Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. P. ir J. P. ieškinį atsakovams I. P., G. P. (G. P.), S. P. (S. P.), atstovaujamam įstatyminės atstovės atsakovės I. P., dėl pažeistų teisių gynimo ir atsakovės I. P. priešieškinį ieškovams R. P. ir J. P. dėl pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, notaras E. S., A. M..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovai ieškiniu (patikslintu) prašė iškeldinti atsakovus I. P., jos sutuoktinį G. P. ir nepilnametį vaiką S. P., iš buto su rūsiu, esančio adresu (duomenys neskelbtini), su visais jiems priklausančiais daiktais, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Priešieškinyje (t. 5, b. l. 27-34) nurodė, jog ginčijamą sandorį sudarė dėl kitos sutarties šalies – R. P. ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, A. M. apgaulės. Atsakovė nurodė, jog aktyviais tyčiniais ir nesąžiningais trečiojo asmens A. M. veiksmais, turėjusiais lemiamos įtakos atsakovės valiai dėl sandorio susiformuoti, bei kitos sutarties šalies - R. P. veiksmais nutylint tikrąją buto vertę ir rinkos kainą, buto pirkimo – pardavimo su atpirkimo teise sandorio reikšmę, buvo tyčia suklaidinta dėl esminių sutarties aplinkybių, palenkta sudaryti sutartį aiškiai nenaudingomis jai sąlygomis, nesuprantant sutarties esminių sąlygų bei pasekmių. Pažymėjo, jog A. M. apgaulės panaudojimo prieš I. P. aplinkybė, kas lėmė neteisėto sandorio sudarymą, yra nustatyta baudžiamojoje byloje, ji laikytina prejudiciniu faktu. Nurodė, jog A. M. prieš atsakovę panaudotos apgaulės tęsinys buvo ieškovo R. P. atsakovės atžvilgiu panaudota apgaulė, ką pagrindžia aplinkybės, jog R. P. visiškai nesiderėjo ir neaptarė su atsakove esminių ginčo sandorio sąlygų, sąmoningai nutylėjo, jog sandoriu ne skolina pinigus, bet vykdo atsakovės buto pirkimą, perkamas butas nuosavybės teise jam atitenka nuo sutarties sudarymo ir priėmimo – perdavimo akto pasirašymo momento, o ne ateityje, kaip klaidingai suprato atsakovė, R. P. sumokėta kaina buvo dvigubai mažesnė už ginčo buto rinkos kainą. Kadangi atsakovė nesuprato sandorio esmės, ji taip pat nesuprato, jog butą parduoda už žymiai mažesnę, nei rinkos kainą. Nurodė, jog R. P. itin mažą buto kainą pasiūlė piktnaudžiaudamas atsakovės pasitikėjimu, pasinaudodamas jos sveikatos sutrikimais, socialiniu nepatyrimu. Matydamas atsakovės būklę (neprigirdi, sunkiai komunikuoja, elgiasi keistai) ir vis vien aktyviai siekdamas sudaryti sandorį už itin mažą kainą, R. P., pasinaudodamas tokia atsakovės padėtimi, ją tyčia dėl sandorio esmės ir dėl kainos suklaidino, nuslėpdamas tikrąją sandorio esmę ir kainą. Ieškovas nesiaiškino ir nesidomėjo dėl atsakovės sveikatos būklės, nors jos kalbos, klausos ir bendro suvokimo sutrikimai yra akivaizdūs ir jo buvo pastebėti. Taip pat nurodė, jog buto pirkėjas ieškovas R. P., nepaisant jo paties savanaudiškų ketinimų, atsižvelgiant į aukščiau nurodytą jo apgaulingą elgesį atsakovės atžvilgiu, žinojo arba turėjo žinoti, jog atsakovė sandorį sudaro paveikta trečiųjų asmenų prieš ją panaudotos apgaulės, turėjusios esminės reikšmės ginčo sandorio sudarymui. Atsakovė, sudarydama ginčijamą sutartį, nesuvokė jos turinio, jos sudarymą nulėmė neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės bei neteisėti trečiųjų asmenų veiksmai, atsakovė suklydo dėl sandorio esmės, jo dalyko, pasekmių, ir toks jos suklydimas buvo esminis. Sandorį pripažinus negaliojančiu, taikoma vienašalė restitucija - ieškovas privalo grąžinti pagal šį sandorį gautą butą.

Teismo posėdyje ieškovas R. P. ieškinio reikalavimus palaikė, prašė ieškinį tenkinti.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas palaikė priešieškinį ir jame nurodytas aplinkybes. Paaiškino, jog visuma įrodymų yra aiškiai užfiksuota, jog ieškovas panaudojo apgaulę, todėl sandoris ir buvo sudarytas. Apgaulė pasireiškė esminių sandorio aplinkybių nutylėjimu – turto kaina, sandorio esmės ir jo pasekmių. Atsakovė kalbėjo apie pinigų skolinimąsi, R. B. taip pat kalbėjo apie pinigų skolinimąsi, notaras ir tas suprato, kad tai yra paskoliniai santykiai. Bet nuo atsakovės nutylėta, jog tai turto perleidimas svetimon nuosavybėn. Pažymėjo, jog toks sandoris nevyrauja rinkoje. Sandorį sugalvojo V. K., R. P. per E. Z. surado, ir ieškovas sudarė sandorį. P. tyčiniai veiksmai, nutylėjimas pagrindinių aplinkybių ir suponuoja apgaulę. Tai yra akivaizdu. Mano, jog apie trečiojo asmens apgaulę R. P. galėjo ir turėjo žinoti. R. P. turėjo visas galimybes pasiaiškinti aplinkybes, ir būtų supratęs, jog yra rizika. Bet ne, jis prisijungia prie trečiųjų asmenų apgaulės. Nors turėjo tas aplinkybes žinoti. Ieškovui taikomas vidutiniškai protingo asmens etalonas. Pažymėjo, jog derybų dėl kainos nebuvo. Atkreipė dėmesį, jog atsakovė jokių aktyvių veiksmų butui realizuoti neatliko, nes niekada to nenorėjo daryti. Prašo priešieškinį tenkinti, ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Teismo posėdyje trečiasis asmuo, neapreiškiantis savarankiškų reikalavimų, notaras E. S. paaiškino, jog atsakovė atvyko į notaro biurą mažiausiai du kartus, jai buvo pasakyta kokius dokumentus turi pateikti, ji juos pateikė, iniciatyva sudaryti sandorį buvo iš jos. Prieš tvirtinant sandorį tikrino visus registrus ir neveiksnių asmenų registrą. Matė, jog atsakovė turėjo fizinę negalią. Jai buvo išaiškintos sutarties sudarymo pasekmės. Nurodė, jog pinigines lėšas skaičiavo pati atsakovė. Jam klausimų dėl atsakovės veiksnumo nekilo. Po sutarties sudarymo atsakovė notaro biure nesirodė. Paaiškino, jog dokumentus pateikė pati atsakovė, ir leidimą tą turtą parduoti. Suvokė, jog tai buvo neįgalus asmuo, tačiau gali sąžiningai patvirtinti, jog atsakovė suvokė, kad negrąžinusi pinigų praras butą. Papildomai paaiškino, jog tai buvo faktiniai paskoliniai santykiai. Nurodė, jog pagrindo netvirtinti sandorio, nematė. Nesiaiškino, kodėl būtent toks sandoris sudaromas. Sandoris nėra uždraustas.

Teismo posėdyje liudytojas E. Z. paaiškino, jog yra ieškovo draugas. Nurodė, jog į jį kreipėsi V. K., kuris žinojo, jog jis (liudytojas) verčiasi nekilnojamuoju turtu, paaiškino, jog yra Klaipėdoje butas už protingą kainą. Kadangi tuo metu lėšų neturėjo, tačiau pasiūlymas buvo geras, žinojo, jog ieškovas nori įsigyti turto Klaipėdoje, jam pasiūlė. Kai R. P. pasakė, kad gal ir domina, susisiekė su agentu. Visus klausimus išsprendė telefonu, jie tiesioginio kontakto su pardavėja neturėjo. Kai turėjo vykti į Klaipėda, prisistatė pusbrolis atsakovės, kuris palydėjo iki namų, parodė kelią. Jie nuvyko, apžiūrėjo butą, viskas tiko ir ieškovas apsisprendė dėl pirkimo. Nuvyko pas notarą sutartu laiku. Paaiškino sandorio sudarymo aplinkybes.

Teismo posėdyje liudytojas V. K. nurodė, jog į jį kreipėsi asmuo konsultacijai, paaiškino aplinkybes apie sergantį pusseserės tėvą, nurodė, jog yra paskola paimta, paaiškino, jog reikia pinigų. Pasiūlė variantą sudaryti sandorį su atpirkimo teise. Nurodė, jog kalbėjo su atsakove telefonu, ji paaiškino tokias pačias aplinkybes, pasakė, jog tėvas serga onkologine liga. Paaiškino, jog nurodė, kokių dokumentų reikia. Po kelių dienų iš atsakovės gavo duomenis, jog visus veiksmus atliko. Vėliau paskambino E. Z., paaiškino, jog yra parduodamas butas Klaipėdoje, tačiau jis neturėjo lėšų, bet nurodė, jog turi draugą, kuris norėtų įsigyti butą. Paaiškino sandorio sudarymo aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog 2011 m. kovo 9 d. tarp ieškovo R. P. ir atsakovės I. P. (buv. G.) buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, patvirtina Klaipėdos miesto pirmojo notaro biuro notaro E. S., not. reg. Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovė pardavė, o ieškovas pirko butą su rūsiu, esantį adresu (duomenys neskelbtini), už 65 000 Lt (18 825,30 Eur) kainą (t.1, b. l. 7-10). Sutarties 6.4 punkte numatyta, jog pardavėjas (atsakovė) turi teisę iki 2011 m. spalio 9 d. parduotą turtą atpirkti už 65 000 Lt (18 825,30 Eur) kainą, nurodytos atpirkimo teisės įgyvendinimo sąlygos. Iki sandorio sudarymo butas buvo suvaržytas hipoteka kredito unijos ,,Sveikatos kreditas“ naudai pagal sutartinės hipotekos lakštą (t.1, b. l. 15). Byloje pateikta nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, kurioje nurodoma, jog dviejų kambarių buto su rūsiu, esančio adresu (duomenys neskelbtini), vertė 2011 m. kovo mėn. galėjo būti 130 000 Lt (37 650,60 Eur) (t.3, b. l. 181-182).

2011 m. birželio 6 d. Klaipėdos miesto 2-ajame policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalyje, pagal nukentėjusios I. G. pareiškimą (t.1, b. l. 38, 39).

Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos 2016 m. vasario 9 d. – gegužės 5 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) (t.4, b. l. 185- 193) nurodoma, jog I. P. nuo vaikystės nustatyta įgimta silpnaprotystė – lengvas protinis atsilikimas, atsakovės psichikos būsena laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. kovo 31 d. atitiko lengvą protinį atsilikimą (įgimtą silpnaprotystę); labai žemų, svyruojančių tarp lengvo ir vidutinio protinio atsilikimo lygio, intelektinių gebėjimų pagrindu yra susiformavusi primityvoka, pasyvi, priklausoma, nebrandi, stokojanti savarankiškumo bei sugebėjimo atsispirti įtakai, įtaigi asmenybė su menku socialiniu supratingumu, apsunkintu sprendimų priėmimu ir gebėjimu numatyti artimesnes bei tolimesnes pasekmes. I. P. nustatyti psichinės ir fizinės sveikatos būklės sutrikimai: įgimta silpnaprotystė – lengvas protinis atsilikimas, kai intelektiniai gebėjimai svyruoja lengvo – vidutinio protinio atsilikimo diapazone, kurtumas dešine ausimi, neprigirdėjimas kaire ausimi kartu su jai būdingais individualiais psichologiniais ypatumais reikšmingai apribojo I. P. veiksmų, sudarant 2011 m. kovo 9 d. buto pirkimo – pardavimo sandorį jame nurodytomis sąlygomis, savarankiškumą. VšĮ nepriklausoma teismo psichiatrijos tarnyba 2016 m. rugsėjo 20 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) (t.5, b. l. 119-130) nurodoma, jog I. P. laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. kovo 31 d., taip pat ir sandorio sudarymo metu konstatuojama įgimta silpnaprotystė – lengvas protinis atsilikimas; lengvas protinis atsilikimas turėjo neigiamos įtakos I. P. veiksmų, sudarant 2011 m. kovo 9 d. buto pirkimo – pardavimo sandorį jame nurodytomis sąlygomis, savarankiškumui; jai nustatyti priklausomo tipo asmenybei būdingi bruožai, todėl galima teigti, kad ji yra psichologiškai ir emociškai priklausoma nuo kitų asmenų, kurie tam tikrose gyvenimiškose situacijose gali daryti įtaką jos veiksmams.

Baudžiamojoje byloje Nr.1A-722-380/2013 Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 29 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatyta, jog A. M., įgijęs I. P. pasitikėjimą, siekdamas apgaule iš I. P. išvilioti kuo didesnę dalį turto-piniginių lėšų tariamoms skoloms padengti, advokato pagalbai už tariamai suteiktas teisines paslaugas apmokėti dėl paleidimo iš įkalinimo įstaigos anksčiau laiko, tai yra laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo mėn., įvairiais būdais, o būtent SMS žinutėmis, telefoninių pokalbių metu, rašytiniais laiškais nurodydamas, kad ketina ją vesti sudarant santuoką ir bendrai vesti šeimos ūkį, kad tariamai turi nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto - žemės sklypų, kurį, paleidus jį iš įkalinimo įstaigos, realizuos ir gaus piniginių lėšų, kuriomis padengs I. P. turėtas išlaidas ir paskolintus pinigus, taip aktyviai, sistemingai veikdamas ir realiai neketindamas vykdyti savo įsipareigojimų, įtikino I. P. kreiptis į kredito įstaigą Kredito uniją „Sveikatos kreditas“ dėl paskolos, ko pasėkoje I. P. įtakota A. M., kreipėsi į Kredito uniją ir sudarė 2010 m. rugsėjo 24 d. vartojamosios paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 30 000 Lt (8 688,60 Eur), prievolę užtikrindama nuosavybės teise buto, esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimu. Po to, gautą paskolos dalį 18 000 Lt (5 213,16 Eur) 2010 m. rugsėjo 24 d. pervedė į A. M. mamos sąskaitą. A. M. tęsdamas nusikalstamą veiką, įtikino I. P. paskolinti jam 4 000 Lt (1 158,48 Eur) apmokėti tariamas antstolių išlaidas, dėl to I. P. kreipėsi į kredito įstaigą AB „Lietuvos paštas“ dėl 4 000 Lt (1 158,48 Eur) vartojamosios paskolos ir 2011 m. sausio 25 d. sudarė vartojimo kredito sutartį 4000 Lt (1 158,48 Eur) sumai. Po to, gautą paskolos dalį 3000 Lt (868,86 Eur) pervedė į A. M. tėvo sąskaitą. A. M. tęsdamas nusikalstamą veiką, įtikinėjo I. P. paskolinti 80 000 Lt (23 169,60 Eur), tačiau jai neturint reikalaujamos pinigų sumos, įtikino I. P. paskolinti jam kuo daugiau piniginių lėšų jas skolinantis iš kitų asmenų, prievolės įvykdymui įkeičiant butą, esantį (duomenys neskelbtini), įtikino nukentėjusiąją I. P. 2011 m. kovo 9 d. Klaipėdos I-jame notarų biure sudaryti pirkimo - pardavimo sutartį, kurios pagrindu I. P. pardavė tariamam pirkėjui R. P. su atpirkimo teise iki 2011 m. spalio 9 d. butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio rinkos kaina yra 140 000 Lt (40 546,80 Eur), už nepagrįstai mažą kainą- 65 000 Lt (18 825,30 Eur), iš kurių gautą dalį - 28 762,05 Lt (8 330,07 Eur) buvo grąžintas kreditas Kredito unijai pagal 2010 m. rugsėjo 24 d. vartojamosios paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), o kitą dalį - 24 238 Lt (7 019,81 Eur) nukentėjusioji I. P. perdavė R. B. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kuriuos R. B., tyrimo nenustatytu būdu, juos perdavė A. M. (t. 3, b. l. 164-180).

Dėl priešieškinio reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu

Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2002; 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013).

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu trečiasis asmuo A. M. buvo pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, už tai, kad įgijęs atsakovės pasitikėjimą, siekdamas iš I. P. išvilioti kuo didesnę turto – piniginių lėšų dalį, be kitų baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių, įtikino I. P. paskolinti jam kuo daugiau piniginių lėšų jas skolinantis iš kitų asmenų, prievolės įvykdymui įkeičiant, esantį (duomenys neskelbtini), įtikino nukentėjusiąją I. P. 2011 m. kovo 9 d. Klaipėdos I-jame notarų biure sudaryti pirkimo - pardavimo sutartį, kurios pagrindu I. P. pardavė tariamam pirkėjui R. P. su atpirkimo teise iki 2011 m. spalio 9 d. butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio rinkos kaina yra 140 000 Lt, už nepagrįstai mažą kainą- 65 000 Lt, iš kurių gautą dalį - 28 762,05 Lt buvo grąžintas kreditas Kredito unijai pagal 2010 m. rugsėjo 24 d. vartojamosios paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), o kitą dalį - 24 238 Lt nukentėjusioji I. P. perdavė R. B. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kuriuos R. B., tyrimo nenustatytu būdu, juos perdavė A. M.. Taigi baudžiamojoje byloje yra nustatytas apgaulės panaudojimas prieš atsakovę I. P., kas lėmė neteisėto sandorio sudarymą. Civilinio proceso kodekso 183 straipsnio 3 punktas numato, jog nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, ar administracinio nusižengimo padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nutarimu (prejudiciniai faktai).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog sprendžiant dėl apgaulės atveju sudaryto sandorio teisėtumo būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar sprendimą sudaryti sandorį priėmė savarankiškai. Byloje pateikti įrodymai – ekspertizės aktai apie atsakovės būseną sandorio sudarymo metu, iš kurių nustatyta, jog atsakovei yra konstatuota įgimta silpnaprotystė; I. P., pasirašydama 2011 m. kovo 9 d. buto pirkimo-pardavimo sandorį su atpirkimo teise dėl savo psichikos sveikatos būklės ir juridiškai svarbiu laikotarpiu išryškėjusių asmenybės bruožų tokių kaip padidintas įtaigumas, emocinis priklausomumas ir pavaldumas kitam asmeniui, negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti (t. 4, b. l. 192). Byloje nėra duomenų, paneigiančių ekspertizės aktuose nurodytas išvadas, ekspertizių aktų turinys bei juose padarytos išvados nuoseklios, jokių prieštaravimų jose nenurodyta, todėl teismas neturi jokių objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą abejoti ekspertų išvadų pagrįstumu. Teismo ekspertai, tyrę atsakovės psichinę būseną sandorio sudarymo metu, išskyrė jos asmenybei būdingus bruožus (nebrandumą, pasyvumą, padidintą įtaigumą, priklausomumą nuo kitų asmenų ir kt.), kurie, įvertinus konstatuotus atsakovės psichinius sutrikimus bei jai būdingus individualius ypatumus, turėjo įtakos I. P. suvokimui ir apsisprendimui sudaryti ginčijamą sandorį, turėjo įtakos jos valios formavimosi procesui. Ieškovų atstovės į bylą pateikti duomenys apie atsakovės ankstesniu laikotarpiu sudarytus nekilnojamojo turto perleidimo sandorius nepaneigia byloje ekspertų nustatytų išvadų, nesudaro pagrindo abejoti, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu atsakovė negalėjo suprasti savo veiksmų esmės, jos valios formavimuisi turėjo įtakos kiti asmenys. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog nors visus veiksmus ir atliko atsakovė, tačiau jai visada buvo nurodoma, ką daryti, teismo posėdžio metu liudytojas V. K. paaiškino, jog nurodė atsakovei, kokius dokumentus surinkti, į kokį notarą kreiptis.

Civilinio kodekso 1.91 straipsnio 6 dalis numato, jog jeigu apgaulę, smurtą ar grasinimus panaudojo ne kita sandorio šalis, o trečiasis asmuo, sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, jei kita sandorio šalis žinojo arba turėjo žinoti šiuos faktus. Taigi turi būti vertinamas ir kitos sandorio šalies, t. y. ieškovo veiksmus, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais.

Bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovė apie ketinimą parduoti butą niekam neskelbė. Liudytojas V. K. paaiškino, jog konsultaciją dėl sandorio sudarymo teikė tariamam atsakovės pusbroliui (R. B.), pasiūlė sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį su atpirkimo teise. Butas, esantis Klaipėdos mieste, parduotas tarpininkaujant Kaune veikiančiai nekilnojamojo turto agentūrai. Liudytojais byloje apklausti E. Z. ir V. K. paaiškino, jog ieškovui pasiūlė įsigyti butą už 65 000 Lt (18 825,30 Eur) kainą, nors patvirtino, jog veiklą vykdė Kaune. Ieškovas R. P. su atsakove dėl esminių sandorio aplinkybių nesitarė, dėl jų nesiderėjo, iš Kauno vyko įsigyti turto į Klaipėdą už 65 000 Lt (18 825,30 Eur) kainą, perkamą turtą apžiūrėjo tik sandorio dieną, prieš sudarant sutartį pas notarą. Teismo posėdžio metu ieškovas paaiškino, jog jokių aplinkybių nesiaiškino. Byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog ieškovas R. P. suvokė, kad įsigyja turtą už gerokai mažesnę kainą, nei buto rinkos kaina, kuri pagal byloje pateiktą turto vertinimo išvadą sandorio sudarymo metu buvo 130 000 Lt (37 650,60 Eur). Ieškovų atstovės argumentai, jog pateikta išvada nėra tinkamas įrodymas nepagrįsta. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (Civilinio proceso kodekso 177 straipsnio 1 dalis). Abejoti byloje pateiktos turto vertinimo išvados duomenimis teismas neturi pagrindo, ieškovai nors iš nesutinka su nurodyta turto verte, tačiau priešingų įrodymų nepateikė. Pažymėtina, jog nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita buvo pateikta baudžiamojoje byloje (baudžiamosios bylos t. 5, b. l. 138-166), šalys su baudžiamosios bylos medžiaga yra susipažinusios, todėl turėjo galimybę įvertinti ataskaitoje pateiktus duomenis.

Be to, iš byloje esančių ieškovo paaiškinimų matyti, jog jam buvo žinoma, jog atsakovei reikalingi pinigai, ji nori pasiskolinti, tačiau nors ir nurodė, jog norėjo atsakovei padėti, nesiaiškino, ar atsakovė supranta, jog sudaromu sandoriu jis ne skolina jai pinigines lėšas, o perka iš atsakovės butą, kad perkamas turtas nuosavybės teise pereina jam nuo sutarties sudarymo ir priėmimo – perdavimo akto pasirašymo momento, o ne ateityje, kaip manė atsakovė. Ieškovas nurodė, jog atsakovė pasakojo, kad pinigai reikalingi tėvo gydymui, kuris esąs verslininkas, turi nekilnojamojo turto. Tačiau ieškovas nesiaiškino atsakovės norimo sudaryti sandorio tikrosios esmės, kainos, siekė sudaryti sandorį, nors jam buvo matomi akivaizdūs atsakovės kalbos, klausos ir bendro suvokimo sutrikimai, jų negalima nepastebėti. Ieškovas nevertino atsakovės pateiktų paaiškinimų dėl sandorio sudarymo aplinkybių, nors jie ir buvo prieštaringi (tėvas verslininkas, turi turto, tačiau gydymui parduodamas atsakovės butas).

Vertinant byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog atsakovė iš esmės sutiko su tuo, kad ieškovas jai suteiktų paskolą 65 000 Lt (18 825,30 Eur) sumai, o ji įsipareigojimų įvykdymui įkeistų butą. Teismo posėdžio metu notaras taip pat paaiškino, jog jam atrodė, kad šalis sieja paskoliniai teisiniai santykiai. Tačiau buvo sudarytas nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo su atpirkimo teise sandoris, visiškai nepalankiomis atsakovei sąlygomis. Atsakovei sudaryti kitą – paskolos sandorį niekas nesiūlė, tuo tarpu teismo posėdžio metu ieškovų atstovė paaiškino, jog ieškovas nebūtų sutikęs atsakovei skolinti pinigų. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, pripažintina, jog sandorio schema, kuri neatitinka vienos iš šalių valios ir pažeidžia jos teises, savaime negali būti pripažinta sąžininga, nes ja šiurkščiai pažeidžiama, paneigiama sutarčių sudarymo ir vykdymo civiliniuose teisiniuose santykiuose praktika. Tai, kad ginčijamas sandoris sudarytas ne pačios atsakovės iniciatyva, o kitų asmenų, panaudojusių apgaulę, taip pat ieškovo, siekusio įsigyti turtą už mažesnę kainą, ir neatskleidusio atsakovei visų sandorio sudarymo aplinkybių, kurios nėra akivaizdžios, taip pat tai, kad atsakovės valia sudaryti sandorį susiformavo dėl kitų asmenų įtakos, patvirtina byloje nustatytos aplinkybės, bei tai, kad vertinant atsakovės elgesį pagal vidutiniškai protingo ir apdairaus asmens kriterijų matyti, jog vidutiniškai protingas asmuo, suvokdamas ginčijamo sandorio sudarymo padarinius, laisva valia tokio sandorio sudaręs nebūtų. Tai patvirtina ir atsakovės veiksmai po to, kai ji suprato esanti apgauta.

Rūpestingo ir apdairaus asmens pareiga yra prieš sudarant sandorį imtis visų jam prieinamų priemonių išsiaiškinti, ar būsimu sandoriu nebus pažeisti kitų asmenų interesai, ar niekas neturi daugiau teisių į turtą, į kurį siekiama įgyti daiktines teises. Asmuo, kuris sudarydamas sandorį šių priemonių nesiima, negali būti laikomas sąžiningu ir turi prisiimti neigiamus savo neapdairumo padarinius. Teismo posėdžio metu ieškovų atstovė netiesiogiai pripažino, jog R. P. nebuvo apdairus, pats R. P. nurodė, jog atsakovės pateiktų duomenų nevertino, nesidomėjo. Tokie ieškovo veiksmai nagrinėjamos bylos kontekste vertintini kaip nesąžiningi.

Byloje nustatytos aplinkybes sudaro pagrindą išvadai, jog ieškovas R. P., matydamas atsakovės būseną, elgesį, kalbos, klausos, suvokimo sutrikimus, sudarė pirkimo – pardavimo su atpirkimo teise sandorį už dvigubai mažesnę, nei turto rinko vertė, kainą, atsakovę suklaidino dėl sandorio esmės bei jo pasekmių, šias aplinkybes nutylėjo, kas sudaro apgaulės turinį. Ieškovas, kaip atsakingas ir atidus asmuo, prieš sudarydamas sandorį, jei ir nežinojo, tai turėjo žinoti ir suprasti apie trečiųjų asmenų nusikalstamą apgaulę ir jos įtaką sudarant ginčo sandorį, turėjo visas galimybes šias aplinkybes išsiaiškinti.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (Civilinio proceso kodekso 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (Civilinio proceso kodekso 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal Civilinio proceso kodekso 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Pastebėtina, jog teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Nagrinėjamu atveju įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus, byloje pateiktas ekspertizių išvadas, pripažintina, jog atsakovė, sudarydama ginčo sandorį, nesuvokė sudaromo sandorio esmės, jos veiksmams įtakos turėjo A. M. veiksmai, ieškovo R. P. apgaulingas, nesąžiningas elgesys, atsakovės psichinė bei fizinė būsena, jai būdingi asmenybės ypatumai, kuriais kiti asmenys pasinaudojo.

Atsižvelgiant į nurodytą, pripažintina, jog atsakovė įrodė savo priešieškinio pagrįstumą, todėl vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 183 straipsniu, 185 straipsniu, nagrinėjamu klausimu aktualia teismų praktika, 2011 m. kovo 9 d. pirkimo – pardavimo su atpirkimo teise sandoris pripažintinas negaliojančiu, kaip sudarytas dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnio 1 dalis, 5 dalis, 6 dalis).

Jeigu sandoris pripažintas negaliojančiu dėl vienos iš CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodytų priežasčių, tai antroji šalis privalo grąžinti nukentėjusiajam visa, ką ji yra gavusi pagal sandorį, o kai to negalima grąžinti, – atlyginti to vertę pinigais. Be to, kaltoji šalis turi atlyginti nukentėjusiajam visas turėtas išlaidas (CK 1.91 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog vienašale restitucija siekiama piktavališkai veikusiam nesąžiningam asmeniui apriboti galimybę turėti bet kokios naudos iš jo tokio pobūdžio veiksmų. Iš jo turi būti paimta visa, kas jam perduota pagal įvykdytą ir negaliojančiu pripažintą sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2011).

Atsižvelgiant į nurodytą, sandorį pripažinus negaliojančiu taikytina vienašalė restituciją – ieškovas privalo atsakovei grąžinti pagal pripažintą negaliojančiu sandorį gautą butą.

Dėl ieškinio reikalavimų

Teismui pripažinus sandorį negaliojančiu, taikant restituciją ir atsakovei grąžinus nuosavybės teisę į butą, iš kurio ją su šeima prašo iškeldinti ieškovai remdamiesi 2011 m. kovo 9 d. pirkimo – pardavimo sutartimi, ieškovų reikalavimas dėl savininko teisių gynimo atmestinas, kaip nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis 1 dalis).

Atsakovė pateikė duomenis, kad patyrė 150 Lt (43,44 Eur) išlaidų, sumokant už priešieškinį žyminio mokesčio (t.1, b. l. 75), 100 Lt (28,96 Eur) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 147), 100 Lt (28,96 Eur) už kasacinį skundą (t. 4, b. l. 69) ir 237,49 Eur už psichiatrinę ekspertizę (t. 4, b. l. 160, 161; t.5, b. l. 2, 3), iš viso 338,85 Eur išlaidų, kurios priteistinos iš ieškovų.

Liudytojo E. Z. prašymas apmokėti kuro išlaidas netenkintinas, kadangi yra nepagrįstas, kartu su prašymu nėra pateikti duomenis apie transporto priemonės degalų sunaudojimo normą (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260, 263-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priešieškinį tenkinti.

Pripažinti 2011 m. kovo 9 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pirkimo – pardavimo sutartį su atpirkimo teise, sudarytą tarp I. P. (buv. G.) ir R. P., negaliojančia.

Taikyti restituciją – grąžinti atsakovei I. P. nuosavybės teise butą, esantį (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš ieškovų R. P. ir J. P. iš kiekvieno po 169,42 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei I. P..

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.