Gavus duomenis iš Policijos departamento, paaiškėjo, jog pareiškėjas įtariamas padaręs sunkų nusikaltimą, todėl Departamentas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes ir į tai, kad pareiškėjas yra įtariamas padaręs sunkią nusikalstamą veiką, konstatavo, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

Pažymi, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi Įstatymo 4 straipsnio 4 dalies ir 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, kurios imperatyviai numato, kad užsieniečiui išduoti leidimą gyventi atsisakoma gavus išvadą, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui, viešai tvarkai ar visuomenei. Departamento teigimu, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra Policijos departamento pripažintas keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, minėto užsieniečio socialiniai ryšiai negali būti pripažįstami prioritetiniais prieš Lietuvos Respublikos visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos laikymosi.

Atkreipia dėmesį į tai, kad Departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi ne vien tik Policijos departamento išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, bet ir įvertino pareiškėjui inkriminuojamo nusikaltimo pobūdį, mastą ir kitas reikšmingas aplinkybes. Teigia, jog ginčijamame sprendime buvo nurodyta visa Departamentui žinoma informacija apie pareiškėjui inkriminuojamą nusikaltimą, taip pat buvo nurodyta, kad Policijos departamentas pateikė Departamentui išvadą dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei, t. y. buvo įvertinta informacija, gauta iš institucijų, kurių kompetencijai priskirta vertinti, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai. Taigi, Departamentas neturėjo pagrindo abejoti pateiktų duomenų teisingumu. Pažymi, jog ginčijamas sprendimas grindžiamas ne bendro pobūdžio spėjimais, bet konkrečiais duomenimis. Tiek Policijos Departamento, tiek ginčijamame sprendime nurodomi konkretūs, objektyviai tikrovėje egzistuojantys, o ne numanomi duomenys, kurie patvirtinta pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai.

Pažymi, jog ginčijamu sprendimu pareiškėjo atžvilgiu taikomos priemonės numatytos Įstatyme neprilygsta priemonėms, numatytoms Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, o priemonių taikymas nepreziumuoja pareiškėjo kaltės baudžiamojoje byloje, todėl nekaltumo prezumpcijos principas nagrinėjamu atveju, Departamento nuomone, nebuvo pažeistas.

Departamentas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad priimdamas ginčijamą sprendimą atsakovas viršijo savo įgaliojimus. Departamentas vertino pareiškėjui taikomą kardomąją priemonę Įstatymo kontekste.

Pasak Departamento, priimant ginčijamą sprendimą buvo atsižvelgta ir į pareiškėjo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laiką, šeiminius ir ekonominius ryšius. Ginčijamo sprendimo priėmimo metu, Departamento duomenimis, pareiškėjas neturėjo galiojančio leidimo laikinai gyventi, niekur nedirbo ir nesimokė, nebuvo deklaravęs gyvenamosios vietos.

Apibendrindamas atsiliepimo argumentus Departamentas laikosi pozicijos, jog ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Departamento nuomone, ginčijamas sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

Teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta įstatymų nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo Nr. (15-02) 3l-00183/44U-4704 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinės nacionalinės vizos Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo (duomenys neskelbtini) piliečiui (duomenys neskelbtini)“ (toliau – Sprendimas) teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. balandžio 23 d. šeimos susijungimo pagrindu pateikė prašymą Departamentui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Departamentas nagrinėdamas pareiškėjo prašymą ir siekdamas nustatyti ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje 2020 m. balandžio 28 d. išsiuntė Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Policijos departamentas) paklausimą Nr. (15/4-4) 10K-14675 dėl pareiškėjo galimai keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei.

Departamentas 2020 m. gegužės 6 d. gavo Policijos departamento išvadą Nr. 5-S-5851, kurioje nurodoma, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, nes Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2019 m. lapkričio 18 d. pareiškėjo atžvilgiu pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį. 2020 m. sausio 30 d. pareiškėjas buvo pripažintas įtariamuoju ir jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. 2020 m. kovo 10 d. suėmimas buvo pakeistas į švelnesnes kardomąsias priemones – intensyvią priežiūrą ir dokumento paėmimą. 2020 m. birželio 10 d. intensyvi priežiūra buvo panaikinta ir pareiškėjui buvo paskirta kardomoji priemonė – nustatytu laiku periodiškai registruotis policijos įstaigoje.

Departamentas, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjui buvo sušvelninta kardomoji priemonė, pakartotinai 2020 m. liepos 2 d. išsiuntė Policijos departamentui paklausimą Nr. (15/4-7)10K-19190 dėl pareiškėjo galimai keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei. Departamentas 2020 m. liepos 19 d. gavo Policijos departamento raštą Nr. 5-S-8829, kuriame pažymima, jog gavus ankstesnį Departamento paklausimą ir atlikus pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimą, Departamentui buvo išsiųsta išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei. Kadangi patikrinimo metu nebuvo nustatyta naujų aplinkybių, kurios turėtų būti įvertintos, Policijos departamentas prašo Departamento vadovautis 2020 m. gegužės 6 d. išvada.

Departamentas, vadovaudamasis nustatytomis aplinkybėmis, 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir panaikino daugkartinę nacionalinę vizą.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas). Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatyti leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindai.

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis. Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis turintis leidimą gyventi.

Šeimos susijungimas – tai Lietuvos Respublikoje teisėtai gyvenančio užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, šeimos narių atvykimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje, kad būtų išsaugota šeima, nepaisant to, ar šeimos santykiai atsirado prieš atvykstant užsieniečiui, ar jam atvykus (Įstatymo 2 straipsnio 27 dalis). Sistemiškai vertinant ir aiškinant aukščiau paminėtas nuostatas, akivaizdu, jog įstatymas sieja šeimos susijungimo atvejus su sutuoktinių bendru gyvenimu kartu Lietuvos Respublikoje. Pabrėžtina, jog užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra ir negali būti laikoma absoliučia, priešingu atveju, būtų pažeidžiama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą, kuri yra pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A838-1810/2010), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) (žr., pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Ūner prieš Nyderlandus) praktikoje. EŽTT yra konstatavęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., 2012 m. birželio 12 d. sprendimą byloje Bajsultanov prieš Austriją), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. EŽTT praktikoje laikomasi pozicijos, kad valstybės turi teisę, laikydamosi nusistovėjusių tarptautinės teisės normų ir savo sudarytų sutartinių įsipareigojimų, kontroliuoti užsieniečių patekimą į savo teritoriją, gyvenimą joje ir išsiuntimą iš jos. Konvencija negarantuoja užsieniečiui teisės atvykti ir apsigyventi tam tikroje valstybėje. Šios valstybės teisės įgyvendinimo padarinys yra užsieniečių pareiga paklusti imigracijos kontrolei ir procedūroms bei palikti valstybės teritoriją, kai to reikalaujama, jeigu jiems teisėtai atsisakoma leisti atvykti ar apsigyventi (žr., pvz., 2014 m. spalio 3 d. sprendimą byloje Jeunesse prieš Nyderlandus).

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai. Taigi, užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas arba keičiamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduodamas arba nepakeistas leidimas laikinai gyventi.

Teisėjų kolegija iš byloje surinktos rašytinės medžiagos duomenų nustatė, jog pareiškėjas yra įtariamas padaręs sunkią nusikalstamą veiką. Policijos departamento pateiktuose išvadose konstatuojama, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei.

Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 71 punktą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, nagrinėjantis užsieniečio prašymą išduoti arba pakeisti leidimą ir kartu pateiktus dokumentus, o įgaliotas migracijos tarnybos valstybės tarnautojas – užsieniečio prašymą pakeisti leidimą ir kartu pateiktus dokumentus, privalo nustatyti, ar užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas, ar jis atitinka sąlygas, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi. Aprašo 77¹ punkte nustatyta, kad išvadą dėl užsieniečio grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei teikia Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį leidimas laikinai gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus minėtų institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei.

Paminėtina, jog 2020 m. gegužės 6 d. Departamentas gavo Policijos departamento išvadą, kurioje nurodoma, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Nustatyta, kad Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2019 m. lapkričio 18 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį pareiškėjo atžvilgiu. Pareiškėjas 2020 m. sausio 30 d. buvo pripažintas įtariamuoju, t.y. jam pareikšti įtarimai dėl sukčiavimo, t.y. įtariama, kad pareiškėjas veikdamas bendrininkų grupėje, apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgijo svetimą (duomenys neskelbtini) įmonei priklausantį didelės vertės turtą. Pažymėtina, jog BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta veika, kuri inkriminuojama pareiškėjui, priklauso sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis).

Sprendžiant, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų) viešajai tvarkai, turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo, t. y. Departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 27 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3262-602/2019).

Faktas, kad užsieniečiui yra pareikšti įtarimai sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymu, turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečioje byloje surinktų duomenų visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Atitinkamo asmens elgesys turi kelti tikrą ir pakankamai rimtą pavojų, kenkiantį vienam iš pagrindinių visuomenės interesų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1048-624/2017). Teismų praktikoje taip pat yra konstatuojama, jog asmuo kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, kai yra pradėtas ikiteisminis tyrimas ir asmuo yra padaręs sunkų ir labai sunkų nusikaltimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4994-502/2019). Pažymėtina, jog Įstatyme vartojama sąvoka užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai nėra aiškinama kaip reikalaujanti, kad asmuo, kurį siekiama išsiųsti, teismo būtų pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, juo labiau, konkrečios kategorijos nusikaltimą, o asmens keliamos grėsmės vertinimui neturi būti taikomi baudžiamosios teisės nustatyti kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3381-556/2019; 2020 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4634-520/2020).

Nagrinėjamu atveju Departamentas remdamasis Policijos departamento išvada ir kitomis bylai reikšmingomis aplinkybėmis, kurių teisingumu ir pagrįstumu teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Vertinant pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su pareiškėjui pareikštais įtarimais dėl inkriminuojamos nusikalstamos veikos ir paskirtomis kardomosiomis priemonėmis, akcentuotina, jog sprendžiant leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, pakeitimo ar panaikinimo klausimus yra taikomos Įstatymo nuostatos, reglamentuojančios šiuos teisinius santykius, o ne BK nuostatus. Šiuo atveju nei Departamentas, nei teismas, atsisakydamas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nesprendžia klausimo, ar asmuo yra padaręs nusikaltimą (-us), jei yra padaręs, - tai ar kompetentingos institucijos yra teisingai įvertinusios šių nusikaltimų sudėtį, arba pagrįstai toks asmuo turi įtariamojo statusą bei nevertina atliekamų ikiteisminio tyrimo veiksmų tiriant galimai padarytą sunkią nusikalstamą veiką.

Pabrėžtina, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014). Vien formalus Įstatymo 45 straipsnio numatytų sąlygų egzistavimas savaime nereiškia, jog užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3329- 662/2017, 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3331-662/2017).

Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą, ginčo faktines aplinkybes, proceso šalių paaiškinimus, nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, kad Departamentas, priimdamas sprendimą formaliai įvertino prašymo nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, neatsižvelgė į pareiškėjo individualią situaciją, jį charakterizuojančias aplinkybes. Iš Sprendimo turinio matyti, jog Departamentas vertino pareiškėjo su Lietuvos Respublikos piliete santuokos sudarymo faktą, aplinkybes, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyveno turėdamas leidimus laikinai gyventi, išduotus studijų pagrindu, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu pareiškėjas neturėjo galiojančio leidimo laikinai gyventi, niekur nedirbo bei nesimokė, nebuvo deklaravęs gyvenamosios vietos. Be kita ko, Departamentas įvertino pareiškėjui inkriminuojamo nusikaltimo pobūdį, mastą, Policijos departamento pateiktą išvadą ir kitas bylai reikšmingas aplinkybes.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo padaryta teisei priešinga veika yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad jo gyvenimo Lietuvos Respublikoje laiku atsiradusi galima grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra įrodyta, kad ji realiai egzistuoja tiek laiko, tiek ir įrodymų pakankamumo požiūriu, yra susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu ir nagrinėjamu atveju yra proporcinga priemonė siekiant užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką. Todėl ginčijamas Departamento sprendimas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tuo pagrindu, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ar žmonių saugumui, pripažintinas pagrįstu. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su priimtu sprendimu, nedaro sprendimo nemotyvuoto arba formalaus.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl Departamento ginčijamas sprendimas paliekamas nepakeistas, pareiškėjo reikalavimų patenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėjas skunde išdėsto daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytos išvados, todėl dėl jų teismas nepasisako. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą V. d. H. prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą H. prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimamas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, jog sprendimas priimtas pareiškėjo nenaudai, jis praranda teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu bei Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 140¹ straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo S. O. A. (S. O. A.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Egidija Puzinskaitė Jolita Rasiukevičienė Vita Valeckaitė