- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-09-20
- Bylos Nr.
- I1-5642-422/2023
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Janina Vitunskienė
- Pareiškėjas
- R. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija
- Kategorijos
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Janina Vitunskienė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas su skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 649,85 Eur turtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde ir patikslintame skunde (b. l. 14–17, 51) nurodė, kad jis Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 2-ajame kalėjime (toliau – ir Pravieniškių 2-asis kalėjimas) atlieka laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę. Pareiškėjo žmona A. S. Lietuvos kalėjimų tarnybos Panevėžio kalėjime (toliau – ir Panevėžio kalėjimas) atlieka laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę.
Teigė, jog pareiškėjas su sutuoktine naudojosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 39 straipsnio 4 dalies 1 punkte įtvirtinta teise susitikti iki 24 valandų trukmės pasimatymuose, kurie vyksta specialiose bausmės atlikimo vietos patalpose. Pareiškėjas turėjo padengti jo sutuoktinės konvojavimo į Pravieniškių 2-ąjį kalėjimą išlaidas, į kurias nepagrįstai buvo įtraukti vairuotojo ir vieno lydinčio pareigūno darbo užmokesčiai.
Akcentavo, kad susitikti iki 24 valandų trukmės pasimatyme pareiškėjui su žmona yra įstatymo leidėjo suteikta teisė. Nors įstatymas tuo pačiu numato, jog visas išlaidas, susijusias su vieno iš sutuoktinių pervežimu į kitą bausmės atlikimo vietą, apskaičiuotinas teisingumo ministro nustatyta tvarka, apmokėti našta tenka patiems sutuoktiniams ar kitiems jų nurodytiems asmenims, pastaroji įstatymo norma nekildina ją įgyvendinančiam subjektui (teisingumo ministrui) absoliučios diskrecijos pasirinkti sampratos „visos išlaidos“ apimtį. Aptariamų išlaidų turinys turi atitikti ir neprieštarauti nacionalinių įstatymų sistemai (t. y. teisėtumo požiūriu), taip pat neturi diskredituoti pačios įstatymo teisės nuteistiesiems pasimatyti įgyvendinamumo (t. y. objektyvumo bei proporcingumo požiūriais).
Pabrėžė, kad Lietuvos kalėjimų tarnybos pareigūnai ir darbuotojai gauna nustatytą atlyginimą iš valstybės biudžeto lėšų, todėl biudžetinės valstybės įstaigos pareigūnų ir kitų darbuotojų atlyginimų dengimas iš laisvės atėmimo bausmes atliekančių Lietuvos Respublikos piliečių asmeninių lėšų suponuoja papildomą (alternatyvų) darbo užmokesčio šaltinį, kuris nenumatytas nacionalinių įstatymų sistemoje. Pažymėjo, kad tokia norma šiuo metu galioja tik poįstatyminiu lygiu (Laisvės atėmimo vietų įstaigos vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) XXII skyriaus nuostatose), todėl vertintina, jog šis poįstatyminis reglamentavimas neturi konkretaus ir aiškaus įstatymo pagrindo ir vien šiuo požiūriu negali konkuruoti su įstatyme konkrečiai ir aiškiai numatytu pareigūnų darbo užmokesčio šaltiniu. Be to, laisvės atėmimo bausmę atliekančio sutuoktinio konvojavimas į pasimatymą pas sutuoktinį kitoje laisvės atėmimo vietoje (šiems realizuojant įstatymo teisę pasimatyti) tiesiogiai patenka į Lietuvos kalėjimų tarnybos pareigų ir funkcijų apimtį, todėl yra tiesioginė Lietuvos kalėjimų tarnybos kompetencija.
Nurodė, jog į žmonos konvojavimo kaštus įtraukiant vairuotojo ir lydinčio pareigūno darbo užmokesčius, galutinė pareiškėjo šeimai tenkanti finansinė našta neleidžia jiems realizuoti įstatymais numatytų pasimatymų periodiškumo. Nors pats pareiškėjas ir jo žmona yra dirbantys ir iš to gaunantys pajamas, tačiau jų pajamos nepakankamos susimokėti kiekvieną mėnesį už galimybę pasimatyti. Todėl taikoma konvojavimo kaštų apskaičiavimo tvarka yra neproporcinga bei neobjektyvi net ir sutuoktiniams, kurie abu turi darbą pataisos įstaigoje.
Atkreipė dėmesį, kad gavęs pažymą apie apskaičiuotas žmonos pervežimo išlaidas, pareiškėjas nenurodė sutinkantis su „pervežimo išlaidų apskaičiavimu“, o patvirtino tik susipažinęs su pažyma ir sutinkantis nurodytą sumą apmokėti. Be to, sutikimas sumokėti apskaičiuotas konvojavimo išlaidas negali būti laikomas mokesčio teisėtumo pagrindu, kadangi atsisakymas padengti tokias sąskaitas neišvengiamai lemtų galimybės pasimatyti su žmona praradimą.
Prašė teismo inicijuoti tyrimą, ar Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1R-444 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų įstaigos vidaus tvarkos taisyklių 157.5–157.6 papunkčiai neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams dėl Lietuvos kalėjimų tarnybos pareigūnų / kitų darbuotojų darbo užmokesčio šaltinio, taip pat BVK 39 straipsnio 10 daliai.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos kalėjimų tarnyba prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (b. l. 38–40) nurodė, kad nuteistųjų (suimtųjų) pervežimas pasimatyti su sutuoktiniu nėra Lietuvos kalėjimų tarnybai būtina veikla, todėl 2023 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje naujoje BVK redakcijoje įstatymų leidėjas nustatė, jog visas su nuteistojo (suimtojo) asmeniniu pageidavimu organizuojamu jo pervežimu susijusias Lietuvos kalėjimų tarnybos patiriamas išlaidas privalo padengti pats nuteistasis (suimtasis), o šių išlaidų apskaičiavimo tvarką pavedė nustatyti teisingumo ministrui.
Atkreipė dėmesį, kad į konvojavimo išlaidas pareigūnų darbo užmokestis įtrauktas atsižvelgiant į tai, jog jiems pervežant nuteistąjį (suimtąjį) į pasimatymą, jie atlieka funkciją, nesusijusią su Lietuvos alėjimų tarnybos uždaviniais. Be to, vieniems pareigūnams pervežant nuteistuosius (suimtuosius) į pasimatymą, šių pareigūnų funkcijoms atlikti pasitelkiami kiti (pvz., tuo metu laisvi nuo tarnybos pareigūnai), kuriems mokamas darbo užmokestis, ir dėl to Lietuvos kalėjimų tarnyba patiria papildomų finansinių išlaidų pavestiems uždaviniams įgyvendinti.
Kadangi Lietuvos kalėjimų tarnybos pareigūnai, konvojuodami pareiškėjo žmoną į Pravieniškių 2-ąjį kalėjimą pasimatymui, atliko funkciją, nesusijusią su Lietuvos kalėjimų tarnybos uždaviniais, todėl buvo apskaičiuoti vairuotojo ir lydinčio pareigūno darbo užmokesčiai, kuriuos pareiškėjas turėjo padengti. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo nurodyta turtinės žalos atsiradimo priežastis laikytina nepagrįsta.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (b. l. 29–31) nurodė, kad pareiškėjas neįrodė valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, kaip būtinosios sąlygos žalai atlyginti. Kadangi nuteistųjų pervežimas pasimatyti su sutuoktiniais yra funkcija, nesusijusi su Lietuvos kalėjimų tarnybos uždaviniais, Lietuvos kalėjimų tarnyba, vykdydama šią funkciją, patiria papildomų kaštų, susijusių su pareigūnų ir kitų darbuotojų darbo užmokesčio mokėjimu už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties ir viršvalandinį darbą. Atsižvelgiant į tai, kad šios funkcijos įstatymų leidėjas nepriskyrė prie Lietuvos kalėjimų tarnybos uždavinių, Taisyklėse pareigūno ir vairuotojo darbo užmokestis yra įtrauktas į sąrašą rodiklių, į kuriuos atsižvelgiama apskaičiuojant su nuteistojo pervežimu susijusių išlaidų dydį. Toks galiojančiu poįstatyminiu teisės aktu numatytas reguliavimas yra paremtas aukštesnės galios teisės aktais, atitinka teisėtumo, proporcingumo ir pagrįstumo principus ir Lietuvos kalėjimų tarnyba neturi pagrindo juo nesivadovauti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja 649,85 Eur turtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Lietuvos kalėjimų tarnybos veiksmais, nepagrįstai į pareiškėjo sutuoktinės pervežimo į kitą bausmės atlikimo vietą pasimatyti su pareiškėju išlaidas įtraukiant vairuotojo ir vieno lydinčio pareigūno darbo užmokesčius.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio taikymo prasme, būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., LVAT 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-162-968/2019).
Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).
Pažymėtina, kad LVAT bylose dėl žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018, 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-450-520/2019).
Nustatyta, kad pareiškėjas iš savo asmeninių lėšų 2023 m. vasario 17 d., 2023 m. kovo 14 d., 2023 m. balandžio 23 d., 2023 m. gegužės 23 d., 2023 m. birželio 2 d., 2023 m. birželio 14 d. sumokėjo už savo sutuoktinės etapavimo į ilgalaikio pasimatymo su juo vietą (b. l. 20, 57). Į bylą pateiktos buhalterinės pažymos (b. l. 5, 52–56) patvirtina, kad į minėtas išlaidas buvo įtraukti vairuotojo bei lydinčio pareigūno darbo užmokesčiai. Pareiškėjas nekelia ginčo dėl išlaidų apskaičiavimo teisingumo, tačiau nurodo, jog vairuotojo ir lydinčiojo pareigūno darbo užmokesčiai į jo apmokamas sutuoktinės pervežimo išlaidas įtraukti nepagrįstai.
Vadovaujantis BVK 39 straipsnio 10 dalimi, nuteistiesiems sutuoktiniams, kurie abu atlieka bausmę ir abu neturi teisės išvykti iš bausmės atlikimo vietos, leidžiama pasimatyti šio straipsnio 2 dalies 1 punkte ir 4 dalies 1 punkte nurodytais būdais, jeigu jie arba kiti jų nurodyti asmenys apmoka visas su vieno iš sutuoktinių pervežimu į kitą bausmės atlikimo vietą susijusias laisvės atėmimo vietų įstaigos patiriamas išlaidas, apskaičiuotas teisingumo ministro nustatyta tvarka. Šių pasimatymų vietą nustato laisvės atėmimo vietų įstaigos direktoriaus įgalioti pareigūnai.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1R-444 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų įstaigos vidaus tvarkos taisyklių 94 punkte nustatyta, kad jeigu nekontaktiniu būdu arba specialiose bausmės atlikimo vietos patalpose nori pasimatyti sutuoktiniai, abu atliekantys laisvės atėmimo bausmę skirtingose bausmės atlikimo vietose ir abu neturintys teisės iš jos išvykti, šių pasimatymų vietą nustato laisvės atėmimo vietų įstaigos direktorius arba jo įgaliotas pareigūnas. Gavus prašymą pasimatyti, pagal Taisyklių XXII skyriaus nuostatas apskaičiuojamos visos su vieno iš sutuoktinių pervežimu į pasimatymo vietą susijusios laisvės atėmimo vietų įstaigos patiriamos išlaidos ir parengiama sąskaita išankstiniam apmokėjimui, kuri įteikiama abiem pasimatyti ketinantiems asmenims. Apmokėti šią sąskaitą, reikiamas lėšas nurašant iš laisvės atėmimo vietų įstaigos administruojamos nuteistojo (-ųjų) sąskaitos, gali vienas iš sutuoktinių ar abu sutuoktiniai (dalimis), taip pat bet kuris kitas jų nurodytas asmuo, pervesdamas reikiamas lėšas į laisvės atėmimo vietų įstaigos nurodytą banko sąskaitą. Jei likus 1 darbo dienai iki planuojamo vieno iš sutuoktinių pervežimo į pasimatymo vietą dienos laisvės atėmimo vietų įstaiga nėra gavusi apmokėjimo už būsimą nuteistojo pervežimą į pasimatymo vietą, toks pervežimas nevykdomas.
Taisyklių 157 punkte numatyti rodikliai, į kuriuos atsižvelgiama apskaičiuojant su nuteistojo pervežimu susijusių išlaidų dydį. Be kitų rodiklių, 157.5 papunktyje numatyta, kad atsižvelgiama į vairuotojo atlyginimą, 157.6 papunktyje – į laisvės atėmimo vietų įstaigos pareigūno darbo užmokestį, įvertinant priedus, priemokas, viršvalandžius.
Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, jog BVK nustato imperatyvią pareigą sutuoktiniams, kurie naudojasi šio kodekso 39 straipsnio 10 dalyje nustatyta teise pasimatyti, apmokėti visas su vieno iš sutuoktinių pervežimu į kitą bausmės atlikimo vietą susijusias laisvės atėmimo vietų įstaigos patiriamas išlaidas. Taip pat BVK įtvirtinta, kad pervežimo į kitą bausmės atlikimo vietą išlaidų apskaičiavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministras. Taigi, esant galiojančioms taisyklėms – poįstatyminiam teisės aktui, reglamentuojančiam Laisvės atėmimo vietų įstaigos išlaidų, patiriamų dėl suimtųjų ar nuteistųjų pervežimo ir (ar) palydos, apskaičiavimo tvarkai, atsakovės atstovė neturėjo jokio pagrindo juo nesivadovauti ir pareiškėjo sutuoktinės pervežimo išlaidas skaičiuoti kitaip, nei numatyta Taisyklėse.
Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, jog Lietuvos kalėjimų tarnyba nagrinėjamu atveju jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Nenustačius Lietuvos kalėjimų tarnybos pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie turtinės žalos buvimo faktą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios turtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovės atstovės viešoji atsakomybė negalima, pareiškėjo skundas netenkinamas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).
Pareiškėjas prašo inicijuoti tyrimą, ar Taisyklių 157.5–157.6 papunkčiai neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams dėl Lietuvos kalėjimų tarnybos pareigūnų / kitų darbuotojų darbo užmokesčio šaltinio, taip pat Bausmių vykdymo kodekso 39 straipsnio 10 daliai.
Pažymėtina, jog norminio administracinio teisės akto teisėtumas, kai tai susiję su individualiąja administracine byla, gali būti tiriamas, kai to prašo ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo (ABTĮ 113 straipsnio 1 dalis), arba kai nagrinėdamas individualiąją bylą pats teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu (ABTĮ 113 straipsnio 3 dalis). Teismai turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą, prašydami patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą (ABTĮ 114 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis ABTĮ 21 straipsnio 1 dalies 2 punktu, vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo yra Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
ABTĮ 113 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nutartimi pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą individualiąją bylą nagrinėjantis teismas išreiškia būtent savo, o ne to paties įstatymo 113 straipsnio 1 dalyje nurodyto asmens pagrįstą abejonę atitinkamo akto (jo dalies) teisėtumu. Abejonė, be kita ko, turi būti motyvuota išsamiais, aiškiais, logiškais ir nuosekliais teisiniais argumentais (žr., pvz., LVAT 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-948-520/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1336-520/2018). Taigi, norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo administraciniuose teismuose specifika lemia, jog bylos dėl šių aktų atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė (teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę), kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams pagal: 1) normų turinį; 2) reguliavimo apimtį; 3) formą; 4) nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-948-520/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1336-520/2018).
Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymo dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo turinį, konstatuoja, kad prašymas iš esmės yra grindžiamas tik bendro pobūdžio abstrakčiais teiginiais. Teisinių motyvų, leidžiančių abejoti Taisyklėse nustatytu reguliavimu tiek, kiek tai susiję su nagrinėjamu ginču, pareiškėjas nenurodė, todėl nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo inicijuoti šio norminio administracinio teisės akto teisėtumo tyrimą (ABTĮ 113 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktai).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.