Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2015-05-08 · Civilinė byla Nr. 2-822-186/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-05-08
Bylos Nr.
2-822-186/2015
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-00091-2015-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Egidijus Žironas
Ieškovas
V. P.
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Bemsta“
Kategorijos
  • 126.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-822-186/2015Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00091-2015-3Procesinio sprendimo kategorija: 126.4. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 8 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Žironas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo V. P. (V. P.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 20 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-3670-232/2015 pagal nurodyto ieškovo ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Bemsta“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas V. P. (V. P.), UAB „Bemsta“ direktorius, 2015 m. sausio 16 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, prašydamas iškelti atsakovo UAB ,,Bemsta“ bankroto bylą dėl įmonės nemokumo (1-3 b. l.). Nurodė, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalį įmonė yra nemoki: turi 587,06 Eur (2 027 Lt) turto, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 85 791,53 Eur (296 221 Lt), kad atsakovas neturi stabilių pajamų, faktiškai nebevykdo veiklos; be to, 2014 metais nurodyta įmonė patyrė 90 508,86 Eur (312 509 Lt) nuostolių.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 20 d. nutartimi, vadovaudamasis ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalimi, pasiūlė ieškovui per 5 darbo dienas nuo teismo nutarties nuorašo gavimo dienos sumokėti į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą 1 158,48 Eur bankroto administravimo išlaidoms padengti (22-23 b. l.).

Šalies argumentai

Teismas nurodė, kad pagal atsakovo 2014 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis, atsakovo turto vertė tik 587,06 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 85 791,53 Eur. Be to, pasak teismo, pareiškime ieškovas nurodė, jog atsakovas neturi nekilnojamojo turto. Teismo teigimu, dėl nurodyto konstatuotina, kad esami duomenys apie atsakovo turtinę ir finansinę padėtį sudaro pagrindo spręsti, jog įmonės turto gali nepakakti teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Todėl teismas, vadovaudamasis ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalimi, pasiūlė ieškovui įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 1 158,48 Eur administravimo išlaidų padengimui.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 20 d. nutartį (30-34 b. l.). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovo turto gali nepakakti teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, kadangi į atsakovo 2014 m. gruodžio 31 d. balansą dėl klaidos nebuvo įrašyta atsakovui nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė Volkswagen Transporter, pagaminta 2007 metais, kurios vidutinė vertė pagal į bylą kartu su atskiruoju skundu pateiktus išrašus iš skelbimų tinklalapių yra 6 000 Eur.Iškėlus atsakovo bankroto bylą ir pardavus paminėtą transporto priemonę, gauta pinigų suma būtų pakankama ir užtektina būtinųjų teismo ir administravimo išlaidų padengimui, dėl ko nėra pagrindo taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies nuostatų. Be to, teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog 1 932,16 Eur vertės turto turėjimas yra pakankamas ir užtektinas paminėtoms išlaidoms padengti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Atskirasis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 str., 330 str.).

Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai pasiūlė ieškovui į teismo depozitinę sąskaitą įmokėti 1 158,48 Eur, nustačius, kad atsakovas neturi turto arba jo gali nepakakti teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti.

Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 3 punktą teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, išskyrus šio straipsnio 10 dalyje numatytus atvejus. ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalyje numatyta, jog tuo atveju, kai teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, bankroto byla gali būti keliama ir nagrinėjama šio įstatymo 13¹ straipsnyje nustatyta supaprastinto bankroto proceso tvarka; teismas, padaręs pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, turi nustatyti sumą (kuri negali viršyti teisės aktuose nustatyta tvarka nustatytų 25 minimaliųjų mėnesinių algų sumos), reikalingą teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti.

Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, kad įstatymas nereikalauja teismo įsitikinimo, jog įmonė neturi turto ar jo nepakanka administravimo išlaidoms padengti; pagrindas pasiūlyti pareiškėjui sumokėti atitinkamą sumą yra teismo pakankamai pagrįsta prielaida; įstatymas nenustato, kokie duomenys yra būtini teismo prielaidai padaryti, todėl tokią prielaidą gali suformuoti bylos aplinkybių visuma, tarp jų ir aplinkybė, kad nepateikti duomenys apie atsakovo turtinę padėtį ir teismui prieinamomis priemonėmis nepavyko tų duomenų gauti (ĮBĮ 10 str. 10 d.; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2042/2014, 2013 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2766/2013).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus dokumentus (pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, UAB „Bemsta“ 2014 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis), teisingai nustatė, kad UAB „Bemsta“ turto vertė – 587,06 Eur (2 027 Lt), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 85 791,53 Eur (296 221 Lt), kad įmonė neturi nekilnojamojo turto (1-4 b. l.). Be to, pažymėtina, jog iš teismui pateiktų dokumentų nustatyta, kad įmonė 2014 metais patyrė 90 508,86 Eur (312 509 Lt) nuostolių, atsakovas yra skolingas valstybės institucijoms (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, Valstybinei mokesčių inspekcijai) bei įmonės darbuotojams (5, 8-9 b. l.), Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotų UAB „Bemsta“ nuosavybės objektų (47 b. l.). Esant nurodytiems duomenims, apygardos teismas padarė pakankamai pagrįstą prielaidą, jog UAB „Bemsta“ turto gali nepakakti teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti (ĮBĮ 10 str. 10 d.; CPK 183 str., 185 str.).

Nesudaro pagrindo pakeisti arba panaikinti skundžiamą teismo nutartį ir kartu su atskiruoju skundu apelianto pateikti duomenys apie, apelianto teigimu, UAB „Bemsta“ nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę VW TRANSPORTER, kuri, pasak apelianto, dėl klaidos nebuvo įrašyta į atsakovo 2014 m. gruodžio 31 d. balansą. Iš į bylą pateikto 2014 m. gruodžio 31 d. UAB „Bemsta“ balanso bei kitų bylos dokumentų nėra galimybės nustatyti, koks konkrečiai ilgalaikis materialusis turtas buvo įrašytas į atsakovo balansą, teikiant pareiškimą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo; be to, nėra duomenų apie paminėtos transporto priemonės galimą apsunkinimą (areštą ar įkeitimą) bei jos vertę, atsižvelgiant ne tik į šio automobilio pagaminimo metus, bet ir į jo techninę būklę, o tokių duomenų, tarp jų patikslinto atsakovo balanso, kuriame būtų nurodytas konkretus įmonės turtas, apeliantas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Taigi apeliantas atskirajame skunde nenurodė aplinkybių ir nepateikė duomenų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo nutartyje padarytą pakankamai pagrįstą prielaidą (CPK 12 str., 178 str., 314 str., 338 str.).

Pažymėtina, kad įmokėta į teismo depozitinę sąskaitą pinigų suma yra naudojama teisėjo, nagrinėjančio bankroto bylą, nurodymu teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti (ĮBĮ 10 str. 10 d. 1 p.), o tuo atveju, jeigu bankroto proceso metu paaiškėtų, jog atsakovas turi pakankamai turto, teismo ir administravimo išlaidos galėtų būti padengtos iš lėšų, gautų realizavus atsakovo turtą (ĮBĮ 13¹ str. 5 d.). Tačiau bet kokiu atveju bankroto proceso metu pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos (ĮBĮ 36 str. 1 d.).

Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad dėl atskirajame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo pakeisti ar panaikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista. Pirmosios instancijos teismas nustatė terminą nutartyje nurodytai sumai sumokėti 5 darbo dienų terminą, skaičiuojamą nuo teismo nutarties nuorašo gavimo dienos. Teismo nutartis ieškovui buvo įteikta 2015 m. vasario 9 d., tačiau ji buvo apskųsta apeliacine tvarka. Dėl šios priežasties 5 darbo dienų terminas 1 158,48 Eur sumokėti skaičiuotinas nuo šios Lietuvos apeliacinio teismo nutarties kopijos įteikimo ieškovui.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 20 d. nutartyje įtvirtintą įpareigojimą dėl 1 158,48 Eur sumokėjimo ieškovas turi įvykdyti per 5 dienas nuo šios Lietuvos apeliacinio teismo nutarties kopijos įteikimo dienos.

Teisėjas Egidijus Žironas