Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų L. K. ir N. H. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 7 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų L. K. ir N. H. M. pareiškimą nutraukti santuoką bendru sutikimu, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktą bylos medžiagą, absoliučių 2014-10-07 teismo nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str., nenustatė. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

CPK 5 str. įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas, kuris suteikia galimybę kiekvienam suinteresuotam asmeniui įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Ši asmens teisė nėra absoliuti ir negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Kaip ir bet kuri kita subjektinė teisė, teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos realizuojama tam tikra CPK nustatyta tvarka, laikantis įstatyme numatytų ieškinio pareiškimo formos ir turinio reikalavimų (CPK 111 str., 135 str.), kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo užtikrinti, kad būtų laikomasi įstatymo reikalavimų, nustatančių teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, nes priešingu atveju, be pagrindo iškėlus bylą, gali būti pažeistos kitų šalių teisės. Teismas, naudodamasis įstatyme nustatytomis teisėmis, privalo veikti aktyviai, kad užtikrintų sąžiningą procesinių teisių naudojimą, greitą, ekonomišką ir sąžiningą procesą ir nesudarytų sąlygų procesui vilkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-27 nutartis civilinėje byloje 3K-3-181/2009).

Atskirąjį skundą nagrinėjantis teismas, ištyręs bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareikštas pareiškimas dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu turi trūkumų – iš pareiškėjų pateiktų duomenų nėra galimybės nustatyti civilinės bylos teismingumo. CPK 538 str. 2 d. numatyta, kad prašymas nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu paduodamas vieno iš sutuoktinių gyvenamosios vietos apylinkės teismui. Bylos duomenimis, pareiškėjo N. H. M. gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), o pareiškėja L. K. savo gyvenamąją vietą nurodo (duomenys neskelbtini). Tačiau, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėja 2012-06-18 deklaravo išvykimą į (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, kyla abejonių dėl civilinės bylos teismingumo Lietuvos Respublikos teismams, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareikalavo pareiškėjų pateikti papildomus įrodymus – duomenis, jog L. K. gyvena ir/ar dirba Lietuvoje.

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus apygardos teismas 2014-03-21 nutartimi iš dalies panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-01-13 nutartį dėl trūkumų šalinimo pagal pareiškėjų L. K. ir N. H. M. pareiškimą dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu, tačiau dalyje dėl pareiškėjos L. K. įpareigojimo pateikti duomenis apie tai, kur ji dirba ir gyvena pareiškimo pateikimo metu, paliko nepakeistą ir nustatė pareiškėjams 14 dienų terminą prašymo trūkumams pašalinti. Nepaisant to, pareiškėjai trūkumų nepašalino, dėl to pareiškimas buvo laikytas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiems asmenims. Tuo tarpu pareiškėjai pateikė teismui pakartotinį pareiškimą dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu, tačiau vėlgi pareiškime nenurodė, kur pareiškimo pateikimo metu pareiškėja gyvena ar dirba. Pareiškėjai pateikė tik panaudos sutartį, kurią Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-05-27 nutartimi ir Vilniaus apygardos teismas 2014-07-03 nutartimi vertino kaip neįrodančią, jog pareiškėjos nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, kadangi, teismų vertinimu, pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje gali būti epizodinis ir nenuolatinis. Taigi Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-05-27 nutartimi nustatė pareiškėjams terminą prašymo dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu trūkumams pašalinti – įpareigojo pareiškėją pateikti duomenis, patvirtinančius, jog L. K. gyvena ir/ar dirba Lietuvoje, o Vilniaus apygardos teismas 2014-07-03 nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-27 nutartį paliko nepakeistą. Pareiškėjams nurodytų trūkumų nepašalinus, pakartotinis jų prašymas dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu laikytas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjams. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai trečią kartą pateikė teismui pareiškimą dėl santuokos nutraukimo bendru sutarimu, prie kurio pridėjo susitarimą dėl teismingumo, kuriuo susitarė pakeisti teritorinį bylos teismingumą, t. y. susitarė, jog byla dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu bus nagrinėjama Lietuvos Respublikos teismuose, o būtent – Vilniaus miesto apylinkės teisme. Tačiau skundžiama nutartimi teismas, minėta, vėlgi nustatė pareiškėjams terminą trūkumams pašalinti, t. y. pateikti duomenis, patvirtinančius, jog ji gyvena ir/ar dirba Lietuvoje, o pareiškėjų susitarimą dėl teismingumo teismas vertino kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl negalimą.

CPK 538 str. 2 d., minėta, nurodyta, kad prašymas nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu paduodamas vieno iš sutuoktinių gyvenamosios vietos apylinkės teismui. Atskirajame skunde pareiškėjai teigia, jog reikalavimu pateikti įrodymus apie gyvenamąją vietą nepagrįstai kišamasi į pareiškėjų gyvenimą, nes, pareiškėjų teigimu, santuokos nutraukimas abiejų sutuoktinių bendru sutikimu tam ir yra nagrinėjamas supaprastinta tvarka, kad nereikėtų kiekvienos prašymo aplinkybės įrodinėti papildomai, kaip tai būtų privaloma nagrinėjant bylą ginčo teisenos tvarka. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais teiginiais. Nors pareiškėjai nurodo, kad minėto CPK 538 str. 2 d. prieštarauja CPK 784 str., reglamentuojančio šeimos teisinių santykių bylų teismingumą tarptautiniame civiliniame procese, 1 d., kurioje numatyta, jog Lietuvos Respublikos teismams yra teismingos šeimos bylos, jeigu nors vienas iš sutuoktinių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir šio asmens be pilietybės nuolatinės gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, tačiau, atkreiptinas dėmesys, jog CPK 780 str. taip pat numatyta, jog CPK VII dalies, reglamentuojančios tarptautinį civilinį procesą, nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. Pažymėtina, kad 2003-11-27 Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000“ 1 str. 1 d. numatyta, jog šis reglamentas taikomas bet kokio pobūdžio teismo civilinėms byloms, susijusioms su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyrium (separacija) ar santuokos pripažinimu negaliojančia. Minėto reglamento 3 str. 1 d. a papunktyje numatyta, jog bylose, susijusiose su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyrium (separacija) ir santuokos pripažinimu negaliojančia, jurisdikciją turi teismai, esantys toje valstybėje narėje, kurios teritorijoje vieno iš sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu paduotas bendras pareiškimas; yra pareiškėjo nuolatinės gyvenamoji vieta, jeigu jis arba ji ten gyveno ne trumpiau kaip metus iki pareiškimo padavimo, arba yra pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta, jei jis arba ji ten gyveno ne trumpiau kaip šešis mėnesius iki pareiškimo padavimo ir yra atitinkamos valstybės narės pilietis arba, jeigu joje yra pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta. Atsižvelgiant į minėtą nuostatą, darytina išvada, jog, priešingai nei teigia pareiškėjai, ir Lietuvos Respublikos piliečiui nustatyta sąlyga turėti nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje tam, kad byla būtų teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, esant tam tikrų abejonių, pagrįstai įpareigojo pareiškėją pateikti įrodymus apie jos nuolatinę gyvenamąją ir/ar darbo vietą, siekiant nustatyti atitikimą minėtam reglamento reikalavimui.

Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjai pateikė teismui susitarimą pakeisti teritorinį bylos teismingumą, kurį pirmosios instancijos teismas vertino kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Nors pareiškėjai su minėta teismo išvada nesutinka, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog minėtas 2003-11-27 Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000“, nustatantis bendrąją jurisdikciją reikalavimams dėl santuokos nutraukimo, nenumato pareiškėjų susitarimo dėl bylų dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu teismingumo. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, jog nesat numatytai galimybei pareiškėjams susitarti dėl bylos dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu teismingumo, toks susitarimas negalimas.

Atskiruoju skundu bei su atskiruoju skundu pateiktu prašymu pareiškėjai taip pat prašo apeliacinės instancijos teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, ar CPK 538 str. 2 d. neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d. bei 32 str. 1 d., kadangi, pareiškėjų teigimu, teismai nepagrįstai vadovaujasi tik CPK 538 str., visiškai neatsižvelgdami į CPK 784 str. 1 d. Tačiau apeliacinės instancijos teismui, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, nenustačius prieštaravimo tarp CPK 538 str. ir 784 str., taip pat kitų pagrindų šiuo atveju kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl CPK 538 str. 2 d. prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d. bei 32 str. 1 d., šis pareiškėjų prašymas netenkintinas.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Taigi, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų L. K. ir N. H. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-10-07 nutarties, daro išvadą, jog minėta nutartis yra teisėta ir pagrįsta, dėl to pareiškėjų atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-10-07 nutartis paliktina nepakeista. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo įpareigojimo pašalinti 2014-10-07 nutartimi nustatytus trūkumus pareiškėjai iki šiol nėra įvykdę, bei į tai, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas 14 dienų terminas nuo nutarties kopijos įteikimo dienos trūkumams pašalinti pasibaigė, pareiškėjams nustatytinas naujas terminas pašalinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-10-07 nutartimi nustatytus trūkumus.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjų L. K. ir N. H. M. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti pareiškėjams L. K. ir N. H. M. terminą iki 2015-01-02 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartyje nurodytiems pareiškimo dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu trūkumams pašalinti.