Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-612-135/2012

Teisėjas Arūnas Bartkus Teisminio proceso Nr. 1-41-1-02169-2011-9

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 25 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-05-02 nuosprendžio, kuriuo G. P. pripažintas kaltu pagal:

- BK 140 str. 1 d. ir jam paskirtas 50 (penkiasdešimties) parų areštas;

- BK 145 str. 1 d. ir jam paskirtas (aštuoniasdešimties) parų areštas.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., šios bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir G. P. paskirta subendrinta galutinė bausmė – 80 (aštuoniasdešimties) parų areštas, bausmę atliekant areštinėje.

Į bausmės laiką G. P. įskaitytas laikino sulaikymo laikotarpis nuo 2011-12-30 20.14 val. iki 2012-01-01 11.40 val., dvi paros.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. P. nuteistas už tai, kad jis 2011 m. gruodžio 30 d., apie 19.00 val., (duomenys neskelbtini), suduodamas nukentėjusiajai D. P. ne mažiau kaip tris smūgius, o būtent: smūgį ranka į kairę ranką, smūgį ranka į veidą, tempdamas ją už plaukų, stumdamas ją į duris bei sakydamas, kad užmuš ir išmes ją per balkoną, tuo duodamas pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas bus įvykdytas, grasino nužudyti D. P..

Be to, G. P. nuteistas už tai, kad 2011 m. gruodžio 30 d., apie 19.00 val., (duomenys neskelbtini), suduodamas nukentėjusiajai D. P. ne mažiau kaip tris smūgius, o būtent: smūgį ranka į kairę ranką, smūgį ranka į veidą, tempdamas ją už plaukų, stumdamas ją į duris, tokias savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajai D. P. fizinį skausmą.

Nuteistojo nuomone, jam paskirta 80 parų arešto bausmė yra per griežta, jos skyrimo motyvai nekonkretūs ir nesuprantami, bausmė yra susijusi su realiu laisvės atėmimu, todėl teismas nesilaikė LR BK 55 str. nuostatos, kurioje nurodyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Taip pat nurodo, kad jis yra neįgalus, jam nustatytas tik 45 proc. darbingumas, dėl skrandžio ir kasos ligų reikalingas išskirtinis maitinimas, todėl arešto bausmės atlikimas gali pakenkti sveikatai, per beveik 3 mėnesius bausmės laiko negalės gauti reikiamo gydymo.

Tvirtina, kad teismas, neatlikdamas išsamaus ir nešališko įvykio situacijos ir duomenų viseto tyrimo, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 str. 5 d.), siekdamas gauti jį kaltinančią išvadą, o dėl grasinimų yra tik nukentėjusiosios parodymai, nepatvirtinti jokiais įrodymais. Apelianto nuomone, teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl jo kaltės ir nepagrįstai pripažino jį kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 str. 1 d. ir 145 str. 1 d.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusioji ir prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. P. skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliantas G. P. neigia padaręs BK 140 str. 1 d. ir 145 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas, ginčija įrodymų vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms, tačiau išanalizavusi skunde nurodytus argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistojo kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., tačiau skundžiamo nuosprendžio dalis, pagal kurią G. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d., naikintina neįrodžius, kad buvo padaryta veika, turinti šio nusikaltimo (Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 1 p.) požymių. Be to, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. nuosprendis taip pat keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 2 p.).

Pagrindiniai nuteistojo skundo argumentai yra susiję su tuo, kad, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 140 str. 1 d., sutinka. Apylinkės teismas nuosprendyje dėl šios nusikalstamos veikos padarymo pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios D. P. ir iš dalies nuteistojo parodymais, parodymų patikrinimo vietoje protokolo duomenimis, specialisto išvada, policijos pareigūno tarnybiniu pranešimu dėl smurto artimoje aplinkoje fakto bei kitais bylos duomenimis.

Iš bylos medžiagos matyti, kad G. P. 2011-12-30, apie 19.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), suduodamas D. P. ne mažiau kaip 3 smūgius ranka į kairę ranką ir veidą, tempdamas ją už plaukų, stumdamas ją į duris, D. P. sukėlė fizinį skausmą. Nors nuteistasis neigia prieš D. P. naudojęs fizinį smurtą bei grasinęs ją nužudyti, G. P. inkriminuotą fizinio skausmo sukėlimą D. P. patvirtina byloje esančių įrodymų visuma.

Pats apeliantas parodė, kad su žmona išgėrė 0,7 l degtinės, prašė parnešti dar butelį, bet ji nesutiko, žmona jį sunervino, jis atsistojo, o tada ji bėgo ir griuvo, o griūdama užsigavo akį į durų rankeną (107–108 b. l.). Apelianto teiginiai dėl to, jog D. P. bėgo iš kambario ir, atsitrenkusi į duris, griuvo, akį užsigavo į durų rankeną, vertintini kritiškai, nes jie paneigti byloje esančiais įrodymais. Nukentėjusioji parodė, kad kartu su G. P. iki vakaro išgėrė butelį degtinės, jis pradėjo prašyti, kad nupirktų dar, ji (nukentėjusioji) nesutiko, tada G. P. pradėjo plūstis, ji sėdėjo, o G. P. jai sudavė į galvą, ji užsidengė, buvo trys smūgiai, pradėjo tempti už plaukų, trenkė į duris, po to paleido. Pagal nukentėjusiosios parodymus, po jos sumušimo ji nubėgo į balkoną ir paskambino policijai (108 b. l.). Savo parodymus D. P. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (63–66 b. l.). Šiuos nukentėjusiosios parodymus iš dalies patvirtina ir 2011-12-30 pareigūnų tarnybinis pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje fakto, kuriame nurodyta, kad nuvykus pagal D. P. iškvietimą, buvo nustatyta, kad neblaivus G. P. reikalavo iš žmonos D. P. pinigų alkoholiui, o jų negavęs išplūdo ją necenzūriniais įžeidžiančiais žodžiais, už drabužių tampė grindimis, ranka sudavė į veidą. Tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, kad D. P. buvo išsigandusi ir susijaudinusi, o jo schemoje užfiksuota, kad nukentėjusiajai buvo padaryta kraujosruva (mėlynė) dešinės akies srityje (8–9 b. l.). 2012-01-10 Specialisto išvadoje Nr. G 60/12(04) užfiksuota, jog D. P. dešinės akies vokų vidiniame krašte yra žalsva kraujosruva, žalsva kraujosruva yra kairio žasto vidurinio trečdalio priekiniame paviršiuje, nubrozdinimas dešinės alkūnės ištiesiajame paviršiuje (57 b. l.). Kritiškai vertintini apelianto skundo spėjamojo pobūdžio teiginiai apie galimas D. P. susižalojimo ar sužalojimo aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai apelianto nurodytoms, nukentėjusiosios nurodytas sužalojimo aplinkybes patvirtina byloje esanti specialisto išvada, kurioje pabrėžta, kad rastų sužalojimų visuma nėra būdinga kritiminei traumai, abejoti šia išvada teismas neturi jokio pagrindo, kadangi ji patvirtina nukentėjusiosios, policijos pareigūno nurodytas aplinkybes. Taigi, skundžiamame nuosprendyje apelianto G. P. veiksmai dėl fizinio skausmo sukėlimo D. P. teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 str. 1 d., todėl išteisinti apeliantą dėl šios nusikalstamos veikos nėra jokio pagrindo. Apeliacinio skundo teisme nagrinėjimo metu apklaustų liudytojų A. D., S. P. nurodytos aplinkybės, kad nukentėjusioji D. P. dažnai vartojo alkoholį ir buvo šeimyninių konfliktų iniciatorė, nuteistojo kaltės dėl fizinio skausmo sukėlimo D. P. nepaneigia.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu G. P. pripažino kaltu ir pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. ir nuteisė už tai, kad jis 2011 m. gruodžio 30 d., apie 19.00 val. bute, esančiame Šiauliuose, Vytauto g. 127-90, suduodamas nukentėjusiajai D. P. ne mažiau kaip tris smūgius, o būtent smūgį ranka į kairę ranką, smūgį ranka į veidą, tempdamas ją už plaukų, stumdamas ją į duris bei sakydamas, kad užmuš ir išmes ją per balkoną, tuo duodamas pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas bus įvykdytas, grasino nužudyti D. P..

Kolegija, išanalizavusi G. P. kaltę dėl šios nusikalstamos veikos pagrindžiančius įrodymus, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, daro išvadą, jog apylinkės teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, daro išvadą, kad byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad G. P. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d.

Atsakomybė pagal BK 145 str. 1 d. atsiranda tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog jo ir jo sutuoktinės D. P. konfliktų iniciatorius yra ne jis, o pati D. P., kuri siekė iškeldinti apeliantą iš buto. Tai, kad šeimyninių konfliktų iniciatorius dažniausiai būdavo D. P., apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė ir liudytojai A. D. ir S. P..

Skundžiamu nuosprendžiu teismas, pripažindamas G. P. kaltu pagal LR BK 145 str. 1 d., jo kaltę grindė išimtinai prieštaringais dėl grasinimo nukentėjusiosios D. P. parodymais. Pateikta baudžiamosios bylos medžiaga tvirtina, jog tarp nuteistojo G. P. ir jo sutuoktinės D. P. vyko nuolatiniai konfliktai ir teisėsaugos institucijos gaudavo pranešimus apie tai (34–36 b. l.). Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad ir nuteistasis G. P., ir nukentėjusioji D. P. buvo linkę vartoti alkoholį, tai tik dar labiau apsunkino šeimos narių tarpusavio bendravimą.

Įrodinėjant nuteistojo dalyvavimą jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nebuvo surinkta ir patikrinta daugiau įrodymų, išskyrus nukentėjusiosios parodymus, kurie, kolegijos nuomone, dėl grasinimo ją nužudyti, ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu buvo prieštaringi ir nekonkretūs.

Iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog 2011-12-30 protokole-pareiškime D. P. nurodė, kad G. P. grasino ją nužudyti sakydamas: „Užmušiu ir išmesiu pro balkoną“ (3 b. l.). Apklausiama liudytoja papildomai nurodė, kad, ištrūkusi iš G. P., ji nuėjo į balkoną paskambinti (12 b. l.). 2012-01-06 teismo posėdžio metu nukentėjusioji nurodė, kad G. P. dažnai jai grasino, sakė, kad išmes pro balkoną, po smurto pavartojimo ji buvo išsigandusi ir bijojo, kad kaltinamasis iš tiesų ją gali išmesti per balkoną, į balkoną bėgo, kad galėtų paskambinti policijai (51 b. l.). 2012-01-25 papildomos apklausos metu nukentėjusioji dėl grasinimo nužudyti jokių aplinkybių nenurodė (59–60 b. l.). Akistatos metu su nuteistuoju nukentėjusioji taip pat nieko nenurodė dėl G. P. grasinimo ją nužudyti, o nurodė, kad jai įbėgus į balkoną skambinti policijai, G. P. buvo virtuvėje, į balkoną jos nebesivijo (68–69 b. l.). Teisme D. P. nurodė, kad bėgo į balkoną, nes G. P. norėjo iš jos atimti telefoną, grįžusi iš balkono G. P. pasakė, kad iškvietė policiją, tačiau jis apsimetė esantis ramus ir atsigulė, taip pat nurodė, kad G. P. grasinimai jai atrodė realūs, jautė baimę (108 b. l.). Nuteistasis ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu neigė grasinęs D. P. išmesti per balkoną, užmušti, o nurodė, kad tiesiog ją keikė (24, 51, 69, 108 b. l.).

Taigi, iš vienos pusės nuteistajam G. P., o iš kitos pusės nukentėjusiajai D. P. skirtingai aiškinant įvykio aplinkybes dėl grasinimo nužudyti, esant konfliktinei situacijai ir nesant kitų patikimų įrodymų, negalima padaryti vienareikšmės ir objektyvios išvados dėl G. P. kaltės padarius veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. Be to, pati nukentėjusioji, duodama parodymus dėl grasinimo nužudyti, buvo nenuosekli, o nustatytos aplinkybės, jog ji po fizinio smurto panaudojimo jos atžvilgiu ir galimo grasinimo ją nužudyti išmetant per balkoną, pati ėjo į balkoną ir iš ten skambino į policiją, sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad D. P. netikėjo, jog G. P. grasinimai jos atžvilgiu gali būti įvykdyti. Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad G. P. nukentėjusiosios nesivijo ir į balkoną nėjo, o nustatytas nukentėjusiosios atžvilgiu panaudoto smurto pobūdis taip pat neleidžia teigti, kad grasinimas nužudyti, naudojant tokį smurtą, gali būti įvykdytas.

Apeliacinė instancija pažymi, kad teismo sprendimas gali būti pagrįstas tik patikimais įrodymais, visas abejones aiškinant kaltinamojo naudai, todėl daroma išvada, jog G. P. dėl kaltinimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d., turi būti išteisintas, neįrodžius, jog jis padarė šią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 2 p.)

Skundžiamu nuosprendžiu apeliantui už jam inkriminuotus nusikaltimus skirta subendrinta 80 (aštuoniasdešimties) parų arešto bausmė. G. P. skunde nurodo, jog ši bausmė jam yra per griežta, nes ji susijusi su laisvės atėmimu, o jis pripažintas kaltu dėl nesunkių nusikaltimų, buvo teisiamas pirmą kartą, yra neįgalus. Kolegija iš dalies su tokiais motyvais sutinka.

Skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visus Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio dalyje nustatytus bausmės tikslus: sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas veikas, paveikti bausmę atliekančius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat ir į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis G. P. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, iki 2012-09-23 jam buvo nustatytas tik 45 poc. darbingumo lygis (122 b. l.), dirba UAB ,,S.“ (123, 124 b. l.), policijos pareigūnų charakterizuojamas patenkinamai (35 b. l.), baustas administracine tvarka (35–36 b. l.), nusikalstamos veikos padarymo metu teistas nebuvo (32 b. l.). Jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, taip pat į nusikaltimo padarymo aplinkybes, kilusias pasekmes, kolegijos nuomone, G. P. turi būti skirta švelnesnė bausmė nei trumpalaikis laisvės atėmimas, todėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. nuosprendis keistinas. Kolegija sprendžia, kad bausmės tikslai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 41 str., bus pasiekti paskyrus nuteistajam G. P. bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu – laisvės apribojimą. Kolegijos nuomone, atsižvelgiant į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus, tikslinga nuteistajam G. P. skirti tik šiek tiek didesnę, nei minimali, laisvės apribojimo bausmę (LR BK 48 str.), su tam tikrais įpareigojimais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 48 str. 6 d.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 4 d., 328 str. 1, 2, 3 p., 329 str. 1 p.,

nusprendžia:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. nuosprendžio dalį dėl G. P. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. panaikinti ir priimti naują nuosprendį: G. P. dėl kaltinimo, numatyto BK 145 str. 1 d., išteisinti, neįrodžius, jog jis padarė šią nusikalstamą veiką.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria G. P., vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirta subendrinta bausmė.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. nuosprendį pakeisti:

G. P. už Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymą paskirti laisvės apribojimą 5 (penkiems) mėnesiams, įpareigojant G. P. bausmės vykdymo laikotarpiu be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir būti namuose, adresu: (duomenys neskelbtini), nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu.

Į bausmės laiką G. P. įskaityti laikiną sulaikymą nuo 2011-12-30 iki 2012-01-01 (dvi paras), vadovaujantis LR BK 65 str. 1 d. 1 p. b pp, vieną suėmimo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

Kardomąją priemonę G. P. – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.