- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-04-30
- Bylos Nr.
- 1A-128-557-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Pauliukėnas (pirm.), Zigmas Pocius, Arvydas Daugėla
- Nuteistasis
- A. L.
- Nukentėjusysis
- R. K.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Zigmo Pociaus ir Arvydo Daugėlos,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. ir jo gynėjo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008-12-16 nuosprendžio, kuriuo A. L. nuteistas pagal BK 138 str. 1 d. 60 parų arešto. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2007-03-05 iki 2007-03-07, nuo 2008-09-03 iki 2008-12-02 ir nustatyta, kad A. L. yra atlikęs bausmę.
Nuosprendžiu patenkintas nukentėjusiosios R. K. civilinis ieškinys, ir iš nuteistojo A. L. priteista 5000 litų neturtinės žalos atlyginimo R. K.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. L. nuteistas už tai, kad 2005 m. rugsėjo 19 d. apie 14 val. R. K. priklausančiame bute (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto dėl gyvenamojo namo rekonstrukcijos bei tam reikalingų dokumentų pasirašymo metu tyčia daugiau nei du kartus kairės rankos kumščiu sudavė R. K. į kairiąją veido pusę bei galvos sritį virš smilkinio, be to, stengdamasis išplėšti dokumentus, sužalojo nukentėjusiojos dešinės rankos III pirštą, tuo nukentėjusiajai R. K. padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą - veido poodines minkštųjų audinių kraujosruvas, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimą ir dešinės plaštakos III piršto žaizdą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. L. ir jo gynėjas prašo nuosprendį panaikinti ir A. L. išteisinti, kadangi nepadaryta BK 138 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika. Nurodo, kad nuosprendis yra nepagrįstas, neteisėtas ir neteisingas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, pažeidžiant BPK nuostatas bei kaltinamojo teises.
Žemesnės instancijos teismas
Šioje baudžiamojoje byloje teismo posėdžio metu nebuvo apklausta nukentėjusioji R. K. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios duotus paaiškinimus nustatė iš ikiteisminio tyrimo metu atliktų apklausų protokolų bei iš kitų liudytojų - L. M., O. F., Ž. K. parodymų. BPK 242 str. 1 d. nustato, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: apklausti kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus, išklausyti į teismo posėdį pašauktų ekspertų ir specialistų išvadas bei paaiškinimus, apžiūrėti daiktinius įrodymus, balsu perskaityti protokolus ir kitus dokumentus. To paties BPK straipsnio 2 dalis numato, kad teisiamajame posėdyje apklausiami asmenys parodymus ir paaiškinimus duoda žodžiu, o 3 dalis draudžia įstatyme nenumatytais atvejais laikytis kitokios įrodymų tyrimo tvarkos, negu numatyta šio straipsnio 1 ir 2 dalyse. Taigi, tiesiogiai teisme neapklausus nukentėjusiosios, buvo pažeistas tiesioginio ir žodinio baudžiamosios bylos nagrinėjimo principas. Nukentėjusiosios neatvykimas į teismo posėdį negali būti pagrindas nepaisyti minėtų principų, juo labiau, kad remiantis BPK 251 str., jei į teismo posėdį neatvyko nukentėjusysis ar jo atstovas, teismas nusprendžia, ar nagrinėti bylą, ar padaryti teisiamojo posėdžio pertrauką, ar bylos nagrinėjimą atidėti, atsižvelgdamas į tai, ar galima be nukentėjusiojo ar jo atstovo išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir apginti nukentėjusiojo interesus. Reikalavimo tiesiogiai apklausti nukentėjusįjį nepaisymas nėra formalus pažeidimas, nedarantis įtakos nuosprendžio pagrįstumui ir BPK įtvirtintoms kaltinamojo teisėms. Neapklausus nukentėjusiosios, buvo suvaržyta BPK 44 str. 7 d. įtvirtinta teisė įtariamajam ar kaltinamajam apklausti liudytojus (nukentėjusiuosius). Šios kaltinamojo ar nuteistojo teisės svarba akcentuota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2007-01-16 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-4/2007). BPK 301 str. 1 d. nustatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, todėl ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios duoti paaiškinimai, užfiksuoti ikiteisminio tyrimo dokumentuose ir pačios nukentėjusiosios nepatvirtinti teisiamajame posėdyje, įrodymais nelaikytini. Tai patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2008-06-03 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-234/2008). Liudytojų L. M., O. F., Ž. K. parodymai apie nukentėjusiosios paaiškinimus vertintini kritiškai, kadangi šie liudytojai tik nupasakojo nukentėjusiosios duotus paaiškinimus, kurių teisingumo neįmanoma patikrinti pačiai nukentėjusiajai nedalyvaujant.
Teismas nepagrįstai rėmėsi Neringos pirminės sveikatos priežiūros centro „Ambulatorinių ligonių registravimo žurnalu“, iš kurio nustatyta, kad į Neringos pirminės sveikatos priežiūros centrą nukentėjusioji kreipėsi 2005-09-19, bei išrašu iš asmens ambulatorinės kortelės, kuriame nustatyta, kad nukentėjusiosios R. K. kortelėje nurodyta, kad 2005-09-19 į Neringos pirminės sveikatos priežiūros centrą atvykusi nukentėjusioji paaiškino buvusi sumušta prieš vieną valandą suduodant per veidą, galvą, be to, sumuštas dešinės rankos pirštas, nukentėjusioji skundėsi galvos bei dešinės rankos III piršto skausmu, išrašu iš Klaipėdos ligoninės medicininių dokumentų, kuriuo nustatyta, jog skundžiantis galvos skausmu, pykinimu, regos sutrikimu 2005 09 22 nukentėjusioji kreipėsi į Klaipėdos ligoninę. Šiuos medicininius dokumentus surašę asmenys nėra ekspertai, o medicininiuose dokumentuose esantys duomenys savo įrodomąja galia neprilygsta eksperto išvadai. Neringos pirminės sveikatos priežiūros centro ambulatorinių ligonių registravimo žurnalu nustatytas tik nukentėjusiosios kreipimosi į medikus faktas, o Klaipėdos ligoninės medicininiais dokumentais nustatyti ne nukentėjusiosios sužalojimai, o jos nusiskundimai, gi smegenų sukrėtimas nukentėjusiajai konstatuotas tik 2005-09-22, todėl neaišku, kokios smegenų sukrėtimo priežastys. Taigi R. K. sužalojimai nustatyti tik išrašu iš asmens ambulatorinės kortelės. R. K. 2005-09-19 kreipėsi į Neringos pirminės sveikatos priežiūros centrą, kur ją apžiūrėjo liudytoja O. F. Ambulatorinėje nukentėjusiosios kortelėje užfiksuoti 2005-09-19 apsilankymo pas gydytoją rezultatai. Ambulatorinėje kortelėje esantys duomenys vertintini kritiškai ne tik todėl, kad juos surašęs asmuo nėra ekspertas BPK prasme, bet ir dėl to, kad šiuos duomenis surašęs asmuo liudytoja O. F. nėra objektyvi - liudytoja, bandydama pagrįsti nuketėjusiosios pateikiamą įvykių versiją, nurodė, jog gali pasakyti, kad sužalojimai padaryti dviem smūgiais, nors šiai išvadai padaryti reikalingas specialus tyrimas. Vertindamas eksperto išvadą, teismas neatsižvelgė į esminę aplinkybę - ekspertas tiesiogiai netyrė nukentėjusiosios sužalojimų, o pateikdamas išvadą, ją pagrindė jam pateiktais medicininiais dokumentais, surašytais asmenų, kaip minėta, nesančių ekspertais. Minėtuose medicininiuose dokumentuose vaizdinėmis priemonėmis nukentėjusiosios sužalojimai neužfiksuoti, todėl neaišku, kuo remdamasis ekspertas D. Vitkus padarė išvadą apie sužalojimų atsiradimo mechanizmą. Darytina išvada, kad nepaisant eksperto išvadai pripažįstamos reikšmės, šioje byloje eksperto išvadoje esantys teiginiai yra tik prielaidos, kuriomis negalima pagrįsti kaltinamojo kaltės. Nukentėjusioji į Neringos policijos komisariatą su pareiškimu kreipėsi 2005-09-19, t. y. tą pačią dieną, kuomet, nukentėjusiosios teigimu, kaltinamasis A. L. ją sužalojo. Nepaisant to, ikiteisminio tyrimo metu neatlikta A. L. kūno apžiūra, siekiant nustatyti, ar ant kaltinamojo rankų yra išlikusios smūgių žymės. Neturint šios informacijos, nėra objektyvaus pagrindo susieti R. K. nustatytus sužalojimus su A. L. veiksmais.
Baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu teismui pateiktas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas su vaizdo medžiaga bei nukentėjusiosios tėvo R. V. K. paaiškinimas, kuriais nustatyta, jog nukentėjusiosios R. K. tėvas R. V. K. nurodo niekada nematęs, jog A. L. būtų sudavęs smūgius jo dukteriai R. K. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šiuos įrodymus nurodė, kad šie kaltinamojo pateikti duomenys atmestini kaip prieštaraujantys prieš tai teismo nustatytoms aplinkybėms. Pateiktų duomenų prieštaravimas teismo pozicijai dėl nusikalstamos veikos padarymo negali būti pagrindu šiuos duomenis atmesti, juo labiau, kad R. V. K., remiantis nukentėjusiosios parodymais, privalėjo matyti sužalojimų padarymą. Taigi teismas, atmesdamas kaltinamąjį teisinančius įrodymus, pažeidė BPK 20 str. 5 d. įtvirtintą visų įrodymų įvertinimo taisyklę.
Dėl teismo praleistų nuosprendžio surašymo ir paskelbimo terminų kaltinamasis A. L. sulaikyme nepagrįstai išbuvo ilgesnį laiko tarpą (93 paros), nei nuosprendžiu paskirta bausmė. Šios aplinkybės dar kartą patvirtina, kad skundžiamas nuosprendis neteisėtas, nepagrįstas ir priimtas pažeidžiant BPK nuostatas.
Nepagrįsta ir teismo išvada, kad nukentėjusiosios reikalaujama 5000 Lt materialinė neturtinės žalos išraiška yra logiška, teisinga ir protinga, kaltinamasis yra darbingas, dirbantis, pakankamas pajamas turintis asmuo, neturintis materialinių įsipareigojimų kitiems asmenims. CK 6.250 str. 1 d. nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nors CK 6.250 str. 2 d. nustato, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai, tačiau net neginčijamai įrodžius A. L. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, nukentėjusiosios reikalauta 5000 Lt neturtinės žalos suma yra per didelė, todėl mažintina. CK 6.251 str. 2 d. nustato, kad teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad A. L. yra darbingas, dirbantis, pakankamas pajamas turintis asmuo, neturintis materialinių įsipareigojimų kitiems asmenims. Teismui šioje baudžiamojoje byloje pateikta kaltinamojo darbingumo nustatymo pažyma, pagal kurią A. L. darbingumo procentas sudaro 40%. Be to, teismas nepagrįstai konstatavo, kad A. L. neturi materialinių įsipareigojimų kitiems asmenims, kadangi duomenų apie A. L. turtinę padėtį šioje baudžiamojoje byloje nėra.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjai prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliantų teiginiai, neva teisiamajame posėdyje neapklausus nukentėjusiosios, buvo suvaržyta BPK 44 str. 7 d. įtvirtinta teisė įtariamajam ar kaltinamajam apklausti liudytojus (nukentėjusiuosius) bei esmingai pažeistos BPK 301 str. 1 d. nuostatos, nustatančios, jog teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, yra nepagrįsti.
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtinta kaltinamo nusikaltimo padarymu asmens teisė pačiam apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad tie liudytojai būtų apklausti. Ši teisė atkartota BPK 44 straipsnio 7 dalyje. Tačiau minėtos teisės aktų nuostatos imperatyviai nenustato proceso stadijos, kurioje asmeniui, kaltinamam nusikaltimo padarymu, turi būti sudaryta galimybė pačiam apklausti kaltinimo liudytojus arba reikalauti, kad tie liudytojai būtų apklausti. Europos žmogaus teisių teismas, analizuodamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintą kaltinamojo teisę pačiam apklausti kaltinimo liudytojus, taip pat neakcentuoja proceso stadijos, kurioje ši teisė turi būti realizuota. Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijoje nurodyta teisė vertinama kaip teisės į teisingą, sąžiningą procesą sudėtinė dalis ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto pažeidimas konstatuojamas tuo atveju, kai kaltinamasis jokioje proceso stadijoje neturėjo galimybės apklausti asmenų, kurių parodymai perskaitomi proceso metu ir naudojami kaip įrodymai (pavyzdžiui, Europos žmogaus teisių teismo sprendimai bylose Unterpertingeris prieš Austriją, Delta prieš Prancūziją). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad kaltinamojo teisė pačiam apklausti liudytojus gali būti įgyvendinta bet kurioje proceso stadijoje, todėl tokiu atveju, kai kaltinamasis neturėjo galimybės apklausti liudytoją (nukentėjusįjį) teisminio nagrinėjimo metu, tačiau tokią galimybę turėjo ikiteisminio tyrimo metu, jo teisė, įtvirtinta Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje ir BPK 44 straipsnio 7 dalyje nėra pažeista (kasacinė byla Nr. 2K-242/2005).
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje nuteistasis A. L. turėjo galimybę apklausti nukentėjusiąją R. K. akistatoje, atliktoje ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 71-72). Iš šio proceso veiksmo protokolo matyti, kad nuteistojo A. L. gynėja uždavė klausimus nukentėjusiajai R. K., o nuteistasis A. L. akistatos pabaigoje pareiškė, kad daugiau jokių klausimų nukentėjusiajai neturi. Tai reiškia, kad kaltinamasis turėjo galimybę pats apklausti kaltinimo liudytoją, ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte bei BPK 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta jo teisė nebuvo pažeista.
BPK 301 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad nuosprendis būtų pagrįstas tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis; perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nurodytas aplinkybes; byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kaip liudytojai gali būti apklausti apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikę pareigūnai (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys); perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus.
Taigi BPK 276 straipsnis iš esmės išskiria dvi teisme nedalyvaujančių, bet ikiteisminio tyrimo metu liudytojų (nukentėjusiųjų) duotų parodymų perskaitymo galimybes. Viena jų – tai atvejis, kai liudytojas (nukentėjusysis) teisiamajame posėdyje nedalyvauja dėl svarbių priežasčių, bet buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo arba pirmiau teisme. Svarbiomis liudytojo nedalyvavimo teisiamajame posėdyje priežastimis gali būti pripažįstami atvejai, kai liudytojas (nukentėjusysis) sunkiai serga, yra išvykęs į tolimąjį plaukiojimą, nutrūkęs susisiekimas dėl nenugalimos jėgos. Esant šioms ir kitoms teismo pripažintomis svarbiomis (BPK 37 straipsnio 2 dalis) liudytojo (nukentėjusiojo) neatvykimo į teisiamąjį posėdį priežastims (pvz., būdamas užsienyje negali atvykti, nepavyksta nustatyti jo buvimo vietos ir kt.), jo anksčiau duoti parodymai gali būti pripažįstami įrodymais (BPK 20 straipsnis) net ir neapklausus asmens teisiamajame posėdyje. Sistemiškai aiškinant BPK 276 straipsnio normas, analogiškas išvadas galima padaryti ir dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotų, bet teisiamajame posėdyje dėl svarbių priežasčių nedalyvavusio liudytojo (nukentėjusiojo) parodymų perskaitymo (BPK 276 straipsnio 4 dalis) ir jų įrodomosios reikšmės, tikrinant kitus byloje esančius įrodymus. Tačiau tokiu atveju svarbu nustatyti, kad teismas ėmėsi visų teisiškai reglamentuotų būdų, kad tokie liudytojai (nukentėjusieji) atvyktų ir būtų apklausti teisiamajame posėdyje, o jei tai tampa neįmanoma arba labai apsunkinta, turi būti nustatoma, kad teisiamajame posėdyje nedalyvaujantis liudytojas (nukentėjusysis) ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas laikantis liudytojo apklausai keliamų proceso taisyklių (BPK 183 straipsnis).
Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje taip pat yra suformuoluoti keli reikšmingi principai sprendžiant klausimą, ar asmenų nuteisimas už nusikalstamas veikas, grindžiamas pagal liudytojų (nukentėjusiųjų) parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nepažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir 3 dalies d punkte garantuojamos teisės į teisingą teismą bei teisės pačiam apklausti kaltinimo liudytojus. Pirma, neturi būti abejonių dėl minėtų liudytojų parodymų patikimumo, antra, valstybės institucijos privalo imtis pagrįstų priemonių užtikrinti šiuos parodymus davusių asmenų dalyvavimą procese tam, kad gynyba galėtų juos apklausti ar dalyvauti jų apklausoje, trečia, apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik arba lemiama apimtimi parodymais, kuriuos davusio asmens kaltinamasis negalėjo apklausti arba neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas nei ikiteisminio metu, nei nagrinėjant bylą teisme.
Pirmosios instancijos teismas, siekdamas patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, perskaitė nukentėjusiosios R. K. parodymus, duotus ikiteisminį tyrimą atlikusiems pareigūnams L. M. ir Ž. K. Apylinkės teismas nuosprendyje konstatavo, kad per visą baudžiamosios bylos ikiteisminio tyrimo eigą - tiek pateikiant pareiškimą, tiek ir pateikiant paaiškinimą, tiek ir kiekvienos apklausos metu - nukentėjusioji visuomet nuosekliai nurodė, jog 2005 m. rugsėjo 19 d. tarpusavio konflikto metu jai buvo suduoti smūgiai, ir tuos smūgius sudavė A. L. Be to, jau pačioje ikiteisminio tyrimo pradžioje įvardijusi smūgių sudavimo faktą, baudžiamosios bylos tyrimo eigoje ir vėlesnių apklausų metu konkretizuodama esmines sužalojimo padarymo aplinkybes - suduotų smūgių skaičių (daugiau negu du), jų pobūdį (suduoti tyčia), būdą (suduoti kumščiais) bei lokalizaciją (suduoti į veidą, galvą), nukentėjusioji taip pat buvo nuosekli. Įvertinęs išdėstytus nukentėjusios R. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir juos sugretinęs su kitais baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog tiek nukentėjusiosios R. K. parodymai, tiek ir kiti byloje esantys įrodymai patvirtina tas pačias faktines įvykio aplinkybes. Teisminio nagrinėjimo metu liudytojais apklausti ikiteisminį tyrimą byloje atlikę ir nukentėjusiąją betarpiškai apklausę pareigūnai L. M. ir Ž. K. patvirtino, jog nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu davė būtent tokius parodymus, kokie užfiksuoti baudžiamojoje byloje. Šie liudytojai kategoriškai ir vienareikšmiai patvirtino, kad nukentėjusioji ne tik kad nebuvo nusiteikusi prieš kaltinamąjį A. L., bet dargi atvirkščiai – norėjusi ir siekusi susitaikyti, kiekvienos apklausos metu nurodžiusi, jog bylinėjimosi ji nenori, jai užtektų tik A. L. atsiprašymo, taip neabejotinai paneigdami A. L. teiginį, kad nukentėjusioji yra suinteresuota neigiama baudžiamosios bylos baigtimi A. L. Taigi abejonių, kad nukentėjusiosios apklausos atliktos ir jos parodymai ikiteisminio tyrimo metu užfiksuoti tinkamai laikantis baudžiamojo proceso įstatymo normų reikalavimų, nėra.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad nukentėjusiosios parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, teisme buvo perskaityti, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, siekiant patikrinti kitus baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nes šios baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji R. K. betarpiškai teisme apklausta nebuvo, nors visos galimybės nukentėjusiąją apklausti teisme buvo išnaudotos. Bylos duomenys patvirtina, jog apylinkės teismas ėmėsi visų priemonių, kad nukentėjusioji būtų apklausta teisiamajame posėdyje, tačiau ji nebuvo apklausta dėl svarbių ir objektyvių priežasčių. Į pirmuosius teisiamuosius posėdžius 2006-05-22, 2006-06-12, 2006-07-20 nukentėjusioji atvyko, tačiau šie posėdžiai buvo atidėti dėl A. L. ligos. Į sekantį 2006-09-14 posėdį nukentėjusioji neatvyko, nes jai buvo pranešta, kad posėdis vėlgi neįvyks dėl A. L. ligos. Į 2006-10-19 posėdį nukentėjusioji neatvyko, nes, pasak jos atstovo, ji išvyko gyventi į Vokietiją, šiame posėdyje A. L. taip pat nedalyvavo dėl ligos. 2006-11-24 nukentėjusioji faksu pranešė, jog šiuo metu gyvena Vokietijoje, jos dukra mokosi vidurinėje mokykloje, ir į sekantį 2006-11-27 posėdį jos atvykti neturi galimybių, šiame posėdyje A. L. taip pat nedalyvavo dėl ligos. Į sekantį 2007-01-02 posėdį neatvyko nei nukentėjusioji, nei A. L. dėl ligos, nei jo gynėjas dėl atostogų. Į sekantį 2007-02-19 posėdį A. L. atvyko pirmą kartą, tačiau į posėdį neatvyko jo gynėjas ir nukentėjusioji, todėl jis buvo atidėtas į sekančią dieną, tačiau kitą dieną 2007-02-20 posėdyje A. L. jau nebepasirodė vėlgi dėl ligos, tuo tarpu nukentėjusioji į jį atvyko, šiame posėdyje teismas susisiekė su gydytoju, kuris informavo, kad A. L. liga netrukdo dalyvauti posėdyje, todėl buvo priimta nutartis A. L. atvesdinti, o posėdis atidėtas į 2007-02-22. Į šį posėdį nukentėjusioji taip pat atvyko, tačiau A. L. į posėdį policijos pareigūnams nepavyko atvesdinti, nes jis nebuvo rastas namuose, šiame posėdyje buvo priimta nutartis dėl A. L. suėmimo ir paieškos paskelbimo. A. L. buvo sulaikytas 2007-03-05, tačiau 2007-03-07 A. L. nutartimi suėmimas buvo pakeistas į įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Nepaisant to, į 2007-04-11 posėdį A. L. vėl neatvyko dėl ligos, teismas vėl priima nutartį dėl A. L. atvesdinimo į sekantį teismo posėdį (šiame posėdyje nukentėjusioji dalyvavo). Pagaliau į 2007-05-17 posėdį atvyko ir A. L., jo gynėjas, ir nukentėjusioji bei jos atstovas, tačiau teisėjai nusprendus bylą nagrinėti iš esmės (su kuo A. L. ir jo gynėjas nesutiko) ir paskelbus teismo sudėtį, A. L. gynėjas pateikė prašymą dėl teisėjos ir posėdžio sekretorės nušalinimo, ko pasekoje teismo posėdis buvo atidėtas. Į 2007-07-05 posėdį nukentėjusioji vėl atvyko, tačiau dėl ligos jame nepasirodė A. L., teismas dar kartą priima nutartį A. L. į posėdį atvesdinti. Nors A. L. į 2007-09-14 posėdį atvyko, tačiau į jį neatvyko nukentėjusioji, faksu pranešusi teismui, jog negali dalyvauti posėdyje dėl nėštumo (34 savaitė), šiame posėdyje teismas pradėjo įrodymų tyrimą, o po pertraukos 2007-09-20 apklausė liudytoją O. F. ir posėdį atidėjo iki bus išsiaiškinta, kada galės atvykti nukentėjusioji. Aiškindamasis šias galimybes, teismas buvo pakankamai aktyvus: nusiuntė paklausimą nukentėjusiajai, kuri atsakydama 2007-11-26 pranešė, kad 2007-10-23 pagimdė sūnų ir į Lietuvą planuoja atvykti tik 2008 m. rugpjūčio mėn. (t. 3, b. l. 68), nepaisant to, teismas paprašė nukentėjusiosios pranešti savo telefono numerį ar elektroninio pašto adresą, kad teismas galėtų betarpiškai išsiaiškinti nukentėjusiosios galimybes dalyvauti teisiamajame posėdyje, nukentėjusioji į tai geranoriškai pateikė prašomus duomenis (t. 3, b. l. 71). Į sekantį teismo paklausimą 2008-03-30 nukentėjusioji pranešė, kad gegužės ar birželio mėnesį jai atvykti būtų sunku, tačiau dukrai prasidėjus atostogoms, į Lietuvą jie atvyks liepos 20 d. (t. 3, b. l. 74). Nukentėjusioji į 2008-08-18 posėdį neatvyko, teismas nutartimi už neatvykimą paskyrė nukentėjusiajai baudą ir nutarė į sekantį posėdį 2008-08-19 ją atvesdinti, tačiau 2008-10-23 nagrinėjant nukentėjusiosios prašymą dėl baudos panaikinimo, teismas nustatė, kad nukentėjusioji 2008-08-17 (sekmadienį) el. paštu buvo pranešusi teismui, kad negalės atvykti į 2008-08-18 posėdį, nes vykstant į Lietuvą, teko važiuoti per Lenkiją, netoli Varšuvos susirgo jos vaikas, į viešbutį teko kviesti greitąją, todėl rizikuoti vėl važiuoti tokį ilgą kelią ji negali, o į keltą bilietų negavo, be to, ji 2008-08-22 turi būti Vokietijoje, nes dukra tą dieną turi pasiimti knygas, o 2008-08-25 pradeda eiti į mokyklą (t. 3, b. l. 111), ir pripažino, kad nukentėjusioji į 2008-08-18 teisiamąjį posėdį neatvyko dėl svarbių priežasčių, o už neatvykimą paskirtą baudą panaikino. 2008-11-05 nukentėjusioji el. paštu informavo teismą, kad negalės atvykti į 2008-11-07 posėdį, nes tokioje tolimoje kelionėje iš Vokietijos į Lietuvą visą parą išbūti su vienerių metų vaiku fiziškai neįmanoma, vaiką dar maitina krūtimi, todėl jo negali palikti Vokietijoje, be to, neturi kam jo ir palikti – vyras dirba, jo tėvai yra senyvo amžiaus ir prižiūri neįgalią dukterį, kuri yra agresyvi vaikų atžvilgiu. Taip pat vyras jos vienos su vaiku neišleis į tokią kelionę dėl vaiko saugumo (t. 4, b. l. 112). 2008-11-07 posėdyje buvo baigtas įrodymų tyrimas (peržiūrėta vaizdo medžiaga, ištirta rašytinė bylos medžiaga, tame tarpe ir nukentėjusiosios apklausos, akistatos su A. L. protokolai, apklaustas A. L. ), išklausytos baigiamosios kalbos ir paskutinis kaltinamojo žodis. Išdėstyta įvykių eiga rodo, kad apylinkės teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, A. L. elgesį bylos nagrinėjimo metu, nukentėjusiosios gyvenimo sąlygas (gyvena su šeima Vokietijoje, turi mažą vaiką, kurio nėra kam palikti, o keliauti su vaiku nėra saugu), visiškai pagrįstai 2008-11-07 toliau neribotam laikui nebeatidėjo teisiamojo posėdžio vien tam, kad būtų formaliai įgyvendinti BPK 301 str. reikalavimai betarpiškai apklausti nukentėjusiąją teisiamajame posėdyje, ir perskaitydamas nukentėjusiosios parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, BPK 276 str. 4 d. nuostatų nepažeidė.
Be to, apkaltinamasis nuosprendis, kaip rodo jo motyvai, nėra pagrįstas vien tik ar lemiama apimtimi nukentėjusiosios R. K. parodymais. A. L. kaltę pirmosios instancijos teismas grindė specialisto išvada, nurodant nukentėjusiajai R. K. konstatuotų sužalojimų padarymo būdą, laiką bei suduotų smūgių skaičių, gydymosi įstaigų 2005 m. rugsėjo 19 d., rugsėjo 20 d. ir rugsėjo 22 d. nustatytomis ir užfiksuotomis sužalojimo aplinkybėmis, liudytojos O. F. parodymais, jog 2005 m. rugsėjo 19 d., kuomet nukentėjusioji kreipėsi į gydymosi įstaigą, sužalojimai veido, galvos bei rankos srityje buvę švieži, su eksperto D. Vitkaus paaiškinimais, jog nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai - piršto žaizda ir smegenų sukrėtimas – vertinant pagal medicininiuose dokumentuose pateiktą jų aprašymą, neabejotinai buvę švieži ir padaryti neseniai, liudytojų policijos pareigūnų parodymais. Taigi teigti, kad šioje byloje yra pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 straipsnis, nėra pagrindo. Esminių BPK pažeidimų tiriant ir vertinant nukentėjusiosios R. K. parodymus nepadaryta.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat ėmėsi priemonių nukentėjusiąją iškviesti į teismo posėdį, tačiau nukentėjusioji faksu atsakė, kad negali atvykti į apygardos teismą iš esmės dėl tų pačių svarbių aplinkybių, dėl kurių ji negalėjo dalyvauti ir pirmosios instancijos teismo posėdžiuose: pirma, ji nepajėgi viena su 17 mėnesių kūdikiu važiuoti autobusu ar traukiniu su persėdimais ir rizikuoti jo sveikata, antra, vyras jos vienos su vaiku neišleis į tokią kelionę dėl vaiko saugumo, trečia, neturi kam vaiko palikti Vokietijoje – 12 metų duktė lanko gimnaziją, vyras dirba, jo tėvai yra senyvo amžiaus ir prižiūri neįgalią dukterį, kuriai nustatytas krūties vėžys, ir ją reikia prižiūrėti kaip mažą vaiką. Kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes ir įvertindama tai, kad nukentėjusiosios su Lietuva jau niekas nebesieja (tėvas miręs, ji ištekėjusi už Vokietijos piliečio ir su šeima gyvena Vokietijoje), pripažįsta, kad nukentėjusiosios atvykimas į apeliacinės instancijos teismą yra esmingai apsunkintas ir jos nedalyvavimo teismo posėdyje aplinkybes laiko svarbiomis, todėl tikrindama apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą, taip pat remiasi nukentėjusiosios parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu.
Nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai, jog ambulatorinėje kortelėje esantys duomenys turi būti vertinami kritiškai, motyvuojant tuo, jog juos surašiusi liudytojo gydytoja O. F. nėra ekspertas BPK prasme ir nėra objektyvi. Liudytoja O. F. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, kad nukentėjusioji į ją kreipėsi dėl galvos, veido, dešinės rankos III piršto skausmų, svaigimo ir pykinimo, o apžiūrėjusi atvykusią nukentėjusiąją, nustatė dešinės rankos III piršto plėštinę žaizdą, dešinio smilkinio ir viršutinio žandikaulio patinimą, nedidelę mėlynę, kairės veido pusės patinimą, dėl ko nukentėjusiajai diagnozuoti daugybiniai veido sumušimai, dešinės rankos III piršto plėšta žaizda. Ji taip pat įtikinamai paaiškino, jog sužalojimai buvo neseni, padaryti prieš valandą iki kreipiantis į medicinos įstaigą, nes matėsi, jog oda yra ką tik nubrozdinta, sužalojimai kairėje veido pusėje buvo rusvos spalvos kaip kraujosruva, o ne kaip sena mėlynė, be to, ir pirštas kraujavo. Liudytoja taip pat parodė, kad ji negali tiksliai nurodyti, kiek smūgių buvo suduota nukentėjusiajai, tačiau iš to, kad sužalojimai buvo dviejose skirtingose veido pusėse, galima sakyti, kad buvo 2 smūgiai. Būtent dėl to, kad liudytoja O. F. nurodė, kad nukentėjusiajai buvo suduoti 2 smūgiai, apeliantai laiko jos parodymus neobjektyviais kaip siekiančiais patvirtinti nukentėjusiosios versiją, tačiau kolegijos nuomone, tokie apeliantų pamąstymai yra nieko verti, nes akivaizdu, jog nereikia būti specialistu ar ekspertu, kaip mano apeliantai, kad galima būtų pasakyti, jog sužalojimai skirtingose galvos pusėse atsirado nuo ne mažiau kaip 2 smūgių. Be to, liudytoja O. F. pakankamai profesionaliai paaiškino, kad smegenų sutrenkimas nustatomas pagal paciento nusiskundimus (galvos skausmas, pykinimas), tačiau tai tikrinama vertinant paciento refleksus, skausmingus taškus kaklo srityje, akių dugną. Ji patikrino nukentėjusiosios refleksus Rombergo pozoje – buvo nustatytas į vieną ir į kitą pusę, t. y. nukentėjusioji šioje pozoje buvo nestabili. Įvertinusi nukentėjusiosios būklę, ji paskyrė nukentėjusiajai būti ramybės būsenoje, gerti valerijono lašus ir atvykti kitą dieną. Atvykusi kitą dieną, nukentėjusioji skundėsi skausmu kairėje veido pusėje ir kairės akies srityje, pamatavusi spaudimą, ji išrašė siuntimą pas akių gydytoją. Daugiau nukentėjusioji pas ją nepasirodė, tačiau atėjo atsakymai iš akių gydytojo ir neurochirurgo. Kaip matyti iš šių medicininių dokumentų, akių gydytoja, ištyrusi nukentėjusiosios akių dugną, akies traumos nenustatė, tačiau nukreipė ją pas neurochirurgą konsultacijai dėl galvos smegenų sutrenkimo, o pastarasis nukentėjusiajai nustatė lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimą. Aprašyta įvykių seka nuo nukentėjusiosios pasirodymo pas šeimos gydytoją iki galutinės diagnozės nustatymo neabejotinai rodo, kad nukentėjusiosios veiksmai buvo nukreipti ne į sužalojimų masto nustatymą siekiant įrodyti A. L. kaltę, o į savo pačios sveikatos būklės nustatymą bei tinkamą gydymą, todėl apeliantų teiginys, jog nukentėjusioji simuliavo galvos skausmus ir pykinimą, neturi jokio objektyvaus pagrindimo. Netikėti didelę šeimos gydytojos, o anksčiau ir terapeutės praktiką turinčios liudytojos O. F. užfiksuotais duomenis nėra jokio pagrindo, taip pat neabejotinos ir kitų gydytojų kompetentingos išvados.
Abejonių nekelia ir, kaip jau aptarta, patikimos medicininiuose dokumentuose užfiksuotos informacijos pagrindu padaryta specialisto išvada, jog nukentėjusiosios sužalojimai padaryti sumušus ją bukais daiktais. Šią išvadą pateikęs ekspertas D. Vitkus teisme parodė, jog nukentėjusiajai konstatuoti kūno sužalojimai nebūdingi griuvimui, iš galvos ir veido sumušimų sužalojimų matyti, kad jie būdingi sumušimui, smūgių sudavimui, kadangi griūvant atgal, sužalojamas pakaušis, o griūvant pirmyn veidu, pirmiausia sužalojamos atsikišusios vietos – nosis, antakiai, smakras, skruostai, ir šiuo atveju būdingi nubrozdinimai, tuo tarpu kraujosruvos mažiau būdingos, be to, sužalotos abi nukentėjusiosios veido pusės, o tai nei griuvimui, nei kritimui nebūdinga. Ekspertas taip pat iš dalies patvirtino ir liudytojos O. F. parodymus, paaiškindamas, jog iš aprašytų sužalojimų akivaizdu, kad jie švieži – piršto žaizda dar kraujuojanti, veidas ištinęs, tuo tarpu jau antrą dieną patinimas atslūgsta.
Taigi šioje byloje aptartus liudytojos O. F., eksperto D. Vitkaus parodymus, medicininiuose dokumentuose užfiksuotus duomenis bei specialisto išvadas sugretinus su nukentėjusiosios R. K. parodymais, patikimai nustatyta, jog 2005 m. rugsėjo 19 d. apie 14 val. (duomenys neskelbtini), A. L. tyčia daugiau nei du kartus kairės rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajai R. K. į kairiąją veido pusę bei galvos sritį virš smilkinio, be to, stengdamasis išplėšti dokumentus, sužalojo nukentėjusiosios dešinės rankos III pirštą, tuo nukentėjusiajai R. K. padarydamas veido poodines – minkštųjų audinių kraujosruvas, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimą ir dešinės plaštakos III piršto žaizdą, kas nukentėjusiajai R. K. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog ikiteisminio tyrimo metu neatlikta A. L. kūno apžiūra, siekiant nustatyti, ar ant kaltinamojo rankų yra išlikusios smūgių, suduotų nukentėjusiajai R. K., žymės, priešingai nei teigia apeliantai, visiškai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų įvykio aplinkybių, nes tiek gyvenimiška, tiek teismų praktika rodo, kad smūgių sudavimas ne visada palieka žymes ant smūgius sudavusio asmens kūno dalių, kuriomis jis tuos smūgius sudavė, beje, lygiai taip pat sudavus smūgius nebūtinai lieka sumušimo žymės ir ant nukentėjusiojo kūno.
Kolegija negali sutikti ir su apeliantų teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas kaip savarankišku įrodymu turėjo remtis bylos teisminio nagrinėjimo metu teismui pateiktu faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu su vaizdo medžiaga bei nukentėjusiosios tėvo R. V. K. paaiškinimu, kuriuose nurodoma, jog nukentėjusiosios R. K. tėvas R. V. K. teigia niekada nematęs, jog A. L. būtų sudavęs smūgius jo dukteriai R. K. Kaip jau minėta, teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau tik tais, kuriuos galima ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Iš bylos matyti, kad R. V. K. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nebuvo, apklausti jį teisme nebuvo galimybių, kadangi jis mirė, todėl remtis jo paaiškinimu kaip A. L. teisinančiu įrodymu nėra jokio pagrindo, be to, kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, šis paaiškinimas akivaizdžiai prieštarauja teismo patikimai nustatytoms aplinkybėms.
Tuo būdu nuteistojo A. L. kaltė dėl R. K. nesunkaus sveikatos sutrikdymo neginčijamai įrodyta ir abejonių nekelia. Priimdamas A. L. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistojo kaltės klausimu, nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistojo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas.
BPK 302 str. 4 d. nustatyta, kad nuosprendis turi būti paskelbtas ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo pranešimo apie jo paskelbimo laiką ir vietą dienos, o jei byla sudėtinga ir didelės apimties, per teismo nustatytą įmanomai trumpiausią laiką, bet ne vėliau kaip per keturiasdešimt penkias dienas. Pirmosios instancijos teismas 2008-11-07 posėdžio metu, ištyręs rašytinę bylos medžiagą, apklausęs kaltinamąjį A. L., išklausęs baigiamąsias kalbas ir kaltinamojo A. L. paskutinį žodį, pranešė, kad nuosprendis bus skelbiamas 2008-12-02, tačiau tą dieną nuosprendžio paskelbimas buvo nukeltas į 2008-12-16. Taigi nuosprendis paskelbtas per 39 dienas nuo pranešimo apie nuosprendžio paskelbimo laiką ir vietą dienos. Nors ši byla nėra didelės apimties, tačiau aukščiau išdėstytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad ši byla yra pakankamai sudėtinga A. L. kaltės įrodytumo prasme, tai pripažino ir A. L. gynėja per baigiamąsias kalbas, sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, kad apylinkės teismas pažeidė nuosprendžio paskelbimo terminus, o juo labiau, jog tai rodo nuosprendžio nepagrįstumą, nėra jokio pamatuoto pagrindo.
Kolegijos nuomone, keisti R. K. skundžiamu nuosprendžiu priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais taip pat nėra pagrindo.
Civilinio kodekso 6.250 str. apibrėžia neturtinę žalą: neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais (CK 6.250 str. l d.). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 str.) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įvertindamas neturtinę žalą pinigais, teismas turi vadovautis ne tik CK 6.250 str., bet ir 6.251 str. 2 d. bei 6.282 str. nurodytais kriterijais. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse išreikšdamas savo poziciją dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžių yra aiškiai pasisakęs, jog sprendžiant su vertinimais susijusius teisės taikymo klausimus, svarbu atsižvelgti ne vien į įstatymo tekstą, bet ir į sukauptą teismų praktiką, kuri per tam tikrą laiką bent iš dalies jau patikrinta ir įtvirtinta, ar, priešingai, paneigta kasacinės instancijos teismo nutartimis.
Kolegija pažymi, kad teismų praktikoje nerado analogiškos precedentinės bylos, kuria galėtų remtis spręsdama klausimą, ar nukentėjusiajai priteista 5000 Lt neturtinė žala už tarpusavio konflikto dėl gyvenamojo namo rekonstrukcijos bei tam reikalingų dokumentų pasirašymo metu tyčiniais veiksmais padarytą nesunkų sveikatos sutrikdymą (lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimas) atitinka formuojamą praktiką. Visgi, spręsdama šį klausimą, kolegija laiko galimu remtis kitose, savo pasekmėmis ar kaltės rūšimi panašiose bylose šiuo metu formuojama praktika, juolab, kad būtent dėl nepakankamo sukauptos teismų praktikos įvertinimo bei įsigilinimo į taikytinus neturtinės žalos atlyginimo kriterijus Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konkrečiose bylose yra pakeitęs žemesniųjų teismų priimtus sprendimus dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžių (kasacinės bylos Nr. 2K-303/2006, 2K-38/2008).
Iš kasacinės bylos Nr. 2K-171/2008 matyti, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiajam, kuriam eismo įvykio metu, t. y. esant neatsargiai nuteistojo kaltei, buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata – plyšo kairės kojos blauzdos jungiamasis raištis, dėl to jo sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 d. laikotarpiui (kolegijos nuomone šios pasekmės savo mastu ir pobūdžiu panašios į nagrinėjamojoje byloje esančias pasekmes), priteisė 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas šį priteistą neturtinės žalos dydį padidino iki 4000 Lt. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas neturtinę žalą nukentėjusiajam, atsižvelgė į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, tinkamai vadovavosi Baudžiamojo proceso kodekso bei Civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką. Kolegija pažymi, jog už nesunkų sveikatos sutrikdymą neatsargiais veiksmais teismai mažesnių nei 4000 Lt neturtinės žalos nėra priteisę, paprastai šios sumos siekia iki 10000 Lt (kasacinės bylos Nr. 2K-382/2008, 2K-423/2008, 2K-44/2008, 2K-821/2008), o esant ilgalaikėms tokio sveikatos sutrikdymo pasekmėms netgi ir 40000 Lt (kasacinė byla Nr. 2K-68/2008). Kitą vertus, Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgoje (Teismų praktika Nr. 29, p. 477) konstatuota, kad iš apibendrinti pateiktų bylų matyti, kad teismai, nustatydami atlygintinos neturtinės žalos dydį, dažnai tinkamai neįvertina žalą padariusio asmens kaltės kriterijaus. Pastebima tendencija, kad už tyčinius nusikaltimus, kurių metu sutrikdoma žmogaus sveikata ar atimama gyvybė, paprastai priteisiamas mažesnis neturtinės žalos atlyginimas nei neatsargių nusikaltimų atveju, esant tokioms pačioms pasekmėms. Iš palyginimui pateikto Lietuvos apeliacinio teismo 2007-02-02 nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1A-13/2007, kuriuo pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu priteistas atlygintinos neturtinės žalos dydis nuo 80000 Lt buvo padidintas iki 250000 Lt, motyvuojant tuo, kad skirtingai nei toje byloje, kurioje sukurtu precedentu rėmėsi pirmosios instancijos teismas, šioje byloje nukentėjusysis sužalotas ne neatsargiais, o tyčiniais ir iš anksto suplanuotais kaltininkų veiksmais, panaudojant šaunamąjį ginklą, matyti, kad žalą padariusio asmens kaltė teismų praktikoje turi didelę įtaką atlygintinos neturtinės žalos dydžiui. Kolegijos nuomone, aptariamu aspektu reikšminga ir kasacinė byla Nr. 2K–537/2008, kurioje kaltinamasis nuteistas už tai, kad viešoje vietoje, automobilių stovėjimo aikštelėje, prie prekybos centro „Hyper Rimi“, įžūliais veiksmais, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. savo automobiliu tyčia užblokavo kelią atbuline eiga į stovėjimo vietą judančiam nukentėjusiosios vairuojamam automobiliui, atidarė šio automobilio dureles, sakydamas ,,ką tu sau galvoji“, ranka sudavė vieną kartą nukentėjusiajai į veidą, kuri nuo šio smūgio atsitrenkė galva į automobilio sėdynės atlošą. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiajai vien už fizinį skausmą priteisė 3000 Lt, o Lietuvos Aukščiausiasis teismas konstatavo, jog šios žalos dydis adekvatus padarytai nusikalstamai veikai, atitinka sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalys). Įvertinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog nukentėjusiosios R. K. civilinis ieškinys dėl 5000 Lt neturtinės žalos priteisimo yra adekvatus jos patirtiems išgyvenimams dėl menkaverčio preteksto tyčiniais A. L. veiksmais (smūgių sudavimas į galvą) padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo (lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimas) jos dukros akivaizdoje.
Iš apeliacinio skundo motyvų šiuo klausimu matyti, kad apeliantai per didelį priteistos atlygintino neturtinės žalos sieja ne su netinkamu kriterijų, reikšmingų sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymą, visumos įvertinimu, o išskiria netinkamą tik vieno iš minėtų kriterijų, t. y. nuteistojo A. L. turtinės padėties, įvertinimą. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje nurodydamas, jog kaltinamasis yra darbingas, dirbantis, pakankamas pajamas turintis asmuo, neturintis materialinių įsipareigojimų kitiems asmenims, jokių neteisingų duomenų apie A. L. nepateikė, o tokiu būdu siekė parodyti, jog byloje nėra duomenų apie sunkią A. L. turtinę padėtį, ir nėra jokio pagrindo priteistiną neturtinės žalos dydį mažinti dėl sunkios nuteistojo padėties (CK 6.251 str. 2 d. bei 6.282 str. 3 d.). Beje, apeliantai, išskyrus deklaratyvią nuosprendžio kritiką šiuo klausimu, jokių duomenų, jog apylinkės teismo priteista 5000 Lt suma gali turėti A. L. nepriimtinų ir sunkių pasekmių, nepateikė.
Taigi, nustatydamas neturtinės žalos dydžius, apylinkės teismas racionaliai vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, tinkamai taikė CK 6.250 str. 1 d. ir 2 d. nuostatas, atsižvelgė ne tik į nusikaltimą padariusio asmens bei nukentėjusiosios interesų pusiausvyrą, bet ir į kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, nustatytus CK 6.250 str. 2 d., 6.251 str. 2 d. bei 6.282 str., vertino visumą aplinkybių, be to, atsižvelgė ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką. Kolegija konstatuoja, jog nukentėjusiosios R. K. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas nepažeidžiant materialinių ir procesinių teisės normų bei teismų praktikos šios kategorijos bylose. Keisti nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiajai R. K. nustatyto atlygintino neturtinės žalos dydžio apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo A. L. ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.