Šiaulių apygardos teismo nutartis

susidedanti iš teisėjų: Laisvės Aleknavičienės, Danutės Burbulienės, Danutės Matiukienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. N. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-49-287/2013, iškeltoje pagal ieškovės L. N. ieškinį atsakovui M. N., dalyvaujant institucijai, duodančiai išvadą, Pakruojo rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, dėl santuokos nutraukimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo jam priteisimo ir santuokoje įgyto turto padalijimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. L. N. kreipėsi į teismą ieškiniu, kuriuo prašė:

- nutraukti jos su atsakovu M. N. sudarytą santuoką dėl atsakovo kaltės;

- nustatyti nepilnamečio sūnaus G. N. gyvenamąją vietą su motina L. N.;

- nustatyti tokią nepilnamečio vaiko G. N. ir atsakovo M. N. bendravimo tvarką: tėvas M. N. su sūnumi G. N. bendrauja vaiko sutikimu, iš anksto prieš dvi savaites raštu arba elektroninio ryšio priemonėmis suderinęs susitikimų laiką ir vietą;

- priteisti iš atsakovo M. N. nepilnamečio vaiko G. N. išlaikymui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 425 Lt, indeksuojant LR Vyriausybės nustatyta tvarka, nuo ieškinio teismui padavimo dienos iki vaiko pilnametystės, pinigus pervedant į ieškovės L. N. banko sąskaitą; paskirti ieškovę L. N. lėšų, skirtų sūnaus G. N. išlaikymui, tvarkytoja uzufrukto teise; padalinti santuokos metu įgytą turtą:

- ieškovei L. N. asmeninės nuosavybės teise priteisti žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1,40 ha ploto, vidutinė rinkos vertė 6200 Lt, esantį (duomenys neskelbtini), registruotą M. N. vardu, ir automobilį Peugeot 405, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pagamintą 1987 m., 100 Lt vertės, neremontuotiną, registruotą L. N. vardu, iš viso turto už 6300 Lt;

- atsakovui M. N. asmeninės nuosavybės teise priteisti žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,25 ha ploto, vidutinė rinkos vertė 1000 Lt; žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,22 ha ploto, vidutinė rinkos vertė 970 Lt; žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,35 ha ploto, vidutinė rinkos vertė 1500 Lt; žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,78 ha ploto, vidutinė rinkos vertė 3200 Lt, registruotus M. N. vardu, esančius (duomenys neskelbtini), ir automobilį (duomenys neskelbtini) valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pagamintą 1986 metais, 100 Lt vertės, iš viso turto už 6770 Lt;

- palikti ieškovei santuokinę pavardę N.; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

A. M. N. su ieškiniu sutiko iš dalies.

Nurodė, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Sutiko, kad vaikas gyventų su motina L. N., o dėl išlaikymo dydžio paliko spręsti teismui, tačiau nurodė, kad šiuo metu jis yra bedarbis, gyvena pas mamą, ieškosi darbo. Dėl bendravimo su vaiku taip pat sutiko. Nesutiko tik dėl 1,40 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), priteisimo ieškovei. Nurodė, kad šį žemės sklypą pirko jo mama. Atsakovas atsiliepimu į ieškinį prašė visus žemės sklypus palikti jam kaip nedalintiną turtą, kadangi šis turtas įgytas už jo asmenines ir jo mamos dovanotas lėšas.

Iš atsakovo M. N. 182,21 Lt priteisė bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 153 Lt žyminis mokestis už išlaikymo priteisimą ir 29,21 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidos, į valstybės pajamas.

Apeliaciniu skundu atsakovas M. N. prašo pakeisti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo priteisti iš atsakovo sūnaus G. N. išlaikymui po 200 Lt kasmėnesinių išmokų iki vaiko pilnametystės, skiriant uzufrukto teise šių lėšų tvarkytoja L. N.; žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1,40 ha ploto, esančio (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise pripažinti M. N.; priteisti iš ieškovės apelianto turėtas bylinėjimosi išlaidas.

5. Teismas neatsižvelgė į tai, kad žemė įgyta vos praėjus metams po santuokos sudarymo, šalys pajamų beveik neturėjo, bendros pajamos buvo vos didesnės nė 800 Lt. Ginčijama žemė buvo pirkta ne už ieškovės ir atsakovo lėšas, o už dovanotas atsakovo mamos lėšas, kurias ji gavo paėmusi paskolą. Tai patvirtina byloje pateikti įrodymai bei liudytojų paaiškinimai. D. N. iš E. N., veikiančios per O. K., pirko namą ir žemę už 9000 Lt. Faktą, kad už namą ir žemės sklypą buvo sumokėta būtent tokia suma, patvirtina pati pardavėja. Ieškovas ir atsakovė žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoryje nedalyvavo, dėl sąlygų nesitarė ir šiuos faktus byloje patvirtina liudytojų D. N., A. P. ir O. K. parodymai. Tai, kad ieškovė nedalyvavo sudarant pirkimo-pardavimo sutartį, pirkimą organizavo M. N. mama, kuri paėmė paskolą, atsakovo seneliai ir tėvai nuolatos rėmė jauną šeimą, rūpinosi, kad jiems nieko netrūktų, pabrėžia ir pati L. N.. Ieškovė pati patvirtino, kad žemės sklypų ji neįsigijo už savo lėšas, nes tų pinigų nesusitaupė, ji tiesiog mano, kad tik dėl to, kad sklypai buvo įgyti santuokoje, priklauso ir jai. 2002-05-28 buvo sudaryta ginčijamo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią nuosavybės teisė įregistruota atsakovo M. N. vardu. Žemės sklypas buvo perkamas kartu su namu, tačiau tik žemės sklypas buvo užrašytas atsakovo asmenine nuosavybe, kadangi jam, kaip jaunajam ūkininkui, reikėjo turėti mažiausiai 3 ha žemės, kad galėtų ūkininkauti. Tėvai, norėdami padėti jaunai šeimai padovanojo žemę M. N.. Nors dovanojimo sutarties nėra, tačiau byloje pateikti įrodymai aiškiai pagrindžia aplinkybę, kad žemės sklypas niekaip negalėjo būti įsigytas už bendras jaunų sutuoktinių lėšas ir buvo dovanotas, tiesiog dovanojimo faktas neįtvirtintas nustatyta forma, siekiant išvengti papildomų išlaidų. Svarbia aplinkybe laikytina ir tai, kad žemės sklypo savininku registre yra įregistruotas M. N.. Registre nėra užfiksuota, kad turtas yra įgytas bendrąja nuosavybe. Teismas, spręsdamas dėl turto teisinio rėžimo, neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovė neįrodė, kad žemės sklypas buvo pirktas iš sutuoktinių bendrų lėšų, anaiptol tik patvirtino faktą, kad jie savo pinigų turėjo mažai ir atsakovo šeima jiems nuolat padėdavo. Teismas privalėjo vertinti byloje pateiktus įrodymus ne vien formaliai, tačiau atsižvelgti į protingumo principą, liudytojų parodymus, ieškovo ir atsakovės finansinę padėtį turto pirkimo metu, jų galimybes įsigyti turtą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė L. N. prašo apeliacinį skundą atmesti, Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

1. CPK 376 str. įtvirtinta teismo pareiga savaime nereiškia teismo pareigos būti aktyviam visose šeimos bylose ar visų byloje pareikštų reikalavimų apimtyje. Ši teismo pareiga turi būti derinama su asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principais (CPK 6, 12, 13 straipsniai), todėl kiekvienoje byloje teismas turi teisę įvertinti faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ar tokioje byloje pareikštų reikalavimų daliai ir netaptų privaloma visiems reikalavimams šeimos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

2. Tais atvejais, kai sprendžiami bendro sutuoktinių turto padalijimo klausimai, pareigą pateikti visą informaciją apie šalių turimą ir dalijamą turtą (kiekį ir vertę) bei reikalavimą padalyti tokį turtą turi buvę sutuoktiniai ir teismui nėra pareigos peržengti bylos nagrinėjimo ribas, teigiant, jog ginamas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-07-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2011). Pakruojo rajono apylinkės teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovas M. N. ieškovės pateikto reikalavimo dėl santuokoje įgyto turto padalijimo neginčijo, nes nepateikė priešieškinio su pagrįstais reikalavimais, nepateikė jokių įrodymų, kad santuokos metu nupirkti žemės sklypai yra įgyti už jo asmenines lėšas ar jo mamos dovanotas lėšas. Pats atsakovas M. N. pateikė į bylą žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį, perdavimo-priėmimo aktą, iš kurių matyti, kad M. N. 2002-05-28 iš E. N., veikiančios per O. K., iki sutarties sudarymo sumokėjo pardavėjai 2000 Lt ir nupirko 5 žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) Tą pačią dieną M. N. motina D. N. iš E. N., veikiančios per O. K., savo vardu nupirko 0,15 ha ploto žemės sklypą su jame esančiu gyvenamuoju namu ir priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini) Dėl tos priežasties M. N. ir jo motinos D. N. teiginiai, kad penkis žemės sklypus (duomenys neskelbtini) pirko D. N. ir po to juos padovanojo sūnui, prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Jokia dovanojimo sutartis teismui nebuvo pateikta, todėl Pakruojo rajono apylinkės teismas pagrįstai nusprendė, kad žemės sklypai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) buvo įgyti santuokos metu ir jie trauktini į dalijamo turto masę.

3. Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad teismas atmetė liudytojų D. N., A. P., R. K. parodymus be jokių motyvų ir tokiu būdu pažeidė proceso teisės normų reikalavimus.

4. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog teismas tenkino ieškovės prašymą dėl išlaikymo dydžio ir priteisė 425 Lt išlaikymą vaikui, nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir visiškai neatsižvelgdamas į atsakovo finansinę padėtį. Teismas tinkamai vertino tiek atsakovo turtinę padėtį, tiek nepilnamečio vaiko G. N. poreikius. Apeliantas yra jauno amžiaus, darbingas, teismo sprendimu, kuris kol kas nėra įsiteisėjęs, jam buvo priteisti 4 žemės sklypai, kuriuos būtų galima išnuomoti žemės ūkio bendrovei ar kitiems subjektams už rinkos kainą, o ne 180 Lt ar 60 Lt per metus, ir gauti pajamų. Nepilnamečio sūnaus G. N. interesai ir teisės neturi nukentėti, jei atsakovas nesistengia susirasti darbo ar kitais būdais pagerinti savo materialinės padėties. G. N. gyvena su ieškove (duomenys neskelbtini), kur pragyvenimo lygis yra aukštas ir vaiko poreikių tenkinimui reikia nemažai lėšų. Sūnaus poreikiai nuolat auga. Jis lanko mokyklą, baseiną, žaidžia futbolo komandoje. Vieno mėnesio išlaikymo nepilnamečiam vaikui vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą. Pirmosios instancijos teismas iš atsakovo nepilnamečio sūnaus išlaikymui priteisė 425 Lt, t. y. mažiau nei pusę minimalios mėnesinės algos, kuri šiai dienai sudaro 1000 Lt per mėnesį. Teismas įvertino M. N. turtinę padėtį, ir tai, kad sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam priemonių, kad būtų užtikrinti būtini vaiko poreikiai ir visos aplinkybės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus, apeliacinio skundo ir atsikirtimo į apeliacinį skundą argumentus, sprendžia, kad byla išnagrinėta išsamiai įvertinus visus byloje surinktus įrodymus; pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir teisingas, nes sprendimo išvados atitinka byloje surinktus įrodymus ir priimtas nepažeidžiant materialinės bei procesinės teisės normų reikalavimų; sprendimo motyvai išsamūs ir aiškūs, todėl teisėjų kolegija sutinka su teismo sprendimo motyvais bei išvadomis ir neturi pagrindo šioje nutartyje jų kartoti iš naujo.

Teisėjų kolegija pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

Dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo teisminėje praktikoje yra nurodęs, kad jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK 3.192 str. 2 d.), jei ne – tai išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009). Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos (MMA) dydžio, kuris iki 2012-12-31 buvo 850 Lt, o nuo 2013-01-01yra 1000 Lt, išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2013).

Šioje nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė bei įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus apie šalių (tėvų) turtinę padėtį, jų gaunamas pajamas, o taip pat priežastis, dėl kurių šios pajamos yra minimalios, sūnaus Geraldo poreikius, todėl teisingai nusprendė, kad atsakovas M. N. gali ir privalo teikti 425 Lt dydžio mėnesinį išlaikymą savo sūnui.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad ieškovė L. N. gyvena ir dirba (duomenys neskelbtini) bei gauna apie 7000-8000 Lt atlyginimą, tačiau pirmosios instancijos teismo posėdyje ieškovė išsamiai paaiškino, kad išlaidos (duomenys neskelbtini) yra ženkliai didesnės, nei Lietuvoje: būsto nuoma (duomenys neskelbtini) kas mėnesį jiems su sūnumi kainuoja apie 2500 Lt, maistui išleidžia apie 3500 Lt, likusius pinigus išleidžia kurui, ryšio priemonėms, drabužių pirkimui ir kt. Paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) mokyklose nėra valgyklų, todėl kasdien reikia atskirai sūnui pirkti maistą; sūnus Geraldas lanko baseiną, futbolo treniruotes, už kurias taip pat reikia mokėti. (duomenys neskelbtini) vaikus į būrelius, treniruotes, varžybas turi nuvežti ir parsivežti patys tėvai, todėl yra didelės kuro išlaidos. Taip pat ieškovė patiria dideles išlaidas kelis kartus per metus parveždama sūnų atostogų į Lietuvą, kur jis turi galimybę pasimatyti su tėvu ir kitais giminaičiais (t. 2, b. l. 30-52). Šių aplinkybių atsakovas M. N. byloje neginčijo, nepateikė kitokių įrodymų. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad ieškovė nuosavybės teise valdytų kokį nors vertingą turtą ir gautų pajamas, todėl šiuo aspektu tėvų turtinė padėtis yra panaši.

Nors atsakovas M. N. skunde nurodė, kad nedirba, nuo 2012-09-24 yra registruotas Darbo biržoje kaip ieškantis darbo, tačiau jokių išmokų negauna, faktiškai yra išlaikomas tėvų ir artimų giminaičių, tačiau nenurodė objektyvių priežasčių, kodėl 35 metų amžiaus vyras daugiau kaip vienerius metus nedirba ir negali susirasti jokio darbo, kad pasirūpintų savimi ir savo nepilnamečiu vaikų. Atsakovas byloje nepateikė jokių įrodymų, kad turi kokių nors sveikatos problemų ar yra kitų objektyvių priežasčių, trukdančių jam dirbti ar užsiimti kokia nors ūkine veikla, iš kurios būtų gaunamos pajamos, kad ir nuosavybės teise turimoje žemėje auginti žemės ūkio kultūras, auginti gyvulius, ką pagal nagrinėjamos bylos duomenis, šeima darė anksčiau. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad sąžiningas ir rūpestingas asmuo, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, turi imtis visų jam prieinamų priemonių, kad būtų gautos pajamos ir užtikrinti būtini vaiko poreikiai.

Atsakovo argumentai, kad ieškovė (duomenys neskelbtini) gauna pakankamai didelį atlyginimą, todėl privalo teikti ženkliai didesnį išlaikymą sūnui, nepagrįsti nei teisiniu, nei moraliniu aspektu, nes sūnų privalo išlaikyti abu tėvai pagal realias savo galimybes (CK 3.192 str. 1 dalis). Teismas privalo atsižvelgti į vieno iš tėvų negalėjimą teikti didesnį ar mažesnį išlaikymą, jei tai yra sąlygota objektyvių priežasčių (liga, pareiga išlaikyti kitus vaikus ar kitus šeimos narius), tačiau tokių objektyvių priežasčių šioje byloje atsakovas nenurodė.

Faktiniai duomenys byloje patvirtina, kad atsakovas neturi poreikio dirbti, nes juo rūpinasi artimi giminės, suteikdami nemokamą būstą, teikdami atitinkamą paramą, mokėdami už jį dalinį išlaikymą sūnui, ką byloje patvirtino pats atsakovas. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodė, kad dirbdamas (duomenys neskelbtini), jis šeimai teikė ženklią paramą, vaikui skiriamo išlaikymo suma vidutiniškai siekė 489 Lt per mėnesį, tačiau nenurodė, kodėl šiuo metu jis negali pasinaudoti šia galimybe.

Atsakovas, reikalaudamas, kad ieškovė (vaiko motina) turi teikti sūnui didesnį išlaikymą, akivaizdžiai neįvertina, kad ieškovei tenka pareiga ne tik materialiai išlaikyti sūnų G., tačiau vienai tenka rūpintis vaiko mokymusi, jo fiziniu ir estetinių lavinimu, laisvalaikio organizavimu, didelę savo laiko ir jėgų dalį skirti maisto gaminimui, kitų buities klausimų sprendimui, nes atsakovas, šiuo atveju dėl objektyvių priežasčių, to daryti jai nepadeda, tačiau ir neįvertina kaip papildomų ieškovės darbo ir laiko sąnaudų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes bei abiejų tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus, pirmosios instancijos teismo priteista 425 Lt išlaikymo dydžio suma yra protinga bei proporcinga tėvų turtinei padėčiai bei atsakovo galimybei teikti tokį išlaikymą, atitinka minimalius nepilnamečio vaiko poreikius.

Apelianto sutikimas teikti po 200 Lt per mėnesį išlaikymą savo sūnui G. negalėtų patenkinti minimalių vaiko poreikių, kas prieštarauja įstatymui ir pažeidžia nepilnamečio vaiko interesus. Pažymėtina, jog registracija Darbo biržoje nereiškia, kad atsakovas turi būti atleidžiamas nuo jam įstatymo nustatytos pareigos išlaikyti nepilnametį vaiką ir rūpintis tik savo asmeniniais interesais (CK 3.192 str. 3 d.).

Dėl santuokoje įgyto turto padalinimo.

A. M. N. nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje teismas patenkino ieškovės L. N. reikalavimą ir, padalinęs santuokoje įgytą turtą, priteisė jai asmeninės nuosavybės teise 1,4 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliantas nurodo, kad šis žemės sklypas buvo valdomas asmenine M. N. nuosavybės teise, nes žemės sklypas buvo Nekilnojamojo turto registre buvo registruotas kaip M. N. asmeninė nuosavybė, žemė įgyta praėjus vos metams po santuokos sudarymo, sutuoktiniai tuo laiku pajamų beveik neturėjo, ginčijama žemė buvo pirkta už dovanotas atsakovo motinos D. N. lėšas, kurias ji gavo paėmusi paskolą iš Banko. Teigė, kad teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai atmetė dalies liudytojų parodymus.

Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

Byloje nustatyta, kad M. N. ir L. M. (N.) santuoka įregistruota 2001 m. gegužės 26 d. (t.1, b. l. 8).

Penkis žemės sklypus, kuriuos pirmos instancijos teismas pripažino tarp sutuoktinių dalintinu turtu, tame tarpe 1,4 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), notarine pirkimo-pardavimo sutartimi (registro Nr. 3311), 2002 m. gegužės 28 d. sudaryta tarp pardavėjos E. N., veikiančios per O. K., ir pirkėjo M. N., M. N. nupirko už bendrą 2000 litų sumą; šie 5 žemės sklypai 2002-05-28 buvo perduoti M. N. ir 2002-05-28 įregistruoti Nekilnojamojo turto registre (t.1, b. l. 11-17, 77-78). Minėtos žemės pirkimo-pardavimo sutarties 2-ame punkte nurodyta, kad „žemės sklypai parduoti už 2000,00 Lt (du tūkstančius litų), kuriuos Pardavėja gavo iš Pirkėjo prieš sudarant sutartį“ (t.1, b. l. 77).

Bylose dėl santuokos nutraukimo ir bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo teismas, nustatydamas bendrą ir asmeninį turtą, vadovaujasi CK 3.87–3.91 straipsniais.

CK 3.88 str. 1 dalies 1 punkte nustatyta, jog bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Pagal to paties straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. CK 3.88 str. 3 dalyje nustatyta, kad turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai; kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė.

Koks turtas, įgytas santuokos metu, pripažįstamas asmenine nuosavybe, nustatyta CK 3.89 straipsnio 1 dalyje.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal CK 3.88 ir 3.89 straipsnius turto priskyrimui prie asmeninės ar bendrosios jungtinės nuosavybės reikšmingi šie kriterijai: turto įsigijimo laikas ir pagrindas, turto pobūdis. Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra nustatytas įstatymo, preziumuojama, jog turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 str. 1 dalis, 3.88 str. 2 dalis). Ši prezumpcija įtvirtinta siekiant teisinio apibrėžtumo dėl turto teisinio režimo. Kilus sutuoktinių ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 str. 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, pateikiant rašytinius įrodymus, įstatymui leidžiant įrodyti šį faktą liudytojų parodymais, arba įrodyti, kad santuokos metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, jog turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2012). Todėl yra nepagrįstas M. N. apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovė neįrodė, kad žemės sklypas buvo pirktas iš sutuoktinių bendrų lėšų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija, aiškindama CK 3.88 straipsnio 3 dalį, 2010 m. gegužės 20 d. nutarime civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010, pažymėjo, kad sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl pirmiau nurodyta įstatymo norma nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių normose, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių; teismas, sudarydamas sutuoktinių turto balansą ir nustatydamas bendrą sutuoktinių turtą bei kilus ginčui tarp sutuoktinių, turi vadovautis ne tik viešo registro duomenimis (CK 3.88 straipsnio 3 dalis), bet ir patikrinti šių duomenų tikrumą (patikimumą) remdamasis CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalies, 3.90 ir 3.91 straipsnių taisyklėmis.

Šioje byloje ginčas vyksta dėl šalių nuosavybės teisių į santuokos metu įsigytą turtą – penkis žemės sklypus, kuriems galioja CK 3.88 str. 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, jog turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Apeliantui, teigiančiam, kad šis turtas yra jo asmeninė nuosavybė, tenka procesinė pareiga paneigti nurodytą prezumpciją.

Siekdamas ją paneigti apeliantas M. N. rėmėsi jo nurodomu motinos D. N. asmeninių lėšų panaudojimo turtui įsigyti faktu, teisinės registracijos duomenimis.

Minėta, kad turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo funkciją, todėl, sprendžiant dėl ginčo turto teisinio režimo, viešo registro duomenų tikrumas (patikimumas) turi būti patikrinamas. Pažymėtina, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas laikėsi pirmiau cituoto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos išaiškinimo ir, spręsdamas nuosavybės teisių į ginčo turtą klausimą, pagrįstai nesivadovavo vien tik viešo registro duomenimis, bet tikrino pagrindą nuosavybės teisėms atsirasti pagal CK 3.88 ir 3.89 straipsnių nuostatas. Todėl apelianto argumentai, kad 1,4 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. 6545-0007-0029, buvo valdomas asmenine M. N. nuosavybės teise, nes Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas kaip asmeninė jo nuosavybė, nepagrįsti.

Apelianto argumentai, kad penki žemės sklypai buvo įgyti iš jo motinos D. N. jam asmeniškai dovanotų pinigų, nėra pagrįsti įrodymais.

Tai, kad penkis žemės sklypus tą pačią dieną iš tos pačios pardavėjos E. N. nupirko atsakovas M. N., o pastatus bei 0,15 ha žemės sklypą prie pastatų nupirko jo motina D. N., nepatvirtina, kad nupirkti penki žemės sklypai yra asmeninė M. N. nuosavybė. Abi notarinės sutartys savo turinių ir atsiskaitymo forma yra skirtingos, duomenų, kad D. N. sumokėjo 2000 Lt už perkamus 5 žemės sklypus, sutartyse nėra.

2002 m. gegužės 28 d. tarp pardavėjos E. N., veikiančios per O. K., ir pirkėjos D. N., sudarytoje notarinėje sutartyje (registro Nr. 3308), nurodyta, kad D. N. nupirko 0,15 ha ploto žemės sklypą ir pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), už bendrą 13 000 litų sumą, iš kurių 4000 Lt pirkėja sumokėjo pardavėjos įgaliotam asmeniui prieš sudarant sutartį, o likusią 9000 Lt sumą įsipareigojo sumokėti AB bankas „Hansa-LTB“, pagal pirkėjos D. N. ir minėto banko sudarytą kredito sutartį (t.1, b. l. 75-76). Tuo tarpu 2002 m. gegužės 28 d. tarp pardavėjos E. N., veikiančios per O. K., ir pirkėjo M. N., sudarytoje sutartyje nurodyta, kad M. N. nupirko 5 žemės sklypus ir „žemės sklypai parduoti už 2000,00 Lt (du tūkstančius litų), kuriuos Pardavėja gavo iš Pirkėjo prieš sudarant sutartį“ (t.1, b. l. 77).

Apelianto argumentų, kad M. N. ir L. N., sudarydami 2002-05-28 penkių žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį negalėjo pardavėjai sumokėti 2000 litų, nes neturėjo tiek pinigų, nepatvirtina byloje surinkti įrodymai, nes byloje buvo nustatyta, kad M. N. tuo laiku dirbo žemės ūkio bendrovėje ir gavo apie 400 Lt atlyginimą, L. N. iki vaiko gimdymo atostogų taip pat dirbo ir gavo atlyginimą, o 2001-10- 23 gimus sūnui G., gavo apie 400 Lt motinystės pašalpą, be to, šeima gyveno pas atsakovo senelius, todėl neturėjo būsto nuomos išlaidų, augino gyvulius, pardavė dalį pieno, sutuoktiniams įsigyti gyvulius padėjo jų seneliai, dirbti žemės darbus padėjo M. N. tėvai, todėl visiškai realu, kad per metus šeima galėjo sukaupti 2000 litų ir sumokėti už nupirktus žemės sklypus (t.2, b. l. 30-52).

CK 3.89 str. 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas, arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šių teisės normų aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2012; kt.).

Teisinis reguliavimas, reikalaujantis aiškios sutuoktinio, panaudojančio savo lėšas turtui įgyti, valios išraiškos įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn reiškia ne ką kita, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos dominantę turtiniuose sutuoktinių santykiuose, taigi jeigu tokia valia nebuvo aiškiai išreikšta ir sutuoktiniai nesusitaria dėl nuosavybės teisių į turtą, toks turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2008).

Nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta, kad ieškovė L. N. kada nors būtų išreiškusi valią, jog M. N. vardu įgyti penki žemės sklypai (tame tarpe 1,4 ha žemės sklypas) yra tik M. N. asmeninė nuosavybė, priešingai, ji, kaip ir M. N., byloje patvirtino, jog dirbo visus žemės sklypus kaip savus, augino pašarus, augino gyvulius savo šeimos reikmėms.

Apeliantas skunde teigia, kad penki žemės sklypai buvo įgyti už jo motinos D. N. dovanotus pinigus, tačiau byloje nėra pateikta įrodymų, kad pinigai buvo dovanoti asmeniškai tik atsakovui M. N., o ne M. N. ir L. N. šeimai. Net savo apeliaciniame skunde atsakovas M. N., apibūdindamas savo šeimos padėtį žemės pirkimo metu, nurodė, kad „jie savo pinigų turėjo mažai ir atsakovo šeima jiems nuolat padėdavo“. Tiek atsiliepime į L. N. ieškinį (t.1, b. l. 47), tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 30-52), L. N., M. N., D. N. nurodė, kad M. N. seneliai, motina D. N. padėjo jaunai šeimai, o ne asmeniškai M. N.. Kiti apelianto argumentai, kad „žemės pirkimą organizavo M. N. mama, kuri pasiėmė paskolą, atsakovo seneliai ir tėvai nuolatos rėmė jauną šeimą, rūpinosi, kad jiems nieko netrūktų“, tik dar kartą patvirtina, jog giminės rūpinosi jauna šeima ir stengėsi šiai šeimai padėti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas M. N. nepaneigė CK 3.87 str. 1 dalyje ir 3.88 str. 2 dalyje nustatytos prezumpcijos, nes neįrodė, kad ginčo žemės sklypui įgyti buvo panaudoti tik jo asmeninės lėšos, atitinka faktinius bylos duomenis ir nustatytas faktines bylos aplinkybes (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad, bylos duomenimis, ginčo turtas buvo įsigytas ne už apelianto asmenines lėšas, o už bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe buvusias lėšas, bylą nagrinėjęs teismas, spręsdamas ginčą dėl turto teisinio režimo ir jo padalijimo, pagrįstai nesivadovavo vien tik viešo registro duomenimis ir padarė faktinius bylos duomenis bei materialiosios teisės normose įtvirtintą teisinį reglamentavimą atitinkančią išvadą, jog 1,4 ha žemės sklypas, kurio unikalus Nr. 6545-0007-0029, esantis (duomenys neskelbtini), yra bendroji jungtinė šalių nuosavybė, todėl nutraukiant santuoką turtas padalintas CK VIII skyriaus nustatyta tvarka.

Kaip jau buvo nurodyta, teisėjų kolegija sutinka su ginčijamame sprendime pirmosios instancijos teismo išdėstytais motyvais, todėl dėl kitų apelianto argumentų nebepasisako.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė materialiosios bei procesinės teisės normas, dėl to skundžiamas Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 31 d. sprendimas ginčijamoje priteisto išlaikymo dalyje ir santuokoje įgyto turto padalijimo dalyje yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ar pakeisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.

Kadangi atsakovo M. N. apeliacinis skundas atmestas, jo byloje turėtos išlaidos neatlyginamos.

I. L. N., pateikusi atsiliepimą į atsakovo M. N. apeliacinį skundą, pateikė dokumentus, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą advokatei R. R. 2013-10-03 sumokėjo 635,19 litų (t. 2, b. l. 106-107).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.14 punktą, daro išvadą, jog yra pagrindas tenkinti ieškovės L. N. prašymą ir priteisti jai iš apelianto M. N. 635,19 Lt advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo M. N. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyvenančio (duomenys neskelbtini)) ieškovei L. N. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyvenančiai (duomenys neskelbtini)) 635,19 Lt (šešis šimtus trisdešimt penkis litus 19 ct) advokato pagalbai apmokėti.