Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Kristina Domarkienė, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo G. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės G. R. patikslintą ieškinį atsakovui G. J. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo tvarkos, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, ir atsakovo priešieškinį dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus miesto apylinkės teisme priimtas nagrinėti ieškovės G. R. patikslintas ieškinys atsakovui G. J. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo tvarkos, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo bei atsakovo priešieškinis dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6. Teismas atsižvelgė į orientacinį minimaliosios mėnesinės algos (nuo 2025 m. sausio 1 d. sudarančios 1 038 Eur, tai atskaičius mokesčius sudaro apie 777 Eur), reikalingos kiekvieną mėnesį vaiko išlaikymui, kriterijų, valstybės mokamų išmokų vaikams dydį (nuo 2025 m. sausio 1 d. sudarančių po 122,50 Eur) bei aplinkybę, jog šios išmokos yra mokamos atsakovui. Teismas nusprendė, kad bylos nagrinėjimo metu pasikeitus orientacinei MMA ir nustačius aplinkybę, jog valstybės mokamas išmokas vaikams gauna ne ieškovė, o atsakovas, yra pagrindas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo tenkinti ir padidinti iš atsakovo (tėvo) priteisto laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydį iki 450 Eur per mėnesį.

7. Teismas atsižvelgė į atsakovo turtinę padėtį, jo gaunamas pajamas ir įvertino, kad ieškovės pareikštų reikalavimų suma atsakovui yra didelė, todėl tai pripažino aplinkybe, leidžiančia įžvelgti grėsmę, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti, o atsakovas gali imtis kokių nors veiksmų, siekdamas perleisti turimą turtą kitiems asmenims ar kitaip sumažinti savo galimybes vykdyti prievolinius įsipareigojimus. Teismas taip pat įvertino, kad iš ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų (šalių susirašinėjimo SMS žinutėmis, kuriose atsakovas nurodo, jog ketina perleisti turtą tretiesiems asmenims), galima daryti prielaidą, jog atsakovas gali mėginti savo turtą paslėpti ar perleisti tretiesiems asmenims ir taip apsunkinti ieškovei galbūt palankaus būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8. Atskiruoju skundu atsakovas G. J. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2025 m. birželio 27 d. nutartį kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Esminiai atskirojo skundo argumentai:

8.1. Pirmosios instancijos teismas išimtinai rėmėsi nuostata, kad teismai paprastai priteisia 1 MMA dydžio sumą. Tačiau teismai, parinkdami vaikui priteistino išlaikymo dydį, turi ne pareigą, o teisę vadovautis šiuo kriterijumi, t. y. teismas gali priteisti vaiko išlaikymui tiek mažesnį, tiek didesnį išlaikymą nei 1 MMA, priklausomai nuo kiekvienoje byloje nustatytų individualių aplinkybių, pavyzdžiui, įvertinus, kad didelę dalį laiko vaikai praleidžia kartu su tėvu, kuris tuo metu rūpinasi vaikais, negaudamas kompensacijos iš ieškovės, taip pat įvertinant tėvo gaunamą atlyginimą į rankas 778,40 Eur, kuris šiuo metu yra mažesnis nei teismo abiem vaikams priteistas išlaikymo dydis (900 Eur), kuris viršija ne tik vaikų poreikius, bet ir atsakovo pajamas. Atsakovas nesutinka, kad vaikams turėtų būti priteistas didesnis nei 200 Eur vaikui mėnesinis išlaikymas.

8.2. Atsakovas nesutinka su teismo nuostata, kad jis yra atsakingas ir už vaikų pinigų mokėjimą atsakovei, tik todėl, kad šiuo metu šie pinigai yra pervedami atsakovui. Byloje nėra įrodymų, kad šiuos pinigus atsakovas naudoja ne vaikams. Šios lėšos nėra atsakovo gaunamos pajamos ir nėra įtrauktos į MMA. Šie pinigai yra skirti padėti tėvams išlaikyti vaikus, o atsakovas išlaiko vaikus ir jais rūpinasi. Ieškovei nėra suteikta uzufrukto teisė valdyti valstybės mokamus vaiko pinigus, o vaikus išlaiko ir prižiūri ne tik ieškovė, bet ir atsakovas.

8.3. Atsakovas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑164‑687/2020, nurodo, kad valstybės mokamų vaiko pinigų suma turėtų būti mažintini vaiko poreikiai. Atsakovo manymu, teismas nepagrįstai nusprendė priskirti visus vaiko pinigus prie atsakovo mokėtinos sumos, o ieškovė nepagrįstai reikalauja priteisti visus vaiko pinigus iš atsakovo, nes ši išmoka turi būti naudojama vaiko poreikiams tenkinti ir yra finansinė pagalba jį auginantiems abiem tėvams tam, kad, paskirstydami savo pajamas, jas galėtų leisti vaiko papildomiems poreikiams tenkinti. Atsakovas nurodo, kad orientaciniu vaiko išlaikymo nustatymo kriterijumi laikant 1 MMA, iš 777 Eur sumos atėmus vaiko pinigų sumą, t. y. 122,50 Eur, gaunama 654 Eur. Šią sumą padalijus per pusę, gaunama kiekvieno iš tėvų vaiko išlaikymui skirtinos sumos dalis – po 327 Eur. Tačiau, įvertinus abiejų tėvų turtinę padėtį, atsakovas mano, kad teiktinas išlaikymas vienam vaikui per mėnesį turėtų būti ne daugiau kaip 200 Eur.

8.4. Atsakovas nėra tinkamas atsakovas pagal patikslinto ieškinio dalį dėl vaiko pinigų, kadangi šiuos pinigus moka valstybė.

8.5. Įstatyme nenustatyta draudimo teismui priteisti išlaikymą keliomis formomis arba kitomis formomis. Atsakovo manymu, gyvenamojo ploto ir komunalinių paslaugų suteikimas vaikams jo bute, įvertintas 380 Eur, yra pakankamas jo, kaip tėvo, prievolės įvykdymas. Teismas, spręsdamas dėl vaikų išlaikymo formos, privalo įvertinti esminę aplinkybę, kad šiuo metu atsakovas visiškai išlaiko savo vaikus, kurie gyvena atsakovui priklausančioje buto dalyje, už kurio priežiūrą, šildymą ir kitas komunalines paslaugas moka tik atsakovas. Ieškovė nepagrįstai reikalauja tariamo įsiskolinimo už vaikų išlaikymą, sąmoningai ir tyčia klaidindama teismą, kad atsakovas nepakankami prisideda prie vaikų išlaikymo.

8.6. Atsakovas nesutinka su teismo nutarties dalimi dėl turto arešto, nes atsakovo turimas turtas yra daug kartų didesnis už ieškovės reikalaujamą tariamą įsiskolinimą, atsakovas sąžiningai teikia vaikams išlaikymą, ieškovės pateiktos žinutės nėra autentiškos, todėl nebuvo ir nėra pagrindo areštuoti atsakovo turtą tariamo įsiskolinimo sumos mastu, ypač įvertinus, kad už vaiko pinigų mokėjimą atsakovas nėra atsakingas, todėl ši patikslinto ieškinio dalis pareikšta netinkamam atsakovui.

9. Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė G. R. prašo atmesti atsakovo atskirąjį skundą ir palikti skundžiamą teismo nutartį nepakeistą; paskirti 2 000 Eur baudą atsakovui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis reiškiant nepagrįstą atskirąjį skundą ir pusę paskirtos baudos sumos priteisti ieškovei. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:

9.1. Apelianto atskirasis skundas (DOK-104039) yra atsiliepimo į patikslintą ieškinį (DOK‑104034) dalies dėl vaikų išlaikymo dydžio kopija ir iš esmės yra atsiliepimas į patikslintą ieškovės ieškinį. Atskirajame skunde apeliantas nepasisako dėl skundžiamos nutarties argumentų ir motyvų, nepateikė argumentų dėl skundžiamos nutarties nepagrįstumo, todėl nėra galimybės pateikti argumentų atsikertant į skundo argumentus.

9.2. Atsakovas galbūt tyčia bando klaidinti teismą nurodydamas argumentus, kad šiuo metu jis visiškai išlaiko savo vaikus, kurie gyvena atsakovui priklausančioje buto dalyje. Atsakovas neišlaiko vaikų, vaikai negyvena atsakovui priklausančio buto dalyje, jeigu vaikai pagal nustatytą bendravimo tvarką lankosi pas atsakovą, tai nereiškia, jog jie nuolat gyvena pas atsakovą jo bute ir (ar) tai, kad atsakovas juos išlaiko. Šie argumentai tiek atskirajame skunde, tiek atsiliepime į ieškinį yra nepagrįsti.

9.3. Ieškovės įsitikinimu, teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo tenkino pagrįstai. Apeliantas skunde nenurodė, kad teismo priteistas laikinas išlaikymo dydis yra nepagrįstas ir (ar) neatitinka augančių vaikų poreikių, todėl apeliantui nepaneigus teismo argumentų dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo pagrįstumo, jo skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

9.4. Ieškovė nesutinka su skundo argumentais dėl turto arešto. Teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai padarė prielaidą, kad atsakovas gali mėginti savo turtą paslėpti ar perleisti tretiesiems asmenims. Ieškovė įrodė visas sąlygas, reikalingas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, todėl teismas pagrįstai areštavo atsakovui priklausantį turtą pareikšto reikalavimo apimtyje. Apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo skundo teiginių pagrįstumą. Apelianto argumentai yra subjektyvūs, siekiant sau palankaus teismo sprendimo.

9.5. Ieškovės įsitikinimu, apeliantas turėjo teisę pasirinkti reikšti atskirąjį skundą ir ginčyti 2025 m. birželio 27 d. nutartį ar tokio skundo nereikšti. Apeliantas pasirinko teikti skundą, o jis pateiktas, tikėtina, tik dėl formalių priežasčių, nes skunde nėra argumentų dėl skundžiamos nutarties nepagrįstumo ir (ar) kitų argumentų, kurių pagrindu teismas svarstytų dėl nutarties panaikinimo. Skundo argumentai yra atsiliepimo į ieškinį argumentai, kurie bus nagrinėjami pirmosios instancijos teismo sprendžiant bylą iš esmės. Ieškovės vertinimu, atskirasis skundas buvo pareikštas nepagrįstai. Apeliacinės instancijos teismui atmetus apelianto atskirąjį skundą, atsakovui turėtų būti skirta 2 000 Eur bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis reiškiant nepagrįstą atskirąjį skundą, remiantis CPK 95 straipsnio 2 dalimi, pusę paskirtos baudos sumos priteisiant ieškovei.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329, 338 straipsniai).

11. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. gegužės 27 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir priteisė iš atsakovo laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams G. J. ir J. J., mokamą periodinėmis išmokomis kiekvienam vaikui po 306 Eur per mėnesį. Taip pat byloje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 21 d. nutartimi buvo nustatyta laikina atsakovo G. J. bendravimo su šalių nepilnamečiais vaikais G. J. ir J. J. tvarka.

12. Skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 27 d. nutartimi, tenkinus patikslintame ieškinyje ieškovės pareikštą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ir taikymo, pakeistas teismo iš atsakovo priteistas laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydis, nustatant laikiną išlaikymą kiekvienam vaikui periodinėmis išmokomis po 450 Eur per mėnesį iki galutinio teismo sprendimo byloje priėmimo, taip pat areštuotas atsakovui G. J. nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas 25 648,38 Eur sumos ribose, uždraudžiant jį parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims.

13. Atsakovas atskiruoju skundu nesutinka su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi pakeistu ir nustatytu po 450 Eur per mėnesį laikino išlaikymo dviem nepilnamečiams vaikams dydžiu, taip pat su teismo nutarties dalimi dėl turto arešto taikymo ir prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2025 m. birželio 27 d. nutartį visa apimtimi.

Dėl priteisto laikino išlaikymo vaikams dydžio pakeitimo

14. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš šeimos teisinių santykių kylančiose bylose teismai gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnyje. Pagal CK 3.65 straipsnio 1 dalį, teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, numatytas CK 3.65 straipsnio 2 dalyje, kol bus priimtas teismo sprendimas dėl ginčo esmės.

15. Tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus įtvirtinta CK 3.192 straipsnyje. CK 3.192 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, teikdami išlaikymą, proporcingą nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinantį būtinas sąlygas vaikui vystytis. Vaikams turi būti užtikrinamas nuolatinis pastovaus dydžio išlaikymas. Viena iš laikinųjų apsaugos priemonių, skirta apsaugoti vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu ir užtikrinti, kad vaiko teisė gauti išlaikymą būtų tinkamai ir realiai įgyvendinama iki jo tėvų ginčo išsprendimo iš esmės, yra laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimas (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas, CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Laikinoji apsaugos priemonė, kuria nepilnamečiams vaikams priteisiamas laikinas išlaikymas, skirta vaikų teisėms ir interesams civilinės bylos nagrinėjimo metu maksimaliai apsaugoti iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės.

16. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį ir pakeisdamas (padidindamas) teismo nustatytą laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydį, be kita ko, rėmėsi minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymo kriterijumi. Apeliantas iš esmės pagrįstai nurodo, kad priteisiant vaikams išlaikymą (laikiną išlaikymą) būtiniesiems poreikiams patenkinti, minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstamas tik kaip vaikams reikiamo išlaikymo dydžio orientacinis kriterijus ir turi būti taikomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Išlaikymo dydis nustatomas kiekvienu atveju individualiai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi tai, kad kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog bylose dėl vaiko išlaikymo nustatant vaiko poreikius tėvas (motina) neturėtų būti įpareigotas teikti detalius įrodymus (pavyzdžiui, pirkinių čekius), pagrindžiančius ne didesnes nei minimalioji mėnesinė alga išlaidas vaikui. Tačiau tėvas (motina), įrodinėjantis didesnių ar mažesnių nei minimalioji mėnesinė alga išlaidų reikalaujančius vaiko poreikius, turi pareigą tai pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-969/2020, 22 punktas).

17. Pažymėtina, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą vaikams, tik preliminariai vertina vaikų poreikius ir jiems teiktino išlaikymo dydį, atsižvelgdamas į pateiktus duomenis ir nurodytus argumentus. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės išsamiai ir visapusiškai išsiaiškinti reikalingo ir būtino išlaikymo vaikams dydžio bei kokios tėvų galimybės teikti tokio dydžio išlaikymą. Šias faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. tiek tikrieji vaikų poreikiai pagal jų amžių, tiek tėvų galimybės teikti konkretaus dydžio išlaikymą vertintini išnagrinėjus bylą iš esmės (išklausius šalių paaiškinimus, įvertinus byloje pateiktus įrodymus, surinktą medžiagą). Tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra realios tėvų pajamos, tikroji jų turtinė padėtis ir galimybės teikti išlaikymą, kokie yra realūs būtinieji nepilnamečių vaikų poreikiai.

18. Apeliacinės instancijos teismas pažymi tai, kad laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams paskirtis – tarp vaikų tėvų vykstant teisminiam ginčui civilinės bylos nagrinėjimo metu užtikrinti būtinas vaikams vystytis sąlygas ir patenkinti bent minimalius bylos nagrinėjimo metu išliekančius kasdienius vaikų poreikius maistui, būstui, sveikatai, ugdymui. Šioje proceso stadijoje, kai laikinųjų apsaugos priemonių taikymu teismas turi preliminariai nuspręsti dėl laikino vaikų išlaikymo dydžio, prioritetas teikiamas vaikų interesų apsaugai (CK 3.3 straipsnio 1 dalis).

19. Sprendžiant klausimą dėl laikino išlaikymo dydžio nustatymo, kol negalima tiksliai ir konkrečiai nustatyti nei tikrųjų vaikų poreikių, nei realios tėvų turtinės padėties, reikšminga atsižvelgti ir į orientacinį MMA dydžio kriterijų. Nuo 2025 m. sausio 1 d. MMA yra 1 038 Eur (atskaičius mokesčius apie 777 Eur). Taigi vienam iš tėvų tenkanti dalis vieno vaiko minimalių būtinųjų poreikių tenkinimui sudarytų 388,50 Eur (777 Eur / 2) (CK 3.156 straipsnio 1 dalis).

20. Nagrinėjamu atveju atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pakeistu laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžiu, atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad vaikams turėtų būti priteistas ne didesnis nei 200 Eur vaikui mėnesinis išlaikymas. Pastebėtina tai, kad apelianto nurodoma suma yra žymiai mažesnė ne tik už orientaciniu kriterijumi laikomo MMA dydžio išlaikymo 1/2 dalį (t. y. 388,50 Eur), bet ir už nagrinėjamoje byloje priimta ankstesne įsiteisėjusia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 27 d. nutartimi iš atsakovo priteisto laikino išlaikymą nepilnamečiams vaikams dydį (t. y. po 306 Eur per mėnesį kiekvienam vaikui). Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo taikytu vaikų poreikių įvertinimu, savo teiginių, kad vienam vaikui per mėnesį turėtų būti pakankamas ne didesnis kaip 200 Eur dydžio išlaikymas, nemotyvavo, nepagrindė konkrečiais apskaičiavimais ir vaikų būtinų minimalių poreikių įvertinimu. Apeliantas nepagrindė savo teiginių, kad pirmosios instancijos teismo nustatyto dydžio laikinas išlaikymas viršija vaikų poreikius ir yra akivaizdžiai per didelis būtiniesiems vaikų poreikiams užtikrinti, taip pat nepagrindė, jog kiekvieno iš vaikų būtiniesiems poreikiams patenkinti būtų pakankama būtent apelianto nurodoma 200 Eur laikino išlaikymo suma, tokią sumą skiriant abiem tėvams (CPK 178 straipsnis).

22. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal Išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamos vaikui išmokos yra skirtos jo poreikiams tenkinti ir yra finansinė pagalba jį auginantiems tėvams. Dėl to, teismui sprendžiant dėl iš tėvo (motinos) priteistino išlaikymo vaikui dydžio, nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis mažintinas pagal Išmokų vaikams įstatymą ir Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis ir šalpos pensijomis, tik po to nustatytinos tėvų teiktino išlaikymo dalys, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-687/2020, 57 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-687/2020, 33 punktas). Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinis teismas, plėtodamas nurodytą praktiką, taip pat pasisakė, jog išmokų vaikams dydis ir mokėjimo tvarka keičiasi priklausomai nuo valstybės vykdomos politikos, o jų tikslas yra suteikti paramą tėvams, tenkinant vaiko poreikius, tačiau tai nereiškia, kad iš tėvų priteistinas išlaikymas privalomai turėtų būti mažinamas išmokų suma ir tais atvejais, kai tėvų turtinė padėtis leidžia tenkinti vaiko poreikius. Tokiu atveju valstybės mokamos išmokos galėtų būti skiriamos papildomiems vaiko poreikiams tenkinti, bet ne tėvų pareigos vykdymui kompensuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020, 45‑46 punktai).

23. Apeliantas atskirąjį skundą grindžia argumentais dėl savo turtinės padėties – gaunamų nedidelių pajamų ir nurodo, kad jo gaunamas atlyginimas sudaro 778,40 Eur atskaičius mokesčius. Apeliacinės instancijos teismas pažymi tai, kad nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, turi būti atsižvelgiama ne tik į gaunamas pajamas, bet ir į faktinių aplinkybių visumą: gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Pažymėtina ir tai, kad vertindamas tėvų turtinę padėtį, teismas turi atsižvelgti į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), lemiantį, kad visos abejonės dėl išlaikymo (taip pat ir laikino išlaikymo) priteisimo, jo dydžio turi būti vertinamos vaiko interesų naudai.

24. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovės ir atsakovo turtinė padėtis preliminariai buvo įvertinta dar Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 27 d. nutartimi, išsprendžiant klausimą dėl laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo iš atsakovo. Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 27 d. nutartimi nustatytų aplinkybių ir byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, atsakovo darbo užmokestis per mėnesį vidutiniškai sudarė apie 930 Eur neatskaičius mokesčių, be to, atsakovas yra vienasmenis įmonės, kurioje dirba, akcininkas, jam priklauso 100 proc. įmonės akcijų, taip pat atsakovui nuosavybės teise priklauso transporto priemonė (automobilis) ir keli nekilnojamojo turto objektai (žemės sklypas (duomenys neskelbtini) ir 1/2 dalis šiame žemės sklype esančių statinių; 1/3 dalis žemės sklype esančių statinių, adresu (duomenys neskelbtini); butas, esantis (duomenys neskelbtini), bei butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini)). Atsakovas priešieškinyje akcentuoja savo profesinius pasiekimus.

25. Apeliantas atskirajame skunde remiasi argumentais, kad jo gaunamos pajamos yra minimalios. Tačiau apeliantas neginčija aplinkybių dėl turimo kito turto, turinčio reikšmės vertinant atsakovo turtinę padėtį. Priešingai, apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad jo turimas turtas yra daug kartų didesnis už ieškovės reikalaujamą įsiskolinimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto argumentai dėl gaunamų minimalių pajamų, sprendžiant klausimą dėl laikino išlaikymo vaikams dydžio pakeitimo ir preliminariai vertinant atsakovo turtinę padėtį, šiuo atveju nesudaro pagrindo pripažinti, kad atsakovas neturi galimybės teikti nepilnamečiams vaikams orientacinio minimalaus dydžio (1/2 dalies MMA) laikino išlaikymo.

26. Atsakovas atskirajame skunde nurodo, kad jis taip pat rūpinasi vaikais ir visiškai išlaiko vaikus, kurie gyvena atsakovui priklausančioje buto dalyje. Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė nurodo, kad atsakovas neišlaiko vaikų, vaikai negyvena atsakovui priklausančio buto dalyje, o tai, kad vaikai pagal nustatytą bendravimo tvarką lankosi pas atsakovą, nereiškia, jog jie nuolat gyvena pas atsakovą jo bute ir (ar) to, jog atsakovas juos išlaiko. Apeliacinės instancijos teismas pažymi tai, kad byloje tarp šalių yra kilęs ginčas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, su šiais šalių reikalavimais susijusios reikšmingos aplinkybės visapusiškai ir detaliai bus tiriamos ir įvertintos bylą pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus iš esmės.

27. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje priimta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 21 d. nutartimi buvo nustatyta laikina atsakovo G. J. bendravimo su nepilnamečiais vaikais G. J. ir J. J. tvarka. Minėtoje teismo nutartyje, be kita ko, pažymėta, kad šalys faktiškai gyvena skyrium, taip pat įvertinta, jog faktiškai šiuo metu nepilnamečiai vaikai daugiau laiko praleidžia su motina. Pagal minėta teismo nutartimi nustatytą tvarką, numatytas atsakovo bendravimas su nepilnamečiais vaikas kas antrą savaitgalį; vieną darbo dieną, pasibaigus ugdymo veiklai iki 20.00 val.; atitinkama tvarka švenčių dienomis; taip pat 1/2 dalį jų ugdymo įstaigoje numatytų rudens, žiemos ir pavasario atostogų. Apeliantas, teigdamas, kad vaikai gyvena atsakovui priklausančioje buto dalyje, šių argumentų šioje bylos stadijoje nepagrindė, taip pat nenurodė, kad nesilaikoma Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 21 d. nutartimi nustatytos laikinos bendravimo tvarkos. Nurodyti duomenys sudaro pagrindą vertinti, kad šalių nepilnamečių vaikų tiek kasdienes, tiek periodines ar vienkartines išlaidas didžiąja dalimi patiria ieškovė.

28. Nagrinėjamu atveju byloje esančio Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių išmokų skyriaus 2025 m. gegužės 14 d. pažymos ir 2025 m. gegužės 15 d. rašto duomenys, patvirtina tai, kad Išmokų vaikams įstatymo pagrindu skiriamos išmokos vaikams už vaikus J. J. ir G. J. yra išmokamos vaikų tėvui G. J., 2025 m. sausio–balandžio mėn. po 122,50 Eur kiekvienam vaikui.

29. Apeliantas pažymi tai, kad iš orientaciniu vaiko išlaikymo nustatymo kriterijumi laikomos MMA sumos atėmus vaiko pinigų sumą ir ją padalijus per pusę, kiekvieno iš tėvų vieno vaiko išlaikymui skirtinos sumos dalis sudarytų po 327 Eur (777 Eur – 122,50 Eur = 654,50 Eur; 654,50 Eur / 2 = 327,25 Eur). Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė priskirti visus vaiko pinigus prie atsakovo mokėtinos sumos, ir akcentuoja tai, jog jis vaikus prižiūri ir išlaiko, o vaiko pinigų išmoka yra finansinė pagalba abiem tėvams tam, kad, paskirstydami savo pajamas, jas galėtų leisti vaiko papildomiems poreikiams tenkinti.

30. Vertinant nurodytus argumentus reikšminga įvertinti duomenis, kad nagrinėjamu atveju išmokos vaikams yra išmokamos tik atsakovui, o ne ieškovei, su kuria, pagal esamus bylos duomenis, nepilnamečiai vaikai praleidžia daugiau laiko ir kuriai taip didžiąja dalimi tenka patirti vaikų išlaidas, nors pats apeliantas pažymi, jog vaiko pinigų išmoka yra finansinė pagalba abiem tėvams. Apeliacinės instancijos teismas, preliminariai vertindamas bylos duomenis ir atsižvelgdamas į anksčiau nurodytus motyvus dėl atsakovo turtinės padėties preliminaraus įvertinimo, vertina, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovo turtinė padėtis neleidžia tenkinti būtinųjų vaikų poreikių teikiant iš esmės 1/2 dalį MMA atitinkančio dydžio laikiną išlaikymą (388,75 Eur) ir vaikų būtiniesiems poreikiams tenkinti skiriant 1/2 dalies atsakovui išmokamų išmokų vaikams, kaip finansinės pagalbos abiem tėvams, dydžio (122,50 Eur / 2 = 61,25 Eur) laikino išlaikymo dalį.

31. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįsta pirmosios teismo išvadą, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nustačius, jog išmokos vaikams yra išmokamos atsakovui, yra pagrindas padidinti iš atsakovo priteisto laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydį iki 450 Eur per mėnesį kiekvienam vaikui. Darytina išvada, kad pagal šiuo metu byloje esančius duomenis nėra pagrindo vertinti, jog kaip laikinoji apsaugos priemonė nustatytas atsakovo laikinai teiktino išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydis nepagrįstas ar neproporcingai didelis.

32. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi tai, kad laikinosios apsaugos priemonės neturi nei prejudicinės, nei res judicata (teismo galutinai išspręsto klausimo) galios. Taigi pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, turi teisę nustatyti kitokį išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydį.

Dėl atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto arešto

33. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi taip pat taikė laikinąją apsaugos priemonę – atsakovo nekilnojamojo turto areštą ieškovės pareikštų 25 648,38 Eur sumos reikalavimų ribose, konstatavęs, kad yra įstatyme keliamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos. Atskiruoju skundu atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo 2025 m. birželio 27 d. nutarties dalimi dėl turto arešto taikymo ir nurodo, kad nebuvo pagrindo areštuoti atsakovo turtą tariamo įsiskolinimo sumos mastu.

34. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo teismo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalyje nurodytu reglamentavimu, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, jeigu yra dvi būtinos sąlygos: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant nors vienos iš šių sąlygų, pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra.

35. Pirmoji prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimo stadija yra ieškovo reikalavimo preliminaraus (lot. prima facie (iš pirmo žvilgsnio)) pagrįstumo vertinimas. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas.

36. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas apelianto argumentus, kad atsakovas sąžiningai teikia vaikams išlaikymą, ir atsakovo poziciją, jog jis nėra atsakingas už vaiko pinigų mokėjimą, dėl to ši patikslinto ieškinio dalis pareikšta netinkamam atsakovui, pažymi, kad tokie argumentai sudaro bylos nagrinėjimo iš esmės dalyką. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio klausimą, nenagrinėja šalių ginčo iš esmės, netiria ir nevertina šalių įvardytų faktinių bei teisinių argumentų, susijusių su ginčo išsprendimu, juos patvirtinančių arba paneigiančių įrodymų, bet tik preliminariai įvertina ieškinio pagrįstumą.

37. Preliminariai susipažinus su patikslintu ieškovės ieškiniu, nėra objektyvių prielaidų manyti, kad ieškovės reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ar kad ji pasirinko neleistiną, aiškiai neįmanomą galbūt pažeistų civilinių teisių gynybos būdą. Ieškovės prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė yra susijusi su siekiamais užtikrinti ieškinio reikalavimais. Pažymėtina tai, kad dėl patikslintu ieškiniu pareikštų reikalavimų ir su jais susijusių aplinkybių pirmosios instancijos teismas pasisakys galutiniame teismo sprendime, išnagrinėjęs bylą iš esmės. Šioje proceso stadijoje, nenustačius akivaizdaus patikslinto ieškinio nepagrįstumo, pirmoji (ieškinio tikėtino pagrįstumo) sąlyga, sprendžiant procesinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nustatyta pagrįstai.

38. Apeliantas nesutikimą su taikyta laikinąja apsaugos priemone – turto areštu taip pat grindžia argumentu, kad jo turimas turtas yra daug kartų didesnis už ieškovės reikalaujamą įsiskolinimą. Apeliantas taip pat nurodo, kad ieškovės pateiktos žinutės nėra autentiškos.

39. Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kaip ir bet kuris asmens teikiamas procesinis prašymas ar dokumentas, turi būti motyvuotas ir pagrįstas įrodymais (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 178 straipsnis). Pagrįsti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra jį teikiančio asmens procesinė pareiga. Asmuo, grįsdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, privalo nurodyti teismui ne tik prielaidas, bet konkrečias aplinkybes ir įrodymus, jog laikinųjų apsaugos priemonių nesiėmimas sukels CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatytas pasekmes.

40. Apeliacinės instancijos teismas pažymi tai, kad vertinant grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo antrosios sąlygos, egzistavimą, vien aplinkybė, jog ieškiniu reiškiamas turtinis reikalavimas, savaime nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kai byloje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti reikšminga ne tik ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, bet ir jo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne)sąžiningumą. Nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teisės aktai nepreziumuoja asmens nesąžiningumo. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo siekiančiam asmeniui kyla pareiga tokią aplinkybę įrodyti, pateikti bent minimalius įrodymus, patvirtinančius priešingos šalies nesąžiningą elgesį – iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, kuriais būtų išvengiamas ar apsunkinamas kreditorei galbūt palankaus sprendimo vykdymas (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma) (CPK 144 ir 178 straipsniai).

41. Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad ieškovė prašymą dėl laikinosios apsaugos priemonės – turto arešto grindė šalių susirašinėjimu SMS žinutėmis, kuriose atsakovas nurodo galimus ketinimus perleisti turtą. Apeliantas nurodo, kad ieškovės pateiktos žinutės nėra autentiškos, tačiau savo teiginį pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apelianto nurodomus motyvus, atkreipia dėmesį ir į tai, kad ieškovė patikslintame ieškinyje savo poziciją, jog atsakovas gali bandyti nuslėpti savo turtą ar jį sumažinti, siekdamas išvengti prievolės mokėti priteistą skolą, grindė ne tik argumentu dėl prasidėjus bylai atsakovo ieškovei ir jos artimiesiems siųstų SMS žinučių turinio, tačiau taip pat rėmėsi atsakovo pareiškimu paskutinio teismo posėdžio byloje metu, jog atsakovas bylos nagrinėjimo metu yra perleidęs dalį savo nekilnojamojo turto tretiesiems asmenims.

42. Byloje nustatyta, kad iki ieškovės patikslintino priešieškinio pareiškimo vykusio 2025 m. balandžio 1 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, jog vienas nekilnojamojo turto objektas – 1/3 dalis senų pastatų (duomenys neskelbtini) buvo perleista bendraturčiui (2025 m. balandžio 1 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 1 val. 17 min. 30 sek. iki 1 val. 18 min. 45 sek.). Nurodyti atsakovo paaiškinimai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pagrindžia ieškovės teiginius apie atsakovo bylos nagrinėjimo metu atliktus aktyvius veiksmus perleidžiant dalį turimo nekilnojamojo turto. Bylos duomenys apie paties atsakovo atliktus veiksmus sudaro pagrindą įvertinti, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo požiūriu esama duomenų apie galbūt sąmoningą siekį sumažinti turimo nekilnojamojo turto kiekį, pabloginti savo turtinę padėtį. Darytina išvada, kad ieškovė pakankamais duomenimis pagrindė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir aplinkybes, kurios leistų teigti, jog yra grėsmė galbūt jai palankaus teismo sprendimo įvykdymui dėl atsakovo (apelianto) veiksmų. Esant tokioms aplinkybėms yra pagrindas pripažinti, kad egzistuoja būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo grėsmė ir nesiėmus ieškovės prašomos laikinosios apsaugos priemonės teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Apelianto argumentai šios grėsmės egzistavimo nepaneigia.

43. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų visumos egzistavimą, dėl to pagrįstai patenkino ieškovės prašymo dalį dėl laikinosios apsaugos priemonės – atsakovui nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto arešto taikymo (CPK 144 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylos procesinės baigties

44. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai nepagrindžia skundžiamos teismo nutarties neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo bei nesudaro teisinio pagrindo šią nutartį panaikinti, dėl to atsakovo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis

45. CPK 7 straipsnio 2 dalyje dalyvaujantiems byloje asmenims numatyta pareiga sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis. CPK 95 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki 5 000 Eur baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui. CPK 95 straipsnio 1 dalyje numatyti tokie piktnaudžiavimo atvejai – dalyvaujančio byloje asmens nesąžiningas pareiškimas nepagrįsto ieškinio (apeliacinio ar kasacinio skundo, prašymo atnaujinti procesą, pateikimas kito procesinio dokumento) arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą.

46. Ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą pateikė prašymą paskirti atsakovui 2 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis reiškiant nepagrįstą atskirąjį skundą, CPK 95 straipsnio pagrindu pusę paskirtos baudos sumos priteisiant ieškovei. Prašymą dėl baudos apeliantui skyrimo ieškovė motyvuoja tuo, kad, ieškovės vertinimu, yra tikėtina, jog apelianto atskirasis skundas pateiktas tik dėl formalių priežasčių, skunde nėra argumentų dėl skundžiamos nutarties nepagrįstumo, o skundo argumentai yra atsiliepimo į ieškinį argumentai, kurie bus nagrinėjami pirmosios instancijos teismo sprendžiant bylą iš esmės.

47. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės argumentus, pažymi tai, kad įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį. Teisėtas ir pagrįstas asmens naudojimasis procesinėmis teisėmis, jeigu nenustatytas tyčinis nesąžiningas elgesys, negali būti pripažįstamas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Atsižvelgiant į apelianto skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi išspręstų klausimų pobūdį, vien atsakovo argumentų dėl vaikų išlaikymo dydžio sutapimas keliuose atsakovo procesiniuose dokumentuose nesudaro pagrindo konstatuoti akivaizdų piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Nors atsakovo atskirasis skundas atmestas, tačiau atsakovo pasirinkimas pasinaudoti procesine teise į apeliaciją šiuo atveju nepripažintinas pakankamu pagrindu konstatuoti piktnaudžiavimo procesu faktą.

48. Įvertinęs ieškovės prašymo argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šioje bylos proceso stadijoje ieškovės argumentai nepripažintini pakankamu pagrindu vienareikšmiškai konstatuoti akivaizdų piktnaudžiavimo procesu faktą, dėl to prašymas dėl baudos skyrimo atmetamas (CPK 95 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Netenkinti ieškovės prašymo dėl baudos skyrimo.