- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-03-23
- Bylos Nr.
- e2-343-934/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00150-2023-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Žilvinas Terebeiza
- Atsakovas
- D. K., L. K., V. K.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
- 3.1.18.1.1.2Tikėtinas ieškinio pagrįstumas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Žilvinas Terebeiza
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Drustila“ ieškinį atsakovams D. K., L. K., D. K. ir V. K. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Drustila“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) pripažinti negaliojančiomis 2019 m. spalio 16 d. dovanojimo sutartį Nr. DP-4071 ir 2022 m. lapkričio 17 d. dovanojimo sutartį Nr. 13512 bei taikyti restituciją – priteisti bendrosios jungtinės nuosavybės teise atsakovams D. K. ir L. K. dovanojimo sutartyse nurodytą turtą: i) butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ii) žemės sklypą su statiniais, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); iii) pastatą – gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); iv) žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau visi nurodyti nekilnojamieji daiktai bendrai – Turtas); 2) įpareigoti atsakovą D. K. per 30 dienų nuo sprendimo pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais įsiteisėjimo dienos įsiregistruoti nuosavybės teises į 1 punkte nurodytą turtą; 3) atsakovui D. K. per 30 dienų nuo sprendimo pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais įsiteisėjimo dienos neįregistravus nuosavybės teisės į 1 punkte nurodytą turtą, leisti ieškovei kreiptis į valstybės įmonę (toliau – VĮ) Registrų centrą dėl nuosavybės teisių į 1 punkte nurodytą turtą įregistravimo atsakovų D. K. ir L. K. vardu ir sąskaita; 4) priteisti iš atsakovų 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė taip pat prašė nepranešus atsakovams taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovėms D. K. ir V. K. nuosavybės teise priklausantį Turtą, uždraudžiant juo disponuoti. Nurodė, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, o grėsmės būsimo galbūt palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymui realumą patvirtina tai, kad atsakovai jau ėmėsi veiksmų, siekdami apsunkinti ar padaryti neįmanomą išieškojimą iš atsakovui D. K. priklausiusio Turto jį perleisdami neatlygintinai. Iš Lietuvos apeliacinio teismo praktikos darytina išvada, kad kai yra kilęs ginčas dėl konkretaus turto ir prašoma taikyti restituciją, yra būtina taikyti apribojimus turtui dėl to, kad jis būtų išsaugotas ir užkirstas kelias atsakovui jį perleisti sąžiningiems tretiesiems asmenims.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. vasario 6 d. nutartimi ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkino – areštavo atsakovėms D. K. ir V. K. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį Turtą.
4. Teismas, preliminariai (prima facie, liet. iš pirmo žvilgsnio) įvertinęs ieškovės pateiktą ieškinį, jame nurodytas faktines aplinkybes, susipažinęs su prie ieškinio pridėtais rašytiniais įrodymais, konstatavo, kad nėra akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, jog pagal ieškovės ieškinio reikalavimus negalėtų būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas. Esami byloje įrodymai nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovės reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, ar ieškovė pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą. Ieškovė aiškiai suformulavo ieškinio dalyką, pakankamai išsamiai išdėstė jo faktinį pagrindą, pateikė ieškinio reikalavimus pagrindžiančius įrodymus, dėl to teismas padarė išvadą, kad egzistuoja pirma būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – ieškinio prima facie pagrįstumas.
5. Teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje galimo teismo sprendimo vykdymo ypatumus, konstatavo, kad ginčo sandoriais atsakovių D. K. ir V. K. įgyto nuosavybėn Turto perleidimo atveju (atsakovėms jį perleidus tretiesiems asmenims), neatmestina, jog Turtą įgiję tretieji asmenys galėtų būti traktuojami kaip sąžiningi įgijėjai. Be to, egzistuoja ir Turto įkeitimo ar kitokio jo apsunkinimo tikimybė, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas. Todėl atsakovėms pasinaudojus savo teise disponuoti Turtu, teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti. Todėl taikant laikinąsias apsaugos priemones – areštuojant atsakovėms D. K. ir V. K. nuosavybės teise priklausantį Turtą, būtų užkertamas kelias situacijos pokyčiams ar naujų ginčo objektu tapusio Turto savininkų atsiradimui.
6. Teismas nurodė, kad nors byloje ir nėra faktinių duomenų apie atsakovių D. K. ir V. K. ketinimus perleisti tretiesiems asmenims Turtą ir tokiu būdu apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo įvykdymą, tačiau būtinybę jų atžvilgiu taikyti disponavimo apribojimus pagrindžia tai, jog atsakovėms yra visos prielaidos arba, kitaip tariant, nėra teisinių kliūčių tai padaryti. Šiuo atveju grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas labiau siejamas ne tiek su atsakovių nesąžiningumu, kiek su poreikiu išsaugoti paties ginčo objektą (Turtą).
7. Teismo vertinimu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 145 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė atitinka proporcingumo principą ir nevaržo atsakovių teisių daugiau negu to reikia būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Teismas pažymėjo, kad minėta laikinoji apsaugos priemonė ne tik nepažeistų atsakovių interesų, bet, priešingai, ji užtikrintų padėties bylos nagrinėjimo metu tarp šalių stabilumą (status quo).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
8. Atsakovas D. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 6 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
8.1. Nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, nes teismas nutartyje iš esmės tik atkartojo ieškovės teiginius ir šabloniškai perrašė įstatymų nuostatas.
8.2. Teismas nepaisė to, kad ieškinys net preliminariai negali būti vertinamas kaip pagrįstas, nes ieškinio pagrįstumą ieškovė grindžia melagingais, iškraipytais ir (ar) niekuo nepagrįstais teiginiais. Ieškovė net negalėjo reikšti actio Pauliana (Pauliano) ieškinio, nes neturi neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, o atsakovas D. K. yra ne skolininkas, o būtent BUAB „Drustila“ kreditorius. Šis ieškinys yra kerštas (atsakas) į atsakovo D. K. BUAB „Drustila“ bankroto byloje pateiktą 2022 m. lapkričio 9 d. prašymą dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo ir kreipimosi į prokurorą. Atsakovas D. K. ginčijamų sandorių sudarymo dieną įsiskolinimų ieškovei neturėjo ir šiuo metu neturi, jokia žala iš jo nei ginčo sandorių sudarymo metu, nei dabar nėra priteista.
8.3. Atsakovas D. K., neturėdamas jokių skolų, įsipareigojimų kitiems asmenims, pasitaręs su sutuoktine, t. y. atsakove L. K., nusprendė savo dukroms atsakovėms D. K. ir V. K. padovanoti šeimai priklausantį Turtą. Sandoriai nebuvo nesąžiningi ar fiktyvus, vien tai, kad jie yra neatlygintini, nepatvirtina jų nesąžiningumo. Atsakovės D. K. ir V. K. neketina Turto niekam perleisti ar kitaip jo apsunkinti, nes pačios Turtu naudojasi, t. y. atsakovė D. K. daug metų gyvena 2019 m. spalio 16 d. padovanotame bute, o atsakovė V. K. prižiūri 2022 m. lapkričio 17 d. padovanotą turtą, juo rūpinasi.
8.4. Ieškovė nepateikė objektyvių argumentų ir įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų faktiškai, o ne hipotetiškai pasunkėti ar tapti neįmanomas. Tokių argumentų ir įrodymų nenurodė ir teismas skundžiamoje nutartyje.
8.5. Vadovaujantis teismų praktikos išaiškinimais, įrodinėjimo dalykas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo klausimą, yra ne atsakovo (ne)sąžiningumas konkrečiame ginčo teisiniame santykyje (kuris nustatytinas bylą nagrinėjant iš esmės), tačiau jo ketinimas paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti. Ieškovė nepateikė duomenų apie tai, kad bent vienas iš atsakovų kokiu nors būdu siektų nesąžiningai paslėpti, perleisti, įkeisti Turtą ar kitaip jį apsunkinti. Taip pat tokių aplinkybių nėra konstatuota ir skundžiamoje nutartyje.
Atsiliepimas
9. Ieškovė BUAB „Drustila“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atsakovo D. K. atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos atsikirtimus į skundo argumentus:
9.1. Pirmosios instancijos teismo nutartį skundžiantis D. K. nėra areštuoto Turto savininkas, todėl jis faktiškai neturi materialinio suinteresuotumo skųsti šią nutartį.
9.2. Atskirajame skunde neprieštaraujama teismo išvadai, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nevaržo areštuoto Turto savininkių interesų. Jei, kaip nurodoma atskirajame skunde, Turto neketinama niekam perleisti, tai Turtui pritaikytosios laikinosios apsaugos priemonės neturi įtakos savininkių interesams.
9.3. Byloje ginčijamus sandorius ieškovė prašo pripažinti negaliojančiais ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio pagrindu, bet ir kaip tariamus (CK 1.86 straipsnis), o taip pat prieštaraujančius viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnio 1 dalis). Atskirajame skunde nurodyta, kad dovanojimo sandoriais buvo sprendžiami palikimo klausimai, t. y. buvo siekiama kitų tikslų, o tai tik patvirtina ieškovės poziciją, kad ginčijami sandoriai prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, patvirtina sandorių šalių siektų tikslų nesąžiningumą.
9.4. Su atskiruoju skundu nepateikta jokių duomenų apie turtą, į kurį tariamai galėtų būti nukreipti D. K. reiškiami reikalavimai.
9.5. Kai yra kilęs ginčas dėl konkretaus turto ir prašoma taikyti restituciją, yra būtina taikyti apribojimus turtui dėl to, kad jis būtų išsaugotas ir užkirstas kelias atsakovui jį perleisti sąžiningiems tretiesiems asmenims.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Šios taisyklės taikomos ir nagrinėjant bylas pagal atskiruosius skundus (CPK 338 straipsnis).
11. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat nėra būtinybės peržengti atskirojo skundo ribas.
12. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – konkretaus Turto, kurio perleidimo sandorius ginčija ieškovė šioje byloje pareikštu ieškiniu, areštas. Taigi, nagrinėjamu atveju sprendžiamas ginčo klausimas dėl minėtos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo apeliacinės instancijos teisme
13. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismų praktikoje pažymima, kad CPK 314 straipsnio nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, taip pat negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016; 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018).
14. Apeliantas prie atskirojo skundo pridėjo jo pateiktus procesinius dokumentus kitose civilinėse bylose, t. y. BUAB „Drustila“ bankroto byloje, nemokumo administratoriaus inicijuotoje žalos atlyginimo ir bankroto pripažinimo tyčiniu bylose, taip pat šiose bylose gautus teismo procesinius dokumentus. Šiais procesiniais dokumentais apeliantas grindžia atskirajame skunde nurodytas aplinkybes. Kadangi pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį priėmė nepranešęs atsakovams apie ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą, atsakovas neturėjo galimybės pateikti šių įrodymų anksčiau. Dėl šių priežasčių, taip pat nenustačius apelianto piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių, teismas priima su atskiruoju skundu pateiktus naujus įrodymus.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
15. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, spręsdamas dėl poreikio konkrečiu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas visų pirma turi įvertinti, ar yra tikimybė, kad byloje bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, t. y. teismas turi preliminariai įvertinti pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Tuo atveju, jeigu teismas nustato, kad tokia tikimybė egzistuoja, jis turi įvertinti, ar yra kokia nors grėsmė, kad ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų būti apsunkintas ar apskritai tapti neįmanomas. Šios dvi aplinkybės – ieškinio preliminarus pagrįstumas ir grėsmės ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui buvimas – yra būtinos kumuliatyvios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos.
16. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės pareikštas ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, taip pat teigia, jog neįrodyta grėsmė teismo sprendimo, jei šis būtų palankus ieškovei, įvykdymui, nes nepateikta duomenų apie atsakovų nesąžiningumą. Taigi, apeliantas ginčija abi nurodytas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtinas sąlygas.
Dėl tikėtino ieškinio reikalavimų pagrįstumo
17. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad vertinant pirmąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – preliminarų ieškinio pagrįstumą – patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais. Tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti išsamia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016). Preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2017 m. sausio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017).
18. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtina sąlyga – ieškinio prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio) pagrįstumas nagrinėjamu atveju egzistuoja. Ieškovė pareikštame ieškinyje suformulavo reikalavimus, pateikė faktinius, teisinius argumentus bei, ieškovės įsitikinimu, reikalavimus pagrindžiančius įrodymus. Todėl, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus šiuo aspektu aktualius išaiškinimus teismų praktikoje, nėra pagrindo šiame etape spręsti, kad tokie ieškinio reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ar ieškovė pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą. Pažymėtina, kad apelianto nurodomas ieškinio reikalavimų pagrįstumo vertinimas (t. y. kad ieškovė nepagrindžia būtinų actio Pauliana taikymo sąlygų, nes ji neturi neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, atsakovas D. K. ginčijamų sandorių sudarymo momentu įsiskolinimų ieškovei neturėjo; ginčijami sandoriai nėra fiktyvūs) yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, tačiau sprendžiant procesinio pobūdžio klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo, šios aplinkybės neanalizuojamos ir nevertinamos. Ieškinio reikalavimų pagrįstumo klausimas bus galutinai išspręstas tik bylą išnagrinėjus iš esmės, įvertinus abiejų šalių pateiktų įrodymų visumą. Be to, pažymėtina, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi prejudicinės galios (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-306-236/2016).
Dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui
19. Vertindamas kitos sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui, egzistavimą, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje teisingai pažymėjo, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo bei sąsajumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Laikinosios apsaugos priemonės neturi varžyti proceso šalies teisių daugiau, negu būtina tikslui pasiekti, be to, jos turi būti tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais, užtikrinti šių reikalavimų įvykdymą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-17-943/2020).
20. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą gali nulemti priežastys, susijusios su byloje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų dalyku bei jų pobūdžiu (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. sausio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-8-516/2023 25 punktą). Kai ieškiniu prašoma pripažinti negaliojančiais tam tikrus sandorius, kurių objektas yra nekilnojamasis turtas, vertinama, jog ieškovų materialiniai teisiniai reikalavimai tiesiogiai siejami su ginčo objektų teisinio režimo, jo tolesnio statuso pasikeitimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2038/2012; 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1045-464/2017). Tokio pobūdžio bylose negali būti ignoruojamas faktas, kad, nesiėmus priemonių apriboti atsakovo teisės disponuoti jo žinioje esančiu ir ginčo objektą sudarančiu turtu, egzistuoja galimybė, jog atsakovas, net ir neturėdamas nesąžiningų ketinimų, šį turtą perleis sąžiningiems tretiesiems asmenims. Tokiu atveju teismo sprendimo realus įvykdymas (ginčo turto sugrąžinimas atsakovui) gali tapti sunkiai įmanomas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. sausio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-8-516/2023 26 punktą).
21. Nagrinėjamu atveju ieškovė ginčija sandorius (dovanojimo sutartis), kuriais atsakovai D. K. ir L. K. neatlygintinai perleido jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusį konkretų Turtą savo dukroms – atsakovėms D. K. ir V. K. Patenkinus ieškinį, būtų taikoma restitucija natūra, sugrąžinant buvusiems savininkams – atsakovams D. K. ir L. K. ginčijamais sandoriais perleistą Turtą, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, vykdant atsakovo D. K. turtines prievoles bankrutuojančiai įmonei (ieškovei). Taigi, atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje sprendžiamo ginčo pobūdį ir galimo teismo sprendimo vykdymo ypatumus, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad egzistuoja reali grėsmė, jog atsakovėms perleidus Turtą tretiesiems asmenims (kurie galėtų būti traktuojami ir kaip sąžiningi įgijėjai) arba įkeitus Turtą ar kitaip apsunkinus nuosavybės teises į Turtą, teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovei, įvykdymas tokiu atveju būtų apsunkintas arba apskritai taptų neįmanomas.
22. Apeliantas teigia, kad ieškovė nepateikė duomenų, jog bent vienas iš atsakovų kokiu nors būdu siektų nesąžiningai paslėpti, perleisti, įkeisti Turtą ar kitaip jį apsunkinti. Taip pat teigia, kad atsakovės D. K. ir V. K. neketina Turto niekam perleisti ar kitaip jo apsunkinti, nes pačios juo naudojasi ir rūpinasi. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie argumentai nepaneigia pirmiau nurodytos išvados dėl egzistuojančios teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės, nes, kaip minėta, nagrinėjamu atveju tokios grėsmės realumą pagrindžia paties ginčo pobūdis (t. y. sandoriai ginčijami kaip nesąžiningi apelianto veiksmai, siekiant išvengti išieškojimo ieškovės naudai, be to, ginčas kilęs dėl konkretaus nekilnojamojo turto perleidimo). Be to, apelianto teiginys, kad atsakovės D. K. ir V. K. neketina Turto niekam perleisti ar kitaip jo apsunkinti, iš esmės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepažeidžia šių atsakovių interesų, tačiau užtikrina status quo padėtį, kol bus išspręstas tarp bylos šalių kilęs ginčas.
Dėl bylos procesinės baigties
23. Apibendrinant tai, kas pirmiau išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog yra abi būtinos sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. byloje ginčijamais sandoriais perleisto Turto areštą, todėl pagrįstai patenkino ieškovės prašymą dėl tokių priemonių taikymo. Aptarti apelianto argumentai nesudaro pagrindo ginčo klausimą išspręsti kitaip, o kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi esminės įtakos sprendžiamo klausimo teisingam išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Be to, pažymėtina, kad apeliantas nėra areštuoto Turto savininkas, todėl sutiktina su ieškovės argumentu, jog skundžiama nutartis apskritai neturi įtakos jo teisėms ir pareigoms, dėl to jis neturi materialinio suinteresuotumo skųsti šią nutartį. Apeliantas nepagrindė, kaip teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, t. y. Turto areštas pažeidžia jo teises, o atsakovės D. K. ir V. K. šios nutarties neskundė. Atsižvelgiant į visa tai, kas nurodyta, atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 6 d. nutartį palikti nepakeistą.