Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Erinija Kazlauskienė Civilinė byla Nr. e2S-930-730/2016

2016 m. birželio 9 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erinija Kazlauskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi kreditorės UAB „Kapitalo valda“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditorės UAB „Kapitalo valda“ pareiškimą skolininkei R. R. dėl teismo įsakymo išdavimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kreditorės reikalavimas priteisti iš skolininkės skolą ir sutartines netesybas pats savaime nėra aiškiai nepagrįstas. Kreditorė delspinigių dydį sumažino nuo sutartyje numatyto 0,2 proc. iki 0,05 proc., kas neprieštarauja Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatoms.Pareiškimo tekstinėje dalyje padaryta rašymo apsirikimo klaida, nurodant, kad delspinigių dydis apskaičiuotas taikant 0,02 proc.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320, 338 straipsniai).

Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-19/2006; 2015 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-676-611/2015), todėl pasisakoma tik dėl atskirajame skunde nurodytų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nutartimi motyvų pagrįstumo.

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti kreditorės pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo CPK 435 straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu (jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas), teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad kreditorė prašė priteisti iš skolininkės 142,17 Eur skolą, 253,06 Eur delspinigius, 14,22 Eur baudą, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo; 23,59 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 3,00 Eur žyminis mokestis, 20,59 Eur už Gyventojų registro tarnybos pažymas.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog kreditorės prašomi priteisti delspinigiai viršija skolos sumą, todėl netesybos laikytinos aiškiai per didelėmis, todėl pareiškimą atsisakė priimti kaip nepagrįstą.

Apeliantė atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti kreditorės pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo kaip aiškiai nepagrįstą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, spręsdamas kreditorės pareiškimo priėmimo klausimą, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias teismo įsakymo išdavimą.

Pagrindinė teismo įsakymo institutui keliama užduotis – kiek įmanoma supaprastinti ir pagreitinti teismo darbą sprendžiant sąlygiškai aiškias bylas, dėl kurių šalys beveik nesiginčija. CPK XXIII skyrius nustato bylų dėl teismo įsakymo nagrinėjimo ypatumus. CPK 431 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šiame skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjamos bylos pagal kreditoriaus pareiškimą dėl piniginių reikalavimų (atsirandančių iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kitų). Vienas iš svarbiausių momentų teismo įsakymo procese yra tas, kad teismas šio proceso atveju tikrina tik formalųjį pateikto pareiškimo aspektą, t. y. ar jis atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus (ar nėra CPK 435 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų). Pažymėtina tai, kad kreditorius teismo įsakymą gali gauti ir nepateikęs jokių savo reikalavimą pagrindžiančių įrodymų (CPK 433 straipsnio 3 dalis). Spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus teismas netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (CPK 435 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007-10-24 nutarime įtvirtino teismo precedentą, kaip teisės šaltinį. Teismų precedentų privalomumas yra vertikalus ir horizontalus. Tai reiškia, kad teismai taikydami ir aiškindami įstatymus privalo atsižvelgti ne tik į aukštesnės instancijos teismų priimtus sprendimus (vertikalus precedentas), bet ir savo sukurtus vėliausius precedentus analogiškose bylose (horizontalusis precedentas), t. y. turi atsižvelgti taip pat į savo paties teisės taikymo praktiką. Klaipėdos apygardos teismo teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. 2S-113-253/2015 2015-01-15 nutartyje pasisakė, kad teismas gali atsisakyti priimti pareiškimą išduoti teismo įsakymą tik CPK 435 straipsnio 2 dalyje nustatytais atvejais, įskaitant tuo atveju, jeigu jis yra aiškiai nepagrįstas. Šis pagrindas taikytinas, kai iš faktinio pareiškimo pagrindo galima padaryti išvadą, jog reikalavimas materialiosios teisės normos kontekste vienareikšmiškai laikytinas nepagrįstu. Aiškiai nepagrįstu pareiškimu laikytinas toks pareiškimas, kuriuo reiškiamų materialinių reikalavimų nepagrįstumas (galimybės gauti tokių reikalavimų patvirtinimą (patenkinimą) nebuvimas) yra toks akivaizdus, jog jį galima identifikuoti, atliekant formalųjį pareiškimo vertinimą, tai yra tikrinant, ar kreditorius įgyvendino procesines kreipimosi į teismą sąlygas (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-720-661/2016).

Iš pareiškimo turinio matyti, kad kreditorė prašo priteisti 0,05 proc. dydžio delspinigius nuo vėluojamos sumokėti sumos už kiekvieną dieną, skaičiuojant nuo 2006-07-15, iš viso 253,06 Eur. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis). Netesybos gali būti nustatytos įstatymų, sutarties ir teismo (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Iš pateiktos Išperkamosios nuomos sutarties, sudarytos tarp skolininkės ir „Ūkio banko lizingo“, kuria skolininkė įsigijo svetainės baldus, 11.1 punkto nustatyta, kad vėluojant mokėti įmokas pagal grafiką, skaičiuojami 0,2 proc. delspinigiai už kiekvieną dieną. Kaip matyti, kreditorė teikdama pareiškimą teismui sumažino delspinigių dydį iki 0,05 proc., vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, atsižvelgdama į skolos sumą, skolos susidarymo laikotarpį, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, delspinigių dydis nėra nepagrįstai didelis. Nors reikalavimams dėl netesybų (baudų ir delspinigių) taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas), tačiau pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.

Esant šioms aplinkybėms, kreditorės reikalavimas priteisti netesybas savo esme negali būti pripažintas aiškiai nepagrįstu.

Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad išsiaiškinti visas bylos aplinkybes ir ištirti įrodymus, kurie reikšmingi sprendžiant dėl kreditorės reikalavimų pagrįstumo, teismas galėtų tik nagrinėdamas bylą iš esmės, tai yra skolininkei CPK 439 straipsnio nustatyta tvarka pareiškus prieštaravimus dėl kreditorės pareikšto reikalavimo ir teismui bylą nagrinėjant ginčo teisenos tvarka. Atkreiptinas dėmesys, jog skolininkui yra suteikiama galimybė pateikti prieštaravimus net nenurodant prieštaravimo pagrindo. Skolininko teisė pateikti prieštaravimus garantuoja jo teisių apsaugą nuo nepagrįsto ar ginčytino kreditorės reikalavimo pareiškimo.

Esant tokioms aplinkybėms darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo vadovaujantis CPK 435 straipsnio 2 dalimi atsisakyti priimti kreditorės pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo kaip aiškiai nepagrįstą.

Esant anksčiau minėtų aplinkybių visumai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra pagrindas išvadai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimą (CPK 435 straipsnis), todėl pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336?339 straipsniais, teismas

nutaria:

panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartį ir kreditorės UAB „Kapitalo valda“ pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.