- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-15
- Bylos Nr.
- 2A-464-640/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-45-3-0178-2013-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Jadvyga Mardosevič, Liuda Uckienė
- Ieškovas
- G. J.
- Atsakovas
- Švenčionių rajono savivaldybės administracija, O. G.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Veniulytės-Jankūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Liudos Uckienės ir Jadvygos Mardosevič, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. J. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. J. ieškinį dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, įrašo namų ūkio knygoje panaikinimo, pažymos panaikinimo ir pripažinimo neteisėta statinių registraciją bei nuosavybės į statinius teisinę registraciją ir šios registracijos panaikinimo atsakovams Švenčionių rajono savivaldybės administracijai ir O. G. su trečiuoju asmeniu be savarankiškų reikalavimų A. Š..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė G. J. ieškiniu prašė: 1. panaikinti 2012 m. liepos 16 d. Švenčionių rajono savivaldybės administracijos Pabradės seniūnijos pažymą Nr. 20-153, kurios pagrindu lauko virtuvė su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei šulinys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo įregistruoti tik vienos paveldėtojų O. G. vardu; 2) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po A. Š. mirties 1996 02 10 ir S. Š. mirties 1997 01 04 lauko virtuvę su rūsiu bei šulinį, esančius (duomenys neskelbtini), faktiškai priėmė valdyti G. J. ir O. G.; 3) priteisti iš atsakovų ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Bylą nagrinėjant viešame teismo posėdyje ieškovė patikslino savo reikalavimus: ji atsisakė reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą ir prašė šioje dalyje bylą nutraukti ir galutinai patikslintu ieškiniu prašė: 1) pripažinti Švenčionių rajono savivaldybės administracijos namų ūkio, esančio (duomenys neskelbtini) Namų ūkio knygoje, namų ūkio Nr. 942 įrašus neteisėtais ir juos panaikinti; 2) panaikinti 2012 m. liepos 16 d. Švenčionių rajono savivaldybės administracijos Pabradės seniūnijos pažymą Nr. 20-153, kurios pagrindu lauko virtuvė su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei šulinys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), buvo įregistruoti O. G. vardu bei šių statinių teisinę registraciją pripažinti neteisėta; 3) pripažinti neteisėta lauko virtuvės su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei šulinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją O. G. vardu; 4) priteisti iš atsakovų ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad atsakovė O. G. ir trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų A. Š. yra mirusių sutuoktinių A. Š. ir S. Š. vaikai. Sutuoktiniai gyveno savo sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini). Pirmoji mirė ginčo šalių motina A. Š. – ji mirė 1996 02 10. Ieškovė mano, kad jai priklausė kaip S. Š. sutuoktinei ½ dalis sodyboje esančių statinių, tačiau jos vardu palikimą sudarė tik indėlis banke. Motinos palikimą pagal įstatymą, pateikusi notarei pareiškimą apie palikimo priėmimą, paveldėjo ieškovė G. J.. Dėl notarės klaidos paveldėjimo teisės liudijime nurodyta, kad mirusios motinos palikimą sudarė tik piniginės lėšos ir nebuvo įrašyta nekilnojamojo turto dalis. Šio paveldėjimo apimties ieškovė neginčija. Atsižvelgiant į tai, kad daiktinės teisės į nekilnojamojo turto objektus buvo įregistruotos tik tėvo vardu, ieškovė dėl teisinio neišprusimo nesuprato, kad notarė padarė klaidą. Kita vertus, šeimoje buvo susitarta, kad ieškovei ir atsakovei O. G. po tėvų mirties lygiomis dalimis liks namų valda su statiniais, o broliui žemės sklypas su mišku. 1997 01 04 mirus tėvui S. Š., po jo mirties turto registre įregistruotus jo vardu statinius ir žemės sklypą pagal 2003 m. gegužės 13 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą paveldėjo atsakovė O. G., nes tėvas buvo jos vardu surašęs testamentą. Tokiu būdu atsakovei asmeninėn nuosavybėn atiteko tėvų namai ir žemės sklypas. Šio paveldėjimo ieškovė neginčija. Ieškovė gerai sutarė su atsakove kaip ir su trečiuoju asmeniu, todėl ši pusę po tėvo mirties paveldėto turto jai pardavė. Ieškovė Pabradės seniūnijai duomenų apie sandorį nepateikė, kaip vėliau paaiškėjo nepateikė ir atsakovė. Todėl namų ūkio knyga ir toliau buvo atspindėti tik atsakovės paveldėto namų ūkio duomenys. Vėliau ieškovė vykdė statybas, ji žinojo, kad nekilnojamojo turto registre yra neįregistruotų statinių, todėl buvo užsakyta kadastriniai matavimai ir sudaryta kadastrinių matavimų bylą, Pabradės seniūnijoje užsakyta pažyma dėl namų ūkyje esančių statinių. Jai nežinant ši pažyma buvo išduota vienos atsakovės vardu. Šios pažymos Nr. 20-153 pagrindu statiniai pagrindu lauko virtuvė su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei šulinys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo įregistruoti tik vienos O. G. vardu. Kadangi O. G. išduotame paveldėjimo teisės liudijime nėra įrašyti šie ginčo statiniai, todėl seniūnė neturėjo teisės pažymoje nurodyti, kad tai O. G. statiniai. Kadangi O. G. 2007 m. pirkimo pardavimo sutartimi ieškovei perleido ½ dalį paveldėto po tėvo mirties turto, tai vėliau pardavė ir ½ dalį namų valdos žemės sklypo, tai ieškovė mano, jog jai turi atitekti ir lauko virtuvės su rūsiu bei šulinio ½ dalis. Pažymos išdavimo, daiktų teisinės registracijos ir nuosavybės šiems daiktams registracijos pasėkoje, buvo pažeista ieškovės teisė įgyti nuosavybę į minėtų statinių dalį, todėl ji kreipėsi dėl savo pažeistos teisės gynybos ieškinio teisenos tvarka. Kadangi ginčija atsakovės nuosavybės teisę ir viešojo administravimo išduotą dokumentą, tai ginčas teismingas nekilnojamojo daikto buvimo bendros kompetencijos teismui. Ieškovės atstovė kreipėsi į Pabradės seniūnę paaiškinti, kokiu pagrindu minėtoje pažymoje įrašė atitinkamus duomenis ir gavo atsakymą, kad duomenys pažymoje įrašyti namų knygoje esančio įrašo pagrindu, kad 2003 05 13 paveldėjimo teisės liudijime yra nustatyta, jog S. Š. palikimą paveldėjo O. G., taip pat įrašai namų knygoje buvo tikslinami kasmet pagal faktinę padėtį. Ieškovė mano, kad namų ūkio Knygoje, namų ūkis Nr. 942, įrašai yra neteisingi, esantys duomenys yra įrašyti nepagrįstai ir neatitinka tikrovės, yra klaidinantys, todėl pripažintini neteisėtais, jų pagrindu išduota pažyma naikintina, pažymos pagrindu atlikta daiktų ir nuosavybės teisinė registracija O. G. vardu pripažintina neteisėta ir naikintina. Tėvų sodybos dalį ieškovė nupirko iš atsakovės, sandoriai nėra ginčijami. 2012 m. su atsakove kilo ginčas tuo metu, kai buvo registruojami namų valdoje esantys neįregistruoti statiniai: rūsys su lauko virtuve ir šulinys. Šie statiniai atsirado dar abiems tėvams esant gyviems. Ieškovė sutinka, kad tėvo palikimas atsakovei atiteko teisėtai, ji jį paveldėjo kaip testamentinė įpėdinė. Siekiant įregistruoti rūsį su lauko virtuve ir šulinį ieškovė ir atsakovė kartu važiavo į seniūniją pažymų.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Švenčionių rajono apylinkės teismas 2014-03-24 sprendimu priėmė ieškovės G. J. ieškinio atsisakymą dalyje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir šio dalyje civilinę bylą nutraukė, likusią ieškinio dalį ir patikslintą ieškinį atmetė. Savo sprendimą teismas motyvavo tuo, jog byloje esantys įrodymai (b.l. 46, 58, 59, 1 tomas), patvirtina, jog S. Š. mirties dienai, o mirė jis pergyvenęs savo sutuoktinę Aleksandrą, jo ūkyje Nr. 917, apskaitytame Pabradės seniūnijos Namų ūkio knygoje Nr. 3, laikotarpiu 1998-2002 metais, yra duomenys apie jam priklausiusį namą ir ūkinius pastatus, kad S. Š. valdė savo ūkyje namą ir ūkinius pastatus savo mirties dienai patvirtina ir duomenys ūkinėje knygoje Nr. 2 ( 1991-1995 m.), kurioje pildyti duomenys ir apie ūkio stovį 1996 metais. Kaip paaiškino liudytoja apklausta seniūnė M. S. buvo laikotarpis, kai seniūnijai nedavė namų ūkio knygų ir nebuvo kur pildyti atsiradusius pakitimus, todėl pakitimus pildė toje pačioje namų ūkio knygoje Nr. 2 S. Š. sąskaitoje Nr. 88. Tokie liudytojos parodymai atitinka įrašus, nes šioje sąskaitoje yra užpildyti įrašai apie S. Š. 1997 01 04 ir apie mirtį A. Š. 1996 02 10. Po S. Š. mirties jam priklausančio turto registraciją VĮ „Registrų centras“ tik 2003 metais mirusiojo vardu atliko atsakovė, kaip testamentinė įpėdinė, priėmusi palikimą, teisinės registracijos metu yra pastaba, kad yra neįregistruotų statinių. Ir tik atlikus šiuos veiksmus, atsakovei buvo išduotas paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas, nors universalus nuosavybės teisių į S. Š. palikimą perėjimas įvyko 1997 06 28, kai atsakovė O. G. priėmė palikimą pareiškimo padavimo notarei būdu. Todėl O. G. gyvenamąjį namą su priklausiniais paveldėjo 1997 06 28, o savo nuosavybės teises į paveldėtą palikimą išviešino įregistruodama paveldėjimo teisės liudijimą Nekilnojamojo turto registre. Dalį paveldėto turto atsakovė O. G. pardavė ieškovei 2007 05 10, 2007 05 21 ir šis konkretus parduotas turtas nurodytas pirkimo- pardavimo sandoriuose. Akivaizdu, kad juose nėra duomenų, jog O. G. pardavė ieškovei lauko virtuvę su rūsiu bei šulinį. Įvertinus, kad byloje neginčijamai įrodyta, jog minėti statiniai iki atsakovės paveldėjimo buvo S. Š. gyvenamojo namo priklausiniais, buvo šio namo namų valdoje, todėl jie turėjo sudaryti pagal testamentą palikto atsakovei paveldimo turto ir prievolių masę. Teismas nurodė, jog netgi sutinkant su ieškove, kad ginčo objektai buvo savavališkai pastatyti, įvertinus, kad jie pastatyti dar esant gyviems abiejų ginčo šalių – seserų G. J. ir O. G. – tėvams, šie statiniai yra sodybos gyvenamojo namo priklausiniai, prievolė kylanti iš bendrų paveldėjimo principų įteisinti šių statinių statybą perėjo tik asmeniui priėmusiam ir paveldėjusiam palikimą pagal testamentą, nes palikimo priimti dalimis negalima. Kad ši prievolė yra perleista ieškovei, pastaroji neįrodė. Todėl įrašai ginčijamojoje ieškovės pažymoje atitinka faktinę padėtį ir yra teisingi kiek tai liečia statinių buvimo faktą, šis faktas yra atspindėtas ir atsakovės O. G. ūkio duomenyse, esančiuose Pabradės seniūnijos knygose. Todėl teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovai pažeidė jos teisę lygiomis dalimis su O. G. įsiteisinti šiuos statinius ir registruoti juos abiejų vardu lygiomis dalimis. Byloje neginčijamai yra nustatyta, kad gyvenamojo namo dalį, žemės sklypo dalį ir ūkinio pastato dalį ieškovė įgijo tik iš pirkimo-pardavimo sandorių su atsakove, o ne iš paveldėjimo santykių po tėvų mirties. Atsakovė O. G. ieškovei pusės paveldėto palikimo nepardavė, o pardavė konkrečių pastatų dalis, o ginčo pastatai sandoriuose parduotais nenurodyti. Ginčo statiniai nors ir nebuvo paveldėjimo teisės liudijimo O. G. išdavimo metu nurodyti ir įregistruoti registre, tačiau S. Š. sodyboje buvo iki jo mirties, todėl priklausė šiai sodybai, ją paveldėjo pagal testamentą atsakovė O. G., šie pastatai stovėjo ginčijamos pažymos išrašymo metu, pažymos duomenys sutampa su įrašais O. G. ūkio knygoje, todėl teismas konstatavo, jog nėra pagrindo pripažinti neteisėtais šiuos įrašus, jų pagrindu išduotą pažymą, pažymos pagrindu sekusią statinių ir nuosavybės teisinę registraciją. Sprendimu konstatuota, jog ieškovė neįrodė, kad turi teisę į šiuos statinius, iš to seka, kad neįgijus teisės, nėra pagrindo teigti apie jos pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms teismas netenkino ir kitų ieškovės reikalavimų.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos ieškinį tenkinti. Prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog bylą nagrinėjęs teismas visiškai neatsižvelgė į bylos dalyką ir nagrinėjimo ribas bei aiškinosi aplinkybes, kurių neturėjo aiškintis ir visiškai netyrė bylai reikšmingų aplinkybių. Teismas nepagrįstai nurodė, jog 2007 m. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu apeliantė neįgijo nuosavybės teisių į turtą. Apeliantė nurodo, jog ji savo teises į ginčo statinius kildina iš paveldėjimo. O. G. negalėjo jų parduoti, nes nebuvo jų savininkė. Kita vertus, pirkimo-pardavimo sutartyje neaptarus neįregistruotų nekilnojamo turto registre esančių daiktų likimo, ieškovei, kaip pirkėjai, atitinkama dalimi perėjo ir nuosavybės teisės į juos. Tokiu būdu teismas neteisingai nustatė bylos dalyką ir nagrinėjimo ribas, todėl neatskleidė bylos esmės ir nepritaikė reikalingų ginčo santykiams materialiųjų teisės normų. Be to, teismas visiškai netyrė ir nevertino jos pateiktų įrodymų, todėl buvo pažeistos įrodinėjimą reglamentuojančios teisės normos ir teismo sprendimo turiniui keliami imperatyvūs reikalavimai (CPK 270 str. 4 d.). Byla liko iš esmės neišnagrinėta. Apeliantė nurodo, jog Namų ūkio knygos Nr.942 įrašai yra padaryti neteisingi ir neatitinka tikrovės, neaišku kokiu pagrindu jie padaryti. Pirmasis įrašas minėtoje knygoje yra padarytas 2008 metais. Ūkio nariu įrašyta tik atsakovė O. G., nors sudariusi 2007 m. pirkimo-pardavimo sandorį ūkio nariu tapo ir apeliantė, tačiau atitinkamas įrašas nebuvo padarytas. 2008 metasi ūkio narėmis buvo tiek apeliantė, tiek atsakovė. Tačiau tai nebuvo įrašyta, o tik 2013 m. buvo už vesta dar viena Namų ūkio knyga Nr.1039 tik apeliantės vardu. Tokiais veiksmais, t.y. netinkamu Namų ūkio knygos pildymu, buvo pažeistos 2011-06-28 Vidas reikalų ministro įsakymu Nr.1V-499 patvirtinto Namų ūkio knygų tvarkymo kaimo vietovėse tvarkos aprašo nuostatos. Be to, nurodo, jog įrašai apie ginčo statinius negalėjo būti padaryti Namų ūkio knygoje vadovaujantis paveldėjimo teisės liudijimu, nes jame statiniai nėra įrašyti. Nurodo, jog Namų ūkio knygoje yra nurodytas skirtingas bendras bei naudingas plotas, nei pagal VĮ Registro centras duomenis. Liudytojais apklausti Pabradės seniūnijos darbuotojai negalėjo paaiškinti, kokiu pagrindu buvo padaryti įrašai. Įrašas apie statinį, kuris buvo pastatytas 2012 m. ūkio knygoje apdarytas 2011 metais, kas patvirtina įrašų neteisingumą. Nurodo, jog O. G. paveldėjimo teisės liudijime nebuvo įrašyti ginčo statiniai, todėl ginčijamojoje pažymoje nebuvo teisinio pagrindo įrašyti, jog šie statiniai priklauso O. G..
Atsiliepimas
Atsakovė O. G. atsiliepimu (b.l. 51-52, 2 tomas) prašo skundą atmesti ir palikti teismo sprendimą nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog teismas pasisakė dėl ginčo turto paveldėjimo, nurodydamas, jog po žmonos mirties S. Š. buvo įrašytas viso namų ūkio savininku, o po jo mirties paveldėtoja tapo atsakovė. Įrašai ūkio knygoje atitinka faktinę situaciją. Ieškovė nepranešė seniūnijai apie tai, jog įsigijo dalį statinių, todėl jai negalėjo būti žinomi tokie duomenys. Apeliantė neteisingai aiškina 2011-06-28 Vidaus reikalų ministro įsakymą Nr.IV-499. Nurodo, jog su ieškove veda atskirus ūkius, todėl jos vardu ir jos prašymu ir buvo užvesta atskira Namų ūkio knyga. Apeliantė nurodo, jog dalį turto paveldėjo po motinos mirties, tačiau pati nesikreipė į notarą, kad būtų išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Be to, ji nurodo, jog turtą įsigijo ir atsakovės. Sodybos dalies pirkimu ieškovė pripažino, jog minėto turto nepaveldėjo. Tokiais veiksmais apeliantė pripažįsta, jog šalių tėvas buvo sodybos savininkas ir jo turtas testamento pagrindu perėjo atsakovei. Būtent tą ir nustatė teismas. Pirkimo-pardavimo sandoriu ginčo statinių ji neperleido ieškovei.
Švenčionių rajono savivaldybės administracija atsiliepimu (b.l. 56-57, 2 tomas) nurodo, jog su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Nurodo, jog po savo tėvo mirties atsakovė O. G. paveldėjo jo turtą. Ji kreipėsi į Pabradės seniūniją, kur į ūkinę knygą buvo įrašytas įrašas apie O. G. priklausiusį turtą. Vėliau dalį paveldėto turto ji pardavė ieškovei, tačiau ji apie tai seniūnijai nepranešė. Į seniūniją ieškovė kreipėsi tik prasidėjus teisminiam ginčui. Apie ginčo statinius jokių duomenų pirkimo-pardavimo sutartyje nėra. Ginčo statiniai buvo S. Š. sodyboje ir priklausė jai, o pagal testamentą juos paveldėjo atsakovė O. G.. Todėl ginčijamos pažymos duomenys sutampa su įrašais O. G. ūkio knygoje. Todėl ginčijama pažyma buvo išduota teisėtai ir remiantis tuo metu seniūnijai žinomais ūkio knygos įrašais.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Ieškovė apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą neišnagrinėjęs bylos, nukrypo nuo ieškinio pagrindo ir dalyko, nepasisakė dėl pateiktų įrodymų.
CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Apeliantė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes, jos teigimu, bylą nagrinėjęs teismas neišnagrinėjo bylos, nepasisakė dėl jos įrodymų. Teisėjų kolegijos nuomone, šis prašymas netenkinamas, kadangi bylai išnagrinėti reikšmingos aplinkybės pagrįstos pateiktais įrodymais, byloje dalyvaujantys asmenys savo procesiniuose dokumentuose išdėstė savo motyvuotus ir išsamius argumentus. Pažymėtina, kad dalyvaujančio byloje asmens motyvuotas prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas (CPK 322 str.).
CPK 320 str. nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektu. Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo bylos iš esmės nevertino ir netyrė pateiktų įrodymų.
Iš bylos matyti, jog apeliantė pradiniu ieškiniu kėlė reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad po A. Š. mirties 1996 02 10 ir S. Š. mirties 1997 01 04 lauko virtuvę su rūsiu bei šulinį, esančius (duomenys neskelbtini), faktiškai priėmė valdyti G. J. ir O. G., nustatymo. Tačiau bylos nagrinėjimo metu ieškovė šio reikalavimo atsisakė ir teismas priėmęs jos atsisakymą bylą šioje dalyje nutraukė. Apeliantė teismo sprendimo šioje dalyje neginčija. Todėl pirmosios instancijos teismas savo sprendime pagrįstai nurodė, jog pagal LR CK 1.138 str. civilinę bylą išnagrinėjo neišeidamas iš ieškinio ribų, t.y. ieškinio reikalavimų: pripažinti Švenčionių rajono savivaldybės administracijos namų ūkio, esančio (duomenys neskelbtini) Namų ūkio knygoje, namų ūkio Nr. 942 įrašus neteisėtais ir juos panaikinti; panaikinti 2012 m. liepos 16 d. Švenčionių rajono savivaldybės administracijos Pabradės seniūnijos pažymą Nr. 20-153, kurios pagrindu lauko virtuvė su rūsiu, unikalus Nr, (duomenys neskelbtini), bei šulinys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), buvo įregistruoti O. G. vardu bei šių statinių teisinę registraciją pripažinti neteisėta; pripažinti neteisėta lauko virtuvės su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei šulinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją O. G. vardu. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ieškovė neginčija paveldėjimo po savo motinos mirties, neginčija paveldėjimo po savo tėvo mirties, neginčija pirkimo-pardavimo sandorių; ieškovė sutinka, kad lauko virtuvė su rūsiu ir šulinys, esantys sodyboje ir namų valdoje, Parko g. 27, Pavoverės k., Pabradės seniūnijoje, Švenčionių rajone, buvo pastatyti ieškovės ir atsakovės O. G. tėvų A. Š. ir S. Š. gyvenimo šioje sodyboje metu – 1988 m. ir 1970 , 1960 metais.
Pirmosios instancijos teismas analizavo ir vertino įrodymus – rašytinus įrodymus byloje bei liudytojų parodymus, šalių paaiškinimus ir padarė išvadą dėl ieškovės reikalavimų panaikinti ginčijamus įrašus Namų ūkio knygoje ir ginčijamą pažymą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visetą, konstatavo, jog įrašai ginčijamojoje ieškovės pažymoje atitinka faktinę padėtį ir yra teisingi kiek tai liečia statinių buvimo faktą, šis faktas yra atspindėtas ir atsakovės O. G. ūkio duomenyse, esančiuose Pabradės seniūnijos knygose. Todėl teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė neįrodė, jog atsakovai pažeidė jos teisę lygiomis dalimis su O. G. įsiteisinti šiuos statinius ir registruoti juos abiejų vardu lygiomis dalimis. Apeliantė nurodo, jog teismas netyrė jos nurodytų įrodymų, tačiau apeliaciniame skunde nenurodo ir neįvardija konkrečių įrodymų, kurių teismas netyrė ir nevertino, todėl šis argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pažymėtina, jog pati apeliantė nėra nuosekli dėl ginčo statinių įgijimo aplinkybių. Apeliantė nurodo, jog minėtų ginčo statinių dalį ji paveldėjo po savo motinos mirties, tuo pačiu teigdama, jog juos įgijo 2007 m. sudarydama pirkimo-pardavimo sandorį su atsakove O. G.. Todėl nėra aišku, kokių faktinių aplinkybių pagrindu apeliantė grindžia savo teises į ginčo statinius. Vien tas faktas, jog ieškovė neginčija paveldėjimo po šalių tėvų mirties sudarė pakankamą pagrindą pirmosios instancijos teismui konstatuoti, jog byloje neginčijamai nustatyta, kad gyvenamojo namo dalį, žemės sklypo dalį ir ūkinio pastato dalį ieškovė įgijo tik iš pirkimo-pardavimo sandorių su atsakove, o ne iš paveldėjimo santykių po tėvų mirties. Apeliantė taip pat nekėlė reikalavimų ir neginčijo 2007 m. pirkimo-pardavimo sandorių, todėl pagrįsta teismo išvada, jog atsakovė O. G. ieškovei pusės paveldėto palikimo nepardavė, o pardavė konkrečių pastatų dalis; tuo tarpu ginčo pastatai sandoriuose parduotais nenurodyti.
Pirmosios instancijos teismas analizavo aplinkybes, kokiu pagrindu ginčo statiniai buvo įrašyti ūkio knygoje ir po to ginčijamojoje pažymoje. Teismas nurodė, jog ginčo statiniai nors ir nebuvo paveldėjimo teisės liudijimo O. G. išdavimo metu nurodyti ir įregistruoti registre, tačiau S. Š. sodyboje buvo iki jo mirties, todėl priklausė šiai sodybai, ją paveldėjo pagal testamentą atsakovė O. G., šie pastatai stovėjo ginčijamos pažymos išrašymo metu, pažymos duomenys sutampa su įrašais O. G. ūkio knygoje, todėl nėra pagrindo pripažinti neteisėtais šiuos įrašus, jų pagrindu išduotą pažymą, pažymos pagrindu sekusią statinių ir nuosavybės teisinę registraciją. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai pasisakė dėl ieškinio dalyko ir pagrindo, todėl apeliantės argumentai, jog teismas netinkamai išnagrinėjo bylą, yra atmestini kaip nepagrįsti.
Apeliantės argumentai, jog ginčijamas namų ūkio knygos įrašas bei išduota pažyma yra neteisėti ir naikinti vadovaujantis 2011-06-28 Vidas reikalų ministro įsakymu Nr.1V-499 patvirtinto Namų ūkio knygų tvarkymo kaimo vietovėse tvarkos aprašo nuostatomis, taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakė dėl namų ūkio knygos įrašų pildymo teisingumo ir konstatavo, jog akivaizdu, kad pagal paveldėjimo teisės liudijimą į Namų ūkio knygą Nr. 2 įtraukti duomenys faktiškai egzistavo ir yra teisingai nurodyti šioje byloje ginčijamojoje pažymoje, nes pažyma O. G. prašant yra išduota ir ji atitinka paveldėto turto faktinius pakitimus, šiuo metu registre fiksuotus duomenis. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja.
Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti sprendimą (nutartį) nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalyje, tačiau ši teismo pareiga neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra absoliutus jo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008; 2013 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2013). Priešingai, nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą, vadovavosi šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytinais įrodymais byloje (teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodyti bylos lapai su liudytojų parodymais bei kitais byloje esančiais duomenimis). Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir bylą iš esmės išsprendė teisingai. Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais (CPK 328 str.).
Teisėjų kolegija pažymi, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei pažymi, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui teisiškai nėra reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.
Dėl aukščiau nurodytų motyvų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialines teisės normas bei padarė teisingą išvadą dėl ieškinio pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Atmetus apeliacinį skundą iš apeliantės atsakovės O. G. naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme –173,77 eurų (600 Lt) (b.l. 53-55, 2 tomas) (CPK 93, 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Švenčionių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apeliantės G. J., (duomenys neskelbtini) 173,77 eurų (600 Lt) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, O. G., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai.