Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Ramūno Šarkos ir Astos Vailionės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. (M. A.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – mažoji bendrija ,,Demir group“, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas M. A. (toliau – ir pareiškėjas) skundu prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 24S281899, kuriuo atsisakyta jam išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir ginčijamas sprendimas).

Pareiškėjas nurodo, kad jis turi betonuotojo kvalifikaciją, patvirtintą Akredituoto mokymų centro TCS išduotu sertifikatu/diplomu Nr. C21/0446309, ir kad ši profesija yra įtraukta į Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis 2024 metams, patvirtintą Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) direktoriaus 2023 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. V-223 (toliau –Trūkstamų profesijų sąrašas). Be to, pareiškėjas turi 4 metų betonuotojo stažą Lietuvos įmonėje – uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „Iron lady LT“. Pareiškėjas akcentuoja, kad pagal galiojančius teisės aktus jis neprivalo gauti Užimtumo tarnybos sprendimo dėl darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams.

Pareiškėjas akcentuoja, kad jo buvusi darbovietė UAB „Iron lady LT“, kurioje jis dirbo nuo 2022 m. vasario 8 d. iki 2024 m. spalio 1 d., pagal sutartį su mažąja bendrija (toliau – MB) „Demir group“ atliko metalo apdirbimo/suvirinimo, sukonstruotų metalinių ir metalinių/betoninių konstrukcijų statybų ir betonavimo darbus. Pareiškėjas nusprendė pereiti dirbti į MB „Demir group“, kadangi jam patiko šios įmonės vadovai, bendradarbiavimas su įmonės darbuotojais bei verslo partneriais bei darbo užmokestis.

Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas nepagrįstai nusprendė, jog trečiasis suinteresuotas asmuo MB „Demir group“ nevykdo statybų veiklos, nors įmonė pateikė rangos sutartis su įvairiomis statybų bendrovėmis, sąskaitas faktūras, darbų priėmimo–perdavimo aktus ir kitus dokumentus, patvirtinančius jos veiklą. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad įmonė laiku sumoka mokesčius, nėra įsiskolinusi valstybei ir realiai veikia statybų sektoriuje.

Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjas prašo skundą tenkinti.

Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutinka.

Atsakovas nurodo, kad sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 14 ir 19 punktais. Pareiškėjo pateikti duomenys neatitinka tikrovės ir nepatvirtina sąlygų leidimui gauti, nes MB „Demir group“ nepateikė pakankamų įrodymų apie vykdomą statybų veiklą ir apie realias pareiškėjo darbo perspektyvas įmonėje. MB „Demir group“ tarpininkavimo rašte, be kita ko, nurodyta, jog MB „Demir group“ įsipareigoja įdarbinti užsienietį betonuotoju, o ekonominės veiklos rūšis (toliau – EVRK), pagal kurią užsienietį ketinantis įdarbinti darbdavys vykdo veiklą, yra statybos baigimas ir apdaila, 4330. Kadangi buvo aiškinamasi dėl bendrovės vykdomos veiklos, sprendimas pareiškėjo atžvilgiu negalėjo būti priimtas skubos tvarka.

Migracijos departamentas taip pat pabrėžia, kad buvo atliktas įmonės veiklos tyrimas, kurio metu nenustatyta faktinė statybų veikla, todėl sprendimas atmesti pareiškėjo prašymą yra teisėtas ir pagrįstas. MB „Demir group“ buvo sudarytos visos galimybės pateikti statybos veiklą pagrindžiančius dokumentus, tačiau dokumentų, kurie įrodytų, jog MB Demir group vykdo statybų veiklą, pateikta nebuvo Taip pat pažymi, kad Migracijos departamentas gavo duomenų, kad įmonė anksčiau nėra pateikusi pakankamų įrodymų dėl darbuotojų įdarbinimo stabilumo ir ilgalaikiškumo, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo realios įsidarbinimo galimybės. Be to, Mokesčių mokėtojų registre pateikta informacija yra pagrindas laikyti asmenį mokesčių mokėtoju, o ne jo veiklos įrodymas, nes mokesčių mokėtojai savarankiškai nurodo, kokias iš nuostatuose numatytų veiklos rūšių vykdo ir informuoja apie tai Valstybinę mokesčių inspekciją teisės aktų nustatyta tvarka.

Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo ilgalaikiai ekonominiai ryšiai, taip pat socialiniai ir šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublika nesieja.

Atsakovo vertinimu, Migracijos departamento priimtas sprendimas pagrįstas objektyviai įvertintomis faktinėmis aplinkybėmis, jame išsamiai išdėstyti sprendimo priėmimo motyvai ir teisiniai argumentai.

Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, atsakovas prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo MB „Demir group“ su pareiškėjo skundu sutinka ir prašo jį tenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad MB „Demir group“ vykdo statybos darbus (statybos, betonavimo, vamzdynų montavimo ir kitus statybos baigimo ir apdailos darbus), yra sudariusi rangos sutartis su keliomis Lietuvos bendrovėmis, tarp jų UAB „Peikko Lietuva“, UAB „Nord metal“, UAB „Steel project“ ir UAB „Iron Lady LT“, ir turi visus veiklą pagrindžiančius dokumentus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat pažymi, kad MB „Demir group“ yra nauja, įsteigta 2023 m sausio 9 d., tačiau nuo pat įsteigimo momento veikia pelningai – 2023 metais įmonės pardavimų pajamos siekė 181 613 Eur, neturi skolų valstybei, moka darbuotojams atlyginimus ir įsipareigoja užtikrinti darbo vietas užsieniečiams. Be to, įmonė atkreipia dėmesį į tai, kad Migracijos departamentas neprašė papildomų dokumentų prieš priimdamas neigiamą sprendimą, o anksčiau panašiais atvejais yra priėmęs teigiamus sprendimus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžia, kad Migracijos departamentas savo sprendimą grindžia neobjektyviomis prielaidomis, o ne faktiniais duomenimis apie įmonės veiklą. MB „Demir group“ nuomone, šis sprendimas kenkia įmonės plėtrai ir pažeidžia užsieniečių teisę į teisėtą įdarbinimą Lietuvoje. Taip pat pažymima, kad sprendimas buvo priimtas vilkinant procesą, nepaisant įmonės ir pareiškėjo pastangų pateikti reikiamus dokumentus ir paaiškinimus. MB „Demir group“ teigia, kad ji pateikė visus prašomus duomenis, tačiau Migracijos departamentas jų tinkamai neįvertino, kas lėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą. Taip pat pažymima, kad sprendimas turi įtakos ne tik pareiškėjo, bet ir įmonės veiklai, nes suvaržo įmonės galimybes plėsti savo darbo jėgą ir vystyti veiklą.

Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, trečiasis suinteresuotas asmuo prašo pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti pareiškėjo ginčijamą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

I. Dėl kilusio ginčo ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. 24S281899, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens MB „Demir group“ pateikti duomenys apie siekiamus sukurti darbo santykius neatitinka tikrovės (bendrovė realiai nevykdo statybų veiklos ir negali pasiūlyti užsieniečiui siūlomo darbo) ir nepatvirtina sąlygų leidimui gauti, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas M. A. yra Azerbaidžano pilietis, kuris nuo 2022 m. vasario 8 d. iki 2024 m. spalio 1 d. dirbo UAB „Iron lady LT“ Lietuvos Respublikoje ir darbo pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas Nr. 760197619 laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2024 m. liepos 16 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą skubos tvarka išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu, ketinant dirbti MB „Demir group“ pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą (betonuotoju) ir jam nereikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams. MB „Demir group“ vadovė 2024 m. lapkričio 29 d. atsakovui pateikė tarpininkavimo raštą Nr. 20241129-212248 išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dvejų metų laikotarpiui darbo tikslais.

II. Dėl pareiškėjo ginčijamo sprendimo teisėtumo

Išnagrinėjęs byloje esančius duomenis, teismas konstatuoja, kad ginčijamas sprendimas priimtas atsižvelgiant į Migracijos departamento atliktą vertinimą ir pateiktą informaciją apie trečiojo suinteresuoto asmens MB „Demir group“ veiklą. Teismas taip pat įvertina pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens pateiktus argumentus bei dokumentus, susijusius su įmonės veiklos vykdymu ir pareiškėjo galimybe būti įdarbintam. Be to, teismas pažymi, kad būtina įvertinti, ar Migracijos departamento priimtas sprendimas buvo proporcingas ir atitiko gero administravimo principus.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Įstatymas (aktuali ginčui teisės akto redakcija), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką.

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas.

Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui <...>; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu <...>; c) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga taip pat netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis ir nėra išnaudota kvota, nustatoma pagal Įstatymo 57¹ straipsnį.

Teismas pažymi, kad Įstatymo 44 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas reiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas ir kad šis leidimas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui gali būti panaikintas tik esant Įstatymo 50 straipsnyje numatytiems pagrindams.

Įstatymo 40 straipsnyje yra apibrėžti leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindai – šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsienietis, kuriam šio straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais išduodamas arba keičiamas leidimas laikinai gyventi, turi atitikti Įstatymo 26 straipsnyje nustatytas sąlygas.

Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 ir 19 punktus užsieniečiui išduoti ar pakeisti leidimą gyventi atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 punktas) ar duomenys, kuriuos pateikė fizinis ar juridinis asmuo, kviečiantis užsienietį, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (19 punktas).

Nagrinėjamu atveju ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 ir 19 punktais, t. y., kad duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas ar juridinis asmuo, kviečiantis užsienietį, neatitinka tikrovės ir pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu. Ši išvada iš esmės padaryta atsakovui nusprendus, kad MB „Demir group“ nevykdo statybų veiklos Lietuvos Respublikoje ir nepatvirtina savo prisiimtų įsipareigojimų priimti užsieniečius nuolatiniam darbui Lietuvoje darbo sutartyse nustatytomis sąlygomis.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovas nesiaiškino visų reikšmingų faktinių aplinkybių teisėtam ir pagrįstam sprendimui priimti.

Visų pirma, Migracijos departamentas ginčijamame sprendime konstatavęs, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, neišsiaiškino konkrečių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo įdarbinimu, o tik nustatė, kad trečiojo suinteresuoto asmens pateiktos sutartys, sudarytos su kitomis įmonėmis yra susiję su metalo konstrukcijų ir jų dalių gamyba bei mechaniniu apdirbimu (gamybine (pramonės) veikla), ir atitinkamai vertino, kad MB „Demir group“ nevykdo statybų veiklos (gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų statyba, statybos baigimas ir apdaila), kuriai vykdyti kviečiami užsieniečiai. Be to, atkreipė dėmesį, kad pateiktos sutartys nėra pasirašytos, o MB „Demir group“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros pasirašytos tik trečiojo suinteresuoto asmens ir jose neįvardintos konkrečios paslaugos, tačiau nurodytos piniginių lėšų mokėjimų sumos atitinka perdavimo–priėmimo aktuose dėl metalo suvirinimo darbų nurodytas sumas. Teismo vertinimu, šios aplinkybės nėra pakankamos konstatuoti, kad duomenys, kuriuos pateikė fizinis ar juridinis asmuo, kviečiantis užsienietį, neatitinka tikrovės.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą trečiasis suinteresuotas asmuo MB „Demir group“ nurodo, kad įmonė yra pakankamai nauja, įsteigta 2023 m sausio 9 d., tačiau nuo pat įsteigimo momento veikia pelningai (2023 metais įmonės pardavimų pajamos siekė 181 613 eurų), laiku sumoka mokesčius valstybei, atsiskaito su verslo partneriais, įmonė turi visus veiklą patvirtinančius dokumentus dėl vykdomos statybų veiklos, sudarytas rangos sutartis su verslo partneriais UAB „Peikko Lietuva“, UAB „Nord metal“, UAB „Steel project“ UAB „Iron lady LT“, kurių pagrindu vykdomi statybos, betonavimo, vamzdynų montavimo ir kiti statybos baigimo ir apdailos darbai, daugelis šią veiklos vykdymą patvirtinančių dokumentų (PVM sąskaitos faktūros, rangos sutartys, darbų priėmimo–perdavimo aktai) yra pateikti atsakovui. Taigi, ginčijamo sprendimo priėmimo ir bylos nagrinėjimo metu atsakovas neturėjo informacijos, kad įmonės veikla yra fiktyvi ir kad ji apskritai nevykdo veiklos statybų sektoriuje.

Sprendžiant, ar užsieniečio vardu prašymą dėl laikinojo leidimo gyventi pateikiantis darbdavys gali būti laikomas Lietuvos darbo rinkoje veikiančiu darbdaviu ir todėl galinčiu įdarbinti užsieniečius pasinaudojant leidimo laikinai gyventi išdavimo užsieniečiui modeliu, t. y. pretenduoti į Įstatymo 57¹ straipsnyje nustatyta tvarka nustatomas kvotas, reikšminga tai, ar: 1) toks darbdavys (i) laikytinas darbdaviu, kaip tai nustatyta Darbo kodekso 21 straipsnio 3 dalyje („Darbdavys ? asmuo, kurio naudai ir kuriam būdamas pavaldus darbo sutartimi darbo funkciją atlygintinai įsipareigojo atlikti fizinis asmuo. Darbdaviu gali būti Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausantis juridinis asmuo, turintis darbinį teisnumą ir veiksnumą, taip pat Lietuvos Respublikos teritorijoje įregistruotas užsienio valstybės jurisdikcijai priklausančio juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinys (filialas, atstovybė) ar užsienio valstybės jurisdikcijai priklausantis fizinis ar juridinis asmuo, kita organizacija, juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinys (filialas, atstovybė) arba tokių asmenų grupė. Darbdavio – juridinio asmens darbinis teisnumas ir veiksnumas atsiranda nuo jo įsteigimo momento, nebent jo veiklą reglamentuojantys teisės aktai nustato vėlesnį įsisteigimo momentą. Darbdaviu taip pat gali būti fizinis asmuo. Darbdavio – fizinio asmens teisnumą ir veiksnumą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas“), (ii) vykdančiu konkrečios, Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąraše pagal ekonominės veiklos rūšis 2024 metams nurodytosios, rūšies ekonominę veiklą (nagrinėjamu atveju ekonominės veiklos rūšis – statyba); ir ar 2) yra pakankamas pagrindas teigti, kad (i) toks darbdavys su užsieniečiu ketina sudaryti darbo sutartį pagal Lietuvos darbo teisę (darbo sutarties sudarymas Lietuvoje reglamentuojamas Darbo kodekso 42 str.), bet ne laikinojo darbo sutartį, o (ii) toje darbo sutartyje nustatytoms darbo funkcijoms (Darbo kodekso 34 str. 2 d.) atlikti būtina, kad darbuotojas būtų įgijęs į Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąraše pagal ekonominės veiklos rūšis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 21 d. d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1564-968/2024).

Be to, pažymėtina, kad Migracijos departamentas nesurinko pakankamų įrodymų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, jog pareiškėją siekia įdarbinti Lietuvos darbo rinkoje statybos sektoriuje veikiantis darbdavys ir tokiu būdu bus kompensuojamas šios profesijos darbuotojų trūkumas, su kuriuo pirmiausiai susiduria Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausantys darbdaviai, kurie vykdo konkrečios, Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąraše pagal ekonominės veiklos rūšis 2024 metams nurodytosios, rūšies ekonominę veiklą (nagrinėjamu atveju ekonominės veiklos rūšis – statyba). Kitaip tariant, Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė neįvertinęs nei darbo sutarties, kurią MB „Demir group“ ketino sudaryti su pareiškėju, nei įmonės jau sudarytų darbo sutarčių su kitais darbuotojais turinio, nei kitų su tuo susijusių reikšmingų dokumentų. Todėl atsakovo sprendimas atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 ir 19 punktuose nurodytais pagrindais, negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunktyje įtvirtintas reglamentavimas apskritai nereikalauja, kad pats darbdavys tiesiogiai veiktų (veiklą vykdytų) atitinkamos ekonominės veiklos sektoriuje (srityje), betarpiškai susijusioje su užsieniečio profesija; Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyti darbdavio ir užsieniečio įsipareigojimai (ketinimai) sukurti individualius darbo santykius pagal darbo sutartį turi būti realūs. Jei sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo nustatomos aplinkybės, kurios objektyviai patvirtina, kad šiuo atveju siekiama kitų nei Įstatyme nustatytų tikslų, kompetentinga institucija (be kita ko, užtikrindama suinteresuotų asmenų dalyvavimą administracinėje procedūroje) turi imtis visų reikiamų veiksmų, kad būtų nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės, galinčios objektyviai identifikuoti užsieniečio ir (ar) darbdavio ketinimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019; 2019 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3440-602/2019; 2019 m. liepos 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3279-822/2019; 2019 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-5574-575/2019, 2024 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1148-552/2024).

Nagrinėjamu atveju ginčijamame sprendime nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų identifikuoti kitokius užsieniečio ir (ar) darbdavio ketinimus, nei buvo deklaruojami; taip pat nenuginčyta, kad įmonė (darbdavys) buvo įsipareigojusi įdarbinti pareiškėją; kad buvo pateikta informacija apie jo kvalifikaciją; taip pat kad darbas atitinka rinkos poreikius (Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto a–c papunkčiai). Migracijos departamentas ginčijamame sprendime, be kita ko, konstatavo, kad iš trečiojo suinteresuoto asmens pateiktų dokumentų ir patikrinimo metu gautos informacijos, yra pagrindas daryti išvadą, jog įmonė ne tik nevykdo realios ekonominės veiklos statybos sektoriuje, bet ir jos pateiktos rangos sutartys nėra pasirašytos, tačiau, siekdamas išsiaiškinti abejones keliančias aplinkybes, nepaprašė trečiojo suinteresuoto asmens pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius vykdomą veiklą statybų sektoriuje.

Pažymėtina ir tai, kad teisės aktuose nenustatyta reikalavimo leidimus laikinai gyventi išduoti tik tiems užsieniečiams, kurie bus įdarbinti pagal jau vykdomas sutartis arba jau pradėtuose projektuose. Įmonė, kuri pateikia įsipareigojimą įdarbinti užsienietį, įgyja prievolę šį įsipareigojimą įvykdyti jos pasirinktu ir teisės aktų leidžiamu būdu. Kol nėra nustatytas įmonės veikos fiktyvumas ar absoliutus veiklos nevykdymas, nėra pagrindo teigti, kad darbuotojas neatitinka sąlygų leidimui gauti vien todėl, kad įmonė nevykdo konkrečios veiklos konkrečioje teritorijoje.

Įvertinusi ginčijamo sprendimo turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors sprendime nurodytos tam tikros aplinkybės, susijusios su pareiškėju, ir atitinkami Įstatymo straipsniai, kuriais vadovaujantis buvo priimtas šis administracinis aktas, tačiau faktinės aplinkybės nėra įvertintos aptariamo teisinio reglamentavimo kontekste, o iš esmės tėra pateikiama tik formali nuoroda į Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Pažymėtina, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo 3 straipsnio 4 punktas) yra įstatymo viršenybės principas, kuris, be kita ko, reikalauja, kad administraciniai sprendimai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ginčijamas sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes atsakovas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo ir nenustatė visų teisiškai svarbių aplinkybių, t. y. nenustatė ir nevertino reikšmingų aplinkybių pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, neatliko individualaus, objektyvaus ir nešališko aplinkybių, reikšmingų sprendimo priėmimui, nustatymo, todėl skundžiamas sprendimas priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Atsakovas, atsisakydamas pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatytu pagrindu, turėjo pagrįsti, jog fizinis ar juridinis asmuo pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių, nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas ar trečiasis suinteresuotas asmuo atsakovui teikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad atsakovo išvada, kad pareiškėjo deklaruojamas tikslas – gyventi ir dirbti Lietuvoje – neatitinka tikrovės, yra nepagrįsta objektyviais duomenimis.

LVAT praktikoje išaiškinta ir tai, kad, siekiant taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą, būtina įvardyti, nustatyti ir konstatuoti, jog užsienietis neatitinka bent vienos iš sąlygų, įtvirtintų Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte (žr., pvz., 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2288-556/2023, 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1148-552/2024). Sprendime nėra pagrįstos išvados dėl pareiškėjo neatitikties sąlygoms, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu. Tai sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovas nepagrindė ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto taikymo.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

IV. Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėjas skundu prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 24S281899, kuriuo atsisakyta jam išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Aukščiau pateikti argumentai patvirtina, kad skundžiamas sprendimas dėl atsisakymo pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi naikintinas ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Atsakovas, atsižvelgdamas į šioje nutartyje nurodytus motyvus, turi iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2024 m. liepos 16 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas). Spręstina, kad pareiškėjos skundas tenkinamas visiškai.

Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis). Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis). Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis).

Nors pareiškėjas skunde prašo priteisti iš Migracijos departamento visas jo šioje byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų, susijusių su teisinių paslaugų teikimu, nepateikė.

Prie skundo pateiktas žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantis dokumentas. Žyminis mokestis vertintinas kaip kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai, todėl priteistinos pareiškėjui iš atsakovo (ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes konstatuotina, jog pareiškėjas turi teisę į 30 Eur išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84– 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. A. (M. A.) skundą patenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 24S281899 atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Priteisti pareiškėjui M. A. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 30 Eur (trisdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Regionų administracinį teismą.