Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltkalis“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu, civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Belor“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Baltkalis“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

Atsakovė (toliau – apeliantė) atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškinį palikti nenagrinėtu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Skundžiama nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, nes Sutarčiai yra taikoma Trišalėje sutartyje esanti arbitražinė išlyga. Teismas nepagrįstai ignoravo šalis saistantį susitarimą dėl arbitražo, įtvirtintą Trišalės sutarties 11.4 punkte, iš kurio matyti, kad visi ginčai susiję su Trišale sutartimi, yra sprendžiami Vilniaus komercinio arbitražo teisme. Tarp šalių kilęs ginčas yra susijęs su Trišale sutartimi, todėl spręstinas arbitraže.Trišalė sutartis yra visus šalių santykius dėl trąšų pirkimo – pardavimo apimanti sutartis, kuri apima visas kitas šalių santykiuose sudaromas sutartis (Trišalės sutarties 1.4, 1.5, 6.4 p.). Atitinkamai visoms kitoms sutartims, kurias šalys yra sudariusios, yra taikoma ir Trišalės sutarties 11.4 punkte numatyta arbitražinė išlyga. Tai, kad paskesnėms sutartims yra taikoma arbitražinė išlyga, yra pripažinusi ir ieškovė. 2017 m. sausio 18 d. Vilniaus komerciniam arbitražo teismui pateikė ieškinį, kuriuo prašė iš apeliantės priteisti nuostolius, kildinamus ne iš Trišalės sutarties, bet iš 2016 m. birželio 7 d. ir 2016 m. sausio 21 d. sutarčių, kurių šalys nėra tos pačios kaip Trišalės sutarties. Ieškovė pripažino, kad pastarosios sutartys yra sudėtinės Trišalės sutarties dalys ir tik arbitražo teismas yra kompetentingas nagrinėti ginčą, kylantį tiek iš Trišalės sutarties, tiek ir iš kitų trąšų tiekimo santykiuose šalių sudaromų sutarčių.Sutartis yra susijusi su Trišale sutartimi, nes jos kartu su kitais šalių sudarytais susitarimais tikslas buvo ieškovei įgyti finansavimą iš Banko ir vykdyti įsipareigojimus pagal Trišalę sutartį. Teismas padarė klaidingą išvadą, kad ieškovės reikalavimas atsakovei kyla iš Susitarimo. Ieškovės reikalavimas apeliantei kyla iš Sutarties, o Susitarimas reglamentavo šalių santykius Banko atžvilgiu, pastarajam veikiant kaip ieškovės finansuotojui. Susitarimas nereglamentuoja šalių santykių trąšų tiekimo srityje. Sutartis patenka į Trišalės sutarties reguliavimo sferą ir yra susijusi su Trišale sutartimi.Aplinkybė, kad ieškovė iš Banko gautą finansavimą faktiškai panaudojo ne įsipareigojimams pagal Trišalę sutartį vykdyti, nepaneigia, kad finansavimo tikslas buvo įsipareigojimų pagal Trišalę sutartį vykdymas. Nepagrįstas ieškovės argumentas, kad šis finansavimas nebuvo skirtas jos avansui pagal Trišalės sutarties 7.2.1 punktą ar kitą sutartį mokėti. Apeliantė nebūtų turėjusi jokio suinteresuotumo sudarinėti faktoringo susitarimo, jeigu Banko skirtas finansavimas ieškovei būtų naudojamas ne jos įsipareigojimams pagal Trišalę sutartį vykdyti.Aplinkybė, kad ieškovė perleido apeliantei ir apeliantė tą pačią dieną perleido atgal ieškovei ne UAB „Arvi fertis“ pagamintas trąšas, neturi reikšmės aplinkybei, kad byloje kilęs ginčas yra susijęs su Trišale sutartimi. Kauno apygardos teismas 2017 m. balandžio 4 d. nutartimi byloje Nr. e2-1499-254/2017 paliko ieškovės ieškinį UAB „Arvi fertis“ nenagrinėtu, pripažinęs, kad ieškovės reikalavimas dėl skolos priteisimo, kuris kyla iš ieškovės ir UAB „Arvi fertis“ 2016 m. rugpjūčio 5 d. – 2016 m. rugsėjo 20 d. sudarytų prekių pirkimo-pardavimo sutarčių, yra susijęs su Trišale sutartimi, todėl tokiam reikalavimui taikoma Trišalės sutarties 11.4 p. numatyta arbitražinė išlyga. Šios sutartys savo turiniu ir forma yra analogiškos Sutarčiai. Teismas pripažino, kad ir tokios sutartys, kuriomis trąšų pardavėjas yra ieškovė, o ne apeliantė, susijusios su Trišale sutartimi, nes šiomis sutartimis buvo aptarnaujama Trišalė sutartis.Net jeigu ir kyla abejonių, ar ieškovės reikalavimas iš Sutarties patenka į Trišalėje sutartyje numatytos arbitražinės išlygos apimtį, tokios abejonės sprendžiamos remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir pačios ieškovės pripažįstamu in favor contractus principu, numatančiu, kad tokiais atvejais arbitražinė išlyga išplečiama taip, kad apimtų tarp šalių kilusius ginčus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-171/2014). Aplinkybė, kad apeliantė buvo pareiškusi priešieškinį ir taip esą pripažino, kad ginčas nagrinėtinas teisme, o ne arbitraže yra neteisinga ir nereikšminga. Ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:2016 m. vasario 3 d. faktoringo sutartis (toliau – Faktoringo sutartis) bei jos pagrindu pasirašytas Susitarimas iš esmės sukūrė naują ir savarankišką teisinį santykį tarp ieškovės, apeliantės ir Banko. Tiek Faktoringo sutartyje, tiek Susitarime nėra jokios nuorodos į Trišalę sutartį. Priešingai, Faktoringo sutarties 17.10 punktas reglamentuoja ginčų sprendimą Vilniaus miesto apylinkės teisme arba Vilniaus apygardos teisme. Analogiška ginčo sprendimo tvarka įtvirtinta Susitarimo 9 punkte. Ieškovės reikalavimas apeliantei yra kildinamas būtent iš Faktoringo sutarties, o dar tiksliau iš Susitarimo, t. y. iš trišalius teisinius santykius tarp ieškovės, apeliantės ir Banko įtvirtinusių dokumentų. Šalys Susitarimą sudarė planuodamos atsiskaitymą pagal Sutartį, kurios 6.3 punkte yra numatytas bendrasis teismingumas. Sutartinius santykius įtvirtinę dokumentai, iš kurių yra kildinamas ieškovės reikalavimas, yra savarankiški, įgyvendinami atskirai nuo Trišalės sutarties ir su ja yra visiškai nesusiję. Faktoringo teisiniai santykiai iš esmės yra skirti tik specifinei atsiskaitymo tvarkai tarp šalių įtvirtinti, todėl tokiems santykiams reikšmės iš esmės neturi pradinė sutartis, kurios pagrindu šalys kreipiasi į kredito įstaigą dėl faktoringo paslaugos suteikimo. Net ir tuo atveju, jeigu Sutartyje būtų numatyta arbitražinė išlyga, tai nenulemtų ginčo, kylančio iš faktoringo teisinių santykių priskyrimo arbitražo teismui. Todėl nepagrįstas skundo argumentas, kad teismas turėjo vadovautis Trišalėje sutartyje įtvirtinta arbitražine išlyga.Vilniaus komercinio arbitražo teismui ieškovė apeliantės atžvilgiu pareikštame ieškinyje Trišalėje sutartyje įtvirtintą arbitražinę išlygą priskyrė ir sutartims Nr. 3S/BALT-(7.3)-85 bei Nr. 003/2016/KOM, kurių pagrindu apeliantė ir UAB „Arvi fertis“ įsipareigojo patiekti trąšas ieškovei, t. y. atitinkami, apeliantė ir UAB „Arvi fertis“ abiejose minimose sutartyje buvo pardavėjas, o ieškovė pirkėjas. Todėl minėtų sutarčių objektas kardinaliai skiriasi nuo Sutarties, kurioje UAB „Arvi fertis“ nedalyvavo, o ieškovė Sutartyje buvo pardavėjas. Be to, minimos sutartys savo esme ir objektu yra iš tiesų artimos Trišalei sutarčiai.Sutartis tiek su Trišale sutartimi, tiek su sutartimis Nr. 3S/BALT-(7.3)-85 ir Nr. 003/2016/KOM neturi jokio ryšio. UAB „Arvi fertis“ negamina NPK-14-14-18+S trąšų, kokios apeliantei buvo parduotos Sutarties pagrindu. Trišale sutartimi šalys susitarė dėl Lietuvoje, Arvi fertis gamykloje, esančioje Gamyklų g. 5, Marijampolė, pagamintų trąšų pirkimo, o Sutarties pagrindu apeliantei parduodamų, o vėliau atperkamų prekių perdavimo vieta yra nurodoma FCA Kybartai. Todėl apeliantė visiškai nepagrįstai Sutartį sieja su Trišale sutartimi ar sutartimis Nr. 3S/BALT-(7.3)-85 ir Nr. 003/2016/KOM. Sutartis savo turiniu ir dalyku neturi ryšio su Trišale sutartimi ar kitomis ieškovės ir apeliantės bei UAB „Arvi fertis“ sudarytomis sutartimis. Teismas pagrįstai konstatavo, kad Sutarties objektas yra kito gamintojo nei UAB „Arvi fertis“ trąšų pirkimas – pardavimas, todėl tokių trąšų tolimesnis pardavimas apeliantei negali būti laikomas susijusiu su Trišale sutartimi.Nepagrįsti apeliantės teiginiai apie ieškovės siekį pasinaudoti Banko faktoringu atsiskaitymui su apeliante pagal Trišalę sutartį. Iš Sutarties sudarymo ieškovė negavo jokios naudos, juo labiau 1 748 431,26 Eur sumos, kurią, apeliantės teigimu, ieškovė panaudojo sumokėdama avansą pagal Trišalę sutartį. Apeliantė nepateikė įrodymų, kad ji turėjo 1 748 431,26 Eur reikalavimo teisę į ieškovę; kad ieškovė apskritai sumokėjo apeliantei 1 748 431,26 Eur, vykdydama Trišalę sutartį ar sutartį Nr. 3S/BALT-(7.3)-85; kad apeliantė bet kuriame sutartinių santykių etape ieškovei buvo pateikusi prašymą arba reikalavimą sumokėti 1 748 431,26 Eur sumą. Apeliantės dėstomos prielaidos apie tariamą ieškovės siekį gauti finansavimą Trišalei sutarčiai vykdyti yra nepagrįstos. Apeliantės nurodomos aplinkybės, kad ieškovė iš Banko gauto finansavimo nepanaudojo įsipareigojimams pagal Trišalę sutartį vykdyti, nepaneigia šio finansavimo tikslo. Be to, apeliantės teiginiai prieštaringi, nes atsiliepime į ieškinį teigė, kad išmokėjus 617 000 Eur ieškovei, ji šią sumą panaudojo avansui pagal Trišalę sutartį sumokėti apeliantei. Tačiau atskirajame skunde nurodo, kad 617 000 Eur suma yra ieškovės pagal Trišalę sutartį apeliantei sumokėta avanso suma, kurią sumokėjo pagal Sutarties Nr. 3S/BALT-(7.3)-85 Priedą 2. Kauno apygardos teismo išspręstas civilinės bylos Nr. e2-1499-254/2017 teismingumo klausimas negali būti reikšmingu pagrindu nagrinėjamai bylai, nes nagrinėjami šalių teisiniai santykiai bei tuos sutartinius santykius pagrindžiantys dokumentai esmingai skiriasi. Minėtos bylos nagrinėjimo dalykas buvo tiesiogiai ieškovės ir apeliantės sudarytos sutartys, t. y. joje nebuvo vertinamas banko faktoringo teisinis santykis. Todėl šalių sudarytos sutartys, kurias vertino Kauno apygardos teismas ir šioje byloje nagrinėjama Faktoringo sutartis bei Susitarimas neturi iš esmės jokių sąsajų, dėl kurių šiuos civilinius ginčus būtų galima vertinti kaip analogiškus. Taip pat ir trąšos, dėl kurių buvo susitarta Sutartimi, neturi nieko bendro su Trišalės sutarties pagrindu UAB „Arvi fertis“ gaminamomis bei per apeliantę ieškovei parduodamomis trąšomis, nes UAB „Arvi fertis“ negamina tų trąšų, kurios buvo Sutarties pirkimo – pardavimo dalyku.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 str.). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas prašymas ieškinį dėl jo priskirtinumo arbitražui palikti nenagrinėtu CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.2017 m. liepos 4 d. apeliantė pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad Kauno apygardos teismui 2017 m. balandžio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1499-54/2017 ieškovės ieškinį palikus nenagrinėtą (šios nutarties 8.7 punktas), ieškovė tos nutarties net neskundė, be to, kitoje Kauno apygardos teismo byloje (Nr. e2-1525-638/2017) ieškovė paprašė palikti nenagrinėtu savo ieškinį dėl trąšų išreikalavimo iš UAB „Arvi fertis“.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju ieškovė, prašydama priteisti iš apeliantės 617 100 Eur skolos, 15 437,96 Eur palūkanų Sutarties ir Susitarimo pagrindu, kreipėsi į teismą. Apeliantės teigimu, nagrinėjamam ginčui turi būti taikoma ieškovės, apeliantės ir UAB Arvi fertis“ Trišalėje sutartyje įtvirtinta arbitražinė išlyga, nes pastaroji sutartis apima visus ginčo šalių sudarytus sandorius dėl trąšų pirkimo – pardavimo (Trišalės sutarties 1.4, 1.5, 6.4 p.). Todėl, apeliantės manymu, visoms sutartims, kurias šalys yra sudariusios, taikoma ir Trišalės sutarties 11.4 punkte numatyta arbitražinė išlyga, taigi, arbitražinė išlyga turi būti taikoma ir Sutarčiai, kurios pagrindu kildinamas ieškovės reikalavimas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, tarp šalių kilęs ginčas yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui. Apeliantė nesutinka su tokia išvada, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrindo skundžiamos nutarties panaikinimui nėra. Teismo procesiniai veiksmai tuo atveju, kai šalys yra sudariusios galiojantį arbitražinį susitarimą, nurodyti Komercinio arbitražinio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje, CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir 296 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Komercinio arbitražinio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje ir CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, kai šalys yra sudariusios susitarimą perduoti tą ginčą spręsti arbitražui. Taigi, vadovaujantis šiomis įstatymų nuostatomis, teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, turi išsiaiškinti, ar ginčo šalių sudarytas galiojantis arbitražinis susitarimas, ir atsisakyti priimti ieškinį dėl tų reikalavimų, dėl kurių nagrinėjimo arbitraže šalys yra sudariusios galiojantį arbitražinį susitarimą. Komercinio arbitražinio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje ir CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, jog tuo atveju, jeigu ieškinio iškėlimo stadijoje teismas neišsiaiškino, kad šalys yra sudariusios galiojantį arbitražinį susitarimą (arbitražinio sudarymo faktas paaiškėja po to, kai teismas priėmė ieškinį), teismas tokį ieškinį palieka nenagrinėtą. Pabrėžtina, kad CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu ieškinys paliekamas nenagrinėtu, jeigu šalys yra sudariusios sutartį perduoti tą ginčą spręsti arbitražui. Arbitražinis susitarimas yra dviejų ar daugiau šalių susitarimas perduoti spręsti arbitražo teismui visus ar tam tikrus ginčus, kilusius ar galinčius kilti tarp jų dėl kokių nors konkrečių sutartinių ar kitokių teisinių santykių, kurie gali būti arbitražinio nagrinėjimo dalykas (Komercinio arbitražo įstatymo 3 str. 5 d.). Arbitražinis susitarimas gali būti įformintas kaip arbitražinė išlyga, įrašyta sutartyje, arba kaip šalių sudaryta atskira sutartis, t. y. arbitražinis susitarimas šalių sudaromas raštu (Komercinio arbitražo įstatymo 10 str. 1 d., 2 d.).Kasacinis teismas yra nurodęs, jog galimybė šalims susitarti dėl ginčų sprendimo būdo yra procesinė priemonė joms įgyvendinti sutarčių laisvės bei valios autonomijos principus ir pačioms nuspręsti, kokiu būdu bus nagrinėjami jų ginčai. Todėl atitinkamo reikalavimo priskyrimas teismo arba arbitražo kompetencijai, esant šalių sudarytam galiojančiam susitarimui dėl ginčų sprendimo būdo, priklauso ne nuo proceso teisės normų, reglamentuojančių teismingumą, ar teismo byloje atliekamų procesinių veiksmų, o nuo tokio susitarimo turinio – kilus ginčui teismas privalo nustatyti, ar šalys aiškiai susitarė ir kokia yra tikroji šalių valia dėl atitinkamo ginčo (ginčų) sprendimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-34-219/2017).Neginčytina, kad šalys arbitražinę išlygą yra įtvirtinusios Trišalėje sutartyje, kurios 11.4 punkte numatyta, kad kiekvienas ginčas, kylantis iš Trišalės sutarties ar su ja susijęs, sprendžiamas Vilniaus komercinio arbitražo teisme. Šios bylos Sutarties 6.3 punkte šalys numatė, kad ginčai yra sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Taigi, Sutartyje šalys, skirtingai nuo Trišalėje sutartyje aiškiai išreikšto susitarimo dėl arbitražinės ginčo sprendimo tvarkos, savo valios ginčus spręsti arbitraže neišreiškė, be to, joje nėra ir jokios nuorodos į Trišalėje sutartyje numatytą ginčo sprendimo būdą. Susitarimo, kuris sudarytas kitą dieną po Sutarties sudarymo ir kuriame nurodyta, jog jis sudarytas dėl Faktoringo sutarties bei (būtent – teismo past.) dėl Sutarties, 9 punkte numatyta, kad iš jo kylantys ginčai ir nesutarimai sprendžiami Lietuvos Respublikos teisme pagal Banko registruotos buveinės vietą. Taigi, iš Sutarties nuostatos - ginčai yra sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka - negalima spręsti, kad jos pagrindu kilusiems ginčams spręsti šalys būtų sudariusios arbitražinį susitarimą, o Susitarime (dėl Sutarties) iš jo kylančių ginčų nagrinėjimo priskirtinumas teismui įtvirtintas vienareikšmiškai. Kitaip tariant, nė vienas iš paminėtų sandorių tiesiogiai nenustato arbitražinės išlygos, taip pat nesieja ginčų sprendimo tvarkos su numatyta Trišalėje sutartyje. Apeliantės argumentas dėl Sutarties sąsajumo su Trišale sutartimi yra nepagrįstas ir ginčo priskirtinumo teismų kompetencijai nepaneigia. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovės ir teismo argumentais, kad sutartinius santykius įtvirtinę sandoriai, iš kurių kildinamas ieškovės reikalavimas, yra savarankiški bei įgyvendinami atskirai nuo Trišalės sutarties ir su ja yra nesusiję. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, Trišalės sutarties objektas yra UAB „Arvi fertis“ trąšų pirkimas - pardavimas, o Sutarties objektas – pirkimas - pardavimas trąšų, kurių UAB „Arvi fertis“ net negamina, jos buvo įsigytos iš kito tiekėjo ir byloje dėl to ginčo nėra. Taip pat skiriasi pagal Sutartį ir Trišalę sutartį prekių perdavimo vieta, atitinkamai - FCA Kybartai ir UAB „Arvi fertis“ gamykla. Sutiktina su apeliante, kad Trišalė sutartis yra laikoma pagrindine sutartimi, apimančia vėlesnius (po Trišalės sutarties sudarymo) ieškovės ir apeliantės rašytinius susitarimus, tačiau tik tuos, kuriais susitarta dėl UAB „Arvi fertis“ produkcijos pirkimo - pardavimo sąlygų. Todėl UAB „Arvi fertis“ negaminamų prekių (trąšų) pirkimas - pardavimas nelaikytinas susijusiu su Trišalės sutarties vykdymu. Tokią išvadą juo labiau patvirtina Trišalės sutarties preambulėje nurodyti jos sudarymo priežastys ir tikslai – (gamintojas) UAB „Arvi fertis“ turi reikiamą įrangą ir gamybinius pajėgumus bei didelę patirtį trąšų gamybos srityje, siekia didinti gamybos apimtis, apeliantė atstovauja gamintoją ir turi išimtinę teisę parduoti jo produkciją, ieškovė perka gamintojo produkciją iš apeliantės. Todėl ir dėl šios priežasties - Sutartis yra dėl kito gamintojo produkcijos – ginčui negali būti taikoma Trišalės sutarties 11.4 punkte įtvirtinta arbitražinė išlyga, nepaisant, kad Sutarties šalys yra ir Trišalės sutarties dalyvės. Atmestini apeliantės argumentai, susiję su Vilniaus komerciniame arbitraže nagrinėjamu ginču, kur sutartims Nr. 3S/BALT-(7.3)-85 bei Nr. 003/2016/KOM priskirta arbitražinė išlyga, bei Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1499-254/2017 išspręstu teismingumo klausimu ar ieškovės pareikštu prašymu Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1525-638/2017, nes minėti ginčai yra susiję su šalių sudarytais sandoriais dėl UAB „Arvi fertis“ gaminamos produkcijos, priešingai nei Sutartimi, kurios, kaip minėta, pirkimo - pardavimo objektas yra UAB „Arvi fertis“ negaminamos trąšos. Todėl skiriasi minėtų ginčų pagrindu esančių šalių sudarytų rašytinių susitarimų ir Sutarties dalykai. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė į teismą su ieškiniu kreipėsi po to, kai apeliantei neatsiskaičius su Banku, pastarasis Faktoringo sutarties pagrindu įgytą reikalavimą į apeliantę sugrąžino ieškovei. Tuo atveju, jei Bankas būtų nesugrąžinęs ieškovei reikalavimo į apeliantę, o pats būtų siekęs prisiteisti reikalaujamas sumas iš apeliantės, net neabejotina, kad toks ginčas būtų nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. Todėl vien ta aplinkybė, kad Bankas perleido savo reikalavimo teisę į apeliantę ieškovei, savaime negali lemti ginčo priskirtinumo arbitražui dėl to, kad ginčo šalys yra kitos - Trišalės - sutarties dalyvės. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių kilęs ginčas yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui. Kiti atskirojo skundo bei atsiliepimo argumentai, be kita ko, ir argumentai, susiję su ieškovės iš Banko gauto finansavimo (ne)panaudojimu įsipareigojimams pagal Trišalę sutartį vykdyti, neturi esminės reikšmės klausimo išnagrinėjimui ir nekeistų pirmiau padarytų išvadų, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė procesinės teisės normų, reglamentuojančių ieškinio palikimą nenagrinėtu (CPK 296 str. 1 d. 9 p.). Todėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartį palikti nepakeistą.