Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Gudžiūnienės ir Romualdos Janovičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės asociacijos Dzūkų krašto menų inkubatoriaus apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. sausio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės asociacijos Dzūkų krašto menų inkubatoriaus ieškinį atsakovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „Maji“ dėl nekilnojamojo daikto priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, G. J..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė asociacija Dzūkų krašto menų inkubatorius kreipėsi į teismą, prašydama priteisti jai iš atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Maji“ patalpas, esančias pastato, esančio Tilto g. 2, Alytuje, trečiame aukšte, plane pažymėtas numeriais: 3-1, 3-16, 3-17, 3-18, 3-19, 3-20, 3-21, 3-22, 3-23, 3-24, 3-25, 3-26, kurių bendras plotas sudaro 127,48 kv. m, ir patalpas, esančias pastato rūsyje, plane pažymėtas numeriais: R-20, R-21, R-22, R-23, R-24 ir R-25, kurių bendras plotas yra 53,29 kv. m.

2. Ieškovė nurodė, kad 2008 m. gruodžio 1 d. ji ir atsakovė sudarė panaudos sutartį, kuria ieškovei buvo perduota naudotis 488,77 kv. m ploto pastato dalis, leidžiant jai pertvarkyti naudojamas patalpas ir rekonstruoti pastatą, padidinant patalpų plotą. 2013 m. gruodžio 10 d. šalys sudarė jungtinės veiklos sutartį, kuria susitarė dalyvauti projekte „Dzūkų krašto menų inkubatorius „Menų pirtis“ ir sukurti nekilnojamąjį turtą. Jungtinės veiklos sutartyje buvo nurodyta, kad ieškovė panaudos sutarties pagrindu gautą turtą rekonstruos savo lėšomis ir, kadangi panaudos sutartis buvo sudaryta 25 metams, šalys dalį naujai sukurto turto perduos nuosavybės teise atsakovei. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. 4-1079 buvo skirtas finansavimas projekto kapitalo formavimo išlaidoms padengti, o 2013 m. gruodžio 30 d. buvo pasirašyta projekto finansavimo ir administravimo sutartis, kurios pagrindu ieškovės panaudos teise valdomos patalpos iki 2030 metų turėjo būti naudojamos projektui vykdyti. 2016 m. gruodžio 1 d. ieškovė baigė pastato rekonstrukciją ir šalys sudarė susitarimą padalinti patalpas – ieškovei teko 1 125,20 kv. m, o atsakovei – 868,85 kv. m ploto patalpų dalys. Šalys sudarė ir papildomą susitarimą, kuriuo ieškovei buvo suteikta teisė neatlygintinai naudotis 530,47 kv. m ploto patalpomis, priklausančiomis atsakovei.

3. Ieškovė nurodė, kad 2019 m. gegužė 28 d. atsakovei buvo iškelta bankroto byla, o 2020 m. liepos 20 d. ieškovė gavo atsakovės nemokumo administratorės pranešimą, kad panaudos sutartis yra nutraukiama, nes atsakovė bankrutavo. Vadovaujantis panaudos sutarties 3.5 papunkčiu, nurodyta aplinkybė sudaro pagrindą nutraukti sutartį, tačiau šiame punkte nurodyta, kad, nutraukus panaudos sutartį prieš terminą, privalo būti grąžintos turtui pagerinti skirtos lėšos. Atsakovė, sudarydama panaudos sutartį, nuosavybės teise turėjo 688,77 kv. m ploto pastato dalį. Atsakovei dalyvaujant ieškovės vykdytame projekte, jos valdomas pastato plotas padidėjo iki 868,88 kv. m, be to, buvo rekonstruotos ir suremontuotos jai priklausančios patalpos, nors ji finansiškai neprisidėjo prie projekto. Kadangi šalių sudarytos sutartys nebuvo tinkamai įvykdytos dėl atsakovės kaltės, ji turi grąžinti ieškovei turto pagerinimus – 180,08 kv. m ploto patalpas, kurias ji įgijo pagal jungtinės veiklos sutartį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apygardos teismas 2021 m. sausio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.

5. Teismas nurodė, kad ieškovės reikalavimas priteisti jai dalį atsakovės vardu įregistruoto nekilnojamojo turto yra nepagrįstai motyvuojamas šalių sudarytais sandoriais. Panaudos sutarties 3.5 papunktyje šalys nebuvo susitarusios dėl turto perdavimo prieš terminą nutraukus sutartį. Panaudos ir jungtinės veiklos sutartyse taip pat nebuvo susitarta, kad ieškovė galės reikalauti viso ar dalies atsakovei nuosavybės teise priklausančio turto dėl to, kad šios sutartys yra netinkamai įvykdytos, be to, ieškovė neįrodė, kad sutartys buvo vykdomos netinkamai. Atsakovė privalėjo nutraukti panaudos sutartį prieš terminą remdamasi Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalimi, o šalių sudarytos panaudos sutarties 3.5 papunktyje tokia aplinkybė buvo nurodyta kaip teisėtas sutarties nutraukimo pagrindas. Pati ieškovė pripažino, kad ji neturi pretenzijų dėl jungtinės veiklos sutarties vykdymo ir kad ši sutartis yra pasibaigusi. Tokiai pozicijai prieštaraujantys ieškovės teiginiai apie jungtinės veiklos sutarties 2.1 papunkčio pažeidimą nutraukus panaudos sutartį yra nepagrįsti.

6. Teismo vertinimu, ieškovės reikalavimas įpareigoti atsakovę grąžinti jai patalpas, nes atsakovė neprisidėjo finansiškai prie to, kad pastato plotas būtų padidintas, nėra pagrįstas jokiomis sutarčių ar įstatymų nuostatomis. Toks ieškovės atstovo argumentas prieštarauja jo pozicijai, išreikštai civilinėje byloje Nr. eB2-1512-324/2019, kurioje jis nurodė, kad jis ir kredito unija Vilniaus taupomoji kasa skolino atsakovei pinigus pastatui rekonstruoti. Ieškovės argumentai, susiję su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.204 straipsnio taikymu priteisiant jai ginčo turtą nėra susiję su šios normos turiniu ir faktinėmis bylos aplinkybėmis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. sausio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

7.1. Teismas nepagrįstai nurodė, kad šalių sudarytos sutartys nesuteikė ieškovei teisės reikalauti iš atsakovės jai nuosavybės teise priklausančio turto. Ieškovė, sudarydama panaudos sutartį, neleido atsakovei jos nutraukti jokiais pagrindais, išskyrus bankrotą. Šalys taip pat susitarė, kad tokiu atveju atsakovė privalės grąžinti ieškovei lėšas, skirtas turtui pagerinti. Atsakovės papildomai neatlygintinai gautas patalpų plotas laikytinas turto pagerinimu. Panaudos sutarties 3.5 papunktis yra galiojantis ir turi būti vykdomas.

7.2. Kadangi panaudos sutarties galiojimo terminas turėjo pasibaigti 2033 metais, nutraukdamos sutartį, šalys turėjo vadovautis ir CK 6.189 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad sutarties pasibaigimas neatleidžia nuo civilinės atsakomybės už jos pažeidimą ar nevykdymą. Todėl atsakovė privalėjo atlyginti dėl sutarties nutraukimo atsiradusius nuostolius, o tai pasireiškė kaip gauto nekilnojamojo turto grąžinimas.

7.3. Teismas netinkamai aiškino panaudos sutartį. Abi šalys žinojo, kad panauda reikalinga projektui „Dzūkų krašto menų inkubatorius „Menų pirtis“ vykdyti ir kad jų sutartiniai santykiai yra ilgalaikiai, o jų terminas sutampa su projekto vykdymo terminu. Šalys susitarė padidinti atsakovės turimą patalpų plotą, vertindamos tai kaip kompensaciją už jos patirtus nepatogumus vykdant panaudos sutartį. Šalių sudarytos sutartys nebuvo tinkamai įvykdytos dėl atsakovės kaltės, todėl ieškovė turi teisę, kad jai būtų grąžinti pagerinimai, taip atstatant šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą (CK 6.204 straipsnis).

7.4. Teismas nesivadovavo CK nustatytais principais, kad sutartys turi būti vykdomos tinkamai ir sąžiningai, o sutarčių šalys turi dėti didžiausias pastangas sutarčiai įvykdyti. Sutarties nutraukimas dėl bankroto – tai specialus sutarties nutraukimo pagrindas, tačiau jis neatleidžia nuo prisiimtų įsipareigojimų vykdymo. Atsakovė, nesilaikydama sutarties galiojimo termino, neįvykdė sutarties ir gali pašalinti sutarties vykdymo trūkumus grąžindama ieškovei projekto vykdymo metu įgytą turtą (CK 6.214 straipsnis).

7.5. Teismas nurodė, kad ieškovė neįrodė atsakovės kaltės, tačiau sutartys gali būti nutraukiamos ne tik tada, kai yra vienos iš šalių kaltė. Tai, kad sutartis buvo nutraukta dėl bankroto savaime nėra atsakovės kaltė, tačiau jos nutraukimas sukėlė pasekmes ne tik atsakovei, bet ir ieškovei. Todėl šalys buvo susitarusios, kad, atsakovei nutraukus sutartį savo iniciatyva, ieškovei turi būti grąžinta tik tai, kas buvo sukurta vykdant sutartis.

7.6. Teismas nepagrįstai vertino, kad atsakovei tekusi papildoma pastato dalis buvo pastatyta panaudojant atsakovės gautą paskolą. Paskola buvo gauta likus 3 mėnesiams iki projekto patvirtinimo ir buvo panaudota rūsiui rekonstruoti.

7.7. Nagrinėjant bylą, teismui buvo pateikti papildomi įrodymai – Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos ir valstybės įmonės Lietuvos verslo paramos agentūros raštai, kuriuose yra pažymima, kad ieškovės vykdomas projektas yra tęstinis. Nutraukus panaudos sutartį ne tik nutrūksta projekto įgyvendinimo tęstinumas, bet yra pašalinama galimybė naudojant ginčo turto dalį vykdyti projektą. Teismas nepagrįstai atsisakė priimti šiuos dokumentus.

8. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė prašo jo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

8.1. Panaudos sutartyje šalys susitarė, kad, atsakovei nutraukus ją prieš terminą, ji turės atlyginti ieškovei išlaidas, skirtas turtui pagerinti. Tokia sutarties nuostata atitiko ir CK nustatytą reglamentavimą. Tačiau nei CK, nei sutartyje nebuvo nustatyta, kad, nutraukusi panaudos sutartį, atsakovė turėtų perduoti ieškovei nekilnojamojo turto dalį. Teisme yra nagrinėjama kita byla, kurioje ieškovė yra pareiškusi reikalavimą atlyginti jos patirtas pastato pagerinimo išlaidas.

8.2. Atsakovė įgijo teisę į ginčo patalpas ne panaudos sutarties, o jungtinės veiklos sutarties ir šalių susitarimo dėl turto padalijimo pagrindu. Šiuose sandoriuose nebuvo nustatyta jokių pagrindų, kuriais remdamasi ieškovė galėtų reikalauti iš atsakovės ginčo turto.

8.3. Ieškovė nepagrįstai siekia taikyti atsakovei civilinę atsakomybę. Pati ieškovė pripažįsta, kad panaudos sutartis buvo nutraukta teisėtai.

8.4. Ieškovės prašomas priteisti turtas buvo sukurtas (pagerintas) vykdant projektą „Dzūkų krašto menų inkubatorius „Menų pirtis“, kuris buvo finansuojamas ne ieškovės, o Europos Sąjungos lėšomis.

8.5. Ieškovė neteisėtai reikalauja perduoti jai atsakovės nuosavybę, nors panaudos sutartimi negali būti suteikiama nuosavybės teisė į sutarties dalyku esantį daiktą. Patenkinus ieškinį, būtų pažeistos atsakovės, kaip bankrutavusios bendrovės, ir jos kreditorių teisės, nes būtų sumažintas atsakovei priklausančio turto, iš kurio galėtų būti atlygintos administravimo išlaidos ir įvykdyti kreditorių reikalavimai, kiekis. Visas ieškovės turtas (įskaitant ir ginčo turtą) 2020 m. birželio 23 d. buvo parduotas trečiajam asmeniui.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

10. 2008 m. gruodžio 1 d. ieškovė ir atsakovė sudarė panaudos sutartį, kuria atsakovė leido ieškovei 25 metus neatlygintinai naudotis 488,77 kv. m ploto negyvenamojo pastato (unikalus Nr. 1194-0005-4013), esančio Tilto g. 2, Alytuje, dalimi (panaudos sutarties 1 ir 2 punktai). Sudarydama sutartį, atsakovė leido ieškovei perplanuoti, pertvarkyti pastato viduje esančias patalas ir rekonstruoti pastatą, padidinant jo plotą, sutikdama, kad visas papildomas pastato plotas, bet ne mažiau kaip 1 500 kv. m, būtų pritaikytas ieškovės poreikiams tenkinti (panaudos sutarties 3.6 papunktis). Panaudos sutarties 3.5 papunktyje šalys susitarė, kad atsakovė neturi teisės nutraukti šios sutarties, išskyrus atvejus, kai ji bankrutuoja. Šalys šiame punkte taip pat nustatė, kad tuo atveju, jeigu atsakovė nutrauks sutartį prieš terminą, ji privalės atlyginti ieškovei turto pagerinimo išlaidas.

11. 2013 m. gruodžio 10 d. šalys sudarė jungtinės veiklos sutartį ir jos 1.1 papunktyje nurodė, kad, vykdydamos panaudos sutartį, jos įsipareigoja bendrai rekonstruoti ieškovei panaudos teise perduotą pastatą. Šioje sutartyje šalys nurodė, kad jungtinės veiklos rezultatu jos laikys sutarties šalių turtu, piniginiais įnašais ar profesinėmis ir kitomis žiniomis sukurtą bendrą dalinę nuosavybę ir kad šios sutarties pagrindu įgyto turto teisinė registracija bus vykdoma abiejų šalių vardu (jungtinės veiklos sutarties 1.2 papunktis). Šalys taip pat nurodė, kad, pasiekusios jungtinės veiklos 1.1 papunktyje nustatytą tikslą (rekonstravusios pastatą), jos pasidalins naujai sukurtą objektą – patalpas – natūra; ši sąlyga bus įgyvendinta šalims sudarius atskirą susitarimą dėl patalpų pasidalinimo, kuris taps neatskiriama jungtinės veiklos sutarties dalimi ir pagrindu įteisinti patalpas abiejų jungtinės veiklos sutartį pasirašiusių šalių vardu (jungtinės veiklos sutarties 1.3 ir 1.4 papunkčiai). Jungtinės veiklos sutarties 3.1 papunktyje šalys nustatė, kad ši sutartis galios iki tol, kai bus visiškai įvykdytos visos jos sąlygos.

12. 2013 m. gruodžio 30 d. ieškovė, Lietuvos Respublikos ūkio ministerija ir viešoji įstaiga Lietuvos verslo paramos agentūra sudarė projekto „Dzūkų krašto menų inkubatorius „Menų pirtis“ (projekto kodas Nr. VP2-2.2-ŪM-02-V-01-014) finansavimo ir administravimo sutartį. Šios sutarties 1.1 papunktyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. 4-1079 ieškovės inicijuojamam projektui „Dzūkų krašto menų inkubatorius „Menų pirtis“ įgyvendinti yra skirtos Europos Sąjungos ir (ar) Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšos. Sutartyje nurodyta, kad projekto veiklų įgyvendinimo pradžia yra 2013 m. birželio 10 d., projekto veiklų įgyvendinimo pabaiga, iki kurios turi būti pabaigtos visos projekto veiklos ir patirtos visos su projekto įgyvendinimu susijusios tinkamos finansuoti išlaidos – 2015 m. rugpjūčio 31 d. (finansavimo ir administravimo sutarties 3.1 ir 3.2 papunkčiai). Finansavimo ir administravimo sutarties 10.11 papunktyje nustatyta, kad ieškovė įsipareigoja 15 metų po projekto pabaigos be viešosios įstaigos Lietuvos verslo paramos agentūros ir (ar) Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos raštiško sutikimo nekeisti savo veiklos, kuriai skiriamos finansavimo lėšos, pobūdžio ar įgyvendinimo sąlygų, nenutraukti šios veiklos ir pan. Iš šalių byloje išdėstytų aplinkybių matyti, kad finansavimo ir administravimo sutarties pagrindu gautos lėšos turėjo būti panaudotos jungtinės veiklos sutartyje aptartai ieškovės panaudos teise valdomo pastato rekonstrukcijai atlikti, siekiant vėliau vykdyti šiame pastate projekte nurodytas veiklas.

13. Byloje esantys įrodymai (pvz., Alytaus miesto savivaldybės administracijos 2014 m. sausio 15 d. leidimas rekonstruoti pastatą, 2016 m. gruodžio 1 d. statybos užbaigimo aktas ir 2016 m. gruodžio 16 d. deklaracija apie statybos užbaigimą) patvirtina, kad šalys įvykdė savo susitarimus ir atsakovei priklausantis pastatas buvo rekonstruotas. Atlikusios statinio rekonstrukciją, 2016 m. gruodžio 2 d. ieškovė ir atsakovė sudarė susitarimą, kuriuo, vykdydamos jungtinės veiklos sutarties sąlygas, susitarė po rekonstrukcijos įregistruoti statinį Nekilnojamojo turto registre kaip jų bendrąją dalinę nuosavybę, taip pat nustatė kiekvienai iš bendraturčių tenkančių pastato dalių plotą ir konkrečias patalpas, nurodydamos, kad bendras pastato plotas po rekonstrukcijos sudaro 1 994,05 kv. m ir ieškovei tenkanti šio pastato dalis sudaro 1 125,2 kv. m, atsakovei tenkanti dalis – 868,85 kv. m. Šalys susitarė, kad atsakovė leis ieškovei neatlygintinai naudotis jai nuosavybės teise priklausančia 530,47 kv. m ploto patalpų dalimi. Duomenys apie ginčo pastato bendraturčius nuo 2016 m. gruodžio 19 d. yra išviešinti Nekilnojamojo turto registre.

14. Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančių duomenų matyti, kad Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 28 d. nutartimi atsakovei buvo iškelta bankroto byla, o 2019 m. lapkričio 11 d. nutartimi atsakovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (žr. Kauno apygardos teismo nagrinėjamą civilinę bylą Nr. B2-262-324/2021). Teismui pripažinus atsakovę bankrutavusia, atsakovės nemokumo administratorė 2020 m. liepos 20 d. raštu informavo ieškovę, kad ji nutraukia šalių sudarytą panaudos sutartį ir kad ši sutartis bus laikoma nutraukta praėjus 30 dienų nuo šio pranešimo gavimo dienos. Atsakovė nurodė grindžianti tokį sprendimą panaudos sutarties 3.5 papunkčiu, suteikiančiu teisę nutraukti prieš terminą panaudos sutartį panaudos davėjos bankroto atveju, CK 6.641 straipsnio 2 dalimi ir bankroto teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, taip pat tuo, kad panaudos sutarties dalyku esantis turtas yra skubiai reikalingas pačiai atsakovei ir jo pardavimas, įvertinus ekonominį naudingumą atsakovei ir jos kreditoriams, yra svarbesnis nei tolesnis šalių prievolių pagal panaudos sutartį vykdymas. Ieškovė 2020 m. liepos 20 d. raštu informavo atsakovę nesutinkanti su tokiu jos sprendimu, o vėliau, kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančių duomenų, ginčijo tokį atsakovės sprendimą teisme. Vis dėlto ši ieškovės inicijuota byla nebuvo išnagrinėta iš esmės – Alytaus apylinkės teismo 2021 m. vasario 23 d. nutartimi buvo priimtas ieškovės pateiktas ieškinio atsisakymas ir jos inicijuota byla nutraukta (žr. Alytaus apylinkės teismo civilinę bylą Nr. 2-394-558/2021).

15. Nagrinėjamoje byloje ieškovė iš esmės nekvestionuoja atsakovės sprendimo vienašališkai prieš terminą nutraukti jų sudarytą panaudos sutartį, tačiau siekia apginti savo teises kitokiu būdu – ieškovė pareiškė atsakovei reikalavimą grąžinti jai 180,77 kv. m ploto patalpų dalį. Ieškovė nurodė, kad šalių sudarytų susitarimų pagrindu atsakovės valdytas patalpų plotas padidėjo, tačiau atsakovė tinkamai neįvykdė savo įsipareigojimų ieškovei ir nutraukė panaudos sutartį prieš terminą, todėl ji turi grąžinti jai šių sutarčių pagrindu papildomai įgytą patalpų plotą. Pirmosios instancijos teismas tokių ieškovės reikalavimų nelaikė pagrįstais. Teismas nurodė, kad šalys, sudarydamos jas siejusias sutartis, nenustatė atsakovei pareigos perduoti ieškovei turtą tuo atveju, jeigu panaudos sutartis bus nutraukta prieš terminą, be to, ieškovė neįrodė, jog sutartis buvo nutraukta neteisėtai. Ieškovė, nesutikdama su teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai netaikė byloje panaudos sutarties 3.5 papunkčio, netinkamai aiškino šalių sudarytų sutarčių sąlygas, neatsižvelgė į tai, kad atsakovė, nutraukusi sutartį, neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų ieškovei, todėl šiuo atveju turi būti atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra ir atsakovė turi atlyginti ieškovės nuostolius, grąžindama jai turtą. Ieškovė taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai atsisakė priimti jos teikiamus rašytinius įrodymus.

Dėl ieškovės kartu su apeliaciniu skundu pateiktų įrodymų (ne)priėmimo

16. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi, pagal CPK išdėstytą reglamentavimą, bendroji taisyklė, kad dalyvaujantys byloje asmenys neturi teikti apeliacinės instancijos teismui naujų įrodymų, o apeliacinės instancijos teismas neturi jų priimti, nėra taikoma, be kita ko, tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti dalyvaujančio byloje asmens jam pateiktus įrodymus. Kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas taikyti šią įstatyme nustatytą išimtį, yra būtina įvertinti, dėl kokių priežasčių pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti dalyvaujančio byloje asmens byloje teiktus įrodymus ir ar toks teismo sprendimas buvo pagrįstas.

17. Ieškovė, nors ir nesuformulavo apeliaciniame skunde prašymo priimti į bylą naujus įrodymus, kartu su apeliaciniu skundu pateikė teismui Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos ir viešosios įstaigos Lietuvos verslo paramos agentūros raštus. Ieškovė nurodė, kad minėtus dokumentus ji buvo pateikusi pirmosios instancijos teismui, tačiau teismas juos atsisakė priimti, nurodęs, jog jie neįrodo bylai reikšmingų aplinkybių. Grįsdama šių dokumentų aktualumą nagrinėjamai bylai, ieškovė nurodė, kad juose yra išdėstytas minėtų institucijų požiūris į šalių sudarytos panaudos sutarties vykdymą, yra pabrėžiamas finansavimo ir administravimo sutarties pagrindu ieškovės vykdomo projekto tęstinumas. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškovės naujai teikiamus įrodymus.

18. Kaip minėta pirmiau, ieškovė šioje byloje reiškia reikalavimą priteisti jai iš atsakovės nekilnojamąjį turtą (patalpų dalį), tokį savo reikalavimą iš esmės kildindama iš to, kad atsakovė nutraukė prieš terminą šalių sudarytą šių patalpų panaudos sutartį. Savo ruožtu ieškovės kartu su apeliaciniu skundu pateiktuose Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos ir viešosios įstaigos Lietuvos verslo paramos agentūros dokumentuose yra pateikti šių institucijų paaiškinimai apie ieškovės įsipareigojimus, kylančius iš kitos, ieškovės ir pastarųjų institucijų sudarytos finansavimo ir administravimo sutarties, taip pat apie galimas šių įsipareigojimų nesilaikymo pasekmes. Šiuose raštuose nėra išdėstyta jokių aplinkybių, pagrindžiančių ar paneigiančių ieškovės poziciją apie atsakovės prievolės perduoti jai dalį patalpų (ne)buvimą šalims nutraukus panaudos sutartį prieš terminą ar apie kitas šiai bylai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes. Ieškovė, teikdama kartu su apeliaciniu skundu pirmiau minėtus dokumentus, taip pat pakankamai nepagrindė jų ryšio su nagrinėjamoje byloje pareikštais reikalavimais. Todėl šiuo atveju yra pagrindas sutikti su pirmosios instancijos teismo išreikšta pozicija, kad šie ieškovės teikiami įrodymai nėra susiję su nagrinėjama byla, t. y. jie nepatvirtina ir nepaneigia jokių bylai reikšmingų aplinkybių (2021 m. sausio 7 d. teismo posėdžio garso įrašas: 14 min. 44 sek.–15 min. 12 sek). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės prašymo priimti į bylą šiuos dokumentus.

Dėl ieškovės reikalavimo priteisti jai atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą atsakovei prieš terminą nutraukus sutartį

19. CK 6.189 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią ir įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai; vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis; sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu (CK 6.200 straipsnio 1–3 dalys). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį yra atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2014). Prievolė laikoma įvykdyta netinkamai ją įvykdžius tik iš dalies, praleidus įvykdymo terminą, pažeidus kitas sutartas jos vykdymo sąlygas, bendradarbiavimo pareigą, imperatyviąsias teisės normas ar bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-177-687/2015).

20. Civilinėje teisėje galiojantis bendras principas, kad teisėtai sudaryta sutartis yra privaloma jos šalims, lemia ir tai, kad šalys nėra laisvos vienašališkai atsisakyti savo sudarytų sutarčių. Pagal CK 6.217 straipsnį, reglamentuojantį sutarčių nutraukimo pagrindus, šalis gali vienašališkai, iš anksto pranešusi savo kontrahentui, nutraukti sutartį prieš terminą iš esmės tik dviem atvejais – kai kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 straipsnio 1 dalis) arba kai atsiranda aplinkybės, kurias šalys sutartyje nurodė kaip jos vienašalio nutraukimo pagrindą (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Sutartis aptariamu teisiniu pagrindu gali būti vienašališkai nutraukta dėl susidariusių objektyvių aplinkybių, susiklosčius tam tikrai padėčiai, kai šios vienašališko sutarties nutraukimo sąlygos yra šalių iš anksto aptartos sutartyje ir faktinė padėtis atitinka tokias sutartyje įvardytas sąlygas. Nusistačiusios vienašališko sutarties nutraukimo atvejus sutartyje šalys taip susitaria iš esmės dėl to, kad atsiradus tam tikroms sąlygoms nebūtinai dėl kitos šalies kaltės viena iš sutarties šalių praras interesą toliau vykdyti sutartį, kartu ji įgis teisę vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020).

21. Kaip buvo minėta pirmiau, nagrinėjamu atveju šalys, sudarydamos panaudos sutartį, susitarė, kad ši sutartis galios 25 metus nuo sutarties pasirašymo dienos ir kad atsakovė (panaudos davėja) neturi teisės nutraukti šios sutarties prieš terminą. Vienintelė priežastis, kuri, pagal šalių sudarytos panaudos sutarties 3.5 papunktį, sudaro pagrindą atsakovei nutraukti sutartį nepasibaigus jos terminui – tai atsakovės bankrotas. Byloje nustatyta, kad tokios aplinkybės, leidžiančios atsakovei teisėtai vienašališkai nutraukti sutartį, šiuo atveju susiklostė, t. y. atsakovė teismo nutartimi buvo pripažinta bankrutavusia. Remdamasi būtent šiuo pagrindu, atsakovė 2020 m. liepos 20 d. pranešimu nutraukė šalių sudarytą panaudos sutartį prieš terminą. Kaip matyti iš ieškovės apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių, ieškovė pripažįsta ir neginčija, kad panaudos sutartis šiuo atveju buvo vienašališkai nutraukta remiantis sutartyje nurodytu pagrindu ir be atsakovės kaltės (žr., pvz., apeliacinio skundo 1 ir 7 punktus).

22. Kita vertus, nors ieškovė neįrodinėja, kad sutartis buvo neteisėtai nutraukta nesibaigus joje nustatytam terminui, ieškovė vertina, kad, atsakovei nutraukus sutartį, jai turi kilti tam tikros neigiamos pasekmės – atsakovė turi perduoti ieškovei jai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, kurį ji įgijo šalims vykdant jų sudarytą jungtinės veiklos sutartį. Tokius savo reikalavimus, kaip matyti iš apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių, ieškovė grindžia panaudos sutarties 3.5 papunkčiu ir CK normomis, nustatančiomis sutartį pažeidusios šalies civilinę atsakomybę savo kontrahentui. Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat prašo teismo taikyti ir CK 6.204 straipsnį, nurodydama, kad, priteisus jai atsakovei priklausantį turtą, kurį ji įgijo šalių sudarytų susitarimų pagrindu, būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra. Teisėjų kolegijos vertinimu, su tokia ieškovės pozicija sutikti nėra pagrindo.

23. Visų pirma, priešingai nei teigia ieškovė, šalių sudarytos panaudos sutarties nuostatos nepagrindžia jos teisės reikalauti perduoti jai dalį atsakovei priklausančių patalpų. Šioje nutartyje jau minėta, kad panaudos sutarties 3.5 papunktyje šalys, be kita ko, susitarė, jog, nutraukusi panaudos sutartį prieš terminą, atsakovė privalės atlyginti ieškovei jos patirtas turto pagerinimo išlaidas. Taigi, pagal šią nuostatą atsakovei, nutraukusiai panaudos sutartį, galėjo kilti pareiga atlyginti ieškovės įrodytus turtinius praradimus, patirtus jai pagerinant atsakovės patalpas ir, kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančių duomenų, ieškovė tokį reikalavimą atlyginti jos patirtas pastato pagerinimo išlaidas buvo pareiškusi teisme (žr. Kauno apygardos teismo civilinę bylą Nr. 2-739-324/2021). Tačiau, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nei panaudos sutarties 3.5 papunktyje, nei kitose panaudos sutarties sąlygose nėra nurodyta, kad atsakovė, nutraukusi panaudos sutartį prieš terminą ar kitaip pažeidusi savo sutartinius įsipareigojimus, privalo perleisti ieškovei jai nuosavybės teise priklausančias ir panaudos objektu esančias patalpas ar jų dalį. Todėl šios sutarties pagrindu atsakovei nekilo prievolė perduoti ieškovei savo nekilnojamąjį turtą.

24. Atsakovės prievolė perleisti ieškovei patalpų dalį nekyla ir iš šalių sudarytos jungtinės veiklos sutarties ar jų susitarimų dėl kiekvienai iš šalių tenkančių rekonstruoto pastato dalių. Įvertinus šių sutarčių turinį, matyti, kad šalys jose susitarė bendrai vykdyti atsakovei priklausančio ir ieškovei panaudos teise perduoto pastato rekonstrukciją, aptarė, kokiomis sąlygomis ir tvarka jos bendradarbiaus siekdamos jungtinės veikos sutartyje nurodyto tikslo, taip pat susitarė dėl po rekonstrukcijos sukurto turto padalinimo sąlygų. Tačiau šiose sutartyse nėra jokių nuostatų, sudarančių pagrindą vertinti, kad po pastato rekonstrukcijos atsiradęs papildomas šio pastato plotas yra įregistruojamas atsakovės vardu tik su sąlyga, jog ieškovė galės šį plotą naudoti panaudos sutartyje nustatyta tvarka ar kad atsakovė, netinkamai įvykdžiusi šalių sudarytas sutartis, nutraukusi prieš terminą panaudos sutartį ir pan., neteks nuosavybės teisės į po rekonstrukcijos jai papildomai tekusį pastato plotą. Tai reiškia, kad šių sutarčių nuostatos taip pat nepagrindžia ieškovės šioje byloje pareikštų reikalavimų. Ieškovės reikalavimų pagrįstumo nepatvirtina ir jos teiginiai, kad atsakovė nedalyvavo finansiškai sukuriant šį turtą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tokia sąlyga taip pat nebuvo nustatyta jokioje šalių sudarytoje sutartyje.

25. Nors ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovės pareiga perduoti jai turtą kilo dėl to, jog ji tinkamai neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų ieškovės atžvilgiu, ieškovė šiuo atveju net neįrodė, kad atsakovė pažeidė šalių sudarytas sutartis. Kaip minėta, šalių sudaryta panaudos sutartis yra nutraukta atsiradus aplinkybėms, kurios joje yra įvardintos kaip vienintelis galimas šios sutarties nutraukimo prieš terminą pagrindas ir byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių, kad atsakovė šią sutartį nutraukė neteisėtai. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovė būtų pažeidusi jos ir ieškovės sudarytą jungtinės veiklos sutartį. Tokių aplinkybių apeliaciniame skunde neįrodinėja ir pati ieškovė. Savo ruožtu įvertinus šalių sudarytos jungtinės veiklos sutarties sąlygas ir jos vykdymo aplinkybes (žr. šios nutarties 11 ir 13 punktus), galima daryti išvadą, kad šalys jau įvykdė iš šios sutarties kylančius tarpusavio įsipareigojimus ir jokių pretenzijų dėl jų šioje byloje nereiškė.

26. Ieškovės reikalavimo pagrįstumo nepagrindžia ir šiuo atveju jos prašomas taikyti CK 6.204 straipsnis. Šiame straipsnyje yra nustatyta pasikeitusių aplinkybių (rebus sic stantibus) taisyklė, taikytina, kai vienai sutarties šaliai tampa sudėtingiau vykdyti sutartį nei kitai, taip pat nurodytos aplinkybės, kurioms visoms esant pripažįstama, kad sutartinių prievolių pusiausvyra yra iš esmės pažeista ir vienai šaliai sutarties vykdymas yra suvaržytas. Taikant šį institutą, sutarties šalis, kuriai sutarties vykdymas tampa sudėtingesnis, turi teisę kreiptis į kitą šalį ir prašyti sutartį pakeisti; jeigu šalims nepavyksta susitarti, jos abi (ar viena jų) turi teisę kreiptis į teismą, kuris gali nutraukti sutartį ir nustatyti sutarties nutraukimo datą bei sąlygas arba pakeisti sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2006/2012). Taigi, aptariamos normos paskirtis ir tikslas neatitinka ieškovės šioje byloje pareikštų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad CK 6.204 straipsnis netaikytinas nagrinėjamu atveju susiklosčiusioje situacijoje.

27. Pirmiau išdėstytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad ieškovė nagrinėjamoje byloje neįrodė turinti teisėtą pagrindą reikalauti perduoti jai atsakovei nuosavybės teise priklausantį turtą. Ieškovė savo reikalavimų nepagrindė nei aktualiomis teisės aktų normomis, nei šiuo atveju taikytinomis šalių sudarytų sutarčių sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas, netenkinęs ieškovės reikalavimų, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pritaikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą. Ieškovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo šį sprendimą panaikinti, todėl jos pateiktas apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

28. Apeliacinės instancijos teismui netenkinus ieškovės apeliacinio skundo, atsakovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė teismo atlyginti jai 420 Eur atstovavimo išlaidų. Šias išlaidas atsakovė grindžia 2021 m. kovo 10 d. sąskaita ir 2021 m. kovo 15 d. mokėjimo nurodymu. Atsakovės prašomos priteisti atstovavimo išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, pagrindu apskaičiuotų didžiausių už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteistinų išlaidų sumų, yra pagrįstos ir realiai patirtos, todėl priteisiamos iš ieškovės.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2021 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „Maji“ (juridinio asmens kodas 301673554) iš ieškovės asociacijos Dzūkų krašto menų inkubatoriaus (juridinio asmens kodas 302282754) 420 Eur (keturis šimtus dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.