- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-10-25
- Bylos Nr.
- I-3739-484/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01915-2019-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- R. T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
- 55.1.3Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. T. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 18 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 9-11).
Pareiškėjas skunde paaiškina, kad nuo 2016 m. liepos 30 d. iki 2016 m. rugpjūčio 30 d. buvo kalinamas II-ame, o nuo 2017 m. vasario 23 d. iki 2017 m. liepos 23 d. – I-ame Lukiškių TI-K korpuse. Kamerų numerių neprisimena. Nuo 2018 m. gegužės 21 d. iki 2019 m. sausio 14 d. buvo kalinamas kameroje Nr. 33, pusantro mėnesio – kameroje Nr. 289, likusį laiką – kameroje Nr.270. Pareiškėjo teigimu, visose kamerose, kuriose jis buvo laikomas, jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Kadangi kamerose buvo tualetas, lovos, staliukas su kėdėmis, laisvo ploto buvo dar mažiau. Tvirtina, kad asmeninės erdvės trūkumas pažeidė jo privatumą, apribojo galimybę judėti, mankštintis, kas neigiamai įtakojo jo fizinę sveikatą – sutriko miegas, širdies veikla, pradėjo skaudėti sąnarius, ėmė svaigti galva. Pažymi, kad vienos valandos pasivaikščiojimas kalėjimo kiemelyje nekompensavo 23 valandų buvimo ankštoje patalpoje.
Teigia, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 270 sienos ir lubos buvo pažeistos pelėsio. Antisanitarinės sąlygos pasireiškė ir tuo, kad visose kamerose, kuriose jis kalėjo, nebuvo šilto vandens. Dėl to nebuvo galima švariai išplauti indų, iš kurių valgė, teko naudotis riebaluotais, maisto atliekomis aplipusiais indais.
Nurodo, kad visose Lukiškių TIK kamerose, kuriose jis buvo, sanitarinis mazgas nebuvo izoliuotas. Pilnai neatitverti kamerų tualetai dvokė ir tas dvokas pastoviai laikėsi kameroje, nes dėl blogos ventiliacijos oras kameroje beveik nejudėjo. Vasarą kamerose buvo tvanku, o žiemos metu išvėdinti kameros pro langą nebuvo galima, nes patalpoje ir taip buvo per žema temperatūra. Naktimis žiemą nuo šalčio drebėdavo ir negalėdavo užmigti.
Teigia, kad dėl neizoliuotų sanitarinių mazgų buvo pažeistas jo privatumas. Būnant kamerose ne vienam, kitų kalinamųjų akivaizdoje jis turėjo atlikti gamtinius reikalus. Be to, sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių, pro kurias priežiūros posto pareigūnai pastoviai vykdė kalinamųjų kontrolę, todėl jo privatumas buvo pažeidžiamas visą laiką.
Laikymas Lukiškių TI-K elementarių higienos reikalavimų neatitinkančiose kamerose su pertraukomis 406 paras, pareiškėjo teigimu, ne tik žemino jo orumą, neigiamai atsiliepė jo fizinei sveikatai, bet ir sutrikdė jo psichinę būseną. Dėl per mažo gyvenamojo ploto, naudojimosi neizoliuotu tualetu, judėjimo stokos su kitais kalinamaisiais pastoviai kildavo konfliktai dėl buitinių reikalų. Jis tapo irzlus, konfliktiškas, nebemoka normaliai bendrauti su aplinkiniais, prarado pasitikėjimą savimi, pastoviai jaučia nepaaiškinamą baimę, depresiją, galvoje kyla suicidinės mintys, pastoviai jaučiasi sušalęs, nusilpo imuninė sistema, nuolat sirguliuoja. Pažymi, kad šių aplinkybių patvirtinti objektyviais medicininiais duomenimis (sveikatos istorija) negali, nes vien tokių negalavimų pagrindu diagnozuoti konkrečią ligą nėra galimybės. Teigia, kad jis taip pat negali inicijuoti kamerų, kuriose buvo laikomas, higienos normų laikymosi patikrinimo ir tik subjektyviai pagal poveikį jo sveikatai ir pagal elementarių sąlygų žmogaus egzistavimui nebuvimą konstatuoja, jog tokios gyvenimo sąlygos buvo nepakeliamos, nepriimtinos, žeminančios žmogiškąjį orumą ir žalojančios jo sveikatą ir kaip kompensaciją už tai prašo priteisti atlyginimą pinigais.
Pareiškėjas skundo reikalavimą grindžia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka (b. l. 22-32). Informuoja, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. lapkričio 126 d. įsakymu Nr. 1R-253 „Dėl Kybartų pataisos namų ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo reorganizavimo“ nuo 2019 m. balandžio 1 d. biudžetinė įstaiga Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas yra reorganizuota ją prijungiant prie biudžetinės įstaigos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), kuriai perėjo visos Lukiškių TI-K teisės ir pareigos.
Dėl ginčo esmės nurodo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiais nuo 2016 m. rugpjūčio 8 d. iki 2016 m. rugpjūčio 12 d., nuo 2017 m. vasario 23 d. iki 2017 m. liepos 20 d. ir nuo 2018 m. gegužės 21 d. iki 2019 m. sausio 14 d. Remdamasis atsiliepime nurodytais duomenimis apie gyvenamųjų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčui aktualiu laikotarpiu, numerius, jų plotus, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją, teigia, kad nurodytais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nustatytus ploto reikalavimus. Teigia, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras buvo laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija negalėjo įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus.
Atsiliepime taip pat nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerų remontas buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Kamerose, kuriose buvo 2-4 lovos, buvo įrengti stalai kartu su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai buvo tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje taip pat buvo lentyna maisto produktams sudėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys buvo apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 m²). Stalo matmenys - apie 0,6 m x 0,5 (0,3 m²) gyvenamosiose kamerose, kuriose yra iki 4 gultų. Kitose gyvenamosiose kamerose stalai buvo atitinkamo dydžio priklausomai nuo lovų skaičiaus. Kėdės matmenys - apie 0,3 x 0,3 m (0,07 m²), suolai atitinkantys stalo dydį. Toks gyvenamųjų kamerų įrengimas atitiko nustatytus įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus. Pažymi, kad reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei EŽTT praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai (LVAT 2016 m. balandžio 4 d. nutartis Nr. A-1230-502/2016).
Paaiškina, kad Lukiškių TI-K kamerose tualetai nuo kameros gyvenamojo ploto buvo atskirti 1,5 m aukščio sienele. Bendras sanitarinio mazgo plotas užėmė apie 0,56 kv. m. Asmens privatumui užtikrinti Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Siekdami užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes. Akcentavo, kad teisės aktai nenumato, jog kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.
Nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Pabrėžia, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Teigia, kad į visas gyvenamąsias kameras (išskyrus Nr. 104-125, kurias tvarkė nuteistieji, Lukiškių TI-K atliekantys ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas) visada buvo išduodamos švarios ir tvarkingos valymo priemonės. Vadovaujantis įstaigos direktoriaus 2013 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 1-157 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių tardymo izoliatoriuje–kalėjime aprūpinimo indų plovimo ir sanitarinių techninių įrengimų dezinfekavimo priemonėmis“ , per mėnesį buvo išduodama 100 g geriamosios sodos indų plovimui ir 100 g kalcinuotos sodos sanitarinių techninių įrengimų dezinfekavimui.
Tvirtina, kad pareiškėjas, būdamas įstaigoje, pagal prašymus turėjo galimybę eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje (po mankštos suimtieji ir nuteistieji visada vedami į dušą), žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis įstaigos bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti įstaigoje vykstančiuose renginiuose (suimtiesiems taikomos pozityvaus užimtumo priemonės). Socialinis darbas ir užimtumas buvo vykdomas atsižvelgiant į įstaigos direktoriaus patvirtintą Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę. Be to, nurodo, kad įstaigoje periodiškai lankėsi įvairių konfesijų dvasininkai, todėl suimtieji (nuteistieji) turėjo galimybę tenkinti dvasinius poreikius. Asmenims, laikomiems įstaigoje, buvo nuolat organizuojami įvairaus pobūdžio užsiėmimai, konkursai, sporto varžybos ir kiti užsiėmimai. Pabrėžia, kad dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu. Taip pat teigia, kad pareiškėjui buvo suteikta teisė kasdien pasivaikščioti gryname ore ne mažiau nei vieną valandą. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo įrengti laikantis teisės aktų reikalavimų.
Teigia, kad Lukiškių TI-K laikomiems suimtiesiems ir (arba) nuteistiesiems buvo užtikrinamos tokios pat kokybės ir lygio medicininės paslaugos, kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Sveikatos priežiūros tarnyba pildė kiekvieno nuteistojo asmens sveikatos istoriją (medicininės apskaitos forma Nr.025/a-p), į kurią įrašė sveikatos patikrinimų duomenis, kitą sveikatos informaciją.
Tvirtina, kad pareiškėjas R. T. ginčui aktualiu laikotarpiu dėl skunde išdėstytų nusiskundimų į įstaigos administraciją nesikreipė. Pažymi, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pažymi, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT administracinė byla Nr. A444-669/2011). Remiantis LVAT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, o būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme; vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT administracinė byla A438-336/2012 ir kt.). Mano, kad šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėjas prašė tenkinti skundą, iš esmės nurodydamas tas pačias aplinkybes, kaip ir skunde. Dėl priteistinos žalos dydžio pareiškėjas prašė spręsti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2016 m. liepos 30 d. iki 2016 m. rugpjūčio 30 d., nuo 2017 m. vasario 23 d. iki 2017 m. liepos 23 d. ir nuo 2018 m. gegužės 21 d. iki 2019 m. sausio 14 d. Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrinta teisė į tinkamas kalinimo sąlygas: neužtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais ir saugi gyvenimui aplinka.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).
Dėl minimalaus ploto
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą, be kita ko, sieja su ploto kameroje trūkumu. Nurodo, kad kameroje buvo laikomas dažniausiai dar su vienu asmeniu. Kameros plotas buvo mažas, joje buvę baldai trukdė judėti.
Suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Ginčo laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124), kurio 1.3.1 papunktyje nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atkreiptinas dėmesys, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos ar baldų užimamas plotas.
Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Tokios pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr. 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017).
Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 8 d. iki 2016 m. rugpjūčio 12d. pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose Nr. 124 (plotas 7,31 kv. m) ir Nr. 306 (plotas 8,09 kv. m) vienas ar su dar vienu asmeniu. Laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 23 d. iki 2017 m. liepos 20 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose Nr. 117 (plotas 7,31 kv. m), Nr. 304 (plotas 8,11 kv. m), Nr. 137 (plotas 7,75 kv. m), Nr. 183 (plotas 7,94 kv. m), Nr. 138 (plotas 7,44 kv. m), Nr. 168 (plotas 7,94 kv. m), Nr. 110 (plotas 7,48 kv. m) ir Nr. 143 (7,94 kv. m) vienas ar su dar vienu asmeniu. Laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 21 d. iki 2019 m. sausio 14 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 106 (plotas 7,38 kv. m), Nr. 331 (plotas 7,21 kv. m), Nr. 144 (plotas 7,94 kv. m), Nr. 289 (plotas 7,78 kv. m.) ir Nr. 270 (plotas 7,79 kv. m) vienas ar su dar vienu asmeniu (b. l. 23-24, 34-41).
Nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad gyvenamojo ploto norma, įtvirtinta Įsakymu Nr. V-124, aukščiau nurodytais pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiais pažeista nebuvo, pareiškėjui teko nuo 3,65 iki 8,11 kv. m kameros ploto. Net ir neįskaičiavus į bendrą kameros plotą sanitarinio mazgo užimamo ploto, kuris remiantis byloje pateiktais duomenimis yra 0,56 kv. m, visose pareiškėjo kamerose buvo užtikrintas EŽTT 3 kv. m ploto standartas. Be to, Vilniaus pataisos namų Resocializacijos skyriaus pareigūno Tarnybinis pranešimas dėl R. T. užimtumo patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K turėjo galimybę eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje (po mankštos suimtieji ir nuteistieji visada vedami į dušą), žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis įstaigos bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti įstaigoje vykstančiuose renginiuose (suimtiesiems taikomos pozityvaus užimtumo priemonės). Pareiškėjas įstaigos dienotvarkėje nustatytu laiku taip pat galėjo dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, tenkinti dvasinius poreikius (b. l. 42). Šios aplinkybės rodo, kad pareiškėjas neprivalėjo būti visą laiką kameroje. Taip pat jam buvo užtikrinta galimybė pasivaikščioti gryname ore. To pareiškėjas iš esmės neneigia. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo teiginiai dėl minimalaus gyvenamojo ploto trūkumo ir iš to kilusių neigiamų pasekmių atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl sanitarinio mazgo
Pareiškėjas žalos atlyginimą taip pat sieja su netinkamai įrengtu sanitariniu mazgu. Nurodo, kad tualetas nebuvo izoliuotas nuo gyvenamojo ploto, todėl nuo jo sklido dvokas. Be to, naudojantis tualetu jis buvo matomas kameroje esančių asmenų ir pareigūnų per kameros duryse įrengtą stebėjimo langelį, tuo pažeidžiant jo privatumą. Dėl to jautėsi nepatogiai, tai žemino jo orumą.
Vilniaus pataisos namų (Lukiškių skg. 6, Vilnius) Turto valdymo skyriaus 2019 m. birželio mėn. Pranešime dėl R. T. skundo (toliau – Pranešimas) nurodyta, kad Vilniaus PN (Lukiškių skg. 6, Vilnius) gyvenamųjų kamerų įrengimas atitiko Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – TIĮET), patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos mėn. 10 d. įsakymu Nr. V-176 ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – PĮĮET), patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, reikalavimus. Taip pat nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose buvo sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Praustuvą ir klozetą skyrė 1,5 m aukščio pertvara, kuri buvo apklijuota drėgmei atspariomis glazūruotomis plytelėmis. Vilniaus PN priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 252 – Nr. 257; 2012 m. - gyvenamosiose kamerose Nr. 386 – Nr. 395; 2015 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 406 – Nr. 417; 2016 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 418 – Nr. 426. Kitose Vilniaus PN gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Nuo 2016 gruodžio mėn. iki 2017 kovo mėn. įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Vilniaus PN atkreipia dėmesį į tai, kad TIĮET ir PĮĮET nėra nurodyta, kad sanitariniame mazge būtų įrengtos užuolaidos. Vilniaus PN jos įrengtos gerinant suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygas ir asmens privatumui užtikrinti. Šias užuolaidas užsitraukti turi patys suimtieji ir nuteistieji (b. l. 151-153). Pranešime taip pat informuojama, kad vadovaujantis TIĮET ir PĮĮET reikalavimais, Vilniaus PN gyvenamųjų kamerų ir dušo patalpos duryse įrengiamas stebėjimo langelis arba akutė. Siekdami užkardyti bet kokius galimus drausmės pažeidimus, Vilniaus PN prižiūrėtojai per stebėjimo langelį arba akutę privalėjo periodiškai stebėti suimtųjų ir nuteistųjų elgesį
TIĮET 14.5 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu.
Teismas sutinka su Vilniaus PN pozicija, kad sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K atitiko nacionalinių teisės aktų reikalavimus, taip pat pažymi, kad minėtos teisės aktų nuostatos yra taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šių teisės aktų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (minėtų teisės aktų atitinkamai 2 ir 3 punktai). Tačiau šiuo atveju taip pat būtina vertinti, ar aptartas sanitarinių mazgų įrengimas atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio, kuriuose įtvirtintas draudimas, be kita ko, žeminti žmogaus orumą, taip pat nustatyti tokias bausmes, nuostatas.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnyje yra numatytas humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, jog vykdant bausmę nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (1 dalis). Dėl kalinimo perpildytose kamerose veiksnių, kurie yra svarbūs sprendžiant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, EŽTT ne kartą yra akcentavęs, kad prie tokių veiksnių priskirtina, inter alia (liet. be kita ko, įskaitant), galimybė privačiai naudotis tualetu. Privatumas naudojantis tualetu gali būti priskiriamas prie teisių minimumo (angl. minimum rights), kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, o šios teisės atėmimas gali būti laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99)). Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Anot EŽTT, kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš asmens bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08)). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)). Pataisos įstaigų pareiga garantuoti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas, yra konstatuota ir LVAT praktikoje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018).
Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau cituotą teismų praktiką, daro išvadą, kad atsakovės atstovo atsiliepime į skundą ir Pranešime aprašytas sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko teisės aktų reikalavimų privatumo užtikrinimo prasme, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais nebuvo užtikrintas visą ginčo laikotarpį, t. y. iš viso 406 paras. Taip pat dėl nevisiškai izoliuoto sanitarinio mazgo, kuriame nebuvo atskiros ventiliacinės sistemos, pareiškėjas galėjo kvėpuoti dvoku, kas taip pat smerktina higienos požiūriu ir laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu.
Dėl kamerų vėdinimo, temperatūros, santykinės drėgmės ir pelėsio
Vadovaujantis EŽTT ir LVAT praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), LVAT 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2517-502/2018). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui, tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokioje byloje yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad kamerose buvo bloga ventiliacija, oras jose beveik nejudėjo. Vasarą kamerose būdavo tvanku, o žiemos metu išvėdinti kameros pro langą buvo neįmanoma, nes patalpoje ir taip buvo per žema temperatūra. Kameroje Nr. 270, anot pareiškėjo, sienos ir lubos buvo pažeistos pelėsio.
Tardymo izoliatorių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Lietuvos higienos norma HN 134:2015 ,,Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015, galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), kurios 16 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose esančių gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C, o 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, kurios turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Dėl gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų bei lubų HN 134:2015 buvo nurodyta tik tai, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas). HN 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.
Pareiškėjas skunde nedetalizuoja, kokiose konkrečios kamerose egzistavo jo aprašytos sąlygos dėl ventiliacijos ir temperatūros ir jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė. Taip pat pareiškėjas nepagrindė įrodymais skunde nurodytos aplinkybės, kad kameroje Nr. 270 ant sienų ir lubų buvo pelėsio.
Vilniaus PN Pranešime informavo, kad gyvenamosiose kamerose buvo įrengta centrinė šildymo sistema. Pažymėjo, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės specialistai periodiškai atliko operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę, kurios metu išmatavo oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose. Oro temperatūra atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimus (b. l. 151-153). Atsakovės atstovas taip pat nurodė, kad nebuvo finansinių galimybių gyvenamosiose kamerose įrengti atskirą vėdinimo sistemą, todėl gyvenamosios kameros buvo vėdinamos natūraliai, per langus, kaip ir nurodyta Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkte. Visi langų rėmai buvo lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui. Atkreipė dėmesį, kad tinkamai vėdinant gyvenamosiose kamerose yra išvengiama ir pelėsio, ir staigių temperatūros pokyčių, ir nemalonaus kvapo.
Į bylą pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimo aktų duomenys patvirtina, kad Lukiškių TI-K ginčui aktualiu ar jam artimu laikotarpiu periodiškai buvo atliekama planinė ir operatyvioji sveikatos saugos kontrolė (b. l. 44-148). Byloje duomenų, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų nustatęs HN 134:2015 reikalavimų pažeidimus, susijusias su kamerų ventiliacija, temperatūra, sienų ir lubų būkle, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nėra.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad negalėjo inicijuoti patikrinimų dėl higienos reikalavimų laikymosi, tačiau nenurodė, kokios aplinkybės tai jam sutrukdė. Pažymėtina, jog operatyvioji visuomenės sveikatos saugos kontrolė atliekama būtent pagal asmenų skundus. Byloje duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl higienos normų reikalavimų nesilaikymo kamerose ir juos buvo atsisakyta priimti nagrinėti, nėra. Šiuo metu nustatyti netikrintų kamerų būklės nėra galimybės. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvasą, kad vien pareiškėjo abstrakčių teiginių dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams nepakanka konstatuoti atsakovo (jo atstovo) neteisėtus veiksmus (neveikimo), todėl pareiškėjo skundas šioje dalyje laikytinas nepagrįstas.
Dėl šalto vandens tiekimo į kameras
Pareiškėjas higienos reikalavimų pažeidimu laiko ir tai, kad kamerose buvo tiekiamas tik šaltas vanduo, todėl jis negalėjo tinkamai išsiplauti indų po valgio.
Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 nurodoma, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas.
Iš Pranešimo turinio nustatyta, kad į visas gyvenamąsias kameras (išskyrus Nr. 104-125, kurias tvarko nuteistieji, Lukiškių TI-K atliekantys ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas) yra išduotos švarios ir tvarkingos valymo priemonės: šepetys grindims, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, šluostė. Vadovaujantis įstaigos direktoriaus 2013 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 1-157 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių tardymo izoliatoriuje - kalėjime aprūpinimo indų plovimo ir sanitarinių techninių įrengimų dezinfekavimo priemonėmis“, per mėnesį išduodama 100 g geriamosios sodos indų plovimui ir 100 g kalcinuotos sodos sanitarinių techninių įrengimų dezinfekavimui. Vadovaujantis įstaigos direktoriaus 2015 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 1-278 į kameras išduodamas universalus ploviklis, skirtas plauti grindis, sienas, indus ir kitus vandeniui atsparius paviršius.
Kaip matyti, galiojančiuose teisės aktuose karšto vandens tiekimas į gyvenamąsias kameras nenumatytas. Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas skunde nenurodė, kad jam nebuvo išduotas ploviklis indams plauti. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo (jo atstovo) veiksmų.
LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Šios pozicijos laikomasi ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta , kad pareiškėjui 406 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, iš nepakankamai atskirto sanitarinio mazgo galėjo sklisti dvokas. Teismui nekyla abejonių, kad tokios aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgęs į tai, teismas daro išvadą, kad šioje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).
Vertindamas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teismas atkreipia dėmesį į tai, jog konstatuoti pažeidimai nebuvo nepertraukiamo pobūdžio, dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas (34 paras iš 406), kas iš dalies mažino pažeidimo intensyvumą. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad psichologai, psichiatrai ar kiti sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Byloje taip pat nėra duomenų apie pareiškėjo prašymus, skundus dėl nagrinėjamame skunde nurodytų, jo nuomone, netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018).
Įvertinus nustatyto Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (406 paros neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, iš nevisiškai atskirto sanitarinio mazgo galėjo sklisti dvokas), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad prašoma priteisti 18 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti. Teismo vertinimu, adekvati suma dėl konstatuotų pažeidimų atsiradusioms neigiamoms pasekmėms kompensuoti yra 450 Eur, kuri priteistina pareiškėjui.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. T. skundą tenkinti iš dalies.
Pareiškėjui R. T. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 450 (keturis šimtu penkiasdešimt) eurų neturtinės žalos atlyginimo.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai.