Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. e2A-306-883/2017Teisminio proceso Nr. 2-70-3-07506-2016-9Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.2.4.1.1.; 2.1.2.6; 3.3.1.18.1. (S)

2017 m. balandžio 25 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus ir Irenos Stasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo S. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-8940-949/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sport Supply“, atstovaujamos bankroto administratorės R. S., ieškinį atsakovui S. S. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė BUAB „Sport Supply“ prašė teismo pripažinti negaliojančiais sandorius – atliktus mokėjimus (ab initio): pagal 2013-10-25 KIO Nr. 11 - 2027,34 Eur sumai; 2013-12-31 pagal KIO Nr. 18 - 868,86 Eur sumai; 2013-12-31 pagal KIO Nr. 19 - 434,43 Eur sumai; 2014-03-31 pagal KIO Nr. 21 - 434,43 Eur sumai; 2014-05-30 pagal KIO Nr. 25 - 289,62 Eur sumai; 2014-12-31 pagal KIO Nr. 41 - 579,24 Eur sumai; 2015-06-30 pagal KIO Nr. 47 - 864,00 Eur sumai; 2015-08-10 pagal KIO Nr. 53 - 144,00 Eur sumai; 2015-06-30 pagal KIO Nr. 48 - 8185,64 Eur sumai, 2015-08-10 KIO Nr. 52 - 139,58 Eur sumai, viso 13967,14 Eur sumai, taikyti restituciją priteisiant iš atsakovo S. S. 13967,14 Eur sumą ieškovui BUAB „Sport Supply“, priteisti iš atsakovo S. S. 1591,37 Eur žalos atlyginimą, 2179,39 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje nurodoma, kad atsakovas S. S., būdamas bendrovės vadovu ir žinodamas, kad bendrovė neturi pakankamai lėšų atsiskaityti su kreditoriais, pažeisdamas LR CK 6.930¹ str. l d. 5 p. nuostatas, mokėjimo pavedimais laikotarpiu nuo 2013-10-25 iki 2015-06-30 pagal 2013-01-01 nuomos sutartį Nr. išmokėjo sau už patalpų nuomą 5641,92 Eur. Be to, pagal 2015-06-30 mokėjimą KIO Nr. 48 atsakovui S. S. buvo išmokėta 9500 Eur atsiskaitymas pagal avansinę apyskaitą, padengiant 8185,64 Eur įsiskolinimą, o 2015-08-10 mokėjimu KIO Nr. 52 atsakovui S. S. buvo išmokėta 4711,25 Eur, padengiant 139,58 Eur įsiskolinimą. Bendrovė, atlikdama mokėjimus atsakovui, pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas-mokėjimų eiliškumo tvarką, numatytą LR CK 6.930¹ straipsnyje 1 dalies 5 punkte, sudarė niekinį ir negaliojantį (CK 1.80 str. 1 d.) sandorį, todėl mokėjimus pripažinus negaliojančiais, ieškovas prašo atsakovo S. S. atžvilgiu taikyti restituciją bei priteisti 13967,14 Eur sumą. Taip pat, atsakovas S. S. pagal 2012-03-30 su bendrove sudarytą sutartį Nr. 12-03PA jam suteiktą 43000 Lt paskolą grąžino 2015-06-01, negrąžindamas sutartinių 5 procentų metinių palūkanų nuo negrąžintos paskolos sumos, todėl iš atsakovo priteistina 2179,39 Eur palūkanų už 42 mėnesius.

Atsakovas S. S. su ieškiniu nesutiko, prašė jo netenkinti. Nurodė, kad bendrovė ginčijamų sandorių sudarymo laikotarpiu turėjo pakankamai lėšų visiškai atsiskaityti su visais kreditoriais, o mokėjimai už patalpų nuomą buvo būtini norint toliau vykdyti bendrovės ūkinę veiklą; jam pačiam jo vadovaujama įmonė buvo suteikusi beprocentinę paskolą, palūkanų tikriausiai nesumokėjo, o paskolą grąžino dalimis.

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

Pirmosios instancijos teismas 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimu priėmė ieškinio dalies dėl 1591,37 Eur žalos atlyginimo atsisakymą ir bylą šioje dalyje nutraukė; ieškinį tenkino iš dalies: pripažino negaliojančiais sandorius – atliktus mokėjimus: pagal 2013-10-25 KIO Nr. 11 - 2027,34 Eur sumai; 2013-12-31 pagal KIO Nr. 18 - 868,86 Eur sumai; 2013-12-31 pagal KIO Nr. 19 - 434,43 Eur sumai; 2014-03-31 pagal KIO Nr. 21 - 434,43 Eur sumai; 2014-05-30 pagal KIO Nr. 25 - 289,62 Eur sumai; 2014-12-31 pagal KIO Nr. 41 - 579,24 Eur sumai; 2015-06-30 pagal KIO Nr. 47 - 864,00 Eur sumai; 2015-08-10 pagal KIO Nr. 53 - 144,00 Eur sumai; 2015-06-30 pagal KIO Nr. 48 - 8185,64 Eur sumai, 2015-08-10 KIO Nr. 52 - 139,58 Eur sumai, iš viso 13967,14 Eur sumai ir priteisė ieškovui BUAB „Sport Supply“ iš atsakovo S. S. 13967,14 Eur žalos atlyginimo, 1506,51 Eur nesumokėtų palūkanų ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą 15473,65 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2016-08-30) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1000,00 Eur išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti; likusią ieškinio dalį atmetė; priteisė iš atsakovo S. S. valstybei 464,21 Eur žyminį mokestį.

Teismas priėmė ieškovės atsisakymą nuo ieškinio reikalavimo priteisti iš atsakovo S. S. 1591,37 Eur žalos atlyginimo ir civilinę byla šioje dalyje nutraukė (CPK 293 str. 4 p.).

Teismas nurodė, kad atsakovas S. S., būdamas įmonės administracijos vadovas, žinodamas, kiek įmonė turi pradelstų įsipareigojimų, kad negali atsiskaityti su kreditoriais, tinkamai nevykdė įstatymo jam nustatytų pareigų, nesilaikė CK 6.390¹ straipsnyje nurodytos mokėjimų atlikimo tvarkos, o pirmumą akivaizdžiai suteikė atsiskaitymui su pačiu savimi, tokiu būdu užtikrindamas savo asmeninius, o ne visos įmonės interesus.

Spręsdamas dėl lėšų pagal avansines apyskaitas išmokėjimo atsakovui S. S., teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 „Dėl Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2000, Nr. 15-398) 9 punktu ir nurodė, kad atsiskaitymą su atskaitingu asmeniu reglamentuoja darbo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai, tačiau atsiskaitymo su atskaitingu asmeniu tvarka yra numatyta tam, kad būtų užtikrintas tinkamas įmonės piniginių lėšų panaudojimas ir įmonės buhalterinės apskaitos vedimas. Tačiau nepriklausomai nuo to, ar atsiskaito pati įmonė tiesiogiai atlikdama pavedimus, ar įmonėje nustatyta tvarka su ūkio subjekto veikla susijusias išlaidas padengia atskaitingas asmuo, šios išlaidos priskiriamos prie įmonės išlaidų, kurios esant sunkiai įmonės finansiniai padėčiai turi būti apmokamos laikantis nurodytos sąskaitų apmokėjimo tvarkos pagal suėjusių mokėjimo terminų eiliškumą, kurį galima nustatyti pagal pinigų sumokėjimo įrodymo dokumentus. Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad avansinėse apyskaitose nurodytos sumos turėjo būti apmokėtos siekiant tęsti įmonės veiklą, ir nurodė, kad tiek tiesiogiai iš įmonės kasos, tiek per atskaitingą įmonės darbuotoją mokėtinos sumos priskiriamos prie įmonės išlaidų, o įstatymas nesuteikia pirmenybės apmokėti išlaidas įmonės darbuotojui pagal įmonės avansines apyskaitas ir vidinė įmonės atsiskaitymo tvarka negali būti nustatyta tokia, kad sudarytų sąlygas pažeisti atsiskaitymo su įmonės kreditoriais tvarką. Teismo vertinimu, tuo atveju, jei skolininkas – juridinis asmuo, neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, atsiskaitymas pagal avansines apyskaitas turi būti atliekamas laikantis CK 6.930¹ straipsnių 1 dalis įtvirtintų reikalavimų. Pažymėjo, kad atsiskaitymas pagal avansines apyskaitas su atskaitingu asmeniu nepriskirtinas prie atsiskaitymų, atsirandančių tiesiogiai iš darbo sutarties ir nepatenka į CK 6.930¹ straipsnių 1 dalies 2 punkte numatytų mokėjimų, kurie atliekami antrąja eile, tai nėra atsiskaitymas su darbuotoju pagal darbo sutartį. Teismas sprendė, kad atsiskaitymai pagal ginčo avansines apyskaitas, atsižvelgiant į jose nurodytas mokėjimo datas, turėjo būti apmokamos vėliau nei sąskaitos, kurias buvo pateikę bankroto byloje reikalavimus pareiškę kreditoriai pagal mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka.

Teismas, įvertinęs byloje pateiktus dokumentus, ieškovo ginčijamus sandorius pripažino negaliojančiais kaip pažeidžiančius ieškovo kreditorių interesus, atsakovui, kaip įmonės vadovui, nesąžiningai suteikus pirmenybę atsiskaitymui su savimi, tokiu būdu pažeidžiant vadovaujamos įmonės interesus. Pripažinęs sandorius negaliojančiais, teismas taikė restituciją (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis) ir ieškovui iš atsakovo priteisė 13967,14 Eur suma. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad šiuo atveju negalima dvišalė restitucija, nes ieškovas negali grąžinti atsakovui suteiktų patalpų nuomos paslaugų, tačiau nurodė, kad šie argumentai nepaneigia galimybės taikyti minėtose CK teisės normose įtvirtintos vienašalės restitucijos, kurią galima taikyti tuo atveju, kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu.

Spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovo 2179,39 Eur palūkanų pagal 2012-03-30 tarp paskolos davėjo UAB „Sport Supply“ ir paskolos gavėjo S. S. sudarytą rašytinė paskolos sutartis Nr. 12-03PA, teismas nurodė, kad sutarties 1, 2 punktai numatė, kad 43000,00 Lt paskola suteikiama iki 2012-12-31 su 5 procentų metinėmis palūkanomis nuo negrąžintos paskolos sumos, o paskola pripažįstama grąžinta nuo jos perdavimo paskolos davėjui – įnešus į kasą pagal kasos pajamų orderį arba pervedus į paskolos davėjo atsiskaitomąją sąskaitą (3 punktas). Teismas nustatė, kad atsakovas neįrodė savo teiginio dėl paskolos grąžinimo dalimis, nes kasos pajamų orderiu KPO Nr. 24 2015-06-01 iš S. S. buvo gauta 12453,66 Eur visa grąžinamos paskolos suma iš karto. Nesant byloje įrodymų apie palūkanų pagal paskolos sutartį mokėjimus, teismas konstatavo, kad terminas paskolai grąžinti buvo praleistas 881 d. (365 dienas 2013 metais, 365 dienas 2014 metais ir 151 dieną nuo 2015-01-01 iki 2015-06-01), todėl už šį laikotarpį atsakovas ieškovui turėjo sumokėti 1506,51 Eur palūkanų, todėl ieškinio reikalavimą dėl palūkanų sumokėjimo tenkino iš dalies.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė

Apeliaciniu skundu atsakovas S. S. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas sprendimu pripažino, kad mokėjimai apeliantui pagal avansines apyskaitas yra atlikti vadovaujantis darbo santykius reglamentuojančiomis teisės normomis, šie mokėjimai nepatenka į civilinio kodekso reguliavimo sferą, todėl jų vertinimui negali būti taikomos CK 6.930¹ straipsnio nuostatos.Pripažindamas negaliojančiais visus mokėjimus už nuomos paslaugas nuo 2013-10-25, teismas nesiaiškino, ar šių mokėjimų momentu įmonė buvo nemoki, taip pat nesiaiškino, ar nuomos paslaugos buvo gyvybiškai svarbios ir reikalingos įmonės veiklai užtikrinti, nepasisakė dėl pripažintų negaliojančiais mokėjimų įtakos kreditorių interesams. Formaliai pritaikęs CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies 5 punktą, teismas neįvykdė pareigos ištirti ir išanalizuoti visas bylai svarbias aplinkybes.Iš teismo sprendimo neaišku, kodėl teismas CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas pripažino imperatyviomis, o nemotyvuoto sprendimo surašymas pats savaime yra savarankiškas ir esminis civilinio proceso pažeidimas, darantis sprendimą neteisėtu.Panaikinęs mokėjimus, teismas restituciją taikė mechaniškai, restitucijos taikymo pagrindų ir motyvų neanalizavo, dėl jų sprendime nepasisakė.Ieškovas savo ieškiniu reikalavimo priteisti iš atsakovo 13967,14 Eur žalą nereiškė, todėl atsakovui nėra žinoma, kokiu pagrindu ir kokiais motyvais buvo priteista žala.Mokėjimai pagal nuomos sutartį nėra sandoriai, todėl nepanaikinus pačių nuomos sutarčių, mokėjimai pagal nuomos sutartį negali būti naikinami. Pirmosios instancijos teismas nuomos sutarties visai neanalizavo ir dėl jos visai nepasisakė.Iš teismo sprendimo neaišku, kaip apskaičiuotos palūkanos, nebuvo atsižvelgta į dalinius paskolos grąžinimus.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą BUAB „Sport Supply“ bankroto administratorius prašo atsakovo apeliacinio skundo netenkinti ir Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad įmonė iki bankroto bylos iškėlimo jau nemažą laikotarpį buvo faktiškai nemoki, todėl vykdydama atsiskaitymus privalėjo laikytis CK 6.930¹ straipsnyje nustatyto atsiskaitymų eiliškumo.Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime labai išsamiai išdėstė motyvus dėl CK 6.930¹ straipsnio nuostatų imperatyvumo, pasisakė dėl restitucijos taikymo pagrindų ir priežasčių.Mokėjimo pavedimas yra vienašalis sandoris, kurį galima ginčyti CK numatyta sandorių ginčijimo tvarka ir pagrindais.Tarp šalių buvo susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai, todėl atmestinas atsakovo argumentas, kad mokėjimai pagal avansines apyskaitas reguliuojami darbo santykius reglamentuojančiais norminiais aktais.Sprendime aiškiai nurodyta, kaip apskaičiuotos priteistos palūkanos, o atsakovas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių dalinį paskolos grąžinimą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje nustatyta, kad UAB „Sport Supply“ juridinių asmenų registre įregistruota 2011-01-12. Šios bendrovės vardu kaip vienasmenis valdymo organas nuo 2011-01-12 iki 2015-11-30 veikė jos vadovas (direktorius) atsakovas S. S.. 2013-01-01 tarp S. S. ir UAB „Sport Supply“ buvo sudaryta gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, pagal kurią S. S. iki 2015-01-01 išnuomojo UAB „Sport Supply“ gyvenamąsias patalpas, esančias Šatrijos g. 3 c, Šiauliuose, o UAB „Sport Supply“ įsipareigojo mokėti S. S. mėnesinį 588 Lt + GPM nuomos mokestį. Atsakovas S. S., būdamas įmonės vadovu ir žinodamas, kad bendrovė neturi pakankamai lėšų atsiskaityti su kreditoriumi Unirubber Sp.Z.o.o pagal laikotarpiu nuo 2013-05-06 iki 2014-06-23 išrašytas sąskaitas faktūras ir su kreditoriumi Urenthanes GmbH &Co.KG pagal laikotarpiu nuo 2014-08-15 iki 2014-12-18 išrašytas sąskaitas faktūras, mokėjimo pavedimais laikotarpiu nuo 2013-10-25 iki 2015-08-10 išsimokėjo sau 5641,92 Eur nuomos mokestį. Taip pat atsakovas 2015-06-30 išsimokėjo sau 9500 Eur, padengdamas 8185,64 Eur įsiskolinimą pagal avansines apyskaitas, ir 2015-08-10 išsimokėjo sau 4711,25 Eur, padengdamas 139,85 Eur įsiskolinimą pagal avansines apyskaitas. Šiaulių apygardos teismas 2015-11-10 nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Sport Supply“, bankroto administratoriumi paskyrė R. S.. Bankroto administratorė, gindama bankrutuojančios įmonės ir kreditorių teises ir interesus, kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančiais atsakovui S. S. atliktus mokėjimus, taikyti restituciją ir priteisti 13967,14 Eur.

Šiaulių apylinkės teismas 2016-12-23 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, konstatavęs, kad ginčijami mokėjimai atlikti pažeidžiant imperatyvias CK 6.930¹ straipsnio nuostatas. Atsakovas apeliantas su teismo išvadomis nesutinka ir teigia, kad neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismas CK 6.930¹ str. 1 d. 5 p. nuostatas pripažinimo imperatyviomis.

Nuo 2013 10 01 įsigaliojo CK 6.930¹ straipsnis, nustatantis atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Tai reiškia, kad įstatymas nustato tvarką, ginančią kreditorių teises, siekiant išvengti situacijos, kai nemokus skolininkas suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba kitaip pažeidžia kreditoriaus teises (CK 66 straipsnio 1 dalis). CK 6.930¹ str. 1 d. numato, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. Ar konkreti teisės nuostata yra imperatyvioji, pagal kasacinio teismo praktiką, lemia požymiai, kad ji formuluoja paliepimą ir neleidžia jo suprasti dviprasmiškai; tai reiškia, kad jos išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2010; 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2011). Teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, pagal kurią atsiskaitymas su tolesnės eilės kreditoriais galimas tik visiškai atsiskaičius su pirmesnės eilės kreditoriais. Iš aptariamos teisės normos konstrukcijos matyti, kad nustačius aplinkybę, jog skolininkas neturi pakankami lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, teisės norma dėl atsiskaitymo eiliškumo yra imperatyvi, o sandoris, kuriuo atsiskaitymas atliktas pažeidžiant eiliškumą, yra niekinis ir negalioja nuo jo įvykdymo momento (CK 1.80 straipsnis).

Byloje nustatyta, kad apeliantas, išsimokėjęs sau lėšas, pradedant 2013 m. spalio mėnesiu ir vėliau, pripažino pats nusprendęs, su kuriais kreditoriais atsiskaityti, o su kuriais - ne: buvo atsiskaitoma su UAB „Fotoras“, kurios akcininku buvo atsakovas, o neatsiskaitoma su Unirubber Sp.Z.o.o ir Stockmeier Urenthanes GmbH &Co.KG. Byloje taip pat nustatyta, kad pagal kasos išlaidų orderius buvo padengiami ne tik einami mėnesiniai mokėjimai pagal nuomos sutartį, bet ir dengiamos daug didesnės nei einamojo mėnesio nuomos mokesčio sumos.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad mokėjimai pagal nuomos sutartį nėra sandoriai, todėl nepanaikinus pačių nuomos sutarčių, mokėjimai pagal nuomos sutartį negali būti naikinami. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Konstituciškai pagrįstas asmenų laisvės sudaryti sandorius ribojimas siekiant apsaugoti kito asmens teises, laisves ar interesus, visuomenės ar valstybės interesus įgyvendinamas taikant konkrečius reikalavimus sandorių šalims, turiniui, objektui, tikslui ir atskirais atvejais sandorių formai, jų registracijai. Sandoris galioja, jei atitinka jo galiojimui privalomus teisės reikalavimus, tačiau yra neteisėtas ir negalioja, kai nėra privalomų jo galiojimui elementų, pvz., neteisėtas jo objektas, ydinga išreikšta sandorio šalių valia ir kt. Sudarydamos sandorius, šalys privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo bei sąžiningos dalykinės praktikos reikalavimais (CK 1.5, 6.158 straipsniai). Šis reikalavimas reiškia pareigą įmonei, kaip verslo subjektui, nesudaryti sandorių, kuriais būtų pažeistos trečiųjų asmenų teisės ir teisėti interesai, pvz., esant finansiniams sunkumams nesuteikti nepagrįsto pranašumo vienam iš kreditorių kitų kreditorių teisių ir teisėtų interesų sąskaita. Bankroto teisėje neribojama bankrutuojančios įmonės administratoriaus teisė ginčyti tiek bankrutuojančios įmonės vienašalius, tiek dvišalius ar daugiašalius sandorius.

Pagal CK 1.63 straipsnio 1 dalies nuostatą, sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Sandoriai gali būti vienašaliai, dvišaliai arba daugiašaliai (CPK 1.63 str. 2 d.). Pagal CPK 1.63 straipsnio 3 dalį, vienašaliu sandoriu laikomas toks sandoris, kuriam sudaryti būtina ir pakanka vienos šalies valios. Pagal Lietuvos Respublikos mokėjimo įstatymo 2 straipsnį, mokėjimas apibrėžiamas kaip mokėtojo lėšų perdavimas gavėjui tiesiogiai grynaisiais pinigais arba negrynųjų pinigų pervedimas per pasirinktas kredito įstaigas. Minėtoje įstatymo straipsnio dalyje taip pat nurodyta, kad pervedant lėšas, mokėtojas ir gavėjas gali būti tas pats asmuo, lėšos apima tiek grynuosius, tiek negrynuosius pinigus. Taigi, pagal minėtas Mokėjimo įstatymo nuostatas darytina išvada, kad mokėjimas – tai vienašalis sandoris, kurio metu jį atliekantis asmuo išreiškia savo valią pervesti lėšas kitam asmeniui, tokiu būdu sukurdamas, pakeisdamas arba panaikindamas savo civilines teises ir pareigas. Todėl ginčijami mokėjimai pagrįstai pripažinti vienašaliais sandoriais.

Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas apibrėžia tik bankrutuojančios įmonės administratoriaus pareigą patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius ir pareikšti ieškinius dėl tam tikrų sandorių ginčijimo. Įmonių bankroto įstatymas nereglamentuoja savarankiškų sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų, o tik akcentuoja ginčytinų sandorių požymius – priešingumą įmonės veiklos tikslams ir (arba) galimą įtaką įmonės mokumui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje šios teisės normos aiškinimo praktikoje pripažįstama bankrutuojančios įmonės administratoriaus teisė ginčyti anksčiau sudarytus šios įmonės sandorius visais Civiliniame kodekse nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus ir byloje pateiktus dokumentus, pagrįstai pripažino, kad tarp šalių susiklostė teisiniai santykiai, reguliuojami Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 ir atsakovą vertino kaip atskaitingą asmenį, kuris privalėjo nustatyta tvarka pateikti buhalteriui pinigų sumokėjimo įrodymo dokumentus, kurie surašomi į avanso ataskaitą (nurodytų taisyklių 9 punktas). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsiskaitymas pagal avansines apyskaitas su atskaitingu asmeniu nepriskirtinas prie atsiskaitymų, atsirandančių tiesiogiai iš darbo sutarties, nes pagal avansines apyskaitas yra apmokamos su ūkio subjekto veikla susijusios išlaidos, tai nėra atsiskaitymas su darbuotoju pagal darbo sutartį.

Spręsdamas dėl UAB „Sport Supply“ finansinės padėties ginčijamų mokėjimų atlikimo metu, teismas rėmėsi Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-947-440/2015 dėl UAB „Sport Supply“ bankroto esančia medžiaga, Juridinių asmenų registro duomenimis ir nustatė, kad įmonė 2012 metais patyrė 14371 Lt nuostolį, 2013 metais įmonė patyrė 86126 Lt nuostolį, 2014 metais įmonės pradelsti įsipareigojimai tiekėjams sudarė 220149,80 Eur ir viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės (178382,47 Eur), todėl sprendė, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu įmonė buvo nemoki. Išvardinti įrodymai pagrindžia pirmosios instancijos išvadas, jog įmonė buvo susidūrusi su finansiniais sunkumais, kurie trukdė jai normaliai vykdyti veiklą ir atsiskaityti su kreditoriais, todėl šiuo laikotarpiu įmonė sudarydama sandorius turėjo įvertinti jų tikslingumą įmonei bei poveikį kreditorių teisėms ir interesams. Teisėjų kolegija nesutikti su tokiomis nustatytomis aplinkybėmis neturi teisinio pagrindo, nes jos padarytos remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios nėra paneigtos nei ieškovo pateiktais procesiniais dokumentais pirmosios instancijos teisme, nei pateiktu apeliaciniu skundu.

Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, jog įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas. Nors UAB „Sport Supply“ ginčijamų sandorių sudarymo metu bankroto byla nebuvo iškelta, tačiau tuo atveju, kai įmonė, būdama nemoki, pasirinktinai sudarydama sandorius patenkina vieno kreditoriaus reikalavimus ir pažeidžia kitų kreditorių teises, toks skolininko elgesys vertintinas kaip prieštaraujantis sąžiningai verslo praktikai. Pažymėtina, kad CK 6.9301 str. teisės norma nėra betikslė, o būtent skirta apginta kreditorių interesams, todėl vienų kreditorių interesų prioretizavimas pažeidžiant imperatyvias teisės normas negali būti vertinamas teigiamai.

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad mokėjimų sau apeliantas neturėjo teisės vykdyti dėl jų sudarymo metu egzistuojančių sąlygų, apibrėžtų CK 6.930¹ straipsnyje. Kadangi aptariama norma yra imperatyvi, tai ją pažeidžiant sudarytas sandoris yra negaliojantis CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013). Dėl šios priežasties ginčijami mokėjimai nuo 2013-10-25 iki 2013-08-10 (vienašaliai sandoriai) yra negaliojantys nuo jų sudarymo momento (CK 1.78 straipsnio 1, 5 dalys, 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.95 straipsnio 1 dalis).

CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija). Turto gavimo neteisėtumas pažeidus imperatyviąsias įstatymo nuostatas teismo konstatuojamas ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Tai reiškia, kad bankroto administratorius turi teisę reikalauti, kad atsakovė grąžintų pagal ginčijamus mokėjimus pervestas sumas. Tokį reikalavimą – priteisti iš atsakovo 13967, 14 Eur – ieškovė pareiškė ieškinyje ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį tenkino.

Byloje taip pat nustatyta, kad 2012-03-30 tarp paskolos davėjo UAB „Sport Supply“ ir paskolos gavėjo S. S. buvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis Nr. 12-03PA, pagal kurią paskolos gavėjui buvo suteikta 43000,00 Lt paskola iki 2012-12-31 su 5 procentų metinėmis palūkanomis nuo negrąžintos paskolos sumos. Visa paskolos suma 12453,66 Eur grąžinta 2015-06-01. Duomenų, kad paskola grąžinta dalimis, taip pat duomenų apie palūkanų sumokėjimą byloje nėra. Teismas sprendime detaliai nurodė palūkanų skaičiuotę, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad neaišku, kaip apskaičiuotos palūkanos, nepateikus kitos palūkanų skaičiuotės, atmestinas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, taikė materialiosios ir procesinės teisės normas, todėl naikinti skundžiamą sprendimą pagal apeliaciniame skunde nurodytus argumentus nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ją atstovavusiam advokatui sumokėjo 500 Eur. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 p. maksimalus užmokesčio už atsiliepimą į apeliacinį skundą dydis yra 1.3 Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių). Ieškovės prašoma priteisti suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą šio dydžio neviršija. Atsižvelgiant į tai, apeliacinį skundą atmetus, ieškovei iš apelianto priteistina 500 Eur suma išlaidoms advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d., 98 str.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo S. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei BUAB „Sport Supply“, j. a. k. 302582328, 500 Eur (penkių šimtų eurų) atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

TeisėjaiRasa BartašienėEgidijus MockevičiusIrena Stasiūnienė