Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. gynėjo advokato Stanislovo Raulušaičio apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir jam skirta 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant bausmės vykdymo metu: 1) dirbti arba registruotis darbo biržoje, 2) nesilankyti bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena nukentėjusioji G. P..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

M. B. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. birželio 17 d. apie 22.30 val. (duomenys neskelbtini)gatvėje daugiabučio namo Nr. 31 kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,49 promilės girtumas), kilus konfliktui, tyčia sudavė vieną smūgį ranka į veido apatinę dalį ir vieną smūgį koja į dešinės kojos šlaunį savo buvusiai žmonai G. P., taip nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą.Varėnos rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo metu M. B. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, jo kaltė, padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, įrodyta.Apeliaciniame skunde M. B. gynėjas advokatas St.Raulušaitis prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-107-922/2016, kuriuo M. B. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Nagrinėjant bylą teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas St.Raulušaitis prašė tenkinti apeliacinį skundą. Prokurorė D.Augustauskaitė apeliacinį skundą prašė atmesti.Nuteistojo M. B. gynėjo advokato Stanislovo Raulušaičio apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-204/2008).Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos.Proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra akivaizdžių prieštaravimų. Apylinkės teismo priimtas nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus, todėl vien ta aplinkybė, kad bylos įrodymai buvo vertinami nepalankiai vienam ar kitam proceso dalyviui, nepatvirtina, jog teismas padarė kokius nors su įrodymų vertinimu susijusius pažeidimus. Apeliantas skunde nurodo, kad nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, įrodymų tyrimą atliko paviršutiniškai, vienpusiškai, teismo padarytos išvados nepagrįstos, grindžiamos ne įrodymais, o spėjimais ir prielaidomis, o visus neaiškumus teismas aiškino kaltinamojo nenaudai. BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalies sudėtis yra materiali, t.y. baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik atsiradus straipsnio dispozicijoje nurodytoms pasekmėms, tame tarpe ir nukentėjusiam asmeniui sukėlus fizinį skausmą. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį yra galima tik už veiką – fizinio skausmo sukėlimą konkrečiais, straipsnio dispozicijoje nurodytais alternatyviais veiksmais: arba mušimu, arba kankinimu, arba kitokiu smurtavimu. Tai gali būti vienkartinis ar daugkartinis fizinis ar mechaninis poveikis žmogaus kūnui, pasireiškiantis smogimu ranka, koja, kietu daiktu, spaudimu, stūmimu, tempimu, laužymu ir panašiais veiksmais. Mušimas ar kitoks smurtavimas BK 140 straipsnio prasme reiškia poveikį į žmogaus kūną siekiant sukelti fizinį skausmą. Baudžiamajai atsakomybei pagal šį straipsnį už fizinio skausmo sukėlimą atsirasti yra būtinas ir subjektyviosios pusės požymis - tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas turi daryti poveikį į nukentėjusio asmens kūną siekdamas pagrindinio tikslo - kad dėl kaltininko veikimo nukentėjęs asmuo patirtų fizinį skausmą. Pažymėtina ir tai, kad skausmas yra išimtinai subjektyvus pojūtis, kurio išmatuoti ar kitaip objektyviai įvertinti neįmanoma, todėl baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą galima tik nustačius, jog kaltininkas neabejotinai atliko įstatymo dispozicijoje nurodytus veiksmus, kurie įstatymų leidėjo pripažįstami kaip neabejotinai sukeliantys tokį fizinį skausmą.

11.1.Bylos duomenimis nuteistasis savo kaltę dėl fizinio skausmo sukėlimo G. P. viso proceso metu neigė, teisiamajame posėdyje tvirtino, kad jis buvo susikabinęs su nukentėjusiosios draugu, grumtynių su juo metu galėjo būti padaryti sužalojimai nukentėjusiajai, tačiau specialiai jai nespyrė ir specialiai į veidą nesudavė (1 t., b.l. 63, 123). Tuo tarpu nukentėjusioji G. P. viso proceso metu davė priešingus parodymus - nurodė kokiais konkrečiais nuteistojo tyčiniais veiksmais jai buvo sukeltas fizinis skausmas. Tiek iš tarnybinio paranešimo dėl smurto artimoje aplinkoje fakto (1 t., b.l. 7-10), tiek iš nukentėjusiosios apklausos ikiteisminio tyrimo (1 t., b.l. 20-21, 23-25) bei nukentėjusiosios akistatos su įtariamuoju (1 t., b.l.68-71) ir bylos nagrinėjimo teisme (1 t., b.l. 124) metu matyti, jog ji nuosekliai paaiškino, jog jos buvęs sutuoktinis trenkė jai ranka į veido apatinę dalį, ir tada spyrė koja į dešinės kojos šlaunį. Sutiktina, jog yra tam tikrų netikslumų nukentėjusiosios ir liudytojo V. S. parodymuose dėl smūgio ranka sudavimo mechanizmo, kurie, aukštesnio teismo vertinimu, galėjo atsirasti tiek dėl parodymus užrašiusio asmens, jo užduodamų klausimų formuluočių, tiek dėl pačių asmenų, davusių parodymus, tam tikrų aplinkybių nesureikšminimo, nes kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo nukentėjusioji nesupranta, kuo skiriasi jos parodymai duoti įvykio vakarą ir 2016 m. liepos 21 d. (1 t., b.l. 124). Tačiau esminės G. P. nurodytos faktinės aplinkybės sutampa - ji nuosekliai viso proceso metu tvirtino, jog M. B. sudavė jai ranka į veidą bei vieną smūgį koja į dešinės kojos šlaunį. G. P. lūpos trūkimas kairės pusės apatinėje dalyje objektyviai užfiksuotas pareigūno iš karto po įvykio (1 t., b.l. 9), todėl nors liudytojas V. S. duodamas parodymus ir klydo dėl smūgio į lūpą lokalizacijos, tačiau faktinė aplinkybė akivaizdi – G. P. patyrė smūgį į lūpą. Nukentėjusioji nuosekliai paaiškino, kad pirmiausia M. B. spyrė jai į dešinę šlaunį, tada į veidą davė, lūpa buvo ištinusi, kraujas nebėgo. Įspyrimo vietoje mėlynės nebuvo (1 t., b.l. 124). Netikėti šiais nukentėjusiosios parodymais teismas neturi pagrindo, byloje nenustatyta, kad ji siektų apkalbėti savo buvusį sutuoktinį. Be to, rašytiniai įrodymai patvirtina, kad iš karto po patirto smurto, nukentėjusiosios dukra O. B. telefonu pranešė policijai, kad neblaivus tėvas mušą jos mamą (1 t., b.l. 7). Pareigūnai pranešimą iš budėtojo gavo 22 val. 26 min. (1 t., b.7). Teismo posėdyje liudytoja apklausta O. B. patvirtino, jog matė, kad tėvas spyrė mamai į koją ir kaip griebė jai už plaukų. Kai tėvas trenkė mamai į lūpą nematė, tačiau kai mama grįžo į namus, lūpa buvo patinusi (1 t., b.l. 144). Teismo posėdyje apklaustas į įvykio vietą atvykęs pareigūnas M. Z. taip pat parodė, jog vizualiai G. P. lūpos viršutinė ar apatinė dalis buvo patinusi. Nukentėjusioji jam paaiškino, kad patyrė smūgį į lūpą, ji buvo su rūbais, daugiau žymių nesimatė. Parodymus nukentėjusioji davė bute, ji reagavo adekvačiai, labai pergyveno, jos parodymai buvo nuoseklūs, išsamūs, nebuvo taip, kad ji mėtytųsi. Parodymai nekėlė abejonių, kad ji meluotų. Smūgis į veidą nukentėjusiajai buvo suduotas ne daiktu, tačiau ranka (1 t., b.l. 125-126). Liudytoju apklaustas J. D., taip pat vykęs į įvykio vietą, parodė, kad nukentėjusioji sakė, jog M. B. jai sudavė smūgį. Ant moters lūpos matėsi sumušimas, patinimas, t.y. kairės pusės lūpos sumušimas (1 t., b.l. 126). M. B. įvykio dieną 22.54 val. buvo nustatytas vidutinis girtumo laipsnis 2,49 promilės (1 t., b.l. 47). Nukentėjusioji G. P. buvo blaivi (1 t., b.l. 18). Akistatos protokolu nustatyta, kad nukentėjusioji ir kaltinamasis liko prie savo duotų parodymų ( 1 t., b.l.68-71). Taigi, nukentėjusios veiksmų operatyvumas, jų nuoseklumas viso proceso metu buvo teisingai įvertintas, ir tai buvo pakankamas pagrindas vidiniam įsitikinimui susidaryti dėl M. B. kaltės sukėlus fizinį skausmą buvusiai sutuoktinei. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusiosios dukra O. B. parodė, jog kol mama gyveno su tėčiu kartu, tėtis bandydavo prieš mamą ranką pakelti, bet ji įsikišdavo. Kai tėtis neblaivus – agresyvus. Jis dukrą su mama iš namų varydavo (1 t., b.l. 144), o ikiteisminio tyrimo metu ji taip pat parodė, jog bijo savo tėvo, nes jis ir vaikus anksčiau mušė.

11.2.Ir nors apeliantas teigia, jog jokių tyčinių veiksmų G. P. atžvilgiu neatliko, o fizinį poveikį galėjo nukentėjusiajai padaryti vykstant grumtynėms tarp vyriškių, kai nukentėjusioji juos bandė išskirti, tačiau tokius apelianto tvirtinimus paneigia nuoseklūs nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu, jog šie veiksmai nebuvo atsitiktiniai, o teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji patikslino, jog norėjo patraukti šunį, pasilenkė, o tada M. B. tyčia spyrė. Smūgį į veidą patyrė laikydama M. per ištiestą ranką, o jis žiūri į akis ir jai duoda (1 t., b.l. 124). Tai, kad M. B. veiksmai buvo tyčiniai patvirtino ir liudytojas V. S. ir nukentėjusiosios dukra O. B.. Nuteistojo nurodoma versija, kad nusikaltimo nepadarė ir tik atsitiktinai galėjo netyčia grumtynių su V. S. metu fiziškai kontaktuoti su nukentėjusiąja, yra vertintina kaip gynybinė pozicija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, nors teisiamojo posėdžio metu nuteistasis ir parodė, jog informacija apie naująjį buvusios žmonos draugą jam nebuvo įdomi, tačiau vis tik patvirtino, jog būtent jis priėjo prie buvusios žmonos, o konfliktas galėjo kilti dėl pavydo (1 t., b.l. 122-123). Taip pat būtina pastebėti, jog ikiteisminio tyrimo metu, dalyvaujant gynėjui advokatui G. Č., kaltinamasis parodė, jog būtent išgirdęs žinią apie žmonos draugą, nutarė įsitikinti, ar tai teisybė, ir nueiti pas savo buvusią žmoną į namus ir su ja pasikalbėti bei išsiaiškinti tiesą (1 t., b.l. 63). Todėl išanalizuotų įrodymų pagrindu pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad kilus konfliktui M. B. tyčia sudavė vieną smūgį ranka į veido apatinę dalį ir vieną smūgį koja į dešinės kojos šlaunį savo buvusiai žmonai G. P., dėl ko M. B. pagrįstai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Teismas visiškai sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad visos bylos nagrinėjimo metu kilusios abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Tačiau, pažymėtina, jog teismui šioje byloje nekilo jokių abejonių, kas sudarytų pagrindą manyti dėl M. B. kaltės, padarius jam BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatytą inkriminuojamą veiką, nebuvimo, o tai, kad nuteistas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertina, nėra pagrindas tenkinti M. B. gynėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir liudytojų parodymų bei nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų. Teisėjų kolegijos taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog byloje nėra jokių patikimų ir abejonių nekeliančių įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų, kad dėl M. B. veiksmų nukentėjusioji iš tiesų būtų jautusi fizinį skausmą. Kaip byloje nustatyta, M. B. tyčia sudavė vieną smūgį ranka į veido apatinę dalį ir vieną smūgį koja į dešinės kojos šlaunį. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus poskyrio 2016 m. birželio 22 d. specialisto išvada Nr. G 619/2016(06) konstatuota, jog esant bylos medžiagoje duomenims (įvykį mačiusių liudytojų ar įtariamojo parodymai), patvirtinantiems mušimo ar kitokio smurtavimo faktą, neatmetama fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai galimybė (1 t., b.l. 29). Tai, jog fizinis skausmas buvo patirtas, patvirtino ir pati nukentėjusioji. Kolegija pažymi, kad fizinis skausmas negali būti objektyviai užfiksuotas, todėl yra visiškai nelogiška svarstyti, kad šiuo atveju turėjo būti atlikta medicininė ekspertizė, be to, sprendžiant, ar yra pagrindas patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn dėl BK 140 straipsnio 1 dalį nusikalstamos veikos padarymo, galiojantys aktai nenustato pareigos nukentėjusiajai kreiptis į specialistus dėl medicininės ekspertizės atlikimo, taip pat pastebėtina, kad pagal BPK 28 straipsnio 2 dalį nukentėjusysis turi teisę, tačiau ne pareigą teikti įrodymus. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyse ne kartą konstatavo, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti būtina nustatyti, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajautė skausmą. Toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą (LAT 2014 m. balandžio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-5/2014). Šiuo atveju, sukelto fizinio skausmo faktą nukentėjusioji nurodė ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir patvirtino teisiamajame posėdyje. Fizinio skausmo faktą taip pat patvirtina ir tai, jog iš karto po patirtų smurtinių veiksmų buvo pranešta policijai, ko pasėkoje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo. Liudytojai V. S., O. B. bei pareigūnai J. D. ir M. Z. pastebėjo, kad buvo patinusi G. P. lūpa, todėl apeliacinio skundo argumentas, jog byloje nėra objektyvių įrodymų, kad nukentėjusioji patyrė skausmą, atmestinas.Apeliaciniame skunde nurodyta ir daugiau argumentų, kuriais yra grindžiamas skundžiamo nuosprendžio neteisėtumas ir nepagrįstumas, t.y. nėra tiksliai nustatytas atvykimo į konflikto vietą laikas, taip pat kuriuo metu buvo atliktas spyris koja ir suduota ranka ir pan., tačiau įrodymų tyrimas baudžiamajame procese negali būti begalinis – M. B. neteisėtų veiksmų atlikimo faktas neginčijamai nustatytas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimas apeliacinės instancijos teismui išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamas kaip reikalavimas pateikti atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo teiginį. Apeliacinės instancijos teismo pareigos tinkamai išnagrinėti apeliacinį skundą apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjamo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2009, 2K-115/2009, 2K-279/2010, 2K-116/2014, 2K-129/2014). Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad skundžiamas Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendis dėl M. B. pripažinimo kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį yra teisėtas ir pagrįstas. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas aplinkybes, turinčias reikšmės nuteistojo M. B. veiksmų kvalifikavimui pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, ištyrė ir įvertino teisingai. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo teisėjas aiškiai išdėstė motyvus, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvacija bei naikinti teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, apygardos teismas neturi teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. B. gynėjo advokato Stanislovo Raulušaičio apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.