Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės L. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. K. ieškinį atsakovams J. S., S. L. ir Vilniaus miesto 36 notarų biuro notarei J. D. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe įgyta iki santuokos, paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimų dalyje pripažinimo negaliojančiais, pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

I.GINČO ESMĖ.

I. L. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu (patikslintu) prašydama: 1) pripažinti, kad sodo namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau tekste ginčo namas), ir šiltnamis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (šiltnamis ginčo šiltnamis), esantys (duomenys neskelbtini) g., (duomenys neskelbtini), yra jos (ieškovės) asmeninė nuosavybė įgyta iki santuokos; 2) pripažinti negaliojančia 2014-08-27 pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovių dalyje dėl sodo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) g., (duomenys neskelbtini)., bei taikyti vienašalę restituciją, įpareigojant J. S. grąžinti gautas lėšas už nekilnojamojo turto – sodo pastato ir šiltnamio, pardavimą S. L. (toliau tekste ginčijama pirkimo pardavimo sutartis); 3) pripažinti negaliojančiu Vilniaus m. 36 – ojo notarų biuro notarės J. D. 2014-05-26 išduoto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, registro Nr. 3494, dalį ir 2014-06-12 išduoto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, registro Nr. 3890, dalį dėl atsakovių J. S. ir S. L. sodo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) g. 6, (duomenys neskelbtini)., paveldėjimo (toliau tekste ginčijamas paveldėjimo teisės liudijimas); 4) pripažinti negaliojančiu Vilniaus m. 36 –ojo notarų biuro notarės J. D. 2014-05-22 išduoto nuosavybės teisės liudijimo, registro Nr. 3405, dalį, kurioje nurodyta, kad jos (ieškovės) ir I. K. bendrąjį jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą sudaro sodo namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei šiltnamis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini) g., (duomenys neskelbtini). (toliau tekste ginčijamas nuosavybės teisės liudijimas)

Ieškinyje nurodė, kad ji, dar iki santuokos su I. K. sudarymo, turėdama teisę naudotis sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini) g., (duomenys neskelbtini)., nusprendė pastatyti jame sodo namą. Tam tikslui ji 1989-06-23 sudarė sutartį su Kaišiadorių BGA kombinatu dėl medinio sodo namo antžeminės dalies pagaminimo bei pastatymo. Tą pačią dieną buvo sumokėta 2 800 rublių. Ji 1989-08-29 gavo leidimą kolektyvinio sodo namo statybai, kuriame buvo imperatyviai nurodyta namo statybas pabaigti iki 1991-08-29. Sodo namo konstrukcija, be stogo, buvo atvežta ir pastatyta jos sklype 1989-10-19. Stogą netrukus po namo atvežimo jai padėjo sudėti brolis J. S. ir sesuo T. L.. Taip pat tais pačiais metais buvo pastatytas šiltnamis bei namo priestatas. Jau po pirmos žiemos ji pastebėjo, kad namo konstrukcija nuo drėgmės pajuodavo bei pradėjo pūti dėl ko nusprendė apmūryti jį plytomis; tai buvo padaryta 1990 m. brolio pagalba. Nors namas buvo pilnai pritaikytas gyvenimui, tačiau jis nebuvo užregistruotas, siekiant išvengti tuo metu galiojančių mokesčių mokėjimo. Su I. K. santuoką sudarė 1991-09-12. Teigia, kad gyvenant santuokoje I. K. sodo namo ir šiltnamio nepagerino, juo nesirūpino. Šis turtas santuokos metu iš esmės nebuvo pagerintas ir jos bei I. K. bendromis lėšomis ar darbu, tad šis turtas negali būti pripažintas bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe. Kadangi gyvenant santuokoje su I. K. jis piktnaudžiavo alkoholiu, tad ji nusprendė pasidalinti turtą. 2010-11-05 sudaryta santuokinio turto padalijimo sutartis, pagal kurią be kita ko jai atiteko sodo žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) g., (duomenys neskelbtini). Sodo namas ir šiltnamis į pasidalijimo sutartį įtraukti nebuvo, kadangi tuo metu nebuvo užregistruoti. Sudarius pasidalijimo sutartį dėl to, kad sodo žemės sklypas ir šiltnamis atiteko ieškovei nei I. K., nei jo vaikai niekada jokių pretenzijų jai neturėjo. 2012 m. atlikti minėto turto – sodo namo ir šiltnamio, kadastriniai matavimai, kurie buvo užregistruoti VĮ Registrų centre būtent jos vardu. Jos vyras I. K. mirė 2014-01-12. Pradėjus paveldėjimo teisės bylą paaiškėjo, jog minėtas turtas jai ir I. K. priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Tačiau ji su tuo nesutiko ir prašo teismo pripažinti minėtą sodo pastatą ir šiltnamį jos asmenine nuosavybe, panaikinti paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimų dalis, 2014-08-27 pirkimo – pardavimo sutartį, taikyti restituciją natūrą.

Atsakovė – Vilniaus m. 36 –ojo notaro biuro notarė J. D. atsiliepimu su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad notarų biure 2014-05-22 ieškovei L. K. buvo išduotas nuosavybės teisės liudijimas, reg. Nr. 3405, nustatantis, kokia dalis santuokoje įgyto turto priklauso mirusiam jos sutuoktiniui I. K.. Šio dokumento pagrindu 2014-05-26 mirusiojo I. K.: dukroms, J. S. ir S. L., buvo išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, reg. Nr. 3494, kuriuo jos paveldėjo atitinkamas dalis I. K. priklausiusio ½ dalies pastato – sodo namo, bei ½ dalies pastato – šiltnamio, esančių adresu (duomenys neskelbtini) g.; o sutuoktinei, L. K., 2014-06-12 buvo išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, reg. Nr. 3890, kuriuo ji paveldėjo atitinkamą dalį I. K. priklausiusios ½ dalies minėto turto. Nurodė, kad iki minėto Nuosavybės teisės liudijimo, reg. Nr. 3405, išdavimo VĮ Registrų centro išraše, reg. Nr. 41/54464 buvo nurodyta, jog pastatas - sodo namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei pastatas – šiltnamis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini) g., registruoti ieškovės L. K. vardu; tačiau kaip registravimo pagrindas nurodytas 2012-10-15 statybos užbaigimo aktas Nr. (23.34)SUA-00-1211015-00365 ir minėtame išraše nepažymėta prie juridinių faktų, kad minėtas turtas priklauso ieškovei L. K. asmeninės nuosavybės teise. Notarė, atsižvelgdama į tai, kad ieškovė teismui pateikė statybos leidimo kopiją, išduotą 1989-08-29, kurioje nurodyta, jog leidžiama statyti sodo pastatą 18,9 kv.m., tačiau baigus statyti sodo pastatą ir jį 2012-10-15 įregistravus Nekilnojamojo turto registre pastato plotas nurodytas 93,49 kv.m., taip pat į tai, kad minėti statiniai užregistruoti 2012 m., t.y. praėjus 21 m. po santuokos sudarymo, laiko, jog ginčo pastatai (sodo namas ir šiltnamis) yra sukurti statybos darbais santuokos metu ir todėl priklausė L. K. bei I. K. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise ir priklausė jiems abiems lygiomis dalimis. Nurodė, kad ieškovė L. K. notaro biure paveldėjimo bylą užsivedė 2014-01-29. Tuo metu jai buvo išaiškinta palikimo priėmimo prasmė ir pasekmės, paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo procedūros, tuo pačiu buvo aptartos ir jos paveldimo turto sudėtis bei dalys. Tuo metu L. K. išreiškė pageidavimą, jog ginčo sodo namas ir šiltnamis būtų pripažinti kaip jos asmeninė nuosavybė bei kad šių statinių nepaveldėtų I. K. dukros. Atsižvelgiant į minėtų pastatų teisinę registraciją, jai buvo išaiškinta galimybė kreiptis į teismą dėl šių pastatų pripažinimo asmenine nuosavybe. Taip pat buvo išaiškinta galimybė įpėdinių tarpusavio susitarimu paveldimą turtą pasidalinti pagal jų norus. Kadangi įpėdiniai tarpusavyje nesusitarė dėl paveldimo turto, o ieškovė laiku nesikreipė į teismą dėl paveldimo turto pripažinimo asmenine nuosavybe (kreiptasi į teismą tik 2015-01-09), tad įpėdiniams 2014-05-26 ir 2014-06-12 buvo išduoti paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimai; taip pat 2014-05-22 buvo išduotas Nuosavybės teisės liudijimas (pažymėjo, kad ieškovė, nesutikdama su paveldimu turtu, nenorėjo pasirašyti notariniame registre). Vėliau, įpėdinių prašymu, buvo parengta mainų sutartis, kuria įpėdiniai būtų pasidalinę paveldėtą turtą, tačiau 2014-08-21 susirinkę notarų biure įpėdiniai nesusitarė dėl mainų sutarties sąlygų ir mainų sutarties nepasirašė. 2014-08-27 notarų biure sudaryta pirkimo – pardavimo sutartimi, reg. Nr. 5724, mirusiojo dukra J. S. savo paveldėtas turto (sodo pastato ir šiltnamio) dalis pardavė kitai įpėdinei S. L.. Pažymėjo, kad ieškovė galėjo skųsti jos atliktą notarinį veiksmą, tačiau šiuo metu yra praleistas terminas tokiam veiksmui apskųsti. Tuo tarpu ji, sutinkamai su CK 5.8 straipsniu, nėra tinkamas atsakovas, jos procesinė padėtis turėtų būti – „trečiasis asmuo“.

A. S. L. atsiliepimu prašė patikslintą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą; taip pat prašė priteisti iš ieškovės jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad ieškovė ieškinyje nurodytos aplinkybės yra melagingos ir neatitinkančios tikrovės. Ieškovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie tai, jog viena pati pagerino namą, t.y. pastatė priestatą, šiltnamį ir namą apmūrijo plytomis, dar iki 1991 m., kuomet buvo sudaryta ieškovės ir atsakovių tėvo santuoka. Pasak atsakovės, ieškovės į bylą pateikta tipinė sutartis bei pakvitavimas patvirtina tik tai, kad ieškovė į šį turtą buvo įnešusi dalį savo asmeninių lėšų. 1989-08-29 statybos leidimas Nr. 185 patvirtina, jog ieškovei buvo leidžiama statyti tik 18,9 kv.m. bendro ploto sodo namą, o Nekilnojamojo turto registre įregistruoto sodo namo plotas ženkliai skiriasi ir yra 93,49 kv.m. ploto, t.y. 74,1 kv.m. didesnis, nei buvo išduotas statybos leidimas. Ieškovė į bylą nėra pateikusi namo projekto. Nekilnojamojo turto registre ginčo pastatai registruoti ieškovės vardu, pagrindu registracijai nurodytas 2012-10-15 statybos užbaigimo aktas Nr. (23.34)SUA-00-1211015-00365. Patektame išraše iš nekilnojamojo turto registro skiltyje juridiniai faktai nepažymėta, kad turtas priklauso ieškovei asmeninės nuosavybės teise. Dėl šių priežasčių, atsakovės vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos prezumpcijos, nurodančios, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Nesuprantama kodėl ieškovė, siekdama įgyti ginčo turtą kaip asmeninę nuosavybę, dar prieš sudarant santuokinio turto pasidalijimo sutartį su tėvu, nepasirūpino šio turto registracija. Anot atsakovės, ši aplinkybė rodo, kad jos tėvas ir ieškovė suvokė, jog šis turtas jiems priklauso bendrosios jungtinė sutuoktinių nuosavybės teise, todėl neskubėjo jo registruoti. Be to jai žinoma, kad jos tėvo ir ieškovės santuokos, trukusios 21 m., metu šeimos biudžetas daugiausiai buvo formuojamas iš jos tėvo piniginių lėšų; L. K. santuokos metu iš esmės nedirbo.Tėvas ir ieškovė santuokoje pragyveno daugiau nei 20 m., tad naivu būtų manyti, jog per visą šį gana ilgą laiko tarpą nebuvo atliktas joks namo remontas bei kad atsakovės tėvas neprisidėjo prie namo gerinimo ir šeimos gerovės. Ieškovė neįrodė, jog ginčo turtas buvo įgytas kaip jos asmeninė nuosavybė dar iki santuokos su I. K. sudarymo; tad nėra pagrindo tenkinti ir kitų ieškovės reikalavimų dėl pirkimo – pardavimo sutarties, paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimų ir kt. pripažinimo negaliojančiais.

A. J. S. atsiliepimu nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, kad VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registre ginčo pastatai ir sklypas buvo įregistruoti 2012-08-24, ieškovės ir atsakovių tėvo I. K. santuokos metu. Ieškovės teiginys, jog sodo namelis buvo nupirktas ir pilnai pastatytas iki santuokos sudarymo neįrodytas. Santuokos metu sutuoktinių biudžetas buvo formuojamas iš abiejų sutuoktinių lėšų ir kiekvienas iš jų prisidėdavo prie bendrų šeimos poreikių tenkinimo. Ieškovė siekė padalinti turtą 2010 m.; tai ir buvo padaryta; tačiau ginčo pastatai ir sklypas nebuvo įtraukti į dalijamo turto sąrašą ir tuo pačiu į dalijamo turto masę, nes statybos nebuvo užbaigtos ne sutvarkyti visi duomenys. Tai reiškia, kad sodo namelis buvo statomas per visą santuokos laiką ir tam buvo naudojamos abiejų sutuoktinių lėšos. Dėl išduoto paveldėjimo teisės liudijimo ginčijimo nurodė, kad ieškovė per 10 dienų galėjo apskųsti notaro veiksmus, tačiau to nepadarė, palikimą priėmė. Sodo namelis buvo statomas santuokos metu, atsakovių tėvas dirbo, prisidėdavo prie šeimos biudžeto formavimo. 2014-08-27 pirkimo – pardavimo sandorio šalių elgesys buvo teisėtas, neprieštaravo imperatyvioms teisės normoms, tad šį sandorį pripažinti negaliojančiu nėra pagrindo.

II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. spalio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad nagrinėjamam ginčui, nepaisant to, kad ieškovė teigia, jog ginčo turtą asmeninės nuosavybės teise įgijo iki 1991-09-12 sudarytos santuokos su I. K., ginčui spręsti taikytinos 2000 m. CK atitinkamos nuostatos. Teismas nustatė, kad ginčo pastatai pradėti statyti 1989 m., o pabaigti 2012 m. Pažymėjo, kad nuosavybės teisės į statomus nekilnojamuosius objektus įgyjamos nuo statybos užbaigimo akto surašymo (CK 4.47 straipsnio 4 punktas Statybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalis, Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 16 straipsnis, ir kt.). Nagrinėjamu atveju toks aktas Nr. (23.34)SUA-00-1211015-00365 buvo surašytas 2012-10-15 nuo jo surašymo dienos t.y. praėjus daugiau negu 20 metų po ieškovės L. K. ir I. K. santuokos sudarymo atsirado nuosavybės teisės į minėtus pastatus. Todėl pagal bendrąją taisyklę ginčo pastatai laikytini bendrąją jungtine nuosavybe.Vien ta aplinkybė, jog tiek 2012-10-15 statybos užbaigimo akte statytoju, tiek VĮ Registrų centre šio turto savininke nurodyta tik viena ieškovė nereiškia, kad šis turtas yra jos asmeninė nuosavybė. Teismas įvertinęs bylos rašytinius įrodymus, konstatavo, jog ieškovė iki santuokos su I. K. pradėjo medinio sodo namelio, kurio plotas tik 18,9 m², statybas, sumokėjo 2 800 rub., tačiau niekaip nepatvirtina, kad ji iki santuokos su I. K. pasistatė plytinį sodo namą, kurio bendras plotas 93,49 m², net 5 kartus didesnis, nei buvo pradėtas statyti, jau nekalbant apie šiltnamį, kuris ieškovės pateiktuose rašytiniuose įrodymuose iš viso neminimas. Ginčo pastatai (sodo namas ir šiltnamis) baigti statyti tik 2012 m., t.y. praėjus daugiau negu 20 metų po santuokos sudarymo. Be to, minėtame 2012-10-15 statybos užbaigimo akte pažymėta, kad tiek sodo namas, tiek ir šiltnamis yra nauja statyba. Ieškovė šio akto ir jame esančių įrašų nėra nuginčijusi statybos įstatymo 24 straipsnyje nustatyta tvarka, tad jame esančiais duomenimis, tame tarpe, kad ginčo pastatai yra nauja statyba, nesivadovauti nėra jokio pagrindo. Teismas konstatavo, kad ieškovė rašytiniais įrodymais nepaneigė prezumpcijos, jog ginčo pastatai yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Liudytojų parodymai taip pat nesudaro pagrindo pripažinti, kad ginčo pastatai yra ieškovės asmeninė nuosavybė. Todėl teismas ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.

III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.

Apeliantė (ieškovė) L. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2015-10-20 Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimą ir ieškovės ieškinį tenkinti visoje apimtyje; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, jog nesutinkanti su teismo išvada, jog nuosavybės teisės į statomus nekilnojamuosius objektus įgyjamos nuo statybos užbaigimo akto surašymo ir jo registravimo Nekilnojamojo turto registrų centro institucijoje, o ne jų faktiško pastatymo momento, t.y. 1990 m. Šiuo atveju ginčo turtas sukurtas statybos būdu 1989 -1990 m., t.y. iki ieškovės santuokos sudarymo 1991-09-12, todėl atsižvelgiant į byloje esančius rašytinius įrodymus ir liudytoju parodymus turi būti laikomas ieškovės asmenine nuosavybe. Vien tai, jog statinio pripažinimas tinkamu naudoti buvo surašytas jau po santuokos sudarymo nepaneigia rašytinių aplinkybių ir liudytojų parodymais konstatuotų aplinkybių, jog turtas buvo įgytas iki ieškovės santuokos.

Pažymėjo, kad turto priklausomumo teisinis santykis negali tam tikru laikotarpiu nesant tam reikalingų sąlygų, iš asmeninio turto transformuotis į bendrą ar atvirkščiai. Priešingai nei nurodo teismas iš rašytinių dokumentų matyti, kad statybos darbai atlikti iki santuokos sudarymo. Be abejo pateikti rašytiniai dokumentai neatspindi fakto, kad pastatytas namas, 1990 m., buvo apmūrytas plytomis, tačiau tai nustatytina iš apklaustų teismo posėdyje liudytojų parodymų: M. V., J. S., M. B., D. Š., kurie vienareikšmiškai patvirtino, jog namas buvo apmūrytas 1990 metais, o namo forma ir plotas iki šių dienų nėra pasikeitusi. Taigi sodo įgijimas statybos būdu, dar iki santuokos sudarymo, naudojant ieškovės asmenines lėšas, sudaro pagrindą šį turtą laikyti tik jos asmenine nuosavybe.

Apeliantė nesutinka su teismo išvada, jog ieškovei nenuginčijus statybos užbaigimo akto LR Statybos įstatymo 24 straipsnyje nustatyta tvarka, teismui nėra pagrindo nesivadovauti jame įrašytais duomenimis, kad ginčo pastatai yra nauja statyba. Šiuo atveju teismas tik formaliai įvertino byloje turimus rašytinius įrodymus (aktą apie statybos užbaigimą) visiškai nepriimdamas domėn liudytojos K. J. parodymų duotų 2015-10-01 posėdžio metu. Liudytoja konkrečiai ir aiškiai nurodė, kad tvarkė dokumentaciją jo įteisinimui, bei sudarė kadastrinių matavimų bylą.

Apeliantė taip pat nesutinka su teismo išvada, kad ieškovė privalo ginčyti ir teisinę šio turto registraciją, kadangi sutuoktinių turto nuosavybės registracija viešame registre atlieka tik teisės išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją. Rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ji iki santuokos pasistatė 18.9 kv.m namelį. Pažymėjo, kad jokiame dokumente nėra nurodyta, kad ieškovės įsigyto namo konstrukcija yra 18,9 kv. m. Teismo išvada, jog ieškovė sumokėjo 2800 rub. už 18.9 kv. m. yra visiškai nepagrįsta. Teismas nustatydamas kokio ploto namas buvo pastatytas iki ieškovės santuokos sudarymo su I. K. privalėjo vertinti ne tik ieškovės pateiktus rašytinius išlikusius po daugiau nei 25 metų dokumentus, bet ir liudytojų ir net pačių atsakovių parodymus. Vertinant liudytojų parodymus kategoriškai nesutinka su teismo išvada, jog liudytojų parodymai nesudaro jokio pagrindo pripažinti, kad ginčo pastatai - sodo namas ir šiltnamis, yra ieškovės asmeninė nuosavybė. Priešingai, liudytojų parodymai, atsižvelgiant į tai, kad įvykiai yra 26 m. senumo, papildo rašytinius įrodymus, bei suponuoja išvadą, kad ginčo pastatai buvo pastatyti iki ieškovės ir I. K. santuokos sudarymo. Tai, jog skirtingų šalių parodymai yra prieštaringi, nesudaro pagrindo jais nesivadovauti.

Nesutinka ir su tuo kaip teismas vertino santuokos metu registruotino turto statusą. Turtas, įregistruotas viešajame registre tik vieno sutuoktinio vardu, nesant nuorodos, kad jis yra bendroji jungtinė nuosavybė, yra laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol nėra neįrodyta kitaip. Tiek 2012-10-15 statybos užbaigimo akte, tiek 2012-11-13 registruojant sodo namą su šiltnamiu Nekilnojamojo turto registrų centre, ieškovė konkrečiai ir aiškiai, nurodė, kad yra namo savininkė, bei nenurodė, kad turtas yra bendra jungtinė nuosavybė, tokiu būdu aiškiai išreiškusi valią šį turtą įgyti tik asmeninėn nuosavybėn. I. K. nesikreipiant teisminės gynybos Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30-31 str. nustatyta tvarka, bei neginčijant sodo namo ir šiltnamio priklausomybės, laikytina, kad I. K. sutiko su tokiu jos asmeninės nuosavybės teisės sodo namui ir šiltnamiui pripažinimu, tačiau teismas šių aplinkybių net nevertino. Nurodė, jog teismas priimdamas sprendimą visiškai nevertino 2010-11-05 sudarytos santuokino turto padalijimo sutarties.

A. S. L. atsiliepimu prašė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka; atmesti ieškovės apeliacinį skundą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad ginčo pastatai pradėti statyti 1989 m., pabaigti 2012 m. Skundžiamą sprendimą priėmęs teismas teisingai pažymėjo, kad nuosavybės teisės į statomus nekilnojamuosius objektus įgyjamos nuo statybos užbaigimo akto surašymo (CK 4.47 straipsnio 4 punktas, Statybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalis, Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 16 straipsnis ir kt.), o nagrinėjamu atveju toks aktas buvo surašytas 2012-10-15. Teismas pagrįstai laikė, kad nuosavybės teisės į minėtus pastatus atsirado būtent 2012-10-15, praėjus daugiau negu 20 metų po ieškovės L. K. ir I. K. santuokos sudarymo. Dėl šios priežasties buvo padaryta išvada, kad pagal bendrąją taisyklę ginčo sodo namas ir šiltnamis laikytini bendrąją jungtine nuosavybe (CK 3.87 straipsnio 1 dalis).

Ieškovė rašytiniais įrodymais nepaneigė prezumpcijos, jog ginčo pastatai yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Iš pateiktų įrodymų aišku, kad ieškovė savo asmeninėmis lėšomis prisidėjo prie ginčo pastatų, konkrečiai prie sodo namo, sukūrimo, tačiau įvertinant jų apimtį nėra pagrindo šio turto pripažinti ieškovės asmenine nuosavybe.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad liudytojų parodymai yra nenuoseklūs, netikslūs ir prieštaringi. Taigi teismas pagrįstai pripažino, kad liudytojų parodymai nesudaro jokio pagrindo pripažinti, kad ginčo pastatai - sodo namas ir šiltnamis, yra ieškovės asmeninė nuosavybė. Atsakovės nuomone, kritiškai vertintini turėtų būti liudytojos M. B. parodymai. Pažymėjo, kad šios liudytojos parodymais negalima remtis, kadangi jie yra šališki ir neobjektyvūs. Liudytojos K. J. parodymais bylą nagrinėjęs teismas nesirėmė pagrįstai, kadangi: 1) liudytoja K. J. net nedalyvavo namo matavimuose ir fiziškai namo nematė; 2) liudytoja negalėjo nurodyti kada konkrečiai namas buvo pastatytas. Taigi priešingai nei teigia apeliantė, šios liudytojos parodymais taipogi negalima remtis, kadangi jie yra netikslūs ir galimai neobjektyvūs. Atsakovės vertinimu, apeliantė L. K. duodama parodymus nebuvo sąžininga. Kita vertus L. K. tai pat pateikė svarbų bei reikšmingą paaiškinimą, kodėl visas bendras sutuoktinių turtas buvo registruojamas būtent apeliantės vardu. Apeliantė paaiškino, kad jos sutuoktinis I. K. anksčiau neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, dėl ko negalėjo registruoti turto savo vardu. Nurodė, jog ieškovė, nesutikdama su tokiomis paveldimo turto dalimis, turėjo galimybę kreiptis į teismą, tačiau nesikreipė, tokiu būdu išreikšdama savo sutikimą su tokia paveldimo turto sudėtimi. Pažymėjo ir tai, kad nei vienas iš ieškovės prašymu apklaustų liudytojų nepaminėjo, kad namas yra tokio dydžio, koks jis nurodytas statybų užbaigimo akte. Visi liudytojai vieningai kalbėjo būtent apie medinį namuką 5x4 ir nei vienas nenurodė, kad namas yra 93,49 kv. m. dydžio.

A. L. K. turėjo realiais rašytiniais įrodymais pagristi iš kokių piniginių lėšų (asmeninių jos pajamų) buvo pastatytas namas. Apeliantė tokių įrodymų nepateikė, taigi ieškovė neįrodė, kad ginčo turtas buvo įsigytas ir pastatytas už asmenines ieškovės lėšas ir dėl to yra asmeninė ieškovės nuosavybė.

Pažymėti, kad ginčo namas pagrįstai nebuvo pasidalintas, kadangi atsakovių tėvas ir apeliantės sutuoktinis pagrįstai save laikė šio namo bendraturčiais. Taigi akivaizdu, kad apeliantė ir atsakovių tėvas minėta turto pasidalinimo sutartimi pakeitė tik sutartyje nurodyto turto teisinį rėžimą, o ginčo namą paliko bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe.

A. J. S. atsiliepimu prašė atmesti ieškovės L. K. apeliacinį skundą dėl 2015-10-20 Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimo. Nurodė, kad ieškovė pateikė rašytinius įrodymus tik medinio namelio statybai (18.9 kv.m.). Jokių kitų įrodymų, bylojančių apie 93,49 kv.m namo statybą, ieškovė nepateikė. Iš to galima spręsti, kad namas ir šiltnamis buvo statyti visą tą laiką iki kol jo neužregistravo Nekilnojamojo turto registre (t.y. iki 2012-11-13).

Liudininkų parodymai yra prieštaringi. M. B. davė skirtingus parodymus ir teigė, kad namas iki šiol yra medinis. J. S. ir D. Š. nurodė, kad pirtis buvo pastatyta vėliau nei nurodo ieškovė, t.y. jau santuokos metu. L. M. V., kuris dirbo sodų bendrijos pirmininku 1983-1992m. parodė, kad tais laikais galima buvo statyti ne didesnį kaip 20 kv. m namą. Liudytoja K. J., kuri 2012 m. atliko ginčijamų pastatų kadastrinius matavimus nurodė, kad matavimuose pati nedalyvavo. Už ją tai atliko visiškai kitas žmogus, kuris neturėjo jokių įgaliojimų atlikti tokius veiksmus. Ji pati nebuvo atvažiavusi apžiūrėti objekto. Ši liudininkė negalėjo vienareikšmiškai patvirtinti, kad statybos galėjo būti pabaigtos 1990 m. Atsižvelgiant į šių liudytojų parodymus galima teigti, kad statybos buvo tęsiamos ir santuokos su I. K. metu.

Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes bei priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą.

Atsakovė Vilniaus m. 36-ojo notarų biuro notarė J. D. atsiliepimu prašė ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad iki 2014 m. gegužės 22 d. Nuosavybės teisės liudijimo, not. reg. Nr. 3405, išdavimo Valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše, reg. Nr. 41/54464, buvo nurodyta, kad pastatas - sodo namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei pastatas - šiltnamis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys adresu (duomenys neskelbtini) g., registruoti ieškovės L. K. vardu, tačiau kaip registravimo pagrindas nurodytas 2012-10-15 Statybos užbaigimo aktas Nr. (23.34)SLTA-00-1211015-00365 ir minėtame išraše nepažymėta prie juridinių faktų, kad minėtas turtas priklauso ieškovei L. K. asmeninės nuosavybės teise (tai reiškia, kad dokumente, kuris yra pagrindas nuosavybės teisei įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, nenurodyta, jog nekilnojamasis daiktas įgytas asmenine nuosavybės teise). Minėti pastatai įregistruoti 2012 metais ir nebuvo bei negalėjo būti pasidalinti 2010-11-25 Turto pasidalijimo sutartimi, patvirtinta Vilniaus m. 13-ojo notaro biuro notarės G. K., reg. Nr. 1-2206, sudarytos tarp ieškovės L. K. ir jos sutuoktinio I. K.. Vadovaujantis LR CK 3.88 straipsnio 2 dalimi, preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. CK 3.88 straipsnio 3 dalis nepakeičia ir neapriboja LR CK 3.88 straipsnio 1 ir 2 dalių, normose įtvirtintų bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės nustatymo taisyklių, t.y. nereiškia, kad jei turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, tai toks turtas ir laikomas to sutuoktinio asmenine nuosavybe, nes sutuoktinių turto registracija viešajame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 stripsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Ginčas byloje yra kilęs dėl asmenims gyvenant santuokoje vieno iš jų vardu registruoto nekilnojamojo turto teisinio režimo ir iš to kylančių pasekmių.

Byloje nustatytos tokios faktinės aplinkybės, kurių šalys neginčija.

I. L. K., iki santuokos su 2014 01 12 mirusiuoju I. K. buvo skirtas sklypas kolektyviniame sode „Pagiriai“, kuriame jai 1989 08 29 išduotu Vilniaus rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto leidimu leista, pastatyti 18,9 kv.m. ploto tipinį (S-3L-85) sodo namelį, kurio pagaminimą ir transportavimą ji buvo užsakiusi pagal tipinę 1989 06 23 sutartį Kaišiadorių BGA kombinate už 2800 rub., kuriuos sumokėjo sutarties pasirašymo dieną.

1991 09 12 ieškovė sudarė santuoką su I. K., atsakovių tėvu.

2010-11-25 ieškovė ir jos sutuoktinis I. K. sudarė santuokinio turto padalijimo sutartį, kuria pasidalijo santuokoje įgytą bendrą turtą, išskyrus ginčo objektais tapusius nekilnojamojo turto objektus sodo namą, ir šiltnamį.

2012 08 24 sudaryta žemės sklypo ir ginčo pastatų (sodo namo ir šiltnamio) kadastrinių matavimų byla, kurios pagrindu ieškovės vardu nekilnojamojo turto registre 2012 11 19 įregistruota nuosavybė į ginčo pastatus.

2014-05-22 Vilniaus miesto 36 – ojo notarų biuro notarė J. D. išdavė nuosavybės teisės liudijimą, patvirtinantį, kad I. K., mirusiam 2014-01-12, priklauso nuosavybės teisė ½ dalį bendro turto, įgyto santuokoje su L. K., į ½ ginčo sodo namo, ir šiltnamio.

Šio dokumento pagrindu notarė atsakovėms kaip mirusiojo I. K. įpėdinėms ir dukroms 2014-05-26 išdavė paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, reg. Nr. 3494, kuriuo jos lygiomis dalimis be kito mirusiojo turto paveldėjo ¾ dalis nuo I. K. priklausiusios ½ dalies ginčo sodo namo ir šiltnamio. Ieškovei kaip mirusiojo I. K. sutuoktinei 2014-06-12 išdavė paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, reg. Nr. 3890, kuriuo ji be kito turto paveldėjo ¼ dalį nuo I. K. priklausiusios ½ dalies ginčo minėto sodo namo ir šiltnamio.

2014-08-27 pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovė J. S. iš tėvo I. K. paveldėtą turtą, tame tarpe ir ginčo sodo namo ir šiltnamio dalis, pardavė savo seseriai atsakovei S. L..

Apeliantė teigia jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino santuokos metu jos vardu įregistruoto turto statusą ir nurodo jog jai nuosavybę į ginčo pastatus įregistravus savo vardu ir I. K. šio fakto neužginčijus laikytina, kad pastatai jai priklauso asmeninės nuosavybės teise.

A. L. K. teigia, kad ji ginčo turtą – sodo namą ir šiltnamį, pradėjo statyti bei baigė iki santuokos su I. K., t.y. iki 1991-09-12, sudarymo; I. K. prie šio turto statybų ir jo pagerinimo neprisidėjo, tad jis turi būti pripažintas jos asmenine nuosavybe.

Su šiais apeliacinio skundo teiginiais kolegija nesutinka. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė jog remiantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalies nuostatomis, ginčui dalyje dėl nuosavybės teisės į ginčo pastatus rūšies taikytinos 2000 Civilinio kodekso trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu.

Sutuoktinių turto teisinio režimo nustatymą reguliuoja CK 3 knygos III dalis VI skyriaus nuostatos. Šio skyriaus 3.81 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skiriamos dvi sutuoktinių turto teisinio režimo rūšys, pagal įstatymus ir pagal sutartis (vedybų sutartis) nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas. Šiuo atveju byloje taikytinos įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą reglamentuojančios CK normos išdėstyto 3.87–3.100 straipsniuose, kurios taikomas jeigu sutuoktiniai nėra sudarę vedybų sutarties (CK 3.82 straipsnis). Įstatymų nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo esmė suformuluota CK 3.87 straipsnyje numatant jog įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė ir kad sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu. CK 3.88 straipsnio 1 dalis nustato jog bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Tuo tarpu CK 88 straipsnio 3 dalis, kuria remiasi ieškovė, teigdama jog turtas yra įregistruotas jos vardu, todėl priklauso jai asmeninės nuosavybės teise, numato sutuoktinių pareigą išviešinti jų turto statusą prieš trečiuosius asmenis. Šioje įstatymo nuostatoje numatyta jog turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Ši įstatymo nuostata numatyta siekiant ginti galimų sutuoktinių kreditorių teises kai sudaromi sandoriai kuriems reikalingas kito sutuoktinio sutikimas arba išieškojimas nukreipiamas į sutuoktiniams priklausantį turtą. Dėl šių įstatymo nuostatų taikymo ne kartą yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau tekste kasacinis teismas arba LAT) nurodydamas jog nustatydamas bendrą ir asmeninį turtą teismas vadovaujasi CK 3.87-3.91 straipsniais. Kasacinio teismo Plenarinė sesija 2010 05 20 20 nutarime suvienodindama teismų praktiką šiais klausimais civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010 atkreipė dėmesį į tai, kad praktikoje nevienareikšmiškai suprantama CK 3.88 straipsnio 3 dalies norma, kurioje nustatyta, jog turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai, todėl kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Atsižvelgdama į tai, plenarinė sesija pažymėjo, kad sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl pirmiau nurodyta įstatymo norma nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių normose, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių. Taigi, kaip jau minėta, sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl turto registracija vieno iš sutuoktinių vardu nepakeičia ir neapriboja bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių.

Taigi, pirmosios distancijos teismas nustatęs, kad ieškovė ir I. K. santuoką sudarė 1991-09-12, o ginčo pastatai (sodo namas ir šiltnamis) pradėti statyti 1989 metais, pabaigti 2012 metais iš esmės teisingai sprendė jog ginčo pastatai didžiąja dalimi pastatyti (pagerinti) už sutuoktinių bendrąsias lėšas (CK 90 straipsnis) ir įgyti jungtinės nuosavybės teise. Todėl nors ir negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad nuosavybės teisė įgyjama statybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies ir Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 16 straipsnio nuostatų pagrindu, nes šie teisės aktai tik reguliuoja statybos kaip vieno iš nekilnojamojo turto sukūrimo būdo (daikto pagaminimo) numatyto CK 4.47 straipsnio 4 dalyje įforminimo ir išviešinimo tvarką, tačiau sutiktina jog pastatai pradėti statyti ieškovės iki santuokos, baigti gyvenant santuokoje, ką patvirtina statybos užbaigimo aktas Nr. (23.34)SUA-00-1211015-00365 surašytas 2012-10-15, pripažintini jungtine sutuoktinių nuosavybe CK 3.90 straipsnio 1 dalies, numatančios, kad turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita), pagrindu.

Ieškovė faktą jog ginčo pastatai buvo pastatyti už jos lėšas dar iki santuokos su I. K. įrodinėja jau minėta 1989-06-23 individualinio gyvenamojo namo, ūkinių ir buitinių pastatų ar kitokių įrenginių statybos tipine sutartimi, pagal kurią Kaišiadorių BGA kombinatas įsipareigojo pagaminti medinio sodo namelio antžeminę dalį pagal ieškovės pateiktą projektą per tris mėnesius ir kad ji pagal 1989-06-23 pakvitavimą rangovui už sutartus darbus sumokėjo 2 800 rub., taip pat, jos patvirtinimu sodo namelį gavus ir pretenzijų neturint, taip pat ieškovės vardu išduotu leidimu Nr. 185 kolektyvinio sodo namelio statybai, kuriuo ieškovei leista 18,9 m2 sodo namelio statyba Nr. S-3L-85 bei sklypo planu, kuriame pažymėti sodo namelio matmenys 3 / 4 m.

Teismas, įvertinęs šiuos rašytinius įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad jie patvirtina, jog ieškovė iki santuokos su I. K. pradėjo medinio sodo namelio, kurio plotas tik 18,9 m2, statybas, sumokėjo 2 800 rub., tačiau neįrodo, kad ji iki santuokos su I. K. pasistatė plytinį sodo namą, kurio bendras plotas 93,49 m 2, t.y. net 5 kartus didesnis, nei buvo pradėtas statyti, kuris 2012 m. registruotas VĮ Registrų centre ir šiltnamį, kuris ieškovės pateiktuose rašytiniuose įrodymuose iš viso neminimas. Tuo tarpu kiti rašytiniai įrodymai, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas (2012-10-15 statybos užbaigimo aktas; IĮ „NT formavimas“ nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla; Nekilnojamojo turto registro išrašas), patvirtina, kad ginčo pastatai (sodo namas ir šiltnamis) baigti statyti tik 2012 metais, praėjus daugiau negu 20 metų po santuokos sudarymo. 2012-10-15 statybos užbaigimo akte pažymėta, kad tiek sodo namas, tiek ir šiltnamis yra nauja statyba. Ieškovė šio akto ir jame esančių įrašų nėra nuginčijusi, Statybos įstatymo 24 straipsnyje nustatyta tvarka, tad jame esančiais duomenimis, tame tarpe ir tuo kad ginčo pastatai yra nauja statyba, nesivadovauti teismas neturėjo jokio pagrindo.

Remdamasis suminėtais rašytiniais įrodymais teismas priėjo pagrįstos išvados, kad ieškovė rašytiniais įrodymais nepaneigė bendrumo prezumpcijos, jog ginčo pastatai yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir konstatavo jog nors šie įrodymai ir patvirtina, kad ieškovė savo asmeninėmis lėšomis prisidėjo prie ginčo pastatų, konkrečiai prie sodo namo, sukūrimo, tačiau įvertinant jų apimtį nėra pagrindo šio turto pripažinti ieškovės asmenine nuosavybe. Kadangi byloje nebuvo keliami kompensacijos klausimai (CK 3.98 str.), teismas plačiau dėl to nepasisakė.

Taip pat nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai jog teismas netinkamai ar vienašališkai vertino liudytojų parodymus. Kolegija pažymi, kad teismas išsamiai pasisakė dėl kiekvieno liudytojo parodymų vertino juos patikimumo liudytojų galimo suinteresuotumo aspektais. Teismas nurodė jog

šalims artimų liudytojų parodymai yra prieštaringi. J. S., kuris yra ieškovės brolis, parodė, kad namas buvo pastatytas dar iki jos sesers ieškovės santuokos su I. K. ir kad jis kartu su kitais broliais, padėjėjo namą pastatyti; namas buvo apmūrytas 1990 m. pavasarį; I. K. prie statybų neprisidėjo tačiau paminėjo, jog pirtis buvo pastatyta vėliau. Tuo tarpu liudytoja J. K., kuri yra atsakovių motina, parodė, kad ginčo namas buvo statomas apie 94 – 96 m.; namą statė jos buvęs vyras I. K.; be to, jos buvęs vyras su ieškove iki santuokos sudarymo draugavo apie 3 metus. L. M. B., ieškovės sodo kaimynė, davė nenuoseklius ir prieštaringus parodymus. Liudytoja nebuvo tiksli dėl pastatų pastatymo datų, be to, kelis kartus keitė datas. Vėliau ėmė teigti, kad tiksliai nebeprisimena, kada buvo pastatyti pastatai, net nežino dabar tiksliai koks stovi namas, sakė, jog medinis; namo stogas vėliau galėjo būti keistas, tačiau tiksliai neprisimena. Todėl teismas šios liudytojos parodymais nesirėmė. Liudytoja K. J., kuri 2012 m. atliko ginčijamų pastatų kadastrinius matavimus, pripažino, kad vizualiai matosi, jog namo statybos yra užbaigtos anksčiau negu 2012 m.; tačiau ji kaip specialistė nurodė, kad namo nusidėvėjimas yra apie 10 metų, tad statybos galėjo būti baigtos apie 2000 metus, bet jos galėjo būti baigtos ir 90 m., ir 95, ir žymiai vėliau. Taigi, nors ši liudytoja parodė, kad 2012 m. atliekant kadastrinius matavimus ginčo pastatas – sodo namas, nebuvo naujai pastatytas, tačiau kada konkrečiai, - neaišku. L. M. V., kuris dirbo sodų bendrijoje pirmininku laikotarpiu nuo 1983 – 1992 m., parodė, kad namą statė ieškovė ir jos giminės; namas jau stovėjo 1992 m., buvo apmūrytas. Liudytoja D. Š., kuri yra ieškovės sodo kaimynė, iš dalies patvirtino ieškovės paaiškinimus dėl ginčo statinių statybų laiko. Tačiau kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas vien šių liudytojų parodymų, atsižvelgiant į kitus byloje esančius įrodymus, nepakanka konstatuoti, kad ginčo pastatai, tokie, kokie yra dabar, buvo pastatyti iki ieškovės santuokos su I. K. sudarymu. Kaip teisingai pastebėjo teismas nuo liudytojų minimų aplinkybių yra praėjęs ilgas laiko tarpas, tad natūraliai tam tikros aplinkybės užsimiršta, be to, šių liudytojų parodymai nebuvo pakankamai konkretūs. Todėl, minėti liudytojų parodymai nepaneigia santuokoje įgyto turto bendrumo prezumpcijos, kurią patvirtina suminėti rašytiniai įrodymai. Atsakovės teigė jog jų tėvas nuolat dirbo dviejuose darbuose, dirbo ir išėjęs į pensiją ką patvirtino į bylą pateiktais įrodymais, nurodė jog ieškovė nuolat niekur nedirbo. Ieškovė nepateikė teismui jokių įrodymų apie jos gautas (turėtas) pajamas aptariamu laikotarpiu kurios patvirtintų, kad ji buvo pajėgi iš savo asmeninių lėšų per palyginti trumpą pastatyti namą tokios būklės, kokios jis buvo I. K. mirties dieną.

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos teismas priteisia iš antrosios šalies. Kadangi ieškinys atmestas, todėl laikytina, kad sprendimas yra priimtas atsakovų naudai. Tad atsakovės turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagal atsakovės S. L. pateiktus įrodymus ji už atsliliepimo į apeliacinį skundą paruošimą yra sumokėjusi 450 eurų, kurie priteisiami jos naudai iš apeliantės.

Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 03 14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 06 01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 03 16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistu.

Vilniaus apygardos teismas vadovaudamasis CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovės S. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), Vilniuje naudai iš L. K. asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.