Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-369/2013 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.2. Teisminio proceso Nr. 1-83-1-00258-2012-3

2013 m. balandžio 26 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo I. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3, 6 punktus ir nuteistas laisvės atėmimu penkiolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu I. G. pripažintas kaltu padaręs BK 129 straipsnio 2 dalies 3, 6 punktuose numatytą nusikalstamą veiką ir nustatytos tokios šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės: I. G. 2012 m. birželio 15 d., apie 17 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Rokiškyje, iš pykčio, kilusio dėl tarpusavio nesutarimų su motina, sudavė jai ne mažiau kaip dvidešimt smūgių kumščiais, lazda ir kojomis į galvą ir kitas kūno vietas, tokiu būdu padarydamas muštines žaizdas galvos plaukuotoje dalyje su kaukolės skliauto lūžiu, nusitęsiančiu į pamatą, kraujo išsiliejimu po kietuoju bei minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir į skilvelius, galvos smegenų sumušimą, abipusį apatinio žandikaulio lūžį, kairės pusės 3, 4, 5, 8 šonkaulių lūžius, krūtinkaulio lūžį, muštines žaizdas veide, odos nubrozdinimus veide, krūtinėje, pilve, kairėje alkūnėje, kairiame dilbyje, kairiame sėdmenyje, dešiniame kelyje, abiejose blauzdose, poodines kraujosruvas pilve, kairėje alkūnėje, abiejuose dilbiuose, kairiame žaste, kairėje plaštakoje, abiejose šlaunyse, abiejuose keliuose, dėl ko nuo muštinių galvos sužalojimų, kurie komplikavosi galvos smegenų suspaudimu krauju, koma, nukentėjusioji mirė, t. y. tyčia, padarydamas daugybinius kūno sužalojimus ir taip sukeldamas dideles fizines kančias, itin žiauriai nužudė savo motiną R. G..

Nuteistasis I. G. savo apeliaciniame skunde neneigia savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, tačiau tvirtina, kad nuosprendį priėmęs teismas neišsiaiškino visų svarbių aplinkybių ir byloje atliko neišsamų įrodymų tyrimą. Anot apelianto, apygardos teismas neapklausė visų svarbių liudytojų, o būtent – V. J., T. B., R. J., R. K. ir Z. I.. Liudytoją R. J. teisiamajame posėdyje buvo būtina apklausti todėl, kad ikiteisminio tyrimo metu ji davė melagingus parodymus apie tai, jog jai su policijos pareigūnais atvykus į įvykio vietą, I. G. girtas miegojo. Apelianto nuomone, teismo posėdyje būtina apklausti į įvykio vietą atvykusius policijos pareigūnus, kurie galėtų patvirtinti, kad I. G. pats atidarė jiems duris ir apsvaigęs nuo alkoholio lovoje negulėjo. Taip pat pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių patikrinti nuteistojo parodymų apie tai, kad žuvusioji R. G. jam grasino peiliu, buvo įrėmusi peilį į krūtinę.

Nuteistasis apeliaciniame skunde tvirtina, jog dėl padarytos nusikalstamos veikos jis labai gailisi ir prašo sušvelninti paskirtąją laisvės atėmimo bausmę. Taip pat prašo paskirti dalį bausmės atlikti kalėjimo sąlygomis.

Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis bei jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo I. G. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis I. G. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktus. Pagal šį straipsnį atsako tas, kas kankindamas ar itin žiauriai nužudė savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį. Šis nusikaltimas gali būti padaromas ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą pagal šį baudžiamojo įstatymo straipsnį kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs bei įvertinęs šioje byloje surinktus įrodymus – paties apelianto, nukentėjusiosios J. L., liudytojų M. R., E. J., A. C. parodymus, teismo medicinos specialisto išvadoje, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotus duomenis bei kitus rašytinius bylos įrodymus, kurie Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nustatyta tvarka užfiksuoti atitinkamuose procesiniuose dokumentuose, nustatė, kad I. G. 2012 m. birželio 15 d., apie 17 val., bute, kuriame gyveno kartu su savo motina R. G., konflikto metu sudavė jai ne mažiau kaip dvidešimt smūgių kumščiais, lazda ir kojomis į galvą bei kitas kūno vietas, tokiu būdu padarydamas muštines žaizdas galvos plaukuotoje dalyje su kaukolės skliauto lūžiu, nusitęsiančiu į pamatą, kraujo išsiliejimu po kietuoju bei minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir į skilvelius, taip pat abipusį apatinio žandikaulio lūžį, kairės pusės šonkaulių, krūtinkaulio lūžius, muštines žaizdas bei nubrozdinimus veide, krūtinėje, pilve, kairėje alkūnėje, kairiame dilbyje, kairiame sėdmenyje, dešiniame kelyje, abiejuose blauzdose, poodines kraujosruvas pilve, kairėje alkūnėje, abiejuose dilbiuose, kairiame žaste, kairėje plaštakoje, abiejose šlaunyse, abiejuose keliuose; R. G. mirė dėl muštinių galvos sužalojimų, kurie komplikavosi galvos smegenų suspaudimu krauju bei koma. Nuosprendį priėmęs teismas tinkamai įvertino šias objektyviais bylos duomenimis nustatytas faktines aplinkybes ir pagrįstai jo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3, 6 punktus.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos įpareigoja apkaltinamajame nuosprendyje nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir išdėstyti motyvus, kuriais atmetami kiti įrodymai. Tokia įrodymų analizė skundžiamame nuosprendyje išsamiai atlikta, nuteistojo I. G. kaltė grindžiama ne prielaidomis, o teismo posėdyje ištirtais ir tarpusavyje susijusiais įrodymais. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymas nereikalauja kiekvienoje baudžiamojoje byloje išnaudoti visas įstatymuose numatytas įrodinėjimo priemones bei būdus, pavyzdžiui, būtinai skirti ekspertizę, išreikalauti visus prašomus dokumentus, apklausti visus proceso dalyvių nurodomus liudytojus ir pan. Įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra beribis, t. y. jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teisme įrodymų tyrimas buvo atliktas tokia apimtimi, kuri sudarė pakankamas prielaidas ištirti visus svarbią įrodomąją reikšmę turinčius duomenis, juos įvertinti pagal BPK 20 straipsnio reikalavimus ir nustatyti pirmiau nurodytas R. G. nužudymo aplinkybes. Todėl nuteistojo I. G. apeliacinio skundo argumentai dėl neišsamaus apygardos teismo atlikto įrodymų tyrimo, yra nepagrįsti. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad ta aplinkybė, ar jis policijos pareigūnams atvykus į butą miegojo ar ne, šiuo atveju nėra esminė ir negali įtakoti jo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3, 6 punktus. Pažymėtina, kad liudytoja R. J. teisiamajame posėdyje apklausta nebuvo, todėl jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais apygardos teismo nuosprendis nėra grindžiamas. Iš apeliacinio skundo turinio nėra aišku, kokias bylai teisingai išnagrinėti svarbias aplinkybes, kurios negali būti nustatytos pasitelkiant kitus įrodymų šaltinius, galėtų patvirtinti teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai T. B., R. K., Z. I..

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, apkaltinamajame nuosprendyje nurodė ne tik įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, tačiau ir išdėstė motyvus, kuriais atmetami kiti įrodymai. Nuosprendį priėmęs teismas motyvuotai atmetė ir I. G. apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, jog nukentėjusioji R. G. buvo įrėmusi peilį apeliantui į krūtinę. Teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo išvadomis, kad, visų pirma, paties nuteistojo parodymai dėl šios aplinkybės viso baudžiamojo proceso metu nebuvo nuoseklūs ir vienodi, antra vertus, net ir pripažinus, kad R. G. prieš jos sužalojimą turėjo rankoje peilį, ši aplinkybė nėra reikšminga kvalifikuojant I. G. veiksmus pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktą, kadangi byloje nėra jokių objektyvių duomenų, to netvirtina ir pats apeliantas, kad jam buvo kilusi būtinosios ginties situacija.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas I. G. bausmę pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3, 6 punktus bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė, atsižvelgė į apelianto padarytos nusikalstamos veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, į nuteistojo asmenybę charakterizuojančius požymius. I. G. padarė vieną, tyčinį labai sunkų nusikaltimą, sukėlusį neatitaisomas pasekmes; jis savo motiną nužudė itin žiauriai, suduodamas daug smūgių rankomis, kojomis ir pagaliu į įvairias kūno vietas. Nuosprendį priėmęs teismas tinkamai įvertino ir apelianto asmenybę – iki šios nusikalstamos veikos padarymo jis jau buvo du kartus teistas, teistumai išnykę, baustas administracine tvarka, darbovietės išduotoje pažymoje charakterizuojamas teigiamai, nusikalstamos veikos padarymo metu jam buvo potrauminis stresas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apelianto atsakomybę sunkina tai, jog nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jo neteisėtiems veiksmams. Byloje nustatyta viena apelianto atsakomybę lengvinanti aplinkybė – tai, kad I. G. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Apygardos teismas, įvertinęs bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių visumą, tarp jų ir nuteistojo apeliaciniame skunde minimas aplinkybes, pagrįstai I. G. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3, 6 punktus paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį nustatė artimą šio BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad apeliantui paskirtoji bausmė nėra per griežta, todėl jos švelninti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Pagal BK 50 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose. Bausmės atlikimo vietą parenka teismas, nustatydamas pataisos įstaigos rūšį. Baudžiamasis įstatymas nenustato formalių kriterijų, į kuriuos teismas privalėtų atsižvelgti parinkdamas pataisos įstaigos rūšį. Tai spręsdamas, teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Šiame kontekste pažymėtina, kad laisvės atėmimo bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas nustato Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas. Antai pagal šio kodekso 93 straipsnio 1 dalį, kalėjimuose laisvės atėmimo bausmę atlieka pilnamečiai asmenys (išskyrus ribotai pakaltinamus asmenis, nėščias moteris ir vaikų iki trejų metų turinčias motinas), nuteisti už labai sunkius nusikaltimus, taip pat iš pataisos namų perkelti nuteistieji ir nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Kaip jau minėta, apeliantas nuteistas už labai sunkaus nusikaltimo padarymą. Taigi jis formaliai patenka į asmenų, kurie laisvės atėmimo bausmę gali atlikti ir kalėjime, sąrašą. Kita vertus, kaip jau minėta, bausmės atlikimo vietos nustatymas yra išimtinė baudžiamąją bylą iš esmės išnagrinėjusio teismo diskrecinė teisė. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į apelianto įvykdytos nusikalstamos veikos pobūdį, jo asmenybę, sprendė, kad I. G. bausmę turi atlikti pataisos namuose. Apeliacinės instancijos teismas neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo tokį pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti nepagrįstu ar neteisėtu. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad jis turi galimybę bausmės vykdymo proceso metu kreiptis į įkalinimo įstaigos administraciją ir, esant Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse numatytoms sąlygoms, prašyti pakeisti bausmės atlikimo vietą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo I. G. apeliacinį skundą atmesti.