Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ atstovei M. V.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ ieškinį atsakovui V. Ž., trečiajam asmeniui akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo regreso tvarka.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2020 m. kovo 10 d. nutartimi tenkinus ieškovo prašymą, į civilinės bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, buvo įtraukta akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“.

Teismo posėdžio metu atsakovas ir jo atstovas prašė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas – 250 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas pabrėžė, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės nepatvirtintos, nėra administracinio teisės nusižengimo fakto, taip pat nagrinėjamu atveju nebuvo eismo įvykio fakto, kadangi medžiaga buvo perduota tirti ne kelių policijai, o 5 policijos komisariatui dėl turto sužalojimo. Kadangi nebuvo eismo įvykio fakto, nes abi transporto priemonės stovėjo, todėl ir nebuvo pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, taigi, Kelių eismo taisyklių pažeidimo nebuvo. Be to, pats automobilio (duomenys neskelbtini) vairuotojas sąmoningai automobilį pastatė per arti atsakovo automobilio, tuo pats pažeisdamas Kelių eismo taisykles.

Teismo posėdžio metu trečiojo asmens atstovė prašė ieškinį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad draudimo išmoka nukentėjusiam buvo išmokėta pagrįstai, (duomenys neskelbtini) automobilis buvo pateiktas apžiūrai autoservise, kuriame nustatyta, kad sugadintos (duomenys neskelbtini) automobilio galinės dešinės pusės durelės – 2 pailgi įbrėžimai. Atsakovas pasišalino iš eismo įvykio vietos, todėl jam kyla atsakomybė atlyginti nuostolius.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Šioje byloje sprendžiamas ginčas dėl žalos atlyginimo ieškovui įgyvendinant jam įstatymo suteiktą atgręžtinio reikalavimo teisę pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kai vairuotojas, apdraudęs savo civilinę atsakomybę, pasišalino iš eismo įvykio vietos.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais, šalių ir jų atstovų žodinių paaiškinimais byloje įrodinėjama, kad (duomenys neskelbtini), transporto priemonių stovėjimo aikštelėje įvyko įvykis, kuriuo metu abiem transporto priemonėms stovint, vienos transporto priemonės ((duomenys neskelbtini) (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) durelėms atsitrenkus į kitą transporto priemonę, nukentėjo automobilis (duomenys neskelbtini) (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris buvo apdraustas kasko draudimu pas trečiąjį asmenį akcinėje bendrovėje „Lietuvos draudimas“. Nukentėjusio automobilio valdytojas kreipėsi į savo draudimo bendrovę. Už remonto darbus buvo paskaičiuota 172,69 Eur suma, kurią trečiasis asmuo atlygino nukentėjusiam asmeniui. Automobilis Volvo S60 buvo draustas pas ieškovą sudarius Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Trečiajam asmeniui pareiškus pretenziją „Dėl išmokos išieškojimo“, ieškovas pervedė nurodytą sumą trečiajam asmeniui.

Ieškovas nurodė, kad įgijo teisę reikalauti išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo iš atsakingo už žalos padarymą asmens, t. y. atsakovo, kadangi jis iš eismo įvykio vietos pasišalino.

Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, draudikas, sumokėjęs nukentėjusiam eismo įvykyje asmeniui draudimo išmoką, turi teisę pareikšti regresinį ieškinį automobilio valdytojui, kaip atsakingam už žalos padarymą asmeniui, pasišalinusiam iš įvykio vietos. Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse, patvirtintose Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795, 59 punkte yra įtvirtinta analogiška nuostata, suteikianti draudikui teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų iš įvykio vietos pasišalinęs atsakingas už žalos padarymą asmuo.

Eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėjęs draudimo išmoką, draudikas turi atgręžtinio reikalavimo teisę dėl išmokėtos draudimo išmokos tik tada, jei transporto priemonės valdytojas dėl savo kaltės neįvykdė ar netinkamai vykdė TPVCAPDĮ nustatytas pareigas.

Siekiant konstatuoti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą sumokėtos draudimo išmokos grąžinimo pagrindą, būtina nustatyti, ar transporto priemonės vairuotojas suvokė, ar, remiantis protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartu, galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis, ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Įrodyti šias aplinkybes turi ieškovas, t. y. draudikas, išmokęs nukentėjusiajam draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019).

Ieškovas aplinkybes, kad atsakovas pasišalino iš įvykio vietos, įrodinėjo administracinio teisės pažeidimo medžiaga, kurioje nurodyta, kad policijai atvykus į įvykio vietą, pareigūnai susisiekė su atsakovu ir šis grįžo į automobilių stovėjimo aikštelę.

Pažymėtina, kad teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas: teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę ir gali padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei, kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010, 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010, 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2009 ir kt.).

Iš teismui pateiktos Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 5 PK medžiagos Nr. 18-ANR-N-597-2019 ROIK 19100819713 matyti, kad Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 5 policijos komisariato tyrėja 2019 m. gegužės 20 d. nutarimu nutraukė administracinio nusižengimo bylos teiseną, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų 115 straipsnyje „Tyčinis turto sunaikinimas ar sugadinimas“, kadangi veika neturi administracinio nusižengimo požymių, t. y. nenustatyta asmens tyčia dėl turto sugadinimo. Minėtas nutarimas įsiteisėjo, kadangi atsakovas skundo dėl šio nutarimo panaikinimo atsisakė. Pažymėtina, kad minėtais dokumentais nenustatyta, kad atsakovas sukėlė eismo įvykį, taip pat nenustatytas pasišalinimo iš eismo įvykio faktas, atsakovas už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos administracine tvarka nubaustas nebuvo. Nagrinėjamu atveju taip pat nenustatyta, kad atsakovas suvokė, kad pasišalino iš eismo įvykio vietos. Priešingai, tiek iš byloje esančios medžiagos, tiek iš atsakovo paaiškinimų teismo posėdžio metu nustatyta, kad atsakovas buvo įsitikinęs, kad eismo įvykio jis nepadarė, kadangi abi transporto priemonės stovėjo, be to, atsakovas paaiškino, kad automobilio Volvo vairuotojo durelėmis du kartus toje pačioje vietoje tik prilietė automobilio Toyota keleivio priekines dureles, tačiau durelės lietėsi plokštuma, o ne briauna, atsakovas, apžiūrėjęs Toyota automobilio dureles, jokio įbrėžimo ar įlenkimo nematė. TPVCAPDĮ reglamentuojama sąvoka, kas yra eismo įvykio žala: „Eismo įvykio žala - per eismo įvykį padaryta žala nukentėjusio trečiojo asmens turtui, nukentėjusiam trečiajam asmeniui ir (ar) neturtinė žala arba žala, kuri atsirado vėliau kaip eismo įvykio padarinys“. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad eismo dalyvis – kelių eisme dalyvaujantis asmuo (vairuotojas, pėsčiasis, keleivis). Šio straipsnio 12 dalyje nurodyta, kad eismo įvykis – įvykis kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kai judant transporto priemonei žūsta ar sužeidžiami žmonės, sugadinama ar apgadinama bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje esantis turtas. Lietuvos Respublikoje galiojant šiam teisiniam reglamentavimui, byloje nustačius, kad automobiliai durelių kontakto metu stovėjo, laikytina, kad atsakovas objektyviai buvo įsitikinęs, kad jokio eismo įvykio jis nepadarė. Pažymėtina, kad atsakovas, sulaukęs policijos pareigūnų skambučio, į automobilių stovėjimo aikštelę grįžo, pareigūnams paaiškino, kad apgadinti kitos transporto priemonės jis negalėjo, o siekdamas įlipti į savo automobilį, jis tik prilietė Toyotos dureles, atsakovas taip pat paaiškino, kad aikštelėje Toyotos vairuotojas jam parodė įbrėžimus priekinėse keleivio durelėse, tuo tarpu ieškovas byloje prašo priteisti žalos atlyginimą už Toyotos galinių durelių sugadinimus. Šios nurodytos aplinkybės taip pat patvirtina faktą, kad atsakovas buvo įsitikinęs, kad jokių automobilio Toyota durelių sugadinimų jis nepadarė. Be to, byloje nustatyta, kad automobilio Volvo valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta, o duomenų, kad būtų pagrindo atsakovui bėgti iš įvykio vietos, nenustatyta. Taigi, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, byloje nėra pakankamai ir objektyvių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima labiau tikėti, jog atsakovas suvokė ar galėjo suvokti apie padarytą eismo įvykį ir atitinkamai nepagrįstai pasišalino iš įvykio vietos, t. y. atsakovo veiksmų negalima vertinti kaip pasišalinimo TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme. Taigi, nenustačius TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo būtinosios sąlygos – pasišalinimo iš eismo įvykio vietos fakto, ieškovo ieškinys dėl žalos atlyginimo regreso tvarka negali būti tenkinamas.

Kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 1, 2 dalys). Atlyginęs kito asmens padarytą žalą, asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo (CK 6.280 straipsnio 1 dalis). Civilinei atsakomybei už padarytą žalą atsirasti būtina nustatyti šių sąlygų visumą: žalos (nuostolių) atsiradimo faktą ir žalos dydį (CK 6.249 straipsnis); neteisėtą veikimą arba neveikimą (CK 6.246 straipsnis); kaltę (tyčią arba neatsargumą) (CK 6.248 straipsnis); priežastinį ryšį tarp nuostolių atsiradimo ir veiksmų (CK 6.247 straipsnis). Bent vienos sąlygos nenustačius, civilinė atsakomybė negalima. Nagrinėjamu atveju pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo principą atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnio 1 dalis), priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir dėl jų kilusios žalos (CK 6.247 straipsnis) ir kilusią žalą (CK 6.249 straipsnis) turėjo pareigą įrodinėti ieškovas, o paneigti kaltę dėl žalos padarymo ir tokiu būdu išvengti atsakomybės – atsakovė (CK 6.245 straipsnio 4 dalis).

Sutiktina su atsakovo nurodytu argumentu, kad byloje trūksta duomenų, patvirtinančių, kad būtent atsakovas padarė įbrėžimus, dėl kurių ieškovas išmokėjo 172,69 Eur draudimo išmoką padarytai žalai atlyginti. Byloje pagal pateiktus įrodymus yra neatitikimų ir tarpusavyje prieštaraujančių duomenų dėl įrodinėjamo fakto - kurios automobilio Toyota durelės buvo apgadintos – dešinės pusės galinės ar priekinės durelės. Pažymėtina, kad žalos faktui ir priežastiniam ryšiui įrodyti ieškovas pateikė automobilio Toyota fotonuotraukas su durelių pažeidimais, taip pat AB „Lietuvos draudimas“ žalos sąmatą, tačiau šie duomenys tarpusavyje prieštarauja. Su ieškiniu pateiktose fotonuotraukose pavaizduotos automobilio Toyota priekinės dešinės pusės durelės su, ieškovo teigimu, matomais nežymiais pažeidimais (elektroninės bylos popierinio priedo b. l. 8, 20, 22, 61). Iš automobilio Toyota galinių dešinės pusės durelių fotonuotraukos (elektroninės bylos popierinio priedo b. l. 23) nėra galimybės apkritai nustatyti, kad durelėse yra sugadinimai, įbrėžimai ar įlenkimai. Padarytų pažeidimų neįrodo ir su ieškiniu pateikta automobilio Toyota kairės pusės nuotrauka (elektroninės bylos popierinio priedo b. l. 3). Ieškovo pateiktos nuotraukos yra prastos kokybės, nedetalios, padarytos be mastelinės liniuotės, teismo manymu, neatspindi patirtų nuostolių ir žalos padarymo fakto. Pažymėtina, kad atsakovas prašė byloje skirti ekspertizę dėl automobilių Toyota durelių apibraižymo, siekiant nustatyti eismo įvykio pėdsakus ir ryšį su padaryta žala, tačiau tiek ieškovas, tiek trečiasis asmuo šiam prašymui prieštaravo. Ieškovas trečiajam asmeniui akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ draudimo išmoką sumokėjo, remdamasis pastarojo pateikta žalos sąmata, iš kurios nustatyta, kad nuostoliai paskaičiuoti dėl automobilio Toyota galinių dešinės pusės durelių. Kitų įrodymų, kurie galėtų neginčijamai patvirtinti, kad automobilio Toyota galinės dešinės pusės durelės sugadintos būtent automobilio Volvo vairuotojo pusės durelėmis, byloje nepateikta. Dėl to, pagal įrodymų pakankamumo taisyklę, kuri civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu (išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus), nagrinėjamoje situacijoje daroma išvada, jog ieškovas neįrodė, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus – kliudė Toyota automobilio būtent galines dešinės pusės dureles ir tai tiesioginiu priežastiniu ryšiu lėmė turtinę žalą, kurią regresine tvarka atlygino ieškovas draudimo išmoką išmokėjusiam trečiajam asmeniui. Taigi, nagrinėjamu atveju, ieškovas, be kita ko, neįvykdė ir pareigos įrodyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygas – atsakovo neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp kilusios žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų.

Pagal jau suformuotą teismų praktiką vien žalos atlyginimo trečiajam asmeniui faktas nėra pakankamas pagrindas tenkinti regresinį reikalavimą, ieškovas, reikšdamas reikalavimą grąžinti jo išmokėtą draudimo išmoką pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, privalo įrodyti dviejų aplinkybių sutaptį: atsakovas yra atsakingas už žalos padarymą ir faktą, kad transporto priemonę vairavęs asmuo pasišalino iš eismo įvykio vietos. Nagrinėjamu atveju, kad atsakovas, esant nustatytoms eismo įvykio aplinkybėms, galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis, nenustatyta, ieškovas neįrodė, kad atsakovas pasišalino iš įvykio vietos (CPK 12, 178 straipsniai). Nenustačius TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo būtinosios sąlygos – pasišalinimo iš eismo įvykio vietos fakto, taip pat ieškovui neįrodžius civilinės atsakomybės sąlygų, ieškovo ieškinys dėl draudimo išmokos priteisimo regreso tvarka atmetamas (CPK 178 straipsnis).

Atmetus pagrindinį ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo regreso tvarka priteisimo, atmestinas ir išvestinis ieškinio reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo.

Kiti tiek ieškinyje, tiek atsiliepimuose bei kituose procesiniuose dokumentuose šalių nurodyti argumentai bei aplinkybės neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui ir byloje teisinio rezultato neįtakoja, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 43 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Ieškinį atmetus, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos (15 Eur žyminis mokestis) neatlyginamos.

Atsakovas prašė priteisti iš ieškovo 250 Eur išlaidas už advokato teisinę pagalbą.

Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Teismo vertinimu, atsakovo prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis (250 Eur) nagrinėjamu atveju yra atitinkantis Rekomendacijose įtvirtintus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus.

Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys atmestas, yra pagrindas atsakovo patirtas 250 Eur bylinėjimosi išlaidas priteisti iš ieškovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis 1 dalis).

Valstybei iš ieškovo nepriteisiamos teismo patirtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nes šios išlaidos mažesnės negu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290 nustatyta minimali (5,00 Eur) valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Šalims išaiškintina, kad pagal CPK 140 straipsnio 4 dalį per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį dėl ginčo esmės ir pateikti ją teismui tvirtinti po sprendimo pirmosios instancijos teisme priėmimo, bet nepasibaigus jo apskundimo apeliacine tvarka terminui. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas, nutartimi patvirtinęs taikos sutartį, panaikina priimtą sprendimą ir bylą nutraukia. Kol sprendžiamas taikos sutarties tvirtinimo klausimas, apeliacinio skundo padavimo termino eiga sustabdoma. Įsiteisėjus teismo sprendimui, šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį vykdymo procese CPK 595 straipsnio tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 269-270 straipsniais, 279 straipsniu, 307 straipsniu,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui V. Ž. iš ieškovo akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą pateikiant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.