- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-04
- Bylos Nr.
- 1A-434-1020/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-18343-2018-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ernestas Rimšelis, Laureta Ulbienė, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė
- Nuteistasis
- J. R.
- Nukentėjusysis
- L. S.
- Advokatai
- Aušra Ručienė, Vladimiras Buslovičius
- Kategorijos
- 2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Lauretos Ulbienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo J. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nubaustas – 4 (keturių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį bausmės vykdymo laikotarpiu būti savo namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar sveikatos priežiūra, ir nekeisti gyvenamosios vietos be bausmę prižiūrinčios institucijos žinios.
Iš J. R. priteista: 200 EUR neturtinės žalos ir 400 EUR proceso išlaidoms atlyginti nukentėjusiajai L. S.; 31 EUR – turtinės žalos Vilniaus teritorinės ligonių kasai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. J. R. nuteistas už tai, kad 2018 m. balandžio 19 d. apie 12.30 val., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, namo kieme, pribėgęs prie nukentėjusiosios L. S., be jokios priežasties abiejų rankų kumščiais smogė jai vieną kartą į krūtinės sritį, taip padarydamas krūtinės sumušimą, kurio žymė apie 3x3 cm ties krūtinkaulio viduriniu trečdaliu, t. y. sužalojimą, kuris atitinka nežymaus masto sveikatos sutrikdymą. Šiais veiksmais J. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. J. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.
2.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą nebuvo objektyvus, išimtinai rėmėsi tik apelianto kaltę pagrindžiančiais įrodymais, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą procesinį sprendimą. Be to, teismas priimdamas nuosprendį rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios ir liudytojų duotais parodymais, o ne tais, kurie buvo gauti bylą nagrinėjant teisme. Apelianto teigimu, teismas buvo šališkas, nes teismo nuosprendyje iš esmės perrašė kaltinamajame akte nurodytus asmenų parodymus ir nenurodė tų, kuriuos asmenys iš tiesų davė teismo posėdyje. Nukentėjusiosios vyras liudytojas S. M. (S. M.) duodamas parodymus teisme nurodė, kad apeliantas nukentėjusiajai sudavė kumščiu, o ne abiejų rankų kumščiais, kaip nurodyta kaltinamajame akte ir nuosprendyje. Teismas nepagrįstai neįvertino liudytojos I. R. parodymų bei nepagrįstai padarė išvadą, kad liudytoja nebuvo įvykio vietoje. Duodama parodymus teisme ši liudytoja nurodė, kad nukentėjusioji trenkė apeliantui su rankinuku ir taip sužalojo rankos pirštą, apeliantas rankoje laikė katino ėdalą, o nukentėjusiosios vyras S. M. turėjo peilį. Teismas taip pat neįvertino, kad liudytoja V. P. duodama parodymus teisme patvirtino, jog apeliantas jai sakė, kad S. M. įvykio metu turėjo peilį, be to, ši liudytoja charakterizavo apeliantą teigiamai.
2.2. Apelianto teigimu, jis viso proceso metu neigė savo kaltę dėl smurto nukentėjusiosios atžvilgiu, nuosekliai tvirtino, kad sudavė S. M., kuris išsitraukė peilį, į pilvą. Jis neturėjo galimybės suduoti smūgius nukentėjusiajai, kadangi vienoje rankoje laikė katino maistą, o kitos rankos negali pakelti. Nukentėjusiosios parodymai turėtų būti vertinami kaip nepatikimi: iš pradžių ji nurodė, kad buvo sumušta krūtis, vėliau, jog buvo suduoti smūgiai abejomis rankomis į krūtinės sritį ir padarytas krūtinės ląstos sumušimas, o duodama parodymus teisme nurodė, kad iš pradžių buvo trenkta į rankinuką, tada dviem kumščiais į krūtinę. Apeliantas pažymi, kad nukentėjusiosios teismo posėdžio metu nurodytas sužalojimas (ant krūtinės atsiradusios mėlynės po keturis pirštus vienoje ir kitoje pusėje) atliekant nukentėjusiosios apžiūrą gydymo įstaigoje nebuvo nustatytas. Specialistas, atlikęs objektų tyrimą pažymėjo, jog negali nurodyti, kada buvo padarytas sužalojimas. Nukentėjusioji duodama parodymus teisme nurodė, kad kiekvienais metais balandžio mėnesį atlieka mamogramos tyrimą, tačiau nepateikė 2019 metais atlikto tyrimo dokumentų. Skunde nurodoma, kad nukentėjusioji atvykus policijos pareigūnams atsisakė rašyti pareiškimą. Apelianto įsitikinimu, nukentėjusioji su vyru jį apkalbėjo, galėjo susižaloti pati arba mamogramos tyrimo metu.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusiosios įgaliotasis atstovas advokatas V. Buslovičius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas faktines aplinkybes ir priimdamas nuosprendį išsamiai įvertino įrodymų visumą. Nukentėjusiosios ir liudytojo S. M. parodymai yra nuoseklūs, iš esmės neprieštaringi, vieni kitus patvirtina. Nėra duomenų, kad nukentėjusioji ar liudytojas S. M. turėtų motyvą duoti melagingus parodymus, asmenys buvo įspėti dėl galimos baudžiamosios atsakomybės. Nukentėjusiosios atstovas taip pat pateikė prašymą atlyginti 250 EUR atstovavimo išlaidų už teisines paslaugas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdyje apeliantas ir jo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė ir nukentėjusiosios atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus bei teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl J. R. pripažinimo kaltu padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, nes jo kaltė byloje įrodyta ne tik nukentėjusiosios ir jos vyro liudytojo S. M. parodymais, bet ir objektyviais faktiniais duomenimis apie kilusį konfliktą bei patirtus sužalojimus (skambučių į Bendrąjį pagalbos centrą (toliau – BPC) išklotinės, specialisto išvada ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) nuosekliai pabrėžia, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017).
7. Šioje byloje, sprendžiant dėl apelianto kaltės, buvo vertinama visų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma – apelianto, nukentėjusiosios, liudytojų S. M., I. R., V. P. parodymai, skambučių į BPC išklotinės, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2018 m. spalio 11-12 d. specialisto išvada Nr. G3597/2018(01) bei nurodyta, kodėl vieni įrodymai vertinami kritiškai ir atmetami, o kitais vadovaujamasi.
8. Remiantis objektyviais įrodymais apie nukentėjusiosios skambučius į BPC, byloje esančiais rašytiniais duomenimis iš informacinės sistemos apie gautų pranešimų registraciją (BIRT ataskaita), taip pat byloje apklaustų asmenų parodymais, nustatyta, kad, dar iki nagrinėjamo konflikto, tarp apelianto ir nukentėjusiosios kilo ginčas dėl apelianto vykdomų statybos darbų, kurie kėlė nukentėjusiosios ir jos vyro S. M. nepasitenkinimą. Šio ginčo metu buvo bandoma susitarti taikiai, kol galiausiai nukentėjusioji paskambino į BPC, prašydama policijos pareigūnų pagalbos perspėjant apeliantą dėl vykdomų darbų ir triukšmo (t. 1, b. l. 19). Būtent po šio nukentėjusiosios kreipimosi į policiją ir pareigūnų pokalbio su apeliantu, policijos pareigūnams išvykus kilo nagrinėjamas konfliktas, po kurio nukentėjusioji dar kartą kreipėsi pagalbos į BPC (t. 1, b. l. 17-18), šį kartą jau dėl padaryto sužalojimo, t. y. nurodydama, kad eidama su savo vyru į parduotuvę buvo užpulta kaimyno (tarp pirmo (11.37 val.) ir antro (12.35 val.) skambučių BPC praėjo mažiau nei valanda). Šie BPC įrašai visiškai patvirtina ir atitinka nukentėjusiosios parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu, taigi nukentėjusiosios parodymai, dėl kilusio konflikto esminių aplinkybių buvo visiškai nuoseklūs, be to, patvirtinti objektyviais įrodymais.
9. Iš esmės taip pat apeliacinės instancijos teismas vertina ir liudytojo S. M. parodymus – jie ne tik neprieštarauja nukentėjusiosios parodymams, bet juos papildo ir sujungia į logišką visumą. Abu tiesiogiai įvykyje dalyvavę asmenys nurodė, kad apeliantas buvo agresyvus, prie nukentėjusiosios artėdamas sugniaužė kumščius, puolė nukentėjusiąją, kuri buvo priversta gintis rankinuku, po to apeliantas trenkė jai į krūtinę. Šie įstatymų nustatyta tvarka prisaikdintų ir dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą įspėtų bei betarpiškai įvykyje dalyvavusių asmenų parodymai atitinka konflikto priežastis bei logišką jo eigą, atsispindinčią ir iš garso įrašų, bei aiškiai rodo, jog nukentėjusioji – o ne apeliantas ir netiesiogiai, iš esmės tik pagal jo nurodytas aplinkybes parodymus davusios liudytojos I. R. ir V. P. – nurodė objektyvias įvykio aplinkybes. Nors skunde apeliantas kelia versiją, kad nukentėjusioji ir S. M. jam bando pakenkti, nes santykiai su jais yra konfliktiški, teisėjų kolegija tokią jo poziciją atmeta, nes tokia apelianto pozicija deklaratyvi, o pastarųjų parodymai atitinka objektyvias bylos aplinkybes.
10. Viena iš esminę reikšmę turinčių objektyvių aplinkybių šioje byloje – nukentėjusiosios netrukus po įvykio telefonu BPC pareigūnui nurodyti, o vėliau ir specialistų patvirtinti sužalojimai, t. y. krūtinės sumušimas ties krūtinkaulio viduriniu trečdaliu. Nukentėjusiosios dar ikiteisminio tyrimo metu išvardintus ir VšĮ Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje nustatytus sužalojimus atitinka specialisto išvada Nr. G3597/2018(01) (t. 1, b. l. 44). Abejoti specialųjį tyrimą atlikusio specialisto kompetencija ir jo taikytų metodų pagrįstumu ar pačios specialisto išvados išsamumu ir atitiktimi baudžiamojo proceso įstatymų keliamiems reikalavimams, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Medicinos specialistas, apžiūrėjęs nukentėjusiąją, aiškiai nurodė, kad mato ne kokią nors kitą (pvz. dėl medicininių tyrimų galėjusią pasilikti ar pan.), o „sumušimo žymę“, t. y. sužalojimo pobūdis aiškiai įvardintas „sumušimu“. Tokią išvadą patvirtino ir kitas teismo medicinos specialistas (t. 1, b. l. 30, 44). Šiuos, teismui abejonių nekeliančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas vertino kitų bylos įrodymų kontekste, kurie taip pat patvirtina, kad nukentėjusiajai padarytas sužalojimas yra apelianto suduoto smūgio, o ne mamogramos tyrimo pasekmė, kaip bando teigti apeliantas. Nors specialisto išvadoje nėra nurodytas sužalojimo padarymo laikas, konstatuotas sužalojimas ir apie tai liudijantis pėdsako pobūdis, teismo medicinos specialistams nesukėlė jokių abejonių. Medikas, apžiūrėjęs nukentėjusiąją, žinojo jos nusiskundimą ir jos nurodytą aplinkybę, jog kaimynas sudavė smūgį į krūtinę ir tokio nusiskundimo kontekste konstatavo, kad tai būtent sumušimo, o ne kitokio sužalojimo pėdsakas. Duodama parodymus teisme nukentėjusioji nurodė, kad jokių krūtinės operacijų neturėjo, jokių kitų smurtinių veiksmų ar traumų iki medicinos darbuotojo apžiūros taip pat neturėjo, taigi teisėjų kolegijai nėra jokio pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais ir juos atitinkančiomis medicinos specialistų išvadomis, kad sužalojimai buvo padaryti būtent byloje nagrinėjamo konflikto metu.
11. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje bylos įrodymai išdėstyti ne taip, kaip jie ištirti teisme, bei, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje iš esmės tik perrašė kaltinamąjį aktą. Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sutinka, kad teismo nuosprendyje nurodyti asmenų parodymai nevisiškai atitinka teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus ir posėdžio protokolo turinį, tačiau niekaip negali daryti išvados, kad teismo nuosprendyje nurodyti asmenų parodymai yra pažodžiui nukopijuoti ar kitaip perkelti iš kaltinamojo akto. Teismo nuosprendyje nereikalaujama, nebūtina ir netgi nerekomenduojama pažodžiui išdėstyti visko, kas buvo nurodyta teisiamajame posėdyje, nuosprendyje būtina nurodyti tai, kas turi esminę reikšmę bylai, ir tik tiek, kiek reikia bylai išspręsti ir sprendimui pagrįsti (Žr. pvz. Teisėjų tarybos 2016 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 13P-65-(7.1.2) patvirtintų Rekomenduojamų teismų procesinių sprendimų kokybės standartų 5.7. p.). Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo nustatyta esminių skirtumų tarp ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu asmenų duotų parodymų, toks pažeidimas savaime nedaro skundžiamo nuosprendžio neteisėtu, kadangi gali ir turi būti ištaisytas apeliacinės instancijos teismo.
12. Nukentėjusioji duodama parodymus teisme nurodė, kad apeliantas prie jos ir S. M. pribėgo, buvo agresyvus. Ji dešinėje rankoje turėjo rankinę, ją kėlė link veido, kad apsisaugoti, tuo metu apeliantas trenkė į rankinuką, o tada dviem rankomis į krūtinę. Ant krūtinės buvo raudonos spalvos įbrėžimai, todėl nusprendė nuvažiuoti pasitikrinti į ligoninę. Nors skunde pažymima, kad nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu kito, todėl turėtų būti vertinami kaip nepatikimi, su tokiomis apelianto išvadomis nesutiktina. Išanalizavusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiosios parodymai dėl esminių bylos aplinkybių ir konflikto eigos atitiko vieni kitus ir buvo nuoseklūs. Kai kurie neatitikimai dėl byloje itin smulkmeniškai nurodytų aplinkybių (pvz. prie kokiu numeriu pažymėto namo įvyko konfliktas, kokiu tikslu nukentėjusioji pakėlė rankinę – bandydama užsidengti veidą ar siekdama gintis, kaip nukentėjusioji apibūdina padarytą sužalojimą – sumušimais ar įbrėžimais ir pan.) neturi esminės reikšmės. Be to, kaip jau minėta, nukentėjusioji su apeliantu nesutarė dar iki įvykio, konflikto metu patyrė stresą, yra pensinio amžiaus, todėl minimalūs ir neesminiai parodymų neatitikimai nekeičia išvados apie jų visumos objektyvumą ir atitikimą byloje esančių duomenų visetui.
13. Apygardos teismas nepagrįstais laiko apelianto argumentus, kad jis su nukentėjusiąja neturėjo jokio fizinio kontakto. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nebuvo nuoseklus. 2018 m. balandžio 20 d., t. y. kitą dieną po įvykio, teikdamas paaiškinimus policijos pareigūnui (t. 1, b. l. 74) bei 2018 m. rugsėjo 20 d. apklausiamas kaip įtariamasis (t. 1, b. l. 80), apeliantas fizinio kontakto su nukentėjusiąja neneigė, pripažino, kad ją stūmė. Tuo tarpu po kelių savaičių, 2018 m. spalio 2 d., teikdamas pakartotinį paaiškinimą policijos pareigūnams, jis nurodė, kad prie nukentėjusiosios net nebuvo prisilietęs (t. 1, b. l. 69). 2018 m. spalio 26 d. pakartotinai apklausiamas kaip įtariamasis apeliantas nurodė, kad gynėsi iškeldamas rankas, nukentėjusiosios stumti negalėjo (t. 1, b. l. 91), duodamas parodymus teisme apeliantas nurodė, kad nukentėjusiajai nesmūgiavo. Gynybos argumentai, kad apeliantas dėl savo amžiaus, sveikatos ir rankose laikomo katės maisto apskritai negalėjo smūgiuoti, taip pat atmestini, kaip prieštaringi ir nenuoseklūs, nes proceso metu apeliantas nekart teigė, jog sudavė smūgį tik nukentėjusiosios vyrui – kitaip tariant, tiek jo asmeninės savybės, tiek laikomas objektas, pasak jo, jam nesutrukdė analogiškai veikti kito asmens atžvilgiu. Taigi nuolat kitusi apelianto pozicija leidžia teigti, jog jo parodymai yra nepatikimi ir nenuoširdūs.
14. Pažymėtina, kad apeliacinio skundo teiginiai apie liudytojų ir nukentėjusiosios posėdyje duotus ir nuosprendyje iškreiptus/neužfiksuotus parodymus yra netikslūs ir laikytini tik paties nuteistojo pateikta interpretacija. Apeliantas klaidingai teigia, kad teikdama pareiškimą policijos pareigūnams nukentėjusioji nurodė, kad „jai buvo sumušta krūtis“. Iš tiesų pareiškime nukentėjusioji teigė, jog „apeliantas puolė ant jos ir trenkė į krūtinę“. Nors analizuojamame pareiškime nukentėjusioji taip pat nurodo, kad ligoninėje „jai nustatyti krūties sumušimai“ (t. 1, b. l. 2), atkreiptinas dėmesys, jog medicinos įstaigos išraše (t. 1, b. l. 30) pažymėta, kad nukentėjusiajai nustatytas „krūtinės sumušimas“. Taigi, turint omenyje ir tai, kad nukentėjusioji yra rusų tautybės, ji galėjo netiksliai išsireikšti, tačiau tai nėra esminė aplinkybė, nes akivaizdu, jog visais atvejais buvo nurodyta iš esmės ta pati sumušta kūno vieta. Apeliaciniu skundu taip pat nepagrįstai kritikuojami nuosprendyje neva klaidingai nurodyti liudytojo S. M. parodymai. Nuteistojo teigimu, šis liudytojas teisme teigė, jog apeliantas nukentėjusiajai sudavė ne kumščiais, o kumščiu. Iš teisiamojo posėdžio protokolo aiškiai matyti, jog liudytojas nurodė, kad apeliantas nukentėjusiajai trenkė kumščiais į krūtinę, sudavė abiem rankomis (t. 1, b. l. 180, be to, teisiamojo posėdžio protokolo teisingumą patvirtina ir 2019 m. kovo 7 d. teismo posėdžio garso įrašo turinys (2 dalis nuo 1 val. 11 min. 28 sek. iki 1 val. 15 min. 32 sek.).
15. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepagrįstai teigia, kad liudytoja I. R. matė, kaip nukentėjusioji jam smogė rankine, o taip pat ir jos vyro laikomą peilį. Teisiamojo posėdžio metu liudytoja nurodė, kad nuo įvykio buvo apie 40 m atstumu, matė, kaip nukentėjusioji pakėlė rankinę, tačiau pripažino, kad nematė nei smūgio į apelianto pirštą, nei peilio, nei kaip apeliantas pastūmė S. M. – šias aplinkybes jai nurodė po įvykio atbėgęs apeliantas. Tai, kad I. R. nebuvo įvykio vietoje, duodamas parodymus teisme nurodė ir liudytojas S. M.. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad liudytoja I. R. nebuvo įvykio vietoje ir jos parodymais nesivadovavo.
16. Tiek apeliantas, tiek liudytoja I. R. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad po įvykio atvykę policijos pareigūnai J. R. pasiūlė su nukentėjusiąja ir S. M. susitaikyti. I. R. taip pat pažymėjo, kad jie (apeliantas ir ji) tuo labai apsidžiaugė. Šias aplinkybes patvirtina ir apelianto 2018 m. spalio 2 d. pateiktas paaiškinimas policijos pareigūnams, kuriuo jis nurodo, kad po įvykio pas jį ir I. R. buvo atvykę policijos pareigūnai, kuriuos išsikvietė nukentėjusioji, policijos pareigūnai patarė ieškoti kompromiso, susitaikyti, tam nuėjo į nukentėjusiosios butą, po 10 min. grįžo ir pasakė, jog viskas tvarkoje, nukentėjusioji ir S. M. sutinka susitaikyti (t. 1, b. l. 70). Šios aplinkybės taip pat netiesiogiai patvirtina, kad puolamuosius veiksmus atliko apeliantas, būtent dėl to jam buvo pagrindas džiaugtis dėl susitaikymo, o ne priešingai.
17. Teismas atmeta byloje apelianto keliamą ir jokiais kitais įrodymais nepatvirtą versiją apie tai, kad S. M. įvykio metu turėjo peilį – priešingai, tiek nukentėjusioji, tiek S. M. nurodė, kad įvykio metu peilio neturėjo. Liudytoja V. P. tokios aplinkybės nematė ir nurodė tik apie tai, ką jai sakė pats nuteistasis. Pastaroji duodama parodymus teisme nurodė, kad apeliantas jai pasakė, kad „S. M. lygtais turėjo peilį“. Taigi vien sprendžiant iš šios liudytojos nurodomų aplinkybių, galima manyti, kad ir pats nuteistasis nebuvo tikras dėl to ar nukentėjusiosios vyras turėjo peilį. Taigi apelianto keliama versija apie S. M. grasinimą peiliu bei smūgius jam laikytina deklaratyvia, objektyviais įrodymais nepagrįsta ir nukentėjusiosios bei įvykį mačiusio liudytojo parodymais paneigta gynybine versija, siekiant bet kokiu būdu sušvelninti savo teisinę padėtį.
18. Nukentėjusiosios atstovas apeliacinės instancijos teisme pateikė prašymą dėl 250 EUR dydžio atstovavimo išlaidų priteisimo už suteiktas teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šio straipsnio nuostatos taikytinos ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, atsižvelgiant į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (pavyzdžiui, LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-196/2009, 2K-271/2010, 2K-20/2011, 2K-163/2012, 2K-303/2014, 2K-153-696/2015, 2K-143-696/2017). Nagrinėjamu atveju byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo J. R. apeliacinį skundą, kuris yra nepagrįstas ir atmestinas. Teisėjų kolegija taip pat įvertina tai, jog nukentėjusiosios atstovas rengdamasis bylos nagrinėjimui teisme, pateikė atsiliepimą į nuteistojo apeliacinį skundą, atstovavo nukentėjusiąją apeliacinės instancijos teisme. Prašomų priteisti išlaidų dydis yra proporcingas ir nėra aiškiai per didelis, todėl jį mažinti nėra teisinio pagrindo.
19. Apibendrindama visa tai, kas minėta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 17 d. nuosprendis dėl J. R. pripažinimo kaltu padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą yra pagrįstas ir teisėtas, todėl šio sprendimo keisti ar naikinti nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visus išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi BPK 106 straipsnio 2 dalimi ir 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo J. R. apeliacinį skundą atmesti.
Iš nuteistojo J. R. nukentėjusiosios L. S. naudai išieškoti 250 EUR turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.