Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

nukentėjusiesiems, civiliniams ieškovams, nukentėjusiųjų įstatyminiams atstovams I. V. ir A. V., A. J. ir R. J., K. T. ir R. A. T., J. P. ir P. P., S. R.,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje V. G., gim. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, asmens kodas (duomenys neskelbtini) išsituokęs, LR pilietis, vidurinio išsilavinimo, nedirbantis, gyv. (duomenys neskelbtini), teistas:

1. 1997-09-26 Vilniaus apygardos teismo pagal LR BK 225 str. 3 d. 273 str. 2 d. 272 str. 3 d. 273 str. 3 d. 234 str. 1 d. 272 str. 2 d. 42 str. 35 str. (BK galiojo iki 2003-05-01) laisvės atėmimas 7 m., bauda 1100 Lt su turto konfiskavimu.

2. 1999-12-24 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo pagal LR BK 148 str. 2 d. 45 str. (BK galiojo iki 2003-05-01) laisvės atėmimas 3 m. su turto konfiskavimu. Vadovaujantis LR BK 42 str. subendrinus su 1997-09-26 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu, galutinė bausmė 7 metai laisvės atėmimo su turto konfiskavimu ir 1100 Lt bauda. Įskaityta 7 mėn. 7 d., pritaikius LR 2000-04-11 įstatymo „dėl amnestijos akto" 3 str. 2 d. 2 p. bausmė sumažinta 1 metais. Galutinė bausmė 6 metai laisvės atėmimo.

3. 2002-09-04 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo pagal LR BK 214 str. 2 d., 271 str. 2 d., 273 str. 2 d., 274 str. 2 d., 205 str. 2 d., 42 str., 35 str. (BK galiojo iki 2003-05-01) laisvės atėmimas 6 m. 6 mėn., bauda 6250 Lt su turto konfiskavimu. Įskaitytos 2 d. 2003-09-26 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi pagal 2002-09-04 nuosprendį veika perkvalifikuota iš 1961 m. BK 214 str. 2 d. , 271 str. 2 d., 273 str. 2 d., 274 str. 2 d., į 2000 m. BK 294 str. 2 d., 178 str. 1 d., 181 str. 2 d., 182 str. 1 d., vadovaujantis LB BK 63 str. subendrinta su BK 202 str. 2 d. ir galutinė bausmė paskirta 6 metai 6 mėn. laisvės atėmimo. Į bausmės laiką įskaityta pagal 2002-09-04 nuosprendį atliktos bausmės dalis. Papildomos bausmės turto konfiskavimas bei baudos panaikintos. 2005-10-19 paleistas iš Vilniaus 2-ųjų pataisos namų 2005-10-13 Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nutartimi, pritaikius LR BVK 157 str. (neatlikta bausmės dalis – 2 m. 24 d.).

4. 2006-12-05 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo pagal LR BK 180 str. 1 d., 303 str. 5 d. 2 p., 305 str. 3 d., 307 str. 4 d. 2007-02-13 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu 2006-12-05 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis. Pripažintas kaltu pagal LR BK 180 str. 1 d. paskirta 1 metų 6 mėn. laisvės atėmimo bausmė. Pritaikius LR BK 64 str. 1 d. 3 d. prie 2002-09-04 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos 2 metų 24 d. bausmės pridėta dalis bausmės paskirtos pagal šį nuosprendį. Galutinė bausmė paskirta 3 metai laisvės atėmimo. 2009-10-19 paleistas iš Vilniaus 2-ųjų pataisos namų atlikus bausmę,

kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d. padarymu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. G. 2011-04-26 apie 14.00 val., prie (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esančioje laukymėje, tikslu neteisėtai užvaldyti svetimą turtą, priėjo prie mažamečių I. V., A. J. ir Ą. R., bei nepilnamečių K. T. ir P. P., kur prisistatęs policijos pareigūnu, grasindamas paskelbti informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, t.y. pranešti policijai apie tai, kad nukentėjusieji vartoja alkoholinius gėrimus, bei grasindamas pastaruosius sumušti, jei šie bandys bėgti, neturėdamas teisėto pagrindo atvirai reikalavo nukentėjusiuosius I. V., A. J., Ą. R., K. T. ir P. P. perduoti jam turtą, po ko I. V. atidavus mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 5230“, 400 Lt vertės, neteisėtai jį užvaldė, padarydamas nukentėjusiajam A. V. 400 lt turtinę žalą, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d.

K. V. G. kaltu prisipažino iš dalies, paaiškindamas, kad telefoną iš nukentėjusiojo paėmė apgaulės būdu, ir parodė, kad jis su mergina ėjo alaus. Pakeliui, einant pro šalį, pamatė geriančius vaikinus. Nuo ko prasidėjo kalba nepamena, tačiau jis vaikams pasakė, kad jie yra nepilnamečiai, geria alų ir už tai, kad geria alų viešoje vietoje, jiems gali skirti baudą. Jis prisistatė policininku, tačiau nieko sumušti negrasino ir per prievartą grasinant nieko atimti nenorėjo, pasakė, kad gali iškviesti policiją. Niekam negrasino ir nesakė duosiantis per galvą. Jis berniukams pasakė, kad kas jam iš to, jog nepraneš policijai. Tuomet vienas iš vaikinų pirmas jam pasiūlė telefoną, jis buvo per prastas, tai reiškia, kad niekur jo nerealizuos ir nieko negaus, todėl jam tokio nereikia. Pamatęs kito vaikino telefoną, pasakė, kad tokį gal ir paims, neatsisakys, nes tas telefonas buvo geresnis. Tas nukentėjusysis nenorėjo duoti telefoną, tačiau kažkuris iš draugų jam pasakė, jog susidės ir gražins jam telefoną. V. G. paklausė berniukų, ar tikrai grąžins, šie patvirtino, kad gražins. Tuomet jis įkalbėjo nukentėjusįjį ir šis sutiko atiduoti telefoną. Savo veiksmus vertina kaip apgavystę, bet ne turto prievartavimą. Jis telefoną pridavė Kalvarijų g. Tikslo užvaldyti telefoną nebuvo, nes visi buvo išgėrę, t.y. jis, mergina ir nukentėjusieji. Kiek buvo išgėrę ir kiek buvo butelių nepamena. Alaus buteliai buvo palikti, bet alaus beveik nebuvo, nes visi sėdėjo ir gėrė. Telefoną pardavė ar už 60, ar už 80 Lt, tiksliai nepamena. Telefono nereikalavo, pasakė nukentėjusiesiems, kas jam iš to, jis tik padarė užuominą. Telefoną nukentėjusieji atidavė patys ir kortelę iš jo pasiėmė.

Nukentėjusysis A. V. apklaustas teisme paaiškino, kad 2011-04-26, jo sūnus I. V., gim. (duomenys neskelbtini), grįžęs iš kiemo neturėjo telefono. Pareikalavus paaiškinimo dėl telefono, sūnus jam pasakojo, kad telefonas iš jo buvo atimtas. Jis pasakojo, kad su draugais sėdėdami klausėsi muzikos, iš tolo pamatė ateinantį vyrą su mergina. Vyras prisistatė policininku, pasakė, kad šie turi alaus ir jei nenori, kad apie tai jis praneštų tėvams, policijai, vaikų buvo paprašyta atiduoti telefoną. Visų vaikų buvo apžiūrimi telefonai, o pasirinktas geriausias. Taip pat vyriškis pasakė, kad jie bus sumušti, jei bandys bėgti. Merginos vaidmuo buvo toks, jog ji vaikų prašė bandyti kviesti policiją, nes mergina buvo vedžiojama be jos sutikimo. Kadangi sūnui buvo prigrasinta, jis bijodamas būti sumuštas, atidavė telefoną. Jis tokius kaltinamojo veiksmus vertina kaip psichologinio spaudimo darymą vaikui, grasinant, kad bus sumušti, pareikalavus, kad jo išrinktas telefonas būtų padovanotas jo merginai. Jam buvo padaryta 400 Lt žala, nuo civilinio ieškinio atsisako, tačiau kaltinamajam neatleidžia.

Mažametis nukentėjusysis I. V. apklaustas teisme paaiškino, kad visų aplinkybių neprisimena, tvirtina jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Nukentėjusiojo teisiamajame posėdyje pagarsintais paaiškinimais, duotais ikiteisminio tyrimo metu bei parodymais, duotais teisminio nagrinėjimo metu, nustatyta, kad 2011-04-26 apie 14.00 val., jis kartu su draugais K. T., P. P., Ą. R., A. J., buvo nuėję į miškelį paragauti alus. Su savimi turėjo 5 butelius, po 0,5 l talpos, „Utenos“ mėlyną alų. Pradėjus gerti alų, pasirodė kaltinamasis su mergina, kuris priėjo prie jų. Vyrui prieinant, jis norėjo išjungti savo telefoną ir jį pasidėti, tačiau vyras pasakė, kad neišjungtų muzikos. Dėl merginos kilo įtarimas, nes ji buvo gerokai jaunesnė už kaltinamąjį. Iš I. V. telefono buvo leidžiama muzika. Kaltinamasis, pasisakęs esąs policininku, pradėjo aiškinti, kad negalima gerti tokiose vietose, grasino iškviesti policiją už tai, kad geria. Jis atrodė keistai, buvo neblaivus, pradėjo kalbėti ir klausinėti dėl alaus. Vyriškiui prisėdus, šis pradėjo kalbėti, kad „aš jus sumušiu“. P. atsistojo ir norėjo eiti, tačiau vyras jam pasakė, kad jis jį pagaus ir sumuš. Pagrindiniai jo žodžiai buvo „turit ką nors duoti, jeigu norit, kad nekviesčiau policijos arba tėvai nesužinotų“, ką nors duoti vertingo, tada jis nieko nedarys jiems visiems. Vyriškis jam liepė atiduoti tai merginai, kuri buvo su juo, savo mobilaus ryšio telefoną, nes kitu atveju - jis juos visus sumuš. Jo draugai pasiūlė savo telefonus, tačiau kaltinamajam pasirodė, jog jų telefonai per prasti. Jis telefono duoti nenorėjo, bet vyrui ir neprieštaravo, nesakė, kad neduos. Jis ir jo draugai niekur nebėgo, nes bijojo to vyro, nes vyras buvo pasakęs, kad jei bėgs, juos pagaus ir sumuš. Jis atrodė griežtas, sakė yra policininkas, kuris šiuo metu atostogose. Kaltinamasis jam pasakė, pagalvoti, „arba visi nukentės, arba duok savo telefoną“. Jis išsigando, kad vyras gali jį sumušti, bijojo to vyro ir bijojo, kad jis gali iškviesti policiją, todėl padavė jam rankoje laikytą savo mobilaus ryšio telefoną „Nokia 5230“, iš kurio, kaltinamojo leidimu, išsiėmė savo SIM kortelę. Vyras, paėmęs telefoną perdavė jį merginai, kuri paėmusi telefoną, paprašė jo prieiti prie jos, o šiam priėjus, mergina pasakė, kad „fainas" jo telefonas ir pašnibždėjo, kad jis kviestų policijos pareigūnus, kad tas vyras girtas, kad ją per prievartą vedžiojasi su savimi. Po to tas vyras liepė jiems visiems eiti iš čia. Jie visi iš ten pabėgo. Kur pasišalino vyras su mergina jis nematė. K. iš savo telefono paskambino policijai ir pasakė, kad iš jo atėmė telefoną ir, kad mergina prašosi pagalbos. Vėliau, apie 19.00 val., jis dėl kito įvykio, buvo atvykęs į šeštąjį policijos komisariatą, kur sutiko tą pačią merginą, kuri jam pasakė, kad tas vyras jo telefoną pardavė „Kalvarijose". Taip pat jis komisariate pamatė ir atpažino tą patį vyrą, kuris iš jo, netoli Gelvonų g. esančio ežerėlio, atėmė telefoną. Grįžęs į namus, jis apie viską papasakojo savo tėvams (b.l. 33-34, 36, 37,38, 39). Pagarsinus parodymus nukentėjusysis papildomai paaiškino, kad kaltinamasis grasino visai jų kompanijai, o telefoną atidavė iš baimės. Į kaltinamojo klausimą nukentėjusysis kategoriškai patvirtino, jog iš kaltinamojo buvo abu grasinimai ir iškviesti policiją, ir visą kompaniją sumušti.

Nukentėjusioji R. J. apklausta teisme paaiškino, kad apie 2011-04-26 įvykį ji sužinojo iš tyrėjos, pakvietus ją į apklausą. Vėliau sūnus A. J. jai papasakojo, kad jis su draugais po mokyklos nuėjo į miškelį, klausėsi muzikos. Priėjo vyriškis, kuris vedėsi merginą. Prisėdo prie jų, prie A. prisėdo mergina. Ji paprašė iškviesti policiją, nes vyriškio vedama buvo prieš jos valią. Vyriškis nusprendė atimti telefoną, sakydamas, jog telefoną turi atiduoti jo merginai, tuomet jis nieko nedarys. Kiti berniukai siūlė savo telefonus vietoj I. telefono, kuris gulėjo ant suoliuko. Kaltinamasis išsirinko I. telefoną. Berniukai pabėgo, iškvietė policiją. Vėliau išaiškėjo aplinkybės dėl alaus. Sūnus pasakojo, kad buvo grasinimas sumušti, pranešimas policijai, tėvams dėl nepilnamečių alaus gėrimo. Ieškinio nereiškia.

Mažametis nukentėjusysis A. J. apklaustas teisme patvirtino jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Nukentėjusiojo teisiamajame posėdyje pagarsintais paaiškinimais, duotais ikiteisminio tyrimo metu bei parodymais, duotais teisminio nagrinėjimo metu, nustatyta, kad 2011-04-26, jis kartu su draugais I. V., K. T., P. P. ir Ą. R., po pamokų, nusipirkę alaus, buvo prie tvenkinio, miškelyje, susėdę ratu, sėdėjo ir kalbėjosi. P. pastebėjo, kad nuo tvenkinio pusės ateina vyras su mergina. Priėjęs prie jų vyras paklausė, ką jie daro, kur jų tėvai. Vyras prisėdo prie jų, t.y. tarp jo ir K., mergina atsisėdo jam iš kitos pusė, iš kairės. I. telefonas buvo padėtas ant kuprinių ir grojo muzika. Priėjus vyrui, I. norėjo telefoną paimti ir išjungti muziką, tačiau vyras pasakė, kad I. muzikos neišjungtų. Mergina jam pasakė, kad jai 16 metų, kad jis iškviestų policiją, nes tas vyras ją pasiėmė ir vedžiojasi ne jos noru. Suprato, kad merginai reikalinga pagalba. Pokalbio metu P. atsistojo ir vaikščiojo, jis buvo išsigandęs, pats taip pat buvo išsigandęs, nes mergina sakė, kad vyras nekontroliuojamas. Vyriškis pasakė, kad P. nebandytų bėgti, nes jis šį pagaus ir tada visus sumuš, taip pat pasakė, kad turi duoti, padovanoti vieną telefoną merginai, nors mergina nieko nesakė. Ą., P., pasiūlė savo telefonus , tačiau kaltinamasis pasakė, kad netinka ir parodė I. telefoną, kuris buvo ant kuprinių, ir pasakė, kad šis tiks. Vyras liepė I. atiduoti telefoną merginai, leido išsiimti savo kortelę, pasakė, kad visi turės I. atiduoti po 100 lt, pasiėmė K. telefono numerį. Vyrui pasakius, kad jie visi laisvi, visi pabėgo, iš K. telefono paskambino į policiją. Policijos pareigūnai atvažiavo, I. su K. važiavo ieškoti vyro su mergina. Jis su P. kalbėjo su gyventojais, šiems apibūdino vyriškį, o gyventojai pasakė užpuoliko vardą ir pavardę – V. G., gyvena (duomenys neskelbtini), buto nežino. Jis girdėjo, kaip vyras K. pasakė, kad gali jam duoti į galvą. K. vyro prašė nekviesti policijos, bijodamas, kad gali būti nubaustas dėl gėrimo, į tai vyras pasakė, kad jei jis nekvies policijos, jam už tai turi kažką duoti. Jis to vyro bijojo, nes atrodė rūstus, tikėjo, kad gali juos sumušti, nes kai P. pradėjo vaikščioti, vyras minėjo, kad jei P. pabėgs, sumuš juos visus (b.l. 41-43, 44-45). Pagarsinus parodymus nukentėjusysis papildomai paaiškino, kad kaltinamasis jiems prisistatė policijos pareigūnu, visi jie tuo patikėjo. Kaltinamasis grasino juos sumušti, P., kuris stovėjo, liepė sėstis, pasakydamas, kad jeigu šis bėgs, visi bus sumušti, dėl to jis buvo išsigandęs.

Nukentėjusioji R. A. T. apklausta teisme paaiškino, kad apie 2011-04-26 įvykį sužinojo tą pačią dieną, iš sūnaus K. T., kuris paaiškino, kad minėtą dieną jis draugais buvo miškelyje, sėdėjo ratu, klausėsi muzikos. Prie jų priėjęs vyriškis, pradėjo grasinti ir tokiu būdu atėmė iš I. telefoną, vėliau išaiškėjo, kad grasino dėl alaus, sakydamas už tai duoti kokį nors daiktą, liepė parodyti telefonus. Parodžius telefonus, vyriškis išsirinko I. telefoną. Buvo grasinama K.. Grįžęs namo sūnus buvo susijaudinęs. Taip pat sūnus jai pasakojo, kad su vyriškiu buvo mergina, kuri prašė kviesti policiją. Buvo iškviesta policija, sūnus kartu su policija važinėjo, ieškodami vyriškio. Ieškinio nereiškia.

Nepilnametis nukentėjusysis K. T. apklaustas teisme paaiškino, kad patvirtina ankstesnių apklaustų draugų, t.y. nukentėjusiųjų, parodymus, kad su draugais buvo miškelyje, kur nutarė išgerti alaus. I. iš telefono įjungė muziką. Išgėrus kelis gurkšnius alaus, atėjo kaltinamasis su mergina, kuris atsisėdo viduryje jų ratelio. Pasisakė, kad yra policininkas, kuriam dabar atostogos, todėl jei nori, kad nepraneštų policijai, jiems neskambintų ir jų nekviestų, šie jam turi duoti ką nors vertingo, neturėjus ką pasiūlyti, jis paprašė telefono. P. ir Ą. siūlė savo telefonus. Kaltinamajam apžiūrėjus siūlomus telefonus, šie jam netiko, buvo prasti. Pasakė, kad jam tinka I. telefonas, kuris turi pasiaukoti dėl draugų, kad kiti nenukentėtų ir negautų į galvą. Šis grasinimas buvo išsakytas daugeliui. Atsistojus P., kaltinamasis pasakė jam sėstis, nes kitaip visiems bus blogai. I. kaltinamajam perdavė savo telefoną, kaltinamasis jam leido išimti savo SIM kortelę. Jis ir I. kartu su policija važinėjo ieškodami kaltinamojo, o vėliau paskambinęs A., pasakė kaltinamojo vardą, adresą, kad jis yra žinomas policijai. Į kaltinamojo klausimą nukentėjusysis kategoriškai patvirtino, kad kaltinamasis apsimetinėjo policininku, kuris šiuo metu atostogose ir grasinant policija paprašė telefono.

Nukentėjusysis J. P. apklaustas teisme paaiškino, kad apie įvykį sužinojo iš sūnaus P. P., kuris papasakojo, kad iš jo draugo nepažįstamas vyriškis atėmė telefoną, kuomet visi sėdėjo miškelyje. Už ką ir kokiomis aplinkybėmis buvo atimtas telefonas tiksliai nežino, tačiau P. papasakojo, kad jis siūlė ir savo telefoną, taip pat telefoną siūlė kažkas ir iš kitų draugų, tačiau jam netiko, nes buvo per prasti. Taip pat sūnus pasakojo, kad jiems buvo grasinimai, kad bus sumušti, todėl bijodami atidavė telefoną, taip pat sūnus minėjo, kad tas vyriškis buvo apsimetęs policijos pareigūnu ir dabar atostogauja. Vėliau paaiškėjo, kad tie berniukai gėrė alų. Ieškinio nereiškia.

Nepilnametis nukentėjusysis P. P. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (b.l. 61-63,64-66) ir teisme davė analogiškus parodymus kaip ir nukentėjusieji I. V., A. J., K. T., iš kurių seka, jog jam besėdint su draugais, penkiese, nusipirkus alaus, prie jų priėjo vyriškis, kuris prisistatė policininku, kuris šiuo metu atostogauja. Jam stovint, nes norėjo pabėgti ir tai supratus kaltinamajam, šis pasakė, kad P. P. nebandytų bėgti, nes pagaus ir sumuš, o jei jie nenori, jog apie alų būtų pranešta policijai, šie jam turi duoti kažką vertingo. Apžiūrėjęs jų turimus telefonus, kuriuos siūlė kaltinamajam, jis išsirinko ir pasiėmė I. telefoną, sakydamas, jog I. telefoną padovanotų merginai, esančiai kartu su juo. Kaltinamajam leidus, I. išsiėmė SIM kortelę. Su savimi turėtą alų jie paliko, nes taip kaltinamasis pareikalavo. Jie prašė kaltinamojo apie alaus gėrimą nepranešti tėvas ir nekviesti policijos. Su juo esanti mergina prašė kviesti policiją. Jam su I. vietiniai gyventojai pasakė kaltinamojo pavardę ir adresą. Kai vyras prie jų priėjo labai jo bijojo, bijojo, kad jis gali juos sumušti ir mano, kad pabėgti nebūtų galėjęs.

Pagarsinti nepilnamečio nukentėjusiojo Ą. R. parodymai, kuris kviečiamas neatvyko dėl svarbių ir objektyvių priežasčių, analogiški teisme apklaustų nukentėjusiųjų I. V., A. J., K. T. ir P. P. parodymams (b.l. 77-78).

Nukentėjusioji S. R. apklausta teisme paaiškino, kad apie įvykį sužinojo iš sūnaus Ą. R., įsiminė tai, kad P. norėjo bėgti, buvo pagrasinta, kad šis niekur nebėgtų, nes bus blogai, konkrečiai P. kad būtų grasinta, sūnus neminėjo. Sakė, jog buvo baisu, nes kaltinamasis apsimetė policininku, apie alaus gėrimą grasino pranešti policijai, tėvams. Sūnus siūlė kaltinamajam savo telefoną, tačiau jis kaltinamajam netiko. Dėl šios situacijos pablogėjo sūnaus sveikata, jis tai labai išgyveno. Ieškinio nereiškia.

Apklausta teisme liudytoja R. S. davė parodymus iš kurių seka, jog 2011-04-26 jai su sese bei draugais būnant (duomenys neskelbtini) miškelyje, prie jų priėjo vyriškis, kuris vaikinus apkaltino šuniuko suspardymu. Vyras liepė jai eiti su juo į „Akropolį" nusiimti pinigų, nes priešingai bus blogai, todėl ji, M. ir tas vyras ėjo į „Akropolį", tačiau pakeliui M. kažkur nuėjo ir ji viena liko su tuo vyru. Vyras prisistatė V.. Pradėjo prie jos priekabiauti, ši pradėjo verkti. Liepė neverkti, nes kitaip užmuš. Paėmęs iš jos telefoną, numetė į šoną. Įkalbėjo V. grįžti atgal pas draugus. Einant atgal pamatė vaikus. V. reikėjo žiebtuvėlio, priėję prie jų, pamatė vaikus geriančius alų. Tuomet kaltinamasis pasakė, kad jis yra policininkas, dabar yra atostogose, gali duoti didelę baudą, kad tėvai nesužinotų, jie ką nors turi duoti kaip atlygį. Pradėjo apžiūrinėti telefonus, tačiau kiti jam buvo blogi. Iš vieno berniuko paėmė telefoną ir pasakė, kad susimetę visi, jam atiduos pinigus už paimtą telefoną. Liepė berniukams išeiti. Išėjo ir jie. R. S. prašėsi eiti pas draugus, tačiau kaltinamasis šiai liepė eiti į „Akropolį“ ir telefoną priduoti į lombardą, o pinigus sakė pasidalins. „Akropolyje“ priduoti telefoną nebuvo kur, tuomet V. liepė važiuoti iki Kalvarijų g., kur telefonas buvo parduotas. Kaltinamasis sakė, apie tai niekam nepasakoti, nes jai blogai baigsis. Po to V. dar ilgai ją vedžiojosi, ji nuo jo pabėgo, o draugas D., jos prašymu, iškvietė policiją ir policija sulaikė V., pristatė į policijos komisariatą.

Apklaustas teisme liudytojas A. F. parodė, 2011-04-26 patruliavimo metu kartu su patruliu V. G. vyko pagal gautą pranešimą į (duomenys neskelbtini) g., kur laukė vaikai, iš kurių buvo atimtas mobilaus ryšio telefonas. Vaikai paaiškino, kad jie sėdėjo parkelyje, prie jų priėjo vyriškis su panele. Vyriškas apie 30 metų, mergina – apie 19 metų. Vyriškis prisistatė policininku ir paprašė parodyti telefonus. Vaikai ištraukė telefonus, o jis išsirinko geriausią, vaikams prigrasino. Su juo buvusi mergina pasakė, kad geriau su juo nesiginčyti, kad merginą laiko per prievartą. Apibūdinus kaltinamąjį, jie su dviem berniukais aplinkui ieškojo vyriškio. Nieko neradus, vaikai buvo pristatyti į namus. Kad vaikai būtų kažką vartoje, nepastebėjo, kvapo nebuvo.

2011-05-02 apžiūros protokolu apžiūrėtas garantinis kvitas UAB „Mobili taisykla“, išduotas mobiliojo ryšio telefonui „Nokia 5230“, imei (duomenys neskelbtini). Telefono pardavimo vieta – „Nokia“, Ozo g. 25, Vilniuje. Prie garantinio kvito prisegtas čekis, kuriame nurodoma, kad įsigyto telefono kaina – 485 Lt, aksesuarai – 29 Lt, viso – 514 Lt suma. Daiktų apžiūros metu apžiūrėtas garantinis kvitas, grąžintas saugoti A. V. pagal pakvitavimą (b.l. 22, 23-24).

Iš BPC įvykio ataskaitos matyti, jog 2011-04-26, 14.14 val. Privatus fizinis asmuo pranešė, kad prie namo lauks vaikai, (duomenys neskelbtini) kalvose prie prūdo, vyras iš jų atėmė mobilaus ryšio telefoną „Nokia 5230“, vyras apie 180 cm. ūgio, tamsus, trumpi plaukai, apsirengęs treningais, buvo su mergina, apie 180 cm. Ūgio, apsirengusia mėlynos spalvos džinsais.

Pagal BK181 str. 1 d. už turto prievartavimą atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. BK181 str. įtvirtintos nusikalstamos veikos – turto prievartavimo – esmė yra neteisėtas reikalavimas, kuris pareiškiamas nukentėjusiajam. Reikalavimo esmė – perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti. Reikalaudamas perduoti turtą kaltininkas paprastai nurodo reikalavimo motyvą, priežastį, t. y. „mokėti už kažką“. Be to, turto prievartavimo atveju dažniausiai reikalaujama perduoti apibrėžtą turtą – nurodytą pinigų sumą ar konkretų daiktą. Pagrindiniai momentai, lemiantys veikos kvalifikavimą pagal BK181 str. kaip turto prievartavimą yra šie: 1) reikalavimas perduoti turtą, suteikti turtinę teisę, atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus ar nuo jų susilaikyti; 2) grasinimas, t.y. psichinės prievartos prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudojimas, 3) grasinimo pobūdis – grasinama panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas 4) reikalaujama turtą perduoti dabar ar ateityje, 5) grasinama panaudoti smurtą ateityje, jei nebus įvykdytas reikalavimas. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK181 str. neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93/2010). Esant turto prievartavimui, nukentėjusysis verčiamas suteikti neteisėtą turtinę naudą kaltininkui, kurio turtinės pretenzijos nepagrįstos jokia teise – reikalavimas perduoti turtą neturi jokio pagrindo.

Nors kaltinamasis V. G. dėl pareikšto jam kaltinimo kaltu prisipažino iš dalies, nurodydamas, kad jis telefoną iš nukentėjusiojo paėmė apgaulės būdu, teismas byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumoje daro išvadą, jog kaltinamasis V. G. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Kaltinamojo V. G. parodymus, teismas vertina kritiškai, kaip siekį švelninti baudžiamąją atsakomybę ir griežtą bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Kaltinamojo V. G. kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pilnai įrodyta byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais: iš dalies paties kaltinamojo parodymais, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, apžiūros protokolu, kitais byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Kaltinamojo V. G. parodymai, jog jis prisistatęs policininku, niekam negrasino ir nesakė duosiantis per galvą ir tai, jog vienas iš vaikinų, t.y. nukentėjusiųjų, jam pirmas pasiūlė telefoną, telefono nereikalavo, o tik padarė užuominą, paneigti mažamečių ir nepilnamečių nukentėjusiųjų I. V., A. J., K. T., P. P., Ą. R. parodymais, kurie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme davė išsamius ir nuoseklius parodymus, o atsakydami į kaltinamojo užduodamus klausimus, kategoriškai patvirtino, kad V. G. jiems prisistatė policijos pareigūnu ir visi tuo patikėjo, kaltinamasis V. G. grasino juos sumušti, o P., kuris stovėjo, jis liepė sėstis, pasakydamas, kad jeigu šis bėgs, visi bus sumušti, dėl ko nukentėjusieji buvo išsigandę, taip pat minėtieji nukentėjusieji patvirtino, kad grasinama buvo visai jų kompanijai, kaltinamasis grasino iškviesti policiją, pranešti tėvams, kurie už gėrimą turės mokėti baudą ir visą jų kompaniją sumušti, todėl bijodami kaltinamojo, kurį nukentėjusieji apibūdino, kaip rūstų ir tikėdami, kad jis gali juos sumušti, telefoną, kurį išsirinko V. G., atidavė iš baimės, o kaltinamojo prašė nepranešti apie gėrimą tėvams ir nekviesti policijos. Nukentėjusysis I. V. paaiškino, kad pagrindiniai V. G. žodžiai buvo „turit ką nors duoti, jeigu norit, kad nekviesčiau policijos arba tėvai nesužinotų“, ką nors duoti vertingo, tada jis nieko nedarys jiems visiems. Nukentėjusysis K. T. paaiškino, kad V. G. pareikalavo jam duoti ką nors vertingo, nukentėjusiesiems neturėjus ką pasiūlyti, jis paprašė telefono, tuomet P. ir Ą. siūlė savo telefonus, o kaltinamajam apžiūrėjus siūlomus telefonus, šie jam netiko, nes buvo prasti, pasakydamas, kad jam tinka I. telefonas, kuris turi pasiaukoti dėl draugų, kad kiti nenukentėtų ir negautų į galvą. Nukentėjusiųjų parodymais netikėti teismas neturi pagrindo, juolab, kad šiuos nukentėjusiųjų parodymus patvirtino ir teisme apklausti nukentėjusiųjų įstatyminiai atstovai, kurie aplinkybes sužinojo iš savo nepilnamečių vaikų (nukentėjusiųjų), bei liudytojai R. S. bei A. F.. Liudytoja R. S. paaiškino, jog kaltinamasis nukentėjusiesiems prisistatė policininku, kuris yra atostogose ir gali duoti didelę baudą, o kad tėvai nesužinotų, šie ką nors turi duoti, kaip atlygį, apžiūrėjęs jam pateiktus telefonus, išsirinko jam tinkamą ir pasakė, kad susimetę visi, atiduotų pinigus už paimtą telefoną. Iš teisme apklausto liudytojo A. F. parodymų seka, jog atvykusiems policijos pareigūnams nukentėjusieji nurodė tas pačias aplinkybes. Pažymėtina, jog ir pats kaltinamasis neneigė aplinkybės, kad jis nukentėjusiesiems I. V., A. J., K. T., P. P., Ą. R. prisistatė policijos pareigūnu ir šiems pasakė, kad kas jam iš to, jog nepraneš policijai apie gėrimą, o paaiškindamas reikšmę „telefonas per prastas“, nurodė, jog tai reiškia, kad jis niekur jo nerealizuos ir nieko negaus, todėl jam tokio ir nereikia.

Byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatyta, kad V. G., tikslu neteisėtai užvaldyti svetimą turtą, nukentėjusiesiems – mažamečiui I. V., A. J. ir Ą. R., bei nepilnamečiams K. T. ir P. P. prisistatęs policijos pareigūnu, grasindamas šiems paskelbti informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, t.y. pranešti policijai, kuomet bus žinoma ir jų tėvams, apie tai, kad nukentėjusieji vartoja alkoholinius gėrimus, bei grasindamas pastaruosius sumušti, jei šie bandys bėgti, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai reikalavo nukentėjusiesiems perduoti jam turtą, tokiu būdu nukentėjusiajam I. V. atidavus mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 5230“, V. G. jį neteisėtai užvaldė. Kaltinamojo grasinimai atskleisti nukentėjusiesiems nepageidaujamą informaciją, bei grasinimas pastaruosius sumušti, buvo realūs – jais buvo siekiama realiai įbauginti nukentėjusiuosius ir palaužti jų valią, kad jie vykdytų pareikštas pretenzijas. Kaip paaiškino nukentėjusieji, jie suprato, kad telefoną jie turi perduoti vykdydami neteisėtus V. G., prisistačiusio policijos pareigūnu, reikalavimus, kurie buvo paremti grasinimu sumušti, paviešinimu informacijos, kurios atskleidimas nepageidautinas, todėl kreipėsi į policiją bei savo pastangomis bandė ieškoti kaltininko.Turto prievartavimas yra baigtas nusikaltimas nuo reikalavimo pareiškimo momento. Realus turto užvaldymas nusikaltimo baigtumui reikšmės neturi. Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad kaltinamasis suvokė savo veiksmų pobūdį ir norėjo taip veikti – veikė tiesiogine tyčia, nes suvokdamas savo reikalavimo neteisėtumą, jis atvirai grasindamas nukentėjusiesiems sumušimu bei informacijos atskleidimu, vertė nukentėjusiuosius atiduoti jam pageidaujamą mobilaus ryšio telefoną. Veikos kvalifikavimui neturi reikšmės reikalavimo perduoti turtą priežastis. Svarbiausias momentas, nulemiantis veikos kvalifikavimą kaip turto prievartavimą, yra reikalavimo neteisėtumas bei grasinimai dėl padarinių, neįvykdžius reikalavimo. Kaltinamojo V. G. veika teisingai kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 181 str. 1 d.

Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė.

Kaltinamojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažįsta tai, jog kaltinamasis nusikalstamą veiką padarė prieš mažamečius.

Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam, vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 54 str., atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, kaltinamojo asmenybę, į atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė prieš mažamečius.

Skiriant bausmę kaltinamajam V. G. atsižvelgiama į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą visuomenei – nusikalstama veika baigta, yra tyčinė, apysunkis nusikaltimas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 11 str. 4 d.). Atsižvelgiama į kaltinamojo asmenybę: anksčiau teistas 4 kartus, paskutinį kartą už nusikalstamą veiką nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, darytina išvada, kad iš praeitų teistumų V. G. išvadų nepadarė, Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 6 policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 17-1-00240-12 (V. G. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 2 mėnesiams nuo 2012-01-26), baustas administracine tvarka, nedirbantis, legalaus pragyvenimo šaltinio neturi, veika padaryta prieš mažamečius bei nepilnamečius, ikiteisminio tyrimo metu žadėtos atlyginti turtinės žalos nukentėjusiajam neatlygino (teisiamajame posėdyje A. V. nuo civilinio ieškinio atsisakė). Teismas, įvertinęs visas šias aplinkybes, mano, kad bausmės tikslai bus pasiekti V. G. skiriant Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d. sankcijose numatytą laisvės atėmimo bausmę. Kadangi nagrinėjant bylą nustatyta, kad kaltinamasis, pardavus pasisavintą turtą, t.y. telefoną, gavo 60 Lt, ši suma, kaip nusikalstamos veikos rezultatas, konfiskuotina.

Nukentėjusysis A. V. nuo pareikšto civilinio ieškinio, 400 Lt sumai, atsisakė, atsisakymas nuo civilinio ieškinio priimtinas.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

V. G. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d. ir jam paskirti 2 (dvejus) metus 6 (šešis) mėnesius laisvės atėmimo, šią bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo teismo nuosprendžio paskelbimo dienos, t.y. nuo 2012-03-15.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo V. G. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti pakeisti į suėmimą ir suimti jį teismo salėje.

Vadovaujantis LR BK 72 str. 2 d. konfiskuoti iš V. G. 60 Lt, kaip nusikalstamos veikos rezultatą.

Priimti nukentėjusiojo A. V. atsisakymą nuo civilinio ieškinio.

Nuosprendis per 20 dienų, o kaltinamajam V. G. nuo nuosprendžio nuorašo įteikimo dienos, gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą.