Vilniaus apygardos teismo nutartis

2021-04-22 · Civilinė byla Nr. e2S-1145-864/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-04-22
Bylos Nr.
e2S-1145-864/2021
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Ramunė Mikonienė
Ieškovas
Šiaulių miesto savivaldybės administracijos
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei ,,Idea In“
Trečiasis asmuo
Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. balandžio 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės Šiaulių miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 8 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės Šiaulių miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Idea In“ dėl skolos už valstybinės žemės nuomą priteisimo, trečiasis asmuo byloje – Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Šiaulių miesto savivaldybės administracija (toliau ir ieškovė) kreipėsi į teismą ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) ,,Idea In“ (toliau ir atsakovė) 20 403,43 Eur skolos už valstybinės žemės nuomą už 2019 metus ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas.

1. Ieškovė reikalavimo įvykdymo užtikrinimui prašė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei UAB ,,Idea In“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, o jo nesant pinigines lėšas, esančias bankų ar/ir kredito įstaigų sąskaitose, priklausančiose atsakovei ir esančias pas jį ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant disponuoti, kitaip suvaržyti turtą, neviršijant 20 403,43 Eur sumos ir leidžiant atsakovei iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su ieškove pagal pareikštą ieškinį, taip pat mokėti privalomas mokestines įmokas, su darbo santykiais susijusias išmokas.

2. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės motyvuojamas tuo, kad ieškiniu prašoma priteisti skolos suma yra didelė, o iš VĮ Registrų centro duomenų bazėje esančių duomenų matyti, jog UAB ,,Idea In“ daugiau kaip 12 mėnesių neteikia finansinės atskaitomybės dokumentų, atsižvelgiant į tai, darytina prielaida, kad UAB ,,Idea In“ galimai patiria finansinius sunkumus. Be to, atsakovė su ieškove už valstybinės žemės nuomą nėra atsiskaičiusi ne tik už 2019 metus, bet ir už 2020 metus..

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Pirmosios instancijos teismas 2021 m. kovo 8 d. priėmė nutartį, kuria ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.

4. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė savo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iš esmės grindžia tuo, kad ieškinio suma yra didelė, o galimus finansinius atsakovės sunkumus rodo tai, jog ji paskutinį kartą teikė savo finansinės atskaitomybės dokumentus už 2017 metus.

5. Teismas konstatavo, jog ieškovė iš esmės įrodinėja atsakovės galimą finansinį nepajėgumą įvykdyti atsakovei palankų teismo sprendimą, tačiau nepateikia jokių duomenų, kad ieškovė sąmoningai siektų išvengti galimai jai nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo, t. y. sistemingai blogintų savo finansinę padėtį, slėptų turtą, siektų turimą turtą perleisti tretiesiems asmenims ir pan. Vien tai, jog atsakovė nesilaiko įstatyme nustatyto reikalavimo kasmet teikti finansinės atskaitomybės dokumentus, savaime nepatvirtina, jog jos finansinė padėtis šiuo metu yra prasta ar, kad ji siekia ieškovės atžvilgiu elgtis nesąžiningai. Kitų duomenų apie tai, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas, ieškovė nepateikė.

6. Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmos instancijos teismas nusprendė jog ieškovė neįrodė, kad galimai jai palankaus teismo sprendimo vykdymas gali būti apsunkintas, todėl vadovaudamasis šalių interesų pusiausvyros, ekonomiškumo bei proporcingumo principais, padarė išvadą, kad nėra pagrindo taikyti atsakovei turtinių suvaržymų.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Apeliantė Šiaulių miesto savivaldybės administracija (toliau ir apeliantė) pateikė teismui atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės 2021 m. kovo 8 d. teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti.

8. Apeliantės teigimu, Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, netinkamai įvertino objektyvias, ieškovės nurodytas faktines aplinkybes, todėl priėmė nepagrįstą, neteisėtą bei neteisingą nutartį. Atskirąjį skundą grindžia argumentais:

8.1. Reikšdama prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovė laikėsi teismų praktikos kad pirmiausia turėtų būti areštuojamas nekilnojamasis ar kilnojamasis turtas, o tik jo nesant ar esant nepakankamai – lėšos ieškovo reikalavimų sumai užtikrinti. Būtent toks laikinųjų apsaugos priemonių taikymo eiliškumas nepažeidžia ekonomiškumo bei šalių interesų pusiausvyros principo, nes areštas į lėšas nukreipiamas tik nesant kitokio turto, tai leidžia atsakovui patirti mažiausiai suvaržymų ūkinėje-komercinėje veikloje. Dėl šios priežasties bei įvertinus tai, kad piniginių lėšų areštas labiausiai varžo ūkinio komercinio subjekto veiklą, ieškovė teismui pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti mažiausiai likvidų skolininko turtą – nekilnojamąjį turtą ir tik jo nesant/nepakakus – mažiau likvidų skolininko kilnojamąjį turtą, o jo nesant/nepakakus – atsakovo turtines teises ir pinigines lėšas. Ieškovės nuomone, taikytinos laikinosios apsaugos priemonės – mažiausiai likvidaus turto, nekilnojamojo turto areštas visiškai nesuvaržytų atsakovės ūkinės-komercinės veiklos ir taip pat užtikrintų ieškovei galimybę realizuoti būsimą jai galimai palankų teismo sprendimą. Tokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neprieštarautų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo principui bei nesuteiktų nei vienai ginčo šaliai nepagrįsto prioriteto.

8.2. Apeliantė nesutinka su skundžiamos nutarties motyvacija, kad ieškovė nepateikė atsakovės nesąžiningumą ar galimą būsimą nesąžiningumą suponuojančių duomenų. Ieškovė prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodė, kad atsakovė jau nuo 2017 metų nesilaiko įstatyme įtvirtinto imperatyvaus reikalavimo kiekvienais metais teikti metines finansines ataskaitas, finansinės atskaitomybės dokumentus. Būtent piktybiškas privalomų finansinių atskaitomybės dokumentų neteikimas jau savaime suponuoja asmens nesąžiningumą. Dėl šios aplinkybės atsakovės kreditoriai ar būsimi kreditoriai nežino ir negali patikrinti ar atsakovė yra moki ir šiuo atveju lieka tik spėlioti, kad atsakovė neteikia privalomų finansinės atskaitomybės dokumentų dėl to, kad patiria finansinių sunkumų, o galbūt slepią savo nemokumo faktą. Pažymi, kad atsakovės skola už valstybinės žemės nuomą yra už 2019 metus. Taip pat ji praleido terminą sumokėti valstybinės žemės nuomos mokestį už 2020 metus ir nereaguoja į ieškovės raginimus tai atlikti.

8.3. Apeliantės teigimu, teismas skundžiama nutartimi ne tik, kad netinkamai įvertino objektyvius, ieškovės pateiktus, duomenis, bet taip pat ir nesilaikė vienodos teismų praktikos formavimo principo ir priimdamas skundžiamą nutartį iš esmės dėl tokių pačių aplinkybių buvimo priėmė skirtingus sprendimus nei ankstesniuose teisės taikymo atvejuose, panašiose bylose (pvz., Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2- 42217-1044/2019).

8.4. Skundžiama nutartimi taip pat yra pažeidžiamas viešasis interesas. Atsakovės skola yra nesumokėta vietinė rinkliava už valstybinės žemės nuomą. Apeliantė paaiškina: nustatant mokesčius siekiama gauti pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijos vykdyti, visuomenės ir valstybės viešiesiems poreikiams tenkinti. Mokesčiais reguliuojami valstybėje vykstantys ekonominiai, socialiniai procesai, skatinamos naudingos ūkinės pastangos, paremiami ūkio plėtros prioritetai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas). Taigi akivaizdu, jog mokesčių surinkimas yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunamos lėšos visos visuomenės poreikiams tenkinti. Nemokant mokesčių, viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai, mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-1845/2006). Vietinių rinkliavų paskirtis ir tikslai yra analogiški mokesčiams, todėl rinkliavas, kaip ir mokesčius nemokantys asmenys pažeidžia viešąjį interesą, nes jie neprisideda prie savivaldybės biudžeto lėšų gavimo, kurios naudojamos visuomenės poreikiams tenkinti. Tinkamu biudžetinių lėšų surinkimu ir panaudojimu suinteresuota ne tik pati valstybė, ar šiuo atveju savivaldybė, tačiau ir visa visuomenė, mokesčių mokėjimu prisidedanti prie savivaldybės biudžeto lėšų kaupimo, o šiuo atveju teismas skundžiama nutartimi atsisakęs taikyti laikinąsias apsaugos priemones sukūrė faktinę situaciją, kuomet atsakovei yra suteikiama galimybė išvengti vietinės rinkliavos mokėjimo savo galimu nesąžiningu elgesiu, perleidžiant jam nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą tretiesiems asmenims. Šiuo atveju, kai apsunkinamas skolų išieškojimas gali būti apsunkintas įvairių socialinių sričių finansavimas, tokių kaip socialinė parama, sveikatos apsauga ir pan., nes į Savivaldybės biudžetą laiku nesurenkamos didelės sumos biudžeto lėšų

Atsiliepimas

9. Atsiliepimu į atskirąjį skundą trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nurodo, jog ieškovės apeliacinis skundas pagrįstas. Anot trečiojo asmens, jog ieškovei svarbu užsitikrinti, kad teismui tenkinus ieškinį, prašomą priteisti sumą galėtų išieškoti ir tokiu būdu užtikrinti savivaldybės biudžeto lėšų surinkimą. Atkreipia dėmesį, kad atsakovė nėra sumokėjusi mokesčio už valstybinės žemės nuomą ieškovei nei už 2019 metus (ieškinio suma), ei už 2020 metus. Pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti negalimu būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

10. Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė su juo nesutinka ir prašo atskirąjį skunda? atmesti. Atsakovė sutiko su pirmos instancijos teismo išvada, kad ieškovė, prašydama atsakovės atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neįrodė jų taikymui būtinų sąlygų : piktybiško atsakovės elgesio sąmoningai siekiant išvengti galimai jai nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo; didelės ieškinio sumos atsakovės atžvilgiu, kas būtų objektyvus pagrindas, kuris leistu? konstatuoti, kad yra grėsmė reikalavimo įvykdymui; atsakovės finansinio nepajėgumą įvykdyti atsakovei palankų teismo sprendimą.

11. Siekdama įrodyti savo teiginius apie gera? turtinę padėti? atsakovė pateikia 2021 m. kovo 15 d. VĮ ,,Registro centras” duomenų išrašą jai nuosavybes teise priklausančio turto, o tai yra: 2 žemės sklypai ((duomenys neskelbtini)), 2 statiniai (esantys ((duomenys neskelbtini)), 3 žemės sklypai su statiniais (esantys ((duomenys neskelbtini)) ir 3 patalpos/butai (esantys ((duomenys neskelbtini)). Atsakovės teigimu, jos disponuojamas nekilnojamas turtas yra vertingas, o susidariusi skola neviršija turto vertės, todėl galima teigti, kad skolos suma nėra didelė ir turto pakaks atsiskaitant su ieškove. Taip pat atsakovė turi piniginiu? reikalavimo teisiu? i? trečiuosius asmenis, kurie yra išieškomi antstolių. Tam pagrįsti teikia išrašą iš informacinės sistemos Antstoliai.lt.

12. Priduria, kad areštavus atsakovės turtą, būtu? sutrikdyta jos ūkinė-komercinė veikla. Tokios rūšies ir masto pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis būtu? pažeisti šalių interesu? pusiausvyros ir proporcingumo principai. Teismu? praktikoje nurodoma, kad tuo atveju, jeigu dėl pritaikytu? laikinųjų apsaugos priemonių atsakovė patirtu? neproporcingu? suvaržymu? ar nuostoliu?, kurie ieškinio atmetimo atveju galėtu? būti sunkiai atlyginami, laikinosios apsaugos priemonės turėtu? būti netaikomos, jei net ir egzistuoja ieškovei palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizika.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai) .

Žemesnės instancijos teismas

14. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – 2021 m. kovo 8 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis, kuria buvo atmestas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Faktinės bylos aplinkybės

15. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-1564-1012/2021, kurioje kreipėsi į teismą ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės 20 403,43 Eur skolos už valstybinės žemės nuomą už 2019 metus ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Ieškinyje nurodyta, kad atsakovė UAB „Idea in“ nuosavybės teise valdo statinius esančius adresu (duomenys neskelbtini), statinius, kurie stovi ant valstybinės žemės, todėl atsakovei kyla pareiga kiekvienais metais mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, tačiau atsakovė už 2019 m. valstybinės žemės nuomos mokesčio laiku nesumokėjo. Byloje 2021 m. kovo 8 d. nutartimi teismas atmetė ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Dėl šios teismo nutarties ieškovė pareiškė atskirąjį skundą.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

16. Apeliantė prieš teismo posėdį pateikė prašymą prijungti prie bylos įrodymą, kuriuo įrodinėja atsakovės nesąžiningus veiksmus, siekiant išvengti skolos ieškovei sumokėjimo. Nurodo, kad 2021 m. balandžio 19 d. patikrino nekilnojamojo turto registro duomenis ir pastebėjo, kad atsakovė (duomenys neskelbtini) su juridiniais asmenimis (duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) sudarė pirkimo pardavimo sutartis, kuriomis šiems juridiniams asmenims ketina perleisti didžiąją dali savo valdomo nekilnojamojo turto. Atsakovės perleidžiamas turtas yra daugiau nei pusė jos valdomo nekilnojamojo turto. Apeliantės teigimu, šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad ji buvo teisi teikdama prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

17. Civilinio proceso kodekso 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

18. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kartu nustatytos ribojimo išlygos. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K- 3- 237- 684/2019; 2020 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-701/2020).

19. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantės pateikti įrodymai liudija aplinkybes, kurios nebuvo žinomos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą pirmos instancijos teisme, tačiau aktualios bylos teisingam sprendimui. Atsižvelgiant į apeliantės pateikto įrodymo turinį ir tai, kad jo turinys atsakovei žinomas, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šis įrodymas neužvilkins bylos nagrinėjimo, šis įrodymas prijungiamas prie bylos.

Dėl pirmos instancijos teismo nutarties (ne)teisėtumo

20. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Tokiu reglamentavimu įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą susieja su dviem privalomomis sąlygomis: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra. Pažymėtina, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos laikantis proporcingumo, ekonomiškumo, teisingumo bei kitų civilinio proceso teisės principų. Būtina išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Nors laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus ar ribojimus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų teisių daugiau, negu būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti.

21. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (lot. prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Šio išankstinio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Priešingu atveju, teismui padarius išvadą, jog pareikšti reikalavimai yra galbūt nepagrįsti ir ieškovui palankus teismo sprendimas negalėtų būti priimtas, būtų paneigta teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo būtinybė, o tuo pačiu ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas. Kita vertus, tai nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, ir neturi jokios prejudicinės galios bylos išsprendimui, nes ieškovas bylos nagrinėjimo metu turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą ar dalyką, pateikti naujus įrodymus ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-252-330/2017).

22. Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, kad spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nesprendžia ginčo tarp šalių, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti, bei atsižvelgia į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų bei proceso šalių interesų pusiausvyros.

23. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas pripažino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, plačiau dėl šios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos pasisakyti nėra pagrindo.

24. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, apeliantės atskirojo skundo argumentus bei atsakovės atsikirtimus, nurodytus atsiliepime, daro išvadą, kad atmestinas kaip neįrodytas apeliantės argumentas, jog atsakovė turi finansinių sunkumų ir yra nepajėgi vykdyti finansinius įsipareigojimus ieškovei. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė per se (liet. pati savaime) negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017, Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-134-516/2018 ir kt.). Taigi, didelės ieškinio sumos argumentas savaime nėra pakankamas arešto taikymui, jis gali būti vertintinas kaip papildomas, esant atsakovo nesąžiningumo įrodymų.

25. Tuo tarpu aplinkybė, kad ieškovė administruoja biudžetinių lėšų surinkimą, savaime nėra pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui atsakovo atžvilgiu, kadangi viešojo intereso gynimas šioje byloje nedaro įtakos įrodinėjimo naštos paskirstymui, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio, t. y. nešalina pareigos įrodyti procesinio prašymo tenkinimo pagrindą sudarančių aplinkybių ir pateikti jas pagrindžiančių įrodymų, siekiant suvaržyti kito asmens (atsakovo) teises.

26. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis ir esmė – rizikos (grėsmės), kad galbūt palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas ar jo įvykdymas bus apsunkintas, eliminavimas. Būtent grėsmės teismo sprendimo įvykdymui nustatymas (kartu egzistuojant preliminaraus skundo pagrįstumo sąlygai) ir apsprendžia poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tokios grėsmės buvimas ar nebuvimas kiekvienu atveju vertinamas individualiai konkrečioje byloje pagal joje nustatytas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-804-464/2020). Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje nurodyta, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nekuria materialinių vertybių, nedidina turto vertės ir nepagerina asmens turtinės padėties, jis padeda išsaugoti esantį turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie atsakovo galimą nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą, kitaip jį apsunkinti ar apie kitokį jo elgesį, nesuderinamą su sąžiningo asmens elgesio principu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2017 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2- 96- 302/2017; 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-804-516/2017; ir kt.).

27. Atsižvelgiant į civilinėje teisėje galiojančią sąžiningumo prezumciją, būtent apeliantei kyla pareiga įrodinėti atsakovės nesąžiningumą, kuris pasireikštų ketinimu paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą. Sutiktina su apeliantės teiginiu, kad atsakovė elgiasi nesąžiningai nuo 2017 metų nesilaikydama įstatyme įtvirtinto imperatyvaus reikalavimo kiekvienais metais teikti metines finansines ataskaitas, finansinės atskaitomybės dokumentus. Tačiau nagrinėjamu atveju ši aplinkybė yra tik viena ir įrodymų viseto, siekiant pagrįsti atsakovės nesąžiningus veiksmus ieškovės atžvilgiu. Todėl, kaip teisingai nustatė pirmos instancijos teismas, vien tai, jog atsakovė nesilaiko įstatyme nustatyto reikalavimo kasmet teikti finansinės atskaitomybės dokumentus, savaime nepatvirtina, jog jos finansinė padėtis šiuo metu yra prasta ar, kad ji siekia ieškovės atžvilgiu elgtis nesąžiningai. Tačiau į bylą naujai pateiktas 2021 m. balandžio 19 d. išrašas iš Nekilnojamojo turto registro, iš kurio matyti, kad atsakovė su (duomenys neskelbtini) sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kuria UAB „Idea in“ perleidžia nekilnojamąjį turtą esantį adresu (duomenys neskelbtini); o su (duomenys neskelbtini) sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kuria UAB „Idea in“ perleidžia nekilnojamąjį turtą esantį (duomenys neskelbtini); leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad atsakovė siekia minėtiems juridiniams asmenims perleisti didžiąją dalį savo valdomo nekilnojamojo turto ir taip galimai likti nemoki ir negalinti įvykdyti galimai apeliantei palankaus teismo sprendimo.

28. Aptartos teismų praktikos kontekste bei įvertinus nurodytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad apeliantė pagrindė konkrečiais duomenimis atsakovės ketinimą paslėpti, perleisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad egzistuoja abi sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti ginčo sumai atsakovės nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai, – atsakovės pinigines lėšas, esančias pas atsakovę, trečiuosius asmenis ir/ar bankų bei kitų kredito įstaigų sąskaitose iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl procesinės baigties

29. Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai ir pateikti atsikirtimai nėra reikšmingi pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

30. Dėl šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių spręstina, kad pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išspęstinas iš esmės, t. y. ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkintinas - areštuotinas atsakovei UAB ,,Idea In“ nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas, o jo nesant piniginės lėšos, esančios bankų ar/ir kredito įstaigų sąskaitose, priklausančiose atsakovei ir esančios pas ją ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant disponuoti, kitaip suvaržyti turtą, neviršijant 20 403,43 Eur sumos ir leidžiant atsakovei iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su ieškove pagal pareikštą ieškinį, taip pat mokėti privalomas mokestines įmokas, su darbo santykiais susijusias išmokas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 339 straipsniu, teismas

nutarė:

apeliantės Šiaulių miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 8 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės - tenkinti ieškovės Šiaulių miesto savivaldybės administracijos prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. areštuoti atsakovei UAB ,,Idea In“ (j. a. k. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, o jo nesant pinigines lėšas, esančias bankų ar/ir kredito įstaigų sąskaitose, priklausančiose atsakovei ir esančias pas jį ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant disponuoti, kitaip suvaržyti turtą, neviršijant 20 403,43 Eur sumos bei leidžiant atsakovei atsiskaityti su ieškove Šiaulių miesto savivaldybės administracija (j. a. k. (duomenys neskelbtini)), darbuotojais, mokėti mokesčius į valstybės ir į savivaldybės biudžetus.

Išaiškinti ieškovei, kad dėl atsakovės turto suradimo ir aprašymo ji turi kreiptis į antstolį. Jeigu į antstolį nesikreipiama per 14 dienų arba antstolis per 14 dienų neatlieka pirminio areštuoto duomenų patikslinimo, laikinosios apsaugos priemonės nustoja galios.

Nutarties vykdymą pavesti ieškovės pasirinktam antstoliui teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka, taip pat pavesti antstoliui nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per 1 kalendorinį mėnesį gali būti panaudota operacijoms, atsiskaitant su kreditoriumi bei mokant mokesčius į valstybės biudžetą, atlikti.

Išaiškinti atsakovei, jog nuo nutarties įregistravimo Turto arešto aktų registre momento, asmuo, kurio turtas areštuotas, atsako už nustatytų apribojimų pažeidimą.

Nutarties kopiją nedelsiant išsiųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.

Nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdoma skubiai.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėja Ramunė Mikonienė