- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-07-08
- Bylos Nr.
- 1A-157-300/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-41-1-02324-2013-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Raimundas Jurgaitis
- Nukentėjusysis
- J. A.
- Nuteistasis
- T. G., E. J.
- Advokatai
- Kristina Pugačienė, Vlada Buivydienė
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. G. ir E. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. sausio 27 d. nuosprendžio, kuriuo:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį, ir nuteistas – laisvės apribojimu 10 (dešimčiai) mėnesių;
pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas – laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir T. G. skirta galutinė bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams. Per bausmės vykdymo laikotarpį T. G. uždrausta lankytis lošimo namuose, baruose, restoranuose, kavinėse, bei skirtas įpareigojimas neatlygintinai išdirbti 60 (šešiasdešimt) valandų per 6 (šešis) mėnesius sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinės organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
E. J. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas – laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams. E. J. skirtas įpareigojimas neatlygintinai išdirbti 60 (šešiasdešimt) valandų per 6 (šešis) mėnesius sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinės organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Priteista nukentėjusiajam J. A. iš T. G. ir E. J. 1159,42 Eur (vienas tūkstantis vienas šimtas penkiasdešimt devyni eurai 42 ct) neturtinės žalos atlyginimo.
Priteista Šiaulių teritorinei ligonių kasai, į. k. 191351679, a. s. (duomenys neskelbtini), AB bankas „S.“ 73000, iš T. G. ir E. J. po 26,28 Eur (dvidešimt šešis eurus 28 ct) turtinės žalos atlyginimo.
Priteista nukentėjusiajam J. A. iš T. G. ir E. J. solidariai 500 Eur (penki šimtai eurų) proceso išlaidų.
Iki civilinio ieškinio visiško atlyginimo T. G. AB bankas „S.“ sąskaitoje (duomenys neskelbtini), esančioms piniginėms lėšoms 1507,24 Eur sumai taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas.
Iki civilinio ieškinio visiško atlyginimo E. J. AB bankas „S.“ sąskaitoje (duomenys neskelbtini), esančioms piniginėms lėšoms 1507,24 Eur sumai taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
T. G. nuteistas už tai, kad 2013 m. gruodžio 11 d., apie 3.30 valandą, viešoje vietoje – klube, kazino „T.“, esančiame (duomenys neskelbtini), girdint ir matant aplinkiniams, įžūliu elgesiu, išvadindamas žmogaus orumą ir garbę žeminančiais ir įžeidžiančiais žodžiais nukentėjusįjį A. D., bei tyčia jam suduodamas su rankoje laikyta stikline vieną smūgį į galvos sritį, padarydamas muštinę žaizdą kairio momens srityje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.
T. G. ir E. J. nuteisti už tai, kad veikdami bendrai grupėje, 2014 m. liepos 7 d. apie 22 val. (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) kaime, prie tvenkinio „D.“, nesunkiai sužalojo žmogų, o būtent: konflikto metu, T. G. sugriebus nukentėjusiajam J. A. už rankų, jas prispaudus prie šonų ir tokiu būdu jį laikant, E. J. smogė vieną kartą kumščiu nukentėjusiajam J. A. į krūtinę, po ko kartu paėmę už rankų, nutempė J. A. ant kelkraščio bei kartu sudavė nenustatytą kiekį smūgių kumščiais bei spyrė nenustatytą kiekį kartų nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, J. A. pradėjus bėgti, T. G. pasivijo stumtelėjo į priekį, J. A. parvirtus ant žemės, gulinčiam nukentėjusiajam kartu smogė nenustatytą kieką kartų kumščiais bei spyrė nenustatytą kiekį kartų į įvairias kūno vietas, po paėmę už kojų, atitempė ant pylimo, tuo padarydami nukentėjusiajam J. A. kairės pėdos I piršto galinio pirštikaulio lūžį, nubrozdinimus nugaros juosmeninėje dalyje, dešiniame dilbyje ir kairės pėdos ištiesiamajame paviršiuje, kraujosruvą kairėje pėdoje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistieji T. G. ir E. J. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. sausio 27 d. nuosprendžio dalį, kuria jie yra pripažinti kaltais, padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Skunde apeliantai nurodo, kad šioje byloje egzistuoja abi sąlygos, šalinančios jų baudžiamąją atsakomybę BK 30 straipsnio pagrindu: 1) abu jie įvykio metu dirbo UAB „Š.“ apsaugos darbuotojais (b. l. 165-168) ir į jų pareigas įėjo vykdyti „D.“ tvenkinio apsaugą; 2) jų teises ir pareigas darbo metu reglamentuoja LR Asmens ir turto saugos įstatymas, kurio 7 straipsnio 1 dalis numato, kad apsaugos darbuotojas, vykdydamas asmens ir turto saugą, turi teisę panaudoti fizinę prievartą (2 punktas); sulaikyti įtariamą teisės pažeidėją, užkluptą darant administracinį teisės pažeidimą ar nusikalstamą veiką, susijusią su saugomu objektu arba subjektu, ar tuoj po to; apsaugos darbuotojas turi teisę šiame įstatyme nurodytais pagrindais panaudoti fizinę prievartą (15 str. 1 d.); apsaugos darbuotojas fizinę prievartą turi teisę panaudoti atremdamas pasikėsinimą, gręsiantį jo sveikatai ar gyvybei, o taip pat sulaikydamas įtariamą teisės pažeidėją, jei šis aktyviais veiksmais vengia sulaikymo (16 str. 1 d. 1 ir 4 p.). Taigi teigia, kad fizinė prievarta nukentėjusiojo J. A. atžvilgiu buvo naudojama du kartus: pirmą kartą jam sviedus saują žemių nuteistajam T. G. į akis, o antrą kartą – nukentėjusiajam J. A. mėginant pabėgti, t. y., pasak apeliantų, fizinė prievarta nukentėjusiojo J. A. atžvilgiu buvo naudojama atremiant nukentėjusiojo J. A. pasikėsinimą bei jam aktyviais veiksmais vengiant sulaikymo. Taip pat nurodo, kad nors administracinio teisės pažeidimo teisena dėl žuvies vagystės iš nuteistųjų saugomo „D.“ tvenkinio ir nebuvo pradėta, tačiau žemiau nurodytos aplinkybės, nuteistųjų tvirtinimu, patvirtina, kad jie turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad nukentėjusysis J. A. darė administracinį teisės pažeidimą – vykdė saugomo objekto (žuvies) vagystę: nukentėjusysis J. A. kartu su V. N. nuteistajam T. G. stebint per žiūronus saugomą teritoriją, buvo pastebėti prie „D.“ tvenkinio; nukentėjusysis J. A. rankose laikė daiktą, panašų į suvyniotą žvejybos tinklą; kartu su nukentėjusiuoju J. A. buvęs asmuo V. N. buvo iki pusės nuogas; tiek nukentėjusysis J. A., tiek kartu buvęs V. N. buvo pastebėti prie „D.“ tvenkinyje esančios žuvų šėryklos, kur daugiausia yra žuvies. Ir nors nukentėjusysis J. A. šioje byloje laikėsi pozicijos, kad jis ėjo į tvenkinį maudytis, o ne vogti žuvies, tačiau apeliantų teigimu, jie neturėjo pagrindo manyti, kad nukentėjusysis J. A. į įvykio vietą atvyko praustis: tvenkinių krantai toje vietoje yra apaugę aukštomis žolėmis, t. y. vieta nėra tinkama ir patogi prausimuisi, be to, nukentėjusysis J. A. ir kartu buvęs V. N. neturėjo su savimi jokių prausimosi reikmenų. Grįsdami fizinės jėgos panaudojimo būtinybę prieš nukentėjusįjį apeliantai nurodo, kad nukentėjusysis J. A. aktyviais veiksmais vengė sulaikymo: pirmiausia sviedė nuteistajam T. G. saują žemių į akis, o vėliau, išgirdęs, kad nuteistasis T. G. skambina policijai, mėgino pabėgti. Nuteistųjų įsitikinimu, jų manymą, kad jie sulaiko vagį, patvirtina ir nuteistojo T. G. pranešimo policijai turinys, kuriame jis nurodo, kad yra sulaikytas vagiantis žuvį asmuo, o jų įsitikinimą, kad jie sulaikė administracinį teisės pažeidimą dariusį asmenį, apeliantų vertinimu, dar labiau pagrindžia ta aplinkybė, kad į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai „D.“ tvenkinio vandenyje rado žvejybos tinklą. Taigi teigia, kad nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad jie vykdė savo profesinę pareigą – sulaikė asmenį, įtariamą padariusį administracinį teisės pažeidimą, o sulaikomas asmuo, sviesdamas žemių saują nuteistajam T. G. į akis bei mėgindamas pabėgti, kėsinosi į profesinę pareigą vykdžiusio nuteistojo T. G. sveikatą bei aktyviais veiksmais vengė sulaikymo. Taip pat nurodo, kad nukentėjusiajam J. A. buvo žinoma, kad jis yra saugomame objekte ir suvokė, kad jis yra įtariamas žuvies vagyste ir apsaugos darbuotojų yra sulaikomas, kadangi: prie kelio į saugomą „D.“ tvenkinį yra užrašas „UAB „Š.“ - vaikščioti, žvejoti draudžiama“; liudytoja S. R. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ji nukentėjusįjį yra įspėjusi, kad „D.“ tvenkinys yra saugomas; nuteistieji vilkėjo komufliažinę aprangą, o skiriamųjų ženklų jie, dirbdami neviešoje vietoje, ir neprivalėjo turėti (LR Asmens ir turto saugos įstatymo 8 str. 1 d. 7 p.); jie prisistatė nukentėjusiajam J. A. saugos darbuotojais. Nepaisant šių aplinkybių, nuteistųjų teigimu, nukentėjusysis J. A. elgėsi agresyviai, kėsinosi į savo darbines pareigas vykdančio nuteistojo T. G. sveikatą, aktyviais veiksmais vengė sulaikymo. Apeliantų teigimu, bylos nagrinėjimo metu ištyrus objektyvius byloje surinktus įrodymus, jiems pareikštas kaltinimas dėl intensyviai naudotos fizinės prievartos nepasitvirtino, nes teisiamojo posėdžio metu 2015-05-05 apklausiamas teismo medicinos ekspertas Jurgis Sakalas parodė, kad nubrozdinimai (4 sužalojimai iš nustatytų 5) galėjo būti padaryti tiek suduodant smūgį, tiek vilkimo metu. Taigi nurodo, kad visi nukentėjusiajam J. A. padaryti nubrozdinimai yra tuo metu, kai jis, nuteistajam T. G. paskambinus policijai, mėgino pabėgti, o sulaikytas elgėsi agresyviai – spardėsi, t. y. aktyviais veiksmais vengė sulaikymo, todėl nuteistųjų buvo velkamas žeme. Penktasis sužalojimas – kraujosruva kairėje pėdoje ir kairės kojos I piršto galinio pirštakaulio lūžis, pasak apeliantų, objektyviai galėjo įvykti tada, kai nuteistasis T. G. koja kirto nukentėjusiajam J. A. per kojas tuo metu, kai pastarasis, išgirdęs skambinimą policijai, mėgino pabėgti. Taigi mano, kad byloje esantys objektyvūs duomenys – teismo medicinos specialisto eksperto J. Sakalo išvados, jo duoti parodymai teisme patvirtina nuteistųjų duotus nuoseklius parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, kad naudota fizinė prievarta nukentėjusiojo J. A. atžvilgiu buvo adekvati ir proporcinga. Tai, nuteistųjų įsitikinimu, pagrindžia ir kitos aplinkybės: nuteistasis T. G. sudavė J. A. į krūtinę atremdamas kėsinimąsi į jo sveikatą (J. A. metus saują žemių T. G. į akis, būnant J. A. agresyviai nusiteikusiam), o iš teismo medicinos specialisto išvados ir specialisto eksperto J. Sakalo duotų parodymų teisme nuteistieji mato, kad šios smūgio sudavimas J. A. sveikatai jokių pasekmių nesukėlė; nuteistasis T. G. koja kirto nukentėjusiajam J. A. per kojas tuo metu, kai nukentėjusysis J. A., išgirdęs nuteistojo T. G. telefoninį pranešimą policijai, aktyviais veiksmais vengdamas sulaikymo bėgo iš įvykio vietos; jie, agresyviai nusiteikusį, vengiantį sulaikymo, neblaivų ir besispardantį nukentėjusįjį J. A., paėmę už kojų, keletą metrų pavilko į saugesnę vietą, iš kurios jam būtų sudėtingiau pabėgti, siekdami įtariamą teisės pažeidimų asmenį J. A. perduoti policijai. Taigi teigia, kad jokie byloje esantys objektyvūs duomenys nepatvirtina, kad nukentėjusiojo J. A. atžvilgiu buvo naudojamas kaltinamajame akte nurodytas intensyvus fizinis smurtas, priešingai, visa fizinė prievarta buvo naudojama tokia apimtimi ir intensyvumu, kiek tai buvo reikalinga esamoje situacijoje, jiems vykdant savo profesines pareigas, tinkamai įvertinus nukentėjusiojo J. A. agresiją, neblaivumą, jo aktyvius veiksmus vengiant sulaikymo, kėsinimąsi į profesinę pareigą vykdžiusių asmenų, t. y. jų sveikatą. Todėl nurodo manantys, kad jie, vykdydami savo profesinę pareigą – saugodami darbdaviui UAB „Š.“ priklausantį tvenkinį „D.“, nepažeisdami LR Asmens ir turto saugos įstatymo nuostatų, neviršydami savo pareiginių įgalinimų, nukentėjusiojo J. A. atžvilgiu panaudojo adekvačią ir proporcingą fizinę prievartą, o tai, pasak apeliantų, reiškia, kad egzistuoja jų baudžiamąją atsakomybę šalinančios sąlygos. Be to, nuteistųjų įsitikinimu, anksčiau nurodytos aplinkybės patvirtina ir tai, kad jie neturėjo noro ir tikslo sutrikdyti nukentėjusiajam J. A. sveikatą ir to nesiekė, todėl mano, kad jiems inkriminuotoje veikoje nėra būtino nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, subjektyviosios pusės požymio – tiesioginės tyčios. Taip pat nurodo, kad nuosprendyje nėra atliktas joks įrodymų vertinimas, o yra apsiribojama tik įrodymų išvardijimu, dėl to, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, turėtų atsižvelgti į tai, kad tiek nukentėjusiojo J. A., tiek liudytojų V. N. ir S. R. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaraujantys tiek vieni kitiems, tiek jų skirtingose proceso stadijose duotiems parodymams. Be to, nurodo ir tai, kad skundžiamu nuosprendžiu netinkamai yra išspręsti nukentėjusiojo J. A. ir civilinio ieškovo Šiaulių teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai, kadangi žalos atlyginimas, jeigu būtų nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, galėjo būti priteisiamas tik iš nuteistųjų darbdavio, nes jie veikė darbdavio UAB „Š.“ interesais. Grįsdami šį teiginį, nurodo, kad įstatymas numato samdančio darbuotojus asmens civilinę atsakomybę už jo darbuotojų kaltais veiksmais padarytą žalą (CK 6.264 str. 1 d.). Darbinių (tarnybinių) pareigų atlikimu laikoma bet kokia veikla, susijusi su veikimu vykdant darbdavio nurodymus ir jo interesais. Esminę reikšmę šios normos taikymui turi aplinkybė, kad darbuotojas žalos padarymo metu atliko veiksmus, susijusius su darbo procesu, o ne veikė savo asmeniniais interesais kaip privatus asmuo. Darbuotoju laikomas pagal darbo ar civilinę sutartį dirbantis asmuo ir veikiantis ne savo rizika, o kitos šalies (darbdavio) nurodymu, jos kontroliuojamas (CK 6.264 straipsnio 2 dalis). Taigi teigia, kad šioje byloje yra nustatyta, kad nuteistieji įvykio metu dirbo UAB „Š.“ apsaugos darbuotojais (b. l. 165-168), vykdė savo darbines funkcijas – saugojo darbdavio turtą, fizinę prievartą nukentėjusiojo J. A. atžvilgiu naudojo siekdami sulaikyti įtariamą darbdavio turto grobimu asmenį, kuris vengė sulaikymo. Dėl to nurodo, kad fizinė prievarta J. A. atžvilgiu buvo naudojama ne dėl asmeninių jų ir nukentėjusiojo J. A. nesutarimų, o jiems vykdant darbines funkcijas, todėl civilinė atsakomybė, jeigu egzistuotų visos jos sąlygos, galėtų būti taikoma ne jiems, o jų darbdaviui – UAB „Š.“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-434/2009). Dėl jiems skirtos bausmės nurodo, kad jie yra dirbantys asmenys, todėl neturi galimybės realiai įvykdyti teismo jiems skirtų įpareigojimų – neatlygintinai išdirbti 60 valandų per 6 mėnesius.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistieji, jų gynėja ir civilinio atsakovo atstovas prašė nuteistųjų apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusiojo atstovė prašė nuteistųjų apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. sausio 27 d. nuosprendis keistinas, kadangi netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai (BPK 328 str. 4 p.).
Pateiktu apeliaciniu skundu nuteistieji neneigia naudoję fizinę prievartą nukentėjusiojo J. A. atžvilgiu, tačiau teigia fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį naudoję tokia apimtimi ir intensyvumu, kiek tai buvo reikalinga esamoje situacijoje, jiems vykdant savo profesines pareigas – įvertinę nukentėjusiojo J. A. agresiją, neblaivumą, jo aktyvius veiksmus vengiant sulaikymo, kėsinimosi į jų sveikatą.
Vis dėlto teisėjų kolegija, išsamiai susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, su tokiais nuteistųjų T. G. ir E. J. apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais nesutinka, ir juos, kaip neatitinkančius byloje esančių ir pirmosios instancijos teismo išnagrinėtų duomenų viseto, atmeta.
Tai kad nuteistieji T. G. ir E. J., tam nesant teisėto pagrindo nukentėjusįjį J. A. sumušė – E. J. smogė vieną kartą kumščiu nukentėjusiajam į krūtinę, po to, kartu su T. G. tampė jį paėmę už rankų ir kojų, bei kartu sudavė nenustatytą kiekį smūgių kumščiais bei spyrė nenustatytą kiekį kartų nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, tokiu būdu nukentėjusiajam J. A. padarydami nesunkų sveikatos sutrikdymą, patvirtina:
protokolas-pareiškimas, iš kurio turinio matyti, kad pirmiausia į teisėsaugos institucijas dėl panaudoto smurto 2014 m. liepos 16 d. kreipėsi būtent J. A. ir nurodė, kad 2014 m. liepos 7 d., apie 22 val., jam būnant prie tvenkinio jį sumušė du nepažįstami vyriškiai (1 t., 95 b. l.); tokius protokole-pareiškime nurodytus duomenis atitinkantys esminėmis detalėmis nuoseklūs ir tapatūs nukentėjusiojo J. A. parodymai, kai jis apylinkės teismo posėdžių metu vienareikšmiškai parodė buvęs užpultas nuteistųjų ir nurodė įvykusio įvykio aplinkybes, o būtent, kad jam einant į tvenkinį nusiprausti, jis sutiko du asmenis, kurie jį pasikvietė ir pasakė, kad jis pažeidė pylimą, po ko E. J. iš karto jam sudavė vieną kartą į krūtinę, parvertė ant žemės, abu asmenys nutempė jį į kelkraštį bei pradėjo spardyti ir mušti rankomis į kairįjį šoną; Jis šaukėsi pagalbos; Po to, jam bandant bėgti abu vyrai jį pasivijo, kažkuris jį stūmė, ar kirto per kojas ir jis nukrito, buvo spardomas, labiausiai kliuvo į kairės kojos pirštą, kuris lūžo (2 t., 123-124 b. l.); tokius nukentėjusiojo J. A. parodymus atitinkantys – liudytojo V. N. parodymai, kai jis teismo posėdžio metu patvirtino įvykio dieną girdėjęs nukentėjusiojo pagalbos šauksmą – „gelbėkit“, o išėjęs į lauką matęs vyrą, kuris buvo prispaudęs nukentėjusįjį prie žemės. Kuomet jis (V. N.) sušuko, kad kvies policiją, antras vyras puolė jį, jis išsigando ir nuėjo į namelį, į policiją paskambinti negalėjo, nes buvo išsikrovęs telefono akumuliatorius (2 t., 124 b. l). Tai, kad įvykio dieną iš tiesų nuo „D.“ tvenkinio sklido pagalbos šauksmas teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir liudytoja S. R., bei parodė, kad nukentėjusysis ir jo draugas pas kaimynus kasė gręžinį ir eidavo maudytis į jų „prūdą“, o ne į šalia esantį „D.“ tvenkinį, tarp kurių atstumas apie 4 metrus. Tą vakarą, kai išgirdo pagalbos šauksmą nuo sodų pusės prie „D.“ tvenkinio, maždaug už valandos po šauksmo atvyko policijos pareigūnai. Taip pat parodė, kad tvenkinys yra neaptvertas, o ženklas kad negalima žvejoti, maudytis yra tik iš miesto pusės (2 t., 145 b. l.); eksperto J. Sakalo parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, kai jis parodė, kad nukentėjusiojo kairėje pėdoje rasti sužalojimai nėra būdingi griuviminei traumai. Tikėtina, kad sužalojimai atsirado nuo tiesioginio smūgio į kairės pėdos sritį. Nugaros juosmeninėje dalyje nustatyti nubrozdinimai galėjo atsirasti tiek velkant nukentėjusįjį, tiek suduodant smūgius (2 t., 144 b. l.); 2014-07-09 specialisto išvada Nr. G 993/14(04), kurioje konstatuota, jog J. A. rasti nubrozdinimai nugaros juosmeninėje dalyje, dešiniame dilbyje ir kairės pėdos ištiesiamajame paviršiuje, kraujosruva kairėje pėdoje padaryti kontaktuojat su bukais kietais paviršiais apytikriai prieš 1-2 paras, iki atliekant teismo medicininį apžiūrėjimą, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t., b. l. 118 ); 2014-08-22 specialisto išvadoje Nr. pG 89/14-993/14(04), kurioje konstatuota, kad J. A. yra padaryti kūno sužalojimai: kairės pėdos I piršto galinio pirštikaulio lūžis, nubrozdinimas nugaros juosmeninėje dalyje, dešiniame dilbyje ir kairės pėdos ištiesiamajame paviršiuje, kraujosruva kairėje pėdoje. Rasti sužalojimai padaryti kontaktuojant su bukais kietais paviršiais atitinka įvykio aplinkybėse nurodytam laikui. Kūne rastiems sužalojimams padaryti reikėjo penkių smūginių poveikių. J. A. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (1 t., 119 b. l.); 2014-08-01 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas, kuriame užfiksuota, jog J. A. iš jam patektų 6 asmenų fotonuotraukų atpažino T. G., kaip asmenį, kuris jam sudavė smūgius ant keliuko, paskui jį pasivijo bėgantį sode, parvertė ant žemės ir sudavė smūgius rankomis ir spardė kojomis (1 t., 137-139 b. l.); 2014-08-01 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas, kuriame užfiksuota, kad. A. iš jam patektų 6 asmenų fotonuotraukų atpažino E. J., kaip asmenį, kuris jam sudavė vieną smūgį į krūtinę, nuo keliuko jį nutempė į kelkraštį, daužė kumščiais bei spardė. Pasivijęs, jį bėgantį sode, sudavė smūgius rankomis ir spardė kojomis. Kiek konkrečiai šis vyras jam sudavė smūgių bei kiek kartų įspyrė, jis negali pasakyti (1 t., 140-142 b. l.).
Taigi, būtent pirmiau išdėstytais duomenimis apeliantų kaltė, o būtent tai, kad jie veikdami bendrai, tyčiniais veiksmais – tampydami nukentėjusįjį J. A. už rankų ir kojų, bei suduodami nenustatytą kiekį smūgių kumščiais bei spirdami nenustatytą kiekį kartų nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, tokiu būdu padarė nukentėjusiajam J. A. nesunkų sveikatos sutrikdymą – įrodyta.
Esminis apeliantų skunde nurodytas teiginys, kad šioje byloje egzistuoja sąlygos, šalinančios jų baudžiamąją atsakomybę BK 30 straipsnio pagrindu – nepagrįstas. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo neatsako už žalą, kurią padarė, vykdydamas profesines pareigas, jeigu jis neviršijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų įgaliojimų (BK 30 straipsnis). Vadinasi, profesinių pareigų (įstatymuose ar kituose teisės aktuose numatytų asmens funkcijų ar pareigų) vykdymas šalina baudžiamąją atsakomybę tik tada, kai pareigos atliekamos vadovaujantis įstatyme ar kitame teisės akte numatytomis sąlygomis ir jas vykdant neperžengiamos įstatymo ar kito teisės akto nustatytos ribos. Taigi BK 30 straipsnyje numatytos baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės vienas esminių požymių yra veiksmų, atliekamų vykdant profesines pareigas, teisėtumas. Tai kad nagrinėjamoje byloje pirmiau nurodytų sąlygų neegzistavo, t. y., kad nuteistieji T. G. ir E. J., nors įvykio metu ir atliko savo darbines pareigas, tačiau viršijo savo įgaliojimus (netinkamai atliko tarnybos pareigas), patvirtina byloje užfiksuotų duomenų visuma ir įvykių seka. Pirma, byloje esantys duomenys tvirtina, to apeliantai net ir neneigia, kad jie įvykio dieną vilkėjo civilius rūbus (komufliažines aprangas) ir neturėjo jokių skiriamųjų ženklų, kurie nurodytų, kad jie yra apsaugos darbuotojai, be to, jie iškart nukentėjusiajam neprisistatė (3 t., 7, 8 b. l.). Antra, iš įvykio vietos apžiūros protokolo ir fotolentelės matyti, kad nuo „D.“ tvenkinio iki statybų aikštelės, šalia kurios buvo apsistojęs nukentėjusysis ir liudytojas V. N., jokio ženklo, kad vaikščioti negalima, nėra (1 t., 99-102 b. l.), tai apylinkės teismo posėdžio metu pripažino ir E. J., bei nurodė, kad didelė lenta su užrašu – UAB „Š.“ vaikščioti, žvejoti draudžiama yra tik prie įvažiavimo (3 t., 8 b. l.). Trečia, kaip nustatyta pirmiau nurodytais duomenimis, konfliktas tarp nukentėjusiojo ir nuteistųjų vyko ant kelio, kuris skiria du tvenkinius UAB „Š.“ priklausanti „D.“, ir kitą, priklausantį S. R., o priėjimas prie tvenkinių yra laisvas, UAB „Š.“ priklausantis tvenkinys aptvertas nėra. Taigi nukentėjusysis, nuteistiesiems neprisistačius ir jiems neturint jokių skiriamųjų ženklų, net nesuprato ir nežinojo, kad bendrauja su apsaugos darbuotojais vykdančiais UAB „Š.“ priklausančio „D.“ tvenkinio apsaugą. Ketvirta, byloje esantys duomenys neleidžia daryti išvados, kad nuteistieji būtų turėję objektyvų pagrindą įtarti, kad nukentėjusysis vogė žuvį iš jų saugomo tvenkinio, ką, be nukentėjusiojo ir liudytojų V. N., S. R. parodymų, patvirtina ir liudytojo T. A. parodymai, kai jis teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kai jis nuvyko prie tvenkinio, tai jam apsaugos darbuotojai sakė, kad „sulaikė toje vietoje asmenį stovintį prie tvenkinio, galvojo, gal ruošiasi žvejoti“ (2 t., 124 b. l.). Aplinkybę, kad nuteistieji tik manė, tačiau neturėjo objektyvaus pagrindo išvadai, kad nukentėjusysis gali daryti teisei priešingą veiką, atspindi ir ikiteisminio tyrimo metu duoti T. A. parodymai, kai jis parodė, kad jam paskambino B. A. ir liepė nuvažiuoti prie „D.“ tvenkinio, nes jam apsaugos darbuotojai pranešė, kad yra sulaikytas asmuo, kuris vaikščiojo prie pat „D.“ tvenkinio. Atvažiavęs jis pamatė ant pylimo sėdintį vieną neblaivų asmenį, o šalia jo stovėjo apsaugos darbuotojai, kurie jam paaiškino, kad asmuo, kuris sėdi ant pylimo vaikščiojo prie pat „D.“ tvenkinio vandens, todėl buvo sulaikytas (1 t., 129-130 b. l.). Vadinasi, J. A. buvo sulaikytas ne todėl, kad žvejojo iš „D.“ tvenkinio, o tik todėl, kad vaikščiojo prie pat „D.“ tvenkinio, nors kaip minėta anksčiau, keturių metrų atstumo buvo ir kitas tvenkinys. Be to, kas nurodyta anksčiau, šie pirminiai liudytojo T. A. parodymai svarbūs ir tuo, kad pirmiausia į įvykio vietą buvo iškviestas jis (T. A.), ir tik jam būnant įvykio vietoje ir jo nurodymu policiją iškvietė apsaugos darbuotojai. Taigi nuteistieji tik manydami, kad J. A. gali kažką neteisėto daryti prie jų saugomo tvenkinio, net neturėjo teisėto pagrindo sulaikyti nukentėjusiojo, tuo labiau, jo atžvilgiu naudoti fizinę prievartą. Ir nors teismo posėdžių metu nuteistieji jau teigė, kad jie per žiūronus pastebėjo prie „D.“ tvenkinio du vyrus, kurie leidosi link tvenkinio krašto, prie šėryklos, kažką turėjo rankose, įtarė, kad į tvenkinį įmestas tinklas (3 t., 6-8 b. l.), tačiau kaip matyti iš jų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kurie prieštarauja pirmiau nurodytiems jų teisminio bylos nagrinėjimo metu duotiems parodymams, jie per žiūronus prie tvenkinio tik matė du vyriškius, kurių vienas buvo nuogas, kitas apsirengęs, ir T. G. tik susidarė vaizdas, kad vyriškiai gali pasikėsinti vogti žuvį (2 t., 5-6, 35-36 b. l.). Tai, kad nuteistieji, net nebūdami įsitikinę, ką iš tiesų prie „D.“ tvenkinio veikė nukentėjusysis, vien todėl, kad jis vaikščiojo šalia jų saugomo tvenkinio jame nepagrįstai įžvelgė teisės pažeidėją ir jo atžvilgiu naudojo neadekvačią ir neproporcingą buvusiai situacijai fizinę jėgą, tam nesant jų veiklą reglamentuojančio teisės akto – Lietuvos Respublikos Asmens ir turto saugos įstatymo nuostatų pagrindų, patvirtina ir byloje esantis nutarimas nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos (2 t., 152 b. l.), iš kurio matyti, kad nebuvo nustatyta jokių objektyvių duomenų, kad J. A. ir V. N. būtų kėsinęsi pagrobti svetimą turtą žvejodami. Taigi tai, kad policijos pareigūnui R. K. apsaugos darbuotojai pateikė „zilkinį“ tinklą, kuris net nebuvo ištemptas, dar nereiškia, kad jis buvo nukentėjusiojo, nes nebuvo nustatyta nei kas jį paliko vandenyje, nei kur tiksli jo radimo vieta, tuo labiau, šis tinklas buvo rastas jau po nukentėjusiojo išvežimo į policijos komisariatą (2 t., 175 b. l.). Aplinkybę, kad nukentėjusysis nuo pat pradžių neigė žvejojęs ir skundėsi skausmais, nurodė buvęs sumuštas, patvirtina ir įvykio vietą atvykusių pareigūnų – liudytojų Ž. M. ir R. J. parodymai, kai jie teismo posėdžio metu patvirtino, kad įvykio vietoje nukentėjusysis neigė žvejojęs ir skundėsi skausmais šonuose, buvo susiėmęs už šono (2 t., 174-175 b. l.; 3 t., 5-6 b. l.), bei byloje esantys medicininiai dokumentai, iš kurių matyti, kad 2014 m. liepos 7 d. J. A. kreipėsi į priėmimo skyrių ir skundėsi, kad skauda krūtinę ir šoną, o 2014 m. liepos 9 d. nusiųstas konsultacijai pas chirurgą dėl kairio šono skausmo ir kairės pėdos I piršto, nurodė 2014 m. liepos 7 d. 22 val. buvęs sumuštas (1 t., 112-114 b. l.). Be to, kas nurodyta anksčiau, tai, kad nuteistieji viršijo savo įgaliojimus, patvirtina ir Lietuvos Respublikos Asmens ir turto saugos įstatymo nuostatos (redakcija galiojusi įvykio metu), kurias sugretinus su pirmiau nurodytomis aplinkybėmis, matyti, kad nuteistieji, įtardami, kad nukentėjusysis daro administracinį teisės pažeidimą pirmiausia turėjo reikalauti nutraukti neteisėtus veiksmus, tačiau, kaip matyti iš pirmiau nurodytų duomenų, jie to nedarė (7 str. 1 d. 3 p. pažeidimas); nuteistieji sulaikė J. A., nors jis ir nebuvo užkluptas darant administracinį teisės pažeidimą ar nusikalstamą veiką, ar tuoj po to (7 str. 1 d. 4 p. pažeidimas), o tik apeliantams manant, kad jis gali daryti pažeidimą; sulaikyto asmens, t., y. J. A. nedelsiant neperdavė policijai (kaip nustatyta anksčiau, pirma skambino darbdaviui, ir tik darbdavio atstovui atvykus į įvykio vietą skambino policijos pareigūnams) (8 str. 2 p. pažeidimas); bei neįspėjo J. A. apie ketinimą panaudoti fizinę prievartą (15 str. 3 d. pažeidimas). Ir galiausiai, netgi vertinant nuteistųjų apylinkės teismo posėdžio metu duotus parodymus seka, kad nuketėjusysis J. A. (gim. (duomenys neskelbtini)), tam nesant jokios priežasties pirmiausia užpuolė nuteistąjį T. G. (gim. (duomenys neskelbtini)), kuris yra žymiai jaunesnis už jį, turintis specialų pasirengimą – dirbantis ne tik apsaugos darbuotoju bet ir sporto mokyklos treneriu, o po to, nukentėjusiajam bandant pabėgti nuo nuteistųjų, t. y. dviejų savo srities profesionalų – apsaugos darbuotojų, pastarieji abu gaudė ir sulaikinėjo vieną, kaip patys nurodė neblaivų asmenį (nukentėjusįjį), spyrė jam per kojas, o jam nukritus jį dar ir vilko žeme. Taigi ne tik kad yra neįtikima ir prieštarauja net elementariai logikai, jog nukentėjusysis būtų užpuolęs du savo srities profesionalus, bet dar yra ir aiškiai neproporcinga, kai du savo srities specialistai (apeliantai) jų nurodytais būdais sulaiko jų įsivaizduojamą teisės pažeidėją.
Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistieji T. G. ir E. J. fizinę prievartą, kuri, be kita ko, buvusioje situacijoje pripažįstama aiškiai neadekvačia ir neproporcinga, nukentėjusiojo J. A. atžvilgiu naudojo nepagrįstai, tam nesant jokio objektyvaus pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliantų skundu taip pat bandoma įtikinti, kad tiek nukentėjusiojo J. A., tiek liudytojų V. N. ir S. R. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaraujantys tiek vieni kitiems, tiek jų skirtingose proceso stadijose duotiems parodymams. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu nėra jokio pagrindo juos tokiais laikyti. Tiek nukentėjusiojo, tiek apeliantų nurodomų liudytojų parodymai yra logiški, esminėmis detalėmis yra nuoseklūs, sutampa, ir tarpusavyje vienas kitam neprieštarauja, atitinka eksperto J. Sakalo parodymus, specialisto išvadas, akistatų protokolus. Todėl apygardos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo ir apeliantų nurodomų liudytojų parodymais, kadangi, be to, kad juos atitinka ir kiti bylos duomenys, nėra nustatytas ir šių asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi, nes byloje jokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, kad nukentėjusysis ir liudytojai gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia nuteistuosius melagingai apkalbėti, nėra, tokių duomenų nenurodė ir apeliantai. Maža to, kiekvienas nukentėjusysis, liudytojas, prieš duodamas parodymus teisme, BPK 277 straipsnyje nustatyta tvarka yra įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą (BK 235 straipsnis) ir atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus, prisiekia duoti teisingus parodymus, priešingai nei baudžiamojon atsakomybėn traukiami asmenys. Vadinasi, byloje nenustačius, kad nukentėjusysis ir liudytojai būtų sulaužę priesaiką, vengę, atsisakę duoti arba davę melagingus parodymus, šių asmenų parodymuose esantys neesminiai nesutapimai kritiško šių asmenų parodymų vertinimo savaime nesuponuoja, ir tai nėra pagrindas jų parodymus laikyti neturinčiais įrodomosios vertės. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, neabejotinai patvirtinančią nuteistųjų kaltę dėl jiems inkriminuotos ir jų ginčijamos nusikalstamos veikos padarymo.
Dėl to, kas paminėta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistieji T. G. ir E. J. betarpiškai realizavo visus jiems inkriminuoto ir ginčijamo nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jų veikimą tiesiogine tyčia.
Nepagrįstai nuteistieji skunde nurodo ir tai, kad jie neturi galimybės realiai įvykdyti teismo jiems skirtų įpareigojimų – neatlygintinai išdirbti 60 valandų per 6 mėnesius, nes yra dirbantys asmenys. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad abiem nuteistiesiems, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą, buvo skirtos 1 metų laisvės apribojimo bausmės ir įpareigojimas – neatlygintinai išdirbti 60 valandų per 6 mėnesius sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinės organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Taigi nuteistiesiems buvo skirta švelniausia jų padarytos nusikalstamos veikos sankcijoje numatyta bausmė – laisvės apribojimas. Antra, nuteistiesiems skirtas laisvės apribojimo bausmės terminas (1 metams) yra trumpesnis nei laisvės apribojimo bausmės vidurkis (BK 48 str. 2 d.). Trečia, apeliantams skirtas įpareigojimas – neatlygintinai išdirbti 60 valandų per 6 mėnesius sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis terminas, taip yra mažesnis už šio įpareigojimo vidurkį (BK 48 str. 6 d. 5 p.). Taigi apylinkės teismui paskyrus nuteistiesiems jų ginčijamą įpareigojimą ir nustatant jo terminą, įstatymo reikalavimai pažeisti nebuvo. Atsakant į apeliantų skunde nurodytą teiginį, kad jie neturi galimybės realiai įvykdyti teismo jiems skirtą įpareigojimą, taigi nuteistųjų teigimu, jie negali per vieną mėnesį neatlygintinai išdirbti po dešimt valandų, nes yra dirbantys asmenys, pažymima, kad bausmės paskirtis yra ne vien sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; ar atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Todėl padariniai, kuriuos sukelia bausmės ir kartu su bausme paskirtų įpareigojimų taikymas, yra natūralus asmeniui keliamų nepatogumų ar suvaržymų rezultatas, be kita ko, nulemtas tik pačių nuteistųjų teisei priešingų veiksmų. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolega neranda pagrindo išvadai, kad nuteistieji neturėtų objektyvios galimybės per šešis mėnesius išdirbti 60 valandų, t. y. per vieną mėnesį neatlygintinai išdirbti po dešimt valandų.
Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su nuteistųjų skunde nurodytais teiginiais, kad skundžiamu nuosprendžiu yra netinkamai išspręstas civilinių ieškinių klausimas.
Pirma, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį, ir tam nesant pagrindo priteisė iš nuteistųjų po 26,28 Eur turtinės žalos atlyginimo. BPK 122 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad civilinis ieškovas turi teisę atsisakyti pareikšto ieškinio iki to laiko, kol teismas neišėjęs į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio. Iš bylos duomenų matyti, kad Šiaulių teritorinė ligonių kasa buvo pareiškusi civilinį ieškinį dėl privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytos žalos atlyginimo (1 t., 164-165 b. l.), bei 2014 m. rugsėjo 15 d. nutarimu buvo pripažinta civiliniu ieškovu (1 t., 168 b. l.). Tačiau byloje yra ir duomenų, kad Šiaulių teritorinė ligonių kasa atsisakė reikalavimo priteisti Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos žalą, patvirtindama, kad 66,61 Eur žala buvo atlyginta (2 t., 104, 105 b. l.). BPK 107 straipsnyje numatyta, jog kai gaunamas pareiškimas, kad nusikalstama veika padaryta žala atlyginta, procesas dėl civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje nepradedamas, o pradėtas nutraukiamas. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje procesas dėl Šiaulių teritorinės ligonių kasos pareikšto civilinio ieškinio turėjo būti nutrauktas, o to nepadaręs pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė kitus nuosprendžio klausimus (BPK 328 str. 4 p.).
Antra, apylinkės teismas nepagrįstai nuteistuosius pripažino atsakingais už nukentėjusiajam padarytą žalą. Pagal BPK 109 straipsnį, 111 straipsnio 1 dalį baudžiamojoje byloje už padarytą žalą atsakyti gali ne tik kaltinamasis, bet ir už jo veikas materialiai atsakingi asmenys, jeigu šie asmenys pagal įstatymą privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą. BPK 45 straipsnyje numatyta teisėjo, prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūno pareiga išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir užtikrinti galimybę jomis pasinaudoti. Tuo atveju, kai nusikalstama veika padarytą žalą turi atlyginti ne kaltinamasis ar ne tik jis, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teisėjas tą privalo išaiškinti civiliniam ieškovui. Civilinio ieškovo ir civilinio atsakovo statusui įgyti nepakanka vien tik asmens, kuriam nusikalstama veika padaryta turtinės ar neturtinės žalos, valios – tam reikia ir prokuroro ar teismo procesinio sprendimo (BPK 110 straipsnio 1 dalis, 111 straipsnio 1 dalis). Minėtos BPK nuostatos įpareigoja prokurorą ir teismą būti aktyviems sprendžiant baudžiamajame procese civilinio ieškinio klausimus. Taigi net ir tuo atveju, kai civilinis ieškovas neišreiškia savo valios dėl materialiai už įtariamojo (kaltinamojo) veiksmus atsakingo asmens įtraukimo į bylą kaip civilinio atsakovo, tokį sprendimą privalo priimti prokuroras ar teismas. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad jei civilinio atsakovo įtraukimo į procesą klausimas nebuvo tinkamai išspręstas ankstesnėse proceso stadijose, klaida turi būti ištaisoma nagrinėjant bylą apeliacine tvarka (kasacinės nutartys Nr. 2K-325/2006, 2K–655/2006, 2K-656/2007, 2K-141/2009, 2K-626/2011 ir kt.).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistieji įvykio metu dirbo UAB „Š.“, taigi buvo susiję darbo sutartiniais santykiais su minėta įmone (2 t., 26, 28, 60 b. l.), bei buvo rašytinai supažindinti su UAB „Š.“ apsaugos darbuotojo pareiginiais nuostatais (2 t., 165-166, 167-168). Byloje esantis UAB „Š.“ generalinio direktoriaus raštas patvirtina, kad E. J. ir T. G. 2014 m. liepos 7 d., t. y. įvykio dieną dirbo ir kaip įprasta kontroliavo visus tvenkinius, tuo pačiu ir „D.“ (2 t., 169 b. l.). Apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu T. G. ir E. J. taip pat parodė, kad įvykis įvyko darbo metu, jiems vykdant darbines funkcijas ir siekiant užtikrinti, kad nebūtų padaryta žalos darbdaviui (3 t., 7 b. l.), nes jie saugojo bendrovės turtą (3 t., 8 b. l.). Taigi nukentėjusįjį J. A. nuteistieji sužalojo atlikdami savo tiesiogines funkcijas, kai neteisėtai panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį.
Šios aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš nuteistųjų neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam, neatsižvelgė į CK nuostatas, reguliuojančias žalos atlyginimo klausimus, kai ši žala atsiranda dėl darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės. CK 6.264 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tokiais atvejais žalą atlygina asmuo, samdantis darbuotojus (darbdavys). Ši nuostata apima ir dėl darbuotojo kaltės padarytos neturtinės žalos atlyginimo atvejus (kasacinė nutartis Nr. 2K-134/2010). Darbdavys, atlyginęs darbuotojo padarytą žalą, įgyja į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę (CK 6.280 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, į bylą kaip civilinis atsakovas turėjo būti įtraukta UAB „Š.“, tačiau nei ikiteisminio tyrimo, nei pirmosios instancijos teismo posėdžių metu tai padaryta nebuvo. Visgi ši klaida buvo ištaisyta apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu UAB „Š.“ protokoline nutartimi pripažįstant civiliniu atsakovu. Pripažinus UAB „Š.“ civiliniu atsakovu spręstinas ir jos atsakomybės šioje byloje klausimas. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu civilinio atsakovo UAB „Š.“ atstovas B. A. nurodė, kad nuteistieji yra įmonės darbuotojai ir kad jie vykdė savo funkcijas, ir jeigu reikės, įmonė atlygins žalą. Civilinė atsakomybė, kai už padarytą žalą atsako ne tiesiogiai žalą padaręs asmuo, bet kitas, už žalą padariusį asmenį atsakingas asmuo, vadinama netiesiogine civiline atsakomybe. Darbuotojus samdančio fizinio ar juridinio asmens deliktinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų kaltės, reglamentuoja CK 6.264 straipsnis. CK 6.264 straipsnio 1 dalis – speciali norma CK 6.263 straipsnio atžvilgiu (lot. lex speciali derogat generali), numatanti darbdavio civilinę atsakomybę už darbuotojo veiksmus (CK 6.246 str. 2 d.). Norint taikyti šią atsakomybės formą, be bendrųjų civilinės atsakomybės pagrindų (neteisėtos veikos, kaltės, žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos), būtina nustatyti, kad neteisėtus veiksmus darbuotojas atliko darbo vietoje ir darbo metu. CK 6.264 straipsnis, reglamentuojantis darbdavio atsakomybę už žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę), atsiradusią dėl jo darbuotojų kaltės, neapriboja darbdavio atsakomybės priklausomai nuo to, kokius neteisėtus veiksmus atliko darbuotojas, t. y. darbdaviui atsakomybė pagal šį straipsnį kyla nepriklausomai nuo to ar darbuotojas padarė administracinės, ar baudžiamosios teisės uždraustas veikas, ar pažeidė bendrąją pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų žalos. Samdantis darbuotojus asmuo privalo ne tik pats laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, stengtis nepadaryti kitiems civilinių teisinių santykių dalyviams žalos, bet ir turi kontroliuoti savo darbuotojų elgesį. Jis atsakingas už tai, kad jo darbuotojai, atlikdami darbo pareigas, laikytųsi teisės aktų reikalavimų, nepažeistų bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai ir tokiu būdu nepadarytų kitiems žalos. Netiesioginės atsakomybės taikymo atveju dėl asmeniui padarytos žalos kaltas yra darbuotojas. Samdančio darbuotojus asmens kaltė yra sutapatinama su darbuotojo kalte ir darbdavys atsako už darbuotojo darbo metu padarytą žalą, jei už tą žalą ne darbo metu atsakytų pats darbuotojas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas vienodą teismų praktiką bei aiškindamas CK 6.246 straipsnio nuostatas taip pat yra nurodęs, kad už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojo nusikalstamų veiksmų yra atsakingas darbdavys (kasacinės nutartys Nr. 2K-434/2009, 3K-3-114/2011).
Esant aptartam teisiniam reglamentavimui, ir bylos duomenims, pagrindžiantiems, kad nuteistieji E. J. ir T. G., nukentėjusįjį J. A., neteisėtai panaudodami fizinį smurtą, sužalojo darbo vietoje ir darbo metu, atlikdami savo tiesiogines funkcijas, t. y. dirbdami UAB „Š.“, daroma išvada, jog nuteistieji nukentėjusįjį sužalojo ne dėl asmeninių nesutarimų kaip privatūs asmenys, o žalos padarymo metu atlikdami veiksmus, susijusius su darbo procesu, t. y. vykdydami darbines funkcijas. Tai ir laikytina pagrindine sąlyga nuteistųjų darbdavio UAB „Š.“ civilinei atsakomybei pagal CK 6.264 straipsnį atsirasti. Kadangi nuteistieji apeliaciniu skundu neginčija nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydžio, todėl iš civilinio atsakovo UAB „Š.“ nukentėjusiojo J. A. naudai priteistina tokios paties dydžio neturtinė žala, kokia buvo priteista ir iš nuteistųjų, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir šioje dalyje keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 4 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. sausio 27 d. nuosprendį pakeisti:
panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. sausio 27 d. nuosprendžio dalį, kuria iš T. G. ir E. J. priteista nukentėjusiajam J. A. 1159,42 Eur (vienas tūkstantis vienas šimtas penkiasdešimt devyni eurai 42 ct) neturtinės žalos atlyginimo.
Priteisti iš UAB „Š.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajam J. A. 1159,42 Eur (vieno tūkstančio vieno šimto penkiasdešimt devynių eurų 42 ct) neturtinės žalos atlyginimą.
Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. sausio 27 d. nuosprendžio dalį, kuria iš T. G. ir E. J. priteista Šiaulių teritorinei ligonių kasai po 26,28 Eur (dvidešimt šešis eurus 28 ct) turtinės žalos atlyginimo.
Civilinio ieškinio procesą pagal civilinio ieškovo Šiaulių teritorinės ligonių kasos atstovo ieškinį T. G. ir E. J. dėl turtinės žalos atlyginimo nutraukti.
T. G. ir E. J. banko sąskaitoms (AB bankas „S.“, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) taikyto laikino nuosavybės teisių apribojimo sumą sumažinti iki 500 Eur (penkių šimtų eurų).
Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.