Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.2; 2.8.2.5; 2.8.2.7; 2.8.2.8; 3.3.1.3; 3.3.1.18.2

2021 m. balandžio 13 d.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Petkuvienės ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. M.-Z. ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, atsakovės pusėje V. Z. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-4191-937/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Bygma“ ieškinį atsakovei L. M.-Z. dėl 2019 m. lapkričio 22 d. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimo panaikinimo ir vartojimo ginčo išsprendimo iš esmės, išvadą teikianti institucija – Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovės pusėje V. Z..

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. 2019 m. gruodžio 27 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme priimtas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Bygma“ ieškinys, kuriuo prašoma panaikinti 2019 m. lapkričio 22 d. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau - Tarnyba) nutarimą dėl L. M.-Z. prašymo Nr. (duomenys neskelbtini) ir išspręsti tarp šalių kilusį ginčą iš esmės – atmesti L. M.-Z. prašymą nutraukti pirkimo-pardavimo sutartį ir grąžinti už prekes sumokėtus pinigus, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad 2016 m. lapkričio 25 d. su atsakove sudarė santechnikos prekių pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu atsakovė iš ieškovės įsigijo santechnikos prekių už 14 400 Eur, kurios atsakovei buvo pristatytos 2017 m. kovo 14 d. Atsakovė Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai 2019 m. gegužės 30 d. pateikė prašymą nutraukti pirkimo-pardavimo sutartį ir grąžinti jos sumokėtą 4 321,37 Eur sumą, o 2019 m. birželio 7 d., 14 d. ir 28 d. pateikė papildomą informaciją. Tarnyba 2019 m. lapkričio 22 d. priėmė nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo L. M.-Z. prašymą patenkino iš dalies bei įpareigojo ieškovę grąžinti atsakovei už santechnikos prekes sumokėtą 3 828,76 Eur sumą. Ieškovė su Tarnybos sprendimu nesutiko ir prašė tarp šalių kilusį ginčą išnagrinėti iš esmės. Ieškovės teigimu, Tarnybos 2019 m. lapkričio 22 d. nutarime nėra nurodyta, kokios CK 6.228⁶ straipsnio 1 dalyje įvardintos privalomos suteikti informacijos ieškovė nesuteikė atsakovei. Pažymėjo, kad jokie teisės aktai nenumato pardavėjui pareigos informaciją vartotojui apie parduodamas prekes suteikti tik tam tikru numatytu būdu ar priemonėmis, informacija gali būti suteikiama tiek raštu, tiek žodžiu. Nors Tarnyba išvadoje nurodė, kad defektai galėjo atsirasti dėl netinkamos santechnikos prekių priežiūros, tačiau ieškovė atsakovei žodžiu suteikė visą CK 6.228⁶ straipsnio 1 dalyje įvardintą privalomą suteikti informaciją, o nevalstybine kalba atsakovei buvo papildomai pateikta gamintojo, o ne ieškovės garantijos kortelė. Tarnyba nurodė, kad pardavėjas vartotojai nepateikė santechnikos prekių priežiūros instrukcijų valstybine kalba, tačiau pardavėjui nėra numatyta pareiga pateikti prekių priežiūros instrukcijų, tad jis šios pareigos nepažeidė, priešingai, atsakovę informavo, kad negali būti naudojamos cheminės medžiagos.

3. Atsakovė atsiliepimu prašė ieškovės ieškinį atmesti. Atsakovė nurodė, kad tarp šalių nėra ginčo, jog atsakovė su ieškove 2016 m. lapkričio 25 d. sudarė santechnikos prekių? pirkimo – pardavimo sutarti?, kurios pagrindu iš ieškovės įsigijo įvairių santechnikos prekių?. Po kurio laiko atsakovė pastebėjo prekių trūkumus, kurių ji protingai negalėjo tikėtis, todėl kreipėsi į ieškovę, tačiau ji į atsakovės pretenzijas nesureagavo, todėl atsakovė dėl savo pažeistų teisių ir teisėtų interesų ginimo kreipėsi į Tarnybą, kuri 2019 m. lapkričio 22 d. nutarimu iš dalies patenkino atsakovės reikalavimą ir įpareigojo ieškovę grąžinti atsakovei už santechnikos prekes sumokėtą 3 828,76 Eur sumą. Nagrinėjamoje byloje ieškovė teigia, kad Tarnyba nepagrįstai nevertino fakto, jog prekių trūkumai galėjo atsirasti dėl netinkamos santechninių prekių priežiūros, už kurią atsakinga vartotoja, t. y. atsakovė. Tačiau atsakovė nesutinka su tokiu ieškovės teiginiu, kadangi Tarnyba įsigytų prekių defektų priežasties nenustatinėjo ir nenustatė, o ieškovė atsakovei iš tikrųjų nepateikė jokių prekių priežiūros instrukcijų lietuvių kalba. Nors ieškovė nurodo, kad ji prekių naudojimo, priežiūros instrukciją atsakovei pateikė žodžiu (lietuvių kalba), tačiau ieškovė negali įrodyti šio fakto egzistavimo pagal CK 6.2286 straipsnio 4 dalį. Todėl ieškovė, neįvykdžiusi (netinkamai įvykdžiusi) pareigos suteikti informaciją vartotojai, t. y. atsakovei, turi atlyginti dėl to atsakovės patirtus nuostolius (CK 6.2286 straipsnio 5 dalis), kurie šiuo atveju yra lygūs nekokybiškų prekių įsigijimo kainai. Atsakovė pažymėjo, jog ne atsakovė, ne Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba ir ne teismas, o pati ieškovė pagal CK 6.2286 straipsnio 4 dalį turi įrodyti, kad ji pateikė atsakovei ginčo prekių naudojimo, priežiūros instrukciją lietuvių kalba.

4. Išvadą teikianti institucija Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pateiktoje 2020 m. sausio 13 d. išvadoje nurodė, kad, gavusi vartotojos (atsakovės) L. M. – Z. 2019 m. gegužės 30 d., 2019 m. birželio 7 d., 14 d. ir 28 d. papildomus dokumentus dėl 2016 m. lapkričio 25 d. pirkimo- pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindu iš ieškovės UAB „Bygma“ įsigytų įvairių santechnikos prekių galimai netinkamos kokybės ir tuo pagrindu keliamo reikalavimo nutraukti santechnikos prekių pirkimo-pardavimo sutartį ir grąžinti už santechnikos prekes sumokėtus pinigus, 2019 m. lapkričio 22 d. priėmė nutarimą, kuriuo išsprendė tarp vartotojos (atsakovės) ir bendrovės (ieškovės) UAB „Bygma“ kilusį ginčą. Nurodė, kad vertino ginčo šalių pateiktus rašytinius įrodymus (dokumentus), paaiškinimus, esamą teisinį reglamentavimą ir priėmė jais pagrįstą sprendimą, t. y. vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 28 straipsnio nuostatomis, nutarė iš dalies tenkinti vartotojos reikalavimą, t. y. pripažinti pagrįstu vartotojos reikalavimą nutraukti santechnikos prekių pirkimo – pardavimo sutartį ir grąžinti už santechnikos prekes sumokėtus pinigus (3828,76 EUR). Išvadą teikianti institucija taip pat nurodė, jog palaiko 2019 m. lapkričio 22 d. nutarime išdėstytą poziciją dėl vartotojos reikalavimo pagrįstumo.

5. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovės pusėje V. Z. prašė ieškinį atmesti, iš dalies nutraukti 2016 m. lapkričio 25 d. pirkimo-pardavimo sutarti?, pareigoti ieškovę grąžinti atsakovei už santechnikos prekes sumokėtus 3 828,76 Eur, priteisti iš ieškovės 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nors 2016 m. lapkričio 25 d. sutartį formaliai pasirašė viena atsakovė (be trečiojo asmens), tačiau joje nurodytos santechnikos prekės buvo skirtos pagerinti jų abiejų šeimos būstą, todėl trečiojo asmens ir atsakovės pozicijos visiškai sutampa.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino ir panaikino Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2019 m. lapkričio 22 d. nutarimą dėl L. M.-Z. prašymo Nr. (duomenys neskelbtini) ir išspręsti tarp šalių kilusį ginčą iš esmės – atmesti L. M.-Z. prašymą nutraukti pirkimo-pardavimo sutartį ir grąžinti už prekes sumokėtus pinigus.

7. Teismas įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus nustatė, kad šalys sudarė vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį, kadangi prekės buvo įgytos atsakovės ir jos šeimos poreikiams tenkinti, dėl ko ginčo byloje nėra. Teismas, ištyręs bylos duomenis, nenustatė, kad pardavėjas vartotojai raštu būtų pateikęs santechnikos prekių priežiūros instrukciją (nei lietuvių, nei kokia kita kalba). Į bylą pateikta gamintojo garantijos kortelė anglų kalba, kurioje duomenų apie ginčo prekių kokybę, priežiūros taisykles/rekomendacijas nėra, o ginčo dėl to taip pat nėra.

8. Teismas sprendė, kad atsakovė galimai neatidžiai pasirinko priemonę ginčo santechnikos prekėms valyti, kuri yra pritaikyta patvaresniems paviršiams. Teismas įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus konstatavo, kad atsakovė savo veiksmais, pasirinkdama netinkamą valymo priemonę, sukėlė daikto trūkumus, tad iš esmės deklaracijos buvimas ar nebuvimas esminės reikšmės šioje byloje neturi. Teismas pažymi, kad atsakovė šio dokumento, jei manė esant būtina, galėjo prašyti iš pardavėjo prieš sudarydama prekių pardavimo sutartį, o ne po to, kai panaudojo netinkamą valymo priemonę.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9. Apeliaciniu skundu atsakovė (apeliantė) L. M.-Z. ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovės pusėje V. Z. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – visiškai atmesti ieškovės UAB „Bygma“ ieškinį ir priteisti jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Pirmosios instancijos teismas ne tik nepagrįstai neatsižvelgė į ginčo šalių materialiųjų teisinių santykių specifiką (vartojimo santykiai), kas lėmė nepagrįstas išvadas dėl šalių tarpusavio teisių ir pareigų vartojimo santykiuose nustatymo, bet ir neteisingai nustatė byloje esantį teisinį interesą (byloje esama viešojo intereso), lemiantį proceso šalių vaidmenį bei įrodinėjimo naštos taisyklių atitinkamą paskirstymą, taip pat pažeidė ir teismo nešališkumo kaip pamatinės teisės į teisminę garantiją teisinę pareigą.

9.2. Teismas neatsižvelgė į nacionalinio vartotojų teisių apsaugos įstatymo ir teismų praktikos nuostatos bei ES teisėje įtvirtintą prioritetinę vartotojų teisių apsaugą. Pagal esamas bylos aplinkybes, kai ieškovė sistemiškai vengė bendradarbiauti ir vykdyti sutartines prievoles, atsakovės teisėtus interesus atitinka tik pinigų grąžinimas už nekokybiškas santechnikos prekes. Parduotų santechnikos prekių kokybės trūkumų šalinimas jas remontuojant ar pakeičiant nepripažintinas tinkamu atsakovės teisių apgynimu.

9.3. Tiek Tarnyba, tiek Vilniaus miesto apylinkės teismas konstatavo, kad ieškovė vartotojai raštu nepateikė santechnikos prekių priežiūros instrukcijos (nei lietuvių, nei kokia kita kalba). Tačiau pirmosios instancijos teismas, grįsdamas savo sprendimą, pasirėmė, jo nuomone, labiau tikėtina prielaida, jog vartotoja Apeliantė „galimai neatidžiai pasirinko priemonę ginčo santechnikos prekėms valyti, kuri yra pritaikyta patvaresniems paviršiams“. Šią prielaidą teismas parėmė faktu, kad Atsakovė naudojo „Almacabio“ nebraižantį šveitiklį vonios ir virtuvės paviršiams, kuris tinkamas valyti kriaukles, klozetus, plyteles, virykles. Naudojimo apraše (kita pakuotės pusė) nenurodyta, kad priemonę galima naudoti ir kitiems vonioje esantiems įrenginiams, t. y. kranams, maišytuvams ir pan. Apeliantė pažymi, kad reikalavimas prižiūrėti ginčo santechnikos prekes su valikliu, kuris tinkamas naudoti ant rūgštims jautrių produktų, niekur byloje neužfiksuotas. Antra, aukso cheminės savybės yra žinomos jau ne vieną tūkstantmetį – auksas nėra jautrus nei rūgštims, nei šarmams, o būtent auksu ir buvo (turėjo būti) padengtos ginčo prekės. Trečia, italų, anglų ar kitų ne lietuvių kalbomis užrašyto teksto neverta net analizuoti, nes to nenumato paminėtos teisės normos. Žodį „abrasiiva“ vartotojai galėjo suprasti tiek, kaip reiškiantį, jog šis valiklis turi abrazyvinių dalių, tiek kaip tokį, kuris jų neturi. Atsižvelgiant į tai, o taip pat paminėtus ESTT išaiškinimus dėl vartotojo subjektyvios padėties teisinio nereikšmingumo vartojimo ginčuose, taip pat į tai, kad ieškovė neįrodė apie tinkamą vartotojos teisinį informavimą nagrinėjamu klausimu, šie pirmosios instancijos motyvai vertintini kaip akivaizdžiai nepagrįsti.

9.4. Vartotoja apeliantė manė, kad pirko kokybiškas, brangias santechnikos prekes, padengtas auksu, nes būtent tokių prašė atvykusi pas Ieškovę į jos parduotuvę. Vartotoja mano ir visuomet teigė, kad ginčo prekės yra nekokybiškos, nes dalies jų niekada nevalius su valikliu, jų danga (kuri atrodo kaip permatomas lakas) vis vien ėmė luptis. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad vartotojai gyvena dviese, apeliantė dažnai važinėdavo į komandiruotes, jie daugiausia laiko praleidžia pirmajame buto aukšte, todėl antrajame esančia santechnikos įranga beveik nesinaudoja. Liudytoju byloje apklaustas Tarnybos vyr. specialistas M. A. patvirtino, kad tokie ginčo prekių išvaizdos pasikeitimo galėjo būti tiek dėl jų netinkamos priežiūros (1), tiek dėl to, kad jos buvo pagamintos nekokybiškai (2). Santechnikos prekės iš principo negali būti gaminamos be jokių reikalavimų. Jos yra plataus vartojimo prekės. Jas rasime kiekvienose gyvenamosiose ar negyvenamosiose patalpose. Byloje nėra jokių duomenų, kaip ginčo prekės buvo pagamintos, kokia jų sudėtis (kokios medžiagos, kokie jų lydiniai, kokio storio auksu ar jo junginiu padengtos ir kt.), todėl yra neįmanoma nustatyti, ar ginčo prekės buvo kokybiškos (t. y. kaip jos buvo pagamintos, testuotos ir pan.), kada ir kaip buvo bandytos (tikrintos, testuotos), o vartotoja jų pateikti negali. VVTAT kelis kartus elektroniniais laiškais (žr. Ieškovės ir VVTAT el. susirašinėjimą 2019-09-16, 2019-09-18, 2019-09-24, 2020-09-30, 2019-10-01, 2019-10-07, 2019-10-10 datomis) prašė Ieškovę pateikti minėtus dokumentus, bet ji abu kartus teigė, kad gamintojas jų paprasčiausiai neturi. Tai patvirtino ir liudytoju apklaustas VVTAT specialistas M. A.. Apeliantės vertinimu tokių įrodymų nebuvimas turi būti vertinamas nepalankiai verslininkei ieškovei, ir, atsižvelgiant į kitus faktus, turėtų būti konstatuojama, jog ginčo prekės yra pagamintos nekokybiškai ir tai yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį.

9.5. Teismas skundžiamame sprendime net nepaminėjo, kad buvo apklaustas liudytojas VVTAT vyr. specialistas M. A. ir ką jis patvirtino. Taip pat teismas nematė reikalo sprendime analizuoti, ar ginčo prekės yra statybos produktai, nors į tai bandė ilgai ir aktyviai gilintis posėdžių metu. Statybos įstatymo 2 straipsnio 94 dalyje yra įtvirtinta, kad „statybos produktas – kaip apibrėžta Reglamente (ES) Nr. 305/2011“. Šito reglamento (pilnas jo pavadinimas – 2011 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 305/2011, kuriuo nustatomos suderintos statybos produktų rinkodaros sąlygos ir panaikinama Tarybos direktyva 89/106/EEB) 2 straipsnio 1 punkte nustatyta, jog „statybos produktas – produktas arba komplektas, kuris gaminamas ir pateikiamas į rinką, kad būtų nuolat įmontuotas į statinį arba jo dalis, ir kurio eksploatacinės savybės daro poveikį statinio eksploatacinėms savybėms, susijusioms su esminiais statinių reikalavimais“. Visos ginčo (santechnikos) prekės yra montuojamos į pastato inžinerinę sistemą (vamzdynus, nuotekas, kt.), ir Reglamentas, Statybos įstatymas ir kiti susiję teisės aktai joms taikomi tiek tuo atveju, jei jos liečiasi, tiek ir tuo atveju, jei nesiliečia su žmonėms vartoti skirtu vandeniu. Vamzdynai yra privalomoji kiekvieno statinio sudėtinė dalis. Apeliantės nuomone, be praustuvų, vandens maišytuvų, sifonų ir kitų santechnikos prekių patalpos nebus laikomos nei gyvenamosiomis, nei administracinėmis. Liudytoju apklaustas VVTAT vyr. specialistas M. A. paaiškino, kad jis yra statybos inžinierius ir VVTAT jam priskirta dirbti su statybos produktais. Liudytojas nurodė, kad, jo įsitikinimu, ginčo prekės yra statybos produktas.

9.6. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja ne tik netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp proceso šalių, bet ir grubiai pažeidė Civilinio proceso kodekso nuostatas. Tokią poziciją patvirtina šie faktai: Nagrinėdama šią bylą teisėja stabdė, nutraukinėjo tik vieną ginčo pusę: vartotoją atsakovę, trečiąjį asmenį ir jų atstovą (CPK 17 straipsnis) (šį faktą patvirtina visi posėdžių garso įrašai); posėdžio metu ieškovės atstovė nepageidavo bylos medžiagos pildyti naujais įrodymais, bet teisėja savo iniciatyva (jokio proceso dalyvio neprašyta) įpareigojo ieškovę pateikti jos kreipimąsi į gamintoją ir gamintojo atsakymą, ar ginčo prekės yra pažeistos vartotojos naudotų valymo priemonių, t. y. rinko galimai verslininkei palankius duomenis šiai jų net neprašius; teisėja daugiau nei pusvalandį nesprendė (su pertraukomis vis grįždama prie šito klausimo) vartotojos atstovo prašymo apklausti vieną liudytoją: VVTAT vyr. specialistą, atlikusį ginčo prekių apžiūrą ir jų kokybės patikrinimą; teisėja nepagarbiai elgėsi vartotojos atžvilgiu; teisėja posėdžio metu kelis kartus pareiškė išankstinę nuomonę, kad ginčo prekės nėra statybos produktas; teismas vietoj teismo sprendimo, priimto išnagrinėjus bylą iš esmės, atidėto paskelbimo, antrą kartą nutartimi atidėjo jo paskelbimą ir kt. Apeliantės įsitikinimu, vien šioje skundo dalyje (apeliacinio skundo 17-20 l.) išdėstyti faktai turėtų sudaryti pakankamą pagrindą panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą.

10. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Bygma“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad neva ieškovas vengė vykdyti sutartines prievoles, tačiau nenurodo, kokių prievolių ieškovas neįvykdė. Negana to, teigia, neva bylą nagrinėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismas netaikė CK nuostatų dėl nesąžiningų sutarties sąlygų, tačiau nei bylos nagrinėjimo metu pirmojoje instancijoje, nei apeliaciniame skunde atsakovė nenurodo, kokios šalių sudarytos sutarties sąlygos, atsakovės nuomone, turėtų būti laikomos nesąžiningomis.

10.2. Kaip Ieškovas nurodė bylos nagrinėjimo metu, nėra jokio teisės akto, numatančio pareigą pardavėjui pateikti priežiūros instrukciją ar tuo labiau ją pateikti raštu. Pagal CK 6.353 str. 1 d., pardavėjas privalo suteikti pirkėjui informaciją pagal šio kodekso 6.2286 arba 6.2287 str. CK 6.2286 str. 1 d. įtvirtinta, kad „Prieš sudarydamas vartojimo sutartį, kuri nėra nuotolinė ar ne prekybos patalpose sudaroma sutartis, verslininkas privalo aiškiai ir suprantamai suteikti vartotojui būtiną, teisingą, išsamią ir neklaidinančią informaciją. Informacija vartotojui turi būti suteikta valstybine kalba.

10.3. Tarnybos Nutarime nebuvo nurodyta, kokios CK 6.2286 str. 1 d. įvardintos privalomos suteikti informacijos ieškovas būtų nesuteikęs atsakovei, tačiau bylos nagrinėjimo metu atsakovė ir trečiasis asmuo ne kartą teigė, kad Ieškovas jiems nurodė įsigytų prekių priežiūrai nenaudoti agresyvios chemijos / naudoti švelnią chemiją / naudoti valiklį be abrazyvinių dalelių / nenaudoti CIF, taigi ieškovas savo pareigą suteikti informaciją atliko. Pati atsakovė savo bylos nagrinėjimo metu pareikštais liudijimais paneigia apeliacinio skundo teiginį, neva ieškovas lietuvių kalba jokia forma, net žodžiu, nepateikė prekių priežiūros instrukcijos. Papildomai atsakovė su įsigytomis prekėmis gavo gamintojo garantijos kortelę (I tomas, b. l. 122-126, 144-145), kurios, kaip nurodė 2020 m. rugpjūčio 10 d. ir spalio 20 d. teismo posėdžiuose, nei atsakovė, nei trečiasis asmuo neskaitė. atsakovė 2020 m. spalio 20 d. teismo posėdyje netgi nurodė iki šiol gamintojo garantijos kortelės neturinti, nors pati Atsakovė šį dokumentą pateikė Tarnybai (I tomas, b. l. 123-126). Apeliaciniame skunde Atsakovė jau teigia, kad su prekėmis gautos gamintojo naudojimo instrukcijos – tai tik „gamintojo garantijos kortelės anglų ir italų kalbomis ant vieno lapo“, Trečiasis asmuo įvardina kaip „reklaminę brošiūrą“. Taigi Atsakovė net bylos nagrinėjimo metu neskyrė laiko bent pažiūrėti, kad tai keturių puslapių dokumentas, kuriame aiškiai nurodyta gamintojo priežiūros informacija. Ši gamintojo informacija pateikta ne tik gamintojo italų kalba, bet ir anglų kalba, kuri Atsakovei puikiai žinoma, kadangi atsakovė dirba amerikiečių kapitalo kompanijoje. Nepaisant to, ieškovas atsakovei informaciją suteikė žodžiu valstybine kalba.

10.4. Pardavėjo atsakomybė už perduodamo daikto kokybę nėra absoliuti. Pardavėjas gali remtis jo atsakomybę šalinančiais (ribojančiais) pagrindais: pagal CK 6.327 str. 4 d., 6.333 str. 3 d. pardavėjas, net ir esant įstatyme ar sutartyje nustatytam kokybės garantijos terminui, nebus laikomas atsakingu už daiktų trūkumus, jeigu įrodys, kad šie atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl jo netinkamo naudojimosi daiktu arba trečiųjų asmenų kaltės, arba nenugalimos jėgos . Kaip pagrįstai teismas nurodė Sprendime, Ieškovas įrodė, kad prekių trūkumai atsirado po daiktų perdavimo pirkėjai dėl jos netinkamos priežiūros/valymo, o tai šalina Ieškovo atsakomybę dėl prekių trūkumų.

10.5. Tarnyba tiek Nutarime nurodė, kad „Defektai galėjo atsirasti dėl netinkamos santechnikos prekių priežiūros“, tiek 2020 m. rugsėjo 23 d. teismo posėdyje M. A. nurodė, kad defektai atsirado „dėl neprižiūrėjimo“, „galimai vartotoja naudojo kažkokią agresyvią chemiją ar netinkamą valiklį“, „didesnė galimybė yra tokia, kad dėl netinkamo [prižiūrėjimo] <…>, nes jeigu būtų pati danga visa nekokybiška, tai ji turėtų šiaip būt visu visu plotu būt ta prasme, o pas vartotoją nu nebuvo taip, pas ją buvo dalimis, pagrindinis kriterijus būtų toks“, „iš pažeidimų pobūdžio bent jau taip matosi ir atrodo, kad labiau cheminė įtaka“, o Nutarimo išvada, kad prekės neatitinka kokybės reikalavimų padaryta, „nes čia yra standartinis sakinys pagal Civilinį kodeksą“. Kaip paaiškėjo Tarnybai atliekant tyrimą, atsakovė, būdama tinkamai informuota, chemines medžiagas vis tiek naudojo. Atsakovė 2019 m. liepos 1 d. el. laiške teigė, jog „neprivalau informuoti kokią chemiją naudojau, tačiau patikinu kad tai italų gamybos ekologiškas kremas santechnikai be abrazyvinių dalelių, kad nepažeistų paviršių“, chemijos naudojimą prekėms Atsakovė pripažino ir Tarnybai siųstame 2019 m. birželio 27 d. el. laiške nurodžiusi, kad „na o apie chemiją tik vienas maišytuvas buvo valytas ekologiška nestipria chemija“ , o 2020 m. spalio 20 d. teismo posėdyje Trečiasis asmuo nurodė, kad „Viską valom su ta pačia chemija“.

10.6. Nors atsakovė teigė, kad būtent gamintojo Bellosta produkcija jos netenkina, bet tarp atsakovės įsigytų ir sugadintų prekių yra ir kito gamintojo produkcija (sifonas), kas tik patvirtina, kad pati atsakovė savo veiksmais – naudodama rūgštinį šveitiklį – sugadino prekes. Taip pat atsakovė apeliaciniame skunde ne kartą nurodo, neva ant sifono išorės iš vidaus atsiradusi korozija. ieškovas atkreipia dėmesį, kad tokia aplinkybė bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu nebuvo nei nustatyta, nei Atsakovės įrodinėta ar įrodyta, o ir Tarnyba to Nutarime nekonstatavo.

10.7. Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.). Nepaisant to, trečiojo asmens apeliaciniame skunde teigiama, neva „atsirado problema su vienu iš maišytuvų, kai santechnikas sumontavęs maišytuvus į sieną, patikrino, ar jie veikia ir vieną kartą nuleido vandenį. Nuo likusio vandens lašo pakito maišytuvo spalva (pažaliavo, žr. nuotrauką)“. Ieškovas atkreipia dėmesį, kad šis maišytuvas buvo apžiūrėtas Tarnybos organizuoto patikrinimo metu, Tarnybos surašytoje išvadoje jis yra 22 nuotraukoje, sumontuotas į sieną. Nieko panašaus, ką nurodo Trečiasis asmuo, Tarnybos atstovas neužfiksavo, nieko panašaus neminėjo ir pats Trečiasis asmuo bylą nagrinėjant pirmojoje instancijoje.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

12. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

13. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

14. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tenkino ieškovės ieškinį ir panaikino Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2019 m. lapkričio 22 d. nutarimą dėl L. M.-Z. prašymo Nr. (duomenys neskelbtini) ir išsprendė tarp šalių kilusį ginčą iš esmės – atmetė L. M.-Z. prašymą nutraukti pirkimo-pardavimo sutartį ir grąžinti už prekes sumokėtus pinigus. Taigi nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimus, panaikindamas Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2019 m. lapkričio 22 d. nutarimą, t. y. patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė klausimus dėl vartotojų teisių gynimo, sudarant vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį.

15. Byloje sprendžiamas ginčas dėl pardavėjo pareigos suteikti vartotojui teisingą informaciją apie parduodamas prekes, pirkėjo teisės atsisakyti sutarties (nutraukti sutartį).

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

16. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2016 m. lapkričio 25 d. UAB „Bygma“ ir L. M.-Z. sudarė santechnikos prekių pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria susitarė dėl santechnikos prekių pirkimo už 14.642,48 Eur pagal pridedamą priedą Nr. 1. Atsakovė Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai pateikė 2019 m. gegužės 28 d. prašymą dėl pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo ir pinigų grąžinimo. Atsakovė ieškovei pateikė 2019 m. birželio 13 d. pretenziją, kurioje nurodė, kad lupasi maišytuvų Bellosta Stresa viršutinė danga, kad ji grąžina prekes ir prašo grąžinti už nekokybiškas prekes sumokėtus 4.736,19 Eur. Tarnyba pateikė 2019 m. spalio 29 d. gaminio vertinimo išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kurią 2019 m. lapkričio 18 d. pataisė ir nurodė, kad vonios sifonas, bidė sifonas, 2 aukšto potinkinių praustuvų sifonai ir 2 aukšto potinkiniai praustuvų maišytuvai yra tinkamos kokybės. 1 aukšto maišytuvo, praustuvo sifono, dušo potinkinio maišytuvo, rankinio dušelio su padavimo alkūne, vonios rankinio dušelio, vonios maišytuvo, bidė maišytuvo, vožtuvų (1 aukšto praustuvo, bidė ir vonios sifonų) ir vonios sifono rankenėlės nustatyti defektai yra esminiai, kadangi sumenkina estetinį vaizdą. Defektai galėjo atsirasti dėl netinkamos santechninių prekių priežiūros, kadangi pardavėjas vartotojai pateikė santechnikos prekių priežiūros instrukcijas ne valstybine kalba. Padaryta išvada, kad 1 aukšto maišytuvo, praustuvo sifonas, dušo potinkinis maišytuvas, rankinis dušelis su padavimo alkūne, vonios rankinio dušelis, vonios maišytuvas, bidė maišytuvas, vožtuvų (1 aukšto praustuvo, bidė ir vonios sifonų) ir vonios sifono rankenėlė neatitinka kokybės reikalavimų, kurių vartotoja galėjo protingai tikėtis, įsigydama santechnines prekes. Tarnyba 2019 m. lapkričio 22 d. priėmė nutarimą, kuriuo L. M.-Z. iš dalies patenkino reikalavimą, t. y. pripažinti pagrįstu reikalavimą nutraukti pirkimo-pardavimo sutartį ir grąžinti už santechnikos prekes sumokėtą 3 828,76 Eur sumą. Tarnyba nurodė, kad vonios sifonas, bidė sifonas, antro aukšto potinkinių praustuvų sifonai ir antro aukšto potinkiniai praustuvų maišytuvai, kurių kaina sudaro 987,20 Eur, yra tinkamos kokybės, o 1 aukšto maišytuvo, praustuvo sifonas, dušo potinkinis maišytuvas, rankinis dušelis su padavimo alkūne, vonios rankinio dušelis, vonios maišytuvas, bidė maišytuvas, vožtuvai (1 aukšto praustuvo, bidė ir vonios sifonų) ir vonios sifono rankenėlės, kurių kaina sudaro 3 828,76 Eur, neatitinka kokybės reikalavimų, t. y. turi tų savybių, kurių vartotoja galėjo tikėtis jas įsigydama. Nurodė, kad pardavėjas vartotojai nepateikė santechnikos prekių priežiūros instrukcijos valstybine kalba, tad netinkamai įvykdė pareigą dėl informacijos pateikimo, dėl ko atsirado santechnikos defektai.

17. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad tarp šalių susiklostė vartojimo pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, t. y. atsakovė (vartotoja) įsigijo iš ieškovės (verslininkės) parduotuvės santechnikos prekes. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba 2019 m. lapkričio 22 d. nutarime konstatavo, jog ieškovės atsakovei parduotas praustuvo sifonas, dušo potinkinis maišytuvas, rankinis dušelis su padavimo alkūne, vonios rankinio dušelis, vonios maišytuvas, bidė maišytuvas, vožtuvai (1 aukšto praustuvo, bidė ir vonios sifonų) ir vonios sifono rankenėlės, kurių kaina sudaro 3 828,76 Eur, neatitinka kokybės reikalavimų, t. y. turi tų savybių, kurių vartotoja galėjo tikėtis jas įsigydama. Nurodė, kad pardavėjas vartotojai nepateikė santechnikos prekių priežiūros instrukcijos valstybine kalba, tad netinkamai įvykdė pareigą dėl informacijos pateikimo, dėl ko atsirado santechnikos defektai. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigytų santechnikos prekių trūkumai atsirado po daiktų perdavimo pirkėjai dėl jos netinkamo priežiūros/valymo, ir tuo pagrindu sprendė nesant ieškovės atsakomybės dėl prekių trūkumų. Teismas pripažino, kad nėra pagrindo taikyti sutarties nutraukimo, pareikalaujant sugrąžinti sumokėtą kainą, todėl ieškovės ieškinį tenkino visa apimtimi ir panaikino Tarnybos nutarimą.

Dėl pardavėjo pareigos pateikti informaciją vartotojui

18. Vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina. Šiuolaikinėje visuomenėje visuotinai pripažįstama, kad vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl tam tikrų objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, laiko stokos ir kitų panašių aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – verslininku (pardavėju ar paslaugų teikėju), todėl vartojimo sutartinių santykių teisiniame reguliavime sutarties laisvės principas ribojamas ir greta bendrųjų sutarčių teisės taisyklių įstatymo leidėjo nustatomos specialios, užtikrinančios didesnę vienos iš sutarties šalių – vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės. Esminis vartojimo sutarčių instituto ypatumas ir vartotojo teisių gynimo tikslas suteikti prioritetą vartotojo teisių gynimui. Todėl visi sutarties netikslumai ar neaiškumai turi būti aiškinami vartotojo naudai.

19. Vartojimo pirkimo-pardavimo sutartinius santykius specialiai reglamentuoja CK šeštosios knygos IV dalies ketvirtojo skirsnio ,,Vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių ypatumai“ normos, jiems taip pat taikytinos bendrosios vartojimo sutarties instituto normos, o šių normų nereglamentuotais atvejais – ir bendrosios CK ar kitų teisės aktų normos.

20. CK 6.353 straipsnio 1 dalyje, 6.228⁶ straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta verslininko pareiga prieš sudarant vartojimo sutartį aiškiai ir suprantamai suteikti vartotojui būtiną, teisingą, išsamią ir neklaidinančią informaciją apie prekę valstybine kalba. Bendrojo pobūdžio sutarties šalių pareiga atskleisti viena kitai jų turimą informaciją, turinčią esminę reikšmę sutarties sudarymui, įtvirtinta ir CK 6.163 straipsnio 4 dalyje. Pagal 6.228⁶ straipsnio 5 dalį, Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punktą, verslininkas, neįvykdęs arba netinkamai įvykdęs pareigą suteikti informaciją vartotojui, turi atlyginti dėl to vartotojo patirtus nuostolius.

21. Byloje ginčas kilo dėl to, ar pardavėjas (ieškovė) UAB „Bygma“ tinkamai vykdė savo pareigą aiškiai ir suprantamai suteikti vartotojui būtiną, teisingą, išsamią ir neklaidinančią informaciją apie parduodamą prekę, jos naudojimą.

22. Ieškovės UAB „Bygma“ teigimu, teisės aktai nenumato pareigos pardavėjui pateikti priežiūros instrukciją ar tuo labiau ją pateikti raštu.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su ieškovės argumentais, jog pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą pardavėjas nėra įpareigojamas tokio pobūdžio informaciją pateikti tik raštu. Tokia pareiga galiojo tik iki 2014 m. liepos 28 d. (galiojusio 2001 m. birželio 11 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 697 patvirtintų Mažmeninės prekybos taisyklių 26.1 punktu vartotojas turėjo teisę gauti raštu valstybine kalba jam būtiną, teisingą ir visapusišką informaciją apie parduodamas prekes, susipažinti su jų saugą patvirtinančiais dokumentais). Tačiau pareiga įrodyti CK 6. 6.228⁶ straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos suteikimo vartotojui faktą tenka būtent verslininkui, šiuo atveju ieškovei (CK 6. 6.228⁶ straipsnio 4 dalis).

24. Taigi, nepriklausomai nuo esamo teisinio reglamentavimo, susijusio su informacijos pateikimu, šiuo atveju ieškovė kaip pardavėjas privalėjo įrodyti tokios informacijos pateikimo faktą (CPK 178 straipsnis). Ieškovė neneigia, kad ji nepateikė prekių priežiūros instrukcijos lietuvių kalba, tačiau teigia informaciją suteikusi žodžiu. Atsakovė L. M.-Z. ir trečiasis asmuo V. Z. (vartotojai) teigia, jog ieškovė jiems nesuteikė informacijos apie ginčo prekių priežiūrą. Byloje kitų duomenų, pagrindžiančių vartotojams išsamios ir neklaidinančios informacijos apie prekes, jų priežiūrą, pateikimą nėra.

25. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija pripažįsta, kad ieškovė kaip pardavėjas neįrodė informacijos suteikimo vartotojui fakto (CK 6. 6.228⁶ straipsnio 4 dalis). Tokiu atveju, priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, nors prekių trūkumai atsirado po daiktų perdavimo pirkėjai dėl jos netinkamo priežiūros/valymo, tačiau tai jokiu būdu nešalina ieškovės atsakomybės dėl prekių trūkumų, todėl šiuo pagrindu pareikštas ieškinys atsakovei vien dėl to negalėjo būti patenkintas ir panaikintas Tarnybos nutarimas, kuriuo patenkintas L. M.-Z. reikalavimas nutraukti pirkimo-pardavimo sutartį ir įpareigoti grąžinti sumokėtus pinigus.

26. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių kontekste atsakovei L. M.-Z. ir trečiajam asmeniui V. Z. kaip vartotojams nebuvo išsamiai paaiškinta įsigyjamų prekių naudojimo, priežiūros instrukcija, galimas šalutinis poveikis. Šios išvados nepaneigia net ir tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu vartotojai nurodė, kad jiems pardavėjas patarė nenaudoti valiklio CIF. Teisėjų kolegijos manymu, toks fragmentiškas informacijos pateikimas (nepaaiškinant konkrečios informacijos apie CIF savybes ir pan.), nenurodant ir nepasiūlant konkretaus tinkamo valiklio ne tik kad neatitinka teisės aktų reikalavimų pateikti išsamią informaciją, tačiau netgi galimai sudarė pagrindą suklaidinti vartotojus, dėl ko jie buvo priversti savo turimomis žiniomis, patirtimi pasirinkti atitinkamą valiklį ieškovės parduotų prekių priežiūrai. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagristai perkėlė atsakomybę pačiai vartotojai, nurodydamas, kad atsakovė galimai neatidžiai pasirinko priemonę ginčo santechnikos prekėms valyti, kuri yra pritaikyta patvaresniems paviršiams. Atsižvelgiant į tai, kad teisė į informaciją yra viena iš kertinių vartotojo teisių, o šios teisės įgyvendinimo užtikrinimas – vienas pagrindinių vartotojų apsaugos tikslų, nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad vartotojams nebuvo užtikrinta vartotojo teisė į informaciją.

27. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas pastebi, jog informavimo pareiga yra imperatyvi, kurios negali paneigti ar pakeisti nei viena iš sutarties šalių (CK 6.157 straipsnis). Tai yra pardavėjo pareiga, o nepasirinkta teisė, todėl ji turi būti vykdoma privalomai, neatsižvelgiant į tai ar vartotojas to reikalauja, ar ne. Taip pat pardavėjas yra verslo subjektas, todėl laikytinas savo srities profesionalu ir jam, o ne vartotojui taikytini aukštesni rūpestingumo reikalavimai, įskaitant ir informacijos pateikimą apie prekės naudojimo ypatumus ir specifiką. Todėl vertinant ar verslininko pateikta informacija atitiko įstatyme nustatytus reikalavimus, turi būti sprendžiama neapsiribojant subjektyviuoju kriterijumi, t. y. kaip konkretus vartotojas suvokė pateiktą informaciją. Lemiama reikšmė turi būti teikiama objektyviajam kriterijui – ar verslininko pateikta informacija buvo pakankama ir tinkama suvokti „vidutiniam vartotojui“ t. y. profesionalių žinių neturinčiam, bet vidutiniškai informuotam, protingai atidžiam ir apdairiam asmeniui.

28. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, visiškai akivaizdu, jog ieškovės UAB „Bygma“ pateikta tik fragmentiška informacija atsakovei (nenaudoti atitinkamo pavadinimo CIF valiklio), vidutiniškam vartotojui yra nepakankama. Visų prima, tokio pobūdžio informacija nėra konkreti ir kiekvienas vartotojas ją gali suprasti visiškai skirtingai. Antra, pardavėjui nenurodant konkretaus valikio, neabejotinai pirkėjai ieško ir įsigyja atitinkamas kitas valymo priemones tik pagal savo ne profesionalias žinias ir patirtį. Byloje nenustatyta, jog atsakovė L. M.-Z. naudojo CIF valiklį, priešingai ji naudojo savo iniciatyva įsigytą kitą valiklį. Trečia, byloje nustatytų aplinkybių kontekste neįtikinama, jog patys vartotojai, žinodami tikslią informaciją, sąmoningai pasirinktų santechnikos prekių priežiūrai netinkamas (žalojančias) priemones, kas šiuo atveju ir atsitiko (CPK 185 straipsnis). Byloje nesant objektyvių duomenų, jog pardavėjas vartotojams pateikė išsamias santechnikos prekių priežiūros instrukcijas valstybine kalba, konstatuotina, kad pardavėjas netinkamai įvykdė savo kaip pardavėjo pareigą pateikti informaciją, todėl atsirado santechnikos priekių defektai, dėl ko vartotojai turi teisę į nuostolių atlyginimą.

29. Informacijos, reikšmingos vartotojui, neatskleidimas arba netinkamas jos atskleidimas, vartotojo neįspėjimas ir panašūs vartotojo teisės į informaciją pažeidimai gali sąlygoti produkto netinkamą kokybę. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.363 straipsnio 4- 8 dalyse įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kuriuo užsakovui (pirkėjui) pagal šiose normose nustatytas sąlygas suteikiama teisė pasirinkti jam naudingiausią pažeistos teisės dėl netinkamos kokybės daikto pagaminimo (pardavimo) gynimo būdą, tarp jų ir nutraukti sutartį bei pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą. CK 6.363 straipsnio 8 dalyje įtvirtinto, kaip ir kitų CK 6.363 straipsnyje nustatytų gynimo būdų, taikymą lemia netinkama daikto kokybė ir vartotojo pasirinkimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-581/2008). Svarbu yra tai, jog vartojo pasinaudojimas CK 6.363 straipsnio 4- 8 dalyse numatytais gynimo būdais nepakeičia ir nepaneigia jo teisės į nuostolių atlyginimą, nes tokia teisė jam garantuota įstatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 1 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009).

30. Apibendrindama nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ginčo nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, vadovaudamasi vartojimo pirkimo-pardavimo sutartinių teisinių santykių reglamentavimu ir teismų praktika, konstatuoja, jog vartotojos reikalavimas nutraukti santechnikos prekių pirkimo-pardavimo sutartį ir grąžinti už santechnikos prekes sumokėtus pinigus yra visiškai pagrįstas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino 2019 m. lapkričio 22 d. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimą dėl L. M.-Z. prašymo Nr. (duomenys neskelbtini).

Dėl apeliantų prašomų priteisti 5 procesinių palūkanų

31. Apeliantai (atsakovė ir trečiasis asmuo) apeliaciniuose skunduose (taip pat ir atsiliepime į ieškinį), be kita ko, prašė priteisti iš ieškovės UAB „Bygma“ 5 procentų metines procesines palūkanas. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinius skundus nurodo, jog atsakovė nėra pareiškusi priešieškinio, o atsiliepimu į ieškinį savarankiški reikalavimai negali būti reiškiami.

32. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Skolininko prievolė mokėti palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo momento iki teismo sprendimo įvykdymo atsiranda iš įstatymo. Šios procesinės palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti skaičiuojamos visais atvejais, kai pareikštas reikalavimas jas priteisti (Lietuvos aukščiausiojo teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007). Pagal šią teisės normą, kai apskaičiuojamos procesinės palūkanos, skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Procesinių palūkanų paskirtis – kompensuoti būsimus nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015; 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-690/2018).

33. Kasacinio teismo išaiškinimai patvirtina, kad materialiojo subjektinio reikalavimo priteisti procesines palūkanas pareiškimas yra pirminė ir būtinoji procesinių palūkanų priteisimo sąlyga. Reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo, kaip ir bet kuris kitas materialusis subjektinis reikalavimas, turi būti pareikštas civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka.

34. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nepaisant to, kad atsakovė iš pradžių savo teises siekė ginti ikiteismine tvarka 2019 m. gegužės 30 d. teikdama skundą Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, kuriuo prašė grąžinti dalį sumokėtos sumos, o iki tol ir teikdama pretenziją ieškovei, patenkinus atsakovės reikalavimą nutraukti pirkimo-pardavimo sutartį ir grąžinti pinigus, byloje nesant atsakovės materialiojo subjektinio reikalavimo (byla buvo nagrinėjama tik dėl Tarnybos nutarimo teisėtumo) atsakovės ir trečiojo asmens pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir CK 6.210 straipsnio 1 dalį pareikštas reikalavimas dėl palūkanų priteisimo yra nepagristas, todėl atmestinas.

35. Kiti apeliantų argumentai vertintini kaip neturintys esminės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.

Dėl procesinės bylos baigties

36. Teisėjų kolegijai konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė vartojimo pirkimo-pardavimo teisinius santykius, neatsižvelgė į verslininko pareigą įrodyti CK 6. 6.228⁶ straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos suteikimo vartotojui faktą (CK 6. 6.228⁶ straipsnio 4 dalis), dėl to nepagrįstai sprendė esant pagrindui panaikinti 2019 m. lapkričio 22 d. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimą dėl L. M.-Z. prašymo Nr. (duomenys neskelbtini), pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinys atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

37. Apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuria ieškinys buvo patenkintas, ir atmetus visus ieškovės byloje pareikštus reikalavimus, atsakovė L. M. – Z. ir trečiasis asmuo V. Z. įgijo teisę, kad būtų atlygintos jų bylinėjimosi išlaidos, patirtos viso teismo proceso metu (CPK 93 straipsnio 1, 5 dalys). Atsakovė prašo teismo priteisti jai iš ieškovės 1.197,00 Eur už apeliacinį skundą, 87,00 Eur už sumokėtą žyminį mokestį apeliaciniam skundui paduoti, 1.461,89 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, viso 2.745,89 Eur. Iš atsakovės pateiktų paslaugų detalizacijų matyti, kad atsakovės nurodytas išlaidas sudaro sumos, sumokėtos už atsiliepimo į ieškinį, pasirengimą ir atstovavimą parengiamajame ir teismo posėdžiuose, apeliacinio skundo parengimą. Grįsdama prašomas priteisti išlaidas, atsakovė pateikė paslaugų detalizacijas, advokatų kontoros išrašytas sąskaitas ir šių sąskaitų apmokėjimą patvirtinančius įrodymus.

38. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Pagal šio straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Rekomendacijos), 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

39. Nagrinėjamu atveju iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad atsakovė atsiskaitė už teisines paslaugas 2020 m. sausio 30 d., todėl apskaičiuojant didžiausią už šias teisines paslaugas priteistiną sumą taikytinas 2019 m. antrąjį ketvirtį galiojęs vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris sudarė 1.317,60 Eur. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.2 papunkčiu, didžiausia už atsiliepimo į ieškinį parengimą atsakovei priteistina suma sudaro 3.294,00 Eur (1.317,60 Eur x 2,5). Už apeliacinio skundo parengimą – 2021 m. sausio 6 d., todėl apskaičiuojant didžiausią už šias teisines paslaugas priteistiną sumą taikytinas 2020 m. antrąjį ketvirtį galiojęs vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris sudarė 1.398,50 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.10 papunktį, už apeliacinio skundo parengimą – 2,377,45 Eur (1.398,50 Eur x 1,7). Bendra Rekomendacijų pagrindu apskaičiuota atsakovei priteistina atstovavimo išlaidų suma sudaro 5.671,45 Eur. Taigi atsakovės prašoma priteisti 2.745,89 Eur bylinėjimosi išlaidų suma neviršija didžiausią Rekomendacijų pagrindu apskaičiuotą už atsakovei suteiktas teisines paslaugas atlygintinų išlaidų sumą, todėl priteistina iš ieškovės. Taip pat iš ieškovės priteistina ir trečiojo asmens V. Z. sumokėtas 87,00 Eur žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą.

40. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei L. M. – Z. iš ieškovės UAB „Bygma“ 2.745,89 Eur (du tūkstančiai septyni šimtai keturiasdešimt penki eurai 89 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti trečiajam asmeniui V. Z. iš ieškovės UAB „Bygma“ 87,00 Eur (aštuoniasdešimt septyni eurai 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.