Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jurgitos Mačionytės, teisėjų Stasio Punio, Arūno Kisieliaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (tolia – LR BK) 181 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2011 m. balandžio 26 d. apie 14.00 val., prie Gelvonų g. 59 namo, Vilniuje, esančioje laukymėje, tikslu neteisėtai užvaldyti svetimą turtą, priėjo prie mažamečių I. V., A. J. ir Ą. R., bei nepilnamečių K. T. ir P. P., kur prisistatęs policijos pareigūnu, grasindamas paskelbti informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, t.y. pranešti policijai apie tai, kad nukentėjusieji vartoja alkoholinius gėrimus, bei grasindamas pastaruosius sumušti, jei šie bandys bėgti, neturėdamas teisėto pagrindo atvirai reikalavo nukentėjusiuosius I. V., A. J., Ą. R., K. T. ir P. P. perduoti jam turtą, po ko I. V. atidavus mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 5230“, 400 Lt vertės, neteisėtai jį užvaldė, padarydamas nukentėjusiajam A. V. 400 Lt turtinę žalą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. G. prašo peržiūrėti baudžiamąją bylą bei Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. nuosprendį ir paskirti švelnesnę bausmę, nesusijusią su realia laisvės atėmimo bausme. Nurodo, kad už BK 181 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymą jam paskirta per griežta bausmė. Jis savo kaltę pripažino bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu, tyrimo metu taip pat neslėpė, kad padarė nusikaltimą, nuteistasis nukentėjusiųjų atsiprašė, norėjo atlyginti jiems padarytą žalą, tačiau nukentėjusieji žalos atlyginimo atsisakė. Turto iš nukentėjusiojo jis neprievartavo, nukentėjusysis pats atidavė jam savo turtą, kurį jis išviliojo apgaulės būdu, todėl jo veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti kaip turto prievartavimas, tai buvo apgavystė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl veikos kvalifikavimo

Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus, teisingai juos įvertino ir jais remdamasis padarė pagrįstą išvadą, kad V. G. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal LR BK 181 str. 1 d.

Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad turto jis nukentėjusiojo I. V. neprievartavo, o telefoną iš jo išviliojo apgaulės būdu, dėl ko pastarasis pats jam atidavė savo mobilų telefoną, tačiau tokie jo argumentai prieštarauja teisiamajame posėdyje ištirtiems ir nuosprendyje aptartiems įrodymams, kurie patvirtina jog V. G. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 181 str. 1 d.

Pagal LR BK 181 str. 1 d. atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. LR BK 181 str. įtvirtintos nusikalstamos veikos – turto prievartavimo esmė yra neteisėtas reikalavimas, kuris pareiškiamas nukentėjusiajam. Reikalavimo esmė – perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti. Reikalaudamas perduoti turtą, kaltininkas paprastai nurodo reikalavimo motyvą, priežastį, t.y. „mokėti ar perduoti daiktą už kažką“. Be to, turto prievartavimo atveju dažniausiai reikalaujama perduoti apibrėžtą turtą – nurodytą pinigų sumą ar konkretų daiktą. Pagrindiniai momentai, lemiantys veikos kvalifikavimą pagal LR BK 181 str. kaip turto prievartavimą yra šie: 1) reikalavimas perduoti turtą, suteikti turtinę teisę, atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus ar nuo jų susilaikyti; 2) grasinimas, t.y. psichinės prievartos prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudojimas; 3) grasinimo pobūdis – grasinama panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas; 4) reikalaujama turtą perduoti dabar ar ateityje; 5) grasinama panaudoti smurtą ateityje, jei nebus įvykdytas reikalavimas. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal LR BK 181 str. neturi reikšmės ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia. Esant turto prievartavimui, nukentėjusysis verčiamas suteikti neteisėtą turtinę naudą kaltininkui, kurio turtinės pretenzijos nepagrįstos jokia teise, kitaip tariant reikalavimas perduoti turtą neturi jokio pagrindo. Būtent teisinio pagrindo nebuvimas yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje 2K-203/2011).

Byloje surinkti įrodymai, taip pat nukentėjusiųjų, liudytojų duoti parodymai patvirtina, jog nuteistasis V. G. mažamečiams I. V., A. J. ir Ą. R. bei nepilnamečiams K. T. ir P. P. prisistatęs policijos pareigūnu, grasindamas šiems paskelbti informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, t.y. pranešti policijai, tuomet bus žinoma ir jų tėvams, apie tai, kad nukentėjusieji vartoja alkoholinius gėrimus bei grasindamas pastaruosius sumušti, jei šie bandys bėgti, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai reikalavo perduoti jam turtą. Nukentėjusiajam I. V. atidavus mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 5230“, V. G. jį neteisėtai užvaldė.

Nuteistasis V. G. savo kaltę padarius nusikalstamą veiką, pripažino iš dalies. 2012 m. sausio 16 d. teisiamajame posėdyje jis parodė, kad nukentėjusiesiems prisistatė policijos pareigūnu ir pasakė, jog praneš policijai, kad jie vartoja alkoholinius gėrimus bei davė užuominą, paklausdamas kas jam iš to, jei jis nekvies policijos. Vienas iš vaikinų jam pasiūlė mobilų telefoną, tačiau jis buvo prastas. Nuteistasis pamatęs I. V. mobilųjį telefoną „Nokia 5230“, pasakė, kad tokio telefono neatsisakytų (t. 2, b.l. 27). Taip pat to paties teisiamojo posėdžio metu, V. G. taip pat parodė, kad telefonai, kuriuos siūlė, I. V. draugai, buvo prastesni, nei I. V. telefonas (t. 2, b.l. 27). 2012 m. vasario 21 d. teisiamajame posėdyje V. G. dėl padaryto nusikaltimo savo kaltę pripažino pilnai (t. 2, b.l. 30). Nukentėjusysis K. T. parodė, kad V. G. pareikalavo jam duoti ką nors vertingo už tylėjimą, tačiau jiems neturint ką pasiūlyti, jis paprašė telefono. Tuomet P. P. ir Ą. R. pasiūlė savo telefonus, tačiau apžiūrėjęs siūlomus telefonus, V. G. pasakė, kad jie jam netinka, nes prasti ir pasakė, kad jam tinka I. V. telefonas, kuris turi pasiaukoti dėl draugų, kad kiti nenukentėtų ir nebūtų sumušti. V. G. grasino visiems (t. 2, b.l. 22). Nukentėjusysis I. V. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad telefoną V. G. atidavė iš baimės, tą patį jis patvirtino ir 2012 m. sausio 16 d. teisiamajame posėdyje (t. 2, b.l. 19).

Pažymėtina, jog kaltininko veiksmus kvalifikuojant kaip turto prievartavimą, svarbu kaip faktines bylos aplinkybes suprato pats nukentėjusysis. Teismo posėdžio metu visi nukentėjusieji (I. V., A. J., Ą. R., K. T., P. P.) patvirtino, kad V. G. jiems prisistatė policijos pareigūnu ir jie tuo patikėjo. V. G. grasino juos sumušti, dėl ko nukentėjusieji buvo išsigandę, iškviesti policiją, pranešti tėvams. Bijodami V. G. ir tikėdami, kad jis gali savo garsinimus įvykdyti, nes grasinimai sumušti bei iškviesti policiją buvo realūs, telefoną, kurį išsirinko pats V. G., atidavė iš baimės. Taigi, V. G. reikalavimas atiduoti jam mobilaus ryšio telefoną, buvo neteisėtas. Byloje nustatyta, kad nukentėjusieji suprato, jog mobilaus ryšio telefoną jie turi perduoti V. G. vykdydami neteisėtus jo reikalavimus, kurie buvo paremti grasinimu panaudoti fizinį smurtą bei psichine prievarta, todėl vėliau nukentėjusieji ir kreipėsi į policiją.

Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, netikėti nukentėjusiųjų parodymais, kurie visą laiką buvo nuoseklūs, nėra jokio pagrindo, juolab, kad šiuos nukentėjusiųjų parodymus patvirtino ir liudytojai R. S. bei A. F..

Taigi, bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad V. G., neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo naudai vertė nukentėjusiuosius I. V., A. J., Ą. R., K. T., P. P. perduoti turtą, t.y. mobilų telefoną, grasindamas prieš juos visus panaudoti fizinį smurtą, t.y. sumušti, bei paskelbti juos kompromituojančią informaciją. Tokiais neteisėtais veiksmais nuteistasis siekė realiai įbauginti nukentėjusiuosius ir palaužti jų valią, kad jie vykdytų jo reikalavimą.

V. G. veikė tiesiogine tyčia, kadangi suvokdamas savo reikalavimo neteisėtumą, jis atvirai grasindamas nukentėjusiesiems sumušimu bei informacijos atskleidimu, vertė juos atiduoti jam mobilaus ryšio telefoną. Nukentėjusiesiems išsakytas tikslingas neteisėtas reikalavimas perduoti konkrečiai įvardintą turtą, t.y. mobilaus ryšio telefoną, grasinant, kad jiems nesutikus, nukentėjusiųjų atžvilgiu bus panaudotas fizinis smurtas bei pranešta policijai, būtent ir sąlygojo tai, kad nukentėjusieji išgirdę V. G. grasinimus bei bijodami, kad grasinimai gali būti realiai įvykdyti, atidavė nuteistajam jo paties pasirinktą mobilųjį telefoną. Pažymėtina, jog kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal BK 181 str., neturi reikšmės ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas ar ne. Svarbiausias momentas, nulemiantis veikos kvalifikavimą kaip turto prievartavimą, yra reikalavimo neteisėtumas bei grasinimai dėl padarinių, neįvykdžius reikalavimo.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurie patvirtina, jog V. G. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą ir jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal LR BK 181 str. 1 d.

Dėl bausmės

Apylinkės teismas, skirdamas V. G. bausmę, atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą - padarytas baigtas tyčinis apysunkis nusikaltimas, kaltinamojo asmenybę - teistas keturis kartus, baustas administracine tvarka, niekur nedirba, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, veika padaryta prieš mažamečius bei nepilnamečius, ikiteisminio tyrimo metu žadėtos atlyginti turtinės žalos nukentėjusiajam neatlygino (teisiamajame posėdyje A. V. nuo civilinio ieškinio atsisakė). Pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių V. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pagrįstai pripažino tai, jog jis nusikalstamą veiką padarė prieš mažamečius.

Nuteistojo skundo argumentas, kad jam paskirta per griežta bausmė, atmestinas kaip nepagrįstas. Aplinkybės, kurias apeliaciniame skunde nurodė nuteistasis, t.y., jog jis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisiamajame posėdyje metu savo kaltę pripažino, nepripažintina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (LR BK 59 str. 1 d. 2 p.). Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis savo kaltę pripažino iš dalies, pilnai pripažino tik sakydamas paskutinį žodį bei prašydamas paskirti švelnesnę bausmę be to, iš bylos duomenų nėra pagrindo išvadai, kad nuteistasis dėl savo veiksmų gailisi.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodė, jog norėjo atlyginti nukentėjusiesiems padarytą žalą, tačiau jie žalos atlyginimo atsisakė. Kaip matyti iš bylos medžiagos, V. G. ikiteisminio tyrimo metu žadėjo atlyginti nukentėjusiesiems padarytą žalą, tačiau to nepadarė. Tai, kad nuteistasis nukentėjusiesiems žalos neatlygino, patvirtino ir nukentėjusysis A. V., kuris 2012 m. sausio 16 d. teisiamajame posėdyje nuo civilinio ieškinio atsisakė, nurodydamas, kad pateikė ieškinį tikėdamasis, jog V. G. atlygins padarytą žalą, tačiau to nepadarė (t. 2, b.l. 16). Tai, kad nukentėjusieji žalos atlyginimo atsisakė, nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal LR BK 181 str. 1 d. reikšmės neturi.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog bausmės tikslai bus pasiekti V. G. skiriant LR BK 181 str. 1 d. sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. Paskirtoji bausmė savo dydžiu ir taip yra mažesnė, nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

Kaip jau buvo minėta, nuteistasis anksčiau teistas, baustas administracine tvarka. Tokiu būdu, ankstesniais nuosprendžiais paskirtos bausmės bei skiriamos administracinės nuobaudos neturėjo lemiamos įtakos nuteistojo apsisprendimui atsisakyti neteisėtų veiksmų, laikytis įstatymų, visuotinai priimtino elgesio taisyklių. Kolegija nenustatė aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima švelninti V. G. paskirtą laisvės atėmimo bausmę ar skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai, nepažeisdamas BK 54 str. nuostatų, paskyrė V. G. LR BK 181 str. 1 d. sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę bei nustatė jos dydį, todėl keisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo V. G. apeliacinį skundą atmesti.