- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-31
- Bylos Nr.
- 2A-317/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Kazys Kailiūnas, Konstantinas Gurinas
- Atsakovas
- G. V., L. V., V. J., S. J., L. R., A. R.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Kazio Kailiūno,
dalyvaujant ieškovo bankrutavusios individualios įmonės G. V. vaistinės atstovui advokatui T. P.,
apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutavusios individualios įmonės G. V. vaistinės apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, priimto civilinėje byloje Nr. 2-288-278/2011 pagal ieškovo bankrutavusios individualios įmonės G. V. vaistinės ieškinį atsakovams G. V., L. V., V. J., S. J., L. R., A. R., trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų atsakovų pusėje uždaroji akcinė bendrovė „Express Vaistinė“, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje nagrinėjamas ginčas pagal bankrutuojančios individualios įmonės bankroto administratoriaus pareikštą ieškinį dėl šios įmonės ir jos savininkų bei ginčo turto įgijėjų sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, grąžinant įmonei ir jos savininkams ginčijamais sandoriais perleistą turtą.
Atsakovai G. V. ir L. V. 2009 m. rugsėjo 10 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė už 69 000 Lt jiems bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį 0,0960 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir už 594 000 Lt individualiai įmonei G. V. vaistinei priklausantį prekybos paskirties pastatą - vaistinę lE2m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius J(duomenys neskelbtini), V. J., kuri šį turtą įgijo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su S. J.. Nupirktą nekilnojamąjį turtą V. J. ir S. J. 2009 m. rugsėjo 21 d. pirkimo-pardavimo sutartimi už 663 000 Lt pardavė L. R., kuris šį turtą įgijo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise kartu su sutuoktine A. R..
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos teismas 2009 m. gruodžio 17 d. nutartimi iškėlė individualiai įmonei G. V. vaistinei, kurios savininkai buvo atsakovai G. V. ir L. V., o direktorius – G. V., bankroto bylą. 2010 m. gegužės 26 d. nutartimi teismas įmonę pripažino bankrutavusia ir paskelbė likviduojama dėl bankroto.
Šalies argumentai
Ieškovas bankrutavusios IĮ G. V. vaistinės bankroto administratorius 2010 m. balandžio 19 d. ieškiniu prašė 2009 m. rugsėjo 10 ir 21 d. pirkimo-pardavimo sutartis pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento ir įpareigoti sandorių šalis grąžinti viena kitai visa, ką yra gavusios pagal ginčijamus sandorius, tame tarpe įpareigoti atsakovus L. R. ir A. R. grąžinti ieškovui ginčo prekybos paskirties pastatą – vaistinę, o atsakovams G. V. ir L. V. - žemės sklypą. Ieškovo teigimu, šios sutartys pažeidė bankrutavusios individualios įmonės kreditorių teises, buvo sudarytos dėl šalių piktavališko susitarimo ir tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, nes jomis nekilnojamasis turtas buvo parduotas siekiant paslėpti šį turtą, išvengti IĮ G. V. vaistinės kreditorių reikalavimų patenkinimo ir skolų išieškojimo nukreipimo į jį (CK 6.66, 1.80, 1.86, 1,91 straipsniai, Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas).
Ieškovas nurodė, kad bankroto administratorius, patikrinęs bankrutuojančios įmonės buhalterinius-finansinius dokumentus ir sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, nustatė, kad atsakovė V. J. 2009 m. rugsėjo 9 d. į G. V. vaistinės kasą įnešė 594 000 Lt. Atsakovas G. V. tą pačią dieną 372 602,34 Lt išėmė iš įmonės kasos įnešimui į banko sąskaitą ir 250 000 Lt išėmė avansiniams mokėjimams; 2009 m. rugsėjo 18 d. kasos pajamų orderiu BAS Nr. 00155 grąžino į įmonės kasą 681 050 Lt nepanaudoto avanso ir tą pačią dieną kasos išlaidų orderiu Nr. 0494 šią pinigų sumą pasiėmė asmeniniams poreikiams. Administratoriaus teigimu, nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartys sudarytos dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių ir prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Įmonės savininkai ginčijamo sandorio neprivalėjo sudaryti, nes žinojo, kad sandoris pažeidžia įmonės kreditorių teises. Sandorių sudarymo metu įmonė buvo nemoki, o ginčijamais sandoriais įmonė ir jos savininkai neteko nekilnojamojo turto.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio apygardos teismas 2011 m. sausio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo atsakovams G. V. 5 096 Lt, S. J. 4 000 Lt, A. R. 2 900 Lt ir L. R. 1 100 Lt teisinės pagalbos išlaidų bei valstybei 66,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė visų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų. Teismas nustatė, kad 2009 m. rugpjūčio 10 d. ieškovas įsipareigojo kreditoriui UAB „Limedika“ iki 2009 m. rugsėjo 15 d. sumokėti skolos dalį - 500 000 Lt, o likusią skolos dalį sumokėti iki 2009 m. gruodžio 31 d.; iki 2009 m. rugpjūčio 31 d. pateikti UAB „Limedika“ papildomą įsipareigojimų užtikrinimą - kreditoriui priimtinų trečiųjų asmenų laidavimą už pirkėjo prievoles. UAB „Limedika“ priminimą dėl įsipareigojimų įvykdymo ir įmonės darbuotojų įspėjimą dėl keltinos bankroto bylos teismas vertino kaip liudijimą, kad ginčo sandorių sudarymo metu įmonės turtinė padėtis buvo sunki, todėl sprendė, kad atsakovų teiginiai, jog įmonei buvo reikalingos lėšos atsiskaitymui su kreditoriais, nėra paneigti. Atsakovai G. ir L. V. ginčo nekilnojamojo turto kreditoriui nepasiūlė, tačiau 500 000 Lt skolos grąžinimui nutarė parduoti turimą ir AB „Šiaulių bankas“ įkeistą turtą, tokiu būdu iš dalies atsiskaityti su banku (372 602,34 Lt) ir su UAB „Limedika“. Teismo vertinimu ginčo turto pardavimas buvo būtinas. Teismo nuomone, aplinkybę, kad ginčo turtą buvo ketinama parduoti patvirtina ir 2009 m. rugpjūčio 4 d. UAB „Top Real“ turto vertinimo ataskaita, kuria turtas įvertintas 663 000 Lt suma. Kadangi atsakovė V. J., įsigydama ginčo turtą, 594 000 Lt įmokėjo į vaistinės kasą, o likusią sumą sumokėjo atsakovams G. ir L. V. grynais, o pastarieji iš šių lėšų atsiskaitė su AB „Šiaulių bankas“ (372 602,34 Lt), teismas atmetė ieškovo argumentus, kad parduodant ginčo turtą buvo siekiama sumažinti įmonės turtą. Teismas kritiškai vertino administratoriaus argumentus, kad kasos pajamų orderio surašymas neįrodo realaus pinigų sumokėjimo, motyvuodamas tuo, kad buvo atsiskaityta su hipotekiniu kreditoriumi, o kitos dalies lėšų gavimą patvirtina rašytiniai įrodymai, memorialinis orderis ir atsakovės V. J. pateikti dokumentai, patvirtinantys gautą paskolą ginčo turtui įsigyti. Teismas taip pat nesutiko su ieškovo argumentais, kad ginčo turtas parduotas už pernelyg žemą kainą, nes sandorių metu buvo sumažėjusios nekilnojamojo turto kainos, o siekiant toliau vykdyti įmonės veiklą, įmonė dėl sunkios finansinės padėties turėjo priimti skubius, radikalius sprendimus ir negalėjo laukti kainų pasikeitimo rinkoje. Nekilnojamojo turto kainų atitinkamu laikotarpiu kritimas apie 30 proc. pripažintinas visiems žinoma aplinkybe, kurios nereikia įrodinėti, todėl vadovautis UAB „Liturta” turto vertinimu, kuriame ginčo turtas įvertintas 1 170 000 Lt suma, negalima. Iš UAB „Top Real“ turto vertinimo teismas nustatė, kad parduoto turto vertė 2010 m. lapkričio 15 d. yra 693 000 Lt, t. y. ir po vienerių metų kainos padidėjimas nėra ženklus, todėl nekonstatavo pagrindo išvadai, kad, iškėlus įmonei bankroto bylą, varžytynėse turtas galėjo būti parduotas didesne kaina ir atsiskaičius su banku, turinčiu pirmumą, kaip įkaito turėtoju, lėšų būtų užtekę ir kitų kreditorių daliniams reikalavimams padengti. Teismas atmetė administratoriaus argumentus, kad atsakovų pateiktoje UAB „Top Real” turto vertės nustatymo ataskaitoje nenurodyta vertinamo pastato paskirtis ir tai galėjo įtakoti didesnę pastato rinkos vertę. Teismas nustatė, kad 2009 m. rugpjūčio 4 d. turto vertinimo pažymoje ir ataskaitoje atsižvelgta į pastato paskirtį ir naudojimosi juo ypatumus. Teismo vertinimu, byloje nėra neginčijamų duomenų, kad 2009 m. rugsėjo 10 d. sandorio sudarymo metu įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turimo turto vertės. Be to, aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis buvo sunki ir artima Įmonių bankroto įstatyme įtvirtintai bankroto bylos iškėlimo ribai, nėra pakankama konstatuoti ieškovo nemokumą, kaip actio Pauliana taikymui būtiną aplinkybę. Pardavus nekilnojamąjį turtą ir gavus už jį ekvivalentinę pinigų sumą, vaistinės turimo turto vertė realiai nesumažėjo, todėl sandorio sudarymas neturėjo neigiamos įtakos įmonės ir atsakovų G. ir L. V. mokumui, t. y. galimybei atsiskaityti su įmonės kreditoriais, ir nepažeidė jos kreditorių teisių ir interesų. Gautomis lėšomis buvo atsiskaityta su banku, o likusios lėšos turėjo būti skirtos kitų įmonės kreditorių reikalavimams padengti. Aplinkybė, kad atsiskaičius su banku, likusios lėšos nebuvo išmokėtos kitiems įmonės kreditoriams, taip pat ir UAB „Limedika”, teismo vertinimu, rodo tik įmonės savininkų nesąžiningumą. Ieškovas, pardavęs ginčo patalpas, turėjo galimybę tęsti įmonės veiklą, todėl ginčo turto perleidimas neturėjo neigiamos įtakos įmonės veiklai. Kadangi ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie patalpų nuomos kainas minėtu laikotarpiu Utenoje, todėl teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad ginčo patalpos G. V. vaistinei išnuomotos už simbolinę kainą. Teismas nustatė, kad buvo nuomojama tik dalis patalpų, apie nuomojamas patalpas atsakovams V. ir S. J. nereikėjo skelbti, ieškoti nuomininkų, o įvertinęs tai, kad dėl pablogėjusios ekonominės padėties šalyje buvo sumažėjusios patalpų nuomos kainos ir jų paklausa, sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog ginčo patalpų nuomos kaina buvo simbolinė ar pernelyg maža.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas bankrutavusi individuali įmonė G. V. vaistinė prašo Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas neteisingai taikė ir aiškino materialiosios ir procesinės teisės normas; nepagrįstai konstatavo, kad ginčijami sandoriai nepažeidė ieškovo kreditorių teisių, kad ginčijamus sandorius atsakovai privalėjo sudaryti, kad atsakovai buvo sąžiningi, kad ieškovas neįrodė visų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų.
2. 2009 m. rugsėjo 1 d. ieškovas turėjo 2 773 053,67 Lt vertės turto, o kreditoriniai įsipareigojimai bankui ir kitiems tiekėjams sudarė 2 812 614,57 Lt, todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčijamo pirmojo sandorio sudarymo dieną - 2009 m. rugsėjo 10 d. ieškovo įmonė buvo moki. Į įmonės balansą įrašyto vaistinės pastato vertė buvo 1 037 298,88 Lt, tuo tarpu pastatas parduotas tik už 594 000 Lt, todėl toks pardavimas, esant įmonei nemokiai, vertintinas kaip jos kreditorių teisių pažeidimas. Po ginčijamų sandorių sudarymo ieškovo turtas sumažėjo iki 1 502 711,04 Lt, o kreditoriniai įsipareigojimai bankui ir kitiems tiekėjams sumažėjo neženkliai, t. y., iki 2 495 312,63 Lt. Dėl vaistinės pastato pardavimo ieškovas tapo visiškai nemokus, nes gautomis lėšomis buvo padengtos bankui nepradelstos skolos. Suteikiant vienam kreditoriui pirmenybę buvo pažeistos kitų kreditorių teisės. Todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčijami sandoriai nepažeidė ieškovo kreditorių teisių. Pas atsakovą G. V., kaip atskaitingą asmenį, laikomais 378 000 Lt įmonė turėjo galimybę pilnai atsiskaityti su darbuotojais ir iš dalies su kitais kreditoriais, tačiau tas nebuvo padaryta, o teismas šios labai svarbios aplinkybės tinkamai neįvertino ir nepagrįstai sprendė, kad iš šių lėšų buvo atsiskaityta su kitais kreditoriais.
3. 2005 m. lapkričio 21 d. ieškovas iš AB „Šiaulių bankas“ penkerių metų laikotarpiui pasiskolino 700 000 Lt vaistinės pastato rekonstrukcijai, o 2008 m. balandžio 24 d. dviejų metų laikotarpiui paėmė 200 000 Lt kreditą apyvartinių lėšų papildymui. 2009 m. rugsėjo 10 d. sandorio sudarymo metu šių paskolų grąžinimo terminai dar nebuvo pasibaigę, ieškovas nebuvo pradelsęs įmokų mokėjimo. Ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovo didžiausias kreditorius buvo vaistų tiekėjas UAB „Limedika”, kuriam 2009 m. rugpjūčio 10 d. ieškovas įsipareigojo iki 2009 m. rugsėjo 15 d. sumokėti 500 000 Lt skolą, o likusią skolą iki 2009 m. gruodžio 31 d. Skola UAB „Limedika” sudarė 996 524,29 Lt, todėl ir pagrindinis ieškovo kreditorius siekė, kad ieškovas ir toliau vykdytų ūkinę - komercinę veiklą, o ne parduotų vaistinės pastatą. Atsakovas G. V. savo nuožiūra disponavo vaistinės lėšomis, kurių būtų užtekę apyvartinėms lėšoms bei pakakę atsiskaityti su vaistinės darbuotojais. Tačiau šių aplinkybių teismas neįvertino, todėl sprendime nepagrįstai konstatavo, kad buvo būtinybė parduoti ginčo turtą. Teismas neįvertino aplinkybės, kad ginčijamų sandorių sudarymui buvo nepalankiausios sąlygos, nes tuo metu nekilnojamojo turto rinka buvo pasyvi. Tai pripažino ir teismas, tačiau nepagrįstai ginčijamo turto pardavimą tik už 663 000 Lt vertino teigiamai, nors vien tik į ginčijamas patalpas ieškovas investavo iš AB „Šiaulių bankas“ gautus 700 000 Lt. Tuo tarpu, realizavus ginčo patalpas buvo padengtas tik nepradelstas banko kreditas, kuris galėjo būti padengtas iš lėšų, laikomų pas atsakovą G. V.. Todėl teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad ginčijamas turtas buvo parduotas siekiant išvengti įmonės bankroto. Teismas tokias išvadas padarė, vadovaudamasis vien tik abejotinais atsakovo G. V. teiginiais, todėl pažeidė įrodymų įvertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis).
4. Ieškovas įrodinėjo atsakovų nesąžiningumą, o ne atsakovų nesąžiningumo prezumpcijos buvimą. Atsakovai V. ir S. J. prieš sudarant ginčijamą sandorį domėjosi ieškovo kreditoriais, todėl privalėjo suprasti, kad milijoninių ieškovo skolų padengimui ginčijamas sandoris turės neigiamos įtakos. Atsakovai V. ir S. J. su atsakovais G. ir L. V. yra susiję verslo ryšiais ir žinojo apie ieškovo skolas, todėl buvo pakankamas pagrindas konstatuoti atsakovų nesąžiningumą. Atsakovų V. ir S. J. nesąžiningumą įrodo ir tai, kad ginčo sandoriui jie neturėjo piniginių lėšų ir jas skolinosi, įsigiję įrengtas vaistinės patalpas ir turėdami nuosavą vaistinių tinklą, veiklos jose nepradėjo, o tą pačią dieną jas išnuomavo konkurentui už simbolinę kainą, kai pagal atsakovų pateiktą turto vertės nustatymo ataskaitą (12 lapas) ginčijamų patalpų nuomos kaina per mėnesį buvo 8 760 Lt. Be to, V. ir S. J. už tą pačią kainą išsimokėtinai perleido ginčo patalpas savo giminaičiams atsakovams L. ir A. R., kurie neturėjo lėšų atsiskaityti už įsigyjamą turtą ir apskritai nežinojo ką daryti su įsigytu turtu (teismo posėdžio metu samprotavo, kad dukra baigusi psichologijos mokslus galėtų atsidaryti savo privatų kabinetą); atsakovai V. ir S. J. ginčo turtą įsigijo už skolintus 500 000 Lt ir paskolą fiziniams asmenims įsipareigojo grąžinti iki 2010 m. rugsėjo 7 d. Tuo tarpu tą patį turtą, už tą pačią kainą pardavė atsakovams L. ir A. R. išsimokėtinai. Šios aplinkybės įrodo, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti tik dėl akių, imituojant atsiskaitymus, todėl tokius atsakovų V. ir S. J. bei L. ir A. R. veiksmus teismas privalėjo pripažinti nesąžiningais. Atsakovo G. V. nesąžiningumą įrodo ir tai, kad jis ginčijamo sandorio sudarymo metu be teisinio pagrindo pas save laikė vaistinės lėšas (378 000 Lt). Iš šių lėšų nebuvo atsiskaityta su kreditoriais ir darbuotojais, tačiau teismas tik formaliai tokius atsakovo G. V. veiksmus pripažino nesąžiningais ir nepagrįstai jų nesiejo su ginčijamų sandorių sudarymu. Pažymi, kad atsakovas G. V., be jau minėtų 378 000 Lt, pas save laikė ir ieškovo 681 050 Lt (iš viso 926 308,15 Lt), kurie 2009 m. gruodžio 10 d. buvo pavogti kartu su UAB „Express vaistinė“ priklausančia metaline spinta, apie kurios egzistavimą UAB „Express vaistinė“ savininkė ir direktorė O. A. nieko nežinojo.
5. Atsakovų nesąžiningumą įrodo ir tai, kad atsakovai L. ir A. R. be įspėjimo su ieškovu nutraukė ginčo patalpų nuomos sutartį, nes G. V. vaistinė pastariesiems nemokėjo už patalpų nuomą, tačiau nereiškė jokių reikalavimų ieškovui, L. ir A. R. taip pat nėra įtraukti BĮĮ G. V. vaistinės kreditorių sąrašą, o tai rodo, kad jiems nepriklauso ginčo patalpos nuosavybės teise. Be to, visose ginčo patalpose pradėjo veikti UAB „Express vaistinė”, joje dirba visi buvę G. V. vaistinės darbuotojai, taip pat ir atsakovas G. V.. 2009 m. rugsėjo 22 d. UAB „Express vaistinė“ savininkės ir direktorės O. A. sūnui buvo perleista visa vaistinės įranga, o tai patvirtina, kad ginčijami sandoriai suplanuoti iš anksto, dar neįsteigus UAB „Express vaistinė“, siekiant visą G. V. vaistinės veiklą perkelti į UAB „Express vaistinė“.
6. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais CK 1.86 straipsnio ir 1.91 straipsnio pagrindais, nes minėtos aplinkybės liudija, kad sandorių sudarymo metu pinigai nebuvo mokami, patalpos pernuomotos už simbolinę kainą; pirmasis ginčo sandoris tarpinis, o antruoju buvo siekiama imituoti sąžiningos šalies įvaizdį ir perkelti G. V. vaistinės verslą į naujai įsteigtą bendrovę. Fiktyvūs sandoriai negali sukelti pasekmių, todėl ginčijami sandoriai turėjo būti pripažinti negaliojančiais ir kaip prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai V. J. ir S. J. prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Aplinkybė, kad sandorius ginčija administratorius, nesudaro pagrindo juos vertinti pagal taisykles, kurios yra būdingos bankroto procesui. Actio Pauliana institutas negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jau buvo iškelta bankroto byla. Kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėjęs prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminas, įstatymu yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Tokius sprendimus dažnai padiktuoja verslo logika, kartais tai gali būti vienintelė racionali išeitis išvengti bankroto. Atsakovų nuomone, būtent verslo logika ir padiktavo atsakovams parduoti vaistinę, kad galėtų atsiskaityti su kreditoriais.
2. Tiek administratorius, tiek kreditorius, siekdamas įrodyti savo teisių pažeidimą turi įrodyti ne tik tai, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, tačiau ir tai, kad ši teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. 2009 m. rugsėjo 10 d. UAB „Limedika” neturėjo reikalavimo teisės ieškovui, o tai daro CK 6.66 straipsnio taikymą negalimą.
3. Sprendžiant, ar ginčijamas sandoris pažeidė ieškovo kreditorių interesus, reikia vertinti, koks buvo ieškovo turto ir skolų santykis iki ginčijamo sandorio sudarymo ir kaip šis santykis pasikeitė po ginčijamo sandorio sudarymo. Nagrinėjamu atveju, ieškovas po ginčo sandorio pilnai atsiskaitė su kreditoriumi AB „Šiaulių bankas“, todėl turto ir skolų santykis po ginčijamo sandorio sudarymo pagerėjo. Nenustačius bent vienos CK 6.66 straipsnio actio Pauliana sąlygos, nėra pagrindo ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu.
4. Civilinėje teisėje galioja bendras sąžiningumo principas, kuris, be kita ko, reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Ieškovas nepaneigė minėtų prezumpcijų, todėl nėra pagrindo išvadai, kad sudarydamos ginčo sandorius šalys buvo nesąžiningos. Atsakovo S. J. įmonės „Sauliaus vaistinė” pateiktos 2009 m. vaistinės apyvartos pažymos liudija, kad ginčo sandoriui lėšos buvo skolinamos pagrįstai; patalpų nuoma atitiko minėto ekonominio laikotarpio verslo logiką; realizavus vaistinės baldus, lėšos buvo įneštos į ieškovo kasą; Atsakovo S. J. įmonė „Sauliaus vaistinė” negalėjo nepaisyti didžiausio vaistų tiekėjo UAB „Limedika” nepritarimo ginčo turto įsigijimui, todėl nelaukiant būsimų tiekėjo sankcijų ir buvo nuspręsta skubiai parduoti įsigytą turtą. Pagal antrąjį sandorį už ginčo turtą turėjo būti atsiskaityta iki 2012 m. rugsėjo 21 d., iki 2010 m. balandžio 9 d. L. ir A. R. jau buvo sumokėjęs V. ir S. J. 207 000 Lt, o vėlesnius mokėjimus sustabdė dėl ginčo turto arešto. Paskolos sutartys, AB Ūkio banko sąskaitų išrašai, ieškovo kasos pajamų orderiai ir notaro patvirtinimai liudija, kad atsakovai V. ir S. J. turėjo lėšų ir sumokėjo už įsigyjamą turtą ieškovui 708 005,20 Lt, o L. ir A. R. 257 000 Lt V. ir S. J.. Šios aplinkybės patvirtina atsakovų sąžiningumą ir paneigia sandorių tariamumą.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai L. R. ir A. R. prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir pagrįstai sprendė, kad įmonės kreditorių teisės nebuvo pažeistos. Atsiskaitymo su banku negalima laikyti kitų kreditorių teisių pažeidimu, nes šis kreditorius turi pirmumo teisę prieš kitus kreditorius. Pardavus ginčo turtą buvo siekiama įmonės tęstinumo – atsiskaityti su kreditoriai ir sumažinti turto išlaikymo išlaidas. Turto realizavimas buvo būtinas, nes ieškovas buvo įsipareigojęs UAB „Limedika“ iki 2009 metų rugsėjo 15 d. sumokėti 500 000 Lt.
Šalies argumentai
2. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad ginčo sandoriai sudaryti tik dėl akių. 2009 m. rugsėjo 21 d. bankiniu mokėjimo pavedimu L. ir A. R. sumokėjo V. ir S. J. 50 000 Lt, o iki ieškinio pateikimo dienos – 207 000 Lt, t. y. iš viso 257 000 Lt.
3. Teismas pagrįstai sprendė, kad 2009 m. rugsėjo 21 d. ginčo perleidimas neturėjo neigiamos įtakos ieškovo kreditorių interesams, o vien aplinkybė, kad L. ir A. R. už įsigyjamą turtą buvo išdėstytas atsiskaitymas trejiems metams, nepatvirtina šalių nesąžiningumo.
4. L. ir A. R., įsigydami ginčo turtą, nepažinojo G. ir L. V., elgėsi apdairiai ir rūpestingai, patikrino, ar pardavėjai nuosavybės teise valdo turtą, todėl atsakovų sąžiningumas preziumuojamas, o turtas iš sąžiningų įgijėjų negali būti išreikalautas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai G. V. ir L. V. prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas neįrodė actio Pauliana sąlygų buvimo. Administratorius nepateikė jokių duomenų, kad 2009 m. rugsėjo 10 d. sandorio sudarymo metu ieškovas turėjo pradelstų įsipareigojimų ir buvo nemokus. Be to, net ir nustačius ieškovo nemokumą, savaime negalima daryti išvados, kad ginčo sandoriai pažeidė ieškovo kreditorių teises.
2. Apeliantas nepateikė jokių duomenų dėl papildomo ginčo turto vertės nustatymo, neprašė teismo skirti ekspertizės, todėl teismas pagrįstai vadovavosi UAB „Top Real” 2009 m. rugpjūčio 4 d. ginčo turto įvertinimu ir konstatavo, kad turtas parduotas už tuo metu buvusią rinkos kainą. Nors bendros investicijos į vaistinės pastatą viršijo šio turto pardavimo kainą, ši aplinkybė neturi esminės reikšmės vertinant ginčijamo sandorio kainos pagrįstumą, nes nekilnojamojo turto rinkos kainą tam tikru momentu apibrėžia ne investicijos į šį turtą (turto savikaina), o bendri rinkos dėsniai – pasiūla, paklausa ir turto ypatybės. Todėl aplinkybė, kad investicijos į vaistinės pastatą buvo didesnės, nei šio turto pardavimo kaina, nereiškia, kad šis turtas buvo parduotas ekonomiškai nepagrįsta kaina. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ginčo turto vidutinė rinkos vertė 2009 m. rugsėjo 10 d. buvo tik 446 100 Lt, o po metų pakilo tik 30 000 Lt. Šios aplinkybės patvirtina, kad vaistinės pastatas buvo parduotas ekonomiškai pagrįsta rinkos kaina. Turto pirkimo - pardavimo sandoriai nėra draudžiami ir negali būti nuginčyti CK 6.66 straipsnio pagrindu, jeigu turtas yra perleidžiamas rinkos kaina ir skolininkui nėra iškelta bankroto byla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Be to, už nekilnojamojo turto pardavimą buvo gauta ekvivalentinė pinigų suma, atsakovai šių lėšų nepasisavino, neiššvaistė, todėl 2009 m. rugsėjo 10 d. ginčo sandoris neturėjo jokios neigiamos įtakos ieškovo mokumui ir nepažeidė kreditorių teisių ir interesų.
3. Nesudarius ginčijamo sandorio ir vėliau ieškovui iškėlus bankroto bylą, ginčo turtas būtų panaudotas atskaitymui su hipotekos kreditoriumi ir tik po šio atsiskaitymo likę lėšos būtų panaudotos kitų kreditorių reikalavimų patenkinimui, todėl negalima sutikti su apelianto argumentais, kad atsiskaičius pirmoje eilėje su banku buvo pažeistos kitų kreditorių teisės. Be to, apeliantui iškėlus bankroto bylą, būtų patirtos papildomos minėto nekilnojamojo turto padavimo išlaidos ir bankui sumokėta daugiau palūkanų. Tokiu būdu, po atsiskaitymo su hipotekiniu kreditoriumi likusi pinigų suma būtų buvusi mažesnė, negu liko sudarius ginčo sandorį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (.Lietuvos Aukščiausioj o Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010).
4. Būtinybę sudaryti ginčijamą sandorį lėmė 2009 m. rugsėjo 5 d. ieškovo darbuotojų pranešimas dėl bankroto bylos iškėlimo, ir 2009 m. rugsėjo 7 d. apelianto kreditoriaus UAB „Limedika” priminimas dėl sutartinių įsipareigojimų iki 2009 m. rugsėjo 15 d. įvykdymo. Atsakovo G. V. pas save laikoma 378 000 Lt suma buvo nepakankama atsiskaitymui su darbuotojais ir kreditoriais, todėl ieškovas neturėjo kitos išeities, kaip tik parduoti vieną nekilnojamojo turto objektą ir tokiu būdu gauti papildomų lėšų veiklos tęstinumui ir atsiskaitymui su kreditoriais. Gautas lėšas G. V. įnešė į įmonės kasą, jomis buvo atsiskaityta su hipotekiniu kreditoriumi, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad įmonės kreditoriai iš 2009 m. rugsėjo 10 d. sandorio nieko negavo.
6. Aplinkybė, kad trečiasis asmuo žinojo apie sunkią skolininko finansinę padėtį savaime nesudaro pagrindo laikyti, kad trečiasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti ir apie tai, jog ginčijamo sandorio sudarymas pažeidžia skolininko kreditorių teises ir interesus, nes tai yra skirtingos teisinės kategorijos. Be to, J. Ir S. J. atsiskaitė už įsigyjamą turtą, todėl šie atsakovai negali būti laikomi nesąžiningais įgijėjais. Laikina vaistinės patalpų nuoma buvo viena iš atsakovų susitarimo sąlygų, kad ieškovas galėtų pabaigti veiklą šioje vaistinėje, išparduoti prekių likučius, perkelti įmonės administraciją, dokumentus ir kitą turtą į kitas patalpas. Būtent todėl ginčijamas sandoris buvo sudarytas tik kelių mėnesių terminui. Ir vėliau atsakovai V. ir S. J. ketino patys vykdyti veiklą vaistinės patalpose ir netrukus įsigijo visą šios vaistinės įrangą.
7. Vaistinės patalpų nuomos už 1 210 Lt kainą apeliantas nepagrįstai lygina su UAB „Top Real” turto vertinimo ataskaitoje nurodyta 8 760 Lt nuomos kaina, nes ieškovui buvo išnuomota tik 181,03 kv. m dalis patalpų, o UAB „Top Real” turto vertinimo ataskaitoje nurodyta visa 365,58 kv. m. patalpų nuomos kaina. Nuomos kainai didelę įtaką turėjo ta aplinkybė, kad patalpos išnuomotos tik trumpam laikui. Be to, vaistinės patalpų nuomos sutartimi buvo siekta ne tiek atsakovams V. ir S. J. kuo pelningiau išnuomoti vaistinės patalpas, kiek įgyvendinti ginčo turto pardavimo susitarimo sąlygas.
8. Atsakovas G. V. pas save laikomas įmonės lėšas naudojo įmonės veiklai ir atsiskaitymui su Sodra, valstybės biudžetu, darbuotojų atlyginimams ir kasdieninės veiklos vykdymui, todėl negalima konstatuoti, kad neatsiskaitydamas su kai kuriais kreditoriais jis elgėsi nesąžiningai.
9. Metalinės spintos su joje esančiais ieškovo grynais pinigais vagystė iš ginčo patalpų negali būti sietina su atsakovų nesąžiningumu. Be to, ši aplinkybė įvyko praėjus keliems mėnesiams po ginčijamo sandorio sudarymo, todėl ir dėl šios priežasties negali turėti jokios įtakos vertinant ginčijamo sandorio šalių sąžiningumą.
10. Atsakovai nebuvo ir nėra UAB „Express vaistinė” steigėjai, akcininkai ar vadovai, taip pat šių asmenų giminaičiai ar kitaip su jais susiję asmenys, todėl negalima spręsti, kad atsakovas G. V. savo veiklą vykdo naujai įsteigtos UAB „Express vaistinė” vardu. Atsakovai pripažįsta, kad UAB „Express vaistinė” ir apeliantą sieja dalis tų pačių darbuotojų ir veiklos vykdymo patalpų, tačiau toks sąsajumas negali reikšti, jog įmonės veikla buvo perkelta į naujai įsteigtą vaistinę.
11. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės bei minimos teisės normos nėra pakankamos sandoriui pagal CK 1.80 straipsnį nuginčyti, nes šiuo pagrindu sandoris pripažįstamas negaliojančiu tik tuo atveju, kai yra pažeidžiamos imperatyvios teisės normos. Tuo tarpu, apeliaciniame skunde nurodytos teisės normos nepriskiriamos prie imperatyvų, jas pažeidus yra pažeidžiami tik privatūs, bet ne viešieji interesai, todėl CK 1.80 straipsnio nuostatos netaikytinos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Actio Pauliana instituto tikslas - užkirsti kelią skolininko piktnaudžiavimui teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas. Pagal teismų praktiką, bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą jis gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus.
Individualios įmonės savininko sudarytų sandorių negaliojimui taikytina CK 6.66 straipsnio 1 dalis, o sprendžiant dėl šioje teisės normoje įtvirtinto actio Pauliana instituto sąlygų taikymo atsižvelgtina į CK 2.50 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus individualios įmonės savininko atsakomybės už įmonės prievoles ypatumus – jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kokiu yra individuali įmonė, turto, už jo prievoles atsakovo juridinio asmens dalyvis.
CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo gausioje ir nuoseklioje praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vinukas“ v. UAB „LCL“, Danske bank A/S, bylos 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. V. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-362/2011; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. J. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-392/2011; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Balmeto Medis“ v. UAB „Sigema“, bylos Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. S. v. R. M., bylos Nr. 3K-3-25/2012; kt.).
Byloje individualios įmonės, atstovaujamos bankroto administratoriaus, pareikštu Pauliano ieškiniu ginčijami individualios įmonės savininko ir jos sutuoktinės bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto (žemės sklypo) ir individualios įmonės nekilnojamojo turto (pastato) pardavimo sandoriai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teisminio ginčo teisingam išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes, konstatavo, kad ginčo sandoriais nebuvo pažeistos individualios įmonės kreditorių teisės ir neįrodytas sandorio šalių nesąžiningumas, todėl nepripažino visų būtinų actio Pauliana ieškiniui patenkinti sąlygų egzistavimo ir ieškinį atmetė. Teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas pagal ieškovo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su individualios įmonės kreditorių teisių gynimu actio Pauliana instituto pagrindu, kuriais keliamas klausimas dėl individualios įmonės savininkų sudaryto sandorio įtakos įmonės kreditorių teisėms. Apelianto teigimu, individualiai įmonei esant nemokiai, jos savininkai ginčo sandoriu sumažino savo ir įmonės turtą ir atsiskaitė su vienu įmonės kreditoriumi, taip suteikdami jam pirmenybę prieš kitus kreditorius ir pažeisdami šių teises.
Kasacinio teismo išaiškinta, kad nemokumas yra įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Įmonės nemokumo konstatavimui nebūtina, kad jai būtų iškelta bankroto byla. Faktinis įmonės nemokumas, kai jai dar nėra iškelta bankroto byla, nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodyto turto ir įsipareigojimų santykį. Ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas, jeigu įmonė neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte būtų pakankamai padengtas įsipareigojimų vykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ v. RUAB „Elektrotinklas“, bylos Nr. 3K-3-204/2012). Įvertinęs byloje esančius duomenis – Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 17 d. nutartyje, kuria G. V. vaistinei buvo iškelta bankroto byla, nustatytas aplinkybes, įrodymus apie 2009 m. rugsėjo 1 d. įmonės turimo turto vertę ir skolinių įsipareigojimų dydį, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 2009 m. rugsėjo 10 d. sandorio sudarymo metu individualios įmonės padėtis buvo sunki, ji buvo skolinga darbuotojams bei kitiems kreditoriams, tačiau konstatavo, kad ieškovas neįrodė įmonės nemokumo ginčo sandorio sudarymo metu pagal ĮBĮ apibrėžtį. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo apeliacinio skundo argumentais, kuriais ginčijamos teismo išvados šiuo aspektu. Teismo vertinto įmonės balanse įrašyto turto 2 773 053,67 Lt vertės ir 2 812 614,57 Lt įsipareigojimų kreditoriams santykis (įsipareigojimai viršija turimo turto vertę), pradelsti atsiskaitymai su darbuotojais, kitais kreditoriais, vien tiekėjui UAB „Limedika“ pradelsta 996 524,29 Lt skola, įmonės bankroto byloje atsakovų G. ir L. V. pripažintas atsiskaitymų su darbuotojais, tiekėjais ir kitais kreditoriais vėlavimas nuo 2009 metų liepos mėnesio, leidžia spręsti, kad ginčo sandorio sudarymo metu įmonės ekonominė padėtis vertintina kaip nemoki. Tokią išvadą patvirtina neužilgo po ginčo sandorio sudarymo įmonei iškeltos bankroto bylos duomenys, kad ginčo sandorio sudarymo metu ieškovas turėjo vykdytinų įsipareigojimų kreditoriams, kurių reikalavimo teisės už bendrą 2 825 043,36 Lt sumą yra teismo patvirtintos ieškovo bankroto byloje.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas ginčyti skolininko sudarytą sandorį actio Pauliana pagrindu nėra praleistas.
Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.66 straipsnį. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai nustatė, kad ginčijamu sandoriu nebuvo pažeistos įmonės kreditorių teisės, kad sandorio šalių nesąžiningumas neįrodytas, taip pat padarė nepagrįstas išvadas dėl ginčo sandorio sudarymo būtinumo. Dėl šių actio Pauliana sąlygų egzistavimo nagrinėjamoje byloje kolegija pasisako.
Dėl individualios įmonės kreditorių teisių pažeidimo sudarant įmonės savininko turto ir įmonės turto pardavimo sandorį
Actio Pauliana pagrindu ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises ir teisėtus interesus. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis, bet ne baigtinis sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu gali būti pažeistos kreditoriaus teisės: jeigu dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai ir teisės, turi būti vertinama pagal konkrečias bylos faktines aplinkybes. Net ir būdamas nemokus, jeigu įstatymai nedraudžia, skolininkas turi teisę sudaryti sandorius, tačiau jais neturi būti pažeidžiamos kreditorių teisės. Plėtodamas actio Pauliana taikymo praktiką pagal bankroto administratoriaus pareikštą ieškinį, kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad sprendžiant, ar ginčijami sandoriai pažeidžia kreditorių teises, būtina įvertinti įrodinėjamo pažeidimo pobūdį sandorio sudarymo metu egzistuojančiomis sąlygomis, atsižvelgiant į reikalavimą pareiškusio administratoriaus statusą ir ginčijamų sandorių esmę. Neatsižvelgus į šias aplinkybes gali būti pažeista ginčo šalių interesų pusiausvyra vieno kreditoriaus sąskaita nepagrįstai suteikiant naudą kitiems kreditoriams ir taip sudarant sąlygas piktnaudžiauti teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-485/2010).
Byloje sprendžiamas ginčas dėl individualios įmonės savininkų ir įmonės bankui įkeisto nekilnojamojo turto (žemės sklypo ir jame esančio pastato) pardavimo sandorio įtakos įmonės kreditorių teisėms. Teiginį, kad ginčijamas sandoris pažeidė individualios įmonės kreditorių teises, bankroto administratorius grindė tokiomis aplinkybėmis – dėl ginčijamo sandorio ieškovas tapo visiškai nemokus, nes turtas, iš kurio 682 000 Lt atsakovas G. V. laikė savo žinioje, pagal balansinę vertę sumažėjo iki 1 502 711 Lt, o įsipareigojimai kreditoriams tik iki 2 495 312,63 Lt; kad pagal sandorį gautomis piniginėmis lėšomis buvo padengtos nepradelstos skolos bankui, tokiu būdu suteikiant šiam kreditoriui pirmenybę prieš kitus kreditorius, kuriems pradelsti įsipareigojimai pusantro karto viršijo apskaityto turto vertę. Bylos duomenys liudija, kad ginčo sandoriu atsakovams S. ir V. J. perleistas įmonės ir jos savininkų turtas buvo įkeistas AB Šiaulių bankui, užtikrinant įmonės prievolių pagal kredito sutartis įvykdymą (1 t., 9-11 b. l., 82-97, 136-140, 142-149 b. l.). Terminai grąžinti paskolas nebuvo pasibaigę ir įmonė neturėjo pradelstų skolų bankui, tačiau įmonei turint pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams ir didžiausiam kreditoriui vaistų tiekėjui UAB „Limedika“ reikalaujant skolos dalies – 500 000 Lt grąžinimo, įmonės savininkai nusprendė parduoti įkeistą turtą, kad gautomis lėšomis galėtų atsiskaityti su hipotekos kreditoriumi, o likusius pinigus panaudoti įsipareigojimams kitiems kreditoriams įvykdyti (1 t., 167, 215 b. l.). Hipoteka apsunkintas turtas ginčo sandoriu buvo parduotas už turto vertintojų nustatytą rinkos kainą – 663 000 Lt (pastatas už 594 000 Lt, žemės sklypas už 69 000 Lt), kuriuos pirkėja iki sandorio sudarymo sumokėjo pardavėjams (1 t., 98-135 b. l.). Pinigų pagal sandorį sumokėjimo faktą patvirtina sutarties 4 punktas (1 t., 9-11 b. l.), sąskaita faktūra, kasos pajamų orderis ir kvitas, įmonės kasos duomenys, įmonės pranešimas FNTT apie gautas pinigines lėšas (1 t., 24-25, 141 b. l.; 2 t., 58-59 b. l.). Kreditorių teisių ginčo sandoriu pažeidimą ieškovas sieja ir su turto pardavimu nepalankiu metu, esant sumažėjusioms nekilnojamojo turto kainoms, nes pastatas buvo parduotas už ženkliai mažesnę nei balansinė 1 037 298,88 Lt šio turto vertė kainą. Dėl pastarosios aplinkybės, įvertinęs byloje esančius ginčo turto vertę liudijančius duomenis, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad įmonės turtas buvo parduotas už tuo metu buvusią rinkos kainą, kuri dėl objektyvių priežasčių pardavimo metu buvo sumažėjusi, todėl sprendė, kad po ginčo sandorio sudarymo įmonės turto ir įsipareigojimų balansas neigiamai nepasikeitė ir kreditorių padėtis dėl to nepablogėjo, nes iš gautų pinigų įvykdžius hipotekos kreditoriui 372 602,34 Lt prievolę, įmonė disponavo likusia už parduotą turtą gauta suma ir įmonės savininko žinioje esančiomis piniginėmis lėšomis, kurių dydis buvo pakankamas bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais. Aplinkybė, kad šios piniginės lėšos nebuvo panaudotos įsipareigojimams įvykdyti ir vėliau dėl vagystės buvo prarastos, teismo pagrįstai įvertintos, kaip neturinčios teisinės reikšmės, sprendžiant dėl ginčo sandorio teisėtumo. Teismas teisingai įvertino bylos duomenis, liudijančius ginčo turto rinkos vertę ankstesniais laikotarpiais, ir tinkamai sprendė dėl pagrindo jais remtis nebuvimo. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovų G. ir L. V. atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais apie turto rinkos vertės, o ne likvidacinės balansinės vertės, kuri nustatoma kitais tikslais ir metodais, reikšmę pardavimo kainai, kuri ginčo atveju atitiko turto vertintojų nustatytą rinkos vertę, kuri po vienerių metų padidėjo nežymiai (2 t., 80-119 b. l.). Atsakovai teisūs, kad ne investiticijų į turtą dydis, o bendri rinkos dėsniai – pasiūla, paklausa, turto ypatumai, lemia turto rinkos kainą tam tikru momentu. Įrodymų, paneigiančių turto vertinimą, kuriuo vadovavosi teismas, bei įrodančių, kad įmonės bankroto procese ginčo turtas gali būti parduotas didesne kaina, ieškovas neteikė. Taigi, ieškovo argumentai, kad turtas parduotas ekonomiškai nenaudingoje situacijoje ir dėl to pardavimo kainos dydis lėmė įmonės kreditorių teisių pažeidimą, yra nepagrįsti.
Kasacinio teismo išaiškinta, kad vien faktas, jog iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius ginčija bankroto administratorius, nesudaro pagrindo juos vertinti pagal taisykles, kurios yra būdingos bankroto procesui; kad actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo momentu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla (pirmiau minėta kasacinės instancijos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Nagrinėjamoje byloje nustatytas faktas, kad kredito davėjui įkeistas įmonės ir jos savininkų turtas buvo parduotas nesant pradelstų įsipareigojimų bankui, tačiau įmonei turint vykdytinų įsipareigojimų kreditoriams, nesudaro pagrindo spręsti, kad pirkimo-pardavimo sandoriu iš esmės buvo sutrukdyta įmonės kreditoriams patenkinti reikalavimus iš skolininko turto. Nors dėl ginčijamo sandorio ir sumažėjo individualios įmonės ir jos savininkų turtas, tačiau po šio sandorio buvo atsiskaityta su pagal įstatymą pirmumo teisę prieš kitus kreditorius turinčiu hipotekos kreditoriumi, kurio reikalavimai iš įkeisto turto tenkinami pirmiausia (CK 4.174 straipsnis), o likusios piniginės lėšos galėjo būti panaudotos kitų kreditorių reikalavimams tenkinti. Net ir nesudarius ginčijamo sandorio, įmonės hipotekos kreditorius, iškėlus įmonei bankroto bylą, būtų tapęs jos kreditoriumi su įmonės ir jos savininkų nekilnojamojo turto įkeitimu užtikrintu reikalavimu, kuris pagal ĮBĮ 34 straipsnį būtų tenkinamas pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą nekilnojamąjį turtą, dėl kurio perleidimo teisėtumo sprendžiama šioje byloje, arba perduodant šį turtą hipotekos kreditoriui. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo turtas įmonės bankroto procese galėjo būti parduotas už didesnę kainą ir kad būtų likę daugiau lėšų kitų kreditorių reikalavimams ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta tvarka tenkinti. Tokiu atveju konstatuoti, kad ginčijamu sandoriu neteisėtai buvo suteiktas prioritetas hipotekos kreditoriui prieš kitus įmonės kreditorius, nėra pagrindo. Išdėstytos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvados, kad neįrodytas kreditorių teisių ginčijamu sandoriu pažeidimas, teisingumą, kurių apeliacinio skundo argumentai nepaneigia.
Dėl ginčijamo sandorio sudarymo neprivalomumo
Ginčijamas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu skolininkas jo neprivalėjo sudaryti. Pareiga sudaryti sandorį yra vienas iš imperatyvų, apribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Privalėjimas sudaryti sandorį actio Pauliana instituto prasme, teismų praktikoje traktuojamas kaip vienas iš imperatyvių reikalavimų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai. Imperatyvų, lemiančių įmonės ir jos savininkų G. ir L. V. pareigą parduoti hipoteka apsunkintą nekilnojamąjį turtą, nenustatyta. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad finansiniai sunkumai, vykdytini įsipareigojimai kreditoriams, didžiausio kreditoriaus reikalavimas sumokėti didelės sumos skolos dalį, darbuotojų įspėjimas dėl bankroto bylos inicijavimo lėmė būtinumą įmonės savininkams ieškoti galimybių finansiniams resursams gauti, kad išvengti bankroto ir tęsti įmonės veiklą. Šias aplinkybes teismas laikė pagrindžiančiomis ginčo sandorio sudarymo būtinumą. Tai, kad šias aplinkybes ieškovas vertina kitaip, nesudaro pagrindo spręsti apie teismo netinkamą įrodymų vertinimą (CPK 185 straipsnis).
Dėl ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumo
Sandorio šalių pareigą teisiniuose santykiuose elgtis sąžiningai numato įstatymas (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). Sandoriui pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu turi būti nustatomas tiek skolininko (nagrinėjamu atveju - individualios įmonės ir jos savininkų), tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, jeigu sandoris atlygintinas (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys). Trečiasis asmuo laikomas nesąžiningu, jeigu jis žinojo ar turėjo žinoti, kad ginčijamas sandoris pažeidžia skolininko kreditorių teises (CK 6.66 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą ir pasisakydamas dėl skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo vertinimo, yra nurodęs, kad skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. Akivaizdu, kad individuali įmonė ir jos savininkai žinojo apie įmonės turtinę padėtį ir vykdytinus įsipareigojimus kreditoriams. Byloje nustatyta, kad turto pirkėjai V. ir S. J. buvo informuoti apie įmonės padėtį, banko kreditus, vykdytinus įsipareigojimus. Byloje nenustačius įmonės kreditorių teisių ginčijamu sandoriu pažeidimo, nėra pagrindo konstatuoti, kad jį sudarydamos šalys buvo nesąžiningos. Kai nekonstatuotas kreditorių teisių ginčo sandoriu pažeidimas, tai aplinkybė, kad atsakovai G. V. ir V. ir S. J. yra bendramoksliai ir užsiima to paties pobūdžio verslu, nesudaro pagrindo spręsti apie sandorio šalių nesąžiningumą įmonės kreditorių atžvilgiu. Aplinkybė, kad individualios įmonės savininko ir vadovo G. V. elgesį, kai jis gautų iš ginčo sandorio ir kitų savo žinioje turėtų įmonės pinigų nepanaudojo atsiskaitymui su įmonės kreditoriais, teismas įvertino kaip nesąžiningą, nelemia kitų atsakovų nesąžiningumo ir ginčo sandorio neteisėtumo, juolab, kad pripažinta, jog juo nebuvo pažeistos įmonės kreditorių teisės.
Pirkėjų V. ir S. J. nesąžiningumą ieškovas įrodinėja aplinkybėmis, susijusiomis su pinigų turto pirkimui įsigijimu, su ginčo pastato nuoma ieškovui, su pastato pardavimu atsakovams L. ir A. R.. Teisėjų kolegija laiko pagrįstais atsakovų S. ir L. V. atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, kad šios aplinkybės negali būti siejamos su atsakovų V. ir S. J. sąžiningumo vertinimu CK 6.66 straipsnio prasme, pagal kurią trečiasis asmuo laikomas nesąžiningu, jeigu jis žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoriu pažeidžiamos skolininko kreditorių teisės. Šiuo aspektu teisėja kolegija jau pasisakė ir pripažino teismo išvadų dėl minėtų atsakovų sąžiningumo ieškovo kreditorių atžvilgiu teisingumą.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad minėtos aplinkybės, kuriomis ieškovas siekia įrodyti sandorio šalių nesąžiningumą, yra reikšmingos vertinant abu ginčijamus sandorius CK 1.86 ir 1.91 straipsnio aspektu, nes ieškovas prašė pripažinti ginčo turto perleidimo sandorius negaliojančiais nuo sudarymo momento dėl jų tariamumo ir dėl šalių piktavališko susitarimo.
Dėl teismo sprendimo dalies, kuria atmestas reikalavimas pripažinti sandorius tariamaisiais ir sudarytais šalims piktavališkai susitarus, teisėtumo ir pagrįstumo
Pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių padarinių) sudarytas sandoris negalioja. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tariamasis sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje O. D., J. D. v. E. A., bylos Nr. 3K-3-667/2003; 2005 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje A. P. v. R. J. P.s, Klaipėdos rajono savivaldybės valdyba, bylos Nr. 3K-3-341/2005; 2005 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje T. L. v. S. I., A. A., bylos Nr. 3K-3-619/2005). Tariamojo sandorio (simuliacijos) šalių valia neturi defektų, nes sandorio šalys, sudarydamos sandorį, nesiekia sukurti jokių teisinių padarinių ir tą gerai žino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. 2000 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje L. L. v. V. L., D. B. L., I. B., bylos Nr. 3K-3-974/2000). Sudarydamos tokį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą. Esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad neturi jokių realių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Amplitudė“ v. UAB „Radijo elektroninės sistemos“, bylos Nr. 3K-3-47/2006).
Pagal susiformavusią teismų praktiką bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje A. G. v. D. G., bylos Nr. 3K-3-337/2008; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Stateta“ v. R. A., bylos Nr. 3K-3-418/2008). Taigi bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais, būtina išsiaiškinti, ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas bei kokia buvo tikroji sandorio šalių valia. Ginčuose dėl tariamojo sandorio teisinių padarinių taikymo galioja bendrosios civilinės procesinės įrodinėjimo taisyklės, pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje. Šioje byloje tokia įrodinėjimo pareiga teko ieškovui.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė faktines aplinkybes, reikšmingas sprendžiant sandorio negaliojimo dėl jo tariamumo klausimą, tinkamai jas įvertino ir pagrįstai sprendė dėl pagrindų pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais pagal CK 1.86 straipsnį nebuvimą. Byloje objektyviais duomenimis nustatyta, kad pagal 2009 m. rugsėjo 10 d. pirkimo-pardavimo sandorį atsakovė V. J. atsiskaitė su daiktų pardavėjais, sumokėdama grynais pinigais atsakovams G. ir L. V. už žemės sklypą 69 000 Lt ir už pastatą įnešdama į įmonės kasą 594 000 Lt (t. 1, 24-25 b. l.; 2 t., 58-59 b. l.). Šio turto įgijimui pirkėja panaudojo asmenines ir sutuoktinio banko sąskaitose turimas pinigines lėšas ir pasiskolintus iš R. S. bei L. G. pinigus, su kuriais pagal sutarčių sąlygas yra atsiskaityta (1 t., 65-68 b. l.; 2 t., 60-72 b. l.; t. 3, 172-174 b. l.). Panevėžio apskrities VMI atliko atsakovo S. J. mokestinį tyrimą ir nustatė, kad sutuoktinių V. ir S. J. 2009 metais patirtų išlaidų suma neviršija gautų pajamų sumos (t. 3, 99-100 b. l.). V. J. paskolą suteikusi L. G. metine pajamų mokesčio deklaracija pagrindė piniginių lešų turėjimą (t. 3, 101-105 b. l.). Nupirktą ginčo turtą V. ir S. J. ir L. ir A. R. priėmė, nekilnojamojo turto registre įregistravo nuosavybės teises į jį. Byloje nėra paneigtos atsakovų V. ir S. J. nurodytos priežastys, lėmusios pirkimą ir vėlesnį apsisprendimą parduoti nupirktą turtą giminystės ryšiais susijusiems L. ir A. R., kurios nesudaro pagrindo spręsti, kad tikroji šalių valia buvo kitokia ir neatitiko sandoriuose užfiksuotos jų valios įsigyti ginčo turtą nuosavybėn. Su dalies ginčo pastato patalpų nuoma ieškovui ir trečiajam asmeniui susijusios aplinkybės neįrodo sandorių šalių valios įsigyti ginčo turtą nuosavybėn ydingumo. Aplinkybės, kad V. ir S. J. ginčo turtą pardavė L. ir A. R. už pirkimo kainą su atidėtu mokėjimu, o atsiskaityti iš dalies su V. ir S. J. L. R. pinigus skolinosi iš šiems pažįstamų asmenų (1 t., 12-14 b. l.; 3 t., 135-141 b. l.), nepagrindžia ieškovo prielaidų, jog pagal ginčo sandorius buvo atsiskaitoma ieškovo pinigais, ir nelemia išvados dėl ginčo sandorių tariamumo, t. y. sudarymo dėl akių, neketinant sukurti nuosavybės teisių į ginčo turtą perleidimo ir jų įgijimo teisinių pasekmių. Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys, kad dėl atsakovų ir paskolas jiems suteikusių asmenų nėra pradėti jokie ikiteisminiai tyrimai (3 t., 152 b. l.). Apelianto atstovo nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-74/2012, teiktais išaiškinimais remtis nagrinėjamu atveju nėra pagrindo dėl išnagrinėtos ir nagrinėjamos civilinių bylų ratio decidenti visiško skirtingumo. Išdėstytos aplinkybės paneigia ieškovo atstovo prašymo bylą perduoti pirmosios insatcijos teismui nagrinėti iš naujo pagrįstumą.
Dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį (CK 1.91 straipsnio 1 dalis). Piktavališkumu laikytinas tik tyčinis sandorio šalies atstovo susitarimas su kita šalimi, dėl kurio sudaryto sandorio sąlygos nenaudingos atstovaujamajam. Jeigu yra piktavališkas susitarimas, tai reiškia, kad vienos sandorio šalies atstovas ir kita sandorio šalis veikė nesąžiningai ir neteisėtai ir sudarė atstovaujamojo interesams kenkiantį sandorį. Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu – dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi – būtina nustatyti, jog toks susitarimas kenkia atstovaujamojo interesams ir yra tyčinis. Piktavališko susitarimo faktą turi įrodyti ieškinį dėl sandorio negaliojimo pareiškęs atstovaujamasis asmuo. Byloje nustatytos ieškovo nekilnojamojo turto pardavimo atsakovams S. ir V. J. ir vėlesnio šio turto pardavimo L. ir A. R., pinigų turto pirkimui įgijimo, atsiskaitymo už parduotą turtą bei šio turto nuomos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, kad sandorių šalys buvo susitarusios sudaryti ieškovo interesams kenkiantį, prieštaraujantį įmonės tikslams sandorį, nes įmonės ir jos savininkų turto pardavimo sandoris nepripažintas pažeidžiančiu įmonės kreditorių teises.
Individualios įmonės savininko ir jos vadovo G. V. veiksmų vertinimas lojalumo įmonei ir jos kreditoriams aspektu pagal CK 2.87 straipsnį nagrinėjamo ginčo kontekste nesudarė pagrindo teismui spręsti dėl ginčo sandorių prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms ir jų pripažinimo negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, nes byloje nenustatytas ginčo sandoriais įmonės ir jos savininkų turtą įsigijusių atsakovų veiksmų neteisėtumas, jų prieštaravimas CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, nepažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančių procesinės teisės normų, tinkamai aiškino ir taikė sprendžiamą ginčą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl, atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Ieškovas pagal įstatymą (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas) yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, tačiau pareiga atlyginti kitas su bylos nagrinėjimu susijusias bylinėjimosi išlaidas jam išlieka.
Atsakovų prašymas priteisti iš ieškovo teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidas pagal CPK 98 straipsnio nuostatas tenkintinas iš dalies, įvertinus jas pagrindžiančius rašytinius įrodymus (t. 3, 14-16, 22-23, 62-63, 54-57, 186 b. l.) ir atsižvelgiant į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas. Šių bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro advokatams sumokėtas užmokestis už 2011 metais atsiliepimų į apeliacinį skundą parengimą, priteistina suma yra po 1 200 Lt kiekvienam atsakovui.
Apeliacinės instancijos teismas turėjo 4,25 Lt su procesinių dokumentų įteikimu susijusių bylinėjimosi išlaidų ( 3 t., 49 b. l.), kurios, pagal CPK 96 straipsnio 6 dalį ir LR teisingumo ir finansų ministrų 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. IR-261/IK-355, iš bylą pralaimėjusio apelianto nepriteistinos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo bankrutavusios individualios įmonės G. V. vaistinės atsakovams S. J., G. V. ir L. R. po 1 200 Lt (vieną tūkstantį du šimtus litų) advokato pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų.